Paauglystėje Deividas Matulionis įsivaizdavo, kad taps chemiku, o klasės draugai aktyviai biatlonu užsiiminėjusiam jaunuoliui galėjo pranašauti sportininko ateitį. Tačiau gyvenimo vingių taip lengvai nenuspėsi – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos kancleris D.Matulionis jau du dešimtmečius kopia karjeros laipteliais valstybės ir diplomatinėje tarnyboje.
Kažin ar D.Matulionis būtų padaręs sėkmingą politiko karjerą, nes jis nespinduliuoja ypatinga charizma, nedemonstruoja ryškių lyderio savybių, tačiau nematomame administraciniame darbe yra vienas geriausių. Iš daugybės pokalbių su jį pažįstančiais žmonėmis aiškėja, kodėl būtent D.Matulionį kolegos šiemet išrinko Metų valstybės tarnautoju: jis vertinamas kaip sąžiningas, kompetentingas, paprastas ir visuomet kompromisų ieškantis žmogus.
Lietuvos darbo federacijos atstovas Vydas Puskepalis, 2009 m. dalyvavęs derybose dėl Vyriausybės, verslo asociacijų ir profsąjungų pasirašyto Nacionalinio susitarimo, pabrėžia, kad D.Matulionis – žodžio žmogus, visada besilaikantis profsąjungoms duoto pažado. O Investuotojų forumo vykdomajai direktorei Rūtai Skyrienei įsiminė D.Matulionio derybiniai gebėjimai ir noras rasti kompromisą.
Derybininko savybes D.Matulionis išlavino dirbdamas diplomatu – nepriklausomybės pradžioje jam teko kurti ambasadą Estijoje, vėliau dirbti Norvegijoje ir Danijoje, kurioje ėjo ir ambasadoriaus pareigas. Beje, būtent pasiektą Nacionalinį susitarimą 2009 m. jis vadina svarbiausiu darbu per savo karjerą, o derybas su skirtingomis institucijomis ir bandymus rasti kompromisą – mėgstamiausia darbo dalimi. “Tai kelia tam tikrą pasitenkinimą, jei esant nesutarimui tarp kelių institucijų čia, prisėdus prie šito stalo, pavyksta rasti sprendimą”, – dėsto D.Matulionis, mums kalbantis prie ilgo stalo jo darbo kabinete.

Neišsemiamos kantrybės žmogus

Paauglystėje D.Matulionis buvo stropus ir kuklus mokinys. Kaip apibūdina klasės draugai, mokęsi su juo Užupio gimnazijoje (tuomet 16-oji vidurinė mokykla), D.Matulionis lyderio savybėmis nepasižymėjo – nuo pat vaikystės buvo ramus, labiau mėgstantis klausytis, negu imtis iniciatyvos. Geriausias kanclerio vaikystės draugas, Santariškių klinikų

