Tag Archive | "premjeros"

Gegužė atveria kelią jauniems

Tags: ,


Gegužę Vilniuje – “Hamletas” iš Shakespeare’o “Globe” teatro, tarptautinis universitetų teatrų forumas ir tarptautinis teatro debiutų festivalis “Tylos!”

Netrukus vilniečiai turės puikią progą susipažinti, kur link juda jaunasis pasaulio teatras. Jau šį sekmadienį Lietuvos sostinėje prasidės savaitę truksiantis tarptautinis universitetų teatrų forumas, kuriame su savo spektakliais svečiuosis Valifildo koledžo (Kanada), Santjago de Kompostelos universiteto (Ispanija), Karališkojo Lježo universiteto (Belgija), Valstybinio S.A.Gerasimovo kinematografijos universiteto (Rusija), Romos teatro akademijos “Sofia Amendolea” (Italija) ir Baltarusijos valstybinės menų akademijos trupės.
O gegužės 20-ąją Vilniaus mažajame teatre prasidės kitas, iš esmės irgi studentiškų teatrų festivalis “Tylos!”, kuriame šalia Lietuvos jaunimo išvysime vaidinant nepriklausomą “Dirty Deal” trupę iš Rygos, praėjusį rudenį viešėjusią Baltijos šalių dramaturgijos festivalyje Kaune, ir universalios britų scenos menininkės Tamar Broadbent monospektaklį.
Tačiau didžiausio dėmesio turėtų sulaukti Londono Shakespeare‘o “Globe” teatro viešnagė su “Hamletu”. Juk įdomu ne tik pamatyti, kaip šiandien nemirtingąjį veikalą interpretuoja paties Williamo Shakespeare’o 1599 m. įkurto teatro trupė, bet ir palyginti jį su dviem Lietuvoje puikiai žinomais Eimunto Nekrošiaus bei Oskaro Koršunovo pastatymais.
Tik derėtų nepamiršti, kad tradicijas gerbiantys britai iki šių dienų laikosi taisyklės vaidinti paprastoje, W.Shakespeare’o laikus primenančioje medinėje scenoje, pasitelkdami minimalų rekvizitą, t.y. be šiuolaikinio scenos apšvietimo ir kitų efektų. Todėl Vilniuje svečiai savo pasirodymą surengs viduramžių dvasia alsuojančioje LDK valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje. Vis dėlto žadama, kad pats spektaklis anaiptol nekvepės naftalinu, nestokos juodojo humoro ir jaunatviškos energijos.
Kartu tai bus puiki proga pagerbti praėjusį šeštadienį pasaulyje minėtas 450-ąsias didžiojo dramaturgo gimimo metines, kurių proga ir rengiamas ambicingų “Hamleto” pasaulinių gastrolių turas. Į Vilnių jis užsuks gegužės 20-ąją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kovas į kino teatrus atneš daug premjerų ir net du festivalius

Tags: , , ,



Kovui savo premjeromis bus sunku prilygti pirmiesiems metų mėnesiams, kada pasirodė pačios karščiausios juostos. Vis dėlto mėnesio gale kinomanus pradžiugins jau devynioliktą kartą vyksiantis „Kino pavasaris“.

Iš kovą kino salėse pasirodysiančių naujų juostų ryškiausi yra Andreso Muschietti režisuotas siaubo filmas „Mama“, Noamo Murro „300: Imperijos gimimas“, Peterio Bergo „Išlikęs gyvas“, Weso Andersono „Viešbutis „Grand Budapest“ ir Stepheno Frearso „Filomena“. Na, o vaikai būriais trauks į kompiuterinės animacijos šedevrą „Ponas Žirnis ir Šermanas“ bei „Tarzaną“.

Iš ko rinktis turės įvairaus skonio žiūrovai

Nors siaubo filmai priimtini ne kiekvienam žiūrovui, ispanų režisieriaus A.Muschietti „Mama“ sulaukė teigiamų atsiliepimų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Juosta giriama ir už gerą scenarijų, ir už sukurtą tokią atmosferą, kuri ne tik gąsdina, bet ir daro šį filmą vizualiai gražų.
Paminėsime tik tiek, kad istorija sukasi apie dvi mažametes mergaites, rastas miške, kurios, visų nuostabai, penkerius metus sugebėjo išgyventi visiškai vienos laukinėje gamtoje. Jas priglausti pasišauna jų dėdė ir jo žmona, siekiantys suteikti joms normalų gyvenimą. Vis dėlto tai ne laiminga istorijos pabaiga, o tik košmaro pradžia. Mergaitės slepia didelę ir baisią paslaptį: miške jos buvo anaiptol ne vienos, jas globojo kažkas, ką jos ir vadino „mama“. Ir toji “mama” nepakęs jokios konkurencijos, net jei reikėtų žudyti.
Buvęs krepšinio rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra ir mūsų krepšinio žvaigždynas Lietuvoje plačiai išreklamavo filmą “300″, pasakojantį apie spartiečių (graikų) ir persų mūšį Termopilų tarpeklyje. Šį mėnesį kino teatruose bus pradėtas rodyti šio filmo tęsinys – N.Murro režisuotas „300: Imperijos gimimas“. Jame vaizduojamas jūrų mūšis, nuo kurio priklauso Graikijos likimas. Graikų generolo Temistoklio (Sullivanas Stapletonas) vedami graikų kariai lemtingame mūšyje susidurs su persų pajėgomis, vadovaujamomis sudievinto persų vado Kserkso (Rodrigo Santoro) ir laivyno vadės Artemezijos (Eva Green). Tai įspūdingas daugiau nei dvi valandas truksiantis 3D reginys, sukurtas tokia pat stilistika kaip ir jo pirmtakas. Taigi galima laukti niūrios estetikos įstabios filmo aplinkos, daug efektų, įtaigaus filmo garso takelio.
Prie įtraukiančių juostų priskiriamas ir kino filmas „Išlikęs gyvas“. Jis pastatytas pagal tikrą istoriją, aprašytą profesionalaus kario Marcuso Luttrellio bestseleriu tapusioje knygoje, kurioje pasakojama apie nesėkmingą 2005 m. Afganistane vykdytą karinę operaciją „Raudoni sparnai“. M.Luttrellis išliko vienintelis gyvas iš pasiųstų keturių profesionalių karių, siekusių sugauti arba nužudyti vieną iš Talibano lyderių. Taigi istorija pati savaime vertinga, o kai ją dar režisuoja patyręs karinių dramų režisierius P.Bergas, galima tikėtis tikrai įspūdingo reginio.

Norintiems atsipalaiduoti

O štai filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ kvies pasijuokti. Šmaikšti ir intelektuali komedija stilingai atskleidžia viešbučio paslaptis bei intrigas. Veiksmas šiame filme sukasi apie viešbučio administratorių Gustavą (Ralphas Fiennesas), miegantį su beveik visomis savo klientėmis ir tampantį jų paslapčių patikėtiniu, o kartais net ir turtų paveldėtoju, bei apie jaunąjį viešbučio durininką, iš “meistro” besimokantį viešbučio gyvenimo „tiesų“. Vis dėlto tai viešbučio kasdienybė, o istorija prasideda tada, kai netikėtai dingsta brangus Renesanso epochos paveikslas, kurį susigrąžinti – viešbučio garbės reikalas.
Paminėtina ir tragikomedija „Filomena“, pasakojanti apie airės pensininkės (Judi Dench) ir ne pačius geriausius laikus išgyvenančio žurnalisto Martino Siksmito (Steve’as Cooganas) pažintį. Filomena, dar būdama paauglė, pastojo ir dėl to buvo išsiųsta į vienuolyną, o jos kūdikis atiduotas įvaikinti. Ji jo ieškojo bene pusę amžiaus, tačiau vis atsimušdavo į sieną ir likdavo nieko nepešusi. Taigi žurnalistas ryžtasi imtis šios istorijos ir padėti Filomenai. Paminėtina, kad šis filmas buvo teigiamai įvertintas tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, pelnė net keturis BAFTA, tris „Auksinių gaublių“ bei tiek pat „Oskarų“ nominacijų.
O veiksmo filmų gerbėjai dėmesį turėtų atkreipti į Luco Bessono prodiusuotą dinamišką trilerį „Trys dienos nužudyti“. Jame talentingas aktorius Kevinas Costneris atlieka buvusio CŽV žvalgybininko (valdžios samdomo žudiko), kurį kankina mirtina liga, vaidmenį. Liko paskutinė užduotis, kurią įvykdęs jis gali gauti vaistų, reikalingų pasveikti, tačiau jie gali sukelti haliucinacijas. Vis dėlto tai vienintelė išeitis, jei jis nori atnaujinti ryšius su dukra.

“Kino pavasaris”

Kovo 20 dieną ispanų režisieriaus Sebastiáno Lelio filmu „Glorija“ bus atidarytas jau devynioliktas “Kino pavasaris”. Filme “Glorija” „Sidabriniu lokiu“ 2013 m. Berlyno kino festivalyje apdovanota geriausia aktorė Paulina Garcia vaidina 58-erių Gloriją, savo brandžias dienas pavertusią vienu dideliu vakarėliu ir meilės paieškomis. Galiausiai sutikusi pagyvenusį vyriškį Rudolfą ji pradeda matyti santykių ateitį, tačiau viską sumaišo sužinotos jo paslaptys.
Atidarius festivalį rinktis, ką žiūrėti, tikrai bus iš ko. Festivalio metu vyks įvairios konkursinės programos. Tarkime, programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ bus galima pamatyti Rytų ir Centrinės Europos, taip pat Balkanų šalių režisierių filmų. Beje, joje bus galima išvysti ir lietuvišką juostą – Igno Jonyno „Lošėją“. Programa „Baltijos žvilgsnis“ pasiūlys naujų ir niekur anksčiau nerodytų (po 2013 m. sausio 1 d. išleistų) Baltijos jūros regiono režisierių tiek vaidybinių, tiek dokumentinių filmų. O trumpametražiai filmai varžysis net šešiuose konkursuose.
Būtent čia lietuviškų filmų gerbėjai galės tiesiog trypti iš džiaugsmo –  festivalyje bus surengta ne vieno lietuviško filmo premjera: tai Ernesto Jankausko „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, Vytauto Juozėno „Chronos ABC“, Tito Sūdžiaus „Drąsiausias žmogus pasaulyje“ ir „Sedžio“, Kęstučio Kuskio „Džanina“, Tado Vidmanto „Kadagio gatvė“ bei daugelis kitų. Be premjerų, bus galima pamatyti ir jau kurį laiką rodomus lietuviškus filmus, tokius kaip Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“, vasario gale pristatytas Mykolo Vildžiūno „Nesamasis laikas“, Agnės Marcinkevičiūtės „Vardas tamsoje“, Emilio Vėlyvio „Redirected/Už Lietuvą!“ ar Audriaus Juzėno „Ekskursantė“.
Norintys išvysti išskirtinius filmus galės rinktis iš “Festivalių favoritų”, “Kritikų pasirinkimo”, “Meistrų” ar “Metų atradimų” programų. O norintieji šiek tiek nestandartinio kino galės pasimėgauti filmais iš Amerikos nepriklausomo kino ar Naujojo Rusijos kino programų repertuaro, o gal net išbandyti ką nors iš kulinarinių filmų programos asortimento.

