Į 2015-uosius žengiame apsisprendę mažinti verslą kontroliuojančių institucijų, bet politinės valios spręsti esmines viešojo sektoriaus problemas nėra.

Aušra Pocienė

Premjeras Algirdas Butkevičius išdidžiai sako, kad ši Vyriausybė vis dėlto ryžosi iš pagrindų konsoliduoti verslą prižiūrinčių institucijų tinklą, ir skaičiuoja, kad, atsižvelgiant į Vyriausybės strateginio komiteto sprendimus, nebeliks šešiolikos iš daugiau nei 60 ūkio subjektus prižiūrinčių institucijų. Jos bus sujungtos, likviduotos arba neteks kontrolės funkcijų. Taip siekiama mažinti priežiūros naštą verslui, padaryti efektyvesnę šių institucijų veiklą ir naudingiau panaudoti biudžeto lėšas.

Vyriausybė jau pritarė sprendimui į vieną sujungti tris vartotojų teises ginančias organizacijas, Valstybinę ne maisto produktų inspekciją ir Lietuvos metrologijos inspekciją prijungiant prie Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Pritarta siūlymams sujungti Audito ir apskaitos tarnybą, Turto vertinimo priežiūros tarnybą ir Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir bankroto valdymo instituciją.

Aplinkos apsaugos srityje priežiūros institucijų veikla konsoliduojama dviejose tarnybose. Vietoj Aplinkos apsaugos agentūros, Valstybinės miškų tarnybos, Lietuvos geologijos tarnybos, aštuonių regionų aplinkos apsaugos departamentų verslo priežiūrą vykdys Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba, o nepriežiūrinės funkcijos bus perkeltos į steigiamą Aplinkos apsaugos tarnybą.

Dešimt teritorinių visuomenės sveikatos centrų bus sujungti į konsoliduotą priežiūros instituciją, o Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba ir Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba jungiamos į vieną instituciją.

A.Butkevičius užsimena, kad yra ir kitų, anot jo, radikalių pasiūlymų. Pavyzdžiui, suformuoti daugiasektorinį reguliuotoją, sujungus Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, Ryšių reguliavimo tarnybą ir Valstybinę energetikos inspekciją.

Siekiant paspartinti statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procesą, vietoj 15 statinio projektą tikrinančių institucijų turėtų likti septynios įstaigos, o statybą leidžiantis dokumentas būtų išduodamas dvigubai greičiau. Taip pat pritarta siūlymui sukurti bendrą ir aiškią leidimų darbams nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose vykdyti sistemą.

Premjeras prognozuoja, kad visas priežiūros institucijų konsolidacijos procesas, atsižvelgiant į pokyčių mastą ir sudėtingumą, galėtų būti baigtas iki 2015 m. vidurio ar pabaigos. Sudėtingesni procesai turėtų būti baigti iki 2016 m. pradžios.  Jau suskaičiuota, kad iš viso reikės pakeisti beveik 1500 teisės aktų, tarp jų – daugiau nei šimtą įstatymų.

Jau pradėta įgyvendinti iniciatyva po vienu stogu sutelkti viso valstybės ir savivaldybių turto priežiūrą. Valstybės turto fondas prijungtas prie valstybės įmonės Turto banko, kuris nuo šių metų spalio 1 dienos vykdo centralizuotą turto valdymą. „Inventorizavus ir vienose rankose sutelkus visą nekilnojamąjį turtą ir akcijas bus galima efektyviau jį išlaikyti ir atnaujinti ar privatizuoti nereikalingą perteklių. Tai leis užtikrinti efektyvią valstybės turto kontrolę ir sutaupyti papildomų lėšų“, – žada A.Butkevičius.

Reformas žlugdo politinė priešprieša

Sužinoti, kiek po šios reformos kontroliuojančiose institucijose sumažės darbuotojų, nepavyko. Ūkio ministerijos Verslo aplinkos gerinimo departamento direktorė Jolita van Otterlo tik informavo, kad šiuo metu į konsolidacijos procesą įtrauktose institucijose priežiūros funkcijas atlieka daugiau kaip 8 tūkst. priežiūros specialistų, per metus atliekantys daugiau nei 260 tūkst. ūkio subjektų veiklos patikrinimų.

Šiaip ar taip, premjeras vertas pagyrimo ne tik už tai, kad ryžosi mažinti išpūstą verslo kontrolierių skaičių, bet ir už tai, kad tęsia savo politinių priešininkų – dešiniųjų Vyriausybės iniciatyvą.

Vis dėlto, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Vitalio Nekrošio, šis atvejis yra labiau išimtis nei taisyklė. „Gaila, jog taip nevyksta kitose viešojo sektoriaus srityse, o šią išimtį lėmė tai, kad, be politinių partijų, čia yra ir kitų veiksnių, padedančių įgyvendinti reformą ir užtikrinti jos tęstinumą“, – atkreipia dėmesį viešojo sektoriaus ekspertas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Išpūstas viešasis sektorius disponuojant palyginti kukliais finansiniais ištekliais – valstybės bėda, kurią išsprendus nereikėtų desperatiškai ieškoti, ką dar apmokestinti.

„Reikia iš tiesų peržiūrėti, ar ne per daug viešajame sektoriuje turime darbuotojų“, – revoliucingai pareiškė finansų ministras Rimantas Šadžius pernai spalio 1 d. ir dar kartą pakartojo lapkritį. Sužibo viltis, kad bent kažkas valstybės valdžioje pastebėjo, jog gyventojų mažėjimo tempai kur kas spartesni nei viešojo sektoriaus, o kitos šalys pasiekia geresnių rezultatų turėdamos mažiau nei mes mokytojų, medikų ar policininkų, ką jau kalbėti apie valstybės tarnautojus. Bet, deja, kol kas tuo revoliucija ir baigėsi.
Spalį ministras pripažino, kad, jo žodžiais tariant, ant Vyriausybės stalo – tik ši mintis, bet dar ne parengti projektai. Tačiau vos tik bus patvirtintas valstybės biudžetas, ir to bus imtasi. Juolab pirmininkavimas ES Tarybai baigėsi, nebeliks kai kurių funkcijų. Tvirtinant biudžetą pernai gruodžio pabaigoje į siūlymą 2014 m. bent jau valstybės tarnautojų skaičių mažinti 5 proc., kad nors kiek biudžete būtų atsvertos Konstitucinio Teismo dėka aukštiems valdininkams atkurtos algos, ministras R.Šadžius atsakė: „Pasiūlymas tikrai svarstytinas.“
Tačiau dabar ministras, nors neišsižada minties, kad viešojo sektoriaus optimizacija neišvengiama, sako, jog tai – ne jo sritis ir pataria ieškoti optimizacijos planų Vidaus reikalų, Ūkio ministerijose.
Tiesa, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius atviresnis: jis yra prisipažinęs, kad valdančiosios daugumos politinio apsisprendimo dėl viešojo sektoriaus mažinimo nėra, tad artimiausiu laiku sprendimų lūkuriuoti neverta. Vyriausybė pasirinko kitą kelią ieškoti pinigų, kad tesėtų pažadus pensininkams: vieną savaitę užsimoja apmokestinti alų, kitą – automobilius, trečią – bulvių traškučius. O juk „lobiai“ slepiasi ant paties premjero stalo.

