2014 Vasario 25

Turtingesni, sveikesni ir mokytesni už pažangų pasaulį. Ar tikrai?

veidas.lt


Išpūstas viešasis sektorius disponuojant palyginti kukliais finansiniais ištekliais – valstybės bėda, kurią išsprendus nereikėtų desperatiškai ieškoti, ką dar apmokestinti.

„Reikia iš tiesų peržiūrėti, ar ne per daug viešajame sektoriuje turime darbuotojų“, – revoliucingai pareiškė finansų ministras Rimantas Šadžius pernai spalio 1 d. ir dar kartą pakartojo lapkritį. Sužibo viltis, kad bent kažkas valstybės valdžioje pastebėjo, jog gyventojų mažėjimo tempai kur kas spartesni nei viešojo sektoriaus, o kitos šalys pasiekia geresnių rezultatų turėdamos mažiau nei mes mokytojų, medikų ar policininkų, ką jau kalbėti apie valstybės tarnautojus. Bet, deja, kol kas tuo revoliucija ir baigėsi.
Spalį ministras pripažino, kad, jo žodžiais tariant, ant Vyriausybės stalo – tik ši mintis, bet dar ne parengti projektai. Tačiau vos tik bus patvirtintas valstybės biudžetas, ir to bus imtasi. Juolab pirmininkavimas ES Tarybai baigėsi, nebeliks kai kurių funkcijų. Tvirtinant biudžetą pernai gruodžio pabaigoje į siūlymą 2014 m. bent jau valstybės tarnautojų skaičių mažinti 5 proc., kad nors kiek biudžete būtų atsvertos Konstitucinio Teismo dėka aukštiems valdininkams atkurtos algos, ministras R.Šadžius atsakė: „Pasiūlymas tikrai svarstytinas.“
Tačiau dabar ministras, nors neišsižada minties, kad viešojo sektoriaus optimizacija neišvengiama, sako, jog tai – ne jo sritis ir pataria ieškoti optimizacijos planų Vidaus reikalų, Ūkio ministerijose.
Tiesa, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius atviresnis: jis yra prisipažinęs, kad valdančiosios daugumos politinio apsisprendimo dėl viešojo sektoriaus mažinimo nėra, tad artimiausiu laiku sprendimų lūkuriuoti neverta. Vyriausybė pasirinko kitą kelią ieškoti pinigų, kad tesėtų pažadus pensininkams: vieną savaitę užsimoja apmokestinti alų, kitą – automobilius, trečią – bulvių traškučius. O juk „lobiai“ slepiasi ant paties premjero stalo.

Daugiau ir mokytojų, ir medikų, ir policininkų, ir valdininkų
„Ydinga tai, kad Lietuvoje siūloma įvesti naujus mokesčius, net nepradėjus mažinti viešojo sektoriaus“, – piktinasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnioji ekspertė Kaetana Leontjeva.
Ji lygina Lietuvos rodiklius su pažangiausias ir turtingiausias šalis vienijančios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) vidurkiu, ir tampa akivaizdu, nors nelogiška, kad mes sau leidžiame kur kas daugiau nei jos. Štai, Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. net 35,4 proc. dirbančiųjų darbavosi valstybės sektoriuje. Tai gerokai daugiau nei EBPO šalių vidurkis, kuris 2011 m. sudarė 15,5 proc. Pagal šį santykį lenkiame net skandinaviška socialine gerove garsėjančią Švediją, kur valstybė įdarbina 26 proc. dirbančiųjų.
Žvelgdami į sveikatos apsaugos sektoriaus statistiką matysime, kad tūkstančiui gyventojų 2011 m. Lietuvoje teko 4,4 gydytojo, o tai gerokai viršija EBPO šalių vidurkį – 3,2. Tūkstančiui mokinių pas mus tenka net 92 mokytojai, o tai vėlgi daugiau nei EBPO šalių vidurkis – 78.
„Mokesčių mokėtojus bauginti turėtų ne tik ši liūdna statistika, bet ir dinamika, kaip šie santykiniai rodikliai keitėsi per pastarąjį dešimtmetį“, – pabrėžia K.Leontjeva. 2004 m. tūkstančiui gyventojų teko šeši valstybės tarnautojai, o pernai – jau net dešimt. Taigi per tokį trumpą laikotarpį biurokratų ir gyventojų santykinis rodiklis beveik padvigubėjo.
Tūkstančiui mokinių tenkančių pedagogų skaičius nuo 89-ių 2001 m. mažėjo iki 80-ies 2006 m., tačiau per pastaruosius porą metų vėl didėjo ir pernai pasiekė 92, o tai yra pats didžiausias lygis per pastaruosius dvylika metų. „Eurostato“ duomenimis, 2011 m. Lietuvoje vienam mokytojui vidutiniškai teko vos aštuoni moksleiviai. Tai žemiausias santykis Europos Sąjungoje ir šis skaičius kasmet vis mažėja nuo pat 2001 m., kai siekė keturiolika mokinių vienam mokytojui. Tačiau mokymosi rezultatai progreso, deja, nerodo.
LLRI ekspertas Laurynas Rekašius kelia klausimą: šildyti tuščias klases ar pirkti geresnes knygas? Valdžia renkasi pirmąjį variantą. Remiantis LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso duomenimis, 2002 m. vienam mokiniui Lietuvoje teko apie 10 kv. m, o 2012 m. šis plotas jau artėjo prie 15 kv. m. Savivaldybės, išleisdamos mažiau lėšų pustuštėms klasėms šildyti, galėtų investuoti į švietimo kokybę – į vertingesnes knygas ir kitas mokymosi rezultatus galinčias pagerinti priemones. Deja, dabartinės valdžios pataikavimas periferijos rinkėjui, norinčiam mokyklos ar sveikatos įstaigos po langais, permainų žada nebent į priešingą pusę.
K.Leontjeva atkreipia dėmesį, kad gal kai kam atrodo, jog viešojo sektoriaus išlaidų santykis su BVP Lietuvoje (36,1 proc.) yra nedidelis, ypač jei lygintume su kai kuriomis kitomis šalimis. Tačiau ar protinga lygiuotis į šalis, labiausiai apmokestinančias savo gyventojus ir labiausiai išlaidaujančias iš mokesčių mokėtojų surinktais pinigais? Dideli mokesčiai ir išpūstas viešasis sektorius kartu su per dideliu reguliavimu mažina tokių šalių, kaip Prancūzija, konkurencingumą. Prancūzai per viešąjį sektorių perskirsto net 57 proc., tai yra daugiau nei pusę, BVP.
„Jeigu norime mažo ir efektyvaus viešojo sektoriaus ir atitinkamai mažesnių mokesčių, mums reikėtų lygiuotis į tokius pavyzdžius, kaip Honkongas, kur viešasis sektorius išleidžia mažiau nei 20 proc. BVP, ar Singapūrą, kur šis skaičius siekia vos 17 proc. Neatsitiktinai Honkongas ir Singapūras dažniausiai pirmauja ir ekonominės laisvės indeksuose. Turėdamos mažus viešuosius sektorius ir taikydamos nedidelius mokesčius, šios šalys palieka daugiau erdvės vertę kuriančiam privačiam sektoriui ir leidžia žmonėms laisviau kvėpuoti“, – pranašumus vardija K.Leontjeva.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...