2015 Spalio 31

Rusija ir JAV niekada nebetaps komanda?

veidas.lt

Scanpix

Grįžęs iš Jaltos konferencijos 1945-aisiais, Winstonas Churchillis konstatavo, kad jo vaidmuo ten vykusioje konferencijoje buvęs minimalus, nes prie stalo sėdėjo ir kaip lygiaverčiai tarėsi tik „klubo nariai“ – rusiška meška ir amerikietiškas buivolas. O kad patektum į tą klubą, privalėjai turėti bent 3 mln. karių armiją. Britams tai buvo nepasiekiama, o štai amerikiečiai ir rusai žaidė vienoje lygoje.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš septynis dešimtmečius niekam nekilo abejonių, kad rusai ir amerikiečiai gali tartis dėl pasaulio tvarkos ir derinti veiksmus: tai buvo įrodžiusi ir amerikiečių parama sovietams per Antrąjį pasaulinį karą, o paskui Teherane, Jaltoje ir Potsdame derinamos antihitlerinės koalicijos partnerių pozicijos ir kartu perbraižomi žemėlapiai.

Tačiau šis klubas, kurio nariai vienas kitą kadaise vertino mažų mažiausiai rimtai, ilgainiui nunyko. Nuo to laiko JAV ir Rusijos santykiai trypčioja polkutę „vienas žingsnis pirmyn, du atgal“, bet šokėjai tik sukasi ratu po salę ir, techniškai atlikdami judesius, imituoja judėjimą į priekį.

Antai JAV ir Rusijos pasirašytas supratimo memorandumas, įpareigojantis abiejų šalių Karinių oro pajėgų pilotus laikytis atokiai vieniems nuo kitų, vykdant atskiras bombardavimo kampanijas Sirijoje, Rusijai kaip tik ir yra žingsnis pirmyn, JAV – du žingsniai atgal.

Rusija gali džiaugtis, kad tokia supergalybė kaip JAV su ja iš viso kažką derina. Pentagonas atsainiai pripažįsta, kad priversta paisyti Rusijos manevrų virš Sirijos ir netgi pasirašyti su Maskva savitarpio supratimo memorandumą.

„JAV vadovaujamos koalicijos lėktuvas priverstas nutraukti bombardavimo misiją, nes toje vietovėje užfiksuojami Rusijos lėktuvai; Rusijos lėktuvas praskrenda už maždaug 450 metrų nuo dviejų JAV lėktuvų; Rusijos orlaivis užfiksuojamas 150 metrų nuo JAV lėktuvo“, – tai pranešimai, privertę Pentagoną imti plunksną į rankas ir raityti parašą po susitarimu su Rusija.

Mat Vašingtonui buvo akivaizdu, kad pranešimai apie vis mažėjančius atstumus ir didėjančią susidūrimo riziką Sirijos padangėje turi liautis. Taigi, kelis kartus vos nesusidūrę, Rusijos ir JAV lėktuvai arba bepiločiai orlaiviai nuo šiol turėtų vadovautis protokolais, kuriais siekiama išvengti bet kokio JAV ir Rusijos aviacijos įgulų incidento ore.

Interpretacijos skiriasi

„Turėtų vadovautis“ ir „vadovausis“ – ne tas pats. Pentagono atstovas spaudai Peteris Cookas pabrėžia, kad jeigu šiais protokolais bus vadovaujamasi, mums neturėtų kilti susidūrimo su Rusijos aviacija virš Sirijos pavojaus.

Tarp tų protokolų yra instrukcijos dėl profesionalaus orlaivių valdymo, radijo dažnių naudojimo ir papildomo antžeminio ryšių kanalo įkūrimo.

Beje, analitikai atkreipia dėmesį, kad protokoluose numatytas 150 metrų atstumas kariniams lėktuvams yra labai jau mažas. Tačiau toks susitarimas vis tiek yra geriau, negu jokio. Kaip tik todėl Pentagonas šį susitarimą pateikia tik kaip techninę smulkmeną, o ne kokį nors naują JAV ir Rusijos santykių etapą, kaip tai su pasimėgavimu vadina Maskva.

Pentagono atstovas pabrėžia, kad šis memorandumas nereiškia platesnio pritarimo Rusijos strategijai Sirijoje, kurią jis įvardija kaip Maskvos palaikymą prezidentui Basharui al Assadui.

„Tebemanome, kad Rusijos strategija Sirijoje duoda priešingų rezultatų ir kad jos parama Assado režimui tik paaštrins pilietinį karą Sirijoje“, – oficialią JAV poziciją aiškina P.Cookas, primindamas, kad iš pradžių Rusija prašė derybų su Jungtinėmis Valstijomis dėl „konfliktų šalinimo“, kai rugsėjo 30 d. Sirijoje pradėjo bombardavimo kampaniją.

Bendradarbiavimas tikrai neįmanomas?