Daugiau ir mokytojų, ir medikų, ir policininkų, ir valdininkų
„Ydinga tai, kad Lietuvoje siūloma įvesti naujus mokesčius, net nepradėjus mažinti viešojo sektoriaus“, – piktinasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnioji ekspertė Kaetana Leontjeva.
Ji lygina Lietuvos rodiklius su pažangiausias ir turtingiausias šalis vienijančios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) vidurkiu, ir tampa akivaizdu, nors nelogiška, kad mes sau leidžiame kur kas daugiau nei jos. Štai, Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. net 35,4 proc. dirbančiųjų darbavosi valstybės sektoriuje. Tai gerokai daugiau nei EBPO šalių vidurkis, kuris 2011 m. sudarė 15,5 proc. Pagal šį santykį lenkiame net skandinaviška socialine gerove garsėjančią Švediją, kur valstybė įdarbina 26 proc. dirbančiųjų.
Žvelgdami į sveikatos apsaugos sektoriaus statistiką matysime, kad tūkstančiui gyventojų 2011 m. Lietuvoje teko 4,4 gydytojo, o tai gerokai viršija EBPO šalių vidurkį – 3,2. Tūkstančiui mokinių pas mus tenka net 92 mokytojai, o tai vėlgi daugiau nei EBPO šalių vidurkis – 78.
„Mokesčių mokėtojus bauginti turėtų ne tik ši liūdna statistika, bet ir dinamika, kaip šie santykiniai rodikliai keitėsi per pastarąjį dešimtmetį“, – pabrėžia K.Leontjeva. 2004 m. tūkstančiui gyventojų teko šeši valstybės tarnautojai, o pernai – jau net dešimt. Taigi per tokį trumpą laikotarpį biurokratų ir gyventojų santykinis rodiklis beveik padvigubėjo.
Tūkstančiui mokinių tenkančių pedagogų skaičius nuo 89-ių 2001 m. mažėjo iki 80-ies 2006 m., tačiau per pastaruosius porą metų vėl didėjo ir pernai pasiekė 92, o tai yra pats didžiausias lygis per pastaruosius dvylika metų. „Eurostato“ duomenimis, 2011 m. Lietuvoje vienam mokytojui vidutiniškai teko vos aštuoni moksleiviai. Tai žemiausias santykis Europos Sąjungoje ir šis skaičius kasmet vis mažėja nuo pat 2001 m., kai siekė keturiolika mokinių vienam mokytojui. Tačiau mokymosi rezultatai progreso, deja, nerodo.
LLRI ekspertas Laurynas Rekašius kelia klausimą: šildyti tuščias klases ar pirkti geresnes knygas? Valdžia renkasi pirmąjį variantą. Remiantis LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso duomenimis, 2002 m. vienam mokiniui Lietuvoje teko apie 10 kv. m, o 2012 m. šis plotas jau artėjo prie 15 kv. m. Savivaldybės, išleisdamos mažiau lėšų pustuštėms klasėms šildyti, galėtų investuoti į švietimo kokybę – į vertingesnes knygas ir kitas mokymosi rezultatus galinčias pagerinti priemones. Deja, dabartinės valdžios pataikavimas periferijos rinkėjui, norinčiam mokyklos ar sveikatos įstaigos po langais, permainų žada nebent į priešingą pusę.
K.Leontjeva atkreipia dėmesį, kad gal kai kam atrodo, jog viešojo sektoriaus išlaidų santykis su BVP Lietuvoje (36,1 proc.) yra nedidelis, ypač jei lygintume su kai kuriomis kitomis šalimis. Tačiau ar protinga lygiuotis į šalis, labiausiai apmokestinančias savo gyventojus ir labiausiai išlaidaujančias iš mokesčių mokėtojų surinktais pinigais? Dideli mokesčiai ir išpūstas viešasis sektorius kartu su per dideliu reguliavimu mažina tokių šalių, kaip Prancūzija, konkurencingumą. Prancūzai per viešąjį sektorių perskirsto net 57 proc., tai yra daugiau nei pusę, BVP.
„Jeigu norime mažo ir efektyvaus viešojo sektoriaus ir atitinkamai mažesnių mokesčių, mums reikėtų lygiuotis į tokius pavyzdžius, kaip Honkongas, kur viešasis sektorius išleidžia mažiau nei 20 proc. BVP, ar Singapūrą, kur šis skaičius siekia vos 17 proc. Neatsitiktinai Honkongas ir Singapūras dažniausiai pirmauja ir ekonominės laisvės indeksuose. Turėdamos mažus viešuosius sektorius ir taikydamos nedidelius mokesčius, šios šalys palieka daugiau erdvės vertę kuriančiam privačiam sektoriui ir leidžia žmonėms laisviau kvėpuoti“, – pranašumus vardija K.Leontjeva.

Lietuvoje 2012 m. antrojo ketvirčio paslaugų eksporto augimo tempas buvo didžiausias tarp trijų Baltijos šalių. Stipriai prie to prisidėjo šalies IT paslaugų eksportas, kuris, lyginant su 2011 m. antruoju ketvirčiu, išaugo dvigubai – nuo 33,5 mln. litų iki 62,9 mln. litų.

2011 m. IT paslaugų eksportas augo 40 proc., dvigubai greičiau nei bendras paslaugų eksportas. Šiemet augimas – triženklis, toks pagreitis atskleidžia, kad Lietuva yra konkurencinga pasauliniu mastu ir pradeda sėkmingai tai išnaudoti.

„Stabilų Lietuvos IT paslaugų eksporto augimą lemia aukštas mūsų šalies IT įmonių konkurencingumo lygis. Dar prieš porą metų Lietuvos įmonės užsienio rinkose daugiausiai konkuravo žemais darbo kaštais. Dabar Lietuvos IT sektoriaus įmonės vis dažniau dalyvauja pasaulinėse parodose, sukūrė ne vieną didelio atgarsio pasaulyje sulaukusį produktą ir taip nuolat didina Lietuvos kaip šalies žinomumą. Tai savaime didina ir eksportą – atsiranda naujų klientų, didėja užsienio investicijos į Lietuvos IT sektorių“, – sako Vadimas Ivanovas, VšĮ „Versli Lietuva“ analitikas.

VšĮ „Versli Lietuva“ duomenimis, didžiausią IT paslaugų eksporto vertę – 15 mln. litų per 2012 m. antrąjį ketvirtį – sukuria eksportas į Daniją. IT paslaugų eksportas į šią šalį sudaro daugiau nei penktadalį viso Lietuvos eksporto. Antroje vietoje pagal eksporto mastus ir vertę yra Singapūras (10 mln. litų ir 16,6 proc. viso šalies eksporto), trečioje – JAV, vėliau seka Suomija ir Vokietija.

„Didžiausią įtaką tokiam sparčiam IT paslaugų eksporto augimui padarė tiesioginės užsienio investicijos į IT paslaugų segmentą. Pastaraisiais metais Danijos įmonės investavo į kelias nemažas IT paslaugų įmones Lietuvoje – tai stipriai paveikė mūsų šalies IT sektoriaus eksportą. Be to, įtakos turėjo ir sustiprėjusi vietos įmonių orientacija į eksporto plėtrą, kurią paskatino Europos Sąjungos paramos priemonės“, – sako Andrius Plečkaitis, asociacijos „INFOBALT“ inovacijų vadovas.

Pagal VšĮ „Versli Lietuva“ duomenis, labiausiai prie tokio smarkaus IT paslaugų eksporto augimo prisidėjo Singapūro rinka, į kurią eksportas išaugo 10,4 mln. litų. Vis dėlto sunku įvardinti tendencijas, lėmusias paslaugų eksporto augimą į šią šalį, jas bus galima pateikti tik įvertinus ateinančių ketvirčių statistinius duomenis.

„Singapūras – visiškai nauja ir perspektyvi rinka Lietuvos IT sektoriui. Dar 2011 m. statistiniuose duomenyse, TOP 5 Lietuvos IT eksporto krypčių sąraše Singapūro nebuvo. Tai įrodymas, kad įmanoma pradėti eksportą ir į naujas rinkas, ir Lietuvos IT sektorius yra tam pakankamai pajėgus. Vis dėlto eksportas į dar nepaliestas šalis dažnai nebūna paprastas, o didžiausias barjeras, kurį tenka įveikti įmonėms – dialogo užmezgimas“, – sako A. Plečkaitis.

Pasak A. Plečkaičio, atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. viduryje IT paslaugų eksportas nestipriai mažėjo, dabartinis augimo tempas ypač džiugina ir rodo, kad investicijos ir dėmesys užsienio rinkoms bei investuotojams atsiperka, o IT paslaugų įmonės, kurios sudaro tris ketvirtadalius IRT sektoriaus įmonių, yra vis aktyvesnės užsienyje ir įsijungia į tarptautines rinkas. Dialogą su potencialiais užsienio partneriais, ypač Rytų rinkose, megzti būtų kur kas lengviau, jei prie to daugiau prisidėtų ir Lietuvos valdžios atstovai.

„Verslo misijoje ar parodoje kartu su įmonėmis dalyvaujantis, tarpvalstybinius susitarimus pasirašantis kitos šalies ministras, premjeras ar net prezidentas patraukia daugiau potencialių klientų ir vietos žiniasklaidos dėmesio“, – sako A. Plečkaitis.

Pasak A. Plečkaičio, kai kurių tarpvalstybinių sutarčių dėl investicijų ir apmokestinimo pasirašymas trunka per ilgai, todėl valdžiai skiriant daugiau dėmesio ir paspartinus sutarčių derinimo procesus būtų galima tikėtis geresnių rezultatų.