Nefrologijos centro direktorius Marius Miglinas prisimena, kad vaikystėje Deividas buvo be galo nuoširdus, draugiškas, bet turintis savo nuomonę. Penktoje klasėje susipažinę vaikinai tapo neišskiriami – kasdien iš Antakalnio, kur gyveno šalia Petro ir Povilo bažnyčios, kartu eidavo į mokyklą Užupyje, kartu leisdavo laiką kieme, lankė biatloną.
“Deividas buvo labai kuklus ir ramus. Nepamenu, kad būčiau pastebėjusi jį kada nors supykusį ar susinervinusį. Mokėsi labai gerai, jam puikiai sekėsi visi mokslai”, – panašiai D.Matulionį apibūdina ir kita jo klasės draugė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Aušra Cicėnaitė.
Dainininkė porina linksmą istoriją apie tai, kaip kartą nutarė išbandyti Deivido kantrybę ir jį išprovokuoti, mat pernelyg ramus ir geras jis jai atrodęs. “Jis sėdėjo prieš mane, tad ėmiau ant jo mokyklinio švarko iš nugaros pusės lipnia juostele klijuoti gėlytę. O jis sėdi ramiai, ir nieko. Tikriausiai nepajuto. Taip ir parėjo namo. Kitą dieną žiūriu – švarkas jau be gėlytės. Aš vėl klijuoju. Ir taip visą savaitę jis vaikščiojo vis su nauja gėlyte, man nieko nesakydamas. Nustojau klijuoti, nes pamačiau, kad kantrybės jis turi daugiau nei aš. Bet po savaitės tokio lipinimo švarkas liko su gėlyte, nes ant medžiagos atsispaudė klijai nuo juostelės. Į mokyklą jis ateidavo su mano sugadintu švarku, nes klijai nesidavė išvalomi. Man buvo labai gėda. Teko tėvams naują švarką pirkti. Toks atvejis rodo nepaprastą žmogaus vidinę ramybę ir santūrumą”, – neabejoja pašnekovė.
Iš tiesų, atrodo, kad išvesti D.Matulionį iš kantrybės sudėtinga. Net opozicinės Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius, charakterizuodamas D.Matulionį, pirmiausia minėjo niekada nepastebėjęs nei jo emocijų protrūkio, nei pykčio proveržio. Kaip prisipažįsta pats kancleris, balsą jis pakelia labai retai ir po to gailisi. O stebint, kaip jis bendrauja su savo kolegomis – ministerijų kancleriais, į akis krinta santūrumas: jis užduoda tikslius klausimus, pabara namų darbų neatlikusį kolegą, švelniai patraukia per dantį pernelyg aktyvų posėdžio dalyvį, tačiau nesistengia suniekinti ar sukelti kitiems streso. Neišgirsi jo balse ir arogancijos, gana būdingos aukšto rango valdininkams.

Didžiausią įspūdį padarė Izraelio prezidentas

Po mokyklos D.Matulionis pasirinko ekonomikos studijas, tačiau nepriklausomybės pradžioje užgimusios verslumo apraiškos ir spekuliacijos galimybės jo neįtraukė. Kurį laiko dirbo universitete, o pakviestas kurso draugo 1991 m. įsidarbino Užsienio reikalų ministerijoje. M.Miglinas prisipažįsta gerokai nustebęs, kad Deividas pasirinko diplomatinę tarnybą. “Mokykloje jis nebuvo toks matomas ir aiškus lyderis. Jo sėkminga karjera gana nustebino ir nudžiugino – jo vidinius gebėjimus ir potencialą galėjai nujausti, bet kad laukia tokia puiki karjera, buvo sunku numatyti”, – bičiulio laimėjimais džiaugiasi M.Miglinas, iki šiol palaikantis ryšius su D.Matulioniu.
Kartu su D.Matulioniu studijavęs, o vėliau diplomatinėje tarnyboje su juo susitikęs Petras Auštrevičius sako, kad studijų metais bendramokslis labai išsiskyrė kruopštumu, darbštumu ir dėmesingumu studijoms. Toks pat vėliau buvo ir diplomatiniame darbe – visada linkęs pirmiausia išsiaiškinti reikalus, o ne pasidomėti paviršutiniškai.
Tokios savybės labai pravertė, nes pradžia nebuvo lengva. D.Matulionis pamena, kad kuriantis diplomatinei tarnybai būta daug romantikos, bet jokio aiškumo, ką ir kaip daryti. “Tada buvo ganėtinai chaotiškas, bet entuziastingas darbas. Dabar yra sistema, teisinė bazė, bet darbas labiau biurokratinis ir mažiau romantizmo. Entuziazmas, kurio netrūko pradžioje, šiandien šiek tiek priblėsęs”, – su apgailestavimo gaidele balse kalba D.Matulionis.
Jis pasakoja, kad į neapsiplunksnavusius diplomatus iš Lietuvos kitų šalių, ypač Šiaurės, kolegos tuomet žvelgė labai geranoriškai ir tėviškai – visada patardavo, padėdavo. Žinoma, patirties neturintiems diplomatams teko mokytis visokiausių subtilybių – kartais ir iš savo pačių klaidų. “Didžiausias diplomatinio etiketo pažeidimas, kai ateini su tamsiu kostiumu ir baltomis kojinėmis. Pačioje pradžioje buvo gal pora tokių atvejų”, – šypteli prisiminęs D.Matulionis.
Diplomatinis darbas daugeliui atrodo patrauklus ir dėl galimybės sutikti įdomių žmonių. M.Miglinas pasakoja, kad D.Matulionis buvo susitikęs su Vladimiru Putinu, kurį nupiešė kaip rūstų žmogų, su kuriuo nėra taip paprasta bendrauti ir kuris labai gerai žino, ko nori. O pačiam D.Matulioniui bene didžiausią įspūdį padarė Izraelio prezidentas Shimonas Peresas. “Tokio lygio politikų kaip S.Peresas pasaulyje labai mažai – pagal sugebėjimą dėstyti mintis, minčių gilumą, tikslumą”, – paaiškina D.Matulionis.

