D.Vilytė

Savaitraščio „Veidas“ surengtuose geriausio valstybės tarnautojo rinkimuose laurai atiteko Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorei Dianai Vilytei. Tai lėmė ministerijų, valstybės institucijų, savivaldybių, verslo asociacijų vadovų, valstybės sektoriaus darbą analizuojančių ekspertų balsai.

Diplomą ir Mykolo Romerio universiteto išleistą Konstituciją keturiolika pasaulio kalbų geriausio valstybės tarnautojo pagerbimo ceremonijoje Valdovų rūmuose D.Vilytei įteikė  Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

D.Vilytę kolegos valstybės tarnautojai ir ekspertai įvertino už ženklias permainas viešuosiuose pirkimuose. Per pustrečių metų jai vadovaujant VPT visuomenei atverta viešųjų pirkimų informacinė duomenų bazė, stengiamasi viešųjų pirkimų procesus padaryti paprastesnius ir skaidresnius. Pradėtos ardyti schemos, kai vieną ar kitą sektorių buvo pasidalijusios kelios verslo bendrovės, o kitoms dalyvauti ir laimėti viešųjų pirkimų konkursuose buvo praktiškai neįmanoma.

Antras geriausio valstybės tarnautojo rinkimuose – valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys. Toliau geriausiųjų rikiuotėje – Prezidento kanceliarijos kancleris Giedrius Krasauskas, Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

Geriausia valstybės institucija šiemet išrinkta Susisiekimo ministerija.

„Veidas“ geriausio valstybės tarnautojo rinkimus surengė jau tryliktą kartą. Juo gali tapti ne tik formaliai valstybės tarnautojo statusą turintys asmenys, bet ir kiti valstybės institucijų darbuotojai. Negalima balsuoti už pastarųjų trejų metų nugalėtojus ir už savo instituciją ar jos padalinį.

2005–2016 m. geriausiais valstybės tarnautojais buvo išrinkti:

2005 m. – Rimantas Kairelis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius

2006 m. – Edmundas Žilevičius, Finansų ministerijos sekretorius

2007 m. – Valdemaras Sarapinas, Vyriausybės kancleris

2008 m.– Rasa Budbergytė, valstybės kontrolierė

2009 m.  – Gediminas Miškinis, Ūkio ministerijos kancleris

2010 m. – Jonas Milerius, Seimo kancleris

2011 m. – Deividas Matulionis, Ministro Pirmininko tarnybos kancleris

2012 m. – Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius

2013 m. – Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas

2014 m.– Deividas Kriaučiūnas, Europos teisės departamento generalinis direktorius

2015 m. – Tomas Karpavičius, Susisiekimo ministerijos kancleris

2016 m. – Alminas Mačiulis, Vyriausybės kancleris

BFL nuotr.

Aušra LĖKA

Gaisrininkai gauna piliečio pagalbos prašymą ir sparčiai išsprendžia jo problemą, tad ir pasitikėjimas jais pats didžiausias. Toks principas turėtų veikti visose mokesčių mokėtojų išlaikomose institucijose: sparčiai ir efektyviai spręsti piliečių problemas, o ne rašinėti kokius popierius.

Tokį receptą, kaip didinti pasitikėjimą valstybės tarnautojais, „Veido“ apskritojo stalo diskusijoje Valstybės dienos išvakarėse pateikė Mykolo Romerio universiteto rektorius dr. Algirdas Monkevičius.

Dabar valstybėje yra apie 69 tūkst. vadinamųjų biurokratų.

Kiek reikia Lietuvai valdininkų, kodėl nemažėjant išlaidų valstybės tarnautojams ir jų kvalifikacijai pučiasi ir išlaidos ekspertams, ar valstybės tarnyboje įmanoma moderni vadyba, diskusijoje mintimis taip pat dalijosi Vy­riau­sybės kancleris dr. Alminas Mačiulis, Seimo Audito komiteto narė Jolita Vaickienė, „Berlin Chemie Menarini Baltic“ generalinis direktorius dr. Algimantas Bla­žys ir „Baltic Institute of Corporate Go­ver­nan­ce“ prezidentas Paulius Martinkus.

Gyventojų mažėja – valdininkų daugėja

Nuo šios Vyriausybės kadencijos pradžios valstybėje gyventojų sumažėjo 83 347, o valdininkų, skaičiuojant užimtus etatus, padaugėjo 245. 2013 m. sausio 1 d. tūkstančiui gyventojui jų teko 23,7, o dabar – 24,5.

A.Mačiulis: Dabar valstybėje yra apie 69 tūkst. vadinamųjų biurokratų. Nuo šios Vyriausybės kadencijos pradžios nepavyko labai smarkiai su­mažinti jų skaičiaus – sumažėjo apie 1,3 tūkst. etatų. Oponentai sako, kad didžioji jų da­lis – buvusios neužimtos pareigybės. Bet tai buvo galimybė didinti biurokratų skaičių, da­bar jos neliko, nors visi ministrai bandė pagrįsti, kad tie etatai reikalingi, tik laikinai tušti, o at­siradus finansinių galimybių žmonės bus įdarbinti.

Vis dėlto nesutikčiau, kad valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimas sprendžia problemas. Turi būti aiškiai suprantama, kad atitinkamoms funkcijoms atlikti reikia atitinkamos komandos.

A.Blažys: Tie 69 tūkst. – tai daug ar mažai, palyginti su kitomis ES šalimis?

A.Mačiulis: Įvairiose šalyse – skirtinga skaičiavimo metodika: vienur įtraukiami statutiniai pareigūnai, kitur – ne, kai kurios šalys įskaičiuoja visą viešąjį sektorių (sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos ir kt. darbuotojus). Pagal Eurostatą, kuris visas ES nares vertina pagal tą pačią metodiką (skaičiuoja dirbančiuosius viešojo valdymo, gynybos ir privalomojo socialinio draudimo sektoriuje), Lietuva arti vidurkio: pas mus dirbantieji šiuose sektoriuose sudaro 2,78 proc. visų šalies gyventojų, o ES vidurkis – 2,96 proc.

Net palyginti su estais (o mėgstame su jais lygintis), skaičiuojant procentiškai gyventojų skaičiui pas mus valstybės tarnautojų šiek tiek mažiau. Taip, estai pastaraisiais metais gana ryžtingai mažino jų skaičių. Bet problemas sprendžia ne valstybės tarnautojų mažinimas, o jų veiklos kokybė – kad jie eitų į darbą ne atsėdėti ir užsiiminėti procesu – surašė kokį raštą, kažkam nunešė.

Valstybės tarnautojų ir viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius Lietuvoje – apie 300 tūkst., arba apie 10 proc. gyventojų. Pavyzdžiui, Vokietijoje šis skaičius labai panašus – 9,5 proc.