Baltarusija daugelį metų bandė atsilaikyti Rusijos spaudimui parduoti savo strateginių įmonių akcijas, tačiau pinigų stygius privertė A.Lukašenką kapituliuoti.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį vyksta į kaimyninę Baltarusiją – šis vizitas bus pirmoji jo užsienio kelionė po inauguracijos. Tik susitikęs su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka jis pasimatys ir su kitų šalių vadovais – Vokietijos kanclere Angela Merkel bei naujuoju Prancūzijos prezidentu Francois Hollande’u.
Tokia V.Putino darbotvarkė aiškiai rodo, kokie dabar yra Rusijos prioritetai, ypač turint omenyje, kad V.Putinas atsisakė dalyvauti neseniai JAV vykusiame Didžiojo aštuoneto (G-8) susitikime, o štai į Baltarusiją nusprendė važiuoti tą pačią akimirką, kai tik sulaukė A.Lukašenkos kvietimo.
Baltarusija tokia prioritetine valstybe Rusijai tapo neatsitiktinai: pastaruoju metu didžiulę finansinę krizę išgyvenusi šalis tampa vis labiau priklausoma nuo savo „gelbėtojos“ Rusijos, o ši tarsi čiuptuvais baigia susigriebti visų svarbiausių Baltarusijos bendrovių akcijas ir jau tiesiogine prasme ima valdyti Baltarusiją.

Perleido energetikos sektorių
„Parduodama Rusijai strategines įmones, Baltarusija pamažu parduoda savo nepriklausomybę“, – neabejoja Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, turėdamas omenyje tai, kad aklavietėje atsidūrusi Baltarusija sutiko Rusijai parduoti dujotiekius valdančią bendrovę „Beltranzgas“, taip pat vieną didžiausių trąšų gamintojų ir eksportuotojų „BelKalij“ bei kitas strategines įmones.
Šie sandoriai yra pernai įvykusio susitarimo su Rusija pasekmė. Negalėdama skolintis iš Europos Sąjungos, Baltarusija turėjo nusileisti pinigų pažadėjusios Rusijos reikalavimams parduoti valstybės turto, verto beveik 7 mlrd. Lt.
Vienintelis dalykas, dėl kurio Baltarusija dar gali derėtis, – tai parduodamų objektų kaina. Pavyzdžiui, gegužės 8-ąją sakydamas tradicinę kalbą šalies gyventojams ir parlamentui A.Lukašenka pabrėžė, kad kita svarbi įmonė „Belaruskalija“ Rusijai bus parduodama ne už 30 mlrd. Baltarusijos rublių, kaip tartasi anksčiau, o už 32 mlrd. rublių.
Tačiau esmės tai nekeičia: Baltarusija pamažu praranda naftos, dujų, trąšų ir kitų šalies ūkiui itin svarbių sektorių kontrolę, o Rusija įgauna iki šiol neturėtą įtaką ir neabejotinai tą įtaką didins toliau.
Pavyzdžiui, nors pernai Rusija Baltarusijai pažadėjo didžiulę paskolą iš Rusijos ir kitų buvusių sovietų bloko valstybių fondo, Baltarusijai tenka prakaituoti dėl kiekvienos naujos šios paskolos dalies išmokėjimo. Praėjusią savaitę kaip tik dėl to Baltarusijoje virė didžiulės aistros: Rusija pareiškė, kad apie trečią paskolos dalį, siekiančią 440 mln. JAV dolerių, kalbėti su Baltarusija ims tik po to, kai jau minėta Baltarusijos įmonė „Belaruskalija“ Rusijai anksčiau laiko grąžins milijardo dolerių paskolą.
Beje, šis reikalavimas bent jau formaliai pagrįstas, nes ši milijardinė pernai lapkritį dvylikai mėnesių suteikta paskola buvo panaudota ne pagal paskirtį – 80 proc. šios sumos nukeliavo į ištuštėjusį Baltarusijos rezervą.
Beje, už šią paskolą Baltarusija pernai irgi sumokėjo labai brangiai – Rusijai perleido daugiau nei pusę vienos didžiausių Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklų „Naftan“ akcijų. Tiesa, Rusijos vertinimu, Baltarusija ir taip labai lengvai atsipirko, nes pirminiame milijardą siekiančios paskolos sąlygų projekte buvo numatyta, kad mainais už pinigus Rusija gaus visas pačios „Belaruskalijos“ akcijas. Baltarusijai šią menką pergalę – bent trumpam išsaugoti „Belaruskaliją“ – pavyko laimėti tik todėl, kad į pagalbą atėjo Kinija, ne pirmą kartą suteikdama Baltarusijai nemažą paskolą „bendriems projektams“ (16 mlrd. dol.), o kartu su ja – ir svertų šiek tiek spustelėti Rusijai.
Tačiau priemonių derėtis dėl sau naudingesnių sąlygų Baltarusija turi vis mažiau. Štai dabar Rusija iš Baltarusijos jau reikalauja ne tik strateginių įmonių akcijų, bet ir biudžeto pataisų, be kurių, V.Putino teigimu, jokie pinigai į Baltarusijos sąskaitą pervedami nebus. Trumpai tariant, Rusija pirmą kartą tiesiogiai diktuoja A.Lukašenkai sprendimus, susijusius su šalies energetine bei fiskaline politika.

Klimpsta į skolas
Ar tokios Baltarusijos aukos prasmingos? Iš pažiūros atrodytų, kad Baltarusija, kad ir sumokėdama savo nepriklausomybe, šiaip ne taip subalansavo šalies finansus ir apmalšino pernai visu smarkumu šalį krėtusią krizę.
Kad padėtis ramesnė, spėjo pajusti ir šalies gyventojai. Pavyzdžiui, iš Baltarusijos jau nedraudžiama išvežti užsienio valiutos, apmalšinta infliacija, nusistovėjo maisto ir degalų kainos, o A.Lukašenka nesiliauja kartoti, kad situacija visiškai suvaldyta ir šiemet Baltarusijos ekonomika ne tik nesmuks, bet ir augs (pasak A.Lukašenkos, net 7 proc.).
Vis dėlto tai – tik pirmas įspūdis. Iš tiesų Baltarusija didžiuliais tempais klimpsta į skolas. Naujausioje Tarptautinio valiutos fondo ataskaitoje skelbiama, kad Baltarusijos skola užsieniui padidėjo nuo 25 proc. BVP 2008 m. iki 61,4 proc. BVP 2011 m.
Tiesa, Baltarusijos finansų ministerijos teigimu, pernai Baltarusijos biudžetas buvo perteklinis (kaip tai įmanoma, ministerija nepaaiškina), o pirmąjį šių metų ketvirtį biudžeto deficitas esą tesudarė 1,2 mlrd. rublių (400 tūkst. Lt), tačiau, pačios ministerijos aiškinimu, taip nutiko tik dėl to, kad į biudžetą per pirmus tris mėnesius buvo surinkti papildomi devyni trilijonai rublių, gautų šalyje padidinus pelno mokestį ir sulaukus Kinijos bei Rusijos paskolų.
Tačiau kad ir kiek skolintųsi, Baltarusijos gyventojų perkamoji galia vis tiek labai maža. Pavyzdžiui, vidutinis paskaičiuotas mėnesio darbo užmokestis šalyje praėjusį mėnesį buvo 3252,7 tūkst. rublių (1092 Lt), nors kainos šalyje pasiekusios europines aukštumas.
Menką baltarusių gyvenimo lygį liudija ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) parengta kaimyninių šalių ekonominės padėties analizė. Jos išvadose teigiama, kad eksporto apimtys į Baltarusiją mažėja penkis iš pastarųjų šešių mėnesių, o svarbiausios to priežastys yra jau minėtas baltarusių perkamosios galios sumažėjimas ir didelis Baltarusijos rublio nuvertėjimas.
„Vertinant eksportą į Baltarusiją pagal prekių segmentus, itin negatyvias tendencijas galima išskirti chemijos, medienos ir baldų, metalų ir įrenginių bei transporto priemonių kategorijose: chemijos produktų ir transporto priemonių eksportas mažėja keturis iš pastarųjų šešių mėnesių, o medienos ir baldų bei metalų ir įrenginių eksportas smunka penkis iš pastarųjų šešių mėnesių“, – teigia LPK analitikas Aleksandras Izgorodinas.
Kad padėtis Baltarusijoje tebėra kritinė, galima spręsti ir iš to, jog šalies vadovai vis dar desperatiškai ieško naujų kreditorių, o jų rasti niekaip nesiseka. Pavyzdžiui, Baltarusija, net turint omenyje tai, kad pernai su Rusija susitarė dėl 3 mlrd. dolerių paskolos, o iš Kinijos per du kartus pasiskolino 1,16 mlrd. dolerių, siekia gauti TVF paskolą, siekiančią 3,5 mlrd. dolerių, ir dairosi galimybių skolintis iš ES. Tiesa, Bendrija Minskui neskolina vien dėl politinių priežasčių, o štai TVF neskolina pragmatiniais sumetimais, nes abejoja Baltarusijos galimybėmis tokią paskolą grąžinti.

