2015 Spalio 23

Joanna SZYMANSKA-GODARD

Rytuose ir vėl nieko naujo?

veidas.lt

 

Istoriko V.Rakučio paraginta Molėtų rajono savivaldybė su Širvintų ir Ukmergės rajonų savivaldybėmis ėmėsi kurti karinį istorinį parką, įamžinsiantį 1920-ųjų lapkritį vykusius mūšius tarp Lietuvos kariuomenės ir generolo L.Żeligowskio. V.Rakutis teigia, kad Lietuvos triumfui paminėti skirtas istorinis parkas turėtų tapti ir dialogo tarp lietuvių ir lenkų platforma. Tik ar pergalės prieš „lenkų okupantą“ atminimo vieta tikrai tokį dialogą paskatins?

V.Rakutis sako, kad mintis kurti karinį is­­torinį parką kilo lankantis JAV, kur to­kiuose parkuose atspindima pilietinio karo istorija. Todėl verta pažiūrėti, kaip tai da­roma Vakarų valstybėse, iš ko galėtų mokytis ir lietuviai, ir lenkai, jei nori kažką pakeisti tar­pusavio santykiuose.

Geriausias pavyzdys būtų prancūzų ir vo­kiečių požiūris į bendrą istoriją, beje, daug su­dėtingesnę nei lietuvių ir lenkų. Elzasas ir Lo­taringija per amžius nuolat pereidavo iš vienų rankų į kitas, o ypač tragiški šių žemių gyventojams buvo 1871–1945 metai, kai jiems teko net keturis kartus keisti pilietybę. Čia vyko kruviniausi Pirmojo pasaulinio karo mūšiai.

Prancūzai kelerius metus kovėsi su vokiečiais prie Verdeno – miesto, kuris tapo šio ka­ro beprasmybės simboliu, nes, nepaisant milijo­nų žuvusiųjų, mūšiui pasibaigus pasaulis iš­girdo tik tai, kad Vakarų fronte nieko naujo. Tuo metu atrodė, kad  šios tautos niekada ne­susitaikys.

Juolab vėliau buvo tik blogiau. Tarpukariu elzasiečiai džiaugėsi sugrįžę į Prancūziją, nes, nors ir kalba vokiečių kalbos dialektu, o jų kul­­tūra turi stiprius ryšius su vokiečių kultūra, vis dėlto nuo seno jautėsi labiau prancūzais ne­gu vokiečiais. Bet Antrojo pasaulinio karo pra­džioje Elzasas ir Lotaringijos dalis vėl bu­vo prijungta prie Trečiojo Reicho.

Naciai nenorėjo nieko girdėti apie savitą el­zasiečių ir lotaringiečių tautinį tapatumą. El­­­zasiečiai, kaip ir kašubai ar sileziečiai, turėjo būti suvokietinti. Tuo metu įvyko ir didžiausia elzasiečių tragedija – jie buvo prievarta ima­­mi į Vermachtą. Apie 130 tūkst. vyrų iš El­za­so bei Lotaringijos buvo priversti kariauti prie­­šo pusėje. Vėliau buvo Stalingradas, Rei­cho žlugimas, Sibiro lageriai, iš kurių dauguma Elzaso vyrų nesugrįžo.

Nepaisant šių traumų ir ilgus amžius trukusio antagonizmo, jau keleri metai po karo prasi­dėjo Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimas. Pra­­­­­­dėta kurti dabartinės ES pagrindus, o El­za­­so sostinė Strasbūras pasirinktas Europos Ta­­rybos, vienijančios 47 valstybes, būstine.

1963 m. Ch.de Gaule‘io ir K.Adenauerio pa­­­sirašyta Eliziejaus sutartis laikoma prancūzų ir vokiečių kelio į susitaikymą pradžia. Su­si­­taikiusios ir Prancūzija, ir Vokietija iš to tik laimėjo, nes veikdamos atskirai šios valstybės var­gu ar pasiektų tiek savo tikslų ES, kiek pa­siekia dabar, veikdamos drauge.

Elzase ir Lotaringijoje įkurta daugybė istorinių parkų ir muziejų, skirtų Pirmojo ir An­tro­jo pasaulinio karo įvykiams įamžinti. Bet šios atminimo vietos nekuriamos siekiant įrodyti savo pranašumo prieš „okupantą“. Pran­cū­z­ai seniausiai suprato, kad tai – kelias į niekur.

