Apie tai, kad Švėkšnos specialiojo ugdymo centro nepilnametės pardavinėja sekso paslaugas, žinojo ir pedagogai, ir policijos pareigūnai, ir visas miestelis. Žinojo, bet nieko nedarė. „Veidas“ aiškinosi, kodėl mūsų valstybėje taip sunku padėti likimo nuskriaustiems vaikams.

Jūratė Kiliulienė

Valdžios atstovai po skandalo Švėkšnoje pažadėjo, kad problema bus išspręsta per mėnesį. „Dedu galvą, kad ir vėl niekas nepasikeis. Jungiam laikrodį“, – tuo, kad iki aukščiausių valstybės institucijų atkeliavusių bėdų bus imtasi ne vien žodžiais, netiki psichiatras Linas Slušnys.

Prieš dešimt metų jis pats dirbo šioje įstaigoje, kurioje mokosi ir gyvena sunkių elgesio bei emocinių sutrikimų turintys vaikai. Jau tada jis iš auklėtinių lūpų  išgirsdavo siaubingų dalykų, prieš kuriuos nublanksta net sausio viduryje į viešumą iškilęs prostitucijos skandalas, kai paaiškėjo, kad didesnį autoritetą turinčios merginos verčia savo drauges pardavinėti sekso paslaugas. Mokyklos vadovybė šios situacijos visiškai nekontroliavo – tik rašė pareiškimus policijai, kurių niekas neskubėjo tirti.

„Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, didėjantis patyčių aukų skaičius mokyklose apnuogino tikrąsias vaiko teisių apsaugos problemas. Atsakingos institucijos turi nustoti stumdyti atsakomybę, atsikratyti biurokratinio požiūrio ir imtis konkrečių veiksmų. Apie kiekvieną vaiką turi būti galvojama kaip apie savo“, –  į skandalą sureagavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tokius centrus, kaip esantis Švėkšnoje, pavadinusi valstybės gėda, o Švietimo ir mokslo ministerija pažadėjo per mėnesį reformuoti šią specialiąją mokyklą.

Švėkšnoje pratrūkęs skaudulys suteikė progą pasisakyti įvairių už vaikų saugumo užtikrinimą atsakingų institucijų atstovams. Paaiškėjo, kad ši įstaiga – jokia išimtis, kad problemų, žalojančių vaikų gyvenimą, apstu visuose šalies globos namuose.

Euroremontas situacijos nepakeitė

Vargu ar bent vienam valdininkui yra žinoma, kiek iš viso vaikų išėjo pro Švėkšnos specialiosios mokyklos vartus – kiek jų rado savo vietą gyvenime, kiek pasuko šunkeliais, tapo našta ir sau, ir visuomenei. Dabar čia gyvena ir mokosi 72 nepilnamečiai. Įstaiga egzistuoja seniai. Dar sovietmečiu ten, rajono užkampyje, toliau nuo žmonių akių, buvo sanatorinė mokykla-internatas, skirtas sunkiai auklėjamiems, kaip tada vadinta, nepatogiems vaikams. Deja, nepriklausomybės dešimtmečiai teigiamų pėdsakų čia beveik nepaliko. Nors įstaiga pastaruoju metu bent keliskart keitė savo pavadinimą, mažai kas ją vadina kitaip nei psichiatrijos ligonine. Ir dar žiauriau – rezervatu, lageriu, getu.

„Turime daugybę gražių pavyzdžių. Yra buvusių auklėtinių, sukūrusių normalias šeimas, įgijusių profesijas. Ir dabar, kai kilo visas šitas triukšmas, jie mums siunčia laiškus ir linki stiprybės, už viską dėkoja“, – tikina centre psichologe dirbanti Rosita Katauskienė.

O ką galvoja, kaip jaučiasi dabar čia gyvenantys auklėtiniai? Įstaigos atstovė kategoriška: paklausti jų pačių negalima. Vietoj pokalbio su vaikais R.Katauskienė siūlo pasidairyti po patalpas. Ji parodo kelis pernai įrengtus kambarius. Viename stovi vandens lova, kitame – šviesos terapijos įranga. Dar yra kambarių, į kuriuos vaikai renkasi piešti, šokti. Visa tai skirta tam, kad emocinių sutrikimų turintys centro auklėtiniai galėtų atsipalaiduoti, nusiraminti, patirti teigiamų emocijų.

Ir pats bendrabučio pastatas, kuriame įrengti relaksacijos kambariai, šviečia naujumu. Jo renovacija baigta vos pernai. Tačiau ES skirti du milijonai litų, kurie panaudoti šiems pagerinimams, čia rojaus nesukūrė. Net naujai išdažytuose koridoriuose tvyro sunkiai nusakomas kvapas – skurdo, nešvaros, prasto maisto, nemeilės… Toks kadaise pasitikdavo sovietiniuose internatuose, kolonijose, kareivinėse.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-04-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Tautskola 99 Baltie Zirgi“ – 1993 m. įkurta latvių mokykla, ne tik deklaracijose, bet ir realybėje vaikams leidžianti mokytis savo individualiu tempu, mišraus amžiaus vaikų grupėse, vadinamose šeimynomis, esant sveikam mikroklimatui.

Jurgita Jurevičienė

Mokykla įvairiose Latvijos vietose turi keturis filialus, kuriuos savo rankomis kūrė tėvai. Juose ugdosi netoli tūkstančio vaikų: pagrindinėje mokykloje nuo pirmos iki devintos klasės, o filialuose – pradinukai.

Nors Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, vaikų tai pat mažėja, šių netradicinių švietimo įstaigų populiarumas auga, vis daugiau tėvų nori atžalas ugdyti humanistinės ar holistinės pedagogikos šviesoje. Nuostabą kelia tai, kad šiuo metu, kai daugelis pedagogų tyliai ar protestuodami išgyvena švietimo reformos nesąmones, o vadovai  bejėgiškai skėsčioja rankomis, latviai nekonfrontuodami su valdžia, nesileisdami į jokias politines peripetijas sugalvojo būdą, kaip įsteigti ne privačią, o valstybės išlaikomą mokyklą.

Drustų miestelio mokyklėlės direktorius, fizikos bei matematikos mokytojas dr. Ojaras Rodė, Kaune viešėjęs su kolege Agnese Rode-Danšina bei daugiavaike mama Zanda Zvigule, mielai dalijosi savo 20 metų pedagogine patirtimi. Pokalbis vyko konferencijoje „Mišraus amžiaus grupių mokymosi modelio integravimas į mokyklas“. Į susitikimus juos pakvietė socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, jau ne pirmą kartą inicijuojanti pažangius projektus.

Kam tokia mokykla reikalinga?

Daugelis mąstytojų vienu svarbiausių visuomenės pažangos garantų laiko demokratišką švietimo sistemą. Daugelio šalių diktatoriai valdo tol, kol žmonės nepradeda šviestis. Norint sukurti kažką naujo išoriškai neblogai veikiančioje švietimo sistemoje, reikia iškilių asmenybių, nemenkos drąsos ir ryžto. Posovietinėse šalyse švietimo reformos tapo įmanomos tik įgijus nepriklausomybę. Neliko prižiūrėtojų ir tikrintojų, bet iškilo kiti pavojai. Vengdami naujovių dalis pedagogų taip ir liko „įstrigę“ autoritarinės pedagogikos rėmuose. Kiti ėmėsi ieškoti tautinių, katalikiškų, privačių ar netradicinės (alternatyviosios) pedagogikos modelių, iš dalies arba visiškai taikyti tai veikiančiose švietimo įstaigose. Jų sėkmė gana dažnai priklauso ne tiek nuo bendruomenių poreikio, kiek nuo valdininkų nuotaikos bei politinio fono. Turi užnugarį – gali sau eksperimentuoti. O jei ne?

Savo filosofija, kūrybišku požiūriu į programų įgyvendinimą, savita vertinimo sistema, tarpusavio santykiais „Tautskola 99 Baltie Zirgi“ modelis gerokai skiriasi nuo įprastų valstybinių švietimo įstaigų. Lyginant su netradicinės pedagogikos puoselėtojais (Montessori, Valdorfo, „Geros pradžios“) galima atrasti daugiau panašumų nei skirtumų, nes jie visi remiasi holistinio švietimo principais.