Kinijos invazija
Vienintelė Baltarusijos viltis yra pasiskolintų pinigų „įdarbinimas“ ir pramonės atgaivinimas, net jei naujai statomų gamyklų akcijų dalis (arba visos akcijos) priklausys kreditoriams. Pavyzdžiui, skolindama Baltarusijai, Kinija reikalauja, kad lėšos būtų naudojamos konkretiems projektams energetikos, būsto, statybos ir kitose srityse. Pernai milijardą Kinija paskolino su sąlyga, kad pinigai būtų išleisti palydovinio ryšio plėtrai. Šiemet abi šalys jau baigia suderėti dėl bendro techninio parko kūrimo, o balandžio 4 d. Kinijos eksporto ir importo bankas susitarė su Baltarusija dėl kalcinuotosios sodos gamybos įmonės statybos Gomelio srityje.
Kinijos lėšomis Baltarusijoje bus statoma ir Vitebsko hidroelektrinė, taip pat  modernizuojamas Dobrušo celiuliozės fabrikas.
Mainais Kinija gaus pirmenybę įsigydama maždaug 30–40 proc. Baltarusijos naftos ir kitų pramonės šakų įmonių likvidžių akcijų. Tokią dalį ji turės, pavyzdžiui, statydama minėtą kalcinuotosios sodos gamyklą, kurios našumas sieks 300 tūkst. tonų sodos per metus, taip pat galės įsigyti apie trečdalį akcijų dalyvaudama azoto gamybos komplekso statyboje ir įmonės „Polimir“ komplekso rekonstrukcijoje.
Taigi Kinija laikosi tokios pat taktikos kaip ir Rusija, skirtumas tas, kad kinai bent jau kol kas Baltarusijai nediktuoja politinių sprendimų. Tačiau nepaneigsi: Baltarusija tikrai pardavinėja savo nepriklausomybę, o tiek įtakos, kiek turi dabar, nei Rusija, nei Kinija, šioje šalyje dar niekada nėra turėjusios.

Rusija jau perėmė svarbiausių Baltarusijos energetikos įmonių kontrolę.

Baltarusija klimpsta į skolas

Baltarusijos užsienio skola (proc. BVP)
2008 m.    25
2009 m.    32
2010 m.    38
2011 m.    61
Šaltinis: TVF

Lietuvoje įvykus politinei krizei, viešojo administravimo įstaigas kiekvieną kartą ištinka paralyžius, o darbo našumas jose krinta kartais net iki nulio.

Politinio pasitikėjimo komandos tarsi sustingsta ir sprendžia klausimą, kas užims kokias pozicijas ir kaip viskas gali išsidėstyti. O karjeros specialistai vadovaujasi dažnai pasiteisinančia taisykle: gal rytoj viso to ir nereikės, tai kam dabar eikvoti energiją. Nors mokesčių mokėtojai ir politinei audrai kilus jiems moka algą, paslaugos kuriamos daug lėčiau arba jų kūrimas visai sustoja.
Daugiametę patirtį turintys viešojo administravimo specialistai teigia, kad vykstant politinėms audroms viešojo administravimo produktyvumas, palyginti su normalia situacija, sumažėja 15–30 proc. Jei įvertinsime kitas nuolatines ministerijų išlaidas – patalpų šildymą, kompiuterių eksploataciją, apsaugą ir t.t., šie mokesčių mokėtojų nuostoliai išauga dar kelis ar net keliasdešimt kartų.
Mes, mokesčių mokėtojai, esame suinteresuoti, kad tos darbo našumo „duobės“ viešajame sektoriuje būtų kuo mažesnės. Receptas paprastas – visi viešųjų paslaugų teikėjai turi kuo aiškiau žinoti, ką reikia daryti. Šiuo metu atsakymų į klausimą, ką kuri pareigybė ar skyrius turi daryti, dažniausiai ieškoma pareigybinėse instrukcijose ir kituose veiklą reglamentuojančiuose normatyviniuose dokumentuose. Bet ką konkrečiai reikia daryti šiandien, šį mėnesį ar šiais metais, reglamentuose neįrašysi.
Konkretumo pasieksime į administracinę veiklą įdiegdami įvairaus lygio strateginius planus. Juose turi būti aiškus išdėstymas, ką ir per kokį laikotarpį konkreti viešojo sektoriaus organizacija turi nuveikti. Tai, atrodo, paprastas ir plačiai naudojamas sprendimas, bet jo įgyvendinimas dažnai nepateisina mūsų vilčių. Daugeliu atvejų planuose numatyti įsipareigojimai yra fiksuoti tradiciniuose popieriniuose dokumentuose. Tačiau sklandžiai sekti, kaip įgyvendinami šie planai popieriuje, tai yra valdyti šį procesą, sunku, nes tai reikalauja daug administracinių išteklių. Planus perkėlus į IT įrankius, lengvai prieinamus visiems administravimo procese dalyvaujantiems specialistams, atsirastų galimybė operatyviai sekti, ką, kada ir kas turi padaryti, sunaudojant kur kas mažiau išteklių ir gaunant aiškų vaizdą, kaip įgyvendinami priimti įpareigojimai.
Tiesa, net ir labai racionali planavimo sistema nepašalina funkcinės darbo kultūros problemos, neužtikrina sklandaus visų proceso dalyvių bendradarbiavimo. Funkcinį mąstymą ir tuo pagrįstą darbo organizavimą reikėtų keisti procesiniu. Juk dabar įprasta teigti: „Aš atlikau savo funkciją, kuri nurodyta mano pareigybinėse instrukcijose ar kituose reglamentuojančiuose dokumentuose, ir esu visiškai nekaltas, kad visas procesas nedavė rezultatų.“ Jei atlieki savo funkciją, tavo veikla vertinama gerai arba bent yra pateisinama. O tai gali privesti net iki absurdo.
Standartizuoti kokybės vadybos metodai leidžia matuoti proceso greitį, palyginti atskirus procesus tarpusavyje ir šiuos rezultatus paviešinti. Vien viešumas užtikrins, kad dalis procesų vykdytojų ims veikti greičiau ir efektyviau, nes tuos specialistus, padalinius, kurie dirba lėčiausiai, elementari savisauga verčia greitį padidinti.
Be šalies gynybos ar žvalgybos reikalų, viešajame sektoriuje nėra paslapčių, nors administravimo specialistai dažnai stengiasi įslaptinti tai vieną, tai kitą procesą. Bet ar tai išties slapta, jei už tai moka mokesčių mokėtojai? Turi būti sudarytos sąlygos matyti viešojo administravimo procesą nuo pirmo iki paskutinio žingsnio. Skaidrinimo mechanizmai parodytų, kur procesai sulėtėja ar sustoja. Ir jeigu tai aiškiai sutaptų su politinėmis audromis, galėtume politikams konkrečiai pasakyti, kiek kainavo jų vienos ar kitos ambicijos tenkinimas.
Tikėtina, kad šiuolaikinėmis administracinio darbo tobulinimo priemonėmis pavyktų sumažinti politinio nestabilumo sukeltą darbo produktyvumo sumažėjimą per pusę, taigi gautas efektas būtų gerokai didesnis nei tam reikalingos investicijos, ypač žinant, kad nemaža jų dalis dengiama europine parama.

Įkarta
Politinių audrų metu viešojo administravimo produktyvumas sumažėja 15–30 proc.

Kodėl turtingiesiems vokiečiams užtenka santykinai vos ne perpus mažesnio valstybės sektoriaus nei lietuviams.