Hartmansvijerkofo kalnelyje netoli Miu­lū­zo miestelio įkurtas lygiai sustatytų kryžių miškas, o užrašas prie įėjimo į šį objektą skelbia: „Pra­­­eivi, nepamiršk, kad šioje vietoje 1914–1918 metais žuvo 30 tūkst. kareivių.“ Pran­­cūzų ir vokiečių. Jie ilsisi vienas šalia kito, visi paminėti tokiu pat būdu. Ir nė viena konflik­to pusių įamžindama jų mirtį nebando įrody­ti, kas iš jų buvo geras, o kas blogas, kas laimė­jo, o kas pralaimėjo, kas buvo išlaisvintojas, o kas – okupantas.

Jau kelerius metus iš eilės Verdene organizuo­jamos istorinės rekonstrukcijos. Bet jos ne­­­­­­turi nieko bendro su panašiais renginiais, or­­­ganizuojamais pas mus, Lietuvoje ar Len­ki­joje, iš kurių žiūrovas išeina manydamas, kad karas yra puikus žaidimas, ir dar savimi patenkintas: „Vėl davėme tiems vokiečiams (lietuviams / lenkams) į kaulus.“

Ir Verdeno istoriniuose spektakliuose ro­do­mos atskirų mūšio fragmentų rekonstrukcijos ar vienas kitas efektingas sprogimas, bet ka­ras čia parodomas visų pirma kareivio – prancūzo ir vokiečio akimis, o pasauliui siunčiama žinia skelbia: niekada daugiau neturi būti karo, kurkime ateitį tardamiesi.

Būtent susitarimo trūksta lietuvių ir lenkų santykiuose.

Įspūdį palieka ir pasivaikščiojimas iš Stras­bū­ro į vokiečių Kėlį tiltu per Reiną. Šis tiltas, pa­statytas prieš kelerius metus, tapo istorinio par­ko dalimi.

Abiejuose upės krantuose stovi skulp­tūros, simbolizuojančios prancūzų ir vo­kie­čių susitaikymą, o Vokietijos pusėje stovi pa­­­­­­­minklas, įamžinantis gestapo sušaudytus pran­­­­cūzų pasipriešinimo dalyvius.

Tai nereiškia, kad elzasiečiai pamiršo jaunimo patriotinį auklėjimą. Bet jų patriotizmas yra šiuolaikiškas, jo esmė – ne tautiniai antago­­­­nizmai.

Prieš 95 metus generolas L.Želigowskis, slap­­­­­tu Lenkijos valstybės viršininko J.Pilsuds­kio įsa­­kymu pasiskelbęs maištininku, užėmė Vil­­nių ir Vilniaus kraštą. Buvo įkurta ir netrukus prie Len­­­­kijos prijungta „Vidurio Lietuvos vals­­tybė“. Dau­guma lenkų iki šiol tai vadina „iš­­lais­vi­ni­mu“, o dauguma lietuvių – „okupacija“.

Lietuvoje apie šiuos įvykius dažnai kalbama kaip apie etninių lenkų kovą su etniniais lie­tuviais. Vargu ar toks požiūris galėtų tapti san­tarvės pagrindu. Juolab kad dėl jo tikrumo vis labiau abejojama. Naujos kartos istorikai yra linkę manyti, kad tai buvo lietuvių pilietinis karas. Karas tarp lenkiškai kalbančių lietuvių, svajojančių apie Abiejų Tautų Respub­li­kos at­kūrimą, ir lietuviškai kalbančių lietuvių, ku­­­riančių nepriklausomą Lietuvos Re­s­pub­liką.

Planuojama, kad pirmasis Lietuvoje karinis istorinis parkas apims teritoriją nuo Širvintų iki Molėtų rajone esančių Giedraičių, kuriuose 1920-ųjų lapkritį lietuviai susikovė su L.Że­­li­gowskio kariuomene.

Būtų gerai, kad šio par­­ko kūrėjai eitų Pran­cūzijos ir Vokietijos ke­­­­liu ir tai taptų visų šio karo aukų – nepai­sant to, ar jos kalbėjo lenkiš­kai, ar lietuviškai, – atminimo vieta, skatintų lie­­­­tuvių ir lenkų su­sitaikymą, o ne taptų dar vie­­­nu tautininkų pi­ligriminių kelionių tikslu.

Lietuviai turi teisę didžiuotis savo istorija ir kariuomenės pergalėmis, bet svarbu tai kurti ne susipriešinimo su kitomis tautomis pagrindu. Lenkija irgi turėtų nemažai nuveikti siekdama tikro susitaikymo su Lietuva.

