Užsienio šalyse mobilieji vaikams dažniausiai perkami nuo dvylikos metų, o Lietuvoje jie gali būti reikalingi jau pradinukams. Telekomunikacijų bendrovės „Bitė Lietuva“ duomenimis, mobiliųjų pardavimai prieš mokslo metus pakyla penktadaliu ir dalis jų atitenka mažiesiems. Vaikų darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja Austėja Landsbergienė sako, kad technologijos nėra blogai ir su vaikais apie jas reikia kalbėtis.
„Daugumoje ES šalių draudžiama palikti vaikus vienus namuose, kol jiems nesukanka dvylika. Lietuvoje yra tokia situacija, kad tėvai negali baigti darbo, kai mažesniam vaikui baigiasi pamokos, bet nori žinoti, kaip jam sekasi grįžti namo ar nuvažiuoti į būrelius. Mobilusis ryšys gali būti vienintelė galimybė pasiekti vaiką“, – teigia A. Landsbergienė.
Nerimaujantiems, kad išmanųjį telefoną turintis vaikas gali susidurti su grėsmėmis internete, ji pataria atžalą mokyti ir kalbėti apie jas. Mažieji internete gali susidurti su erotiniu turiniu suaugusiems ar smurtą vaizduojančia informacija. Taip pat vaikams nederėtų pernelyg anksti registruotis socialiniuose tinkluose, kuriuose juos  nesunkiai gali pasiekti nepažįstamieji.
„Vaikus reikia mokyti apie riziką, o dažniausiai tėvai uždraudžia naudotis telefono funkcijomis. Tačiau vaikai naršys slapta, nežinodami, kokių pavojų gali sutikti“, – teigia edukologijos mokslų daktarė A. Landsbergienė.
Ji priduria, kad internete vaikams naudingo turinio yra tiek daug, jog darosi sunku išsirinkti geriausią. „Lavinančios ir ugdančios interneto galimybės yra begalinės. Vaikai gali gyvai pamatyti, kaip žaidžia liūtė su savo liūtukais, arba kaip šią akimirką gyvena ruoniai prie Ramiojo vandenyno. Todėl visąlaik pagalvoju, kai pasisekė mūsų vaikams, kad jie gyvena dabar“, – mintimis dalijasi A. Landsbergienė.
„Bitė Lietuva“ generalinis direktorius Chrisas Robbinsas sako, kad Vakarų Europoje sparčiai plinta išmaniosios tėvystės fenomenas, vis dažniau pastebimas ir Lietuvoje. Tai interneto kartos vaikų auklėjimas apie technologijų naudą, legalų ir saugų naudojimąsi jų privalumais. Jis pastebi, kad vis daugiau vaikų naudojasi telefonais, todėl tėvai aktyviau domisi būdais išvengti galimų pavojų ir mobiliųjų privalumais.
„Išmanieji su internetu padeda vaikams mokytis žaidžiant. Tėvai gali parsisiųsti nemokamų ugdymo programėlių įvairiausiomis temomis – nuo to, kaip valytis dantis ar iškepti virtualų duonos kepalą, iki matematinių galvosūkių. Žaidimai, net ir edukaciniai, pritraukia vaikų dėmesį, tačiau į šį procesą tėvai turi įsitraukti ir padėti savo vaikui“, – sako „Bitės“ vadovas.
Pasak jo, kai kurios programėlės ar telefono nustatymai gali padėti apsaugoti vaikus net ir tuomet, kai tėvų nėra šalia. „Į išmaniuosius tėvai diegia interneto turinio filtrus arba nustato limitą mobiliojo ryšio sąskaitai. Tėvai kreipiasi į mus ir prašydami įrašyti programėlių, kurios padėtų surasti pamestą išmanųjį. Šie dalykai praverčia, tėvams sumažėja rūpesčių“, – teigia Ch. Robbins.

Birželio teatrų asortimentas: baletas ir spektakliai vaikams.

Palikote įgrisusią klasę? Pats metas į teatro salę. Mokslo metų pabaigtuvėms šįmet naujų spektaklių pasiūla – kaip reta. Vilniuje „Atviras ratas“ ką tik atgaivino trijų dešimtmečių senumo dramaturgės Liudmilos Razumovskajos „Brangiąją mokytoją“, kurios dabartinių abiturientų tėvų karta kadaise eidavo žiūrėti į Jaunimo teatrą. Pjesė liudija, kad ir anuomet įtakingų tėvų vaikelių įgeidžiams pasipriešinęs pedagogas jausdavosi bejėgis. Dievulėliau, kaip jis turėtų jaustis dabar?
Režisierius Antanas Gluskinas, jau turintis Auksinį scenos kryžių už geriausią metų spektaklį vaikams, ėmėsi populiaraus nūdienos vaikų rašytojo Vytauto Račicko knygos „Berniukai šoka breiką“. Šio autoriaus knygos kasmet patenka į skaitomiausių jaunimo knygų penketuką, tačiau teatro scenos iki šiol nebuvo pasiekusios. Taigi Šiaulių dramos teatro premjera – pirmasis bandymas scenoje įkūnyti populiarius V.Račicko herojus. Režisierius spektaklio žanrą įvardija kaip kasdienines istorijas, kuriose šiurkšti socialinė realybė nenuslopina sprogstančios jaunystės žavesio. Spektaklyje netrūks breiko šokių ir nūdienos vaikų slengo.