Teoriškai esame sveiki, išsilavinę, saugūs, puikaus susisiekimo ir efektyvios energetikos valstybės gyventojai, nes tuo rūpinasi išskirtinai gausus valstybės sektoriaus personalas, teikiantis iškirtinai daug viešųjų paslaugų. Pagal pedagogų, medikų, policininkų skaičių dešimčiai tūkstančių gyventojų lenkiame ne tik kaimynus lenkus, latvius ir estus, bet ir turtinguosius danus, vokiečius, daugelį kitų Vakarų europiečių. Lietuva pagal valstybės sektoriaus dydį – daugiau nei skandinaviškos gerovės šalis. Tačiau, atvirkščiai, keiksnojame prastą švietimą ir sveikatos apsaugą, o viešojo sektoriaus darbuotojai net streikuoja dėl oriai gyventi neleidžiančių algų.
Desperaciją patiria ir privatus verslas, kuriame dirba tik kiek mažiau nei trečdalis visų valstybės gyventojų, arba 63,4 proc. visų dirbančiųjų. Vadinasi, išpampusį valstybės sektorių ir jau nebedirbančius ar dar nebedirbančius bendrapiliečius išlaikyti tenka nepilnam trečdaliui valstybės piliečių, dirbančių privačiame versle. O jei bus norima valstybės sektorių ir toliau išlaikyti tokio dydžio kaip dabar, tai neabejotinai reikš tolesnį mokesčių naštos sunkėjimą.
Kitaip kaip akligatviu nepavadinsi: privatus sektorius niršta, kad jam tenka išlaikyti didelį valstybės sektorių, šio darbuotojai streikuoja dėl menkų algų, o visi kartu nepatenkinti prastomis viešosiomis paslaugomis.

Gyventojų mažėja, o valstybės sektoriaus darbuotojų – ne

Valstybės sektoriuje šiuo metu dirba 397 tūkst. žmonių, arba 12,2 proc. visų valstybės piliečių ir 36,6 proc. dirbančiųjų. Šiais skaičiais pasaulio rekordų nepagerinsime: Kinijoje valstybės sektoriuje darbuojasi pusė dirbančiųjų, o Japonijoje – vos 4 proc. Metodologijos, ką priskirti prie valstybės, ar vadinamojo viešojo, sektoriaus, skirtingos, bet remiantis Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) statistika galima konstatuoti, kad Lietuvoje jame dirba vis dėlto neadekvačiai daug žmonių. Vokietijos valstybės sektoriuje įdarbinta vos 7,3, Lenkijoje – 9,4, Jungtinėje Karalystėje – 9,7 proc. visų gyventojų, santykinai mažesnis ir latvių bei estų valstybės sektorius.
Dar labiau valstybės ir privataus sektoriaus proporcijas iškreipė krizė. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas atkreipia dėmesį, kad valstybės sektorius lėtai ir pavėluotai reagavo į krizę: privačiame versle (be individualių įmonių) 2009 m. darbuotojų skaičius sumenko 18,2 proc., o valstybės – vos 3,2 proc.
Tai pakoregavo ir šių sektorių darbuotojų proporcijas: 2008 m. valstybės sektorius sudarė 36 proc., 2010 m. – jau 40 proc., pernai proporcija buvo 39 proc. Tačiau palyginti su 2010 m., pernai valstybės sektorius susitraukė vos 0,2 proc., o darbo jėgos proporcija pakito vien dėl beveik dešimtadaliu padidėjusio privataus verslo darbuotojų skaičiaus.
„Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad valstybės sektorius turi fenomeną atgimti: „Jis kaip slibinas: nukerti vieną galvą – dvi atauga. Jį reikia nuolat karpyti, nes jei atleisi vadžias, jis automatiškai auga.“
A.Izgorodinas atkreipia dėmesį į dar vieną anomaliją: Lietuvoje gyventojų mažėja, nes emigracija didžiulė, miršta daugiau žmonių nei gimsta, tad būtų logiška, jei trauktųsi ir valstybės sektorius. Tačiau jo dalis, palyginti su prieškrizine, net padidėjusi. „Tokios tendencijos prasilenkia su logika. Buvo bandymų sumažinti viešąjį sektorių, bet problema, kad Lietuva kopijuoja kitų valstybių viešojo sektoriaus struktūrą – kiekvienai funkcijai kuriami atskiri departamentai, bet juk Prancūzijoje ar Italijoje gyventojų nepalyginti daugiau. Esame maža ekonomika, tad didelis valstybės sektorius nepakeliamai brangus“, – vertina LPK analitikas A.Izgorodinas.
Didelį nerimą ir toliau kelia sparčiai augantis darbo užmokestis viešajame sektoriuje, ir tai jau turi realių pasekmių valstybės finansams. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. trečiąjį ketvirtį valstybės sektoriaus darbo užmokesčio fondas buvo 2,2 mlrd. Lt, tai yra 62,5 mln. Lt (arba 2,9 proc.) didesnis nei tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu. Šį didėjimą iš esmės lėmė spartus vidutinio darbo užmokesčio prieaugis valstybės tarnautojams.
„Turint omeny sulėtėjusį Lietuvos ūkio augimo tempą, besitęsiančius neramumus pasaulio finansų rinkose (kurie lemia brangų valstybės skolinimąsi, svyruojantį ties grėsminga 7 proc. riba), reikšmingą 2011 m. valstybės biudžeto plano neįvykdymą, valstybės sektoriaus darbo fondo užmokesčio didėjimas kelia nerimą ir mažina taupymo priemonių efektą“, – nerimauja A.Izgorodinas.
Jo manymu, tai dar pavojingiau nei pats valdžios sektoriaus darbuotojų skaičius. Beje, nors šis po truputį mažėja, bet mažėjimo tempas lėtėja. A.Izgorodinas sakosi nenustebsiąs, jei šių metų pabaigoje valdininkų net kiek pagausėtų.

Mokytojų, medikų, policininkų – dukart daugiau nei kitur

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros dėstytojas Eugenijus Skietrys primena, kad valstybės sektoriaus dydis tiesiogiai priklauso nuo valstybės prisiimtų funkcijų, kiek ji prisiima užduočių. Valstybės sektoriui priskiriamos biudžetinės įstaigos – švietimo, sveikatos priežiūros, socialinio darbo, kultūros, viešojo valdymo ir kitos, viešosios įstaigos, taip pat įmonės, kurių 50 ir daugiau procentų įstatinio kapitalo yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė.
Ekonomisto Ž.Maurico vertinimu, didelę Lietuvos valstybės sektoriaus darbuotojų proporciją labiausiai lemia tai, kad nemažoje dalyje sektorių, tokių kaip transportas, vyrauja valstybės įmonės, Lietuvoje procentiškai daug daugiau nei kitose šalyse mokytojų, medikų. Per pastaruosius kelerius metus apie 6–7 proc. sumenko valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojų gretos, tačiau jie sudaro vos apie 3 proc. viso valstybės sektoriaus.
Gausiausia Lietuvos valstybės sektoriuje – 142,4 tūkst. švietimo darbuotojų armija. Praėjusią savaitę dalis mokytojų surengė įspėjamąjį streiką, reikalaudami, švelniai tariant, keisto dalyko: nors mokinių kasmet sumažėja apie 20 tūkst., mokytojai reikalauja užtikrinti jiems darbo krūvį, neuždarinėti sumenkusių mokyklų. Dabar vienam mokytojui tenka 9,7 mokinio, tai yra antras rezultatas ES po Maltos, o turtingose Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje vieno pedagogo užtenka dvidešimčiai mokinių.
Beveik 80 tūkst. žmonių dirba sveikatos bei socialinės priežiūros srityje. Medikų, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje beveik 40, o Lenkijoje, Eurostato skaičiavimu, beveik perpus mažiau, tačiau įvairiose pacientų apklausose tarp ES šalių Lietuva kartu su rumunais, bulgarais, latviais – tarp autsaiderių.
Santykinai daugiau nei daugelyje kitų šalių ir policininkų: Europos valstybių saugos tarnybų konfederacijos (CoESS) duomenimis, vienam Lietuvos policininkui tenka 290 gyventojų, Latvijos – 300, Vokietijos – 326, Estijos – 412, Danijos – net 503 gyventojai.
„Valstybės sektorius – tai toks pat paslaugų sektorius, jame mokame pinigus kaip kirpdamiesi ar gaudami paslaugas privačiame sektoriuje. Tačiau pinigų valstybės sektoriui mokame nemažai, čia daug darbuotojų, o viešosios paslaugos nepakankamai kokybiškos. Būtina gerinti jų kokybę“, – pabrėžia Ž.Mauricas.
Dar 26 tūkst. žmonių dirba valstybės sektoriaus transporto ir saugojimo įstaigose, per 17 proc. – kultūros ir pramogų baruose. Daugiau nei kas dešimtas valstybės sektoriaus darbuotojas dirba administracines ir aptarnavimo paslaugas teikiančiose įstaigose. Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, beveik 18 proc. Lietuvos valstybės sektoriaus darbuotojų dirba valstybės valdomose įmonėse, Estijoje tokių darbuotojų – 15,6, Jungtinėje Karalystėje – 9,5, Danijoje – vos 7,7, tačiau Vokietijoje – per ketvirtadalį, Lenkijoje – daugiau kaip pusė. Ž.Mauricas aiškina, kad valstybės laikosi įvairios praktikos: pavyzdžiui, Skandinavijos valstybės valdo monopolines energetikos įmones, bet jose darbuotojų nedaug, jos dirba labai efektyviai, kaip ir privačios įmonės.
Vis dėlto, LPK analitiko A.Izgorodino manymu, ypač turint nedaug viešųjų pinigų, tikslinga būtų perduoti dalį funkcijų privačiam sektoriui. Nemažai valstybių, kurios taip reformavo valstybės sektorių, pavyzdžiui, Kanada, netruko pajusti naudą: valstybės biudžetas sutaupė lėšų, o paslaugų kokybė pagerėjo, nes privatus sektorius paprastai dirba efektyviau, greičiau prisitaiko prie pokyčių.