Nuo Jėzaus Kristaus iki grafo Montekristo

Tags: ,


Miuziklas, barokinė opera, šokio spektaklis… Pavasaris teatruose prasidės su muzika.

Pradėkime nuo to, kad kovo viduryje savo pirmąją premjerą sostinėje ketina rodyti Baroko operos teatras, įsteigtas unikalaus balso solisto – kontratenoro sopranino Viktoro Gerasimovo iniciatyva. Specialiai išlavinti aukšti vyriški balsai buvo ypač populiarūs barokinėje muzikoje, kuri Lietuvoje nepelnytai primiršta, nors pasaulyje išgyvena atgimimą. Todėl solistams, gebantiems dainuoti barokinėse operose, darbo dažnai tenka dairytis užsienyje.
V.Gerasimovo Lietuvoje parengtų vaidmenų sąrašas – solidus, tačiau tik menka dalis spektaklių gali pasigirti nuolatiniu repertuaru. Viena retų išimčių – Gintaro Varno Nacionaliniame dramos teatre režisuotos Euripido „Bakchantės“, kuriose solistas pasirodo kaip Dainuojantis Dionisas. O kone didžiausias vaidmuo jam yra tekęs Baltijos kamerinio operos teatro statytoje Charles’io Gounod operoje „Faustas“, kurioje dainavo vien vyrai. V.Gerasimovas šiame spektaklyje pasirodė kaip Fausto nuviltoji Margarita.
V.Gerasimovo noras atlikti senovines operas sutapo su LDK valdovų rūmų kolektyvo siekiu gaivinti barokinės muzikos tradicijas, todėl pirmoji Baroko operos teatro premjera bus pristatyta šių rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje. Kartu debiutuos ir Baroko operos teatro orkestras, kuriam vadovauja jaunas dirigentas Mantas Jauniškis.
Premjerai pasirinkta Georgo Friedricho Handelio oratorija „Prisikėlimas“, kuri simbolizuos tiek barokinės operos prisikėlimą Lietuvoje, tiek Valdovų rūmuose švenčiamas Užgavėnes ir Velykas. Juolab oratorija, pasakojanti apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą, pirmą kartą ir buvo atlikta 1708-ųjų Velykų sekmadienį. Vos dvidešimt trejų metų kompozitoriui šį kūrinį užsakė markizas Francesco Maria Ruspoli. Oratorijos, prilygusios operai, atlikimui specialiai buvo įrengta Bonelio rūmų Romoje salė ir scena, išspausdinta pusantro tūkstančio libreto egzempliorių. Tačiau monumentalus kūrinys užsitraukė tuometinio popiežiaus Klemenso XI nemalonę, todėl jau Velykų pirmadienį oratorija buvo atlikta atsižvelgiant į jo pareikštas pastabas.
Vilniuje skambėsiančioje oratorijoje, be paties V.Gerasimovo, dainuos sopranas Viktorija Miškūnaitė, mecosopranas Nora Petročenko, tenoras Mindaugas Zimkus ir neseniai “Operos švyturiu” apdovanotas bosas Tadas Girininkas. O daugiau apie paties kūrinio istoriją bus galima išgirsti prieš premjerą Valdovų rūmuose rengiamoje nemokamoje paskaitoje, kurią skaitys muzikologė Aleksandra Pister.

Atgyja klasikinės literatūros personažai

Tuo metu Kauno muzikiniame teatre skambės visai kito stiliaus melodijos. Čia triukšmingai debiutuos Franko Wildhorno miuziklas „Grafas Montekristas“ – vienas naujausių šio amerikiečių kompozitoriaus sceninių veikalų, parašytas pagal to paties pavadinimo Alexandre’o Dumas (tėvo) romaną. Pirmąkart jis buvo atliktas 2009 m. Šveicarijoje, Sankt Galeno teatre. Būtent iš jo kauniečiai įsigijo išskirtines miuziklo pastatymo lietuvių kalba ir viešo atlikimo autorių teises. Miuziklo realizacija Kauno scenoje būtų antroji „Grafo Montekristo“ pasaulinė premjera.
Miuziklo librete, kurį sukūrė Jackas Murphy, išlieka pagrindinės populiariojo A.Dumas romano siužetinės linijos. Kai kurių veikėjų atsisakoma, kai kurie pakeičiami ar įgyja naujų bruožų, tačiau išlieka esminės kūrinio linijos – meilė, išdavystė, teisingumo siekis ir kerštas kaip bausmės įrankis.
Pagrindinį grafo Montekristo vaidmenį kuria Jeronimas Milius, Raimondas Baranauskas ir Ramūnas Urbietis, jo mylimosios Mersedesos vaidmeniui ruošiasi Karina Krysko ir Kristina Siurbytė.
Klaipėdos muzikinis teatras irgi nudžiugins neeiline premjera – šokio spektakliu, kuriamu pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Libretą šokio spektakliui pagal klasiko kūrinį parašė Birutė Mar, scenoje išvysime visus pagrindinius romano veikėjus: Liucę, Auksę, Baronienę ir, žinoma, kunigu ketinusį tapti Liudą Vasarį. Šiuos vaidmenis kuria gerai žinomi uostamiesčio trupės šokėjai: Aušra Krasauskaitė, Inga Briazkalovaitė, Beata Molytė ir Aurelijus Liškauskas, kuris yra ir spektaklio choreografas.
Kiekviena atskira vaidinimo scena – lyg Liudo Vasario laikomos gyvenimo mišios, atmintyje prikeliančios lemtingiausių jo pasirinkimų epizodus. Pagrindinio veikėjo vidinius prieštaravimus siekiama perteikti ne žodžiais, bet kūno kalba.

Atsigręžimai į save, arba lietuviškų veikalų žiema

Tags: , ,


Dailininkė - M. Šiaulytytė

Išskirtinis vasario įvykis – nacionalinės operos premjera.

Šiaip ar taip žiūrėsi, lietuviškais muzikiniais teatro veikalais nesame lepinami. Kas iškyla atmintyje iš pastarojo penkmečio? Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Veronika“ ir baletas „Čiurlionis“, keletas kitų kompozitorių parašytų operų bei operėlių vaikams.
O apie tai, kad Onutė Narbutaitė rašo operą Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, kalbėta jau irgi gerą penkmetį. Ir štai pagaliau – artėjantis vasaris žada neapvilti.
Ilgai lauktoji vadinasi „Kornetas“ ir tai – pirmoji pripažintos simfoninių ir oratorinių kūrinių autorės opera. Dviejų veiksmų, skirta devyniems solistams, chorui ir orkestrui. Įkvėpta Rainerio Maria Rilke’s poemos „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“, kurią, išleistą dar 1906-aisiais, kareiviai mielai skaitė abiejose Pirmojo pasaulinio karo fronto pusėse. O patį poetą savo ruožtu įkvėpė kuklus įrašas šeimyninėje kronikoje apie tolimo giminaičio mirtį karo lauke, patyrus pirmą meilės naktį.
Pasak O.Narbutaitės, „Kornetas“ nėra tiesioginis R.Maria Rilke’s teksto perdainavimas, greičiau – sakmės interpretacija. Į siužetą įsiterpia ir Korneto sapnai, kuriems pasitarnavo kitų rašytojų – Oskaro Kokoschkos, Georgo Traklio, Charles’o Baudelaire’o, Oskaro Milašiaus, Johanno Wolfgango Goethe’s, Paulio Celano bei Jacques’o Prévert’kūrinių eilutės.
Režisierius Gintaras Varnas, padedamas Juozo Statkevičiaus kostiumų meno, scenoje kurs dviejų skirtingų laikmečių pasaulius – praeito amžiaus pradžios secesijos ir septynioliktojo amžiaus baroko.
Operoje dainuos visas būrys jaunų solistų, sustiprintų keleto patyrusių meistrų. Korneto vaidmuo patikėtas Tomui Pavilioniui ir Mindaugui Zimkui, generolo – Tadui Girininkui ir Liudui Norvaišui, poeto Rilkės – Eugenijui Chrebtovui ir Jonui Sakalauskui.

Apie Sausio barikadas – kitaip

„Kornetas“ vasario repertuaruose nesijaus vienišas, nes nacionalinių veikalų jame apstu. Kone „tamsiausias arkliukas“, iš kurio nežinia ko laukti – jaunos dramaturgės Godos Dapšytės pjesė „Barikados“ Nacionaliniame dramos teatre. Ji žada naujai pažvelgti į 1991 m. sausio įvykius – akimis kartos, kuri pati vaikystėje regėtų barikadų vaizdą menkai tepamena. Kovų už Nepriklausomybę metu spektaklio kūrėjai buvo pradinių klasių moksleiviai, o kai kurie net nelankė mokyklos. Todėl jiems teko nemenkai pakiloti archyvus, ieškant iškalbių tuometinių įvykių detalių. Anot dramaturgės, stengtasi suformuoti tam tikrą faktų biblioteką, kuriai per repeticijas ieškota ne tiek dokumentinio, kiek emocinio tikslumo. Nagrinėdami Sausio įvykius, spektaklio kūrėjai siekia suvokti, kokį vaidmenį jie vaidina šiandieniniame gyvenime.
„Teko girdėti, kad Lietuvoje yra žmonių, sakančių, kad ne dėl tokios Lietuvos jie kovojo. Kuriu šį spektaklį tam, kad išsiaiškinčiau, dėl kokios gi Lietuvos kovojo lietuviai“, – atskleidžia „Barikadų“ režisierius, tos pačios kartos latvių teatralas Valteris Silis. Jis sėkmingai dirba dviejuose nepriklausomuose teatruose („Dirty Deal“ ir Gertrūdos gatvės teatre), kartais kviečiamas režisuoti spektaklių ir Latvijos nacionaliniame teatre. O „Barikadų“ vaidmenis kuria režisieriaus ir dramaturgės bendraamžiai, jau spėję tapti naująja Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro „varomąja jėga“: Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė ir Toma Vaškevičiūtė.
Prieš aštuoniolika metų pirmą kartą „palytėjusi žemę“ tame pačiame Nacionaliniame dramos teatre, vasarį žada atgimti Sauliaus Šaltenio pjesė „Lituanica“, skirta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą. Tiesa, šįkart pjesės veikėjai lietuviškais vardais į žiūrovus prabils rusiškai, nes naująja „Lituanica“ skrydžio aikštele taps Rusų dramos teatras, o pirmąjį S.Šaltenio pjesės režisierių Rimą Tuminą pakeis Jurijus Popovas.