Gyvybė ar pinigai

Panevėžyje repetuojantis Latvijos nacionalinio teatro režisierius Regnaras Vaivaras pristatys savo paties pjesę „Bičai“, kurioje vaidinančius aktorius pirmiausia nusiuntė treniruotis į bokso ringą. Tai vyriškas spektaklis, pasakojantis keturių vienos šeimos sūnų istoriją.
Mirus tėvui, motina su vaikais nusprendžia kraustytis į miestą, bet ar šis pateisins jų viltis? Tikroviška fizinė dvikova su priešininku, sportinis azartas susipina su dvasine kova šeimoje, kai žmogus ne puldamas, bet tarsi gindamasis užgauna jautriausias artimo sielos stygas. Kasdien kerta vis taikliau, vis skaudžiau. Ir nėra kam pasakyti: sustok!
Vilniaus mažajame teatre repetuojamo Friedricho Durrenmatto „Damos vizito“ situacija priešinga: turtinga dama grįžta į nuskurdusį ir prasiskolinusį savo vaikystės miestelį. Jaunystėje ją atstumdamas, čia smarkiai įskaudino vietos krautuvininkas, todėl finansinės paramos besitikintiems savo kraštiečiams atvykėlė iškelia žiauraus keršto sąlygą… Ir nors pasipiktinę gyventojai pasiūlymą kategoriškai atmeta, ilgainiui kiekvieną pradeda vis labiau kankinti abejonės, o pasmerktąjį – slėgti vis didesnė baimė. Pagaliau tampa aišku, kad senosios damos pasiūlymas bus priimtas ir mirties bausmė jos buvusiam mylimajam bus įvykdyta.
Režisieriaus Evaldo Jaro spektaklyje vaidina Rimantė Valiukaitė, Vytautas Rumšas, Gediminas Girdvainis.

Baleto šventės

Stiprios herojės personažą savo kuriamam spektakliui pasirinko ir choreografas Jurijus Smoriginas. Kas iš tikrųjų buvo Mata Hari – nelaiminga moteris, šokėja, garsių vyrų meilužė, šnipė? Jos kaltė šnipinėjus ar išdavus valstybę taip ir nebuvo iki galo įrodyta.
Dabar jau žinoma, kad prieš sušaudoma Mata Hari parašė tris laiškus. Vienas jų buvo skirtas dukrai, kurią paliko auginti tėvui – girtuokliui ir mušeikai. Jame Mata Hari tvirtina nepadariusi nieko bloga nei Prancūzijai, nei Vokietijai. „Gyvenimas yra spalvingas, ir tenka perprasti visas jo paslaptis. Mata Hari ir yra paslaptis“, – sako J.Smoriginas. Jo spektaklyje „Mata Hari“ šoka Ineta Stasiulytė, Giedrė Stankevičiūtė, Deividas Meškauskas. O vakaro pirmoje dalyje bus rodomas „Vilniaus baleto“ studijos auklėtinių koncertas.
Baleto šventė rengiama ir Nacionalinio operos ir baleto teatro sezono uždarymui. Šio teatro baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras suteikė progą choreografais pasijusti patiems trupės šokėjams. Tiesa, nepamiršdamas pabrėžti, kad savo miniatiūras jie rengė laisva valia ir laisvu nuo kasdienių repeticijų metu.
Laisvo laiko „Kūrybiniam impulsui“ (taip pavadintas baleto miniatiūrų vakaras) nepagailėjo ir jauni, ir karjeros viršūnėje esantys trupės šokėjai. Scenoje matysime Olgą Konošenko, Martyną Rimeikį, Andrių Žužžalkiną, Ingą Cibulskytę, Igorį Zaripovą, Beatą Molytę, Anastasiją Čumakovą ir daugelį kitų. Neatsispyrė pagundai nė prieš pusantrų metų iš teatro išėjusi Eglė Špokaitė, kuri šoks JAV gyvenančios choreografės Vilijos Putriūtės miniatiūroje „Kame stiprybė?“. Choreografinėms kompozicijoms šokėjai rinkosi įvairią muziką – nuo klasikos iki roko. O miniatiūrai „Jausmai“ akompanuos netgi gyvas muzikantų ansamblis.

