2011 Rugpjūčio 13

Lina Žutautė

Knygų vaikams autorė Lina Žutautė: „Kakės Makės“ languotas kelnes nešiojau vaikystėje“

veidas.lt

Jaunosios kartos dailininkė, knygų vaikams autorė Lina Žutautė puikiai žinoma savo mažiesiems skaitytojams. Ji yra išleidusi jau spėtas vaikų pamėgti, pačios autorės iliustruotas knygeles vaikams apie „Kakę Makę ir Netvarkos nykštuką“ bei „Du paršelius“. Pasak Linos, piešti knygas vaikams ji pradėjusi visiškai atsitiktinai.

„Piešti vaikams nuo vaikystės tikrai nenorėjau – iš tiesų tai net neįsivaizdavau, kad užaugus galima piešti vaikams. Man atrodė, kad užaugus reikia būti gydytoja arba siuvėja, na, dar mokytoja. O kaip atsiranda knygos ir piešiniai jose? Man turbūt atrodė, kad jie tiesiog atsiranda, ir nėra čia reikalo dėl to smarkiai sukti galvos. Labiau norėjau kurti animacinius filmus. O pradėjau piešti gal ir atsitiktinai, nors tikiu, kad atsitiktinumų nebūna“, – sako L. Žutautė.

Kaip tapote vaikų knygelių autore, kas pastūmėjo?

Gal ir keistai nuskambės, bet turiu būti dėkinga ekonominei krizei. Nutiko taip, kad keli užsakymai buvo atšaukti, naujų nebebuvo, taigi tarsi liko tik liūdnai žiūrėti pro langą arba krapštyti nosį. Bet, žinia, nosį krapštyti negražu, o ilgai žiūrėti pro langą pabosta, taigi nusprendžiau, kad reikėtų pabandyti įgyvendinti vieną seną savo svajonę – sukurti paveikslėlių knygą. Juolab kad turėjau puikios medžiagos – kas vakarą turėjau sukurti po vieną naują istoriją savo sūnui. Buvom taip susitarę.

Tapti vaikų dailininke – drąsus žingsnis, kaip jį vertino aplinkiniai?

Ar tai drąsus žingsnis, tikrai nesvarsčiau. Be to, juk nebuvo taip, kad vieną dieną einu į darbą, o kitą jau visiems pareiškiu, kad nuo šiandien tampu dailininke. Tai atėjo palaipsniui. Be to, visada sau kartojau, kad per savo gyvenimą žmogus daugiausia laiko praleidžia darbe, todėl būtų tikras gyvenimo švaistymas dirbti tai, kas nemiela. Pasirodo, tai kartodavau ne tik mintyse, bet ir garsiai, todėl vyras su tuo susitaikė daug anksčiau, nei tai nutiko. Ir, žinoma, visada mane palaikė.

Ar nebuvo baisu, kad nepasiseks ar kad nukentėsite finansiškai tapusi vaikų dailininke?

Kiek pamenu, tai pradžioje kažkodėl nė karto nesusimąsčiau apie pinigus. Matyt, dėl to, kad tiesiog džiūgavau atsikračiusi nuobodaus darbo. O paskui buvo visko – bet tikrai nė kartelio nepasigailėjau. Manau, drąsos egzaminą išlaikiau. Iš tiesų baisiausia buvo ne dėl finansinio saugumo, o dėl to, ar man tikrai pavyks. O dabar kuo puikiausiai gyvenu iš kūrybos.

Kokia buvo jūsų pirmoji knyga, kokia paskutinė? Kuri geresnė?

Pirmoji mano iliustruota grožinės literatūros knyga buvo G. Morkūno „Grįžimo istorija“. Kai gavau pasiūlymą ją iliustruoti, supratau, kad pagaliau svajonės pildosi. Geras jausmas! Paskutinės dar nesukūriau. Ji turėtų būti po kokių 15–20 metų. Tada ir pasakysiu, kuri geresnė!

Kokia apskritai jūsų mylimiausia knyga, kurią pati sukūrėte?

Mylimiausia turbūt ta, kuri dar bus sukurta. Taip jau nutinka, kad tuo metu, kai rašau ar iliustruoju knygą, visa esybe įsijaučiu į tai, ką darau, o kai padarau, tarsi belieka tik stebėti rezultatą iš šono. Aišku, metams bėgant keičiasi piešimo technika, ieškau kažko naujo, įdomesnio, galvoju, kaip geriau pateikti tai, ką aš įsivaizduoju, todėl paskutines knygas myliu labiau nei senesnes. Čia, matyt, kaip šeimoje – pirmas vaikas visada bus pirmas, bet jis taip pat ir sulauks daugiausia kritikos, o paskutinis – pagrandukas – visada bus mieliausias iš visų. Taigi, lauksiu pagranduko.

