2014 Balandžio 01

Privati medicina ir toliau stumiama į podukros vietą

veidas.lt


Nors po daugkartinių sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio kreipimųsi į Konstitucinį Teismą dėl valstybinės ir privačios medicinos bendro egzistavimo ir dabartinio sveikatos priežiūros finansavimo modelio atitikties Konstitucijai yra visiškai aišku, kad Lietuvoje gali gyvuoti tiek valstybinė, tiek privati medicina, pastaroji ir toliau stumiama į podukros vietą.

Privati medicina toliau įvairiais būdais diskriminuojama, Konstitucinio Teismo nutarimai ir išaiškinimai sabotuojami, ir tai, Sveikatos apsaugos ministerijos požiūriu, yra sveikintina.
Savaitraščio „Veidas“ surengtoje diskusijoje apie valstybinių ir privačių medicinos įstaigų konkurenciją ir galimus sugyvenimo principus diskutavo sveikatos apsaugos viceministras Gediminas Černiauskas, Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė, Lietuvos diabeto asociacijos prezidentė Vida Augustinienė, Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, Nacionalinės sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas prof. habil. med. dr. Vinsas Janušonis, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos viceprezidentas Vidmantas Samuitis ir „Veido“ leidėjas, advokatas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Ši diskusija rengiama po naujo Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl santykio tarp valstybinės ir privačios medicinos. KT suformuluota pozicija pakankamai aiški: yra aiškiai atskirtos funkcijos, tokios kaip gyvybės gelbėjimo ir su tuo susijusios pagalbos, kurią, kaip numatyta Konstitucijoje, privalu suteikti nemokamai iš biudžeto lėšų, bei kitos funkcijos, susijusios su sveikatos apsauga, finansuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis. Taip pat KT yra pasisakęs, kad dalis (papildomų) paslaugų galėtų būti finansuojamos iš Privataus papildomo sveikatos draudimo fondo lėšų. To Lietuvoje kol kas nėra, bet turėtų atsirasti.
Vis dėlto tarp valstybinės ir privačios medicinos įžvelgiu diskriminaciją. Pernai dauguma valstybinių medicinos įstaigų dirbo nuostolingai ir tie nuostoliai Sveikatos apsaugos ministerijos buvo kompensuoti suteikiant dotacijas. O štai privačioms neteko nieko. Kita aktuali problema susijusi su įkainių nustatymais: iki šiol valstybinėse gydymo įstaigose apskaita vedama skirtingai nei privačiose. Pirmosios neįskaičiuoja ES paramos, pastatų naudojimo ir kitokių sąnaudų. Dabar visos privačios gydymo įstaigos turi sutartis, kurios baigsis metų gale. Jei ministerija jų nepratęs, savivaldybės turės paskelbti viešuosius pirkimus. Kyla klausimas, kaip jos konkuruos su valstybinėmis įstaigomis, kurios į savo paslaugų kainą neįtraukia 20–40 proc. sąnaudų. Matau riziką, kad privačios gydymo įstaigos apskritai gali būti eliminuojamos iš rinkos. Juk per viešuosius pirkimus svarbu mažiausia kaina.
Taigi pagrindinis klausimas: ar po tų gausių KT nutarimų ir išaiškinimų galime konstatuoti, kad vienoje sveikatos apsaugos dalyje, tai yra sveikatinimo paslaugų suteikimo, valstybė gali leisti normaliai konkuruoti tiek valstybinėms, tiek privačioms įstaigoms? Dar priminsiu Vyriausybės nutarimą dėl pirmo lygio sveikatos apsaugos procentinės apimties. Buvo nutarta, kad šioje srityje turi vyrauti privati medicina (60–80 proc.), nors dabartiniai duomenys rodo, jog ši dalis neviršija trečdalio. Kodėl tai neįgyvendinta?