Birželio premjerų repertuaras
1 d. 12 val. Šiaulių dramos teatre – „Berniukai šoka breiką“. Režisierius A.Gluskinas
2 d. 19 val. Rusų dramos teatre – „Mata Hari“. Choreografas J.Smoriginas
3 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Kūrybinis impulsas“. Choreografinių miniatiūrų vakaras
10 d. 12, 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Bičai“. Režisierius R.Vaivaras
13 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Damos vizitas“. Režisierius E.Jaras

Šią savaitę knygynų lentynas pasiekė dvi karštos naujienos vaikams – leidyklos „Alma littera“ vienu metu išleistos knygelės jauniesiems skaitytojams.

Rašytoja Renata Šerelytė pristatė jau ketvirtąją knygelę apie Krakatukus – „Krakatukai kosmose“, o rašytoja Lina Žutautė išleido antrąją knygelę apie Kakę Makę –  „Kakė Makė ir pabėgusios ausys“. Abi knygos bus pristatytos vasario 23–26 dienomis vyksiančios Vilniaus knygų mugės metu.
Dailininkė, vaikiškų knygų iliustratorė ir, kaip teigia pati autorė, „truputį rašytoja“ Lina Žutautė mažiesiems jau pažįstama iš žaismingų knygelių  „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ (2010), kuri pripažinta geriausia metų knyga jauniausiems skaitytojams, ir  „Du paršeliai“ (2011). Kakės Makės istorijomis susidomėjo ir užsienio leidėjai, Rusijoje Kakė Makė taip pat mylima vaikų ir žinoma kaip Tosia Bosia. „Kakė Makė ir pabėgusios ausys“ – pats naujausias autorės kūrinys.
„Šioje knygoje Kakei Makei nutinka gana keista istorija. Kai mergaitė negirdi, ką sako mama, negirdi senelės, negirdi tėčio, jos ausys, matyt, pasijutosios nereikalingos, ima ir pabėga. O Kakė Makė puola jų vytis. Deja, ausys dingsta – kaip į vandenį. Todėl Kakė Makė nusprendžia, kad ausis galima pasiskolinti. Bet argi skolintas daiktas bus toks pat geras kaip savo? Aišku, kad ne. O ką Kakei Makei tenka padaryti, kad jos grįžtų, sužinos visi, perskaitę knygą“, –  sako L. Žutautė.
Susitikimas su rašytoja Lina Žutaute, jos knygos pristatymas ir kūrybinės dirbtuvės su vaikais vyks Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 14 val. vaikų scenoje.
Poetės, prozininkės, kritikės, pjesių ir literatūros kūrinių vaikams autorės Renatos Šerelytės kūrybinėje biografijoje – eilėraščių ir prozos knygos vaikams, istorinės nuotykių apysakos jaunimui, novelių rinkiniai, romanai. Mažiesiems skaitytojams ši rašytoja puikiai pažįstama iš Krakatukų serijos knygelių: „Krakatukų pievelė“ (2008), „Krakatukų brūzgėlynai“ (2008), „Krakatukų jūra“ (2009) ir pačia naujausia – „Krakatukai kosmose“ (2012). Iliustravo Irmina Dūdėnienė.
„Naująją knygelę apie Krakatukus rašiau apie metus. Joje atsispindi mano mėgstamas motyvas – kelionės. Naujajam kūrinyje Krakatukai su savo trobele išskrenda į kosmosą ir keliauja per sferas. Jiems nutinka įvairiausių nuotykių, tačiau svarbiausia, kad jie sėkmingai grįžta namo. Šiuo metu jau ruošiu knygelę apie naujus Krakatukų nuotykius. Per praėjusią Knygų mugę prie manęs priėjo mergaitė ir paprašė, kad parašyčiau knygą „Krakatukai sniegynuose“. Skaitytojų norai rašytojui reiškia labai daug“, – sako R. Šerelytė.
Susitikimas su rašytoja Renata Šerelyte, jos knygos pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. vaikų scenoje. Knygos pristatymą moderuos žinomas vaikų literatūrologas Kęstutis Urba.

Sostinės vaikai nuo šiol galės džiaugtis savo kieme turėdami tikrą ledo čiuožyklą. UAB “Vilniaus vandenys”, kartu su Vilniaus m. savivaldybe ir penkiomis seniūnijomis vilniečiams ir jų vaikams dovanoja ledo čiuožyklas.

Dėl čiuožyklų įrengimo Lazdynų, Žirmūnų, Justiniškių, Fabijoniškių, ir Naujamiesčio  seniūnijos kreipėsi į UAB “Vilniaus vandenys”. Jos pačios turėjo pasirengti ir išsivalyti šalia namų esančias krepšinio aikšteles, kuriose iki pat pavasario, kol neištirps ledas, vaikai ir jų tėveliai galės aktyviai leisti laisvalaikį. 4 čiuožyklos jau užpiltos, 5-oji (Lukiškių aikštėje) bus užpilta artimiausiu metu.
Vienai čiuožyklai įrengti reikėjo 50-ies kubų vandens. Už čiuožyklų priežiūrą bus atsakingos pačios seniūnijos.
Čiuožyklas rasite šiais adresais:
Žirmūnų g. 128, Vilnius
Taikos g. 48, Vilnius
Stanevičiaus g. 53, Vilnius
Žėručio g. 4, Vilnius
Lukiškių aikštė

Lietuvos pramogų pasaulio atstovai prieš keletą metų vienas po kito pristatinėjo receptų rinkinius, kiti savo gyvenimo istorijas atskleidė biografinėse knygose, o šiemet jau pasipylė ir žinomų žmonių kurtos pasakos.

