Matejus Karabínošas / Asmeninio archyvo nuotr.

Slovakas Matejus Karabínošas keturis mėnesius gyveno Lietuvoje. 22-ejų informatikos studentas po semestro Vilniaus universitete dalinasi su tinklaraščiu Euroblogas.lt savo įspūdžiais ir lygina abiejų šalių padėtį.

Giedrė Peseckytė, euroblogas.lt

– Tikriausiai visiems „Erasmus‟ studentams iki kaulų smegenų žinomas klausimas – kodėl pasirinkai Lietuvą studijų mainams?

– Apskritai „Erasmus+‟ mainai yra puiki galimybė studijų metu išbandyti kitą studijų sistemą kitoje Europos šalyje, tuo pačiu pažinti save, susirasti naujų draugų ir išgyventi naujas patirtis. Manau, kiekvienas studentas turėtų bandyti pasinaudoti šia galimybe.

Kai Slovakijoje kalbame apie Baltijos valstybes, jas laikome geriau išsivysčiusiomis už mūsų šalį.

Kodėl pasirinkau būtent Lietuvą? Kai Slovakijoje kalbame apie Baltijos valstybes, jas laikome geriau išsivysčiusiomis už mūsų šalį. Tiek ekonomiškai, tiek politiškai, tiek socialinės apsaugos prasme. Nežinau, kodėl susidaręs toks įvaizdis. Tikriausiai dėl to pasirinkau Lietuvą, be to, norėjau tobulinti ne tik anglų, bet ir rusų kalbą – žinojau, kad dalis visuomenės, bent jau vyresnioji karta, kalba rusiškai.

– Ar per šį semestrą tavo lūkesčiai pasiteisino? Radai Lietuvoje, ko tikėjaisi, o gal kažkuo nusivylei?

– Iš tiesų po keturių mėnesių Lietuvoje suprantu, kad jūs taip pat turite problemų, kaip ir Slovakija. Bet tikrai nesigailiu, kad pasirinkau praleisti semestrą čia. Žmonės, kuriuos sutikau, – tiek lietuviai, tiek kiti užsienio studentai – buvo labai malonūs, turėjau progų keliauti, studijuoti anglų kalba buvo naujas iššūkis. Nieko nesigailiu.

– Kokių skirtumų tarp šalių įžvelgei?

– Kuo Lietuva gali didžiuotis, tai sveikatos apsaugos sistema. Tai sakau iš savo patirties, remdamasis tuo, ką pats patyriau. Kai dėl sveikatos problemų lankiausi Santariškių klinikose, buvau sužavėtas, kaip viskas sutvarkyta, darbuotojai paslaugūs, šypsosi. Slovakijoje patekti pas gydytojus gerokai sunkiau, tvarkos ten mažai.

Slovakijoje viskas sutelkiama į Bratislavą ir visi sprendimai priimami ten.

Pastebėjau, kad Lietuvoje bandoma vystyti ne vien sostinę, o Slovakijoje viskas sutelkiama į Bratislavą ir visi sprendimai priimami ten, kai, rodos, politikai neturi jokio supratimo, kas dedasi šalies rytuose ar pietuose, už sostinės ribų.

Suprantu, kad Lietuvai gana sunku, nes neturi daug gamtinių išteklių, gamyklų. Slovakija tuo turtingesnė, turime geriau išvystytą pramonę, daugiau gamtinių išteklių.

– Abi šalys priklauso Europos Sąjungai (ES). Kaip manai, ką tai suteikia?

– Žinoma, tai – prekyba, verslo, ekonomikos plėtra. Šengeno zona leidžia keliauti, viena valiuta palengvina piniginius santykius. ES paramos fondai prisideda prie infrastruktūros vystymo, socialinės gerovės kūrimo. Mano galva, ES investuoja daug, kad šalys bendradarbiautų ir jaustųsi gerai.

– Ar matai tik pliusus, kad Slovakija yra ES narė?

– Buvimas viena iš 28 valstybių ir duoda, ir atima. Taip, kaip minėjau, šalis gauna paramos iš fondų, gerėja prekyba su užsienio valstybėmis. Tačiau mes taip pat turime mokėti savo dalį, klausyti nurodymų, nors kartais gal Slovakijai, nežiūrint visos ES gerovės, bet tik savo naudos, būtų patogiau elgtis kitaip.

Nemanau, kad faktas, jog dabar Slovakija pirmininkauja ES Tarybai, kažką pakeis.

Slovakijoje valdžioje – daug korumpuotų žmonių, dėl to dalis ES skiriamų pinigų nepasiekia tikslo. Pirmiausia reikia susitvarkyti šalies viduje, kad galėtume geriau išnaudoti ir suvokti narystės naudą.

Nemanau, kad faktas, jog dabar Slovakija pirmininkauja ES Tarybai, kažką pakeis. Tai, kuri šalis pirmininkauja, neturi jokios įtakos, vis tiek sprendimus priims visa ES. Taip pat reikia nepamiršti, kad didžiosios valstybės visuomet turės svaresnį žodį.

– Kokius pokyčius savo tėvynėje pastebi nuo įstojimo į ES?

– Viskas padidėjo – kainos, algos. Šalis vystosi teigiama linkme, bet dar reikia daug stengtis. Manau, kad ir demokratijos klausimu dar reikia labai daug dirbti ne tik Slovakijoje, bet ir Europoje. Dažnai dangstantis demokratija vyksta visai nedemokratiški dalykai.

Gediminas Vitkus / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

„Pirmą kartą istorijoje mums tenka susidurti su Europos Sąjungos (ES) narės išstojimo praktiniais aspektais ir politine takoskyra”, – nuo liepos pradėdama pirmininkauti ES Tarybai, skelbia Slovakija. Pirmą kartą šaliai, nare tapusiai 2004-aisiais kartu su Lietuva, tenka ir šios pareigos. Ir bene pirmą kartą per pastaruosius metus prie Bendrijos vairo stoja valstybė, kurios politinio elito dalis nusiteikusi taip euroskeptiškai.