J.Vaickienė: Seimo Audito komitetas skaičiuoja ne tą keistą skaičių – leistinus etatus, o realiai užimtuosius, ir per pastaruosius porą metų jų daugėja: nuo 2014 m. sausio valstybės tarnautojų (be savivaldybių) buvo 40,2 tūkst., dabar šimtu daugiau. Savivaldybių valdininkų kiek buvo, tiek ir tebėra – 13,6 tūkst. Vienintelių sumažėjo tik statutinių – buvo 17 tūkst., liko 16 tūkst. Policijos, Sienos apsaugos departamentai įvykdė reformas ir sumažino realius etatus. Tad tendencija tokia: valdininkų daugėja, statutinių pareigūnų mažėja.

P.Martinkus: O kur dar įvairios viešosios įstaigos – kiek jų pristeigta prie ministerijų, departamentų, kiek dar yra visokių įstaigėlių, kur valstybė yra dalininkė. Taip, reikia pripažinti, kad valstybės tarnautojų algos nedidelės, o norime gerų specialistų, kurie priimtų gerus sprendimus, nes nuo tų sprendimų priklauso ir šalies ekonomika, tad valstybė steigia viešąsias įstaigas, taip sudarydama galimybę mokėti didesnius atlyginimus. Tačiau šie darbuotojai iškrinta iš valstybės tarnybos vaizdo, lieka už valstybės tarnautojų skaičiaus, nors tai papildoma valstybės tarnybos ranka. Tad realaus valstybės tarnautojų skaičiaus nežinome.

A.Monkevičius: Valstybės tarnautojų ir viešojo sektoriaus (mokytojų, sveikatos bei socialinės apsaugos ir kt.) darbuotojų skaičius Lietuvoje – apie 300 tūkst., arba apie 10 proc. gyventojų. Pavyzdžiui, Vokietijoje šis skaičius labai panašus – 9,5 proc. Bet efektyvumą lemia ne pats skaičius, o darbo kokybė.

A.Mačiulis: Siekiama nedidinti valdininkų skaičiaus, jungti giminingas institucijas. Pernai Krašto apsaugos ministerijai teko papildoma funkcija – atkurti šauktinių kariuomenę. Tam neskirta nė vieno papildomo etato – kitos ministerijos atidavė savo laisvus. Yra teigiamų poslinkių verslą prižiūrinčių įstaigų, visuomenės sveikatos centrų, teisinės pagalbos tarnybų konsolidavimo programose, Ne maisto prekių inspekcija prijungta prie Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, sujungti Audito ir apskaitos, Turto vertinimo priežiūros tarnyba ir Įmonių bankroto valdymo departamentas. Vyriausybė priėmė sprendimus dėl megareguliatoriaus – Kainų konkurencijos tarybos ir Energetikos inspekcijos jungimo.

Pučiasi išlaidos ir kvalifikacijai, ir ekspertams

A.Mačiulis: Taip, turime siekti perduoti verslui tas funkcijas, kurios nebūdingos valstybei. Tai vyksta. Bet kai samdome verslą atlikti tų funkcijų, piktinamasi, kad didėja išlaidos.

J.Vaickienė: Bet tai turi koreliuoti: didėja išlaidos ir valdininkų išlaikymui, ir jų kvalifikacijai, ir ekspertams iš šalies.

A.Mačiulis: O kiek darbuotojų kvalifikacijai išleidžia progresyvios verslo įmonės? Tačiau jei valdininkai mokomi šiuolaikinių vadybos metodų, jei dalijamasi patirtimi su progresyviomis valstybėmis, matome tai kaip blogį.

J.Vaickienė: Nematome kaip blogio, tik žiūrime, kaip tai koreliuoja su darbo kokybe. Štai pavyzdys iš viešojo sektoriaus: Valstybės kontrolės ataskaitoje dėl pedagogų kvalifikacijos matome, kiek išleista lėšų, tačiau kokia grąža? Švietimas eina žemyn. Neturime mokytojų kvalifikacijos kėlimo strategijos. Valstybės tarnautojų kvalifikacijai taip pat išleidžiama daug, tačiau vis tiek papildomai samdomi specialistai.

A.Monkevičius: Atkreipėme tiek darbdavių, tiek darbuotojų, tiek Valstybės tarnybos departamento dėmesį, kad socialiniuose tinkluose, internete galima rasti nemažai nemokamų mokymosi platformų, kur galima beveik nemokamai tobulėti.

A.Mačiulis: Tačiau jei valstybė dalyvauja labai svarbaus tarptautinio arbitražo procese, kur oponentas samdo aukščiausios kvalifikacijos teisininkus ir valstybei gresia daugiamilijoninė bauda, valstybė turi samdyti analogiško lygio advokatus. Išlaidų ekspertams padidėjimą pernai daugiausia ir lėmė išlaidos Energetikos ministerijos samdytiems teisininkams.

J.Vaickienė: Jei jų reikia tarptautinėse bylose, niekas nesiginčija, tačiau tai vienetinis atvejis. Paprašėme ministerijų detalizuoti išlaidas ekspertams. Jie samdomi ir tokioms paslaugoms kaip viešiesiems pirkimams organizuoti ar finansinėms ataskaitoms parengti net tais atvejais, kai ministerija turi Finansų departamentą ar viešųjų pirkimų specialistų.

Dėl valdininkų darbo broko kalti ir politikai

A.Monkevičius: Valdininkų skaičiaus sumažinimas – neesminis dalykas. Esminis – kaip mokesčių mokėtojų pinigai kelia valstybės pažangą ir didina valstybės piliečių pasitenkinimą.

Pas mus vyraujanti nuomonė – kad visi valdininkai vagys ar kad tik kavą visą dieną gurkšnoja.

Lietuva priklauso prie tų šalių, kuriose santaika tarp valstybės ir gyventojų menka. Estai, skandinavai, vokiečiai kur kas labiau pasitiki savo išrinktais politikais ir biurokratais, žino, kad jų priimti kartais ir nepopuliarūs sprendimai atitinka viešąjį interesą. Pas mus vyraujanti nuomonė – kad visi valdininkai vagys ar kad tik kavą visą dieną gurkšnoja. Bet kai kuo, taip pat išlaikomu mokesčių mokėtojų pinigais, pasitikima, pavyzdžiui, gaisrininkais. Jie, vos gavę piliečio pagalbos prašymą, sparčiai išsprendžia jo problemą nerašinėdami kokių pranešimų, per kiek atvažiuos, tad ir pasitikėjimas gaisrininkais pats didžiausias. Norint, kad valstybės tarnyba būtų pasitikima, toks principinis modelis turėtų veikti visose mokesčių mokėtojų išlaikomose ir mums paslaugas teikiančiose institucijose: reikia kaip gaisrininkams sparčiai ir efektyviai spręsti piliečių problemas, o ne rašinėti kokius popierius. Ta kryptimi einama: naujo valstybės tarnybos įstatymo projekte aiškiai apibrėžiamos valstybės tarnautojų kompetencijos, kad nebūtų snaudžiančių darbe.