Prieš dvi savaites knygelę vaikams anglų ir lietuvių kalbomis „Mano gyvūnai“ pristatė dainininkė Erica Jennings. Kitą dieną į knygos „Lėlė“ pristatymą kvietė keramikė, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Ir abi šios knygos iškart atsidūrė perkamiausių sąrašuose.
Po pasakų knygą jau yra parašę atlikėjai Mindaugas Mickevičius-Mino bei Paulius Stalionis. Anksčiau savo kūryba mažuosius skaitytojus bandė nustebinti Jurga Šeduikytė, sukūrusi „Pasaką apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą“, o Stanislavas Stavickis-Stano išleido „Neįtikėtinas istorijas“. Piešimo knygelę vaikams yra išleidęs ir karikatūristas, laidų vedėjas Rimas Valeikis.
Tiesa, mūsų žvaigždės rašo ne tik vaikams. Prieš Kalėdas knygynų lentynas pasieks žurnalistės ir televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės kūrinys „Pasimatymas su Lietuva“, kuriame ji sudėjo faktus, įvykius ir asmenybes, garsinančias mūsų šalį. Krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas, parašęs istorijos veikalą „Trečiojo Reicho triumfas“, šiemet išleido dar ir knygą-žaidimą „Protų kovos su Robertu Petrausku“. O televizijos laidų vedėja Beata Nicholson šiuo metu visoje Lietuvoje pristatinėja šeimos planų kalendorių, papuoštą patiekalų receptais.
Beje, visame pasaulyje žinomi žmonės kuria pasakas (Madonna yra parašiusi penkias knygas vaikams), leidžia receptų knygas (Gerard’as Depardieu, Sophia Loren, Eva Longoria, Gwyneth Paltrow), o autobiografijas ar atsiminimų knygas rašo aktoriai, politikai, legendiniai dainininkai.
Vakarų Europos šalyse iškilių asmenybių biografijos jau kelerius metus nesitraukia iš perkamiausių knygų sąrašo. Jau dešimtmetį neslūgsta ir receptų knygų populiarumo banga. Lietuvoje jos taip pat itin perkamos, ypač kai viršelį puošia žinomo žmogaus veidas ir pavardė.
Leidėjai prognozuoja, kad receptų knygų populiarumas nemažės dar kelerius metus. Perkamiausiųjų sąraše ir toliau išliks ne tik istorinių asmenybių, bet ir vietinio lygio žvaigždučių biografijos. Be to, mūsų šalyje tik daugės romanų, pasakų ar eilėraščių, parašytų pramogų pasaulio atstovų. Mat skaitytojus traukia žinomas vardas, todėl leidėjams be didesnių pastangų ar brangių reklamos kampanijų pavyksta išparduoti tiražą, o neretai prireikia jį ir pakartoti. Tačiau kokia tokių knygų išliekamoji vertė?

Garsenybių knygos greitai pamirštamos

Literatūrologas Kęstutis Urba pastebi, kad daugelis rašytojų, kritikų, o ir dalis skaitytojų, išgirdę, jog žinomas žmogus pristato savo knygą, reaguoja skeptiškai. Priešiškai nuteikia tai, kad vos užsigeidusi televizijos žvaigždė tampa rašytoja. Mat vos jai pamosavus rankraščiu leidyklos durys iškart atsiveria, o nežinomam autoriui reikia metų metais į jas belsti. „Nors Lietuvoje trūksta naujų rašytojų ir gerų knygų, daugelis leidyklų nedirba su jaunais autoriais, nors garsių žmonių knygas griebia ilgai nesvarsčiusios. Deja, ne visos jos nustebina ir tampa įvykiais. Pavyzdžiu, Stano ar J.Šeduikytės knygos vaikams yra vidutinės, todėl gana greitai buvo pamirštos“, – tvirtina K.Urba.
Taip nutiko ir Madonnos knygoms. Vos pasirodžiusios jos sulaukė didelio susidomėjimo, tačiau šiandien mažai kas prisimena prieš beveik dešimtmetį lietuvių kalba išleistus kūrinius „Anglijos rožės“ ar „Pono Peabody obuoliai“.
„Nepaisant skeptiško požiūrio į žinomų žmonių leidžiamas knygas, jos yra ne ką mažiau vertingos, nei ne tokių garsių autorių. Prie jų taip pat kruopščiai dirba redaktoriai, korektoriai, dailininkai ir apipavidalintojai, tad savo estetine išvaizda ir turiniu jos niekuo nenusileidžia kitoms vaikų knygoms“, – teigia leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė.
Jos nuomone, tarp garsenybių yra tiek gerų, tiek prastų autorių, tačiau tai, kad knyga išleista žinomo žmogaus, jai suteikia papildomos pridėtinės vertės. Mat labiau sudomina mažąjį skaitytoją atsiversti tą knygelę, kurios autorių jis pažįsta. Pasak D.Viliūnienės, garsus žmogus gali labiau paskatinti vaikus skaityti ir daugiau laiko praleisti su knygomis.