Tokio švietimo tikslas nėra gausiai pripildyti besimokančiuosius, tarsi jie būtų tuščios pintinės, žinių, informacijos ir idėjų. Tikrasis tikslas yra ne „įdėti“, bet „išimti“, imtis iniciatyvos ir atskleisti vaiko gebėjimus. Todėl ugdymas nesibaigia mokymusi mokykloje ar universitete – tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Kaip sodininkas, iš mažos sėklos augindamas medį, rūpinasi ūgliu, sudaro tinkamas sąlygas vystytis, apgaubia meile, taip ir mokytojas, mokykla, tėvai padeda vaikui gyvenime atrasti save.

Švietimas – savirealizacijos kelionė. Holistinio švietimo skleidėjai tvirtina, kad būtina ne tik lavinti protą, bet ir ugdyti širdį, mokyti naudotis rankomis, skatinti kūrybingumą ir lavinti vaizduotę. Deja, šiandien šio mokymo sekėjų pasaulyje yra vos keli procentai. Dalydamiesi savo patirtimi, jie tikisi kelti žmonių sąmoningumą, uždegti ugdytojus meile vaikams ir savo darbui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Darželinukai nuo rudens atsisveikina su savo auklėtojais, kurie negali jų auklėti – neturi ikimokyklinio ugdymo auklėtojo kvalifikacijos. Tokių auklėtojų, kurių kvalifikacija neatitinka ugdymo srities reikalavimų, šalies darželiuose gali būti beveik trečdalis.

Gabija Sabaliauskaitė

Mokytojai, ir darželių auklėtojai, kurių išsilavinimas neatitinka jų kvalifikacijos reikalavimų atleidžiami automatiškai: šiemet jie nė neįtraukiami į pedagogų registrą. Prieš kelerius metus paaiškėjo, kad būtent ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojai neturi reikiamos kvalifikacijos. Vis dėlto, dėl darbo vietų sunerimę ikimokyklinio ugdymo specialistai apie pokyčius, kurie gresia atleidimo lapeliais, sužinojo 2011 m., vadinasi, laiko įgyti reikiamą kvalifikaciją jie turėjo apsčiai.
Ikimokyklinio ugdymo darbuotojai naują tvarką pasitinka supratingai: natūralu, norima, kad visi valstybėje dirbtų savo darbą, vadinasi, ir vaikų darželio auklėtoja turi turėti atitinkamą išsilavinimą. Pagaliau, imama neigti mitą, kad darželiuose vaikus reikia tik prižiūrėti ir pamaitinti, todėl auklėtojomis neva gali dirbti „bet kas“. Maža to, atleistuosius galės pakeisti nauji ir jauni specialistai.
Būtent tokį kilnų siekį, į vaikų grupes atvesti naujas auklėtojas, bent laikinai pamynė atnaujinti reikalavimai. Pasirodo, jau dirbantys auklėtojai, vaikus ugdyti norintys „iš pašaukimo“ ir pasirinkę studijuoti ikimokyklinio ugdymo pedagogiką, darželiuose dirbti negali.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip rodo „Veido“ užsakymu atlikta apklausa, tik mažiau nei kas dešimtas mano, kad be vaikų globos namų neišsiverstume. Daugumos nuomone, be tėvų likusius vaikus galėtų priglausti giminaičiai, įtėviai ar globėjai, tad be vaikų namų, bent jau didžiulių, nė iš tolo neprimenančių namų, galime apsieiti. Tačiau taip penkių didžiųjų miestų gyventojai sakė sociologams, o kaip rodo statistika, deja, retas ryžtasi tokius vaikus globoti ar įsivaikinti.

Didelė visuomenės dalis (67,4 proc.) pritaria tam, kad Lietuvos vaikus leidžiama įsivaikinti užsieniečiams. Juo labiau kad šie įgyja tokią teisę po to, kai įtėvių neatsiranda Lietuvoje, ir dažniausiai įvaikina ligotus, vyresnio amžiaus vaikus ar iš karto kelis broliukus ir sesutes.

Ar Lietuva galėtų išsiversti be vaikų globos namų? (proc.)

Taip, jei visuomenėje galiotų moralinė norma, kad likusiuosius be tėvų globos ima globoti giminės ir artimieji 52,2

Taip, jei būtų labiau skatinamas įvaikinimas ir globa 24,6

Taip, jei beglobiai vaikai augtų bent jau ne dideliuose globos namuose, o šeimynose 7,2

Ne, nes vaikų globos namai turi išlikti kaip saugiklis, kad vaikai nepatektų į neatsakingas šeimas 8,4

Neturiu nuomonės 7,6

Ar gerai, kad Lietuvos vaikus leidžiama įsivaikinti užsieniečiams?

Taip 67,4

Ne 27,4

Neturiu nuomonės 5,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. rugsėjo 5–8 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa.

Kodėl net apie 4 tūkstančius jų tėvams nereikalingų vaikų demokratinėje ir krikščioniškoje mūsų valstybėje gyvena globos įstaigose, kokių kitos valstybės neturi, o kai kurios niekada nė neturėjo.

„Vaiko, netekusio tėvų, priėmimas į šeimą visų pirma suteikia  labai daug džiaugsmo ir laimės. Patyrimas auginti vaiką praturtina ir augina mus, suteikia gyvenimo prasmę. Dalinimosi džiaugsmas labai didelis, net kai labai sunku, kai jautiesi kaip po šienapjūtės ar kai vaikas nepateisina lūkesčių. O kai ateina pagunda nusivilti savimi kaip tėvu, ar nusivilti vaiku, tai pagalvoji, kas būtų, jei jis būtų likęs vaikų namuose, ko mes visi būtume netekę ir vėl džiaugiesi“, – savo pojūčiais dalijasi vilnietė Loreta Juravičienė, su vyru Alvydu auginanti penkis iš globos namų pasiimtus vaikus.

Tokių sėkmės istorijų Lietuvoje palyginti nedaug. Kasmet tėvų globos netenka apie 2,1 tūkst. vaikų, ir ne todėl, kad taptų našlaičiai: absoliuti dauguma jų – asocialių asmenų atžalos. Tačiau pernai įtėvius įgijo vos 187, 834 įgijo globėjus, o kiti patenka į globos namus. Iš net 10,2 tūkst. tėvams nereikalingų vaikų, kas sudaro beveik 2 proc. visų Lietuvoje šalies vaikų, 6 tūkst. auga artimųjų šeimose, o apie 4 tūkst. –  globos namuose. Ir šis skaičius, nepaisant įvairių koncepcijų ir vizijų nemažėja, nors daugelyje šalyse tokių, kaip pas mus,  net per šimtą vaikų talpinančių globos įstaigų net nėra, o kai kuriose šalyse niekada nė nebuvo. Kodėl jų nemažėja demokratinėje ir krikščioniškoje valstybėje, kokia esame?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Moksleivių vasaros atostogos jau prasidėjo. Ką tris mėnesius veiks jūsų vaikai – sėdės prie kompiuterio ar tobulės net mokslo metams pasibaigus? Tai priklauso ir nuo jūsų piniginės storio.

Nors tradicinis vaikų vasaros užimtumas Lietuvoje – „pas močiutę kaime“, vis dažniau tėvai linkę leisti atžalas ir į vasaros stovyklas.
Žinoma, Lietuva – ne JAV, kur šiemet siūloma per 3 tūkst. stovyklų ir daugiau kaip 8 tūkst. skirtingų jų programų, tačiau ir Lietuvoje tėvai, norintys vasarą vaikus užimti turininga veikla, turi iš ko pasirinkti – nuo dienos stovyklų, kasdien lankant miesto įžymybes, iki kalbos ir kitų įgūdžių lavinimo toje pat Amerikoje.
„Jei vaikams pasakyčiau, kad šiemet jie negalės važiuoti į stovyklą, tokia naujiena jiems būtų trauma“, – įsitikinusi vilnietė Lina, kasmet sūnus išleidžianti į dešimties dienų stovyklas gamtoje.
Jos vaikai išbandė įvairias stovyklavimo formas: dieninę stovyklą mieste, atostogas stacionarioje (su nakvyne nameliuose) stovykloje, kol galiausiai pasirinko vaikinams labiausiai patinkantį stovyklavimo būdą – palapinėse su griežta drausme ir išgyvenimo metodika.
„Kai vienas vėluoja atsikelti, dvidešimt jo stovyklos draugų šalia palapinės daro atsispaudimus, kol jį pažadina, – su šypsena pasakoja Lina. – Taigi man svarbiausia stovyklos programa ir kad vaikams būtų linksma, o ne jų gyvenimo sąlygos, kurios ir patiems vaikams visai nereikšmingos. Norėti trijų veidrodžių su apšvietimu namelyje gali nebent išlepinti vaikai.“
Lina skaičiuoja, kad dviejų sūnų atostogos stovyklose per vasarą jos šeimai atsieina mažiausiai tūkstantį litų. Suma solidi, tačiau ją kaupti, planuodama vasaros pramogas, vilniečių šeima pradeda iškart po Naujųjų, todėl per mėnesį atsidėti šiek tiek pinigų ne taip skausminga, nei iškart pakloti tokią sumą už vaikų poilsį. Sumaniai taupydama pinigus vaikų atostogoms, šeima atžalų stovyklų neatsisakė net per sunkmetį.
O štai JAV, kur dauguma vaikų neįsivaizduoja savo vasaros be kelionės į stovyklą, ekonominė situacija tokią tradiciją gerokai iškraipė: Amerikos stovyklų asociacijos duomenimis, beveik pusėje iš 2009 m. apklaustų 399 stovyklų dėl ekonominių priežasčių stovyklautojų sumažėjo 15 proc.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Vis daugiau vaikų ir paauglių susiduria su priklausomybe nuo interneto. Praėjusiais metais į pagalbos tarnybą „Vaikų linija“ dėl šios problemos telefonu ir elektroniniais laiškais kreipėsi keturis kartus daugiau vaikų ir paauglių nei 2012 metais.