Kaip gimsta jūsų knygos, iš kur semiatės įkvėpimo?

Įkvėpimo labai neieškau. Idėja knygai ateina tiesiog savaime. Kitaip sakant, perfrazuoju vieną rusišką patarlę: ką matau – tą ir vaizduoju. Tiesa, seniai pastebėjau, kad daug dalykų matau šiek tiek kitaip, todėl toli neieškoti nereikia – užtenka pamatyti kokią komišką situaciją, nugirsti juokingą pokalbį arba priimti nestandartinį sprendimą, ir žiūrėk – jau galvoje atsiranda koks vaizdelis su nauju personažu. Manau, viena svarbiausių žmogaus savybių yra fantazija, ir ji svarbi visiems: ir menininkams, ir matematikams, ir namų šeimininkėms. Jei mokėsime ja tinkamai naudotis, gyvenimas tikrai taps geresnis ir linksmesnis.

Kaip atsirado „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ bei „Du paršeliai“? Ar šie personažai turi prototipus?

Kakę Makę sugalvojo mano sūnus Karolis. Apie ją sukūriau begalę istorijų – ekspromtu kūriau kas vakarą po pasaką. Ko tik ji nedarė?! Ir su milžinu kariavo, ir į kosmosą skrido, ir pyragus kepė, ir su pabaisomis draugavo. Žodžiu, tokia mergaitė, apie kurią būtų įdomu klausytis berniukui. Bepasakodama pajutau, kad kartais tos istorijos išeina visai įdomios ir netikėtos, todėl kelias užsirašiau. Taip ir atsirado Kakė Makė. Konkretaus prototipo ji neturi, tik languotos kelnės visai tokios pat, kokias aš turėjau vaikystėj – jos buvo pačios mėgstamiausios. Tik be užrašo „Kakė Makė“.

O paršelius sugalvojau pati, plaudama indus. Matyt, nuobodus darbas mane visada verčia ieškoti ko nors netikėto, kokių nuotykių ir linksmybių. Tokie ir tie paršeliai – nenustygstantys vietoje, išradingi ir išdykę. Visai kaip paprasti vaikai. Ir visai kaip vaikams, jiems reikia mamos, nesvarbu, ką veiktų visą dieną.

Ar kurti knygas padeda šeima, kitos vaikų knygos, kurias galbūt skaitėte vaikystėje?

Būna visaip. Pagrindinė knyga, kuri tarsi svarbiausias atskaitos taškas, yra Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ kartu su S. Eidrigevičiaus iliustracijomis. Ji turbūt padarė lemiamą darbą, kad dabar esu tuo, kas esu. Ją pavartau mažiausiai kartą per mėnesį.

Kokių sulaukiate atsiliepimų apie savo knygeles iš skaitytojų, gal yra kokių neįprastų?

Ypač džiugina tie atsiliepimai, kuriuose mamos pasakoja, kaip vaikas visą dieną ar savaitę negali išsiskirti su mano knyga ir net su ja miega. Gaunu laiškų ir su tokiais prašymais – ką daryti, mano vaikas visai nebijo Netvarkos nykštuko, padėkite! Tada atsakau, kad to nykštuko ir nereikia bijoti, juk jis ne koks pabaisa. Geriausia su juo susidraugauti ir taikiai susitarti. O prajuokino toks atsiliepimas – kai dingus fotoaparatui namuose vaikas beveik įtikino mamą, kad šį išsinešė Netvarkos nykštukas. Aš ir pati kartais taip pagalvoju, kai po skalbimo skalbyklėje būtinai trūksta vienos kojinės. Bet greičiausiai tai kokio Skalbimo nykštuko darbas.

Ką veikiate šiuo metu, su kokiais projektais dirbate?

Šiuo metu iliustruoju kelias knygas, viena kurių bus apie Kakės Makės ausis.

Kokie ateities planai, ko vaikai gali tikėtis artimiausiu metu?

Na, jie tikrai gali tikėtis, kad aš dar ilgai nemesiu savo darbo, neemigruosiu ir būtinai sugalvosiu ką nors labai linksmo!

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...