Receptų knygos vis dar „ant bangos“

Leidyklos „Alma littera“ direktorė pabrėžia, kad Vakarų Europos šalyse garsūs žmonės knygas vaikams rašo jau seniai, o pas mus ši mada dar tik ateina.
Viena tokių autorių Nomeda Marčėnaitė tvirtina, kad prieš nešdama savo kūrinį į leidyklą neanalizavo rinkos ir nesidomėjo, ar šiuo metu knygos vaikams yra paklausios, ar dabar palankus metas pristatyti naują kūrinį. „Tikriausiai taip susidėliojo žvaigždės, kad vienu metu kartu su E.Jennings pristatėme knygas vaikams. Rašiau aš visą gyvenimą, tik niekam nerodžiau. Dabar nusprendžiau, kad užtenka kuklintis, ir išdrįsau rankraštį nunešti į leidyklą. Vėliau leidėja prisipažino, kad pirmiausia pagalvojo, jog atsirado dar viena rašytoja. K.Urba taip pat iš pradžių pamanė, kad tai tik žinomos moters užgaida. Tačiau perskaitę knygą jie pakeitė nuomonę“, – pasakoja N.Marčėnaitė.
Ji sutinka, kad ne vienus metus šmėžavus televizijos ekrane buvo lengviau sudominti leidėją perskaityti knygos rankraštį. Tačiau N.Marčėnaitė tikina, kad žinomumas ne tik padeda, bet ir trukdo. „Internete perskaičiau ne vieną žmonių, net nemačiusių mano knygos, komentarą, kad šita beždžionė nieko negali sukurti, arba ką tokia raukšlėta boba gali gero padaryti. Į žmogų, kuris vaidenosi televizoriuje, visada reaguos kitaip nei į nežinomą veidą“, – mano žinoma moteris.
Leidėjai tą puikiai išnaudoja. „Pamatę Rimos iš Mažeikių knygą, pirkėjai ilgai klausinės, kas ji tokia. Leidėjams reikės įdėti daugiau darbo, skirti kur kas daugiau pinigų reklamai, kad įtikintų skaitytojus, jog verta įsigyti tą knygą. O žinomas vardas garantuoja, kad knyga bus kur kas greičiau susidomėta net be ypatingų rinkodaros žaidimų. Dėl tos pačios priežasties vis leidžiamos, pavyzdžiui, Kosto Kubilinsko knygos, kurias žino ir tėvai, ir seneliai“, – teigia K.Urba.
Literatūrologui antrina kulinarė ir televizijos laidų vedėja B.Nicholson: „Kiekvienu nauju produktu reikia sudominti tikslinę auditoriją, o šį darbą labai palengvina žinomas veidas. Tačiau vien tik vardas knygos populiarumo nelemia. Labai svarbu ir tai, kas viduje. Aš pati nusipirkau ir E.Jennings, ir N.Marčėnaitės knygas, nes gerų lietuviškų vaikiškų knygų nėra daug.“
B.Nicholson nuomone, ne visai Lietuvoje dar užpildyta ir kulinarinių knygų rinka. Tad ji rašo jau antrą tokią knygą, o šiemet išleistą „Beatos šeimos kalendorių 2012“ taip pat puošia patiekalų receptai.
„Eilinė britų šeima turi apie dešimt skirtingų receptų knygų. Jos ir ateityje nepraras populiarumo, nes valgo visi. Tokių knygų pasirinkimas šiandien labai didelis, todėl kiekvienas gali rasti tai, kas jam aktualiausia“, – mano televizijos laidos „Beatos virtuvė“ vedėja.