Pasak „Vaikų linijos“ savanorių mokytojos, psichologės Vaidos Kvietkauskaitės, nors manoma, kad alkoholis ir narkotikai yra pagrindinės nepilnamečių priklausomybės, pastaruoju metu priklausomybė nuo interneto tampa opia problema ir tėvams derėtų sunerimti, jei vaikas per daug laiko praleidžia virtualiame pasaulyje.

„Priklausomybė nuo interneto atsiranda dėl tokių pačių priežasčių kaip ir kitos priklausomybės. Jaunuoliai jaučiasi vieniši, neturi draugų, tad paguodos ieško kompiuterio ekrane, čia galėdami pasislėpti nuo problemų. Internetas jaunam žmogui ypatingai patrauklus savo interaktyviu turiniu, lengvu priėjimu, pilnaverčio dalyvavimo iliuzija, galimybėmis likti anonimišku ir užmegzti naujas pažintis, – teigia V.Kvietkauskaitė. – Priklausomybė nuo interneto atsiranda pamažu – iš pradžių vaikas tiesiog aktyviai domisi, vėliau dingsta kiti susidomėjimo objektai, pasitenkinimas kompiuteriniu pasauliu virsta poreikiu. Kiekvienas prisėdimas prie kompiuterio atneša ir malonumo, ir palengvėjimo jausmą, kuris dar labiau sustiprina patologinį prisirišimą.“

„Vaikų linijos“ atstovės teigimu, ar tai būtų vaikas, paauglys ar suaugęs žmogus – problema yra labai panaši. Savo asmeninius ir socialinius poreikius, pavyzdžiui, bendravimą su draugais, pradedama tenkinti tik virtualioje erdvėje. „Virtualus pasaulis tampa ta vieta, kurioje galima realizuoti slapčiausius troškimus, valdyti situaciją, jaustis herojumi žaidimuose, socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, „Facebook“, išgyventi įvairias emocijas. Galiausiai priklausomybės objektas pradeda formuoti žmogaus vertybes, keičia elgesį ir „pajungia sau“ visą asmenybę“, – aiškina V.Kvietkauskaitė.

Tyrimai rodo, kad vaikai ir paaugliai, turintys priklausomybę nuo interneto, dažniau turi mokymosi sunkumų, suprastėja jų darbinė veikla, vargina miego, mitybos sutrikimai, galvos ar nugaros skausmai. Priklausomybė nuo interneto taip pat skatina psichikos sveikatos ligas, pavyzdžiui, depresiją, socialines fobijas ir kitas priklausomybes.

„Vaikų linijos“ psichologė pastebi, kad tėvai dažniausiai pagalbos kreipiasi tik tuomet, kai jų atžalos tampa nebesukalbamos, pasikeičia jų emocijos ir elgesys, jie nebelanko mokyklos. Tėvai atima ar užrakina kompiuterius, paslepia laidus, tačiau vaikai vis vien randa būdą, kaip praleisti visą savo laiką prie kompiuterio.

Siekiant užkirsti kelią priklausomybės vystymuisi, svarbu, kad tėvai pirmiausia atrastų laiko pasidomėti, kaip jaučiasi, kuo domisi ir kaip gyvena jų vaikas bei kokios yra interneto priklausomybės keliamos grėsmės. Taip pat svarbu supažindinti vaiką su alternatyviomis laisvalaikio leidimo formomis, su vaiku kalbėtis apie jausmus, skatinti jį reikšti savo mintis. Patartina namuose susidaryti konkrečią dienotvarkę, kurioje būtų numatytas laikas poilsiui – paauglys gali naršydamas internete praleisti tam tikrą savo laiko dalį, bet tai neturėtų tapti visu jo laisvalaikiu.

„Neretai patys vaikai prisipažįsta, kad tapo sunku kontroliuoti naudojimąsi kompiuteriu bei įvardija su tuo susijusias pasekmes: prastus santykius su šeimos nariais ar draugais, mokyklos nelankymą, draugų praradimą, suprastėjusią fizinę ar psichologinę sveikatą, – pastebi Kauno „Vaikų linijos“ koordinatorė, psichologė Gintė Jaseliūnaitė, kurios teigimu, „Vaikų linijai“ prisijungus prie projekto „Saugesnis internetas“, iš vaikų sulaukiama vis daugiau skambučių ir laiškų dėl šios problemos. – Neretai pasitaiko ir tokių pokalbių, kai vaikai skambina „pasitikrinti“, ar aplinkinių išsakomos pastabos, kad jie per daug laiko leidžia prie kompiuterio, yra tiesa. Tokiais atvejais vaikai dažniausiai nemato problemos ir ilgą sėdėjimą prie kompiuterio laiko norma.“

„Vaikų linijos“ atstovė pastebi, kad reikia neužmiršti – paaugliai dažnai geriau nusimano apie naująsias technologijas nei jų tėvai. Vaikai geba puikiai naudotis kompiuteriais: „nulaužti“ slaptažodžius, parsisiųsti programas, paslėpti informaciją, kurios nenorėtų rodyti tėvams ir pan. Tad tėvai taip pat turėtų domėtis, kaip jų vaikai naudojasi naujosiomis technologijomis ir ieškoti būdų, kaip naudojimąsi kompiuteriu paversti efektyviu.

„Vaikų linija“, jau trečius metus vykdydama projektą „Saugesnis internetas“, teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, susidūrusiems su įvairiais sunkumais, naudojantis internetu: elektroninėmis patyčiomis, sekstingu, seksualiniu viliojimu ar kita bauginančia patirtimi. „Vaikų linijai“ galima skambinti telefonu 116111, rašyti elektroninius laiškus arba dalyvauti diskusijose interneto svetainės vaikulinija.lt forume. Vaikų saugumo internete bei jame kylančių grėsmių klausimais į „Vaikų linijos“ konsultantus gali kreiptis ir tėvai. Be to, naudingos informacijos galima rasti „Vaikų linijos“ interneto svetainėje vaikulinija.lt.
Projektą „Saugesnis internetas“ Lietuvoje pagal Europos Sąjungos programą įgyvendina Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo informacinių technologijų centras (ITC), Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (RRT), asociacija „Langas į ateitį“ ir VšĮ „Vaikų linija“.
Daugiau informacijos apie projektą „Saugesnis internetas” galima rasti čia: http://vaikulinija.lt/projektai-ir-iniciatyvos/projektas-saugesnis-internetas/#sidebar.

Kas dvi minutes pranešama apie Europoje pradingusį vaiką. Per metus šis skaičius pasiekia apie 250 tūkst. 2013 m. Lietuvoje pranešta apie 1375 vaikų dingimą, o oficialiai paieška buvo paskelbta dėl 769 nepilnamečių.