V.JANUŠONIS: Minėtą nutarimą ir išaiškinimą skaitėme ne vieną kartą ir analizavome, tad norėčiau pasakyti kelias pastabas. Pirmiausia svarbu tai, kad nuo praėjusios kadencijos pradžios tarsi imta skirti valstybinėmis vadintinas įstaigas – valstybinėmis pradėtos vadinti ministerijai pavaldžios įstaigos, o kitos buvo tarsi atskirtos. Vis dėlto šiuo išaiškinimu KT labai aiškiai pasakė, kad valstybinės yra visos.
Antras dalykas, kas išaiškinta šiuo nutarimu, yra tai, kad žmonės pagal savo išgales gali papildomai mokėti už sveikatinimo paslaugas. Taigi priemokos galimos (aišku, tam tikra nustatyta tvarka), nes valstybė neišgali visko apmokėti. Šitai pasakyta aiškiai, nors ir buvo įpiršta nuomonė, kad valstybė turi apmokėti viską. Jei trejus metus iš eilės mažėja finansavimas, be abejonės, tas pacientas, kuris gali susimokėti papildomai, turi turėti tokią teisę. Šiandien tai leidžiantys teisės aktai egzistuoja, ir nemanau, kad jie bus panaikinti.
Trečias labai svarbus momentas – turi būti įteisinta žmogaus pasirinkimo teisė, kurią anksčiau buvo bandoma riboti. Vadinasi, žmogus savo nuožiūra gali rinktis tą gydymo įstaigą, kuri jam atrodo geriausia. Kitas aspektas – nors ne taip retai mėgstama sakyti, kad konkurencijos neturi būti, vis dėlto minima, kad sąžininga konkurencija tarp gydymo įstaigų gali ir turėtų būti.
Galiausiai pridėčiau, kad turi būti išleisti įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji aktai, reglamentuojantys ligonių kasų sutarčių sudarymą su sveikatinimo įstaigomis. Viskas turi būti aišku ir taip iš anksto apgalvota, kad nebūtų galimybių kvestionuoti atskirų atvejų, tai yra su vienu sutartį sudarysiu, o su kitu – ne. Mes patys irgi dėl to turėjome teisinį konfliktą. Negali būti tokių dalykų, kad teritorinės ligonių kasos direktorius tiesiog užsimano ir nesudaro sutarties, nes jam taip atrodo.
A.ŠINDEIKIS: Teisybės dėlei reikėtų priminti, kad Konkurencijos tarybos nutarimas dėl sąžiningo konkuravimo vis dar nėra įgyvendintas. Ne tik dėl to aspekto, kad vedama skirtinga buhalterinė apskaita, bet ir dėl veiksnio, kad yra išlikę tam tikro neskaidrumo sudarant sutartis. Dar nėra iki galo išgrynintų visiems suprantamų kriterijų, užtikrinančių, kad visi subjektai rinkoje būtų lygūs.
V.JANUŠONIS: Teisingai. Buvo pasisakyta tik dėl licencijos ir prašymo ligonių kasai ir kad sutartis turi būti sudaryta. Tik tiek.
G.ČERNIAUSKAS: KT nusakė ir tiksliai išdėstė keletą gana fundamentalių dalykų. Pirma, patvirtino, kad Lietuvoje galioja visuotinės aprėpties principas. Tuo iš esmės pasakyta, kad iš biudžeto pinigai eina visiems ir žmogus gaus išmokas, bet kartu tas pats pasakyta ir apie privalomąjį draudimą, tai yra kad žmogus privalo dalyvauti sistemoje. Kitaip sakant, pakaitinis draudimas negalimas ir tai neatitinka Lietuvos Konstitucijos.
Taip pat aiškiai pasisakyta dėl visuomenės solidarumo: nepriklausomai nuo privalomos įmokos dydžio Privalomojo sveikatos draudimo fondas turi teikti tokias pačias paslaugas visiems piliečiams. Be to, pasakyta, kad yra tarsi trisluoksnis pyragas: yra bazinės paslaugos, kurios turi būti teikiamos visiems piliečiams nemokamai, kitaip tariant, iš biudžeto lėšų, dažniausiai per valstybinį tinklą, bet nebūtinai (privalomasis sveikatos draudimas), ir yra kitos paslaugos. Tai – papildomas draudimas, tiesioginiai mokėjimai. Iš esmės tuo buvo pasisakyta už mišrų sveikatos draudimo modelį.