Rašo ir talentingi, ir siekiantys pasireklamuoti

Leidyklos „Versus aureus“ direktorius Artūras Mickevičius taip pat tvirtina, jog receptų knygos turi savo nišą, o kad jos labiau skirtųsi viena nuo kitos, išnaudojami žinomi vardai. „Koks skirtumas, ar bulvinių blynų receptas bus įdėtas knygoje „Lietuviški patiekalai“, ar, pavyzdžiui, Beatos knygoje. Patiekalo skonis nuo to nepasikeis, tačiau parduoti lengviau knygą su žinoma pavarde. Visas pasaulis eina iš proto dėl Oliverio, nors profesionalūs Italijos virėjai iš jo gaminimo šaiposi. Iš tokių knygų daromas šou“, – neabejoja A.Mickevičius. Ir priduria, kad receptų knygų perkamumas prieš Kalėdas ypač šokteli, kai šalyje sunkesnė ekonominė padėtis. Mat tai palyginti pigi, bet solidi dovana.
„Sunkmečiu žmonės pradėjo mažiau vaikščioti į restoranus, patys gamina namie. Kita dalis žmonių nusivylė pusfabrikačiais, greituoju maistu, pradėjo daugiau dėmesio skirti maisto kokybei. Receptų knygas populiarina ir televizijos laidos bei jų vedėjai, tinklaraščiai“, – dar vieną receptų knygų populiarumo priežastį išskiria D.Viliūnienė.
Ne ką mažesnę biografinių knygų paklausą, pasak A.Mickevičiaus, lemia ekonominės sąlygos. „Užsienio ir Lietuvos estrados žvaigždžių, politikų, aktorių, sportininkų, istorinių asmenybių biografijos populiariausių knygų dešimtukuose viena kitą keičia jau ne vienus metus. Sunkmečiu skaitytojai tokiose knygose ieško atsakymų, kaip išgyventi, įkvepiančių pavyzdžių. Taip pat tapatina žinomų žmonių istorijas su savo gyvenimu“, – atskleidžia leidyklos „Versus aureus“ direktorius.
O žinomi žmonės rašo, D.Viliūnienės nuomone, dėl to, kad yra talentingi ir kūrybingi. Knyga jiems tampa viena iš saviraiškos priemonių. Vis dėlto nemažai ir tokių, kuriems tai tik dar vienas būdas priminti save. Tokiu atveju knygos vertę sukuria ne jos turinys, o parašiusio žmogaus vardas. Tačiau tik skaitytojas sprendžia, kas jam įdomiau – žinomas veidas ar prasmingas turinys.

Daugiau nei 70 tūkst. nepilnamečius vaikus auginančių tėvų yra sudarę kaupiamojo gyvybės draudimo sutartis. Vaikų ateičiai skirdami vidutiniškai 115 Lt, kas mėnesį tėvai atideda apie 8 mln. Lt – beveik dešimtadaliu daugiau nei pernai, rodo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos (LGDĮA) duomenys.

„Per pastaruosius trejus metus gyventojų susidomėjimas gyvybės draudimu kaip priemone kaupti vaikų ateičiai – studijoms ar savarankiško gyvenimo pradžiai – nuosekliai augo. Palyginus su praėjusiais metais, šiemet bendra mėnesinė tėvų skiriama suma padidėjo maždaug 1 mln. litų, o galiojančių sutarčių skaičius – 7 proc. Augant skiriamoms sumoms ir sutarčių skaičiui, ryškėja ir tėvų sąmoningumas – vis daugiau jų lėšas kaupti pradeda vos gimus vaikui ar per pirmuosius trejus jo gyvenimo metus“, – teigia LGDĮA prezidentas Artūras Bakšinskas.

Pasak A. Bakšinsko, viena pagrindinių priežasčių, skatinančių gyventojus rūpintis vaikų ateitimi iš anksto, yra nedidelis valstybės finansuojamų vietų skaičius ir augančios aukštojo mokslo kainos. „Visgi, nerimą kelia neseniai mūsų užsakymu atliktų apklausos duomenys, rodantys, kad didžioji dalis tėvų mano, jog ketverių metų studijoms pakaks 10-20 tūkst. Lt. Šioms sumoms ir sudaroma didžioji dalis vaikų draudimo sutarčių. Nepagalvojama, kad net ir tuo atveju, jei vaikas studijuos nemokamai, jo išlaikymui kas mėnesį prireiks nemenkos sumos“, – teigia LGDĮA prezidentas.

Šiemet studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose pradeda daugiau nei 31 tūkst. pirmakursių: daugiau nei 18-os tūkst. studijas finansuoja valstybė, likusieji 13 tūkst. už studijas turės mokėti savo lėšomis. Nefinansuojamų ketverių metų studijų kaina vidutiniškai siekia 21-35 tūkst. Lt, nors dalis studijų krypčių įkainojamos ir didesne nei 50 tūkst. Lt suma.

„Svarbiausia pradedant taupyti vaiko ateičiai tai pradėti daryti kuo anksčiau. Norėdami studijoms sukaupti 30 tūkst. litų sumą ir pradėję taupyti iš karto gimus vaikui, kas mėnesį iki vaiko pilnametystės gyvybės draudimui tėvai turėtų skirti po 110 litų. Tuo tarpu, jei minėtą sumą reikėtų sukaupti per 11 metų, tai kas mėnesį jau reikėtų atidėti po 210 litų“, – skaičiuoja Artūras Bakšinskas.