Milda Petkauskaitė, euroblogas.lt

Pernykštis „Eurobarometro‟ tyrimas parodė, kad vos 40 proc. Europos piliečių pasitiki ES. Nors per metus šis rodiklis padidėjo 3 proc. punktais ir buvo didžiausias nuo 2011-ųjų, susvyravusios vienybės Bendrijoje išsaugojimas kartu su ekonominiu augimu bus svarbiausi Slovakijos pirmininkavimo iššūkiai bei tikslai.

– Pirmininkavimas ES Tarybai reiškia, kad ji tampa viena iš svarbių šios organizacijos sprendimų priėmimo dalyvių, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Gediminas Vitkus. – Nors Taryboje vienodai atstovaujama visoms šalims, praktika rodo, kad sprendimų priėmimui didžiausią poveikį daro penki veikėjai: pirmiausia – trys didžiosios valstybės (Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė), pasiūlymus teikianti Europos Komisija (EK) ir galiausiai – Tarybai pirmininkaujanti valstybė (šį pusmetį ja bus Slovakija).

Iš pirmininkaujančios šalies visi pirmiausia tikisi sąžiningo ir garbingo tarpininkavimo, kad būtų pasiekta kuo daugiau susitarimų.

Šiuo laikotarpiu Slovakija ne tik pirmininkaus posėdžiams, bet ir siūlys svarstomų problemų bei klausimų darbotvarkes, užsiims skirtingų šalių interesų bendrinimu ir derinimu. Tokia pozicija suteikia daug galimybių; pirmininkaujanti šalis sukaupia daug informacijos, gali atiduoti pirmenybę problemoms, kurios jai atrodo svarbesnės, ir „prilaikyti‟ tų klausimų, kurie jai mažiau aktualūs, sprendimą. Lygiai taip pat pirmininkaujanti šalis, atsižvelgdama į savo prioritetus, gali arba padėti greičiau susitarti, arba „vilkinti‟ sprendimo priėmimą.

Tačiau šių galimybių nereikėtų pervertinti. Visų pirma dėl to, kad pirmininkavimas trunka tik pusmetį, be to, svarstomų klausimų darbotvarkę dažniau diktuoja ne pirmininkaujanti šalis, bet nuolat besikeičianti tarptautinė ir Europos situacija. Todėl iš pirmininkaujančios šalies visi pirmiausia tikisi sąžiningo ir garbingo tarpininkavimo, kad būtų pasiekta kuo daugiau susitarimų.

– Kokį vaidmenį Slovakija vaidina kaip ES narė?

– Ji – nedidelė, kiek daugiau nei 5 mln. gyventojų turinti valstybė. Tai sudaro tik 1,1 proc. visos ES gyventojų. Slovakijos bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, siekia 77 proc. ES lygio.

Valstybės dydis, turimi resursai nesuteikia prielaidų Slovakijai būti labai įtakingai ir reikšmingai valstybei. Ji labiau žinoma kaip palyginti euroskeptiška valstybė. Jos politinis elitas susiskaldęs.

Ypač kategoriškos pozicijos Slovakijos vyriausybė laikosi pabėgėlių krizės klausimu ir prieštarauja EK pasiūlytai pabėgėlių srauto pasidalijimo tarp ES šalių pagal kvotas sistemai.

Šalies prezidentas Andrejus Kiska ir ministras pirminkas Robertas Fico labai skirtingai vertina Europos vienijimąsi. Prezidentas pasižymi proeuropietiškomis pažiūromis, užtat premjeras ne kartą kritiškai vertino EK ir jos pastangas. Ypač kategoriškos pozicijos Slovakijos vyriausybė laikosi pabėgėlių krizės klausimu ir prieštarauja EK pasiūlytai pabėgėlių srauto pasidalijimo tarp ES šalių pagal kvotas sistemai.

– Kokią naudą šaliai atneš pirmininkavimas ES?

– Priklauso nuo to, kaip suprasime naudą. Kalbant apie tiesioginę materialinę ekonominę naudą – jokios. Kalbant apie šalies matomumą, žinomumą (kas aktualu mažoms valstybėms), be jokios abejonės, Slovakija taps žinomesnė. Jos iniciatyva surengti specialų, ES ateičiai skirtą Europos vadovų tarybos posėdį ne Briuselyje, o Bratislavoje trumpam pavers šį miestą politine Europos „sostine‟.

– Kiek Slovakija pajėgi imtis šios atsakomybės dabar, kai susvyravusi ES vienybė ir stabilumas?

Pirmininkauti Slovakijai vis dėlto bus gana sunku, nes ES išgyvena virtinę krizių: vegetuojanti ekonomika, pabėgėliai, terorizmo grėsmė. Prie to dar prisidėjo Jungtinės Karalystės referendumas.

– Nėra jokio pagrindo manyti, kad Slovakija būtų nepajėgi susidoroti su pirmininkavimu ES Tarybai. Nereikėtų painioti pirmininkavimo vienai, nors ir labai svarbiai, ES institucijai (kas yra labiau biurokratinė užduotis) su bendresne politine lyderyste ES. Slovakija pastarosios užduoties nei gali, nei siekia imtis.

Galiausiai net jei pirmininkaujančios valstybės vyriausybė dėl politinių nesutarimų ar valdžios krizės negalėtų efektyviai veikti, mažai tikėtina, kad dėl to sutriktų ES Tarybos darbas.

Prognozuočiau, kad pirmininkauti Slovakijai vis dėlto bus gana sunku, nes ES išgyvena virtinę krizių: vegetuojanti ekonomika, pabėgėliai, terorizmo grėsmė. Prie to dar prisidėjo Jungtinės Karalystės referendumas.

