2010 Birželio 09

Audrius Bačiulis

Atėjo laikas susirinkti akmenis

veidas.lt

Pasibaigus Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT) posėdžiui Vilniuje, taip ir norisi pasakyti: sveiki sugrįžę į tikrovę. Renginys, kuris pagal pirminius planus galėjo tapti antru didžiausiu tarptautiniu forumu Vilniuje po 1997-ųjų Vidurio ir Rytų Europos prezidentų suvažiavimo, tapo eiline plepykla. Kaip kitaip galima pavadinti Baltijos regiono premjerų suvažiavimą, į kurį neatvyksta keturių svarbiausių valstybių – Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, Švedijos – vyriausybių vadovai?

Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Lietuva, daugiau nei dešimtmetį gyvenusi iliuzijomis apie savo neva regioninę lyderystę ir svarbų vaidmenį tarp Baltijos ir Juodosios jūros vykstančiuose politiniuose procesuose, pagaliau suvokė, koks jos tikrasis tarptautinis svoris. Gal kai kam tai pasirodys skausminga, bet neabejotinai sveika. Pirmiausia tam, kad suvoktume savo pačių klaidas ir jų nekartotume ateityje.

Didžiausia klaida būtų manyti, esą žlugęs BJVT suvažiavimas yra dabartinės Lietuvos politinės vadovybės pastangų kažką keisti šalies užsienio politikoje padarinys. Tarpvalstybiniai santykiai kuriami ir plėtojami dešimtmečiais, per tą laiką demokratinėse valstybėse pasikeičia ne viena politikų pamaina, tad visi žino, kad dėl vieno ar kito veikėjo akibrokšto valstybių bendradarbiavimas mažai kinta. Juolab tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek premjeras Andrius Kubilius, tiek Užsienio reikalų ministerija darė viską, kad prisikviestų į Vilnių ir premjerą Vladimirą Putiną, ir kanclerę Angelą Merkel, ir premjerus Donaldą Tuską bei Frederiką Reinfeldtą.

Bet ką daryti, jeigu, vaizdžiai šnekant, Lietuva dešimtmetį savo užsienio politikoje svaidė akmenis į kaimynų daržus? Strategine partnere tituluotai Lenkijai nesugebėjome tesėti pažado leisti rašyti jų tautiečių pavardes originalo kalba. Švedijai, iš kurios bankų paskolų statėme naujosios Lietuvos mūrus, atsukome pasturgalį užsiėmę “Rytų politika”, o dabar vis ieškome galimybės ir skolų negrąžinti. Bandėme pakariauti šaltąjį karą su Rusiją, bet piršto nepajudinome, kad atsikratytume jos energetikos monopolijos. Vokietijai pagal pajėgumus kaišiojome pagalius į ratus, blokuodami ES ir Rusijos projektus.

Biblijoje pasakyta: yra laikas mėtyti akmenis, yra laikas juos rinkti. Kadangi akmenimis it didvalstybė švaistytis mėgusi Lietuva pati juos susirinkti nelabai norėjo, kaimynai patys mums tą priminė. Tarkime, kad abu didžiuosius tarptautinius forumus Vilniuje – minėtąjį prezidentų suvažiavimą 1997 m. ir Energetinio saugumo konferenciją 2007-aisiais – Lietuva surengė ne viena, o kartu su Lenkija. Po to, kai Varšuva savo Rytų politiką perorientavo į Maskvą, Vilnius apie plataus masto tarptautinius renginius gali nebesvajoti.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Bačiulis:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. sip sip rašo:

    gali sutikti tik del santykiu su lenkija, o pataikavimas rusijai ir jos “draugei” vokietijai tikrai nieko gero neatnestu


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...