Laisvalaikis sode ir ant dviračio

Žmonės, kuriems darbo reikalais teko susidurti su D.Matulioniu, apie jį pačios geriausios nuomonės. Buvęs ilgametis Lietuvos ambasadorius Danijoje Raimundas Jasinevičius pamena, kad su D.Matulioniu susipažino lėktuve. “Man jis padarė labai gerą įspūdį. Tuo metu D.Matulionis darbavosi Estijos ar Norvegijos ambasadoje kaip ekonomistas. Pasiūliau atvažiuoti į Kopenhagą pas mane. Tiesiog pajutau, kad tai žmogus, kokių tarnyboje reikia. Pirmiausia kuklus, bet galėjai justi, kad žino, ko nori. Be to, tikras specialistas – jis baigė ekonomiką ir tik po to mokėsi diplomatijos”, – pirmuoju įspūdžiu apie D.Matulionį dalijasi R.Jasinevičius.
Aplinkiniai įsitikinę, kad D.Matulioniui darbas reiškia labai daug. Ir lietuvių kalbos mokytoja dirbanti jo žmona Rima teigia jau pripratusi, kad darbas nuvagia dalį vyro laiko nuo šeimos. Metų valstybės tarnautojas augina du sūnus: vyresnysis Karolis studijuoja verslo vadybą Danijoje ir, tėčio manymu, linkęs į verslą, o jaunėlis Jurgis šiemet baigė ketvirtą klasę.
Beje, nors D.Matulionis ir nebuvo audringas studentiškų vakarėlių lankytojas, su žmona Rima susipažino studentų diskotekoje. Klasės draugė A.Cicėnaitė D.Matulionį prisimena kaip aukštą, labai liekną ir gražų jaunuolį, tačiau žmona, paklausta, kuo sužavėjo būsimas vyras, pirmiausia mini ne išvaizdą. “Jis pasirodė labai ramus, pastovus, santūrus”, – kokį įspūdį padarė D.Matulionis, atskleidžia žmona.
O laisvalaikį Matulionių šeima mėgsta leisti aktyviai. Paprastai grįžęs namo D.Matulionis išsineria iš kostiumo ir darbe susikaupusią įtampą išlieja dviračiu numindamas keliolika kilometrų arba su žmona tvarkydamas sklypelį aplink namus Pavilnyje. Rima atsakinga už sklypą puošiantį išpuoselėtą gėlyną, o Deividas – už vejos priežiūrą. Per vasaros atostogas šeima išsiruošia į pažintines keliones Lietuvoje arba užsienyje, o žiemą nepraleidžia progos paslidinėti kalnuose.

Pasigenda griežtumo

Nieko blogo apie D.Matulionį negali pasakyti net opozicijos atstovai, šiaip jau nepraleidžiantys progos įkasti valdančiajai daugumai. Kita vertus, tiek opozicija, tiek vertintojai iš šalies pasigenda D.Matulionio ryžtingumo ir griežtumo – neretai savo viešais pasisakymais jis atrodo pernelyg atsargus.
“Nematau iš jo pasisakymų kietumo ir ryžtingumo įgyvendinant kai kuruos strateginius tikslus, kurie surašyti Vyriausybės programoje. Pavyzdžiui, Vyriausybės tikslas – pastatyti atominę elektrinę, bet kol kas vyksta pokalbiai ir jokio investuotojo neturime. Tai Vyriausybės bendras darbas, tad atsakomybės ir kancleriui reikia prisiimti”, – mano socialdemokratas A.Butkevičius.
O R.Skyrienė pataria tiek D.Matulioniui, tiek visai Vyriausybei daugiau ir paprastesne kalba kalbėtis su visuomene. “Man atrodo, kad komunikacijos iš Deivido, kaip tokios tarnybos vadovo, galėtų būti daugiau ir minkštesnės. Kartais klausantis jo pasisakymų atrodo, kad vyksta gynyba: žurnalistai puola, ir reikia gintis”, – priduria R.Skyrienė.
Su juo seniai dirbantys kolegos tap pat prisipažino besibaiminantys, kad Ministro Pirmininko tarnybos kanclerio pareigos jo nesugadintų, nes Vyriausybei, pakliūvančiai į įvairius skandalus, tenka ir paveidmainiauti. “Kita vertus, kai atsimeni jo šeimyną, tokią pat kuklią kaip ir jis žmoną – dori jie žmonės, tad gal viskas bus gerai”, – viltingai užbaigia vienas D.Matuliono kolega.