Teatre, kaip kosminėj raketoj

Tags: ,



Pro rakto skylutę – į ateinančių metų premjeras Vilniuje ir Kaune.

Nacionalinis dramos teatras pirmąjį 2014-ųjų pusmetį žiūrovus žada pakviesti į tris premjeras. Vasarį bene labiausiai intriguojanti sezono afiša kvies sugrįžti į 1991-ųjų sausio „Barikadas“, kurias tuomet dar vaikais lakstę trisdešimtmečiai spektaklio kūrėjai – dramaturgai Goda Dapšytė, Janis Balodis ir režisierius Valteris Silis patys pamena miglotai. Užtat jiems įdomu patyrinėti, kaip per porą dešimtmečių keitėsi jų požiūris į išgyventus įvykius, pasvarstyti, kokia istorija naudingesnė tautų raidai: idealizuota legenda ar nenušlifuoti faktai.
Visoms trims Baltijos šalims būdinga idealizuoti savo praeitį, nesvarbu, ar tai būtų tarpukaris, ar atgimimo laikotarpis, kuris laikomas Baltijos šalių vienybės aukso amžiumi. Deja, šiandien savanaudiškos interesų kovos tarp Baltijos tautų jau gerokai daugiau nei vienybės, o nesutarimų – daugiau nei tarpusavio pasitikėjimo. Lietuviška-latviška spektaklio komanda, pasiremdama dokumentine medžiaga, ieškos atsakymų, kaip tai galėjo įvykti. Spektakliui kūrėjai pasitelkė tos pačios trisdešimtmečių kartos aktorius – Elzę Gudavičiūtę, Moniką Vaičiulytę, Tomą Vaškevičiūtę, Tadą Gryną, Martyną Nedzinską, Marių Repšį ir Ainį Storpirštį.
Kovą Gedimino prospekto pradžioje esantis teatras vaikus ir paauglius pakvies į novatoriškų meninių sprendimų kupiną premjerą „Kosmosas+“. Kopenhagoje įsikūrusios grupės „Hotel Pro Forma“ įkūrėja dailininkė bei režisierė Kirsten Dehlholm, pati save vadinanti vaizdų kompozitore, Lietuvoje pirmąkart statys spektaklį jaunajai auditorijai. Ir jis tikrai bus apie kosmosą. Išmoningai derindami mokslinius faktus, planetų ir galaktikų nuotraukas, vaikų piešinius, šviesos efektus ir gyvai atliekamą elektroninę muziką, spektaklio sumanytojai žada įspūdingą reginį.
Kūrybinę spektaklio komandą sudaro teorinės fizikos specialistas, visata besidomintis vaizdų dizaineris, radijo bangomis valdomų mažųjų skraidyklių su įmontuotomis kameromis operatorius, gyvai grosiantys elektroninės muzikos didžėjai ir kt. Mokslinis spektaklis pasakos apie visatos amžių, kilmę, apie galaktikų ir mūsų saulės sistemos atsiradimą. Vaikai sužinos, kas yra žvaigždė, kometa, baltoji nykštukė, raudonoji milžinė, pulsaras, supernova, kas yra juodosios skylės ir tamsioji materija, o kas – kosminių mikrobangų fonas. „Sieksiu, kad bent vienas vaikas, išėjęs iš šio spektaklio, pasakytų: aš noriu tapti mokslininku“, – tvirtina režisierė K.Dehlholm.
Trečioji Nacionalinio dramos teatro premjera „Broken Heart Story“ neseniai jau buvo pristatyta Naujosios dramos dienose. Su lietuvių aktoriais šį pastatymą toliau tobulins pati pjesės autorė, suomių dramaturgė Saara Turunen. „Broken Heart Story“ – tai moters ir jos sielos, kurias vaidina skirtingos aktorės, istorija. Pagrindinė veikėja (akt. Rasa Samuolytė) – kritiškai vartotojiškos visuomenės atžvilgiu nusiteikusi ūsuota rašytoja, o jos siela (akt. Toma Vaškevičiūtė) – miela, švelni ir ištroškusi meilės Marilyn Monroe tipo būtybė. Ir menininkę, ir jos sielą varžo aplinkinio pasaulio nuostatos ir lūkesčiai. Abi jos siekia susijungti, tačiau tai įmanoma tik vaizduotėje, kai rašytoją aplanko įkvėpimas.
Žiūrint idėjiškai – jau šiek tiek apsamanojęs feminizmas, nepateikiantis žiūrovėms didelių staigmenų. „Savo pjesėmis nesistengiu provokuoti. Man kur kas svarbiau perteikti jausmus, patirtį ir pojūčius“, – teigia pati S.Turunen.
Lietuvos rusų dramos teatras vasarį turėtų parodyti „Demetrijų-Borisą Godunovą“ Friedricho Schillerio ir Aleksandro Puškino kūrinių motyvais. Spektaklį, kuris taps tarptautinės teatro laboratorijos dalimi, kurs keturi režisieriai, po švenčių suvažiuosiantys iš Italijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos ir Kanados.
Ne mažiau įdomi premjera laukia kovą, kai teatro vadovas Jonas Vaitkus pristatys Williamo Shakespeare’o “Karalių Lyrą”.

Prisikelia „Barbora Radvilaitė“

Nacionalinis Kauno dramos teatras pirmąjį pusmetį žiūrovus nudžiugins trimis premjeromis. Mūsų teatro ~enfant terrible~ Artūras Areima sutinka ukrainiečių literatūros ~enfant terrible~ Serhijų Žadaną, romano „Depeche Mode“ autorių, ir iš šių anarchistiškai nusiteikusių vyrukų susidūrimo turėtų rastis spektaklis „Kartu“. Pagrindines knygos idėjas taikliai apibūdina autentiška lozunginė citata: „Valstybė − pochuj, transnacionalinės korporacijos − pochuj, kapitalo susiliejimas − pochuj…“ Iš tiesų vardijimas gerokai ilgesnis, mat romano veikėjas sukūręs ištisą „permanentinio pochujizmo“ teoriją. O A.Areima – ne iš tų režisierių, kurie būtų linkę ieškoti padoresnių atitikmenų dramaturgo siūlomai frazeologijai.
Knygos veiksmas iš Charkovo persikels į neapibrėžtą posovietinę spektaklio erdvę, kartu atsisakydamas kai kurių iš daugybės joje pateiktų personažų. Tonacija – liūdna ir kartu juokinga, atspindinti paradoksų kupino laikmečio patirtį. „Gyvenimas – tarsi kosminė raketa: jei jau ten įlipai, sėdėk ir nieko nejudink, tiesiog būk pasirengęs staigiems savo gyvenimo pokyčiams“, – rašė S.Žadanas. Veikiausiai panašia instrukcija teks vadovautis ir būsimiems spektaklio žiūrovams. Pagrindinius vaidmenis režisierius patikėjo Vainiui Sodeikai, Tomui Rinkūnui ir Sauliui Čiučeliui.
Marius Macevičius po sėkmingos Pavelo Sanajevo apysakos „Palaidokite mane už grindjuostės“ interpretacijos Rusų dramos teatre („Prakeikta meilė“ buvo pastatyta 2010-aisiais) grįžta prie šio slidaus, puikios dramaturginės klausos reikalaujančio „cover“ žanro. Tik šįkart ėmėsi ne šiuolaikinės literatūros, o lietuviškos klasikos – Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“, kuris po dramaturgo intervencijos virsta „Rosa von Hochenberg“. Abu spektaklius sieja tas pats režisierius – Agnius Jankevičius, šiam pastatymui pasitelksiantis ne tik kauniečių trupės, bet ir VDU vaidybos kurso studentų pajėgas.
O vasarop Jonas Jurašas mėgins pasukti laiką atgalios ir dar kartą inscenizuoti Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“, kuri bus rodoma ne tik Kauno scenoje, bet ir Valdovų rūmuose. Spektaklis, 1972-aisiais virtęs sovietinės cenzūros persekiojimo auka, bet nepaisant to tvirtai įsirašęs Lietuvos teatro istorijon, po 42-ejų metų gaus antrojo kvėpavimo (gal verčiau sakyti – reinkarnacijos?) šansą. Įdomu, kas pakeis legendinę anų laikų Barborą – Rūtą Staliliūnaitę?

Spalis – medžių sodinimo mėnuo

Tags: ,



Vertiname sostinės teatrų spalio mėnesio premjeras.

Rudenį tampame azartiškais lošėjais, spardančiais nusigręžusio laiko kortas. Spardančiais be gailesčio, nes visos kortos ant žemės stalo – žymėtos. Žaidimas nesąžiningas, niekas nieko jame nėra laimėjęs. Ambicingas lošėjas trinktelėtų durimis taip, kad stalas sudrebėtų.
Bet šįkart – apie kitokias, teatro sezono kortas. Rugsėjis su Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ pakylėjo teatrinį žaidimą į tokias aukštybes, kuriose nepratusiam sunku išbūti: oras ten per skaidrus, per retas. Nori nenori turi leistis papėdėn, kad kada nors, jei ne šį, tai kitą sezoną, tenai sugrįžtum.
Spalis, bent jau Vilniuje, ir tapo tokiu nusileidimu – be ypatingesnių, kvapą atimančių viršukalnių, bet su plokščiomis, komfortiškomis, stalą primenančiomis aukštumomis. Jas pasiekus, būta daugiau tylos negu žodžių.

Kamerinis metaforų teatras

„Kur – Donelaitis? Kur – pjesė?“ – klausia įprasto „literatūrinio“ teatro adeptai po Rolando Kazlo spektaklio „Ne pagal šio pasaulio madą“. Juk ankstesni R.Kazlo savarankiški darbai dorai atiduodavo duoklę literatūrai: tiek Hermanui Melville’iui „Raštininke Bartlbyje“, tiek Antonui Čechovui „Palatoje“, ką jau kalbėti apie Vlado Šimkaus „Geležį ir sidabrą“, ištisai sudėliotą poetinio montažo principu. Žodis Rolandui scenoje visuomet buvo svarbus, kone svarbiausias, o čia vos kelios citatos iš sodrių hegzametrų styro.
Užtat apstu neslapstomų, sąmoningai afišuojamų „nekrošizmų“, tik jie – kito, kuklesnių ambicijų lygmens. Visko čia kelis kartus mažiau: virvių, žvakių, vandens, žolynų, popieriaus lapų, marškų, o ypač – veiksmo intensyvumo. Mažiau ir aktorių, taigi turime tarsi jaukų, „kamerinį“ E.Nekrošiaus teatro variantą, kuriame daugiau atlaidžios šypsenos, nei dramatiškos egzistencinės įtampos, o chorus ir kordebaletus atstoja kuklūs duetai. Bet žavus tas R.Kazlo nepretenzingumas, šiltas, naminis. Kaip ir jo nuolat triūsiantis, scenos kraštinėmis tarsi savo žemės riboženkliais rūpestingai žirgliojantis Donelaitis.
Spektaklio tonas sugriežtėja tik po basai poetą nuavusių Temidės svarstyklių scenos. Nusivylimas, nuovargis išvirsta svetimų nuodėmių vardijimu, judėjimą keičia sąstingis, atlaidumą – moralizavimas. Pavasariška šviesa belieka laiškuose ir poemose. Ir žemiškas poeto kovas – su dulkėmis, žiurkėmis, kandimis ir matininkais – stebėjusių žiūrovų atminty.