Tačiau pirmininkaujant tokiu sudėtingu metu atsiranda ir daugiau galimybių. Atsakydamas į klausimą, ką siūlytų daryti Škotijai, kuri, skirtingai nei Anglija, nori likti ES, pusiau rimtai, pusiau juokais pasiūlė pasidalinti Slovakijos ir Čekijos vadinamųjų „velvetinių‟ skyrybų patirtimi.

"Scanpix" nuotr.

Jungtinė Karalystė nutarė palikti Europos Sąjungą (ES), o nuo liepos 1-osios ES Tarybai ėmė pirmininkauti Slovakija. Šalis, kurios premjeras atvirai deklaruoja Europoje nenorintis matyti nei pabėgėlių, nei musulmonų. Karšti šio vidurvasario pokyčiai, regis, Europą gali apsvilinti ir labiau.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Kaip ir Lietuva, Slovakija priklauso ES jau dvylika metų, o ES Tarybai iki gruodžio 31 dienos pirmininkaus pirmą kartą. Kartu su pusmetį prieš tai pirmininkavusiais Nyderlandais ir pusmetį po jos pirmininkausiančia Malta ji sudaro vadinamąją pirmininkavimo trijulę. Trys valstybės drauge rengia bendrą pusantrų metų programą, kiekviena paruošdama konkretesnį ir smulkesnį savo 6 mėnesių trukmės planą.

Galima tik numanyti, kokia įtampa sklandė Bratislavoje paskutinę birželio savaitę.

Slovakai galutinę programą pristatė likus vos dienai iki pirmininkavimo pradžios. Galima tik numanyti, kokia įtampa sklandė Bratislavoje paskutinę birželio savaitę: ligtolinius planus iš esmės sujaukė Jungtinė Karalystė, nuspręsdama pasitraukti iš ES. Šį pusmetį prie jau numatytų darbų prisideda ir šio unikalaus proceso administravimas: pirmą kartą pagal Lisabonos sutarties 50 straipsnį pačios šalies narės prašymu bus inicijuotas jos išstojimas.

Ne mažesnę įtampą dar gerokai iki tol ir patys slovakai sukėlė Briuselyje, Strasbūre ir Liuksemburge. Mat pastarajame įsikūrusiam Europos Teisingumo Teismui praėjusį gruodį įteikė ieškinį dėl ES plano paskirstyti į Europą plūstančius pabėgėlius pagal privalomą kvotų sistemą. Vadinamoji Višegrado ketveriukė (Čekija, Lenkija, Vengrija ir Slovakija) prieglobsčio prašytojų įsileisti nenori ir tam aktyviai priešinasi.

Jei iki šiol galėjo būti diplomatiškai tildomas, dabar, Slovakijai ėmus pirmininkauti, tai padaryti bus gerokai sunkiau.

Slovakijos premjeras Robertas Fico sistemą viešai pavadino visišku fiasko, o plūstančių pabėgėlių srautą mato kaip grėsmę tiek Europai, tiek savo šaliai: „Slovakija yra krikščioniškas kraštas. Negalime toleruoti 300-400 tūkst. musulmonų pabėgėlių, kurie mūsų žemėje pradės statyti mečetes, taip pakeisdami šalies gamtą, kultūrą ir vertybes, antplūdžio. Daugiakultūriškumas tėra fikcija, įsileidę migrantus turėsime tik problemų.“

Toks kategoriškas požiūris iš esmės kertasi su europietiškomis vertybėmis. Ir jei iki šiol galėjo būti diplomatiškai tildomas, dabar, Slovakijai ėmus pirmininkauti, tai padaryti bus gerokai sunkiau.

Vienas iš prioritetų – Europos perkrovimas

Oficialioje Slovakijos pirmininkavimo programoje, be abejo, nėra tokių aršių ir kategoriškų teiginių, kuriais jau spėjo pagarsėti jos premjeras. Nurodomos pagrindinės trys Europą šiuo metu slegiančios problemos: sumaištį kelianti migracija ir pabėgėlių krizė, vis šiurpesni teroristiniai išpuoliai, slogūs finansinės-ekonominės krizės padariniai.

Šalis nares Slovakija kviečia permąstyti ambiciją kurti vieningą, darnią ir atsparią Sąjungą, dirbti atkuriant prarastą piliečių pasitikėjimą šiuo alternatyvų neturinčiu projektu. O artimiausius šešis mėnesius žada koncentruotis ties keturiais prioritetais:

1. Ekonomiškai stipri Europa. Visapusiškai stiprinti ES ekonomiką ir kurti naujas darbo vietas bus siekiama pasitelkiant ir toliau vystant jau sukurtus ekonominio augimo instrumentus:

Europos strateginių investicijų fondą, stiprinantį Europos investicinio banko pajėgumą prisiimti didesnę riziką investuojant;

Kapitalo rinkų sąjungą, naujoms ir mažoms įmonėms suteikiančią finansavimo šaltinius, sumažinančią kapitalo pritraukimo sąnaudas, o santaupų neturintiems asmenims suteikianti daugiau alternatyvų;

Ekonominę pinigų sąjungą, koordinuojančią bendrą ekonominę (euro) politiką ir

Bankų sąjungą, turinčią užkirsti kelią galimoms krizėms bei užtikrinančią ekonominį stabilumą.

Slovakija žada padaryti viską, kad būtų laiku patvirtintas pagrindinis ekonominis instrumentas – ES biudžetas.

2. Moderni vidaus rinka. Toliau bus intensyviai dirbama kuriant Energetikos sąjungą, kuria siekiama gerinti Europos energetinį saugumą ir kovoti su klimato kaita. Piliečių galimybes dirbti virtualiai bus stengiamasi stiprinant bendrąją skaitmeninę rinką. Besirūpinant šiais piliečių poreikiais, nebus pamiršta ir mus supanti aplinka: Slovakija planuoja plėtoti antrinių žaliavų perdirbimu grįstą ekonomiką (angl. cycling economy).