A.Mačiulis: Gaisrininkas atvažiavo, užgesino gaisrą, o valstybės tarnautojo veiklos rezultatus sunkiau pamatuoti. Daug metų dirbu valstybės tarnyboje ir matau, kaip sudėtinga pavaldinį įtikinti, kokio rezultato jis turi siekti ir kaip jį išmatuoti. Anksčiau būdavo dar sunkiau, sakydavo, koks čia rezultatų matavimas – aš valdininkas, tiesiog dirbu, ką tą dieną paveda.

A.Monkevičius: Kai kur yra konkretūs rodikliai, bet kai kur labai daug lemia subjektyvioji dimensija: paslaugos gavėjų pasitenkinimas, pasitikėjimas ta institucija ir kokios tendencijos – kilimo ar smukimo. Tai matuoti reikia išmokti ir su tuo sieti darbuotojų kompetencijų, kvalifikacijos kėlimą. Čia rezervų daug ir esame pasmerkti sėkmei, nes esame apsupti šalių, kurios tai neblogai daro, tik mums reikia sparčiau mokytis. O tai jau priklauso nuo mūsų pačių.

J.Vaickienė: Paslaugos gavėjai turi būti patenkinti, bet kodėl taip nėra? Estai tikrai pažengę daugiau. Kažkur esame įstrigę.

Pas mus žmonės nesąžiningai atlieka savo pareigas.

A.Monkevičius: Žinoma, problemų dar iki kaklo. Reikia veikti veiksmingiau, ir tai jau politikų reikalas – kiek politikai, partijos norėtų pagerinti valstybės aparato darbą. Reikia spartesnio ir ryžtingesnio politinių sprendimų priėmimo, labai svarbu motyvacijos sistema ir gerųjų pavyzdžių sklaida. Pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija – kokia buvo ir kokia dabar. Sektinos permainos valstybės energetikos įmonėse. Arba kai kurios savivaldybės: vienose vieno langelio principas veikia puikiai, o kitur aplaidžiai. Turime geros patirties ir ją reikia paversti taisykle, o ne atvirkščiai.

A.Blažys: Tikrai yra daug gerų valdininkų, tad erzina paskleista nuomonė, kad visi jie – sukčiai, negeri. Štai ir „Veido“ kasmet renkamas geriausias valstybės tarnautojas: visi per dvylika metų rinkimų nugalėtojai – iškilūs žmonės.

Valdininkų įvaizdį savo sprendimais dažnai ter­šia politikai. Žinau tai iš savo srities – vaistų in­dustrijos: štai nekompensuojamųjų vaistų rinkoje, kaip ir turi būti, vyksta aštri konkurencija, o ten, kur įsikiša valstybė, kompensuojamųjų vaistų srityje, privisę visokių tarpininkų, norinčių čia sušilti.

Arba štai lyginamės su estais. Gerai žinau jų sveikatos apsaugos sritį, nes su jais dirbu nuo pat 1992 m. Estai vos atgavę nepriklausomybę labai ryžtingai ėmėsi reformų sveikatos apsaugos srityje: sumažino perteklinių lovų, įdiegė el. sveikatos modelį, nėra ką lyginti, kaip dabar ji veikia Estijoje, o kaip pas mus. Pas mus žmonės nesąžiningai atlieka savo pareigas.

J.Vaickienė: Sumos el. sveikatai išleistos dvigubos, nei buvo numatyta, bet sistema nefunkcionuoja.

P.Martinkus: Teko dirbti su valstybės valdomomis įmonėmis. „Lietuvos energija“, „Klaipėdos nafta“ – labai puikūs pavyzdžiai, kaip diegiami skaidrumo, geros valdysenos principai. Bet teko bendrauti su Sveikatos apsaugos ministerija: sakėme – štai yra tam tikri vadybos principai, kaip užtikrinti, kad viešasis sektorius veiktų efektyviai, pradedant nuo paprasčiausio skaidrumo. Bet tuometė ministrė pasakė – ačiū, nereikia. Ir tokia situacija tęsiasi visus 26 nepriklausomybės metus.

Dėl valstybės valdomų įmonių turime Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kurios nariais siekiame tapti, rekomendacijas – kodėl neįmanoma jų perskaityti ir jomis remtis, tada būtų visai kitas rezultatas. Kiek galima kalbėti apie miškų urėdijas, nors tiek ekspertų sakė, kad jas reikia sujungti, nes dabartinė struktūra nelogiška. Arba „Lietuvos geležinkeliai“: priėjome iki to taško, kai arba milijoninė bauda, arba susitvarkome, nors seniai kalbėta, kad šią įmonę reikia reorganizuoti. Arba ligoninės – sistema neefektyvi, nes neefektyvus tinklas. Reikia žiūrėti iš valstybės pozicijų: kiek turime resursų, kaip užtikrinti, kad nesusidarytų eilių. Ne vienas vadybos specialistas galėtų pasakyti greitų sprendimų, kad sumažėtų eilės, bet idėjos nepriimamos.

A.Mačiulis: Apie urėdijų sujungimą iš tiesų seniai kalbama, bet savam krašte pranašu nebūni. O kai gauni rekomendacijų iš EBPO, kuri yra ne tik turtingų, bet ir modernių, išmintingų valstybių klubas, reikia pasinaudoti gerąja praktika. EBPO gairėms įgyvendinti Vyriausybė priėmė priemonių planą.

J.Vaickienė: Esmė – ar mokesčių mokėtojų pinigai naudojami efektyviai, ar neefektyviai. Taip, yra gerų valstybės valdomų įmonių pavyzdžių. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradėjo šių įmonių pertvarką, dabartinė taip pat nemažai padarė, į valstybės įmonių valdybas įtraukė daugiau nepriklausomų narių, Ūkio ministerija rengia nutarimą jų skaičių didinti iki pusės. Tačiau kai Valstybės kontrolė atidžiau pasidomėjo net vienu iš gerųjų pavyzdžių, paaiškėjo, kad apie skaidrumą ir viešumą ten lyg ir deklaruojama, bet jei į įstatymą neįrašyta, jog tai turi galioti ir subrangovui, to ir nesilaikoma.