Nešokančio šokėjo godos

Gytis Ivanauskas po holivudinio-bolivudinio blizgesio, demonstruojamo Teatro arenoje, vėl pajuto norą išsikalbėti. Tik „Kavolių kabarete“ mintys apie meno prasmingumą liejosi polifoniškai, o štai spektaklyje „Programa. Apie prabangą ir bejėgiškumą“ – gyvos muzikos, kaip tolimos harmonijos galimybės, tepertraukiamu monologu. Na, ir dar Jeanu Lucu Lagarce’u, kurio mintys „inkorporuojamos“ paprastai, bet garbingai – skaitant atverstą knygą.
Betgi normalu, kad Menų spaustuvės premjeron užklysta žmonių iš Teatro arenos. Balsingosios Jazzu pasirodymas prieš koncertą jiems savaime suprantamas, o štai nešokantis G.Ivanauskas – akivaizdus nesusipratimas. Žvirblio dydžio akmenukas, kurį artistas tarsi atsiprašydamas spektaklio pradžioje iškrato iš bato, jiems ne argumentas. Ši publikos dalis iš savo cirpiančių mobiliųjų snaudulio atgyja tik tuomet, kai pamiršęs kojos skausmą spektaklio herojus vis dėlto ryžtasi trumpam, bet įspūdingam pasiutšokiui.
Tas herojus – vienišas artistas, vakarais virtuvėje besišnekučiuojantis su savo senu sakvojažu. Draugė kviečia juos abu į tolimąją Ameriką, bet… ant stalo tarp neapmokėtų sąskaitų guli vokas su medicininio tyrimo atsakymais, kurio artistas net nedrįsta atplėšti. Nujausdamas, kad voke – jo nuosprendis.
Šiose realybės dekoracijose belieka pasakoti istorijas, pavyzdžiui, apie bičių duonelę, kurios silpnam vaikui rekomendacijų klausanti mama sušėrė „kelis kepalus“, kol išsivystė stipri alergija. Todėl vietoj lemtingojo „būti ar nebūti“ dabar užtenka valiūkiškai savęs klustelėti: „O gal bičių duonelės?“
Vis dėlto jungiant atskiras istorijas scenoje neišvengta virtuoziško nuobodžiavimo: skirtingomis intonacijomis kartojant tam tikras frazes, nuolat ieškant joms tinkamiausios veido mimikos, atleidžiamos publikos dėmesio vadelės. Tik spektaklio kulminacija, vėlgi paremta J.L.Lagarce’u, galiausiai sumezga daug palaidų galų.

Tegyvuoja papai

Į „Domino“ teatrą užsukti susivilioju retkarčiais, kai premjeros žada šį tą daugiau nei įprastus seksualius šou. Tarkim, prieš porą metų Marcino Slawinskio režisuotos „Žirklės“ papirko nuosekliai apgalvotu prisiekusiųjų teismo žaidimu, demaskavusiu visuomenės nuosprendžių teisingumo iliuziją.
Spalio premjeroje „Paskolinkite tenorą“ matėme tą patį simpatišką, brodvėjinių hitų perkėlimo amatą profesionaliai įvaldžiusį lenkų režisierių, tačiau pjesė – tik eilinė situacijų komedija su lovomis, spintomis, persirengėliais ir atgijusiais numirėliais. Gyvų arijų, dėl kurių vienas iš vaidmenų patikimas profesionaliam tenorui, vos kelios, ir jos nepaverčia pusnuogių gražuolių kupino reginio kultūringesniu. Bent jau Deivido Norvilo, kurį teko matyti scenoje, vaidyba atitiko visus neįnoringus nuolatinės „Domino“ trupės standartus, o ši trupė puikiai suvokia, kam ir ką vaidina.
Todėl įdomiausi šiame teatre paprastai būna ne savo nuolatinius amplua eksploatuojančių senbuvių, o „priklydėlių“ parengti vaidmenys. Spektaklyje „Paskolinkite tenorą“ tokiu atklydėliu, aktoriniu meistriškumu pranokstančiu kolegas, tapo Algirdas Dainavičius, jautriai suvaidinęs senstantį geraširdį, bevalį, energingos žmonos lovoje beviltiškai spurdantį italų dainininką. Jei dar prisimintume mįslingą šio aktoriaus vaidmenį neseniai pasirodžiusioje kino juostoje „Vardas tamsoje“ – galėtume tvirtinti, kad profesiniu atžvilgiu jam šis ruduo ganėtinai sėkmingas.
Vis dėlto labiausiai „Domino“ teatre stulbina ne aktoriai, kurie sąžiningai atlieka savo darbą žanro nustatytuose rėmuose, o iš pažiūros kultūringa verslininkų bei valdininkų publika, dievinanti būtent tokius rėmus. Ji tyliai snūduriuoja pirmame veiksme, kol scenoje su atsargiomis erotinėmis užuominomis spėliojamas žodis iš raidės „p“, ir akivaizdžiai pabunda antrajame, kai tas žodis – „papai“ – demonstruojamas scenoje visa savo iškilia didybe. O po spektaklio sukelia ne mažiau didingas ovacijas, kurių nuoširdus entuziazmas pranoksta premjerinius aplodismentus Nacionaliniame dramos teatre. Ar verta stebėtis, kad priklydėlių „Domino“ scenoje regime vis dažniau?

Rugsėjo teatrų atodangos: nuo Euripido iki Miro Gavrano

Tags: ,



Pirmosiose rudens premjerose – komplikuotos ir tragiškos meilės lygtys.

„Žmonės įpratę gražia muzika vadinti tą, kurią atpažįsta. Giuseppe Verdi operos „Ernani“ arijos nėra žinomos plačiajai publikai, tačiau muzika išties yra labai graži, melodinga, išraiškinga. Operos chorus mielai dainuoja net saviveikliniai kolektyvai – tokie jie populiarūs. Tačiau solistų arijos sudėtingos – plataus diapazono, yra labai žemų ir aukštų natų. Ne kiekvienas solistas valdo visą diapazoną“, – pristatydamas artėjančią Nacionalinio operos ir baleto teatro premjerą pasakoja vienas jai besirengiančių dirigentų Dainius Pavilionis.
G.Verdi „Ernani“ Lietuvoje stato prancūzų režisierius Jeanas Claude’as Berutti, jo tautietis scenografas Rudy Sabounghi ir dirigentas Giampaolo Bisanti iš Italijos. Premjera didžiausiame šalies teatre pradės šventinę G.Verdi savaitę, skirtą 200-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms.
Operos siužetas, pagrįstas Victoro Hugo drama, painokas. Veiksmas vyksta šešiolikto amžiaus Ispanijoje ir Vokietijoje. Pagrindinis veikėjas – plėšikas Ernani. Jis myli Elvyrą, didiko Silvos dukterėčią, kurią šis nori vesti. Elvyrą myli ir Don Karlas – būsimasis imperatorius Karolis V, tačiau mergina savo širdį atiduoda jaunajam plėšikui. Finale jie susituokia, bet garbės priesaika varžovui Silvai priverčia Ernanį mirti.
„Kadangi operoje veikia viena moteris ir trys jos trokštantys vyrai, nutariau perkelti spektaklio veiksmą į muziejų, o moterį pavaizduoti kaip Diego Velazquezo paveikslą rėmuose – pusiau realią, pusiau fantastinę būtybę“, – atskleidžia režisierius J.C.Berutti.
Vaidmenis repetuoja solistai Vaidas Vyšniauskas, Audrius Rubežius, Sandra Janušaitė, Sigutė Stonytė, Regina Šilinskaitė, Dainius Stumbras, Arūnas Malikėnas, Eugenijus Chrebtovas, Liudas Norvaišas, Tadas Girininkas, Egidijus Dauskurdis ir kiti.
Kauno muzikinis teatras rengia „dvigubą“, iš poros itališkų vienaveiksmių komiškų operų sudėliotą premjerą. Publikai geriau pažįstamas Giacomo Puccini „Džanis Skikis“, kuris prieš porą metų interpretuotas Klaipėdos muzikiniame teatre. Antroji premjeros dalis – Gioacchino Rossini „Vedybų vekselis“.
Pasak spektaklio režisieriaus Nerijaus Petroko, abu veikalus vienija farso žanras: „Jaunos poros dėl savo romantiškos meilės grumiasi nelygioje kovoje su materialia miesčioniška aplinka, kuriai rūpi turtas, o ne jausmai. Tačiau abi istorijos baigiasi laimingai – miesčionystė išjuokta ir pasmerkta. Ir tebūnie tai viltinga, nors ir naivu.“
Premjeriniam spektakliui diriguos Julius Geniušas, dainuos Tomas Ladiga, Liudas Mikalauskas, Kęstutis Alčauskis, Mindaugas Zimkus, Raimondas Baranauskas, Laimonas Pautienius, Tadas Girininkas, Aušra Cicėnaitė, Gediminas Maciulevičius, Kristina Siurbytė, Sabina Martinaitytė.