Apie tai, ką ir kodėl Rusija ten bombarduoja, skalambija visa žiniasklaida. Tačiau svarbiau, ką Rusijos ir JAV veiksmai (bendri, suderinti ar priešingi) reiškia šių dviejų valstybių santykiams. Pagrindinis klausimas – ar Rusija ir JAV pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo vėl gali tapti koalicijos partnerėmis ir susivienyti prieš bendrą priešą „Islamo valstybę“ (ISIS), kaip kadaise – prieš hitlerinę Vokietiją.

„Maskvos centro“ direktorius Dmitrijus Treninas įsitikinęs, kad nuoširdus bendradarbiavimas neįmanomas: „Abiejų pusių statymai labai dideli. Maskvai tai Rusijos išgyvenimo klausimas, Vašingtonui – JAV hegemonijos tąsa ir patikimumas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes kompromisas paprasčiausiai neįmanomas, nes bet koks kompromisas būtų naudingesnis Rusijai, nei JAV.“

Panašios nuomonės laikosi ir analitikas Piotras Akopovas. Jis neabejoja, kad bendradarbiavimo idėja neįmanoma iš principo, nes Vladimiras Putinas niekada neatsisakys idėjos reformuoti vienpolio pasaulio. Dar labiau padėtį komplikuoja tai, kad amerikiečiai šito iki galo nesuvokia. „Net jei Ukraina sugrįžtų į Rusijos įtakos sferą, Rusijai tai nebūtų jokia pabaiga. Anglosaksiški protai to nesugeba suprasti“, – įsitikinęs P.Akopovas.

„Human Security Center“ analitikė Je­lizaveta Rekhtman primena, kad bendradarbiavimo Rusija ir JAV tuo pačiu metu siekia ir vengia nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Pasibaigus šaltajam karui atrodė, kad gerokai pasistūmėta į priekį. Tačiau JAV visuomet kalbėjo apie pažangą, o Rusija ieškojo „kabliukų“. 1997 m. NATO ir Rusija pasirašė dvišalį susitarimą, kuriuo Rusija buvo integruota į euroatlantinę saugumo sistemą remiantis „abipusiu pasitikėjimu“ ir branduolinio ginklo neplatinimo idėja.

Tačiau Rusijos netenkino menkas jos vaidmuo priimant sprendimus, o 2001-aisiais viešėdamas Berlyne V.Putinas pareiškė, kad Rusijos ir NATO bendradarbiavimas nėra lygiavertis, nes jį koordinuojantis mechanizmas Ru­sijai nesuteikia galimybės dalyvauti projektuojant ir priimant sprendimus.

„Šiandien sprendimai priimami be mūsų dalyvavimo, o mes tik raginami pritarti tam, kas jau nuspręsta. O po to dar kalbama apie lojalumą NATO. Paklauskime savęs, ar tai normalu. Argi tai tikra partnerystė?“ – Berlyne retoriškai klausė V.Putinas.

Į jo klausimą buvo atsakyta 2002 m. įkūrus NATO ir Rusijos tarybą, kuri turėjo tapti tolesnio suartėjimo mechanizmu siekiant bendrų interesų ir kovojant su bendromis grėsmėmis.

Rusiją ir NATO dar labiau turėjo suartinti nauja doktrina, kurios esmė – parama demokratijos plėtrai. Tačiau Rusijai tai dar labiau nepatiko, nes demokratijos nešėja tikrai buvo ne ji – nuo jos regiono šalys vis labiau nusisuko.

„Po šaltojo karo atsiradusius mėginimus sukurti bendradarbiavimu pagrįstus Rusijos ir JAV santykius galima pavadinti abiejų pusių strateginiu žaidimu. JAV siekė Rusiją įtraukti į saugumo ir stabilumo erdvės kūrimą, o Rusija laikėsi pozicijos, kad nėra vertinama kaip lygiavertė partnerė ir kad pagrindinė Aljanso misija yra veiksmai, nukreipti prieš Rusijos valstybę. Taigi abipusis pasitikėjimas nuo tada buvo grynai deklaratyvus. O karas Ukrainoje nebevertė šių valstybių net ir kalbėti apie kokį nors pasitikėjimą“, – teigia J.Rekhtman.

„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad po lūžio, kuriuo ir tapo Rusijos karo veiksmai prieš Ukrainą, pasikeitė visa JAV ir Rusijos santykių dinamika. Ir net retorika. Pavyzdžiui, Rusijos veiksmai Kryme, iš pradžių vadinti iššūkiu euroatlantiniam saugumui, buvo perkrikštyti į „grėsmę šiuolaikinei tarptautinei tvarkai“. Rusija atsakė padažnėjusiais NATO oro erdvės pažeidimais ir pratybomis Barenco jūroje, kurias įvardijo kaip pasirengimą atsakyti į bet kokią grėsmę savo sienoms Arktyje.