Reikia nebijoti identifikuoti problemų, tačiau politinio lygmens pareigūnų, ministerijų nedrąsa tą daryti akivaizdi. Kiekvienas ministras atsakingas už tai, kaip veikia valdymo sistema jam pavaldžiose struktūrose. Dabar Valstybės kontrolė pirmą kartą atlieka ministerijos valdymo auditą: Kultūros ministerijos pavyzdžiu žiūri, ar nesidubliuoja ir nesikryžmina funkcijos, ar visi turi darbo. Pačios ministerijos kažkodėl neinicijuoja tokių peržiūrų. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerija nuo senų laikų tiek išsiplėtusi, tiek visokių struktūrų pristeigusi. Kam Žemės ūkio ministerijai Protokolo skyrius?

A.Mačiulis: Dėl nepriklausomų valdybų narių – tai jie tikrai padeda gerinti įmonių vadybą, bet tai ne panacėja. Taip, valdininkai turi dirbti savo darbą, o ne užsiimti modernia įmonių vadyba. Bet nepriklausomi nariai kartais irgi gali būti problema, kad neišsirutuliotų į tam tikrų jų interesų protegavimą. Turi būti balansas.

„Lietuvos geležinkeliai“ yra 26 metų politinio neveiksnumo įkaitai. Jei būtų sutvarkytas subsidijavimas, liktų pinigų ir „Rail Balticai“.

P.Martinkus: Valstybės valdomoms įmonėms iš Vyriausybės, ministerijų keliami tikslai tiesiog neracionalūs. Pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliai“ už keleivių vežimą kasmet subsidijuojami apie 30–40 mln. eurų. Ar tikrai tiek norime išleisti keleivių vežimui, juolab iš tikrųjų lengvatinis vežimas kainuoja juokingą, palyginti su šia, sumą? Gal geriau tiek skirti gydytojams ar gaisrininkams? Kodėl tokia suma net neina per valstybės biudžetą, yra paslėpta subsidija? „Lietuvos geležinkeliai“ turėtų sumokėti dividendus į biudžetą, o Seimas patvirtintų sumą, kurios reikia keleivių vežimui subsidijuoti. Net formulė, kaip skaičiuoti šias subsidijas, kelerius metus buvo su klaidomis.

A.Mačiulis: Yra ir kita medalio pusė: jei norime turėti modernią infrastruktūrą, „Rail Balticą“, valstybei reikia prisidėti, o ji neprisideda tiek, kiek reikėtų. Tad sumažinus dividendus kryptingai paliekama lėšų investicijoms.

P.Martinkus: „Lietuvos geležinkeliai“ yra 26 metų politinio neveiksnumo įkaitai. Jei būtų sutvarkytas subsidijavimas, liktų pinigų ir „Rail Balticai“.

A.Blažys: Taksi būtų pigiau vežti, nei mokėti tokias subsidijas.

J.Vaickienė: Savivaldybių lygmeniu keleivių pavėžėjimas irgi nuostolingas. Bet lygini savivaldybes ir išlenda, kad vienos gali tvarkytis efektyviau, o kitos – ne.

A.Blažys: Esu sveikatos apsaugos srities vadybininkas, stebiu jos reformas. Čia taip pat neįtikėtinas neryžtingumas: rajonuose stovi ligoninė, kuri reikalinga tik tos vietos gydytojams ar merui, nes vyr. gydytojas yra jo draugas. Tačiau niekas neapskaičiuoja, kiek tai kainuoja ir kad nuvežti pacientą kitur daug pigiau. Jau 26-eri nepriklausomybės metai, o negalime tokio paprasto dalyko išspręsti. Per daug žiūrima pažinčių, nėra atsakomybės valstybei, bet tai turi nulemti aukštuose postuose esantys žmonės, politikai. Tačiau jei norėsi būti visiems draugas, nieko nepadarysi, taip tik švaistomi pinigai.

A.Monkevičius: Buvau politikoje (A.Mon­ke­vičius 2008 m. buvo švietimo ir mokslo ministras – red. past.) ir galiu pasakyti, kas daro didžiausią įtaką politikų sprendimams, – visuomenės elitas, kuris yra turtingas ir įtakingas. Politikai ne visada savarankiški priimdami sprendimus. Tai tam tikro politinio ir ekonominio elito kultūra, jų suvokimas. O atsakomybė turėtų būti orientuota į valstybės interesus. Tokios valstybės, kurioje ir jų pačių anūkams būtų malonu gyventi. Tas elitas turi sąmonėti greičiau, suvokti, kad tie sprendimai ir jiems paties reikalingi. Politikams didelį spaudimą daro ir kai kurie aukštieji administratoriai.

A.Blažys: Klausimas ir apie valdininkų kompetenciją bei atsakomybę. Žiniasklaidoje rašyta, kad apie du trečdalius žmonių nesumoka baudų už eismo taisyklių pažeidimą. Jei valstybė negali išsireikalauti, tai kokia tai valstybė, tiksliau, valstybės tarnautojai?  Ar įsivaizduojate tokią situaciją Vokietijoje?

A.Mačiulis: Skolos išieškojimas kartais kainuoja brangiau nei pati skola, bet situacija gerėja ir šioje srityje – dabar jau nesumokama apie trečdalį baudų. Jei nesi atsiskaitęs su valstybe, pavyzdžiui, negausi techninės apžiūros paslaugų, jau pateiktas siūlymas, kad taip būtų registruojant ginklą ir kt. Stipriname ir kovą su šešėliu, koregavome atitinkamus teisės aktus.

Ar reikia esminės revoliucijos

A.Mačiulis: Nemanau, kad mūsų valstybės tarnybą reikėtų iš esmės keisti. Sistemiškai keitėme valstybės sandarą ir diegėme vakarietiškus metodus, kai rengėmės stoti į ES. Žinoma, nereiškia, kad nebereikia reformų, jos turi būti vykdomos nuolat atsižvelgiant į naujus iššūkius ir lūkesčius.

P.Martinkus: Labiausiai mūsų valstybės tarnyboje ir visame viešajame sektoriuje trūksta aiškių ir konkrečių strateginių tikslų ir kad jie sietųsi valstybės mastu – trūksta bendros tikslų piramidės. Tarnautojai nesupranta visumos tikslo, prie kurio jie prisideda.

Tiesa, būdamas tuomečio ūkio ministro Rimanto Žyliaus visuomeniniu patarėju, mačiau, kad neretai valstybės institucijose puikiai strateguojama. Tik, bėda, visa tai atgula į stalčius ir numiršta. Reikia neprisirašyti per daug, suvokti hierarchiją. Pavyzdžiui, iškeliami penki ministerijos tikslai šiems metams ar kadencijai. Visi turi žinoti, kaip jie toliau skyla į žemesnius padalinius: ką daro jiems pasiekti viceministrai, skyriaus, departamento vadovai, ką eiliniai tarnautojai – kiekvienas turi nusistatyti priemones tiems tikslams pasiekti. Tai gražia piramide turi sugulti į kiekvieno ministerijos darbuotojo tikslus, kad atlikdamas bet kokį darbą jis suvoktų, kaip tuo prisideda prie kurio nors iš tų tikslų įgyvendinimo. Verslas dirba tokiu principu.