Giliai sukrečiančios staigmenos

Meilė su nauda keistai susipynusios ir prancūzų dramaturgo Marcelio Pagnolio pjesėje „Duonkepio žmona“. Nedidelio miestelio ramybę sudrumsčia netikėtas įvykis – su jaunu piemeniu pabėga gražuolė duonkepio žmona. Nusiminęs vyras pasineria į melancholiją ir nustoja kepti duoną. Skanių jo kepinių pasiilgę miestelėnai nusprendžia žūtbūt duonkepiui sugrąžinti žmoną… Spektaklį Šiaulių dramos teatre režisuoja kaunietis Arvydas Lebeliūnas, muziką kuria vilnietis Jonas Sakalauskas, o nelaimingąjį duonkepį vaidina šiauliečių teatro lyderis Sigitas Jakubauskas.
Apie netikėtus porų santykių viražus spektaklį siūlo ir Cezario Graužinio vadovaujama „Cezario grupė“. Aštuoniolikto amžiaus pradžios prancūzų dramaturgo Pierre’o Carlet de Chamblaino de Marivaux pjesėje „Dar viena meilės staigmena“ markizė gedi savo mirusio vyro, o Ševaljė liūdi amžiams netekęs savo mylimosios. Ir abu jie, suprantama, prisiekė niekados niekados daugiau nebepamilti… Dramaturgas su švelniu humoru kalba apie tai, kad meilė – tai visados giliai žmogų sukrečianti staigmena. Marivaux teigė, kad pamilęs žmogus savotiškai pabunda ir pradeda gyventi tarsi iš naujo – visi jo pojūčiai sustiprėja, siela subręsta, atsiveria metafizinis žmogiškosios egzistencijos lygmuo.
Režisierius C.Graužinis, nesprausdamas veiksmo į istorinio laikmečio rėmus, leidžia sau bei žiūrovams pasimėgauti prašmatniai lėtu prancūzų aristokratų gyvenimo tempu, ilgais rafinuotais jų pokalbiais. Įsimylėję herojai byloja poetiška rafinuota kalba, perteikiančia staigią jų emocijų kaitą. Žmonių bendravimas darosi panašus į intelektualų žaidimą, džiaugsmingą ceremoniją. Gimsta iliuzija, kad laikas sustojo, o žavinga meilės akimirka tęsis amžinai… Scenoje matysime įprastą „Cezario grupės“ penketuką: Brigitą Arsobaitę, Vilmą Raubaitę, Paulių Čižinauską, Vytautą Kontrimą ir Julių Žalakevičių.
Klaipėdos dramos teatras taip pat atiduos duoklę meilės ryšiams. Vilnietė režisierė Ramunė Kudzmanaitė uostamiestyje stato spektaklį „Poros“ pagal populiaraus kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesę. Klaipėda jau tapo M.Gavrano veikalų pastatymų bastionu: čia dienos šviesą išvydo „Viskas apie moteris“ ir „Viskas apie vyrus“, o svarbiausia – abu spektakliai sulaukė šiaip jau į teatrus gausiai neplūstančių klaipėdiečių žiūrovų pripažinimo. Todėl „Porų“ premjeroje laukiama atvykstant ir paties dramaturgo – jo viešnagės garbei tris vakarus Žvejų kultūros rūmuose bus rodoma visa trilogija.
Naujausioje savo pjesėje M.Gavranas mėgina parodyti, kaip poros bando suvaldyti savąjį gyvenimą, panašų į paradoksalią mozaiką, prie kurios nagus prikiša ir draugai, ir priešai. Vyrai ir moterys barasi, taikosi, rėžia į akis tiesą ir saldžialiežuvauja, giriasi ir skundžiasi, tačiau tai tarsi vienas didelis namas, kurio kambariuose vis kiti žmonės ir jų istorijos. Vaidins Valentina Leonavičiūtė, Rimantas Pelakauskas, Regina Šaltenytė, Vaidas Jočys ir Renata Idzelytė.

Jauno vyno taurė keliama už senjorus

Tags: ,



Nors pavasaris šykštus šilumos, bet dosnus muzikos: gegužę žiūrovų laukia dvi operos ir baletas.

Neįgyvendintos idėjos nėra dvasios, kurios per amžius neramiai bastosi nerasdamos vietos. Anksčiau ar vėliau jos randa kur nutūpti. Prieš penkiolika metų Vilniaus festivalyje su kviestiniais operos solistais skambėjusi Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Visos jos tokios“ vėliau taip ir nesulaukė žadėto prieglobsčio Nacionaliniame operos ir baleto teatre, o dabar ėmė ir prisiglaudė netoliese, šalia Kongresų rūmų, išdygusiame palapinių miestelyje.

Malonumų turizmas
Gal Vilniaus miesto opera žada pasiūlyti turistinio stiliaus pastatymą? Greičiau priešingai: kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius kaip tik žada sublizgėti aukštosios mados apdarų ansambliais. O palapinės, pasak režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus, tėra benamės kultūros ir iš teatro į teatrą priverstų keliauti gabiausių solistų gyvenimo simbolis. „O kaip būtų gerai ilgiau pagyventi namie ir nesiblaškyti po pasaulį vien tam, kad pinigų šeimai uždirbtum“, – pirmiesiems palapinių miestelio svečiams prisipažino jaunasis Kostas Smoriginas.
Vis dėlto prabangaus turizmo dvasia operai „Visos jos tokios“ nesvetima. Pagal šiek tiek adaptuotą šiems laikams operos siužetą du susižadėję verslininkai neva išvyksta darbo reikalais, o savo mylimosioms siūlo maloniai praleisti laiką Kaprio salos pakrantėje. Tuo tarpu patys išskuba joms iš paskos ir, persirengę turtingais arabais, tikrina išrinktųjų ištikimybę. Nebūdamos įsitikinusios, ar grįš sužadėtiniai, merginos atsiduoda saldžioms pagundoms. Finale tariami arabai nusimes kaukes ir skėstelės rankomis: „Visos jos tokios“…
W.A.Mozarto operoje poros susitaiko, bet ar šiuolaikiniai vyrai norėtų grįžti į ištikimybę pamynusių merginų glėbį, operos statytojai abejoja. Todėl koks bus operos finalas, galutinai nėra apsispręsta. Be K.Smorigino, „Visos jos tokios“ girdėsime Leipcige dirbančią Viktoriją Kaminskaitę, iš Italijos atvykusią Jurgitą Adomonytę, Lietuvoje karjerą pradedančią Viktoriją Miškūnaitę ir Tadą Girininką. Nebus apsieita ir be kviestinio tenoro, kuris žada atvykti iš Kroatijos.
Antroji operinė premjera – kitos nepriklausomos kompanijos, pasivadinusios Vilniaus kamerine opera, darbo rezultatas. Ši kompanija ketina pristatyti vietos teatrų taip pat ilgai ignoruojamą Giacomo Puccini „Toską“. Vėlgi – idealistinės meilės išbandymai, tik šį kartą nesurežisuoti, be mocartiškų išdaigų ir pasibaigiantys dramatiška mirčių serija. Pastatymą režisuos Toską dainuosianti Nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Inesa Linaburgytė, dailininko Kavaradosio vaidmeniui pakviestas Maskvos „Helikono“ operos tenoras Vadimas Zaplechnas, o klastingojo Skarpijos vaidmuo patikėtas Latvijos nacionalinės operos vyresnės kartos baritonui Samsonui Izjumovui. Taip pat matysime lietuvius Vytautą Bakulą, Vladą Bagdoną, Joną Sakalauską, Algirdą Bagdonavičių.

„Čiurlionis“ lenkų rankose
Ką veikia Nacionalinis operos ir baleto teatras, kol jo solistai dainuoja kituose pastatymuose? Ogi rengiasi Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ premjerai.
„Niekas nežino, kokia drama siautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sieloje, kokie vaizdiniai ir skambesiai jaudino jo vaizduotę. Akcentavau keturias didžiąsias Čiurlionio meiles: Mariją, Bronislavą, Sofiją ir Kūrybą“, – prisipažįsta kompozitorius. „Čiurlionis“ – devynioliktasis jo kūrinys scenai ir pirmasis, kuris bus pastatytas didžiausiame šalies teatre.
Vis dėlto „Čiurlionį“ Vilniuje scenai rengia ne savų, o iš Varšuvos didžiojo teatro pakviestų kūrėjų komanda, vadovaujama choreografo Roberto Bondaros. Jis – Lenkijos nacionalinio baleto trupės narys, lygiagrečiai dėstantis Varšuvos muzikos akademijoje.
„Labai norėjau, kad tai būtų kas nors ne iš vietinių choreografų – norėjau netikėto žvilgsnio, kitokio santykio su Čiurlioniu“, – neslepia G.Kuprevičius. Kas iš jo gerų norų išeis – pamatysime.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Suaugusiems – Wagneris, vaikams – Dostojevskis

Tags: , ,



Teatrai kovą sutartinai nutarė vaidinti mažiesiems: šių laukia net keturių spektaklių premjeros.

Jei knygų mugėje pripirkote knygų savo atžaloms, o šios anaiptol nepuola jų vartyti ir skaityti, turite aplinkinį kelią sudominti vaikus literatūra. Tas šansas – teatro spektakliai, kuriems režisieriai šįkart rinkosi stiprią, laiko išbandytą literatūrą.
Šiuo požiūriu nepranokstamas žada būti Vilniaus mažasis teatras, kuriame Paulius Ignatavičius žada „Dostojevskį vaikams”. Spektaklis kuriamas pagal garsiojo rusų klasiko romanus „Vargo žmonės”, „Netočka Nezvanova”, „Jaunuolis”, „Broliai Karamazovai” bei rašytojo dienoraštį. Skirtingų kūrinių ištraukas vienija jose veikiantys vaikai bei bendražmogiškos temos, aktualios ir šiandienos jaunimui: atsakomybė mylimam žmogui, riba tarp meilės ir neapykantos, ambicijų ir norų atsižadėjimas vardan kito, garbė, orumas, stipri meilė artimajam.
Mokyklinio amžiaus moksleiviams skirtame vaidinime režisierius žada atsisakyti scenos ir žaisti atvirą teatrą: viskas vyks šalia žiūrovų, prie didžiulio apvalaus stalo, prie kurio galima virsti įvairiais personažais, tai nukeliaujant į tolimus Rusijos miestelius, tai vėl sugrįžtant į Lietuvą. „Man žavus šis gana įprastas, bet klasikinis teatro iliuzijos principas, kada stalas tampa miesteliu, vaiko lova ar bendravimo su žiūrovais vieta. Fiodoras Dostojevskis pasitikėjo vaikais, jis tikėjo, kad jie pajėgūs suprasti sudėtingus jo kūrinius. Todėl noriu atvirai, be palinksminimų, triukų ar žaidimų kalbėtis su vaikais svarbiomis temomis”, – naujo spektaklio sumanymą atskleidžia P.Ignatavičius.
Šiaulių dramos teatro režisierius Algimantas Pociūnas spektaklyje „Mikė“ žada teatro kalba prikelti išradingąjį Mikę Pūkuotuką iš Aleno Aleksandro Milne’o knygos „Pūkuotuko pasaulis“. O Kauno valstybinis lėlių teatras prisiminė Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“ – prisiminė, nes prieš dvidešimtį metų to paties kūrinio motyvais pastatytą spektaklį šiame teatre žiūrėjo dabartinių vaikų tėvai. Tuomet Elenos Žekienės režisuotoje „Kalėdų nakties istorijoje“ buvo naudojamos didelių gabaritų lazdelinės lėlės (Ateities, Praeities ir Dabarties dvasios), o pagrindinio veikėjo Skrudžo sapnas rodytas šešėlių teatro priemonėmis. Dabar spektaklį ,,Skrudžas, arba diena, kai galima atverti savo širdį“ režisuoja Arvydas Lebeliūnas.
Verta atkreipti dėmesį į išskirtinę, lėlių teatrui anaiptol nebūdingą visą kūrėjų komandą: tekstą rengė poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė, scenografiją kūrė žymus šios srities meistras Sergejus Bocullo, o muzika rūpinosi neįtikėtinai visur mokantis spėti baritonas ir kompozitorius Jonas Sakalauskas.
O štai Aidas Giniotis inscenizacijai rinkosi latvių rašytojos Anos Saksės „Pasakas apie gėles“. „Dar vaikystėje skaičiau šias pasakas, kurios savo gilumu, jautrumu palietė mano širdį ir liko atmintyje. Pagalvojome, kad jas žaidimo forma vertėtų perkelti į teatro sceną. Pasirinkome keturias, kuriose rašoma apie meilę, karą ir kiškio kopūstus. Nepavadinome spektaklio „Pasakomis apie gėles“, nes iš tiesų tai yra pasakos apie žmones, apie jų jausmus, tarpusavio mūšius, meilę ir net… priklausomybę nuo maisto. Nėra vieno pagrindinio veikėjo, visi – lygiaverčiai. Aktoriai kurs po kelis skirtingus personažus, pasakos įvairias istorijas. Spektaklis – tai tarsi žaisminga kelionė į įvairias šalis: Prancūziją, Persiją, Japoniją“, – pasakoja režisierius.
Spektaklyje „Apie meilę, karą ir kiškio kopūstus“ daug dėmesio skiriama muzikai, kurią siūlė ir netgi kūrė patys „Atviro rato“ teatro aktoriai. Dainų tekstai išversti į tą kalbą, kurios šalyje vyksta veiksmas, tad žiūrovai girdės japonų, persų, prancūzų kalbas. O vaizduotė – puikus būdas keliauti ir kartu įsitikinti, kad dažnai priešinguose pasaulio kraštuose vyksta tapatūs dalykai: visur yra godžių ir gerų žmonių, visur vaikai myli savo tėvus. Net zuikių, bandančių važiuoti be bilieto, yra visame margame pasaulyje.