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos duomenimis, apie 56 proc. vaikų ateičiai sukaupti skirtų gyvybės draudimo sutarčių sudaro investicinio ir apie 44 proc. – kaupiamojo su garantuotomis palūkanomis gyvybės draudimo sutartys. Didžioji dalis (apie 30 proc.) tokių sutarčių sudaroma per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus.

Vidutinė mėnesio investicinio gyvybės draudimo įmoka siekia 118 Lt, o kaupiamojo su garantuotomis palūkanomis – 111 Lt. Didžiausia investicinio gyvybės draudimo įmoka yra 1869 Lt, kaupiamojo su garantuotomis palūkanomis – 813 Lt per mėnesį.

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija vienija 10 Lietuvos gyvybės draudimo įmonių bei kitų Europos Sąjungos valstybių narių gyvybės draudimo įmonių, veiklą vykdančių per filialus Lietuvoje. Asociacijai priklauso: „Ergo Life“, „Swedbank Life“, „SEB gyvybės draudimas“, „Bonum Publicum“, „Mandatum Life“, „PZU Lietuva gyvybės draudimas“, „Aviva Lietuva“, „Compensa Life“ , „MetLife Amplico“ ir „Nordea Life“

Jaunosios kartos dailininkė, knygų vaikams autorė Lina Žutautė puikiai žinoma savo mažiesiems skaitytojams. Ji yra išleidusi jau spėtas vaikų pamėgti, pačios autorės iliustruotas knygeles vaikams apie „Kakę Makę ir Netvarkos nykštuką“ bei „Du paršelius“. Pasak Linos, piešti knygas vaikams ji pradėjusi visiškai atsitiktinai.

„Piešti vaikams nuo vaikystės tikrai nenorėjau – iš tiesų tai net neįsivaizdavau, kad užaugus galima piešti vaikams. Man atrodė, kad užaugus reikia būti gydytoja arba siuvėja, na, dar mokytoja. O kaip atsiranda knygos ir piešiniai jose? Man turbūt atrodė, kad jie tiesiog atsiranda, ir nėra čia reikalo dėl to smarkiai sukti galvos. Labiau norėjau kurti animacinius filmus. O pradėjau piešti gal ir atsitiktinai, nors tikiu, kad atsitiktinumų nebūna“, – sako L. Žutautė.

Kaip tapote vaikų knygelių autore, kas pastūmėjo?

Gal ir keistai nuskambės, bet turiu būti dėkinga ekonominei krizei. Nutiko taip, kad keli užsakymai buvo atšaukti, naujų nebebuvo, taigi tarsi liko tik liūdnai žiūrėti pro langą arba krapštyti nosį. Bet, žinia, nosį krapštyti negražu, o ilgai žiūrėti pro langą pabosta, taigi nusprendžiau, kad reikėtų pabandyti įgyvendinti vieną seną savo svajonę – sukurti paveikslėlių knygą. Juolab kad turėjau puikios medžiagos – kas vakarą turėjau sukurti po vieną naują istoriją savo sūnui. Buvom taip susitarę.

Tapti vaikų dailininke – drąsus žingsnis, kaip jį vertino aplinkiniai?

Ar tai drąsus žingsnis, tikrai nesvarsčiau. Be to, juk nebuvo taip, kad vieną dieną einu į darbą, o kitą jau visiems pareiškiu, kad nuo šiandien tampu dailininke. Tai atėjo palaipsniui. Be to, visada sau kartojau, kad per savo gyvenimą žmogus daugiausia laiko praleidžia darbe, todėl būtų tikras gyvenimo švaistymas dirbti tai, kas nemiela. Pasirodo, tai kartodavau ne tik mintyse, bet ir garsiai, todėl vyras su tuo susitaikė daug anksčiau, nei tai nutiko. Ir, žinoma, visada mane palaikė.

Ar nebuvo baisu, kad nepasiseks ar kad nukentėsite finansiškai tapusi vaikų dailininke?

Kiek pamenu, tai pradžioje kažkodėl nė karto nesusimąsčiau apie pinigus. Matyt, dėl to, kad tiesiog džiūgavau atsikračiusi nuobodaus darbo. O paskui buvo visko – bet tikrai nė kartelio nepasigailėjau. Manau, drąsos egzaminą išlaikiau. Iš tiesų baisiausia buvo ne dėl finansinio saugumo, o dėl to, ar man tikrai pavyks. O dabar kuo puikiausiai gyvenu iš kūrybos.

Kokia buvo jūsų pirmoji knyga, kokia paskutinė? Kuri geresnė?

Pirmoji mano iliustruota grožinės literatūros knyga buvo G. Morkūno „Grįžimo istorija“. Kai gavau pasiūlymą ją iliustruoti, supratau, kad pagaliau svajonės pildosi. Geras jausmas! Paskutinės dar nesukūriau. Ji turėtų būti po kokių 15–20 metų. Tada ir pasakysiu, kuri geresnė!