Kaip ne kartą minėjo „Gazeta Wyborcza“ vyr. redaktorius A.Michnikas, turėtų pirmoji ištiesti ranką. Kalbėkimės, ieškokime sutarimo ir bendro po­žiūrio į istoriją, bandykime suprasti kitą pu­sę. Jei to nedarysime, pasaulis ir toliau manys, kad Rytuose nieko naujo.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. Jodas Jodas rašo:

    Kokie čia kliedesiai? Ar už okupacijos neigimą nėra numatyta teisinė atsakomybhė? Gal ir pokariu vyko ne partizaninis pasipriešinimas okupantui, o “pilietinis karas”? Gėda ir šlykštu skaityt tokias nesąmones.

  2. Sarunas Sarunas rašo:

    Yra du problemos aspektai.
    Politinis – Lietuvai reikia gerų santykių su Lenkija. Tai, beje, priklauso ne tik nuo Lietuvos. Ačiū dievui, atrodo, nepaisant visų pastarųjų metų nesutarimų, tarptautinėje politikoje, kai labai reikia, sugebame susitarti ir veikti išvien, kai tai atitinka abiejų pusių interesus

    Istorinis – tuometinis Lenkijos vadovas Juozapas Pilsudskis, sulaužęs visai neseniai Suvalkuose pasirašytą sutartį, įsakė generolui Lucjanui Želigovskiui su savo divizija suvaidinti maištą ir žygiuoti į Vilnių, kurį tuo metu gynė tik du lietuvių batalionai. Tad buvo sužaista grubiau nei, tarkime, 1921-1923 m. vykusiuose Silezijos karuose, kur lenkai visgi nesiryžo siųsti savo reguliarių pajėgų. Su karu Donbase nelyginsiu, nes visgi praėjo beveik 100 metų.

    Taip, tiek Pilsudskis tiek ir Želigovskis buvo gimę Lietuvoje. Tačiau Pilsudskis buvo Lenkijos vadovu ir, tuo pačiu, naudojosi visos Lenkijos resursais. Įskaitant reguliarias Lenkijos kariuomenės pajėgas, kurios suvaidino maištą 1920 m. spalio ir lapkričio mėnesiais.
    Nežinau apie kokius šiuolaikinius lietuvių istorikus, teigiančius pilietinį karą Lietuvoje 1920 m. rašo autorė. Kiek pamenu, tokią tezę buvo iškėlęs A. Bumblauskas. Tačiau Bumblauskas specializuojasi viduramžių istorijoje. Tad jis nėra 20 a. istorijos specialistas.
    Taip, 19 a., kuriantis šiuolaikiniai lietuvių tautai, dalis senojo lietuvių etnoso (jei norite, didelė dalis lenkiškai ir gudiškai kalbančių Lietuvos gyventojų) pasirinko besikuriančią moderniąją lenkų tautą. Tai Lietuvai buvo tragedija. Tačiau nuo to mūšiai kuriuose kovoja Lietuvos ir Lenkijos reguliarių kariuomenių daliniai (tegul pastarieji ir formaliai maištaujantys) netampa kažkokiu pilietiniu karu.
    Lenkija tada laimėjo Vilnių, tačiau ji daug ką ir prarado. Kiek žinau, Lenkijos oficiali pozicija, kaip vertinti tarpukario konfliktą dėl Vilniaus, vis dar gerokai skiriasi nuo to ką apie tai mano Lietuva.

  3. Sarunas Sarunas rašo:

    Dar beje. Beje, paminklas POW sukilimui prieš lietuvius Seinuose tebestovi.Kaip vertinti jį?

  4. www www rašo:

    Super pergalė buvo, jei Vilnius atiteko lenkams

  5. to www to www rašo:

    Prieš ironizuojant reikėtų pasidomėti kur tuo metu ėjo fronto linija. Mūšio dėka Lietuvos pusėje liko Širvintos ir tie patys Giedraičiai. Be to, iš karto po mūšio įsigaliojo paliaubos, kurias lietuviai nesiryžo pažeisti.

  6. Akivaizdu Akivaizdu rašo:

    Autorė – ne Lietuvos pilietė , pasiryžusi įtvirtinti lietuviams lenkišką savimonę ? Turime užtektinai tokių agitatorių ir valstybine kalba užrašytomis pavardėmis, – tik visų jūsų balsas ” į dangų neina” .


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...