„Lohengrinas“ primins Lietuvos istoriją

Pasaulis šiais laikais toks mažas, kad apskritai nelabai reikšminga, kuriame pasaulio krašte vyksta veiksmas. Bent jau taip mano Latvijos nacionalinės operos vadovas režisierius Andrejus Žagaras, didžiausioje Vilniaus scenoje statantis Richardo Wagnerio „Lohengriną“. Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuano“ veiksmą šis režisierius yra perkėlęs į šiuolaikinį kruizinį laivą, o Georges’o Bizet „Karmen“ – į Kubą.
R.Wagnerio „Lohengrinui“ geografiniu požiūriu taip toli keliauti neteks, bet keturias valandas trunkančios operos veiksmo epocha iš „žilos senovės“ bus perkelta maždaug į 1940-uosius, į politinius sukrėtimus išgyvenančią Lietuvą.
Operos repertuaras Vilniuje pastaruoju metu negalėjo pasigirti išsamiu R.Wagnerio kūrinių repertuaru – galėjome stebėti tik „Skrajojantį olandą“ bei prieš šešerius metus Eimunto Nekrošiaus režisuotą „Valkiriją“. Jubiliejiniais Wagnerio metais (gegužės 22-ąją minėsime šimtmetį nuo kompozitoriaus gimimo) nutarta šį sąrašą papildyti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Stebuklų belaukiant, arba moteriškų dramų liūtis ankstyvą rudenį

Tags: , ,


D.Matvejevo nuotr.

Pasirąžom, nusipurtom vasaros smėlį nuo kojų… Ir žengte į Lietuvos teatrus.

Tik ne sostinė rąžosi pirmoji. Veržliausiai iš vasaros snaudulio žada pakirsti maištingasis Panevėžio J.Miltinio dramos teatras. Rugsėjo pirmąją jis rodys anaiptol ne vaikams skirtą latvės Ingos Abelės pjesės „Jazminas“ premjerą. Į jazminais baltuojantį namą pas dukterį, kuri irgi vardu Jazmina, po septynerių prapulties metų parvažiuoja motina su svetimtaučiu vyru. Kartu jie daug kalba apie meilę, suteikdami vienas kitam vilčių, kurios neišsipildo. Kiekvienas bando kovoti dėl savo laimės, tačiau nesusitvarko nė su pačiu savimi…
„Nusistovėjęs vidinis jaunos moters Jazminos pasaulis susiduria su iki tol nepažintu išoriniu. Atradimas ar praradimas – ta naujoji patirtis? Kad ir kaip ten buvę, gyvenimas dėl to nė nestabteli, toliau teka savo nevaržomu srautu. Staiga pražydęs, apsvaiginęs įstabiu aromatu jazmino krūmas beveik iškart ir numeta žiedlapius, padengdamas žemę baltumu. Tačiau pats krūmas lieka gyvas ir žaliuoja toliau“, – dėsto iš Latvijos atvykusi spektaklio režisierė Mara Kimelė.
Jazminos personažą spektaklyje kuria jauna aktorė Inga Jarkova, jos motiną vaidina Auksinio scenos kryžiaus laureatė Asta Preidytė.
Antrasis prabudimas numatomas Klaipėdoje. Uostamiesčio dramos teatre nebe pirmą kartą savo meistrišką ranką lavina Jonas Vaitkus, spektakliui pasirinkęs lenkų šiuolaikinės rašytojos Dorotos Maslowskos pjesę „Mums viskas gerai“. Būdama vos dvidešimt trejų, ši autorė tapo prestižiškiausios Lenkijos literatūros premijos „Nike“ laureate. Parašyti pjesę D.Maslowską įkalbėjo garsus režisierius Grzegorzas Jarzyna, pats šį veikalą pastatęs Berlyne.
Pjesėje vaizduojama šiuolaikinė Lenkija, bet tos pačios realijos tinka bet kuriai posovietinei šaliai. Trijų kartų atstovės – nesusikalbančios, viena kitos užguitos ir užgautos – gyvena viename bute. Jos viena kitos nebegirdi ir netgi nebando kalbėtis. Iš tiesų jos gyvena laukdamos beketiško stebuklo, kuris neateis: gyvenimo be baimės, be pažeminimo, su savigarba ir orumu. Be amžinojo „o Vakaruose tai jau, o pas mus vis ne“ ir be tylaus siaubo suvokus, kad tavo gyvenime niekas nepasikeis.
Kas belieka? Nuolatinė koma, pertraukiama panikos priepuolių. Vaidina Regina Šaltenytė, Nelė Savičenko, Valentina Leonavičiūtė, Igoris Reklaitis, Darius Meškauskas ir kiti.
Dar vienos šiuolaikinės dramaturgės papasakotą istoriją išvysime Rusų dramos teatro scenoje: čia režisierė Agnė Dilytė ėmėsi suomės Annos Krogerus pjesės „Iš meilės man“. Ir vėl šeimyninė drama su stebuklo laukimo prieskoniu: dešimtmetė Silvija auga su taurelės nevengiančia motina interjero dizainere ir tėvu – psichologu, garsios televizijos laidos vedėju. Užsiėmęs kitų žmonių santykių analize, jis nepastebi nuosavuose namuose bręstančios krizės ir didėjančio chaoso. Mergaitės motina dienas leidžia galvodama apie nelaimingą santuoką ir gyvenimo pilnatvės trūkumą, o vieniša Silvija svajoja priglausti bent jau šunį… Pagrindinį Silvijos vaidmenį kuria vaidybą tebestudijuojanti Edita Gončiarova.
Dramaturgai vyrai irgi neabejingi moterų likimams, juolab vieša paslaptis, kad teatrus dažniausiai lanko moterys, o trupėse apstu pagrindinių vaidmenų besiilginčių artisčių. Režisierius Arvydas Lebeliūnas, su Aldonos Bendoriūtės ir Alekso Kazanavičiaus duetu prieš porą metų pastatęs žiūrovų pamėgtą spektaklį „Kitais metais, tuo pačiu laiku“, dar kartą atsigręžė į šią talentingą šeimyninę aktorių porą.
Šiuolaikinio rusų dramaturgo Vasilijaus Sigarevo pjesėje „Gupelė“ matome vyro užguitą moterį, kuri pati save laiko prasta ir niekam tikusia. Vyras dėl nereiklumo aplinkos sąlygoms lygina ją su lengviausiai bet kokiame akvariume išgyvenančia žuvyte gupele. Intriga prasideda tuomet, kai moteris išdrįsta pasikviesti į svečius kitą vyriškį – dėmesingą ir pagarbų. Šeimos galva į beužsimezgantį žmonos flirtą žvelgia stebėtinai geranoriškai… Jaunimo teatro pristatomoje „Gupelėje“ A.Bendoriūtės ir A.Kazanavičiaus duetą papildys aktorius Giedrius Arbačiauskas.

Klasikos baruose

Iki šiol tik studentiškus spektaklius režisuodavęs aktorius Ramūnas Cicėnas pasirinko norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę „Helgelando karžygiai“. Helgelandas – istorinė vikingų karžygių tėvonija Norvegijos šiaurėje. O vikingų šeimų kronikos liudija žmogiškąsias vertybes, kilniadvasiškumą ir „garbės žodį“, šiais laikais ne tik praradusį prasmę, bet ir tapusį apgaulės bei melo įrankiu. Vaidina Leonardas Pobedonoscevas, Mindaugas Capas, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas, Balys Latėnas, Edmundas Mikulskis, Gintarė Latvėnaitė, Gabrielė Tuminaitė ir Rimantė Valiukaitė.
O į Oskaro Koršunovo teatrą šįkart persikėlęs produktyvusis Artūras Areima nepabijojo atsigręžti į Williamą Shakespeare’ą. Lietuvoje lig šiol neinscenizuotas „Julijus Cezaris“ (1599 m.) pagrįstas tikru istorijos įvykiu – sąmokslu prieš garsųjį senovės Romos diktatorių. Spektaklio dėmesio centre – absurdo valdomas politikų klanas, kuriam būdinga nieko neveikti, kartu imituojant realius veiksmus liaudžiai nuraminti. Valdininkai mėgsta papostringauti stebėdami arklių lenktynes, tačiau tikrasis šalies gyvenimas jiems visai neįdomus.
W.Shakespeare’o aprašytos realijos atpažįstamos ir šiandien. Kasdien viešo dėmesio reikalaujančios smulkmenos valdo mus apsimesdamos reikšmingomis, nors iš tiesų nedaro jokios įtakos konkrečiam gyvenimui. Pateiktos scenoje jos virsta pokštais, nesąmonėmis, logikos žaismu. Spektaklis grindžiamas nestandartiniu pasaulio jutimu ir keistumo estetika. Julijaus Cezario vaidmenį spektaklyje kuria jaunas aktorius Tomas Stirna.
Dar vieną savo vaidinimą Rusų dramos teatro scenoje turės galimybę pristatyti J.Vaitkaus vadovaujamo Muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentai. Su savo dėstytoja režisiere Laima Adomaitiene jie ėmėsi lietuviškos klasikos – Žemaitės „Trijų mylimų“, logiškai pataisytų į „Tris mylinčias“. Plastinės raiškos prisodrintas studentų spektaklis nestokoja ironijos ir žada netikėtą pabaigą. Sodrus devyniolikto amžiaus pabaigos komedijos žodynas papildomas lig šiol aktualiomis rusiškomis ir lenkiškomis frazėmis.