Kokia apskritai jūsų mylimiausia knyga, kurią pati sukūrėte?

Mylimiausia turbūt ta, kuri dar bus sukurta. Taip jau nutinka, kad tuo metu, kai rašau ar iliustruoju knygą, visa esybe įsijaučiu į tai, ką darau, o kai padarau, tarsi belieka tik stebėti rezultatą iš šono. Aišku, metams bėgant keičiasi piešimo technika, ieškau kažko naujo, įdomesnio, galvoju, kaip geriau pateikti tai, ką aš įsivaizduoju, todėl paskutines knygas myliu labiau nei senesnes. Čia, matyt, kaip šeimoje – pirmas vaikas visada bus pirmas, bet jis taip pat ir sulauks daugiausia kritikos, o paskutinis – pagrandukas – visada bus mieliausias iš visų. Taigi, lauksiu pagranduko.

Kaip gimsta jūsų knygos, iš kur semiatės įkvėpimo?

Įkvėpimo labai neieškau. Idėja knygai ateina tiesiog savaime. Kitaip sakant, perfrazuoju vieną rusišką patarlę: ką matau – tą ir vaizduoju. Tiesa, seniai pastebėjau, kad daug dalykų matau šiek tiek kitaip, todėl toli neieškoti nereikia – užtenka pamatyti kokią komišką situaciją, nugirsti juokingą pokalbį arba priimti nestandartinį sprendimą, ir žiūrėk – jau galvoje atsiranda koks vaizdelis su nauju personažu. Manau, viena svarbiausių žmogaus savybių yra fantazija, ir ji svarbi visiems: ir menininkams, ir matematikams, ir namų šeimininkėms. Jei mokėsime ja tinkamai naudotis, gyvenimas tikrai taps geresnis ir linksmesnis.

Kaip atsirado „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ bei „Du paršeliai“? Ar šie personažai turi prototipus?

Kakę Makę sugalvojo mano sūnus Karolis. Apie ją sukūriau begalę istorijų – ekspromtu kūriau kas vakarą po pasaką. Ko tik ji nedarė?! Ir su milžinu kariavo, ir į kosmosą skrido, ir pyragus kepė, ir su pabaisomis draugavo. Žodžiu, tokia mergaitė, apie kurią būtų įdomu klausytis berniukui. Bepasakodama pajutau, kad kartais tos istorijos išeina visai įdomios ir netikėtos, todėl kelias užsirašiau. Taip ir atsirado Kakė Makė. Konkretaus prototipo ji neturi, tik languotos kelnės visai tokios pat, kokias aš turėjau vaikystėj – jos buvo pačios mėgstamiausios. Tik be užrašo „Kakė Makė“.

O paršelius sugalvojau pati, plaudama indus. Matyt, nuobodus darbas mane visada verčia ieškoti ko nors netikėto, kokių nuotykių ir linksmybių. Tokie ir tie paršeliai – nenustygstantys vietoje, išradingi ir išdykę. Visai kaip paprasti vaikai. Ir visai kaip vaikams, jiems reikia mamos, nesvarbu, ką veiktų visą dieną.

Ar kurti knygas padeda šeima, kitos vaikų knygos, kurias galbūt skaitėte vaikystėje?

Būna visaip. Pagrindinė knyga, kuri tarsi svarbiausias atskaitos taškas, yra Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ kartu su S. Eidrigevičiaus iliustracijomis. Ji turbūt padarė lemiamą darbą, kad dabar esu tuo, kas esu. Ją pavartau mažiausiai kartą per mėnesį.

Kokių sulaukiate atsiliepimų apie savo knygeles iš skaitytojų, gal yra kokių neįprastų?

Ypač džiugina tie atsiliepimai, kuriuose mamos pasakoja, kaip vaikas visą dieną ar savaitę negali išsiskirti su mano knyga ir net su ja miega. Gaunu laiškų ir su tokiais prašymais – ką daryti, mano vaikas visai nebijo Netvarkos nykštuko, padėkite! Tada atsakau, kad to nykštuko ir nereikia bijoti, juk jis ne koks pabaisa. Geriausia su juo susidraugauti ir taikiai susitarti. O prajuokino toks atsiliepimas – kai dingus fotoaparatui namuose vaikas beveik įtikino mamą, kad šį išsinešė Netvarkos nykštukas. Aš ir pati kartais taip pagalvoju, kai po skalbimo skalbyklėje būtinai trūksta vienos kojinės. Bet greičiausiai tai kokio Skalbimo nykštuko darbas.

Ką veikiate šiuo metu, su kokiais projektais dirbate?

Šiuo metu iliustruoju kelias knygas, viena kurių bus apie Kakės Makės ausis.

Kokie ateities planai, ko vaikai gali tikėtis artimiausiu metu?

Na, jie tikrai gali tikėtis, kad aš dar ilgai nemesiu savo darbo, neemigruosiu ir būtinai sugalvosiu ką nors labai linksmo!