2011 metų valstybės tarnautojo apdovanojimų ceremonijoje dalyvavęs Premjeras A. Kubilius pasidžiaugė tokiu D. Matulionio įvertinimu. Pasak Vyriausybės vadovo, tai kartu ir visos Ministro Pirmininko tarnybos vykdomų darbų įvertinimas. “Didžiuojuosi, kad šalia dirba toks kompetentingas profesionalas”, – sakė Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.

Žurnalo “Veidas” atliktoje anoniminėje apklausoje dalyvavo apie 90 aukščiausio rango valstybės tarnautojų: ministerijų viceministrų ir kanclerių, įvairių valstybės institucijų ir komisijų vadovų.

“Veidas” jau septintą kartą skelbia geriausią Metų valstybės tarnautoją – juo tapo penkioliktosios Vyriausybės, kuria pasitiki vos 11 proc. gyventojų, Ministro Pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis.

“Tai tarnautojas valstybininkas, nes jis daro sprendimus, kurių reikia Lietuvai, ir sugeba juos apginti”, – taip apie Andriaus Kubiliaus dešiniąja ranka vadinamą Deividą Matulionį atsiliepė vienas “Veido” žurnalistų apklausoje renkant geriausius tarnautojus ir valstybės institucijas dalyvavęs aukšto rango valdininkas.
Labai kvalifikuotas, išmintingas, doras, sąžiningas ir darbštus. Tokius epitetus balsuodami už kanclerį (jis buvo vienodai palaikomas tiek politinio pasitikėjimo, tiek karjeros valstybės tarnautojų) vieną po kito bėrė valdininkai. Abejoti tuo, ko gero, nėra pagrindo: D.Matulionis iš tiesų yra savo darbo profesionalas, o jo biografijos neteršia net menkiausia dėmė.
Bet kaip vertinti faktą, kad valstybės tarnautojai pirmą kartą geriausiu išrinko kanclerį, dirbantį mažiausią visuomenės pasitikėjimą nepriklausomos Lietuvos istorijoje turinčioje Vyriausybėje, o premjeras, kurio pavedimus ir politiką jis vykdo, šiandien šalyje yra vienas nepopuliariausių politikų?
Viena vertus, D.Matulionis buvo įvertintas dėl savo kompetencijos – valstybės tarnautojai balsuodami išreiškė pasitikėjimą savo lyderiu. Šis vertinimas taip pat reiškia, kad kancleris gerai atlieka pagrindinę koordinatoriaus funkciją. Kita vertus, tai rodo, jog tai, kas gerai valdininkams, nebūtinai taip atrodo ir visuomenei.
D.Matulionis po premjero yra pakankamai įtakingas asmuo Vyriausybėje, savaime suprantama, kartu ir visoje valstybės tarnyboje. Kancleris kartu su A.Kubiliaus komanda įgyvendina Vyriausybės programą ir yra atsakingas už Vyriausybės vykdomas viešojo valdymo reformas. Vis dėlto ar vertas būtų D.Matulionis dešimtuko už tai, kaip šiandien vyksta šios reformos, kaip naikinamos viena kitą dubliuojančios valstybės institucijos, mažinamas biurokratų skaičius ar jų atlyginimai, kaip traukiasi viešasis sektorius, besitęsiant masinei gyventojų emigracijai? Kaip kanclerio vertinimui, jeigu jį tektų vertinti jau ne valdininkams, o visuomenei, atsilieptų faktas, jog šiai Vyriausybei, pripažinkime, taip ir nepavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų – susimažinti savo aparato tiek, kad valdymo išlaidos atitiktų ekonominę padėtį ir būtų pagal kišenę mokesčių mokėtojams?
Valstybės tarnautojai, balsavę už D.Matulionį, veikiausiai pasakytų, kad visi šie pokyčiai vyksta taip, kaip ir turi vykti, – kad šių procesų nepaspartinsi, o visuomenė tikisi daug greitesnių reformų. Ir tam turi pagrindą. Ekspertų vertinimu, reformuodama viešąjį valdymą Vyriausybė iš esmės eina teisingu keliu, bet pernelyg lėtai ir neryžtingai.
Taigi “Veidas” atidžiau pažvelgė į tai, kaip Vyriausybei su A.Kubiliumi ir D.Matulioniu priešakyje sekasi įgyvendinti valdymo reformas ir kas jau nuveikta per šį sunkmetį.