Gegužės 25-ąją minima Tarptautinė dingusių be žinios vaikų diena, į dangų leidžiami žydri balionai ir dalijamos neužmirštuolės, prisimenant šią skaudžią problemą.
“Apie pradingusius iš asocialių šeimų ar netgi globos namų vaikus dažnai nesužinome. Į policiją nesikreipiama, niekas nenori turėti nemalonumų. Juolab jei vaikas dingsta ne pirmą kartą – esą pabėgo, pats atsiras”, – pasakoja Dingusių žmonių šeimų paramos centro (DŽŠPC) direktorė Natalija Kurčinskaja.
Taigi problema yra kur kas rimtesnė, nei rodo policijos pateikiama statistika. Galima tik guostis, kad didžioji dalis dingusių vaikų randami arba atsiranda patys. Pernai iš visų dingusių 1784 žmonių vaikai sudarė 43 proc., didesniąją jų dalį tradiciškai sudaro mergaitės.

Įsitraukia į nusikalstamą veiką
Europoje didžiausia dalis nepilnamečių pradingėlių – bėgliai iš namų, toliau pagal gausumą eina vieno iš tėvų surengtas pagrobimas, o nusikaltėlių pagrobimai, norint išnaudoti nepilnamečius ar pareikalauti išpirkos, sudaro nedidelę dalį, vos keletą procentų visų atvejų.
Kaip teigia Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis, tos pačios tendencijos būdingos ir Lietuvai. Kita vertus, dažnas nepilnametis iš namų pabėga pats ir imasi nusikalstamos veikos arba elgetauja.
“Jie dažniausiai būna prižiūrimi kokio nors nusikaltėlių grupuotės nario, turi konkrečius planus, tarkim, kiek reikia pavogti iš parduotuvės. Vaikai taip pat būna įtraukiami ir į narkotikų platinimą, net prie jų pripratinami, kad būtų “pririšti”, – specifiką paaiškina N.Kurčinskaja.
“Dažnai nepilnamečiams žadami aukso kalnai, pripasakojama, kad tai bus lengvas darbas, nors, be abejo, to, kas žadama, niekada negaunama”, – dėsto Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovas Tomas Puškorius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Kaip savo vaikus auklėja daug pasiekę visuomenės nariai

Visuomenės lyderių receptai, kaip auklėjant vaikus išauginti laimingą, dorą ir pridėtinę vertę visuomenei kuriančią asmenybę.

„Daugelis lietuvių vis dar įsivaizduoja, kad pagrūmojimai jų vaikams suteikia nepalyginti daugiau, nei teigiama motyvacija, nuolatinis skatinimas ar įvertinimas. Mūsų tėvai, pamatę prastesnį vaiko pažymį, skuba aiškinti, koks jis netikęs, negabus ir kad iš jo nieko nebus. O štai žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas yra protingas ir unikalus. Štai jums ir atsakymas, kas lemia, kad jų tautoje tiek daug genialių, Nobelio premija įvertintų, verslui ir mokslui nusipelniusių žmonių“, – aiškina daug metų su Izraelio bendruomene dirbęs biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Profesorius nevengia pripažinti, kad jaunystėje auklėdamas savo dukras pats yra padaręs klaidų, bet džiaugiasi, kad tai nesutrukdė joms gyvenime pasiekti tikslų ir susilaukti talentingų vaikų. „Kaskart bendraudamas su anūkais pabrėžiu, kokie jie protingi ir kūrybingi“, – prideda profesorius, kuris metams bėgant pakeitė požiūrį į vaikų auklėjimą. Šiandien V.A.Bumelis jau neabejoja, kad tik giriamas ir skatinamas vaikas išsiugdo gebėjimą pasitikėti savimi, užauga veržlus ir kūrybingas.
Tačiau jau kuris laikas Lietuvoje ir visame pasaulyje ryškėja šiek tiek kitokia tendencija: visuomenė pernelyg orientuota į pasiekimus, todėl dažnai vaikas pernelyg anksti savo tėvų yra skatinamas siekti apčiuopiamų rezultatų (pvz., jis dar neišmoko lietuviškai, o tėvai jau moko jį anglų kalbos ir pan.).
Pasak Paramos vaikams centro vadovės ir vaikų psichologės Aušros Kurienės, pernelyg aktyvus vaikų pasiekimų skatinimas gali duoti priešingą efektą, nei tikimasi. „Tėvų spaudimas ir skatinimas pirmauti vaikui gali sukelti jausmą, kad jis mylimas ne todėl, kad yra savo tėvų vaikas, bet už pasiekimus. O tai netolimoje ateityje gali lemti nesaugumo, nereikalingumo, baimės suklysti, neįtikti kitiems jausmus, taip pat – baimę būti savimi ir realizuoti savo paties svajones.“
Psichologės teigimu, gana dažnai tokie vaikai taip ir neišdrįsta „būti savimi“, nepasižymi tvirta nuomone, negeba priimti savarankiškų sprendimų, stengdamiesi būti tokie, kokius juos nori matyti. Bene didžiausia bėda šiuo atveju ta, kad net ir suaugę tokie žmonės nesijaučia laimingi, nuolat baiminasi neatitikti aplinkinių lūkesčių, nemoka džiaugtis ir pasirūpinti savo pačių laime: net ir pasiekę gerų rezultatų, nesijaučia laimingi ir saugūs, patiria sunkumų bendraudami.
„Norint, kad vaikas užaugtų visaverte asmenybe, tenka įdėti nemažai pastangų: apgobti jį meile, dėmesiu, supratimu, palaikymu, būti kartu. Tačiau ne mažiau svarbu gebėti nukreipti jį reikiama kryptimi, nustatyti ribas ir leisti pajusti tėvų autoritetą“, – teigia Šeimos instituto psichoterapeutė Živilė Markauskaitė-Baronienė.
Ji neabejoja, kad tėvų elgesys pirmaisiais vaiko gyvenimo metais daro jam itin didelę įtaką ir lemia asmenybės laimės pojūtį tolesniais gyvenimo metais.
Na, o kaip savo vaikus Lietuvoje auklėja daug pasiekę mūsų visuomenės nariai? Kokių jie turi receptų, kaip išauginti laimingą, dorą ir pilietišką, pridėtinę vertę visuomenei kuriančią asmenybę?

Stokojame suvokimo apie tėvystę

„Bendra mūsų visuomenės problema yra ta, kad tėvystei ir motinystei jaunuolių niekas nerengia. Atrodytų, tarsi savaime turėtume suvokti, kaip auklėti savo vaikus, o taip, deja, nėra. Matyt, dėl šios priežasties mūsų visuomenėje tiek daug nelaimingų, savimi ir aplinkiniais nusivylusių žmonių“, – svarsto keturias dukras su vyru Norbertu auginanti vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Pati gana anksti abiejų tėvų netekusi pašnekovė augo globojama tetos ir esminį vaikų auklėjimo principą sako paveldėjusi būtent iš jos. „Teta mokėjo ne tik išklausyti, bet ir patarti. Iš jos sužinojau, kaip svarbu yra kalbėtis su vaiku. Taigi ir dabar, augindama savo dukras, žinau, kad būtina atkreipti dėmesį į mažo vaiko sunkumus ar minimaliai įvardijamas problemas, kurios ateityje gali išaugti į rimtas“, – teigia E.Žiobienė.
Ketvertuko mama neabejoja, kad auklėjant vaikus itin svarbūs tampa laiku ir vietoje pritaikyti tarpusavio santykių receptai. „Savo šeimoje vadovaujamės bendražmogiškais auklėjimo principais: jei suklydau, atsiprašau ir tikiuosi, kad taip pat elgsis ir mano vaikai. Tačiau dėl vieno neabejoju: šiuo metu auganti karta yra nepalyginti laisvesnė, drąsiau reiškianti savo nuomonę, smarkiai pasikeitęs ir jos požiūris į mokyklą“, – lygina E.Žiobienė.
O štai valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas mano, kad tik maža dalis tėvų šiandien savo atžalas auklėja tinkamai, – kitiems trūksta atsakomybės ir elementaraus gebėjimo pasikalbėti su savo vaikais. „Tiek suaugusieji, tiek vaikai šiandien sulindę į išmaniuosius telefonus ir kompiuterius, regis, nebelikę bendravimo, diskusijų. Taigi iš kur tiems vaikams žinoti, kaip reikia gyventi, jei tėvai ir mokykla tokių žinių nebesuteikia“, – svarsto M.Jakobas.
Gimnazijos direktoriaus jau nebestebina edukologų pastabos, kad mokiniai bijo akių kontakto, kalba nuleidę akis, o į mokyklą kai kurie ateina savaitę netrinkta galva ar suplyšusiomis kojinėmis.
Matyt, dėl vertybių, kurios daugelyje Lietuvos mokyklų jau nunykusios, o Š.Aleichemo gimnazijoje dar puoselėjamos, pastaraisiais metais vis daugiau išsimokslinusių lietuvių atkreipia dėmesį į žydų pedagoginės sistemos pranašumus ir konkuruoja dėl vietos mokytis jų mokyklose.
„Daugelis tradicijas išlaikiusių žydų iki šiol savo vaikus auklėja remdamiesi paprastomis tiesomis, pasakodami, kaip uždirbami pinigai, o lietuvių šeimose tėvai, nupirkę išmaniuosius telefonus, tarsi pamiršta savo pareigą vaiko paklausti, kam jis rašo žinutes. Tėvai turi teisę matyti, su kuo bendrauja jų vaikai“, – primena valstybinės žydų gimnazijos direktorius ir svarsto, kad galbūt religijoje, kuri glaudžiai susijusi su žydų tautos istorija, ir glūdi visa vaikų auklėjimo sistema, nes dauguma žydų šeimų yra perskaičiusios Senąjį Testamentą.
Religijos reikšme auklėjant vaikus neabejoja ir „Veido“ Metų vadovu šiemet išrinktas „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulis. „Mums su žmona itin svarbios krikščioniškos vertybės, todėl ir vaikams nuo mažų dienų pasakojame apie Bažnyčią. Siekiame, kad sūnūs (vienuolikmetis Gabrielius ir penkiametis Mykolas) užaugtų mylintys, atsakingi, besirūpinantys kitais ir nebūtų savanaudžiai“, – tikina P.Masiulis.
Nuo mažens finansinio raštingumo mokomi P.Masiulio vaikai neauga pilnomis kišenėmis pinigų: tėvai nelepina jų gausiais kišenpinigiais, riboja sūnų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais, neleidžia leisti laiko internete. „Naršymui internete jie dar nepakankamai subrendę. Nepaisant to, kad sulaukiame nemenko jų pasipriešinimo (berniukų klasės draugams leidžiama daug daugiau), dalykų, kurie galėtų jiems pakenkti, tiesiog neleidžiame“, – nukerta gana griežtai ir pats savo šeimoje auklėtas tėtis.
Drauge su žmona rytais vaikus žadinantis, o vakarais juos migdantis „Tele2“ vadovas juokauja, kad sūnų auklėjimas nėra lengvas darbas, bet jis teikia daug džiaugsmo. „Jei tik turėtume šiek tiek daugiau bendro laiko… Matyt, būtent jo šiuo metu berniukams trūksta iki idealaus auklėjimo“, – svarsto P.Masiulis.