Reforma būtina, klausimas – kokia

„Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Ž.Mauricas įsitikinęs, kad Lietuvos problema – nesugebėjimas apsispręsti, kokios sistemos norime: Skandinavijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje valstybės sektoriaus santykis su privačiu gerokai didesnis nei, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje, Kanadoje ar Australijoje, kur valstybės sektorius atlieka tik tas funkcijas, kurių negali atlikti privatus. Čia, kur tik nereikia didelių investicijų, pavyzdžiui, bendrosios praktikos gydytojai ar socialinių mokslų, teisės universitetai, atiduodami privačiam sektoriui, o brangiai kainuojančias studijas – medicinos ar biochemijos – ant savo pečių prisiima valstybė.
„Lietuva, palyginti su šalies BVP, viena prasčiausiai mokesčius surenkančių valstybių, čia didžiulis šešėlinės ekonomikos lygis. Tad pagal mokesčių surinkimo lygį turėtume rinktis modelį, labiau panašų į Australijos ar Kanados, tačiau paslaugas teikiame kaip prancūzai. Todėl toks nesuderinamumas: surenkame mažai mokesčių, o teikiame daug paslaugų. Valstybės sektoriuje daug darbuotojų, bet jie mažai uždirba ir stengiasi prisidurti iš šalies. Esame patekę į spąstus: privatus sektorius sumažėjęs, valstybinis išlikęs beveik toks pat, o šis disbalansas verčia arba turėti deficitinį biudžetą, arba valdžios sektoriaus darbuotojai gauna neadekvačiai mažą atlygį. Reikėtų atlikti reformą: arba pereiti prie Australijos modelio su mažu valdžios sektoriumi, arba didinti mokesčius, gerinti jų surinkimą ir likti prie skandinaviško modelio“, – apibendrina Ž.Mauricas.
O KTU dėstytojas E.Skietrys pastebi, kad Lietuvos valstybės sektorius dirba pagal privataus verslo modelį: jam svarbu tik pajamos, o vertybių, kurias turėtų skleisti – demokratijos, visų asmenų lygybės, tolerancijos, ekologinio gyvenimo būdo ir pan., mažoka. Pasaulyje kinta valstybės ir privataus sektoriaus samprata, jie gana smarkiai persipina. Einama prie naujesnės sanglaudos, kai privatus, nevyriausybinis ir valstybės sektorius, įskaitant visuomenės judėjimus, susijungia į vieną veiklos tinklą. Tačiau Lietuvoje valstybės ir privataus sektoriaus partnerystė nepasiteisina, nes praleistas esminis momentas visuomenei įtraukti į partnerystę.“

Valstybę išlaiko 30 proc. gyventojų
(2011 m.)
Iš viso: 3,245 mln.
Privatus sektorius     30,3 proc. (982 tūkst.)
Valstybės sektorius     12,2  proc. (397 tūkst.)
Pensininkai      20 proc. (650 tūkst.)
Bedarbiai     7,7 proc. (249 tūkst.)
Vaikai iki 15 m.     16,2 proc. (526 tūkst.)
Jaunuoliai nuo 15 m., studentai, neįgalieji, kiti nedirbantys asmenys ir kt.     13,6 proc. (441 tūkst.)
Šaltinis: Statistikos departamentas

Valstybės sektoriaus* darbuotojų pagal ekonomines veiklos sritis (2011 m., tūkst.)

Švietimas    142,4
Viešasis valdymas, gynyba, privalomasis socialinis draudimas    80,1
Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas    79,7
Transportas ir saugojimas    26
Meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla    17,2
Administracinė ir aptarnavimo veikla     10,9
Elektros, dujų, garo tiekimas, oro kondicionavimas    9,2
Profesinė, mokslinė ir techninė veikla    9,2
Vandens tiekimas, nuotekų valymas, atliekų tvarkymas    8,9
Žemės ūkis, miškininkystė    5,1
Informacija ir ryšiai    2
Nekilnojamojo turto operacijos    1,7
Statyba    1,4
Apdirbamoji gamyba    1,1
Finansinė ir draudimo veikla    0,9
Kita aptarnavimo veikla    0,5
Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla    0,3
Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas    0,2
Iš viso    396,7
Šaltinis: Statistikos departamentas

* Apima biudžetines įstaigas ir organizacijas (švietimo, sveikatos priežiūros, socialinio darbo, kultūros, viešojo valdymo ir kt.), viešąsias įstaigas ir įmones, kurių 50 ir daugiau proc. įstatinio kapitalo – valstybės ar savivaldybės nuosavybė

Lietuvos valstybės sektorius – didžiulis
Valstybės sektoriaus darbuotojų proc. tarp visų gyventojų    Valstybės sektoriaus darbuotojų proc. tarp visų dirbančiųjų
(pagaliukai)
Vokietija    7,3    15,4
Lenkija    9,4    22,4
Jungtinė Karalystė    9,7    21
Estija    11,9    28
Latvija    12,3    29,1
Lietuva    12,3    36,4
Danija    17,1    35,1
Šaltinis: LABORSTA, Lietuvos statistikos departamentas, 2010 m.

Lietuvos valdžios pareigūnai labiausiai rūpinasi, kad būtų panaudotos visos ES paramos lėšos, tačiau abejingai žvelgia į šių lėšų panaudojimo kokybę, naudą, o neretai ir žalą.

Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų naudojimas Lietuvoje dažniausiai laikomas absoliučiai teigiamu – baiminamasi tik dėl to, ar Lietuva laiku spės panaudoti visas ES lėšas. Iš valdžios lūpų reguliariai girdime, kad padėtis nėra bloga. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, pristatydamas 2010 m. Vyriausybės veiklos ataskaitą, teigė, kad Lietuvoje ES struktūrinių lėšų įsisavinimas yra geras, kad esame sparčiausiai ES lėšas įsisavinančių valstybių trejetuke.
Tačiau diskusijoje apie ES lėšas per daug dėmesio skiriama lėšų panaudojimo spartos skaičiams ir per mažai – šio proceso kokybei, naudai, o gal ir žalai, kurią daro ES lėšos. Juk lėšų panaudojimas nėra savitikslis, turi būti siekiama ne geros statistikos, ne įsisavintų milijardų, o jų teikiamos naudos. Vertinant ES lėšų panaudojimą svarbu ne tik “kiek”, bet ir “kaip”.

Atsilieka nuo plano

Šiuo metu Lietuva yra trečioje vietoje pagal ES lėšų panaudojimą. Atsiliekame tik nuo Airijos, kuri iš 2007–2013 metams skirtų Europos pinigų spėjo sunaudoti apie 31 proc., ir nuo Estijos (29 proc.). Lietuvos rodiklis – 28 proc. (ES vidurkis – 17 proc.). Tačiau spartesnis už kitas ES valstybes lėšų panaudojimas nerodo, kad šis procesas Lietuvoje yra tinkamas ar pakankamai greitas. Lietuva pirmauja europiniu mastu, bet pačioje Lietuvoje atsiliekama nuo 2009 ir 2010 m. valstybės plano.
2009 m. pabaigoje buvo panaudota (pripažinta deklaruotinomis) 78 proc., o 2010 m. pabaigoje – 77 proc. Vyriausybės patvirtinto ES lėšų panaudojimo plano. Tam, kad iki 2011-ųjų pabaigos planas būtų pasiektas, per šiuos metus reikėtų pasiimti 5,3 mlrd. Lt ES pinigų. Tačiau kol kas per keturis pirmuosius šių metų mėnesius panaudota vos 0,86 mlrd. Lt. Akivaizdu, kad planas nebus įvykdytas ir šiemet, o esant dabartiniam panaudojimo tempui 2011 m. pabaigoje bus pasiekta apie 78 proc. plano. Taigi padėtis dėl ES lėšų panaudojimo nėra tokia gera, kokią ją stengiasi parodyti valdžios institucijos.

