2015 Lapkričio 07

Ukrainos pragiedruliai

veidas.lt

Scanpix

Per vietos valdžios rinkimus Kijevo rinkimų apylinkė, kurioje turėjo balsuoti ir prezidentas Petro Porošenka, atsidarė vėliau, nes rinkimų komisijos pirmininkas pametė raktą nuo seifo su balsavimo biuleteniais. Seifas buvo atidarytas laužtuvu, ir P.Porošenka pagaliau atidavė balsą už savo kandidatus.

Rima JANUŽYTĖ

Berdiansko mieste Pietryčių Ukrainoje vie­­nas rinkėjas balsuoti atėjo lydimas iki ausų ginkluoto apsaugininko, ir nors šis, regis, kiek per rimtai vertino savo pareigas, jo klientui tai nesutrukdė balsuoti.

Na, o Libochoros kaime netoli Lvovo komisi­jos nariai rinkėjams pastatė kelias skirtingas bal­sadėžes ir nurodė rinkimų biuletenius mesti į dė­žes pagal tai, kaip jie balsavo, – kad paskui komisijos nariams būtų lengviau suskaičiuoti balsus.

Šie incidentai – bene vieninteliai, sukėlę su­maišties per Ukrainoje vykusius vietos savivaldos rinkimus, tačiau tai buvo veikiau šypseną nei susirūpinimą keliantys nutikimai, liudijantys, kad Ukrainos dangus pamažu šviesėja, kaip ir šalies gyventojų akys.

Lengviau atsikvėpė

Prieš kelias dienas Ukrainos kariuomenė ir Rusijos kolaborantai apsikeitė belaisviais, o paliaubos, nors ir netvirtos, regis, tęsiasi. Kai kam atrodo, kad Rusija iš tiesų pasirengusi at­si­traukti iš konflikto, kurį pati ir sukėlė. Kiti analitikai perspėja, kad tai tik apgaulingas Ru­sijos manevras. Kad ir kaip ten būtų, Ukrainoje pastarosiomis savaitėmis tvyro bent jau išorinė ramybė.

„Tokia ramybė gali būti dar vienas apgaulingas Kremliaus manevras“, – „Globe and Mail“ rašo Celestine Bohlen. O Maskvos „Carnegie“ centro direktorius Dmitrijus Treninas įsitikinęs, kad Kremlius bent jau nori sumažinti įtampą. Užtat JAV Brukingso instituto, tyrinėjančio JAV ir Europą, direktorė Fiona Hill mano, kad šiuo metu vykdomas konflikto deeskalavimas yra tik laikinas.

Dabartinis Kremliaus elgesys F.Hill primena laikus, kai V.Lenino vadovaujamas bolševikų režimas su Vokietija pasirašė labai nenaudingą sau, bet drauge labai būtiną norint išgyventi Bresto taikos sutartį, kurios sąlygų planavo laikytis tik trumpą laiką.

Vis dėlto ši XXI amžiaus Bresto sutartis pavadinimu „Minsko susitarimas“ šiokios to­kios vilties turi. Na, bent jau kol kas taip at­ro­do, nes Ukrainoje po ilgų karo mėnesių pagaliau panašu į įprastą ir gana ramų gyvenimą. Žinoma, Krymas tebėra okupuotas, o Donbase reikalus tvarkosi kolaborantai, kurie ignoravo ir neseniai visoje Ukrainoje vykusius vietos valdžios rinkimus.

Rinkimai praėjo tikrai ramiai, o tarptautiniai stebėtojai konstatavo tik bendro pobūdžio nesklandumus. Jie teigia, kad Ukrainoje vykę vietos valdžios rinkimai buvo „gerai organizuoti“ ir „demokratiški“, nors pabrėžia, jog vyriausybė turi stiprinti pastangas išvaduoti politiką nuo galingų oligarchų įtakos. „Teisinės bazės painumas, įtakingų ekonominių grupių dominavimas rinkimų procese ir faktas, kad beveik visas kampanijos nušvietimas žiniasklaidoje buvo mokamas, pabrėžia tolesnių reformų bū­tinybę“, – konstatuoja stebėtojai.