2014 m. kovo pabaigoje buvo pristatyta Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita, kurioje nagrinėjamos politikos priemonių, skirtų tyčinių vaikų sužalojimų prevencijai, priėmimas, įgyvendinimas ir vykdymas nacionaliniu lygmeniu Europos vaiko saugos aljanso 25 šalyse narėse.

Ataskaitoje pateikta šalių veiksmų apžvalga vadovavimo, vaikų teisių, pajėgumų ir duomenų srityse – tai gali palengvinti sprendimų priėmimą Europoje, atsižvelgiant į kiekvienos šalies politiką. Be pateikiamų apibendrintų šalių narių rezultatų, ataskaitoje yra atskiri kiekvienos šalies profiliai, apibūdinantys veiksmus vaikų smurtinių sužalojimų prevencijos srityje, vykdytus iki 2013 metų liepos mėnesio. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijai pavaldi įstaiga Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, kaip Europos vaikų saugos aljanso narys, prisidėjo prie šios ataskaitos rengimo ir bendradarbiaudamas su įvairiomis institucijomis rinko informaciją apie Lietuvoje vykdomas vaikų tyčinių sužalojimų prevencines priemones.
Tyčiniai sužalojimai yra smurto rezultatas. Pasaulio sveikatos organizacija smurtą apibrėžia kaip tyčinį fizinės jėgos ar galios panaudojimą (grasinimą ar faktinį) prieš save, kitą asmenį, prieš grupę ar bendruomenę, kuris gali sukelti ar sukelia sužalojimą, mirtį, psichologinę žalą, sutrikdo vystymąsi ar sukelia nepriteklių. Šis smurto apibrėžimas apima ne tik fizinius veiksmus, bet ir grasinimus, bauginimus ir net aplaidumą ar neveikimą, nors pastarasis gali būti suvokiamas ne kaip tyčinis. Trys tyčinių sužalojimų sritys, kurias apima ši ataskaita, yra netinkamas elgesys su vaikais, bendraamžių smurtas ir smurtas prieš save.
Netinkamas elgesys su vaikais apima visas fizinio ir/ar emocinio netinkamo elgesio rūšis, seksualinį išnaudojimą, nepriežiūrą ar nerūpestingą elgesį, komercinį ar kitą išnaudojimą, dėl ko vaikas patiria faktinę ar potencialią žalą savo sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui dėl atsakomybės, pasitikėjimo ar galios santykio. Netinkamas elgesys su vaikais apima bet kokį veiksmą, atliktą ar neatliktą tėvų, globėjų ar kitų suaugusių asmenų, kuris sukelia ar gali sukelti žalą ar kelia grėsmę vaikui, net jei žala nėra norimas rezultatas.  Bendraamžių smurtas apima tyčinį fizinės jėgos ar galios naudojimą ar grasinimą tai padaryti, kuris išreiškiamas ar atliekamas vieno vaiko kitam, dėl ko patiriamas ar gali būti patiriamas sužalojimas, mirtis, psichologinė žala, sutrikdomas vystymasis ar patiriamas nepriteklius. Toks smurtas susijęs su smurtaujančiomis gaujomis, smurtu per pasimatymus, patyčiomis realybėje ar internetinėje erdvėje. Prieš save nukreiptas smurtas yra suicidinis vaikų elgesys ir savęs kankinimas, pavyzdžiui, žalojimasis ar pjaustymasis. Savižudiškas elgesys gali būti įvairaus laipsnio: nuo minčių apie gyvenimo pabaigą, planavimo ir būdų, kaip tai padaryti, ieškojimo iki bandymo nusižudyti ar nusižudymo.

Vaikų teisė į saugą Europos Sąjungoje yra pažeidžiama dėl nenuoseklumo priimant ir įgyvendinant įrodymais pagrįstas strategijas, mažinančias vaikų tyčinių sužalojimų apimtis.

Šalys turėtų labiau taikyti įrodyto veiksmingumo politikos priemones šioje srityje, siekdamos apsaugoti labiausiai pažeidžiamus Europos piliečius ir ateities visuomenę. Tyčiniai sužalojimai, t. y. vaikų nepriežiūra, smurtas, savižudybės, lemia visą gyvenimą trunkančias neigiamas pasekmes vaikams, šeimoms ir visuomenei, todėl reikia greitai ir adekvačiai reaguoti į šią problemą.
Vaikų tyčiniai sužalojimai yra ir visuomenės sveikatos problema, ir žmogaus teisių klausimas. Jungtinės Tautos apibrėžė, kad joks smurtas prieš vaikus nėra pateisinamas ir visos smurto prieš vaikus rūšys yra išvengiamos.