Valdininkų aparatas krizei nepasidavė

Po apskričių reformos pareigų netekusi Kauno apskrities viršininkė Ona Balžekienė, į politiką atėjusi iš verslo (ji yra buvusi bendrovės “Audimas” generalinė direktorė), Vyriausybėje ir ministerijoje sako dažnai girdinti, kad valdyti valstybę – tai ne įmonei vadovauti. “Tikrai sutinku, kad valstybės valdymas – kas kita, nes jei versle taip darytum, jau seniai būtum parverstas ant menčių ir dingtum iš verslo žemėlapio”, – teigia O.Balžekienė ir priduria, kad pagrindinė Vyriausybės problema reformuojant viešąjį valdymą – akivaizdi tempo stoka.
Tiesa, vykdant apskričių reformą šito Vyriausybei lyg ir negalėjai prikišti. Apskričių reforma parodė, kad ir ši Vyriausybė geba veikti greitai, net jei kalbame apie itin inertišką ir bet kokiems pokyčiams sunkiai pasiduodantį biurokratinį aparatą, kuris – bent jau toks, koks yra šiandien – gal ir tiktų kokiai turtingai valstybei, bet visai netinka kelių milijardų litų biudžeto deficitą turinčiai Lietuvai. Tą patį, kaip ir su apskritimis, iš esmės būtų galima padaryti su visa valstybės valdymo sistema, tik kol kas Vyriausybė dar stokoja tam politinės valios.
Kaip didžiausią apskričių reformos laimėjimą O.Balžekienė įvardijo biurokratų sumažinimą bei daugybės funkcijų, kurios dubliavosi su kitų institucijų, panaikinimą. Tačiau ji pastebi ir neigiamą tendenciją: panaikinus apskritis regioninė politika persikėlė į sostinę, o tai, pašnekovės vertinimu, ne tik nepaspartins, bet netgi stabdys regionų atskirties mažinimą. “Tai Lietuvai labai nuostolinga. Einame tuo pačiu keliu kaip rusai, sutikdami, kad Rusija – tai Maskva, o Lietuva – tai Vilnius”, – vertina O.Balžekienė, po apskričių panaikinimo dirbusi premjero patarėja Kauno regiono klausimais, o nuo liepos 1 d. pradėjusi eiti naujas – Vyriausybės atstovo Kauno regiono plėtros taryboje – visuomenines pareigas.
Per apskričių reformą labiausiai sumažėjo viršininkų, o dauguma tarnautojų liko dirbti valstybės tarnyboje, tik juos po savo sparnu priglaudė kitos valstybinės institucijos. Iš viso darbo neteko maždaug pusė iš 2,4 tūkst. apskričių administracijų darbuotojų.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko apskritai neįtikina deklaruojamas valdininkų mažėjimas sunkmečiu, kuriuo mėgsta pasigirti A.Kubiliaus Vyriausybė. Valdininkų, jo manymu, mažėja daugiausia formaliai, nes panaikinta daug tuščių etatų. “Mažėjimas labai menkas, įvertinant sunkmetį jis turėjo būti daug didesnis”, – neabejoja K.Glaveckas.