Valstybės tarnyboje galioja ir tie patys vadybos principai – kaip pritraukti geriausių specialistų, kaip juos motyvuoti, kaip nukreipti siekti tikslų.

A.Blažys: Bet ar įmanoma ir valstybės tarnyboje, kaip versle, mažinant žmonių skaičių didinti atlyginimus? Juk valdininkų algos tikrai nedidukės, tada jie lengvai paperkami.

A.Mačiulis: Dabartinis Valstybės tarnybos įstatymas, reglamentuojantis valstybės tarnautojo statusą ir atlyginimą, kažkada buvo progresyvus, bet dabar jau atgyvenęs. Dabar gavo koks valstybės tarnautojas kvalifikacinę klasę ir turi ją iki gyvos galvos. Naujajame projekte jų neliktų, o siūlomas kompetencijų modelis spręstų atlyginimo problemą: jei pasiekiau gerą rezultatą, galiu gauti didesnį atlyginimą.

Labai svarbi ir atrankos sistema. Šios Vy­riau­sybės įdiegtas kompetencijų egzaminas – vienoks pretenduojantiems į vadovus, kitoks į žemesnes pareigas. Daug metų pirmininkaudamas atrankos komisijai matau, jog nebeateina tokių, kad pačiai komisijai nepatogu klausytis, – dauguma pasirengę, turintys bendrųjų kompetencijų jauni žmonės, kurie ateina į valstybės tarnybą kad ir už mažesnį atlyginimą, bet ilguoju laikotarpiu mato perspektyvą augti, matyti globalų pasaulį, o įgiję patirties gali siekti karjeros ne tik pačioje valstybės tarnyboje, bet ir versle ar tarptautinėse organizacijose. Daug buvusių valdininkų pasiekė puikią karjerą kitose srityse.

P.Martinkus: Bet reikia liberalizuoti ir valstybės tarnautojų atleidimą. Visi baiminasi, kad taip valstybės tarnyba bus politizuota ir bus didelė kaita po kiekvienos Vyriausybės pasikeitimo, tačiau turėtų būti sudarytas lankstesnis tarnautojų atleidimo mechanizmas.

Iš valstybės tarnybos išėjau į verslą, kad galėčiau geriau gyventi ir realizuoti savo potencialą.

J.Vaickienė: Svarbu ir atranka, ir motyvacija, ir į kokią struktūrą patenka. Jauni žmonės mato daug bereikšmių funkcijų, kurias turi atlikti, didelė problema – tarpinstitucinis nesusikalbėjimas, nes kiekviena institucija gyvena sau: ar IT įdiegimas, ar galimybių studijos. Savivaldybininkai pasakoja, kad penkios institucijos prašo kartais ir tų pačių duomenų, tik kiek kitu pjūviu, tad savivaldybė turi išlaikyti darbuotoją atsakymams rengti. Nėra analizės, kokias kas funkcijas turi atlikti, ar jos nesidubliuoja, ar nėra bereikalingų etatų.

Pavyzdžiui, paprašėme ministerijų informacijos, kiek padaryta galimybių studijų. Pasirodo, per kelerius metus jų pridaryta už daugiau nei 5 mln. eurų, penkios ministerijos ta pačia tema padaro po studiją, bet jos neįgyvendintos.

A.Blažys: Reikia atskirti politiką nuo valdininkų. Štai Suomijoje Sveikatos apsaugos ministerijoje – 25 politikai, o Sveikatos departamente – 300 sveikatos apsaugos valdininkų. Partijos keičiasi, duoda departamentui užduotis pagal programines kryptis. O pas mus, pats mačiau Sveikatos apsaugos ministerijoje, – atėjo naujas ministras, profesionalai išvaikyti, pasiimti draugai.

Bet viskas ir Lietuvoje eina į gera, valstybės tarnyboje daugėja profesionalų. Tad reikia pasakyti, kas blogai, bet nekeikti visumos.

Kodėl pats išėjau iš Sveikatos apsaugos ministerijos? Nes už tokį atlyginimą nenorėjau dirbti. Iš valstybės tarnybos išėjau į verslą, kad galėčiau geriau gyventi ir realizuoti savo potencialą.

A.Mačiulis: Savikritika reikalinga, bet nereikia ir menkinti savo valstybės funkcionavimo. Dabar per­teikiame savo valstybės valdymo patirtį Kro­a­tijai, Moldovai, Azerbaidžanui. Kai ten pristatome savo modelį, jie stebisi, kaip toli mes pažengę.

J.Vaickienė: Bet ne kokiai Austrijai pristatome. Ar norime lygintis su Moldova?

A.Blažys: Į mūsų Radiacinės saugos centrą atvažiuoja mokytis ir iš išsivysčiusių šalių.

A.Mačiulis: Mūsų valstybės tarnyboje yra teigiamų permainų, tik ne visada gebame tai iškomunikuoti. Mūsų visuomenė nepriima pozityvios informacijos, bendra opinija – kad valdininkų skaičius pučiasi, o jie blogi, viešojoje erdvėje kalbant apie valdininkus girdėti vien neigiama informacija.

J.Vaickienė: Bet pinigų viešiesiems ryšiams skiriama daug – kiekviena ministerija turi viešųjų ryšių specialistų, ištisus departamentus.

A.Monkevičius: Reikia ne tik pranešimų spaudai, bet ir mokėti gyvai bendrauti, o tokių gebėjimų trūksta. Visi, kurie išlaikomi iš mokesčių mo­kė­to­jų – ar būtų biurokratai, ar valstybės institucijų, įmo­nių darbuotojai, turėtų veikti efektyviai ir spar­čiai, kad valstybė sparčiai vystytųsi. Bet dar di­de­lė dalis – vakardiena. Pakeisti sistemą nėra pa­prasta.

Labiausiai mūsų visuomenei, valstybei trūksta bendros vizijos, strategijos, kur mūsų stiprybės, kur mūsų ateitis. Kalbame, kad nėra įgūdžių strategiškai valdyti valstybę, politinėms komandoms trūksta kompetencijos, į valstybės tarnybą atėjęs žmogus arba nežino, ką daryti, arba jaučiasi sraigteliu. Pirmiausia turi būti ne tik ministerijos, bet nacionalinė strategija, kad visi matytų kryptį ir toje piramidėje kiekvienas tarnautojas jaustųsi ne pasiklydęs, ne sraigtelis, žinotų savo tikslus. Reikia konkretumo, konkrečių idėjų, ne tik kokio šūkio „Drąsi šalis“. To trūksta. Tačiau esame dar jauna valstybė.