Kasmet ES žūsta daugiau nei 35 tūkst. 0–19 metų vaikų ir paauglių. Maždaug 9100 (24 proc.) mirčių yra susijusios su sužalojimais. Trečdalis iš jų klasifikuojami kaip tyčiniai arba sužalojimo kilmė nenustatyta. Mirtys dėl tyčinių sužalojimų yra tik problemos ledkalnio viršūnė. Nors šiuo metu renkama statistika yra patikima, įvairūs tyrimai rodo, kad mirtys, traktuojamos kaip vaikų nužudymas, gali apimti tik 20–33 proc. visų realių smurto prieš vaikus atvejų.
Europos Parlamento viceprezidentės Isabelle Durant teigimu, smurtas prieš vaikus turi ir toliau sulaukti didelio dėmesio: turime nuolat apie jį kalbėti, o ne slėpti problemą tylėdami. Be to, reikia atlikti daugiau mokslinių tyrimų ir tobulinti duomenų sistemas, ypač rinkti duomenis apie visus nemirtinus tyčinius sužalojimus, apimant informaciją apie išlaidas, atsirandančias dėl smurto, ir jo prevenciją.
Vaikų mirčių dėl tyčinių sužalojimų rodiklis yra labai nevienodas Europos Sąjungos šalyse, gali skirtis net daugiau nei 10 kartų. Šiuo metu yra žinomos įrodymais pagrįstos prevencijos strategijos, kurias nuosekliai patvirtinus, įgyvendinus ir, jeigu reikia, vykdant visos ES mastu, vaikai būtų apsaugoti nuo smurto.
Žvelgiant į vaikų mirtis dėl tyčinių sužalojimų visoje Europoje, 0–19 metų amžiaus vaikai dažniausiai dėl šios priežasties miršta Lietuvoje. Palyginimui, Graikijoje šis rodiklis tarp 0–19 metų berniukų yra pats mažiausias ir siekia 0,76 atv. 100 tūkst. gyventojų, o Lietuvoje – 7,78 atv. 100 tūkst. gyventojų. Taigi, Lietuvoje 10 kartų daugiau berniukų miršta dėl išorinių mirties priežasčių nei Graikijoje. Nedžiuginanti ir nužudymų bei savižudybių statistika – vaikų daugiau nužudoma tik Norvegijoje, o pagal vaikų savižudybių skaičių esame „nepralenkiama“  valstybė.
Pagal vykdomas vaikų mirčių dėl išorinių priežasčių prevencijos priemones Europoje nesame paskutinėje vietoje. Tačiau, nors šiuo atžvilgiu atrodome tikrai neprastai, statistika nėra džiuginanti. Priežasčių gali būti daug:  per mažas priemonių finansavimas ir/ar įgyvendinimas, dar reikia laiko efektui pasiekti, trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo, taip pat daugybė kitų kultūrinių ir socialinių priežasčių. Spėjimų gali būti labai daug, todėl reikalinga gilesnė analizė, ką reikėtų tobulinti šioje srityje. Pastarieji metai rodo, kad sutelkę įvairių žinybų pastangas galime pasiekti reikšmingų rezultatų. Pavyzdžiui, Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį sugebėjo itin sumažinti žuvusiųjų eismo įvykiuose skaičių, todėl svarbu politikams ir įvairių sričių praktikams atkreipti dėmesį į šią problemą ir imtis visų veiksmų, kad būtų sumažinta ši visuomenės sveikatos ir socialinė problema.
Apskritai šios ataskaitos išvados rodo, kad nors patvirtinta daug politikos strategijų, tačiau vien to nepakanka – dar daug ką reikia padaryti, kad jos būtų įgyvendintos, gautų atitinkamus išteklius ir turėtų norimą poveikį. Europos vaikų saugos aljanso direktorė Joanne Vincenten teigia, kad vaikų tyčinių sužalojimų politikos priežiūros trūkumas šalyse narėse yra viena iš problemų ir yra itin svarbu žinoti, ar ir kaip gerai prevencinė politika yra įgyvendinama ir kokį poveikį ji turi, kitaip investicijos siekiant apsaugoti vaikus bus beprasmės.
Kaip nenuosekliai priimamų politinių sprendimų vaikų tyčinių sužalojimų prevencijos srityje pavyzdžius, kurie atskleisti Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaitoje, galima paminėti šiuos:
•    Tik 10 šalių (33 proc.) yra strategija, apimanti tris pagrindinius tyčinių sužalojimų tipus, nagrinėjamus šioje ataskaitoje. Keletas kitų šalių turi kelias skirtingas strategijas, tačiau tai nėra viena bendrai koordinuojama strategija.
•    Tik 19 valstybių (63 proc.) yra uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus visose aplinkose. Daugumoje iš 11 tokio draudimo neturinčių šalių dar nėra uždraustos fizinės bausmės namuose, nors yra ir tokių, kurios turėtų priimti politinius sprendimus dėl priežiūros įstaigų.
•    Ataskaitos rengimo metu nustatyta, kad keturios valstybės (13 proc.) neturi vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus (Čekija, Vokietija, Portugalija ir Rumunija), taip pat dvi (Bulgarija ir Ispanija) tik iš dalies atitiko numatytą rodiklį.
•    Mažiau nei pusėje šalių yra vykdoma visuomenės sveikatos priežiūros specialistų vizitacija pas tėvus, kurios tikslas – vaikų nepriežiūros prevenciją. Daugiau nei trečdalis šalių respondentų teigė, kad šią programą galima apibūdinti kaip iš dalies įgyvendinamą, daugiausiai dėl mažos programos stebėsenos.
•    Mažiau nei pusėje dalyvavusių šalių yra numatyta, kad mokyklose turi būti nuolatinė komisija, sudaryta iš mokytojų, moksleivių ir tėvų, kuri atsakinga už smurto šeimoje ir mokyklos aplinkoje prevenciją, įskaitant smurtą ir patyčias tarp bendraamžių ir patyčias. Iš 14 valstybių tik 6 įvertino, kad šis kriterijus yra visiškai įgyvendinamas.
•    Tik 20 iš 30 šalių (67 proc.) yra numatyta, kad kiekviena mokykla turi parengti savižudybių prevencijos programą, nors tik pusėje iš jų ši priemonė yra visiškai įgyvendinama.
•    Tik Anglijoje, Vengrijoje, Airijoje ir Škotijoje yra viena nacionalinė ar keletas regioninių programų, apimančių visą šalį, skirtų vaikų mirčių dėl įvairių priežasčių apžvalgoms, kuriose pateikiamos rekomendacijos dėl prevencijos.
Nors kai kurie iš įrodymais pagrįstų veiksmų, įvertintų šioje ataskaitoje, yra įgyvendinami, pastarųjų metų ekonomikos nuosmukis jiems padarė neigiamą įtaką. „Daug šeimų išgyvena materialinius sunkumus dėl ekonominės krizės, jie gyvena žemiau skurdo ribos. Dėl to didėja visų smurto rūšių rizika, ypač netinkamo elgesio su vaikais, savižudybių“, – teigia Bernard de Vos, Europos vaiko teisių ombudsmenų tinklo pirmininkas. – Yra požymių, rodančių, kad griežtos taupymo priemonės turi įtakos vaikų sveikatai ir saugai. Mes turime užtikrinti, kad būtų atidžiai stebima ar prevencijos priemonės yra vykdomos.“
Tyčinių sužalojimų atvejai įvyksta įvairiose aplinkose, dėl ko prevencija apima ir reikalauja efektyvios partnerystės ir įvairių specialistų iš daugelio sektorių, tokių kaip sveikatos priežiūros, švietimo, teisėsaugos, socialinių paslaugų, dalyvavimo.
„Būtina užtikrinti reikiamą specialistų pasirengimą, kad būtų patenkinami vaikų saugos poreikiai ir šeimoms būtų taikomos ankstyvos intervencijos priemonės, rūpinamasi tomis šeimomis, kurioms gresia smurtas“, – teigia UNICEF regioninis sveikatos patarėjas Octavian Bivol. – Veiksmingų ir visapusiškų prevencijos paslaugų teikimas, aukų ir smurtautojų gydymas yra būtinas norint veiksmingai įgyvendinti priemones, skirtas apsaugoti vaikus.“
„Ši ataskaita parodė, kad būtinai reikia imtis daugiau veiksmų, kad būtų užtikrinta vaikų sauga“, – teigia Europos komisijos narys Tonio Borg. – Tyčiniai sužalojimai yra smurto aktai, kuriems gali ir turi būti užkirstas kelias. Turime suvienyti jėgas nacionaliniu ir Europos lygmenimis, sukurti tvirtą, į vaiką orientuotą, besiremiantį „sveikata visose politikose“ principu požiūrį, kad vaikams netektų beprasmiškai kentėti dėl sisteminių spragų.“
Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita buvo parengta pagal projektą „Vaikų traumų, sužalojimų prevencijos ir saugos stiprinimo priemonės“ (angl. Tools to Address Childhood Trauma, Injury and Children’s Safety, TACTICS). Tai didelio masto daugiametė iniciatyva, kuria buvo siekiama surinkti kuo patikimesnę informaciją, praktines priemones ir išteklius, galinčius prisidėti prie įrodymais pagrįstų praktikų priėmimo ir įgyvendinimo vaikų ir jaunimo sužalojimų srityje. Projektas vykdomas Europos vaikų saugos aljanso, finansuojamas ir bendradarbiaujama su Europos Komisija, RoSPA, Swansea universitetu, Mastrichto universitetu, Šiaurės visuomenės sveikatos mokykla, Dublino universitetu, Europos visuomenės sveikatos aljansu ir partneriais iš daugiau nei 30 šalių, tarp jų ir Lietuvos įstaiga – Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centru.
Vienas iš projekto tikslų buvo peržiūrėti ir išplėsti sužalojimo rodiklius ir standartizuoti duomenų rinkimą, įtraukiant smurto prevenciją ir tyčinius sužalojimus, kad būtų sudarytos sąlygos stebėti ir palyginti vaikų sužalojimų mažinimo progresą. Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita ir 30 vaikų tyčinių sužalojimų prevencijos politikos profilių, esančių ataskaitoje, yra šio projekto rezultatas.
Politikos profiliai apima 27 ES šalis ir Islandiją bei Norvegiją, taip pat Didžiąją Britaniją (tik Angliją ir Škotiją). Taigi, sudaryti 30 šalių profiliai: Airijos, Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Danijos, Graikijos, Islandijos, Ispanijos, Italijos, Jungtinės Karalystės (Anglijos ir Škotijos), Kipro, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Maltos, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos, Vengrijos ir Vokietijos.
Vaikų saugos kortelės, išleistos 2012 m. netyčinių sužalojimų tema, ir vaikų saugos profiliai, taip pat išleisti 2012 m., bei Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita leidžia išsamiai nacionaliniu lygiu pažvelgti į veiklas, skirtas vaikų sužalojimų prevencijai.