Reformos nebeišvengiamos

Reformos Ukrainai reikalingos ne tik dėl to, kad šalis sulauktų teigiamų atsiliepimų per rinkimus. Daug svarbiau, kaip Ukrainai sekasi to­liau tartis su tarptautiniais kreditoriais ir ar šie susitarimai dar labiau sumažins Rusijos ga­li­my­bes manipuliuoti Ukrainos finansiniu silpnumu.

Šiuo metu Kijevo sąjungininkai Vakaruose neriasi iš kailio siekdami paspartinti Tarp­tau­tinio valiutos fondo (TVF) skolinimo politikos pokyčius, kuriais tikimasi užkirsti kelią Rusijos planams sutrukdyti Ukrainai gauti 25 mlrd. JAV dolerių finansinę pagalbą.

Dabartinė TVF politika draudžia fondui skolinti toms šalims, kurios jau yra skolingos ki­toms vyriausybėms. Tad jeigu nesugebės per lapkritį grąžinti Rusijai visos skolos (o kad nesugebės, Ukrainos valdžia kalba be užuolankų), Ukraina gali likti be TVF paramos – maždaug 17 mlrd. dolerių. TVF valdyba yra numačiusi naujas taisykles apsvarstyti lapkričio pa­baigoje.

Apie finansines Ukrainos perspektyvas kalbėsis ir šiandien – lapkričio 6 dieną – Berlyne susitinkantis vadinamasis Normandijos ketvertas – Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Ukrai­nos užsienio reikalų ministrai, nors pagrindinis jų darbotvarkės klausimas – Minsko susitarimai ir jų vykdymas.

„Jei nepavyks susitarti iki galo, nusiminti neverta“, – sako Europos saugumo ir bendradar­biavimo organizacijos (ESBO) atstovas Uk­rainoje Martinas Saidikas. Jis primena, kad dar vienas šios kontaktinės grupės susitikimas vyks Minske lapkričio 17 d., o paskui dar kartą, ir dar – tiek, kiek reikės.

Gera žinia derybininkams – Rusijos pozicija Ukrainoje išties švelnėja, bent jau išoriškai. O Ukraina irgi demonstruoja pirmūno pavyzdį, kaip stropiai vykdyti mokytojų iš Vakarų paliepimus.

Antai neseniai viešai sulaikytas su įtakingiausiais Ukrainos oligarchais  siejamas milijonierius Genadijus Korbanas (jis laikomas dešiniąja Igorio Kolomoiskio ranka), o Ukrainos prezidentas P.Porošenka pareiškė, kad tai tik pradžia. Suprask, kova su korupcija ir oligarchais prasideda, o šie tegu pradeda bijoti, nes teisingumas juos tuoj pričiups.

Pats G.Korbanas, šiemet kandidatavęs į Kijevo merus, į tyrėjų akiratį pateko dėl įtartinos veiklos, įskaitant numanomą 40 mln. grivinų (1,5 mln. Eur) vagystę iš fondo, skirto Uk­rainos kariams, kovojantiems su Rusijos ir jos kolaborantų pajėgomis šalies rytuose.

Šį palyginti ne tokios jau stambios žuvies suėmimą kai kurie analitikai vadina tik parodomuoju šou, skirtu ne tik patiems ukrainiečiams, bet ir kai kuriems Vakarų lyderiams, kon­krečiai – Angelai Merkel. Bet jei tai duos teigiamų rezultatų, kodėl gi nepasistengti.

Kabinasi į A.Merkel

A.Merkel šiuo metu yra užėmusi ypatingą poziciją tiek Ukrainos, tiek Rusijos klausimu. Ji tapo savotiška „mediatore“, tarpininke, o gal­­­būt net taikos balandžiu, nors tokie jos veiks­­­mai gali būti įvertinti ir kaip parsidavėliški – nelygu, kaip pažvelgsi.