Geriausio 2016 metų valstybės tarnautojo rinkimų rėmėjai

2011 metų valstybės tarnautojo apdovanojimų ceremonijoje dalyvavęs Premjeras A. Kubilius pasidžiaugė tokiu D. Matulionio įvertinimu. Pasak Vyriausybės vadovo, tai kartu ir visos Ministro Pirmininko tarnybos vykdomų darbų įvertinimas. “Didžiuojuosi, kad šalia dirba toks kompetentingas profesionalas”, – sakė Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.

Žurnalo “Veidas” atliktoje anoniminėje apklausoje dalyvavo apie 90 aukščiausio rango valstybės tarnautojų: ministerijų viceministrų ir kanclerių, įvairių valstybės institucijų ir komisijų vadovų.

Savaitraštis “Veidas” jau šeštą kartą skelbia geriausius valstybės tarnautojus ir geriausias valstybės institucijas.

Vienas valstybės tarnautojas atvirai prisipažino – šios savaitraščio “Veidas” iniciatyvos laukia ne mažiau negu Kalėdų, nes tai bene vienintelė proga per metus išgirsti apie valstybės tarnautojus ir gerą žodį. Po šio renginio vėl tenka grįžti į nemalonią realybę ir klausytis užgaulių pravardžių bei valdininkų adresu siunčiamų prakeiksmų.

Praėję metai valstybės tarnautojams labiausiai įsiminė reformomis. Jų pasekmė – šiemet geriausiųjų rinkimuose dalyvavusių tarnautojų sąrašas keitėsi bene labiausiai per visus šešerius metus. Palyginus pirmą kartą 2005 m. išrinktą geriausių valstybės tarnautojų dvidešimtuką su šių metų sąrašu akivaizdu, kad pusės geriausiųjų valstybės tarnyboje nebėra.

Valdančioji koalicija pernai nusprendė sustiprinti ministrų komandas, tad ministerijos sekretorius pakeitė kancleriai bei politinio pasitikėjimo viceministrai. Nuo liepos 1 d. panaikintos ir apskričių administracijos, todėl šiemet į kandidatų sąrašą nebeįtraukėme ankstesniais metais jame buvusių apskričių viršininkų.
Ne vienas šiemet rinkimuose dalyvavęs valstybės tarnautojas šią netektį pajuto ir pabrėžė, kad per pusantrų metų valstybės tarnyboje neliko daug profesionalų. Buvo ir tokių kaip Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos direktorius ponas Česlovas Balsys, kurie šiemet atsisakė dalyvauti apklausoje motyvuodami, kad nebemato kandidatų, už kuriuos būtų verta balsuoti. Priminsime, kad Metų valstybės tarnautoją renka patys tarnautojai, balsuodami už, jų nuomone, geriausiai dirbančius kolegas. Iš viso anketą išsiuntėme maždaug 140 valstybės tarnautojų, tarp jų ir apskričių viršininkams, taip pat Seimo komitetų pirmininkams, kurių keliai dažnai susikryžiuoja su valstybės tarnautojų. Atsakymus atsiuntė apie šimtą respondentų.

Dar viena šių metų naujovė – siekdami pristatyti daugiau gerai dirbančių valstybės tarnautojų, nutarėme nevertinti kolegų ankstesniais metais pripažintų, pagerbtų ir Metų valstybės tarnautojo titulą jau pelniusių tarnautojų: finansų viceministro Edmundo Žilevičiaus ir Ūkio ministerijos kanclerio Gedimino Miškinio. Už šiuos valstybės tarnautojus skirtų balsų neskaičiavome.

Kodėl jie geriausi

Šiemet geriausiu valstybės tarnautoju išrinktam Seimo kancleriui Jonui Mileriui kolegos negailėjo gražių žodžių ir priminė, kad J.Milerius be priekaištų dirbo Seime nuo pat Aukščiausiosios Tarybos laikų – kūrė Seimo informacinių technologijų bazę ir konsultavo daugybės kitų institucijų informacinių technologijų kūrėjus. Paskirtas Seimo kancleriu esant sudėtingoms aplinkybėms, jis sugebėjo derinti skirtingus interesus, subalansuoti Seimo kanceliarijos darbą. “Tai buvo retas atvejis, kada Seimas, šiaip jau labai margas, balsavo vieningai ir Seimo kancleriu paskyrė J.Milerių”, – pabrėžė apklausoje savo balsą už J.Milerių atiduodamas kitas valstybės tarnautojas.

Beje, Seimo kanclerį į šį kandidatų sąrašą šiemet įtraukėme pirmą kartą, tad jau pirmais dalyvavimo rinkimuose metais pelnytas kolegų pripažinimas daug sako.

Antrosios vietos laimėtojas – Europos teisės departamento direktorius Deividas Kriaučiūnas visus šešerius metus kolegų sprendimu atsidurdavo geriausiųjų dvidešimtuke ir kasmet nuosekliai artėjo viršūnės link.
Visus šiuos metus iš dvidešimtuko nedingsta ir tokie valstybės tarnautojai, kaip Dainius Numgaudis, Reinoldijus Šarkinas, Rūta Baškytė, Arūnas Kazlauskas. Valstybės tarnautojai, iš daugiau nei šimto žmonių sąrašo rinkdami geriausiai dirbančius kolegas, pasiūlė ir savo kandidatų – Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorių Raimondą Kuodį, valstybės kontrolierės pavaduotoją Arūną Keraminą ir statutinės organizacijos STT vadovą Žimantą Pacevičių.

Geriausių valstybės institucijų vertinimas išsiskyrė

Valstybinių institucijų rinkimuose moderniausia, pažangiausia ir geriausiai dirbančia šiemet pripažinta Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI). Tai pirmas šios institucijos įsiveržimas į patį viršų – pernai ji užėmė devintą vietą, o iki šiol aukščiausiai užkopė iki trečios vietos 2007-aisiais.

“Reikia pripažinti, kad VMI veikla gerėja, pajamų deklaravimo procesas vis modernesnis ir patogesnis. Mūsų studijose apie viešajame sektoriuje priimtus informacinius sprendimus, kurie davė naudos, VMI diegiama sistema minima kaip geros praktikos pavyzdys”, – pabrėžė Viešosios politikos ir vadybos instituto direktorius Haroldas Brožaitis.

Per visus šešerius metus, kai rengiami šie rinkimai, pirmame geriausių valstybės institucijų dešimtuke išliko Valstybės kontrolė, Krašto apsaugos ministerija (KAM), Europos teisės departamentas, Finansų ir Teisingumo ministerijos.