Informaciją parengė
Diana Mekšriūnaitė

Shutterstock

Visi sutiktų: įdavus vaikui išmanųjį telefoną ar įjungus kompiuterį, jo dėmesį galima prikaustyti ilgam, na, o tėvai tada gali užsiimti savo reikalais. Mažieji vartotojai sparčiai didina išmaniųjų įrenginių gamintojų pelnus, nes išmanusis telefonas ar planšetė – tiesiog nepakeičiama šių dienų „auklė“, prieš kurią nublanksta net ir televizorius.
Deja, lazda turi du galus: išmaniesiems įrenginiams sparčiai populiarėjant, silpsta vaikų akys.

Tėvų atsakomybė
Naudojantis išmaniaisiais įrenginiais akys priverčiamos stipriau dirbti, patiriamas vadinamasis vizualinis stresas. Taip vystosi regėjimo sutrikimai ir trumparegystė.
Pasak Akių lazerinės chirurgijos centro gydytojos oftalmologės, mikrochirurgės Rūtos Zarakauskienės, trumparegystė gali būti įgimta ir įgyta. Pirmoji pasireiškia ankstyvame amžiuje ir paprastai būna didelio laipsnio, o jos progresavimo sustabdyti dažniausiai nepavyksta. Įgyta trumparegystė paprastai pasireiškia vėlesniame amžiuje ir dažnai yra siejama su per dideliu krūviu, tenkančiu akims. Laimei, jos vystymąsi dar galima pristabdyti, rūpinantis, kad akys nepervargtų.
Santariškių klinikų Vaikų ligoninės gydytoja oftalmologė Dalia Krivaitienė pastebi, kad per pastaruosius dvidešimt metų vaikų ir paauglių trumparegystės atvejų padaugėjo 10–20 proc. Gydytoja prognozuoja, kad ateityje sergamumas toliau didės.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį vaikų ir paauglių sergamumas akių ligomis šoktelėjo beveik du kartus. Daugiausiai regėjimo sutrikimų nustatoma septynerių–keturiolikos metų amžiaus vaikams. Regos sutrikimai šioje amžiaus grupėje kamuoja maždaug penktadalį vaikų. Kaip sako Medicinos ir diagnostikos centro Oftalmologijos centro vadovas Paulius Rudalevičius, didžiausia trumparegystės rizika vaikams kyla maždaug nuo septynerių metų iki vėlyvos paauglystės. Trumparegystė vystosi tol, kol vaikas nenustoja augti.
D.Krivaitienė ramina, jog regėjimo sutrikimų rodiklius blogina ir tai, kad šiuolaikiniai tėvai dažniau kreipiasi į gydytojus. Kita vertus, neabejojama, kad problemų daugėja ir dėl stipriai padidėjusio vaikų bei jaunuolių naudojimosi šiuolaikinėmis technologijomis, varginančiomis akis.
„Kenkia dažnas žiūrėjimas tuo pačiu atstumu. Tuomet gali sutrikti akies viduje esančio raumens, reguliuojančio lęšiuko prisitaikymą žiūrėti įvairiais atstumais, funkcija, ir akis nebegali ryškiai matyti įvairiai nutolusių objektų“, – aiškina oftalmologė.
P.Rudalevičius pabrėžia, kad problema yra ne patys išmanieji telefonai ar planšetės, o tai, kaip jais naudojamasi. „Grįžęs iš mokyklos vaikas apsikabina planšetinį kompiuterį, ir niekas jo nekontroliuoja. Tai svarbu, nes pats vaikas veikiausiai savęs tinkamai nedisciplinuos. 30–40 minučių jis gali į kažką žiūrėti iš arti, o paskui būtinai 15–20 minučių turėtų pailsėti“, – pataria specialistas, pabrėždamas, kad svarbiausia ne tai, kiek laiko vaikas per dieną praleidžia naudodamasis šiuolaikiniais įrenginiais, bet ar laikomasi subalansuoto darbo ir poilsio režimo. Pertraukos, pasak jo, yra būtinos.
„Netinkamas naudojimasis negali radikaliai pakeisti situacijos, bet gali paskatinti greičiau progresuoti trumparegystę. Tada galutinis rezultatas gali būti, pavyzdžiui, jau ne –3, o –4,5 dioptrijos, – aiškina P.Rudalevičius. – Vaikams negalima be pertraukos žaisti po šešias valandas, nes tai tikrai nepadės nei regėjimui, nei psichinei sveikatai.“

Trumparegių padaugės 50 proc.
Kaip teigiama mokslo žurnale „Optometry and Vision Science“ paskelbtame tyrime, knygas ir laikraščius skaitome vidutiniškai 40 centimetrų atstumu, o į išmaniųjų telefonų ekraną žiūrime iš maždaug 36 centimetrų atstumo, o kai kurie žmonės – net iš dar arčiau. Tai akims sukelia papildomą įtampą. Darbą akims šiek tiek gali palengvinti teksto didinimas, nes dažnai nustatytasis tesiekia 80 proc. spaudos ženklų laikraščiuose dydžio, o kartais ir dar mažiau. Dėl to gali nusilpti regėjimas, sumažėti akių paslankumas. Taigi didžiausią įtaką tam, ar išsivystys trumparegystė dėl naudojimosi išmaniaisiais prietaisais, turi žiūrėjimo atstumas, žiūrėjimo kampas, praleistas laikas bei vaizdo ekrane dydis. Atsirado netgi naujas terminas – „ekrano trumparegystė“.
„Kai vaikas žiūri į ekraną 30–40 centimetrų atstumu, įsitempia krumplinis raumuo ir vyksta akomodacija. Ilgainiui gali prasidėti akomodacijos spazmai, kai raumuo įsitempia ir neatsipalaiduoja, ir dėl to gali šiek tiek pailgėti akies obuolys“, – dėsto P.Rudalevičius.
Nuo 1997 m., kai rinkoje pasirodė pirmieji išmanieji telefonai, pasaulyje sergančiųjų trumparegyste padaugėjo 35 proc. Prognozuojama, kad per artimiausią dešimtmetį trumparegystė tarp vaikų ir jaunuolių šoktelės 50 proc. Taigi prastėjantis jaunimo regėjimas yra pasaulinė tendencija.
Štai Taivano nacionalinio universiteto ligoninės atliktas tyrimas parodė, kad beveik du trečdaliai šeštokų yra trumparegiai. Ši liga išplitusi net tarp mokyklas pradėjusių lankyti pirmaklasių: tarp jų trumparegių – jau daugiau nei penktadalis. Teigiama, kad prie to prisidėjo platus išmaniųjų prietaisų naudojimas tiek mokykloje, tiek namie itin ankstyvame amžiuje, neretai dar prieš pradedant lankyti mokyklą.
Tas pats vyksta ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur du iš dešimties penkiamečių naudojasi išmaniaisiais telefonais. Ateityje padėtis greičiausiai dar pablogės, nes vis dažniau įvairiose šalyse planšetės ir panašūs įrenginiai nuo pačių jauniausių klasių įtraukiami į mokymosi procesą.
Tyrimai taip pat rodo, kad mažieji vartotojai yra gerai susipažinę su naujausiais išmaniaisiais įrenginiais ir puikiai geba jais naudotis. Technologijų bendrovės AVG tyrimo duomenimis, 17 proc. dvejų trejų metų vaikų sugebėjo žaisti žaidimus naudodamiesi išmaniųjų telefonų programėlėmis, o ketverių penkerių metų amžiaus grupėje tokių buvo 21 proc. Tiesa, vaikų „išmanumas“ įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, JAV programėlėmis sugebėjo naudotis 30 proc., o, tarkime, Japonijoje – tik 11 proc. vaikų nuo dvejų iki penkerių metų amžiaus.