Pasikalbėdama tai su Rusijos, tai su Uk­rainos lyderiais, ji abiem pusėms suteikia vilčių ir apramina aistras, nors toks Vokietijos kanclerės savarankiškumas gerokai pykdo Vašing­toną, kuris iki šiol derino veiksmus su Berlynu santykių tiek su Ukraina, tiek su Rusija klausimais.

Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas atvirai sako, kad per pastaruosius mėnesius Vo­kietijos dėka šalies ekonomikoje jau yra teigiamų pokyčių, ir priduria, jog Ukrainai toliau įgyvendinant reformas reikia Vokietijos pagalbos.

A.Jaceniuko žodžiai, bent jau dėl ekonomikos padangės prašviesėjimo, nėra iš piršto lauž­ti. Ukrainos ekonomika per pirmąjį šių me­tų pusmetį susitraukė 15 proc., palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, bet jau pasirodo ženklų, kad ji po drastiško nuosmukio pradeda judėti stabilesnės būsenos link. Analitikai tikisi, kad šalies BVP ateinančiais metais paaugs procentu, o teigiamą įtaką valstybės finansams darė pasiektas susitarimas su užsienio kreditoriais dėl 20 proc. skolų, denominuotų eurais, nurašymo. Prie tokio Ukrai­nos naštos palengvinimo nemažai prisidėjo ir A.Merkel.

Ji savo ruožtu ragina Ukrainą nesustoti ir to­liau tęsti ekonomines reformas, kovoti su ko­rupcija ir oligarchų įtaka. Ir neslepia Vo­kietijos noro investuoti į Ukrainą, jei tik tam atsiras tinkamų sąlygų.

Tą patį ji sako ir Vladimirui Putinui. „Ber­lynas nori palaikyti gerus ryšius su abiem ša­limis – tiek Rusija, tiek Ukraina. O ES ir Uk­rainos laisvosios prekybos sutartis jokiu būdu nėra nukreipta prieš Rusiją“, – aiškino A.Mer-kel per Berlyne vykusią Vokietijos ir Ukrainos ekonomikos konferenciją.

Dar vienas teigiamas Vokietijos Rusijai pa­siųs­­tas signalas buvo Maskvoje įvykęs vicekanc­­lerio ir Vokietijos ekonomikos ministro Sigmaro Gabrielio susitikimas su Rusijos prezidentu.

S.Gabrielio susitikimas su V.Putinu atkreipė JAV dėmesį ir leido aiškiau suvokti, kad Vo­kietija ir Jungtinės Valstijos pradeda skirtingai interpretuoti, ką reiškia Minsko susitarimų įgy­vendinimas. „Sankcijų Rusijai švelninimas ga­li sugadinti Vokietijos santykius su Jung­tinė­mis Valstijomis ir priversti Baltuosius rūmus padidinti savo ekonominį ir karinį bendradarbiavimą su buvusiomis komunistinėmis valstybėmis, tarp jų su Lenkija ir Rumunija. O tai savo ruožtu gali padidinti jau ir taip grėsmingą Europos Sąjungos politinį susiskaldymą“, – rašo „Stratfor“.

SEB grupės analitikai Stokholme prieš ke­lias dienas paskelbtoje Rytų Europos šalių ekono­mikos apžvalgoje „Eastern European Out­look“ teigia, kad Rusijos ir Ukrainos santykiai ar­t­imiausius dvejus metus tebebus įtempti, o Europos Sąjungos ir JAV taikomos sankcijos Rusijai išliks ir ateinančiais metais. Taigi bent jau kai kurie analitikai A.Merkel bandymus laviruoti vertina skeptiškai.

Ukrainos visuomenė tokį A.Merkel dviveidiškumą irgi vertina nekaip. Apklausos liudija, kad 70 proc. Vakarų Ukrainos gyventojų neprita­ria sankcijų Rusijai sušvelninimui. Tačiau daug­maž tiek pat gyventojų norėtų, kad Uk­raina padidintų ekonominį bendradarbiavimą su Vokietija.

Dujos – tik iš Europos?