Iš tiesų, jei panagrinėtume oficialius duomenis, pamatytume, kad dabartinis valstybės tarnautojų skaičius (užimtos pareigybės visose valstybės ir savivaldybių institucijose) šiemet pasiekė 2007 metų, t.y. ekonomikos pakilimo laikotarpio, lygį. 2007–2008 m. valdininkų net apie 6 tūkst. padaugėjo, o 2009–2011 m. jų tais pačiais šešiais tūkstančiais sumažėjo. Lietuva paprasčiausiai susimažino valdininkų perteklių, atsiradusį ekonomikai sparčiai pakilus, bet dar nesiėmė reikšmingesnių veiksmų, kad brangus ir smarkiai išpūstas biurokratinis aparatas būtų pertvarkytas iš esmės: taptų toks, kokį sau šiandien gali leisti išlaikyti Lietuvos mokesčių mokėtojai.
“Dažnai pamirštame du svarbiausius dalykus: kad mūsų gyventojų sparčiai mažėja ir kad turime deficitinį biudžetą, – primena Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas dr. Gediminas Rainys. – Tai Damoklo kardas, kabantis virš šalies, todėl valdymo išlaidos turi būti mažinamos daug labiau, nei tai daryta iki šiol. O dabar deklaruojamas etatų mažinimas man primena skaičių žaidimą. Neverta šokinėti iš džiaugsmo, išgirdus apie etatų sumažinimą, nes jiems išlaikyti skirtos lėšos gali būti tiesiog nukreiptos į kitą išlaidų eilutę, kaip atsitiko ministerijų valytojas pakeitus samdytomis iš firmų. Be to, man keista, kad iš kai kurių valstybės institucijų vis dar pasigirsta skundų, kad joms trūksta žmonių, o progai pasitaikius vis kuriamos naujos įstaigos: pavyzdžiui, pernai įkurta MITA (Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra), o vietoje vienos Lietuvos ekonominės plėtros agentūros, kaip žinome, atsirado dvi. Įkūrus naują Energetikos ministeriją taip pat neapsiribota Ūkio ministerijos žmonėmis, kaip teigta iš pradžių.”
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda pateikia kitą pavyzdį, liudijantį, kad biurokratinis aparatas į ekonomikos pokyčius sureagavo labai pavėluotai. “2009 m. versle darbo vietų mažėjo beveik 20 proc., o valstybės sektoriuje – vos apie 1 proc. Jei darbo neturi privati įmonė, staklės išjungiamos, o darbuotojai leidžiami nemokamų atostogų arba iš viso atleidžiami. Tuo tarpu valstybės institucijų darbas nėra toks konkretus, o vos tik kyla pavojus netekti darbo, valdininkai patys susigalvoja papildomų darbų, kad pateisintų savo buvimą. Ir jei kurioje nors įstaigoje darbuotojų ir sumažėja, tai jų padaugėja kitose vietose. Čia yra didžiulė inercija, biurokratai bet kokia kaina stengiasi išlikti.”
G.Nausėda apibendrina, kad valdininkų aparatas nelabai sureagavo į ekonominę krizę, o valdžios valdymo išlaidų mažinimas 2009–2011 m. nė iš tolo neprilygo pokyčiams, kurių ėmėsi verslas. Kai tokiais tempais didėja emigracija, viešasis sektorius tampa visiškai neadekvatus dabartinei šalies padėčiai.