Tik dešimt procentų vaikų Lietuvoje yra visiškai sveiki.

Per pastarąjį dešimtmetį vaikų sergamumas astma Lietuvoje išaugo dvigubai, regėjimo sutrikimais – daugiau nei dvigubai, cukriniu diabetu – 70 proc., klausos defektų padaugėjo taip pat 70 proc. Kone dvigubai pagausėjo ir nenormalios laikysenos atvejų.
Kiekvieną rugsėjo pirmąją į mokyklas susirenka vis mažiau sveikų vaikų. Visuomenės sveikatos specialistė Justina Klimavičiūtė atkreipia dėmesį, kad šalyje ypač padidėjęs mokinių sergamumas regos bei skeleto – raumenų sistemos sutrikimais, bet kartu daugėja ir sergančiųjų kraujotakos bei kvėpavimo sistemų ligomis, nemažam nuošimčiui vaikų nustatomas aukštas kraujospūdis (tai būdingiau sulaukusiems brandaus amžiaus žmonėms). Visi šie negalavimai sudaro daugiau nei pusę visų moksleivius kankinančių ligų.
Kartu medikai skambina pavojaus varpais ir dėl vis ankstėjančio ligų bei sveikatos sutrikimų amžiaus. “Tarkime, ankstesniais laikais pirmasis akių pablogėjimas vaikus užklupdavo įprastai 5–7 klasėje, o dabartiniai mokiniai su šiais negalavimais susiduria jau 2–3 klasėje, kai kurie – ir darželyje“, – komentuoja vaikų ligų gydytoja Salomėja Ignotienė.
Jos žodžiais, labiausiai tai lemia pernelyg ankstyva vaikų pažintis su kompiuteriais, planšetėmis, kompiuteriniais žaidimais, neribotos valandos prie televizoriaus ir padidėjęs krūvis mokyklose. Prie to prisideda ir tėvų abejingumas, nes jie vaikus į poliklinikas atveda dažnai jau stipriai įsibėgėjus ligoms ar sveikatos sutrikimams. Bet ir kai tai sužino, nelabai susijaudina: tarkime, išgirdę, kad jų vaiko regėjimas prastas ir toliau blogėja, vis daugiau tėvų, užuot pradėję galvoti apie profilaktiką ar ligos progresavimo stabdymą, pareiškia, kad jų atžalos ateityje šias problemas išpręs pasitelkdamos lazerines operacijas. Kai toks požiūris, nieko keista, kad kas penktas moksleivis baigdamas vidurinę jau būna nosį pasibalnojęs akiniais arba nešioja lęšius.
Panašus vaizdas ir dėl kitų ligų. „Esame ir tarp pirmaujančiųjų pagal vaikų kvėpavimo takų ligas. Tai lemia net kelios priežastys. Viena, visos išsivysčiusios pasaulio šalys savo vaikus skiepija pneumokokine vakcina, tuomet vaikai serga daug mažiau. Antra, mūsų vaikai per mažai laiko praleidžia gryname ore“, – sergamumo priežastis išskiria Centro poliklinikos vaikų ligų skyriaus vedėja Laimutė Šumskienė.
Gali susidaryti įspūdis, kad tai tik gąsdinimai, tačiau vaikų ligų ir sveikatos sutrikimų daugėja iš tikrųjų dramatiškai. Dar vienas tai patvirtinantis pavyzdys – stuburo sutrikimai ir nenormali laikysena (ji gerokai prastesnė nei prieš dvidešimtmetį). Dėl netaisyklingos sėdėsenos mokykliniuose suoluose, per sunkių kuprinių jaunajai kartai krypsta stuburai, vystosi skoliozė (stuburas išlinksta į šoną), kiti skeleto ir raumenų sistemos sutrikimai. Mokiniai pamiršo, kas yra mankšta, juda vis mažiau, ir jei ne fizinio lavinimo pamokos, kurių mokyklose šiandien vis dar per mažai, mokyklose turėtume jau visai didelę klipatų armiją.
Kaip rodo Lietuvos mokslininkų atlikti tyrimai, pasyviai leisti laiką vaikai mokosi iš savo tėvų: tam didelės įtakos turi sėslesnis jų laiko leidimas savaitgaliais, todėl vertėtų pagalvoti apie šeimos gyvenimo būdo keitimą į fiziškai kur kas aktyvesnį.
Pasak ortopedės traumatologės dr. Dalios Galvydienės, dabartiniai vaikai sveikatos požiūriu gerokai silpnesni, nei kadaise buvo jų tėvai: „O juk turėtų būti priešingai, nes medicina šiandien toliau pažengusi – ir medikai profesionalesni, ir ligų profilaktika nepalyginti geresnė, deja, vaikų sveikesniais tikrai nepavadinsi.“
Vis dažniau 15–17 metų paauglių dėl paūmėjusių nugaros skausmų savo kabinete sulaukiantis fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas bei manualinės terapijos specialistas Jonas Girskis sako, kad padėtis išties prasta. „Šiandienos paauglių magnetinio rezonanso nuotraukose matome stuburo struktūrų pakitimų, diskų išvaržų. Nemažai problemų kaulų ir raumenų sistemoje: vieni raumenys labai įsitempę, kiti nenaudojami, silpni.“
Viena esminių priežasčių, lemiančių šiuos sutrikimus, – per mažas fizinis aktyvumas, netaisyklingas sportavimas, ilgalaikis sėdėjimas, tėvų nepriežiūra bei įvairių sporto šakų trenerių, pedagogų ir gydytojų kompetencijos stoka. Taip pat – vaikų amžiui ir ūgiui nepritaikyti baldai.
J.Girskio teigimu, tėvai gana dažnai klaidingai įsivaizduoja, kad trys valandos krepšinio ar kito sporto per savaitę vaikui – pakankamas fizinis aktyvumas. Tačiau jei likusį laiką jis nėra fiziškai aktyvus, pamažu vystosi ydinga laikysena.

Palengva tunkame
Apmaudu, bet negalime pasidžiaugti ir pavyzdiniu vaikų kūno masės indeksu. Tarkime, analizuojant mokinių sveikatą pagal kūno masės indeksą Kauno miesto mokyklose pastebėta, kad nutukusių vaikų yra jau 1 proc., turinčių antsvorio – beveik 3 proc.
2013 m. atliktas pirmokų tyrimas atskleidžia, kad antsvoris ir nutukimas palengva didėja, taigi šiandien jau neabejojama, jog ateityje dabartinių vaikų gyvenimo kokybė ir trukmė bus prastesnė nei šiandienos suaugusiųjų.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Profilaktinės medicinos katedros docentė Aušra Petrauskienė sako, kad šiuo metu Lietuvos vaikų ir paauglių nutukimas lyg ir neatrodo labai grėsmingai, bet tai esąs klaidingas įspūdis: „Dideliu tarptautiškumu pasižyminčiame moksleivių gyvensenos tyrime, kuriame dalyvauja 40 pasaulio šalių, iki 2010 m. Lietuvos paauglės vertintos kaip pačios liekniausios, o antsvorio paplitimas ir nutukimas įvardytas kaip vienas mažiausių. Tačiau pastaruoju metu situacija šiek tiek pakitusi.“
Pasak A.Petrauskienės, pastebima, kad antsvorio ir nutukimo daugėja jau ir tarp vaikų. Priminsime, kad antsvorio ir nutukimo palydovai yra cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių ligos, sąnarių patologijos, akmenligė, kepenų suriebėjimas, įvairios onkologinės ligos ir pan.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama daugiau kaip 17,6 mln. vaikų iki penkerių metų, kurie turi anstvorio. Daugelyje šalių nutukusių vaikų ir paauglių skaičius per pastaruosius 20 metų padvigubėjo. Ir tai lemia ne vien jau minėtas menkas vaikų fizinis aktyvumas, bet ir vis prastėjanti mityba. Nors galimybės dabar stulbinamos, daugybė vaikų valgo “šlamštmaistį”, geria visokius saldžius ar energinius gėrimus, o vaisius ir daržoves ignoruoja. Taigi pasiekę 16-os ar 18-os metų ribą jie būna jau stipriai apniokoję savo inkstus, virškinimo sistemą ar kepenis.