Šokiai ir arijos

Muzikos pasaulyje 2013-ieji bus pažymėti Richardo Wagnerio ženklu, mat minėsime šio vokiečių kompozitoriaus 200-ąsias gimimo metines. Tikroji jubiliejaus data – gegužės 22-oji, bet Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras R.Wagnerio kūrinių savaitę savo repertuare planuoja jau balandį. O baletas „Tristanas ir Izolda“ pagal R.Wagnerio muziką scenon išleidžiamas jau sezono pradžioje. Lietuvos nacionalinės baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras analogišką baletą jau yra statęs Stokholmo karališkajame, Varšuvos didžiajame teatre, bet Vilniui žadama nauja „Tristano ir Izoldos“ versija. Joje panaudoti to paties pavadinimo R.Wagnerio operos fragmentai, taip pat kitas kompozitoriaus kūrinys – „Penkios Mathilde Wesendonck dainos”. Premjeros muzikos vadovas ir dirigentas – Modestas Pitrėnas.
Išvysime ir šiuolaikinio šokio premjerą, kurią žada Gyčio Ivanausko teatras. Brigitos Urbietytės kuriamo spektaklio „Tango Salon“ centre – dar kartą šiuolaikinės moterys, ant savo trapių pečių prisiimančios vyrų „nuvairuoto“ pasaulio gelbėtojų misiją.
O argi ne meilė gražuolei čigonei Sofi, kuri pasirodo besanti princesė, išgelbėja ir Šandorą iš Johanno Strausso operetės „Čigonų baronas“? Ši operetė rugsėjį – vėl Kauno muzikinio teatro scenoje. Gedimino Šeduikio režisuotame spektaklyje, kuriam kostiumus kuria Juozas Statkevičius, dainuos Edmundas Seilius, Vaidas Vyšniauskas, Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė ir kiti teatro solistai.

Rugsėjo premjerų dešimtukas
1, 2, 16 d. 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Jazminas“. Rež. Mara Kimelė
6 d. 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose – „Mums viskas gerai“. Rež. Jonas Vaitkus
14, 15 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Iš meilės man“. Rež. Agnė Dilytė
14, 15 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Helgelando karžygiai“. Rež. Ramūnas Cicėnas
14, 15 d. 19 val. Oskaro Koršunovo teatro studijoje – „Julijus Cezaris“. Rež. Artūras Areima
15, 16, 19 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Tristanas ir Izolda“. Choreografas Krzysztofas Pastoras
21, 22 d. 18 val. Vilniaus jaunimo teatre – „Gupelė“. Rež. Arvydas Lebeliūnas
22 d. 19 val. Teatro arenoje – „Tango Salon“. Choreografė Brigita Urbietytė
27, 28 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Trys mylinčios“. Rež. Laima Adomaitienė
28, 29, 30 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Čigonų baronas“. Rež. Gediminas Šeduikis

Iš kur stiprybė, arba gyvenimo ringo kronikos

Tags: , , ,



Birželio teatrų asortimentas: baletas ir spektakliai vaikams.

Palikote įgrisusią klasę? Pats metas į teatro salę. Mokslo metų pabaigtuvėms šįmet naujų spektaklių pasiūla – kaip reta. Vilniuje „Atviras ratas“ ką tik atgaivino trijų dešimtmečių senumo dramaturgės Liudmilos Razumovskajos „Brangiąją mokytoją“, kurios dabartinių abiturientų tėvų karta kadaise eidavo žiūrėti į Jaunimo teatrą. Pjesė liudija, kad ir anuomet įtakingų tėvų vaikelių įgeidžiams pasipriešinęs pedagogas jausdavosi bejėgis. Dievulėliau, kaip jis turėtų jaustis dabar?
Režisierius Antanas Gluskinas, jau turintis Auksinį scenos kryžių už geriausią metų spektaklį vaikams, ėmėsi populiaraus nūdienos vaikų rašytojo Vytauto Račicko knygos „Berniukai šoka breiką“. Šio autoriaus knygos kasmet patenka į skaitomiausių jaunimo knygų penketuką, tačiau teatro scenos iki šiol nebuvo pasiekusios. Taigi Šiaulių dramos teatro premjera – pirmasis bandymas scenoje įkūnyti populiarius V.Račicko herojus. Režisierius spektaklio žanrą įvardija kaip kasdienines istorijas, kuriose šiurkšti socialinė realybė nenuslopina sprogstančios jaunystės žavesio. Spektaklyje netrūks breiko šokių ir nūdienos vaikų slengo.

Gyvybė ar pinigai

Panevėžyje repetuojantis Latvijos nacionalinio teatro režisierius Regnaras Vaivaras pristatys savo paties pjesę „Bičai“, kurioje vaidinančius aktorius pirmiausia nusiuntė treniruotis į bokso ringą. Tai vyriškas spektaklis, pasakojantis keturių vienos šeimos sūnų istoriją.
Mirus tėvui, motina su vaikais nusprendžia kraustytis į miestą, bet ar šis pateisins jų viltis? Tikroviška fizinė dvikova su priešininku, sportinis azartas susipina su dvasine kova šeimoje, kai žmogus ne puldamas, bet tarsi gindamasis užgauna jautriausias artimo sielos stygas. Kasdien kerta vis taikliau, vis skaudžiau. Ir nėra kam pasakyti: sustok!
Vilniaus mažajame teatre repetuojamo Friedricho Durrenmatto „Damos vizito“ situacija priešinga: turtinga dama grįžta į nuskurdusį ir prasiskolinusį savo vaikystės miestelį. Jaunystėje ją atstumdamas, čia smarkiai įskaudino vietos krautuvininkas, todėl finansinės paramos besitikintiems savo kraštiečiams atvykėlė iškelia žiauraus keršto sąlygą… Ir nors pasipiktinę gyventojai pasiūlymą kategoriškai atmeta, ilgainiui kiekvieną pradeda vis labiau kankinti abejonės, o pasmerktąjį – slėgti vis didesnė baimė. Pagaliau tampa aišku, kad senosios damos pasiūlymas bus priimtas ir mirties bausmė jos buvusiam mylimajam bus įvykdyta.
Režisieriaus Evaldo Jaro spektaklyje vaidina Rimantė Valiukaitė, Vytautas Rumšas, Gediminas Girdvainis.

Baleto šventės

Stiprios herojės personažą savo kuriamam spektakliui pasirinko ir choreografas Jurijus Smoriginas. Kas iš tikrųjų buvo Mata Hari – nelaiminga moteris, šokėja, garsių vyrų meilužė, šnipė? Jos kaltė šnipinėjus ar išdavus valstybę taip ir nebuvo iki galo įrodyta.
Dabar jau žinoma, kad prieš sušaudoma Mata Hari parašė tris laiškus. Vienas jų buvo skirtas dukrai, kurią paliko auginti tėvui – girtuokliui ir mušeikai. Jame Mata Hari tvirtina nepadariusi nieko bloga nei Prancūzijai, nei Vokietijai. „Gyvenimas yra spalvingas, ir tenka perprasti visas jo paslaptis. Mata Hari ir yra paslaptis“, – sako J.Smoriginas. Jo spektaklyje „Mata Hari“ šoka Ineta Stasiulytė, Giedrė Stankevičiūtė, Deividas Meškauskas. O vakaro pirmoje dalyje bus rodomas „Vilniaus baleto“ studijos auklėtinių koncertas.
Baleto šventė rengiama ir Nacionalinio operos ir baleto teatro sezono uždarymui. Šio teatro baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras suteikė progą choreografais pasijusti patiems trupės šokėjams. Tiesa, nepamiršdamas pabrėžti, kad savo miniatiūras jie rengė laisva valia ir laisvu nuo kasdienių repeticijų metu.
Laisvo laiko „Kūrybiniam impulsui“ (taip pavadintas baleto miniatiūrų vakaras) nepagailėjo ir jauni, ir karjeros viršūnėje esantys trupės šokėjai. Scenoje matysime Olgą Konošenko, Martyną Rimeikį, Andrių Žužžalkiną, Ingą Cibulskytę, Igorį Zaripovą, Beatą Molytę, Anastasiją Čumakovą ir daugelį kitų. Neatsispyrė pagundai nė prieš pusantrų metų iš teatro išėjusi Eglė Špokaitė, kuri šoks JAV gyvenančios choreografės Vilijos Putriūtės miniatiūroje „Kame stiprybė?“. Choreografinėms kompozicijoms šokėjai rinkosi įvairią muziką – nuo klasikos iki roko. O miniatiūrai „Jausmai“ akompanuos netgi gyvas muzikantų ansamblis.

Birželio premjerų repertuaras
1 d. 12 val. Šiaulių dramos teatre – „Berniukai šoka breiką“. Režisierius A.Gluskinas
2 d. 19 val. Rusų dramos teatre – „Mata Hari“. Choreografas J.Smoriginas
3 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Kūrybinis impulsas“. Choreografinių miniatiūrų vakaras
10 d. 12, 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Bičai“. Režisierius R.Vaivaras
13 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Damos vizitas“. Režisierius E.Jaras

Džonas Karteris, Loraksas, piratai, titanai ir lėbautojai prieš kino festivalius

Tags: , ,



Kovo mėnesį Lietuvos kino teatruose numatoma daugiau filmų, negu padoriai išauklėtam žmogui užtektų smalsumo pažiūrėti.

Kovo 1 d. startuoja moterų kino festivalis “Šeršėliafam”, o kovo 15 d. prasidės 17-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” su 194 trumpo ir ilgo metražo filmais. Na, ir reguliariame repertuare lauks tradicinės mūsų platintojų staigmenos žiūrovams.