3. Tvari migracijos ir prieglobsčio politika. Pabėgėlių kvotų atžvilgiu neigiamai nusiteikusi Slovakija tvarią politiką supranta kaip kur kas stipresnę Europos išorinių  ir išmaniųjų sienų (angl. smart borders) apsaugą, tad didesnės kontrolės reikia tikėtis ne tik žemyno krantuose, bet ir oro uostuose. Tikimasi, kad tai turėtų stabilizuoti pastaruoju metu ne visai pilnavertį Šengeno zonos veikimą. Išorinių sienų apsaugai stiprinti bus siekiama dar glaudesnio bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis.

4. Europos vaidmens pasaulyje stiprinimas. Slovakija ketina stiprinti paskutiniais metais kiek įtemptus ryšius su ES Rytų ir Pietų kaimynėmis. Bus tęsiama Bendrijos plėtra palaikant šalių-kandidačių įstojimo pagreitį įgavusius procesus bei toliau bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis.

Visa tai skamba taikiai, diplomatiškai ir lyg saldainiukas supakuota į patrauklų pristatomąjį filmuką.

Tačiau jo pabaigoje skambantis šūkis atskleidžia Slovakiją savo pirmininkavimu siekiant iš esmės supurtyti ir perkrauti Europą (angl. recharging Europe), kuri pastaruoju metu primena tik vietoje stovinčią ir rankomis beviltiškai skėsčiojančią močiutę.

Kritiškų nuomonių ES turėtų klausytis atidžiau, tapti lankstesne, ne tokia biurokratiška ir labiau reaguojanti į įvairovę.

„Esame etape, kuomet atėjo laikas įveikti baimes – savo piliečių, migracijos, terorizmo, taip pat politikų, negebančių tvarkytis su ištikusiomis krizėmis. Krizės veda į piliečių nepasitikėjimą visa ES, stiprina ekstremizmą ir nacionalizmą“, – pastarajame Europos Vadovų Tarybos susitikime sakė R.Fico.

Pačią ES jis apibūdino kaip įspūdingą ir unikalų tvarinį – neidealų, tačiau neturintį sau jokios alternatyvos. „Kritiškų nuomonių ES turėtų klausytis atidžiau, tapti lankstesne, ne tokia biurokratiška ir labiau reaguojanti į įvairovę“, – sakė jis. Europai nebus lengva ignoruoti kritiškas nuomones, kai Tarybai pirmininkaus viena kritiškiausių jos narių.

Ar po „Brexit” sulauksime „Slexit”?

Slovakijai teko nelengvas iššūkis suvaldyti Europą ištikusias krizes. Iki šiol jos premjerui netrūko drąsos snaudžiančią Bendriją kritikuoti, norėtųsi tikėti, kad nepritrūks ir vadovaujant ateinančius šešis mėnesių. Deja, tuo tikėti sunku žinant, kad jo paties padėtis gimtojoje Slovakijoje darosi kiek įtempta.

Slovakai nenori, kad ateinantį pusmetį visos ES sienų apsaugos ir pabėgėlių klausimus kuruotų susikompromitavęs šalies vidaus reikalų ministras.

Tūkstančiai slovakų birželio pabaigoje išėjo į gatves reikalaudami vidaus reikalų ministro Roberto Kalinako atsistatydinimo. Šis esą sudaręs sandėrį su nekilnojamo turto verslininku Ladislavu Basternaku, įtariamu finansinėmis machinacijomis ir mokesčių slėpimu. Premjeras R.Fico ministrą gina, o pats gyvena L.Basternakui priklausančiuose apartamentuose. Kilus skandalui opozicija ne kartą ragino vyriausybės vadovą bent jau išsikraustyti iš galimai nusikaltėliui priklausančio nuomojamo būsto, tačiau šis atsisako. Bratislavoje įtampa ir susierzinimas dėl to kyla vis labiau – slovakai nenori, kad ateinantį pusmetį visos ES sienų apsaugos ir pabėgėlių klausimus kuruotų susikompromitavęs šalies vidaus reikalų ministras.

Jungtinei Karalystei nusprendus išstoti iš ES, panašių kalbų pasigirdo ir Slovakijoje. Mat čia per kovą vykusius rinkimus į parlamentą pateko 14 itin nacionalistiškai ir agresyviai nusiteikusios Slovakijos žmonių partijos (LSNS) atstovų. Ši net ėmė rinkti parašus siekdama inicijuoti Slovakijos išstojimą iš ES.

Tokiame kontekste akivaizdu, kad Slovakijos pirmininkavimo proga sukurtas logotipas žaismingai keičiasi ne šiaip sau –  artėjantis pusmetis ES bus kupinas pačių įvairiausių nuotaikų ir grimasų.

* Ahoj slovakiškai reiškia labas.

Tigrais pasaulio ekonomistai vadina sparčiai augančias ekonomikas. Galima paminėti Azijos, Baltijos, Keltų tigrą, o nuo 2002 m. apžvalgininkams jau žinomas ir Tatrų tigras – Slovakija. Įspūdingu ekonomikos šuoliu 2002–2007 m. išsivadavusi iš Čekijos šešėlio, kiek smuktelėjusi per ekonominę krizę, dabar ji vėl sparčiai gerina savo ūkio rodiklius. Šįkart šalis gerais ekonominiais rezultatais drąsinasi aplenkti savo vyresniąją sesę ir nuolatinę konkurentę Čekiją.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Nuo tankų prie automobilių

1993 m. sausio 1 d. Slovakija taikiai išsiskyrė su Čekija, su kuria bendroje valstybėje išbuvo 75-erius metus (su 6 metų pertrauka per Antrąjį pasaulinį karą). Iš bendros šalies Slovakija paveldėjo įspūdingą karo pramonę.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietai, išnaudodami Čekoslovakijos patirtį karinėje srityje, inicijavo ištisą pramonės kompleksą, kurį dėl visa ko buvo nutarta steigti arčiau Sovietų Sąjungos sienos, taigi Slovakijoje (dabartiniais laikais tai bendra siena su Ukraina). Net 28 didelės karinės gamyklos mažoje šalyje kūrė ir pardavinėjo tankus, šarvuotas mašinas, artilerijos pabūklus ir daug kitų gaminių. Toje srityje dirbo per 140 tūkst. žmonių, o didžioji dalis ginklų buvo eksportuojama į kitas Varšuvos pakto šalis. Griuvus geležinei uždangai, tokių karo pramonės pajėgumų nebereikėjo, prasidėjo privatizacija ir darbuotojų mažinimas. Regione nedarbas šoktelėjo iki 15 proc., tačiau tada šį potencialą pastebėjo automobilių gamintojai.