Europos patirtis – dviprasmiška

Atkreiptinas dėmesys, kad ES lėšų panaudojimo tempas mažai ką sako apie jo efektyvumą ir tikslingumą apskritai. ES lėšų poveikis vertinamas kontroversiškai, dėl lėšų panaudojimo naudos ir tikslingumo nėra sutariama. Esama nemažai darbų, kuriuose, analizuojant įvairius ekonomikos rodiklius, pagrindžiamas teigiamas ES lėšų poveikis, kituose tyrimuose šio poveikio nerandama ar net teigiama, kad ES struktūrinių fondų parama yra žalinga šalių ekonomikai.
Pavyzdžiui, ekspertai Adysseas Katskaitis ir Dimitri Doulas analizavo ES struktūrinių lėšų panaudojimo ir tiesioginių užsienio investicijų ryšį 15-oje ES šalių. Pagrindinė darbo išvada yra ta, kad struktūrinių fondų poveikis tiesioginėms užsienio investicijoms ne visada yra teigiamas ir priklauso nuo institucinės infrastruktūros kokybės šalyje. Šalyse, kuriose aukštas korupcijos lygis, žema valstybinių institucijų veiklos kokybė, struktūrinių fondų lėšos gali tik pabloginti šalių augimo ir užsienio investicijų pritraukimo perspektyvas.
Analitikai Philippas Mohlas ir Tobias Hagenas 2010 m. ištyrė ES lėšų panaudojimo poveikį regionų plėtrai. Analizėje pabrėžiama, kad, ES struktūrinių fondų panaudojimo atžvilgiu veikiant politiniams motyvams ir neskaidriems mokėjimams, dažnai finansuojami projektai, kurie nėra ekonomiškai efektyviausi. Be to, kadangi visi ES struktūrinės paramos lėšomis vykdomi projektai turi būti finansuojami bendrai, galimybė panaudoti ES paramos lėšas viešajame sektoriuje išstumia labiau atsiperkančius valstybės investicijų projektus, kurių būtų imamasi negaunant ES lėšų. Tai gali neigiamai atsiliepti regionų plėtrai.
Bendra daugelio studijų, nagrinėjančių ES lėšų poveikį išvada, – ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo nauda labai susijusi su tuo, kaip ir kokioje ekonomikos plėtros aplinkoje (mokesčių, reguliavimo, verslo sąlygų, valdžios institucijų skaidrumo) šios lėšos yra panaudojamos.

Ne tik nauda, bet ir žala
Kokią naudą gali teikti ES lėšos? ES lėšas galima naudoti pertvarkant iš dalies ar visiškai valstybės valdomus sektorius (pvz., švietimo, viešojo administravimo, socialinės apsaugos). Tai leistų mažinti mokesčių naštą. Pasinaudodamas ES lėšomis, privatus sektorius turi galimybę daugiau investuoti, imtis projektų, kurie be ES lėšų neatsipirktų. Europos Sąjunga šalims narėms užkrauna įvairių įpareigojimų, todėl ES lėšos taip pat gali būti panaudotos Lietuvai privalomiems ES reikalavimams įgyvendinti.
Tačiau ES pinigų poveikis nėra tik teigiamas. ES struktūriniai fondai sukelia nepageidautinų ekonominių pasekmių, būdingų viešosioms investicijoms ir valstybės teikiamai paramai. ES lėšos iškraipo konkurenciją, nes paramos negaunančios įmonės konkuruoja su ją gaunančiomis. ES lėšos tampa instrumentu, kuriuo valdžia, o ne rinka, skirsto išteklius, formuoja ūkio struktūrą.
Konkurencinė aplinka iškraipoma ir tada, kai naudodamos ES fondų lėšas valstybei priklausančios įmonės ima teikti paslaugas tose rinkose, kuriose jau veikia privatūs asmenys. Taip bloginama privataus sektoriaus padėtis, stabdoma jo veiklos plėtra, valstybės ir ES lėšomis išstumiamos investicijos, kurias, nesant valstybės įsikišimo, darytų privačios įmonės.
Geras pavyzdys – profesinis mokymas Lietuvoje. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, Lietuvos švietimui ir mokslui 2007–2013 m. iš viso numatyta daugiau kaip 4 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšų. 340 mln. Lt ES lėšų bus skirta sektoriniams profesinio mokymo centrams kurti 2010–2013 m. Tikėtina, kad šiais ES pinigais finansuojamais profesinio mokymo projektais bus išstumtas galimas privataus verslo ir profesinių mokyklų bendradarbiavimas, sumažintos privačių profesinių mokyklų plėtros ir steigimo galimybės.
Beje, ES lėšų panaudojimas Lietuvoje yra tarp svarbių priežasčių, lemiančių kainų didėjimą, nes ES parama – vienas šaltinių, didinančių pinigų kiekį. Būtinybė kofinansuoti ES lėšas taip pat gali reikšti didėjantį valstybės išlaidavimą. Valdžia skatinama didinti biudžeto išlaidas vien tam, kad panaudotų ES lėšas, finansuoti ne pirmo svarbumo projektus (juk jei projektas būtų pirmo svarbumo, jis ir taip būtų finansuojamas, be ES lėšų). Todėl ES lėšos mažina paskatas taupyti, gali skatinti išlaidavimą ir virsta stabdžiu mažinant mokesčių naštą bei balansuojant biudžetą. Pavyzdžiui, nepaisant poreikio balansuoti Lietuvos biudžetą, 2012 m. biudžeto išlaidos ES lėšoms kofinansuoti didės. Lietuvai 2007–2013 m. laikotarpiu iš viso skirta 23,4 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų paramos. Dar apie 2,2 mlrd. Lt bus skirta iš valstybės biudžeto.
Galimybė gauti ES paramą keičia ir privataus sektoriaus motyvaciją, t.y. ES lėšos gali tapti ne potencialia konkrečių verslo problemų (pvz., kvalifikacijos trūkumo) sprendimo priemone, o vienu pagrindinių įmonių tikslų ir būdų išgyventi. Tai reiškia, kad produktyviai (ne dėl lėšų panaudojimo) dirbančių žmonių skaičius yra sumažinamas.

Reikalingi principai
Atsižvelgiant į tai, kad ES lėšų panaudojimas turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių, svarbu suformuluoti tokius ES lėšų paskirstymo ir naudojimo principus, pagal kuriuos naudojamos lėšos leistų siekti paramos teikiamos naudos ir minimizuoti neigiamas ES lėšų naudojimo pasekmes.
Siekiant kuo mažiau iškraipyti konkurenciją, ES lėšomis turėtų būti finansuojami ne verslo projektai, o tai, kas laikoma viešosiomis gėrybėmis (šiandien tai visų pirma švietimas, sveikatos sektorius, keliai ir kita infrastruktūra). Taip pat privalu užtikrinti, kad ES lėšomis būtų finansuojami valstybiniai projektai, kurie tiesiogiai nekonkuruoja su privataus sektoriaus projektais. ES pinigais vykdomi projektai neturėtų įtvirtinti ar išplėsti valdžios, kaip paslaugos teikėjos, bet kuriame sektoriuje vaidmens.
Mažinant viešojo sektoriaus naštą mokesčių mokėtojams, kur tik įmanoma derėtų ES teikiamą paramą skirti svarbiausioms dar nebaigtoms reformoms Lietuvoje finansuoti – švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos. Ir pagaliau – ES lėšų panaudojimas negali būti priežastis didinti valstybės biudžetą, kelti mokesčius ar jų nemažinti.
Galima apibendrinti, kad ES paramos lėšos nėra išsigelbėjimas ar panacėja, ir tą rodo senųjų ES šalių patirtis. ES paramos skirstytojams ir naudotojams ES pinigus reikėtų traktuoti kaip milžinišką ES perskirstymo projektą, jo efektyvumą vertinti kur kas kritiškiau, sumuoti ne tik panaudotų milijardų skaičius, bet ir tikrąjį, dažnai sunkiai pastebimą, tačiau ne mažiau svarbų jų poveikį.