Daugiausiai vilčių siejama su genialių animacinių šedevrų “Žuviukas Nemo” ir “Wall-E” autoriaus Andrew Stantono vizualiu ir efektingu reginiu “Džonas Karteris”, kuriame pramoginio kino gerbėjai gaus viską, ko širdis ir akys geidžia. Dėl tokio filmo tikrai verta eiti į kiną ir mokėti už brangesnį 3D seanso bilietą. Čia susipins pasakiškos intrigos ir kariniai mūšiai, romantiškos pagundos ir gladiatoriškos kautynės, kompiuterinės grafikos vaizdiniai ir firminė tituluotų aktorių vaidyba, nerealūs milžiniški monstrai ir stipriai pasikaustę žmonės.
“Džono Karterio” nuotykių kokteilyje bus gardžių priedų iš “Gladiatoriaus”, “Žvaigždžių karų”, “Persijos princo”, “Įsikūnijimo”, “Titanų susidūrimo”, “Šokančio su vilkais”, “Tarzano”, bet įspūdingiausius prisiminimus konstruos beribė ir originali režisieriaus fantazija, kuriai realizuoti Holivudo studija nepagailėjo 250 mln. dolerių.
O paskutinėmis mėnesio dienomis į dieviškų ir mitologinių aistrų mūšį pakvies “Titanų įniršis”, kurį galime drąsiai pavadinti nebūtinai reikalingu tęsiniu. Nėra čia ko slėpti, kad 2010 m. balandį “Titanų susidūrimas” nuvylė daugelį kinomanų neišpildytais pažadais ir apgailėtino lygio 3D efektais, bet reklama padarė savo juodą darbą ir galingai reklamuotas niekalas suskaldė solidų gabalą pinigų (vien Lietuvoje jį pamatė 35 tūkst. žmonių).
Palankių finansinių rezultatų visiškai užteko investuotojams, kad jie vėl išskirtų dosnią porciją žvaigždiškiems aktorių honorarams ir efektingiau nupieštoms fantazijoms. Antroji titanų susidūrimo su Dievais serija sukalta pagal tipišką holivudinio tęsinio formulę, primenančią “Rembo 2″, kai pagrindinis veikėjas mėgins atsiriboti nuo neva nedominančių dalykų, bet nepalankios aplinkybės privers jį staigiai pakeisti apsisprendimą ir vėl gelbėti su išnykimo pavojumi susidūrusią žmoniją. Jeigu dar nepavargote žiūrėti to paties su nedideliais pakeitimais, tai tikriausiai patirsite trokštamą dozę emocijų.

Knygose parašyta apie meilę
Festivalines mėnesio nuotaikas idealiausiai atitinka Toronto kino festivalyje sužibėjusi švedų veterano Lasse Halstromo romantinė dramedija “Tai nutiko Jemene”, kuri privers tikėti, kad pačios nerealiausios svajonės magiškai išsipildo, kai nuosekliai sieki suformuluotų tikslų ir bandai daryti neįtikimus stebuklus. Vienas turtingas arabų šeichas užsigeidė, kad Jemeno dykumoje tekėtų upės, o vandenyse plaukiotų lašišos, kad vietiniai žmonės galėtų pažvejoti ir susidraugauti su gamta. Britišku humoru praskaidrintas filmas pirmiausia turėtų patraukti literatūrinių ekranizacijų mėgėjus, nes “Oskaru” apdovanotas Simonas Beaufoy’us (“Lūšnynų milijonierius”) pasistengė ištikimai perteikti rašytojo Paulo Torday’aus bestselerio idėjas.
Tiesa, prancūzų autoriaus Frederico Beigbeder knyga “Meilė trunka trejus metus” Lietuvoje yra kur kas geriau žinoma ir plačiau aptarinėjama, tad susidomėjimas paties rašytojo režisuota provokuojančia romantine komedija tarsi iš anksto garantuotas. “Kino pavasario” uždarymo ceremonijos filmas atspindės puikiai pažįstamus prancūziško kino malonumus.
O štai muzikai filmuose ypatingą dėmesį skiriantis režisierius Cameronas Crowe (“Džeris Magvairas”, “Vanilinis dangus”, “Per žingsnį iki šlovės”) užsimanė vaizdingai ir melodingai perpasakoti Benjamino Mee asmeninių prisiminimų knygoje “Mes nusipirkom zoologijos sodą” jautriai aprašytą tikrą gyvenimą. Liūdesį ir sielvartą dėl amžinybėn išėjusios žmonos mylintis vyras slepia įsigydamas zoologijos sodą ir rūpindamasis gyvūnais. Matto Damono ir Scarlett Johansson dalyvavimu gundantis filmas bus ypač įdomus kultinės islandų grupės “Sigur Ros” gerbėjams, trokštantiems įvertinti lyderio Jono Thoro Birgissono debiutą kino kompozitoriaus narve su specialiai įrašytu garso takeliu.

Vaikams ir seneliams
“Batuotas Katinas Pūkis” pradėjo rinkti trečiąjį milijoną, bet lietuviškai dubliuotos animacijos vartotojai jau pasiilgo auksinio žanro naujovių. Legendinio autoriaus Theodoro Seusso spalvingų kūrinių motyvais sulipdyti filmai “Kaip Grinčas Kalėdas vogė” ir “Hortonas” išsiskyrė charizmatiškais personažais, nenuspėjamais nuotykiais ir žaismingumu, kurio nepritrūks animacinei komedijai “Loraksas”. Vešlių ūsų, didelių akių, oranžinio kailio padarėlis taps šauniuoju gidu į dar vieną išgalvotą pasakiškų fantazijų šalį ir geruoju mokytoju, kuris paprastomis ir suprantamomis priemonėmis skatins vaikus rūpintis ekologija.
2000 m. rudenį matyto “Viščiukų maišto” režisierius Peteris Lordas grįžta prie sudėtingos plastelininės animacijos nuotykių komedijoje “Piratai! Nevykėlių kompanija”. Jis nulipdė šaunią “Karibų piratų” versiją mažesniems svajotojams apie varžybas dėl geriausio pasaulyje pirato titulo ir neišvengiamą kovą su demoniškąja karaliene.
Didžiosios Britanijos animatorių studija “Aardman” (“Srovės nublokšti”) dažnai džiugina originalumu ir šmaikštumu, tačiau brandžios idėjos atsisuka prieš juos pačius, nes konkurentai iš Holivudo įpratino liaudį prie greitai suvartojamo paprastumo. Plastelininę išvaizdą, kompiuteriais patobulintus judesius ir fonus, privalomą 3D efektą pasitelkę anglų vizionieriai šiam bandymui griebė už barzdos statistiniam skoniui patinkančią temą. Šiandieniniame amžiuje piratai yra mėgstami ir gerbiami. Tad parduoti Hugh Granto ir Salmos Hayek balsais kalbančius bei lietuviškai įgarsintus devynių jūrų mūšius bus lengviau.
“Oskarui” nominuotas “Įsimylėjusio Šekspyro” režisierius Johnas Maddenas lieka ištikimas savo stiliui – sukviesti būrį žinomų aktorių ir įpainioti juos į neįprastus likimo išbandymus. Gyvenimiška komedija “Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis” tirpdys paskutinius užsilikusio sniego likučius dvasinga septynių anglų pensininkų kelione į margaspalvę Indiją. Kai susikryžmina dvi skirtingos kultūros ir religijos, egzotiški papročiai ir tradicijos, tai išgelbėti gali tik britiškas humoras, užkrečiantis optimizmas, pozityvios emocijos ir romantiški atsitikimai.

Abejotinos vertės juokai
11 skirtingo skonio linksmų, nuotaikingų ir šypseningų filmų parodys po “Kino pavasario” saulės spinduliais prisiglaudęs “Viasat” komedijų festivalis (programoje numatytas ir “Veide” aprašytas prancūzų kino rekordininkas “Neliečiamieji”). Juoko vitaminų ir geros nuotaikos trūkumą kompensuoti bandys atvirai komercinės komedijos.
Pagal mums beveik nežinomo, bet Johnny Deppo talentą išugdžiusio TV serialo madas sukarpyta veiksmo komedija “Nevykėliai po priedanga” pasiūlys bene šimtą kartų regėtą siužetą apie du apykvailius policininkus, kuriems reikia apsimesti jaunesniais moksleiviais, infiltruotis į įtariamųjų gaują ir gaudyti paslaptinguosius narkotijų tiekėjus.
Pirmasis bandymas parengti auditoriją penktojo “Amerikietiško pyrago” iškeptuvėms prisvilo “Senos geros orgijos” blynu (jo ragauti Lietuvos teritorijoje norėjo vos 2,6 tūkst. žiūrovų). Antra ir finaliniam etapui “Pagirių” prodiuseris Toddas Phillipsas užveisė “Amerikietiško pyrago” bei “Projekto “Bleiro ragana” kloną ir pakrikštijo eksperimentinį gaminį “Projektas X”. Jame vaidina specifines atrankas laimėję absoliučiai nežinomi debiutantai, iš kurių niekas nereikalavo aktorinių gebėjimų, bet akcentavo drąsą atlikti scenarijuje numatytas provokuojančias užduotis.
Merginų dėmesio geidžiantys trys bičiuliai užsimano surengti patį linksmiausią “tūsą”, paleidžia fantazijos vadeles ir peržengia visas padorumo ribas. Jeigu jums tai skamba bent kiek įdomiai, tai nueikite, bet išbraukę šį filmą iš pageidavimų sąrašo laisvalaikiui nieko neprarasite.
Kriminalinis trileris “Kontrabanda” taip pat priklauso kategorijai beveidžių kino pramogų, kai europietišką idėją perpirkę holivudiečiai pakviečia originaliojo filmo gamyboje dalyvavusį asmenį režisuoti niekam nereikalingo perdirbinio. Europos kino forumo “Scanorama” ypač mėgstamas islandų režisierius Baltasaras Kormakuras 2008 m. prodiusavo ir pats atliko pagrindininį vaidmenį skandinaviškame trileryje “Reikjavikas – Roterdamas”. Dabar jis nesugebėjo atsispirti lengvų pinigų viliojimams ir perdarė tą patį filmą su populiariais aktoriais, perkeldamas veiksmo vietą tarp JAV ir Panamos. Jeigu praleidote seansus “Scanoramoje”, tai bus įdomu ir aštru. Jei jau matėte, tai tiksliai žinosite, kas nutiks už brolio skolas nelegalius pinigus transportuojančiam narsuoliui.

Edvinas Pukšta

Tvarkaraštis
Kovo 2 d.
“Pelenė”
“12 vilties valandų”

Kovo 9 d.
“Džonas Karteris”
“Tai nutiko Jemene”
“Projektas X”

Kovo 16 d.
“Loraksas”
“Nevykėliai po priedanga”

Kovo 23 d.
“Kontrabanda”
“Mes nusipirkom zoologijos sodą”
“Daug vargo dėl pinigų”

Kovo 30 d.
“Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis”
“Titanų įniršis”
“Piratai! Nevykėlių kompanija”
“Meilė trunka trejus metus”

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Lietuvos gimnazijų reitingas 2014
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT dienos klausimas

  • Kaip vertinate A. Butkevičiaus vyriausybę?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...