Nemalonios žinios šiemet skirtos Lietuvos bankui – per šešerius metus tris kartus Metų valstybės institucija pripažintas Lietuvos bankas smuko žemyn net į 20 vietą. Iš dešimtuko taip pat šiemet iškritusi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nupuolė į 50 vietą, “Sodra” – į 30 vietą.

Įspūdingu kilimu reitingo lentelėse aukštyn šiemet, palyginti su praėjusiais metais, pasižymėjo Žemės ūkio ministerija, iš 46 vietos šoktelėjusi į 11-ąją, ir Energetikos ministerija, iš 47 vietos pakilusi į 18-ą. O štai prieš šešerius metus nė vieno balso negavęs Registrų centras šiemet – 17 vietoje. Kasmetiniai geriausiai dirbančių valstybės institucijų autsaideriai – Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos, Valstybinė ligonių kasa, Turizmo departamentas, Valstybinė ligonių kasa ir keletas kitų.

Beje, šiemet užsakėme ir sociologinę gyventojų apklausą, prašydami piliečių įvertinti valstybės institucijas, su kuriomis jiems tenka susidurti bene dažniausiai. “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime Consulting” atlikta apklausa parodė, kad piliečių ir valstybės tarnautojų nuomonės apie geriausiai dirbančias institucijas gana smarkiai išsiskyrė. Tarkime, valstybės tarnautojai mano, kad geriausiai dirbanti ministerija – Finansų. Tuo tarpu šios ministerijos tarp dirbančių geriausiai nenurodė nė vienas apklaustas pilietis. Piliečių nuomone, geriausiai dirba Užsienio reikalų ministeriją (26,8 proc.). Labiausiai valstybės tarnautojai ir piliečiai sutaria dėl Krašto apsaugos ministerijos: piliečiai geriausiai dirbančių ministerijų sąraše jai skyrė antrą, o valstybės tarnautojai – trečią vietą.

Nestebina, kad gyventojai, labiausiai pasitikėdami ugniagesiais ir gelbėtojais, geriausiai dirbančia valstybės institucija išrinko Priešgaisrines saugos ir gelbėjimo departamentą (31,6 proc.). “Prime Consulting” vadovas Saulius Olencevičius teigia, kad greičiausiai respondentai sutapatina departamento ir ugniagesių gelbėtojų darbą. Antroje vietoje – Ryšių reguliavimo tarnyba (20,4 proc.). “Šio pasirinkimo motyvas – griežtas rinkos reguliavimas, baudos operatoriams, mažai matoma politikavimo”, – mano S.Olencevičius.

Trečioje vietoje, piliečių nuomone, – valstybės tarnautojų į 20 vietą nuleistas Lietuvos bankas. O su valstybės tarnautojais, kad geriausiai dirba VMI, sutiktų tik 0,2 proc. piliečių.

Sunkmečiu veržiasi į valstybės tarnybą, bet valdininkų nemėgsta

Apklausoje piliečių taip pat klausėme, kaip per pastaruosius 20 metų pasikeitė valstybinės institucijos. Didžiosios dalies respondentų manymu, į blogąją pusę – 59 proc. apklaustųjų tvirtina, kad valstybės institucijose įsišaknijo biurokratija ir jos nutolo nuo žmonių, 29 proc. įsitikinę, kad valstybės institucijos dabar dar neskaidresnės, korumpuotesnės negu sovietmečiu. Tik 10,6 proc. respondentų mato teigiamų ženklų ir tvirtina, kad institucijos tapo modernesnės bei europietiškesnės.

Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius tvirtina, kad valstybės tarnybos įvaizdis išlaiko gana ženklų ryšį su pasitikėjimu valstybės valdžios institucijomis: jei žmonės nepasitiki Seimu, Vyriausybe, partijomis, o tas nepasitikėjimas dabar rekordiškai didelis, valstybės tarnybos įvaizdis turi tendenciją blogėti.

Bet štai ir paradoksas – nors lietuvių požiūris į valstybės tarnautojus negerėja, sunkmečiu išaugus nedarbui noras dirbti valstybės tarnyboje smarkiai padidėjo. Išaugus nedarbui valstybės tarnautojo pareigybė piliečiams tapo patraukli, nes valstybės tarnyba jiems asocijuojasi su ramiu užutėkiu, į kurį patekęs saugiai pragyvensi krizę. Kaip informavo Valstybės tarnybos departamento specialistai, 2007 m. organizuotuose konkursuose į valstybės tarnautojo pareigas vidutiniškai dalyvavo po du pretendentus, 2008 m. – po tris, o 2009 m. – jau po 6,7 pretendento.

Jei visuomenės požiūris į valstybės tarnybą nesikeis, gerėjant ekonominei padėčiai darbo valstybės tarnyboje dauguma vėl ims kratytis. Valstybės kanceliarija šiuo metu kaip tik rengia valstybės tarnybos tobulinimo koncepciją, tačiau ar ji duos rezultatų?

Valstybės tarnautojus skirs kadencijai

Vyriausybės kanceliarijos Strateginio koordinavimo departamento direktorė Jurgita Šiugždinienė tvirtina, kad valstybės tarnybos tobulinimo reforma pirmiausia siekiama sustiprinti vadovų korpusą. “Pažangiose Europos šalyse vadovams taikomos kitokios nuostatos nei paprastiems specialistams – tiek priimant juos į darbą, tiek keliant jų kvalifikaciją. Lietuvoje vadovas į darbą atsirenkamas taip pat kaip ir paprastas specialistas, be to, susiformavusi tradicija gerus specialistus paaukštinti į vadovus, tačiau geras specialistas nebūtinai geras vadovas”, – teigia departamento direktorė.

Vienas esminių šiuo metu rengiamos valstybės tarnybos tobulinimo koncepcijos siūlymas departamento direktoriams ir ministerijų kancleriams įvesti kadencijas. Aukščiausio lygio vadovas eitų pareigas ketverius metus – jeigu po šio laikotarpio jis vertinamas teigiamai, kadencija pratęsiama dar ketveriems metams, o po to tarnautojui siūloma kandidatuoti į vadovaujamas pareigas kitoje ministerijoje.

A.Krupavičiui kyla abejonių, ar aukščiausio lygio vadovų darbas pagal terminuotas darbo sutartis Lietuvoje bus efektyvus. “Ar tokia sistema neskatins darbo imitavimo, rezultatų mažomis sąnaudomis, bet labiau parodomųjų, o ne esminių?” – svarsto A.Krupavičius.