2007 m. šalis tapo Nr. 1 pasaulyje pagal pagamintų automobilių skaičių vienam gyventojui.

Geras susisiekimas su Vakarų Europa, daug kvalifikuotų inžinierių, mokančių surinkti ir taisyti autotechniką, išplėtota švietimo sistema ir gerokai mažesni atlyginimai nei automobilių mekoje – Vokietijoje. Į Slovakiją atsikraustė „Peugeot SA“, paskui ją KIA, gamybą plėtojo „Volkswagen“, ir 2007 m. šalis tapo Nr. 1 pasaulyje pagal pagamintų automobilių skaičių vienam gyventojui. Šią sėkmę lydėjo daug naujų darbo vietų, augantis mokesčių surinkimas ir neįtikėtinas 14 proc. ekonomikos šuolis 2007 m. pabaigoje.

Austrijos sostinė – Bratislava?

Kita didelė Slovakijos sėkmė, be automobilininkų investicijų, yra jos sostinės Bratislavos geografinė padėtis. Vos 58 min. traukiniu nuo buvusio imperijos centro Vienos! 2 valandos kelio nuo Budapešto ir Čekijos pramonės centro Brno, nuo Prahos vos 4 valandos. Puikus tiesioginis susisiekimas lėktuvais, laivais, automobiliais ar autobusais.

Bratislava vienintelis didelis Slovakijos miestas, todėl į sostinę traukia jaunimas ir profesionalai iš visos šalies, čia susikoncentravusios dauguma mokslo ir kultūros įstaigų.

Naujas galimybes iliustruoja sparčiai didėjantis biurų plotas, jis Bratislavoje pasiekė 1,5 mln. kv. m. Palyginimui, didesniame gyventojų skaičiumi Vilniuje biurų plotas siekia apie 600 tūkst.

Tokį puikiai pasiekiamą ir jauną miestą užplūdo investicijos, ypač iš gretimos Austrijos. Naujas galimybes iliustruoja sparčiai didėjantis biurų plotas, jis Bratislavoje pasiekė 1,5 mln. kvadratinių metrų. Palyginimui, didesniame gyventojų skaičiumi Vilniuje biurų plotas siekia apie 600 tūkst. kvadratinių metrų, nors Lietuvoje daug kalbama apie biurų plėtrą.

Vienos ir Bratislavos politikai jau pradėjo kalbėti apie dvimiestį, simboliškai šiuo vardu pavadinę tarp abiejų miestų Dunojumi plaukiojantį greitąjį laivą. 60 km atstumas tarp abiejų sostinių centrų jau urbanizuotas, o žemės sklypai regione vis labiau brangsta.

Vienas turtingiausių regionų Europoje

Į Slovakijos sostinę investavo ir nemažai tarptautinių paslaugų bei informacinių technologijų milžinių, tokių kaip „IBM“, „Dell“, „Lenovo”. Tai leido Bratislavai tapti antru greičiausiai ekonomiškai augančiu regionu po Varšuvos visoje Rytų Europoje.

Kylant sostinės ekonomikai ir į ją viliojant talentus, vis labiau didėja atotrūkis nuo kitų šalies regionų. Atlyginimai ir gerovė šalyje jau skiriasi apie 1,5 karto ir toliau auga. Vyriausybė, siekdama mažinti skirtumus, smarkiai persiskirsto finansus, sostinei palikdama tik apie 30 proc. surenkamų mokesčių, todėl patys sostinės gyventojai nejaučia, kad gyventų labai turtingai.

Slovakijos Tatrai yra vieni iš labiausiai lankomų kalnų visoje Europoje.

Slovakijos provinciją gelbėja tik turizmas. Vis daugiau turistų atvyksta į Aukštųjų Tatrų regioną – žiemą slidinėti, vasarą mėgautis gamtos žygiais. Kaip skelbia Europos Komisija, Slovakijos Tatrai yra vieni iš labiausiai lankomų kalnų visoje Europoje, tačiau kartu pabrėžiama, kad turistai nėra patys pinigingiausi ir Slovakijoje išleidžia gerokai mažiau nei Austrijoje, Italijoje ar Prancūzijoje.

Vis dėlto slovakai labai patenkinti ekspertų skaičiavimais, kad pagal Bratislavoje sukuriamą BVP vienam gyventojui regionas yra tarp pačių turtingiausių visoje Europoje, aplenkdamas net Vieną ir, kas patiems slovakams smagiausia, Prahą.

Aplenkti Čekiją

Gyvendami Čekoslovakijoje, slovakai visada buvo tarsi vargšai giminaičiai. Prahos politikai nuolat pabrėždavo, kad slovakai jiems skolingi, nes Praha juos remia finansiškai ir ekonomiškai. Šie ginčai buvo ypač sustiprėję 1992 m. prieš atsiskyrimą, todėl nenuostabu, kad Čekijoje už atsidalinimą pasisakė net didesnė gyventojų dalis nei kaimyninėje Slovakijoje.

Čekija ilgą laiką dominavo ne tik ekonominėje, bet ir kultūrinėje bei mokslinėje srityse. Dar ir dabar daug slovakų gerai kalba čekiškai, žiūri jos televizijos programas, o Slovakijos žiniasklaida aktyviai domisi kaimynų naujienomis. Čekijoje yra priešingai: daug labiau domimasi kaimynės Vokietijos reikalais, o apie slovakus mėgstami tik anekdotai.