Lietuvos pažanga nublanksta

Kita vertus, ekspertai pabrėžia, kad kur kas svarbiau ne tiesiog nukirpti etatus valstybės tarnyboje, o peržiūrėti visą sistemą iš esmės, atsisakyti daugybės per brangių funkcijų, diegti aukštesnius vadybos standartus ir ieškoti būdų, kaip į valstybės sektorių pritraukti aukštos kvalifikacijos vadovų. Tai leistų sutaupyti daug daugiau, nei “šienaujant” valdininkų etatus. Vyriausybė tą gerai žino, o biurokratų mažėjimu neretai spekuliuoja tik todėl, kad užsidirbtų pliusų visuomenės akyse.
Taigi valdininkų turi būti mažiau, bet jie turi dirbti efektyviau ir uždirbti ne mažiau, o gal netgi daugiau, t.y. gauti jų darbo rezultatus atitinkantį patrauklų atlyginimą. Tokią nuomonę yra išdėsčiusi buvusi Valstybės kontrolės vadovė Rasa Budbergytė. Be to, pasak Seimo nario Kęstučio Masiulio, viešojo valdymo reformas atlikusios Šveicarijos patirtis liudija, kad tuomet valdininkams neišvengiamai teks dirbti daugiau ir sunkiau, tačiau ir pats darbas taptų įdomesnis.
Šiam požiūriui pritaria ir Saulėlydžio komisijos narys, Viešosios politikos ir vadybos instituto direktorius Haroldas Brožaitis. “Nuo valstybės tarnautojų darbo kokybės priklauso labai daug: juk tinkamai įvykdyti viešieji pirkimai bei įvairiausi kiti sprendimai gali sutaupyti milijonus litų. Ateina laikas vadybinio pobūdžio pokyčiams: galvokime, kaip į valstybės tarnybą pritraukti kvalifikuotų vadybininkų, nes jie gali ją pakeisti iš esmės”, – įsitikinęs H.Brožaitis.
Būdamas Saulėlydžio komisijos narys, H.Brožaitis dažnai mato, kad visos reformos valstybės valdymo srityje kelią skinasi labai iš lėto. Pašnekovo teigimu, valstybės institucijų pertvarką labai stabdo įstatymai, nes juose apstu smulkius dalykus reglamentuojančių nuostatų. “Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, norint optimizuoti kokią nors instituciją reikia keisti įstatymus, – sako H.Brožaitis. – Todėl šie procesai labai užsitęsia.”
Taigi visa valdymo sistema Lietuvoje sukurta taip, kad pati savaime blokuotų bet kokias reformas. Galime pasiguosti bent tuo, kad su šia problema susiduria visos šalys: Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros vedėjo doc. dr. Vainiaus Smalskio teigimu, niekur pasaulyje reformos viešajame sektoriuje nevyksta greitai. Pasak K.Masiulio, Didžiojoje Britanijoje, iš kurios valdymo reformų galėtų pasimokyti Lietuva, jos tęsiasi jau porą dešimtmečių.
“Veido” kalbinti ekspertai pripažįsta, kad ši Vyriausybė su A.Kubiliumi ir D.Matulioniu priešakyje eina iš esmės teisingu valdymo reformų keliu ir yra pirmoji iš visų Vyriausybių, kuri apskritai ėmėsi revizijos savo biurokratiniame aparate. Tik juda ji itin lėtai ir sekasi jai kol kas labai vidutiniškai.
Kaip pabrėžia Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos tarybos generalinis direktorius Danas Arlauskas, jam, kaip verslininkui ir mokesčių mokėtojui, rūpi ne tai, kokia institucija panaikinta ir kiek sumažėjo valdininkų etatų, o kokį rezultatą tai davė. Deja, pasak jo, Pasaulio ekonomikos forumo 2010–2011 m. konkurencingumo ataskaita parodė, kad biurokratijos Lietuvoje pastaraisiais metais ne tik nesumažėjo, bet netgi padaugėjo, o tai užsienio investuotojus ir toliau skatina laikytis nuo Lietuvos, turinčios tokį gremėzdišką ir naujovėms sunkiai pasiduodantį viešąjį sektorių, atokiau.
“Kas iš to, kad mėgaujamės tuo, ką padarėme: priklausome globaliai rinkai ir aiškiai matome, jog savo veiksmais, kad ir kokie pažangūs jie mums atrodytų, nuo kitų šalių dar vis atsiliekame”, – kritikuoja D.Arlauskas.
Kad ir kaip biurokratai priešintųsi pokyčiams, nuo geriausio šių metų valstybės tarnautojo – Ministro Pirmininko tarnybos kanclerio D.Matulionio ir jo komandos priklauso labai daug. Ir tikimasi iš kanclerio, kaip parodė šis jo kolegų įvertinimas, taip pat labai daug.
Jei nori ne tik valdininkams, bet ir visuomenei įrodyti, kad tikrai yra vertas aukščiausių įvertinimų, D.Matulioniui teks į tai atsižvelgti ir permąstyti, ką galėtų daryti kitaip. Ir bent greitį padidinti kokius penkis kartus.