Taktika „veiksmas – reakcija“

„Galima sakyti, kad pastaraisiais metais Rusija ir NATO naudoja taktiką „veiksmas – reakcija“ ir akimirksniu reaguoja ne tik į viena kitos karinius veiksmus, bet ir į viešojoje erdvėje nuskambančius teiginius. Taigi Rusija ir NATO viena kitą vertina kaip grėsmę, ir nė viena pusė neturi aiškios koncepcijos, kokie turėtų būti tarpusavio santykiai. O be koncepcijos, žinia, negali būti jokio dialogo“, – dėsto „Stratfor“ analitikai.

Ar tokiame kontekste sudarytų sutarčių, net jeigu jos apibrėžia tik technines sąlygas lėktuvų pilotams, bus laikomasi? Rusija nėra iš tų, kurios paiso duoto žodžio. O JAV taip pat juk negali garantuoti, kad aklai laikysis įstatymo raidės, jeigu pajus grėsmę.

Be to, Maskva ir Pentagonas susitarė tik dėl veiksmų derinimo Sirijos padangėje, tačiau kas sakė, kad Rusija atakuos ISIS (ar ne vien ISIS) tik Sirijoje?

Antai Rusijos Federacijos Taryba pabrėžė, kad neatsitiktinai prezidento V.Putino kreipimesi dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimo prieš „Islamo valstybę“ neįvardyta konkreti šalis.

Rusijos Federacijos Tarybos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pripažįsta, kad Rusijos kova su ISIS gali vykti ne tik Sirijos, bet ir kaimyninių šalių teritorijoje. „Aš neatmetu jokių scenarijų. Juk išspręsti ISIS problemos kuriame nors viename segmente neįmanoma, nes tie, kuriuos su mūsų pagalba spaudžia sirai, galėtų nušliaužti už kažkokios virtualios sienos, pereiti gydymo kursą ir, pasipildę naujų jėgų, atsigauti“, – aiškina K.Kosačiovas, užduodamas mįslę, kada Rusija imsis kokių nors reikalų kitose valstybėse, pavyzdžiui, Irane ar Irake, ir ar ten jos interesai nesusikirs su NATO.

„Galime būti priversti paprašyti Rusijos pradėti oro antskrydžių kampaniją Irake jau netrukus. Manau, kad jau ateinančiomis dienomis ar savaitėmis Irakas bus priverstas paprašyti Rusijos pradėti rengti oro antpuolius, o tai priklausys nuo Maskvos sėkmės Sirijoje“, – sako Irako parlamento Gynybos ir saugumo komiteto vadovas Hakimas al-Zamilis, pridurdamas, kad šalis nori, jog rusai atliktų didesnį vaidmenį Irake nei amerikiečiai.

Kitas klausimas, kokią reakciją gali sukelti memorandumo pažeidimas, jei atsižvelgsime į tai, kad Rusija ir NATO šiuo metu bendrauja pagal principą „veiksmas – reakcija“?

Praeityje sulaužytos sutartys Rusijos ir NATO santykius yra išmarginusios juodomis dėmėmis. Štai kad ir 1994 m. JAV, Rusijos ir Didžiosios Britanijos Budapešte pasirašytas memorandumas, kuriuo įsipareigota nenaudoti karinės jėgos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę. Mainais už tai Kijevas sutiko Rusijai perduoti savo branduolinio ginklo arsenalą, likusį nuo Sovietų Sąjungos laikų. Dabar Ukraina yra ir be šio arsenalo, ir be Krymo, o NATO tik konstatuoja, kad Rusija, aneksuodama Krymą, pažeidė Budapešto memorandumą.

Beje, iš pradžių Rusija juk apskritai neigė pažeidusi Budapešto memorandumą, tačiau vėliau pagrindiniu intervenciją pateisinančiu argumentu tapo „radikalių ekstremistų“ atėjimas į valdžią Kijeve ir „prastėjanti“ mažumų saugumo situacija Kryme bei rytinėse Ukrainos srityse.

Kokių pasiteisinimų Rusija sugalvotų tam, kad pateisintų prieš savaitę pasirašyto memorandumo su JAV pažeidimą, galima tik spėlioti. Ar tai bus tik orlaivių prasilenkimas pernelyg mažu atstumu, o gal – lemtingas susidūrimas? Tačiau tikėti, kad Rusija ir JAV nuo šiol griežtai laikysis susitarimų ir žais pagal tas pačias taisykles, tikrai neverta. Pasaulis jau seniai nebe toks, koks buvo Jaltos konferencijos laikais, o Rusija jau seniai nebepriklauso tam pačiam klubui, kuriame kažkada pasaulio tvarką rikiavo didieji žvėrys – meška ir buivolas. O kas vienam yra istorinis susitarimas, kitam gali būti tik techninė detalė.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...