Taigi Slovakijos politikams yra didelis iššūkis ir azartas įrodyti sau, šaliai ir pačiai Čekijai, kad jie ne tik nė kiek ne blogesni, bet net ir geresni. 2009 m. regioną sudrebino Slovakijos įsivestas euras, to Čekijai padaryti nepavyko. Slovakai džiaugėsi, kad pagaliau pavyko aplenkti kaimynus. Praha akivaizdžiai susierzino – prezidentas Vaclavas Klausas apskritai nutarė inicijuoti diskusijas apie euro naudą ir gerokai pats prisidėjo juodindamas bendrą valiutą. Dėl tokių politikų kalbų smarkiai sumažėjo ir gyventojų parama euro zonai, nors iki slovakiško euro pasirodymo 2009 m. čekų visuomenės dauguma ją rėmė.

Šalių varžybos nesibaigia. Čekija paskutiniu metu demonstruoja puikius ekonomikos rodiklius ir dauguma parametrų rodo, kad ji perima sėkmingiausios Rytų Europos šalies statusą iš klumpančios Slovėnijos. Tačiau „Deloitte” ekonomistai pabrėžia per didelę Čekijos priklausomybę nuo Vokietijos ir teigia, kad iki 2020 m. ją aplenks didesnį pagreitį ir potencialą turinti Slovakija. Tokią prognozę paremia ir praeitų metų pabaigos žinia, kad pavyko privilioti dar vieną pramonės milžiną „Jaguar Land Rover” su 1 mlrd. svarų sterlingų investicija Nitros mieste.

Nuolat auganti automobilių pramonė, investicijoms ir gyvenimui patraukli Bratislava, graži gamta su įspūdingais kalnais – tai Tatrų tigro sėkmės formulė, vėl stebinanti visą Europą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 14 d.

Krokuva / Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvendamas Berlyne daugiau kaip 7 metus, išbandžiau kone dešimtis skirtingų būdų, kaip sugrįžti į gimtinę. Kadangi į Lietuvą grįžtu bent 3-4 kartus per metus, vis svajoju susirasti tą idealų maršrutą. Buvo metų, kai tiesioginis susisiekimas lėktuvais ir autobusais buvo itin prastas, todėl pradėjau eksperimentuoti. Būtent iš šių daugiamečių eksperimentų ir gimė žemiau aprašomas maršrutas. Jis nėra nei tiesiausias, nei trumpiausias. Visgi išlieka santykinai pigus, o visi bilietai gali būti nupirkti vos ne tą pačią dieną.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Bet įspūdžiai iš šios kelionės – neįkainojami. Jaučiuosi lyg filme: štai aš prie senosios karališkosios pilies, dabar stebiu stirnas, besileidžiančias nuo didingų kalnų, ilsiuosi prie žydrojo Dunojaus, o šalia braška socialistinius laikus menantis tramvajus, valgau tikrąjį „Sacher“ tortą prie Vienos operos ir mąstau apie gyvenimą atokiose Prahos senamiesčio gatvėse.

1 diena. Pasisveikinimas su Vaveliu

Daugelis sutiktų, kad didžiausia „kliūtis“ vykstant antžeminiu transportu į Vakarų Europą yra beribės Lenkijos kelių platybės. Nori ar nenori, visgi reikės sugaišti jose vieną pilną dieną. Mane kelionė skersai Lenkiją – iš rytų į vakarus – veikia itin depresyviai, todėl nusprendžiau išbandyti pietų kryptį. Tai ne tik padėjo sutaupyti laiko per iki skausmo pažįstamą vidurinės Lenkijos kraštovaizdį ir spalvotų daugiabučių miestelius, bet atvėrė akis į daugybę naujų maršrutų, iš kurių pristatysiu vieną greičiausių, bet tuo pačiu įdomesnių.

7.00–12.40 val.  Vilnius – Varšuva. Tai ilgiausia atkarpa per visą keturių dienų kelionę. Bet kadangi nuo praeitų metų šiuo maršrutu kursuoja ypač patogus autobusas, viena maloniausių. Paprastai negaliu miegoti autobusuose, bet šiame ankstyvą rytą miegu kaip kūdikis. Vairuotojai nemokamai dalija mineralinį vandenį, taip pat galite pasivaišinti kava ar arbata. Veikia bevielis internetas. Išlipęs Centrinėje stotyje turiu apie valandą užkąsti ir susirasti platformą, iš kurios išvyksta traukinys į Krokuvą.

13.55–16.10 val. Varšuva – Krokuva. Jeigu panašus traukinys važiuotų iš Varšuvos į Berlyną, galbūt net nebūčiau ieškojęs kitų alternatyvų. Traukinys tarp dabartinės ir buvusios Lenkijos sostinės prilygsta moderniausiems Vakarų Europos traukiniams. Laikas jame tikrai neprailgsta. Ir vėl „netikėtai“ skelbiama apie atvykimą. Krokuvos centrinėje stotyje palieku daiktus bagažo saugykloje ir išeinu į miestą. Trys valandos – optimalus laikas pasivaikščioti po Senamiestį, nueiti prie Vavelio ir suvalgyti „hipsterišką“ burgerį Kazimieže.

Dmitrijus Kulikas / Asmeninio archyvo nuotr.

19.20–21.20 val. Krokuva – Zakopanė. Renkuosi regioninį autobusą, nes vykstantis iš Varšuvos gali vėluoti. Truputį mažiau komforto, bet neblogai. Panašiomis sąlygomis dar prieš dešimt metų 17 valandų autobusu važiuodavau iš Vilniaus į Berlyną. Atvykęs į Zakopanę pradedu giliai kvėpuoti, grynas kalnų oras svaigina. Paprastai rezervuoju kambarį viename iš dviejų didelių socialistinius laikus menančių pensionų, kurie įsikūrę vos porą šimtų metrų nuo stoties. Kambarys dviem kainuoja apie 20 eurų, vienam tiek pat. Į kainą įskaičiuoti netikėtinai skanūs pusryčiai.