Specialisto nuomone, prieš ryžtantis visos valstybės tarnybos pertvarkai pirmiausia reikia atlikti eksperimentą ir išbandyti, kaip veikia rotacijos sistema kurioje nors institucijoje. “Jei valstybės tarnautojas dirba Energetikos ministerijos departamente ir tenka eiti į kitą ministeriją, o ten nėra identiško departamento – reikės jį apmokyti. Dar veikia psichologiniai dalykai: lietuviai nemėgsta dirbti pagal terminuotas darbo sutartis, ypač vadovai, – jiems norisi stabilumo, aiškumo, garantijų”, – lietuvių mentaliteto skirtumus pabrėžia A.Krupavičius.

Tuo tarpu J.Šiugždinienė tvirtina, kad rotacijos sistema aukščiausio lygio karjeros valstybės tarnautojams suteiktų horizontalios karjeros galimybę. “Pavyzdžiui, aš dabar turiu tik vertikalios karjeros galimybę – į kanclerio poziciją, o tai sudėtinga, nes ši pozicija tik viena. Man rūpi karjera, patinka valstybės tarnyba ir noriu čia likti, bet esu suinteresuota plėsti akiratį, kompetencijas. Pagal vadybos teorijas, po šešerių metų reikėtų keisti darbo vietą”, – argumentuoja Strateginio koordinavimo departamento direktorė.

Ji neigia pasigirstančias kalbas, kad koncepciją rengiantys specialistai užsimojo į valstybės tarnybą perkelti verslo patirtį, ir tikina, jog buvo gilinamasi į valstybės tarnybos valdymą pažangiose ES šalyse. Štai Prancūzijoje aukščiausio lygio vadovai rotuoja kas treji metai, Olandijoje – kas penkeri–septyneri metai.

Koncepcijoje taip pat numatytas individualios atsakomybės už veiklos rezultatus sustiprinimas – tiek specialistai, tiek vadovai turės išsikelti tikslus ir apibrėžti, kaip jų sieks. “Dabar dažnai nuskamba klausimas, kas atsakingas už negerai padarytą darbą, o mes negalime pasakyti pavardės”, – kodėl reikėtų šių pokyčių, motyvuoja J.Šiugždinienė.

Dar vienas siūlymas – lankstesni darbo santykiai. Koncepcijoje įrašytas siūlymas atleisti valstybės tarnautoją šalių susitarimu, samdyti pagal terminuotas sutartis projektams atlikti.

Vyriausybės kanceliarija rengia atitinkamus teisės aktus, reikalingus koncepcijos nuostatoms įtvirtinti, – dalis jų įsigalios nuo rugsėjo 1-osios, o spalio 1-ąją planuojama pateikti Seimui Valstybės tarnybos įstatymo pataisas. Tikimasi, kad jei Seimas pritars, pataisos įsigalios nuo 2011 metų.

Telieka tikėtis, kad įvykdžius šią reformą ir sustiprinus valstybės tarnautojų atsakomybę už pasiektus rezultatus visuomenėje nyks stereotipai apie tinginius biurokratus ir mažiau sklandys tokių juokelių: valdininkas sako savo pavaldiniui: “Darbo vietoje skaitote laikraštį?” – “Na, matote, nuo rytojaus atostogauju, tai pradėti romano nenorėjau”.

Šaltinis: Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. birželio 14–16 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.

Iš šiame “Veido” numeryje publikuojamos sociologinės apklausos sužinome, jog net 87,6 proc. respondentų mano, kad per pastaruosius 20 metų padėtis Lietuvos valstybės institucijose pablogėjo, tai yra jos nutolo nuo žmonių, jose įsišaknijo biurokratija ir dabar jos yra netgi dar neskaidresnės bei labiau korumpuotos negu sovietmečiu. Ir tik dešimtadalis apklaustųjų sutinka, kad valstybės institucijos dabar modernesnės, europietiškesnės ir labiau tarnauja žmonių interesams.

Tačiau su šiuo vertinimu drįsčiau nesutikti. Pažvelkime į keletą konkrečių institucijų: Valstybinės mokesčių inspekcijos šiuo metu praktiškai net lyginti nebeįmanoma su buvusia prieš 15–20 metų, Registrų centro – taip pat: anksčiau eilės, biurokratija, baisios patalpos, pasibaisėtinas aptarnavimas – dabar civilizuotos, vakarietiškos salės, moderni technika ir greitas bei malonus aptarnavimas. Arba dar viena institucija – Migracijos departamentas: prieš dešimt metų į jo padalinius keliaudavome kaip į sovietmečio muziejus, o dabar – kaip į naujų technologijų ir pažangos muziejų. Stulbinama permaina. Ką jau kalbėti apie Statistikos departamentą, kuris galėtų būti pavyzdys net daugumai Vakarų Europos institucijų.

Dar vienas pavyzdys: prieš 15 metų statybos leidimą gauti užtrukdavo iki dvejų metų, dabar tam užtenka ir 2–6 mėnesių. Ir to negalima nepastebėti. Taip pat negalima nematyti ir to, jog valstybės institucijose dirba daugiau jaunesnių, labiau išsilavinusių, progresyvių žmonių. Daugėja ir tokių tarnautojų, kurie elgiasi ne kaip stabdžiai, o kaip pažangos varikliukai.

“Veidas” mano, jog šias tendencijas reikia pastebėti, o geriausius valstybės tarnautojus dera pagarsinti ir pagerbti. Tai prieš kiekvieną Mindaugo karūnavimo, tai yra Valstybės, dieną mes ir darome jau šešerius metus. Ir renkame ne tik geriausius tarnautojus, bet ir progresyviausias institucijas.

Nes net ir padorūs tarnautojai, valdininkai kiekvieną dieną girdėdami, kad jie yra biurokratai, niekšai, tranai, siurbėlės ir kitokie kenkėjai, ilgainiui iš tiesų tokie tampa. Nes jiems kyla klausimas, kam stengtis, kam taupyti, kam padėti daugybei žmonių, jei už tai ir vėl būsi iškeiktas ir išvadintas parazitu ant valstybės kūno.
Kitaip tariant, kaip ir daugelyje kitų sričių, taip ir mūsų valstybės tarnyboje stinga elementaraus įvertinimo, šilto žodžio, padėkos (omenyje turiu ne kyšį), kartais tiesiog įsijautimo į tarnautojo kailį.

Žinoma, tai tinka ne visiems tarnautojams ir ne visoms institucijomos, nes yra tokių, į kurias gėda užeiti (jos “Veido” institucijų reitinge metai iš metų stumdosi gale), taip pat vis dar tūkstančiais skaičiuojami ir sovietinio sukirpimo klerkai, bet jie jau nebėra lemianti masė. Kitaip tariant, prieš 15–20 metų bendrą valstybės tarnybos darbo kokybę tebuvo galima įvertinti ketvertu pagal dešimtbalę sistemą, o dabar – jau septynetu. Praeis dar 20 metų, galbūt priartėsime ir prie devyneto.