Baigus Lietuvos elektros sistemos ūkio reformą bus paprasčiau suprasti, kas ir už ką yra atsakingas šiame ūkyje.

Lietuvos elektros energijos sektoriuje pastarąjį dešimtmetį netrūko didelių pertvarkų. Tik nuo 2003 m. (bandymo privatizuoti skirstomuosius tinklus) iki 2007 m. (“Leo LT” steigimo pradžios) šiame sektoriuje buvo kiek ramiau. Tai, ką matėme per pastaruosius dvylika mėnesių, gali būti pavadinta kaip pagrindinių keturių veiklų – elektros gamybos, perdavimo, skirstymo ir aptarnavimo – išgryninimas. Taip atsirado LITGRID AB (elektros energijos perdavimo operatorė) ir AB LESTO (skirstomųjų tinklų operatorė). AB “Lietuvos energija” taip pat neišvengė pokyčių – prie jos buvo prijungta AB Lietuvos elektrinė. Elektros sektoriaus aptarnavimo įmonės tapo valdomos šių trijų bendrovių.
Pagrindinis tokio išskaidymo privalumas – dabar paprasčiau suvokti, kas yra atsakingas už atitinkamas funkcijas elektros sektoriuje. Kiekviena iš šių įmonių turi strategiškai svarbių tikslų, todėl jiems atitinkamai turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys. Didžiausi planai iškelti LITGRID, kuri iki 2015 m. turėtų baigti pirmuosius Lietuvos elektros tinklo sujungimo su Lenkija bei Švedija etapus. Juk realiai tik šie projektai leis Lietuvai sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Dideli elektros energijos importo srautai iš Rusijos, esant dabartinėms gamtinių dujų kainoms, yra neišvengiami, nes vien tokios elektros gamintojos, kaip Lietuvos elektrinė, elektros savikaina yra bent dvigubai didesnė nei rinkos kaina, todėl turi būti dengiama per VIAP (viešuosius poreikius atitinkančias paslaugas) kainą, o tai, žinoma, nepatinka nė vienam vartotojui. Pastarojoje elektrinėje, priklausančioje “Lietuvos energijai”, svarbiausias projektas yra devintojo elektros gamybos bloko Elektrėnuose paleidimas 2012 m. Bet jis nemažina Lietuvos priklausomybės nuo Rusijos, nes bloko darbui bus perkamos rusiškos gamtinės dujos. Nors LESTO didesnių strateginių investicijų nesuplanuota, jos vargu ar mažės.
Toks elektros sektoriaus pertvarkymas tapo puikia proga mažinti veiklos sąnaudas įmonėse, kurių veiklą prižiūri ir viršutines kainas nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Pavyzdžiui, elektros energijos perdavimo aukštos įtampo laidais viršutinė kaina 2011 m. yra 13 proc., o skirstymo vidutinės įtampos elektros tinklais – 8 proc. mažesnė nei 2010 m. Siekiant, kad elektros kaina galutiniams vartotojams nedidėtų (taip atsitiko 2011 m.), mažintos būtent šios galutinės kainos dedamosios. Atrodo, kad tiek komisija, tiek Energetikos ministerija veikiausiai sieks nustatyti dar mažesnes perdavimo ir skirstymo kainas ir 2012 m., tad veiklos efektyvinimas, kuris paprastai nepatinka įmonių darbuotojams, bendrovėse dar gali užtrukti.
Kol kas visos trys svarbiausios energetikos įmonės priklauso UAB Visagino atominei elektrinei, tačiau LITGRID veikiausiai anksčiau ar vėliau bus perduota tiesiogiai Energetikos ministerijai, nes ši bendrovė artimiausią dešimtmetį nebus privatizuojama. “Lietuvos energijos” privatizavimas ar dalinis valstybės turimų akcijų pardavimas būtų pakankamai racionalus net ir atsižvelgiant į tai, kad įmonei priklauso didžiausios elektros sistemos rezervą užtikrinančios elektrinės šalyje. Apie galimą LESTO privatizavimą taip pat sklando daug gandų, o ir investuotojų susidomėjimą įmone būtų galima sukurti, tačiau tam reikalingas valstybės požiūrio keitimas į galimą leisti uždirbti pelną strateginiam investuotojui. Jeigu požiūris nesikeis, sunku tikėtis išvysti net ir dalinį valstybės turimų šių įmonių akcijų pardavimą.
Vis dėlto reikėtų pasidžiaugti, kad vienų didžiausių valstybinių įmonių akcijos liko įtrauktos į biržos vertybinių popierių sąrašą. Tai leidžia užtikrinti daug skaidresnį informacijos atskleidimą visuomenei. Pastarosios įmonės dar prieš metus negalėjo pasigirti noru dalytis informacija su smulkiaisiais investuotojais ar kitais asmenimis. Dabar situacija bent šiek tiek pagerėjusi.
Visų pertvarkų elektros sektoriuje naudą ar nuostolius trumpu laikotarpiu bus galima įžvelgti metų pabaigoje, kai bus nustatytos elektros energijos kainos 2012 m. Nors realu tikėtis, kad kaina bus truputį didesnė, bet greičiausiai tik dėl didesnės elektros įsigijimo kainos sudedamosios dalies.

Reikėtų pasidžiaugti, kad vienų didžiausių valstybinių įmonių akcijos liko įtrauktos į biržos vertybinių popierių sąrašą. Tai leidžia užtikrinti daug skaidresnį informacijos atskleidimą visuomenei.

Valdžia privalo turėti valios pasiekti, kad finansų rinkos dalyviai nesielgtų taip, kaip jie elgėsi Lietuvoje 2003-2008 metais, teigia Finansų ministerijos Makroekonomikos skyriaus vadovas Ričardas Kasperavičius.

“Buvo galimybių prevenciškai įvesti nekilnojamojo turto mokestį arba naikinti nekilnojamojo turto kreditavimo lengvatas. Tačiau į tą pačią upę dukart neįbrisi. Tikėkimės, kad valdžia sukurs tokius mechanizmus ir struktūras, kurios gebės lanksčiau ir kūrybingiau reaguoti į oligopolinės struktūros elgseną. Jeigu ne, tada ir ateityje važinėsimės tokiais kalneliais, kas dešimtį metų patirdami finansų krizes”, – interviu “Verslo žinioms” sakė jis.

Anot R.Kasperavičiaus, šios problemos bus apibrėžtos Biudžeto planavimo ir vykdymo reformos koncepcijoje, kurią rengia Finansų ministerija.

“Mano nuomone, Lietuvos banko politika – pasirinkti galbūt mažiau, tačiau patikimesnių rinkos dalyvių – užtikrino, kad mokesčių mokėtojams neteko mokėti už silpnesnių rinkos dalyvių klaidas. Kitose šalyse buvo daug blogiau”, – teigė jis.

Finansų ministerijos Makroekonomikos departamento vadovo nuomone, bankai turėtų įsidrąsinti finansuoti pramonės sektorių, kuris per krizę nebuvo perkaitęs.

“Pramonės sektorius nebuvo perkaitęs. Jis buvo labai lankstus, nes sugebėjo sumažinti produkcijos kainas penktadaliu – maždaug tiek, kiek aplinkinės šalys devalvavo savo pinigus. Nors kredito ištekliai “pabėgo”, pramonė finansų ir investicinių poreikių problemas sugebėjo išspręsti iš krizės laikotarpiu gautų pajamų ir pelno. Manau, kad komerciniai bankai anksčiau ar vėliau turėtų įsidrąsinti finansuoti šį sektorių, kaip kad būdinga oligopolinei sistemai. Tik sunku pasakyti, kada”, – Finansų ministerijos atstovas.

R.Kasperavičiaus nuomone, keliems bankams užėmus Lietuvos finansų rinką, ši sistema yra nestabili.

“Konkuruodami tarpusavyje rinkos dalyviai arba pernelyg sumažina savo paslaugų kainas ir išduoda daugiau kreditų nei ūkiui būtų optimalu. Pasikeitus sąlygoms jie elgiasi atvirkščiai – varžosi keldami paslaugų vertę ir riboja kredito išteklius. Manau, kad komercinių bankų prieš penkerius metus padaryta žala yra didelė. Jie neigė Lietuvos išorinio disbalanso, einamosios sąskaitos ir biudžeto deficito problemą. Tačiau tai nereiškia, kad už tai dabar jiems reikia keršyti”, – tvirtino jis.