Nors ir vėlyvas vakaras, bet jėgų dar užtenka išeiti į Krupówki – Zakopanės „Basanavičiaus“ gatvę, kur gausu įvairiausių parduotuvių ir restoranų. Lyginant Tatrus su Lietuvos pajūriu, Zakopanė būtų Palanga, o kitoje kalnų pusėje − Slovakijoje – išsibarsčiusi Tatrų Neringa – miestas Vysoké Tatry. Ten keliausiu rytoj.

2 diena. Kylam aukštai

9.15–10.30 val. Zakopanė–Tatranská Lomnica. Koks nebūtų viliojantis naktinis gyvenimas Zakopanėje, geriau praleisti vakarą ramiai, nes ryte laukia vaizdingiausias maršrutas visos kelionės metu. Tvarkingas retro autobusas iš socialistinių laikų, o aplink tik didingi kalnai. Tęsiant palyginimą su Neringa, Tatranská Lomnica būtų Tatrų Juodkrantė – idiliškas miestelis aukščiausių viršukalnių papėdėje. Apsistoju viename iš XIX a. pensionų (20-25 eurų asmeniui), esančių tarp autobusų stoties ir keltuvo į Lomnicos viršūnę – 2634 metrų viršukalnės.

Jaučiuosi lyg Weso Anderso filme „Viešbutis „Grand Budapest“. Virš mano pensiono didingai kyla viešbutis „Didžioji Praha“, kuris neabejotinai inspiravo amerikiečių režisierių. Palieku daiktus, greitai pavalgau viename iš nuostabių ir santykinai pigių restoranėlių ir – į kalnus.

Dėmesio! Jei jūs nesate patyręs kalnų keliautojas, įvertinkite orus. Jei smarkiai apsiniaukę ar lyja, geriau nuvažiuokite į Tatrų Nidą – Štrbské Pleso, kur galėsite pasivaikščioti aplink didžiausią kalnų ežerą. Bet jei orai nors kiek kelia optimizmo, likite Lomnicoje. Net esant nedideliems krituliams, jūs galite pakilti su keltuvu į Skalnaté pleso (1754 m, taip pat galite pėsčiomis, nors ši atkarpa nėra pati vaizdingiausia), kur atsidursite prie pačių aukščiausių Tatrų viršukalnių.

Kylant i Svitovką / Asmeninio archyvo nuotr.

Jei orai geri ir norite dar daugiau nepakartojami įspūdžių, eikite maršrutu link Svištovka viršukalnės (2034 m). Nusileisti galite kaip atėję (su ar be keltuvo) arba iš kitos kalnų pusės – link Zelené pleso, įspūdingo ežero viršukalnių apsuptyje. Prie ežero visą parą veikia „chata“, kur galėsite skaniai ir sočiai pavalgyti ir, kaip vietiniai kalnų keliautojai, atsigerti „tatransky čaj“ – kalnų arbatos su 50-70 proc. alkoholio turinčia trauktine. Grįšite per nuostabų slėnį iš kitos Lomnicos pusės – viešbučio „Didžioji Praha“ pusės.

3 diena. Skirtingi pasauliai abipus Dunojaus

6.40–12.05 val. Tatranská Lomnica – Bratislava. Kalnų nuotykiai ar grynas oras padaro savo. Būdamas „pelėda“, kalnuose pabundu labai anksti. Specialistai jums paaiškins, kodėl taip yra. Bet faktas yra faktas. Ypač Tatruose, kur, kaip teigiama, yra ypatingas „šampaninis“ oras (skirtingai nuo Alpių, Tatruose iki pat viršukalnių pilna augalijos). Todėl drąsiai galima išvykti anksčiau, jėgų bus tikrai. Iš geležinkelio stoties išvyksta vietinis traukinukas į Studený potok, iš ten jau laukia toks pats į Popradą. Dar šį rudenį kelionė iš Poprado į Bratislavą truko vos kelias valandas, dabar – dėl bėgių remonto − 4 val. 40 min.

Bet jei keliauti, tai keliauti. Siūlyčiau susirasti viešbutį ar hostelį tarp geležinkelio stoties ir Obchodná gatvės (10-20 eurų asmeniui), palikti daiktus, skaniai pavalgyti ir traukti bent kelioms valandoms į Vieną, sugalvojus kokį nors konkretų tikslą. Pavyzdžiui, paskutinį kartą aš taip dariau norėdamas apsilankyti Andy Warholo parodoje Albertinos muziejuje.

14.38–15.43 val. // 20.16–21.22 val. Bratislava − Viena – Bratislava. Labai mėgstu trumpas koncentruotas išvykas į didmiesčius, nes laiko rėmai verčia mąstyti kūrybiškai. Paprastai tos kelios valandos palieka kur kas gilesnių įspūdžių negu kelios dienos betikslio vaikščiojimo. O ką jūs nuveiktumėte per 4 valandas Vienoje?

Bratislava / Asmeninio archyvo nuotr.

Vėlyvą vakarą reikia būti tik Bratislavoje, kur, kaip bebūtų keista, naktinis gyvenimas yra daug intensyvesnis ir įdomesnis nei Vienoje. Pradėkite nuo Židovska gatvės, kur galėsite atsipalaiduoti viename iš barų. Po to pakilkite į Pilies kalną, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas į miestą. Grįžkite, vėl atsipalaiduokite ir leiskitės į Senamiestį. Naktį Bratislava yra gražiausia.