Apskritai Ukrainos ekonominiai ryšiai su Europa vis stiprėja, o su Rusija – slopsta. Itin iškalbingi yra dujų srautai, kurie ypač aktualūs prasidedant šildymo sezonui.

Antai Ukrainos dujotiekių operatorės „Ukr­­­transgaz“ vadovas Igoris Prokopivas praneša, kad per devynis šių metų mėnesius Uk­raina importavo 12,6 mlrd. kub. metrų dujų, iš jų per 70 proc. sudarė tiekimas per Europos šalis. Iš viso gamtinių dujų tranzitas per Uk­rainą į Europos šalis šiemet sieks apie 65 mlrd. kub. m.

Pasak I.Prokopivo, Ukrainos dujų transportavimo sistema šildymo sezoną pasitiko visiškai pasirengusi, o iki lapkričio 1 d. Kijevas savo po­žeminėse dujų saugyklose buvo sukaupęs apie 17,1–17,2 mlrd. kub. m šio kuro.

Kitais metais, jei viskas vyks pagal Ukrainos planą, šalis gali visai nebepirkti dujų iš Rusijos, o jas importuoti tik iš Europos. Taip pareiškęs nacionalinio holdingo „Naftogaz“ vadovas An­dre­jus Kobolevas priduria ir dvi papildomas są­ly­gas – iš Europos perkamos dujos ir toliau tu­rė­tų kainuoti pigiau nei rusiškos. Be to, norint du­jas pirkti tik iš Europos, tektų sumažinti jų vartojimą.

Dujotiekis Ukraina–Lenkija

Ukraina, regis, rimtai nusiteikusi nutraukti visas dujų gijas su Rusija ir megzti naujus saitus su Vakarų šalimis. Spalio pabaigoje „Ukr­­­trans­gaz“ pranešė, kad Ukraina ir Len­kija jau pa­ren­gė naujo šalis sujungsiančio du­jotiekio projekto techninį bei ekonominį pa­grindimą.

Projektas, kurį planuojama įgyvendinti iki 2020 m., smarkiai padidintų dujų perpumpavimo pajėgumus – iki 8 mlrd. kub. m per me­tus iš Lenkijos į Ukrainą ir iki 7 mlrd. kub. m per me­tus iš Ukrainos į Lenkiją. Dabartinė Uk­rai­nos ir Lenkijos dujų jungtis leidžia Uk­rainai iš Lenkijos importuoti iki 1,5 mlrd. kub. m dujų.

Nauja Ukrainos ir Lenkijos dujų jungtis yra Šiaurės–Pietų dujų koridoriaus projekto dalis, siekiant sujungti naująjį Lenkijos suskystintų gamtinių dujų terminalą Svinouiscyje su Uk­rai­nos požeminėmis dujų saugyklomis. Kai šis dujotiekis bus pastatytas, Ukraina galės importuoti dujas ir per Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.

Lietuvos energetikos ministras Rokas Ma­siulis yra sakęs,  kad Klaipėdos SGD terminalo dujos Ukrainai gali būti pradėtos tiekti 2018 m. Iki to laiko turėtų būti sujungtos ir Lietu­vos–Len­kijos dujotiekių sistemos.

Jei šie Ukrainos planai bus įgyvendinti, ekonomika ir toliau stabiliai augs, o Rusija atitrauks savo nagus nuo šalies rytų, kituose Uk­rainos rinkimuose ESBO stebėtojai gali būti nebereikalingi. Galbūt nebeprireiks nei laužtuvų seifams su biuleteniais atidaryti, nei ginkluotų apsaugininkų einant į rinkimus. Galbūt nebereikės net globėjiško A.Merkel  glėbio, o Ukraina savarankiškai, niekam nepataikaudama, rinksis savo draugus ir partnerius.

Tiesa, yra ir blogasis scenarijus, apie kurį už­simena F.Hill iš „Globe and Mail“. Tačiau vis tiek verta tikėti, kad Minskas – tai ne XXI a. Brestas ir kad Ukrainai viskas bus gerai.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...