4 diena. Atrask savąją Prahą

10.10–14.10 val. Bratislava – Praha. Po gana intensyvios ir ilgos vakarykštės dienos norisi ilgiau išsimiegoti. Įsėdus į traukinį „Hungaria“, kurio vagone-restorane tiesiog privalote paragauti vengriškos kiaušinienės, bent jau man atsiranda apgaulingas jausmas – galbūt grįžtama į kalnus? Deja… Nors ir, švelniai tariant, Praha nėra blogiausia alternatyva, nerimą kelia „milijonai“ turistų, kurie tiesiog paralyžuoja Senamiestį. Pernešęs lagaminą į autobusų stoties bagažo skyrių, aš paprastai bandau susirasti prieglobstį Naujamiestyje, parke Petrino kalvoje ar atokesnėse gatvelėse prie Prahos pilies. Kitokia − manoji 4 valandų − Praha apjungia modernų „hipsterišką“ ritmą, didelio parko ramybę ir turistų beveik nesužlugdytą viduramžio dvasią.

18.00– 22.55 val. Autobusas į Berlyną yra beveik toks pat patogus kaip iš Vilniaus į Varšuvą. Dar vienas pliusas – prie kiekvienos sėdynės įmontuoti ekranai su daugybe filmų. Pasidėję daiktus apie vidurnaktį galite būti bet kuriame iš Berlyno „party“ rajonų. Spėjote laiku, viskas tik prasideda.

Slovakija turėtų atsisakyti euro ir sugrįžti prie kronos, kurią naudojo iki 2009 metų, jei euras ir toliau jaus spaudimą, pirmadienį pareiškė parlamento narys Richardas Sulikas (Ričardas Sulikas).

“Slovakijai laikas nustoti aklai pasitikėti euro zonos vadovais ir parengti planą B, kuris yra Slovakijos kronos susigrąžinimas”, – sakė jis.

“Slovakijos prisijungimą prie euro zonos paskatino stabilios valiutos ir patikimų įstatymų pažadai”, – sakė jis ir pridūrė, jog šalis turėjo sunkiai dirbti, kad reformuotų ekonomiką ir atitiktų stojimo į euro zoną kriterijus.

“Šiandien, praėjus dvejiems metams, turiu pasakyti, kad tos pačios taisyklėms negalioja visiems, tai reiškia, kad jos šiuo metu išvis negalioja, o Europos Komisijos veiksmai toli gražu nėra atsakingi”, – sakė R.Sulikas.

Pasak jo, Europos Sąjungos paramos programa, kuria šiemet pasinaudojo Graikija ir Airija, buvo siekiama apsaugoti privačių bankų pelną.

Slovakija buvo vienintelė šalis nesutikusi su pagalba Graikijai.

Slovakijos kairiųjų opozicija šeštadienį įvykusiuose vietos valdžios rinkimuose pasiekė užtikrintą pergalę ir gavo merų postus keturiuose iš aštuonių regionų sostinių, rodo sekmadienį paskelbti galutiniai rezultatai.

Šis balsavimas buvo laikomas išbandymu išlaidas mažinti nusiteikusiai centro dešiniųjų vyriausybei, suformuotai po visuotinių rinkimų prieš penkis mėnesius. Nors tuos rinkimus laimėjo kairioji partija “Smer – socialinė demokratija” (Smer – socialna demokracia), ji liko opozicine jėga, nes nesugebėjo rasti koalicijos partnerių.

“Smer” dabar turės merus keturiuose svarbiuose miestuose, tarp jų – sostinėje Bratislavoje. Koalicijos partijų remiami kandidatai laimėjo dviejuose miestuose, o dar du merai bus nepriklausomi, pranešė centrinė rinkimų komisija.

Bratislava, kuri tradiciškai būdavo dešiniųjų bastionas, savo politinę orientaciją pakeis po dviejų dešimtmečių. Čia “Smer” remiamas Milanas Ftačnikas įveikė buvusią aktorę ir ambasadorę Magdą Vašaryovą (Magdą Vašariovą), kurios kandidatūrą buvo iškėlusi koalicija.

Tačiau M.Ftačnikui teks labai pasistengti, kad rastų bendrą kalbą su municipaline taryba, kurioje dominuoja koalicijos partijos.

“Smer” kandidatas taip pat laimėjo mero vietą šalies rytuose esančiame antrajame pagal dydį Košicės mieste.

Premjerė Iveta Radičova sveikino didelį rinkėjų aktyvumą, kuris buvo 49,69 procento. Iš viso beveik 3 tūkst. Slovakijos miestų ir kaimų balsavimo teisę turi 4 mln. žmonių.

Tačiau premjerės liberali partija Slovakijos demokratinė krikščionių sąjunga (Slovenska demokraticka a krest’anska unia, SDKU) turėjo pripažinti pralaimėjimą šiuose rinkimuose.

“Šie municipalitetų rinkimai mums gerai nesibaigė. Mes pralaimėjome”, – konstatavo SDKU pirmininkas Mikulašas Dzurinda.

“Rinkimų rezultatai rodo kairiųjų pozicijų stiprėjimą didžiuosiuose miestuose, kur kandidatų priklausomumas partijoms yra svarbesnis”, – sakė politikos analitikas Grigorijus Mesežnikovas.

“Tačiau aš neinterpretuočiau šių rezultatų kaip atsisakymo priimti centro dešiniųjų koalicijos taupymo priemones”, – pridūrė jis.

+370 5 2058525 begin_of_the_skype_highlighting              +370 5 2058525

Slovakai nori atnaujinti derybas su lenkais dėl žiemos olimpinių žaidynių surengimo – informuoja šios šalies televizija TVN24.

Jas drauge rengtų Slovakijos Poprado ir Lenkijos Zakopanės miestai.

Pranešama, kad iki šiol vykusius pokalbius šia tema nutraukė Lenkijos Prezidento lėktuvo katastrofa prie Smolensko (Rusija), kurios metu žuvo šalies vadovas Lechas Kaczynskis ir Lenkijos olimpinio komiteto pirmininkas Piotras Nurowskis.

Slovakai derybas norėtų atnaujinti dar šiais metais. Tai priminė ir Aukštųjų Tatrų miesto turizmo draugijos pirmininkas Peteris Chudy. Pasak jo, laiko liko mažai, nes sprendimas dėl 2022 metų žiemos olimpinių žaidynių vietos bus priimtas po trejų metų.