Beje, paminėsiu, kad viena priežasčių, kodėl kreiptasi į KT, buvo ne dėl privačių ar valstybinių gydymo įstaigų prioriteto, bet dėl Privalomojo sveikatos draudimo teisėtumo. Anksčiau būta tokių nuomonių, kad jis prieštarauja Konstitucijai, o KT aiškiai pasakė, jog prieštaravimų nėra.
A.ŠINDEIKIS: Iš tikrųjų klausimas buvo formuluojamas taip: ar gali valstybinė sveikatos priežiūros įstaiga turėti skirtingus sveikatinimo paslaugų teikimo mastelius. Atsakymas aiškus: jei žmogus moka privalomąjį sveikatos draudimą, jis gauna tą patį, ką ir visi. Jei papildomai susimoka ir nori ko nors daugiau, gali dalį savo privačių lėšų nukreipti į instituciją (taip pat ir valstybinę) ir gauti dar kokių nors papildomų paslaugų.
G.ČERNIAUSKAS: Tikėkimės, kad visa tai sumažins diskusijų lauką ir ves prie stabilumo. Vis dėlto, tiesą pasakius, jei kalbama apie pakaitinį draudimą, tai jo nesiūlo nė viena iš didžiųjų partijų. Netgi liberalai ankstesnėje Vyriausybėje dėl to nediskutavo – jie diskutavo tik dėl papildomo draudimo.
V.SAMUITIS: Tai, ką pasakėte, yra visiems suprantami klausimai, niekas jų nekvestionuoja. Visą laiką privačios struktūros, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija, Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir kitos organizacijos, kalbėjo apie tai, kad negalima drausti priemokų šioje paslaugų teikimo sistemoje – net ir būtinosios pagalbos (KT konstatuoja, kad ji gali būti suteikiama ir privačiose gydymo įstaigose, už tai joms bus apmokama). Būtent priemokos ir buvo pats aštriausias klausimas. Kaip dėl to bus toliau? Pavyzdžiui, šiandien pasirašėme sutartį su Valstybine ligonių kasa, ir joje parašyta, kad negalima imti priemokų, išskyrus tam tikrais teisės aktais numatytais atvejais. Jei Ligonių kasa mus patikrintų ir rastų, kad, pavyzdžiui, atlikdami dienos chirurgijos operacijas ėmėme priemoką, mums grėstų mažiausiai tūkstančio litų bauda, nors, atrodo, KT vasario 26 d. išaiškinimas lyg ir aiškiai dėl to pasakė. Taigi kaip viskas bus iš tikrųjų?
A.ŠINDEIKIS: Gal galima teigti, kad minėta sutarties sąlyga prieštarauja KT išaiškinimui?
V.SAMUITIS: Taip, nes įvairiuose teisės aktuose, leidžiančiuose imti priemoką už paslaugas, šitai nėra pakeista, o mus taip daryti verčia Ligonių kasa – esą nesirašykite, jeigu nenorite.
G.ČERNIAUSKAS: Iš tikrųjų Vyriausybės lygiu tvirto apsisprendimo dėl to dar nėra. Taip, žinome, kad priemokos galimos, tą pasakė KT, tačiau kokios tos priemokos – nepasakyta. Tai susitarimo reikalas, dabartinė Vyriausybė kol kas šito nežino. Sveikatos apsaugos ministerija bandė teikti keletą variantų, bet kol kas sutarimo su Vyriausybės nariais dar neturime. Kas aišku šiandien? Taip, priemokos gali būti, tačiau už ką ir kokio lygio jos yra – susitarimo dalykas, ir vėliau tai turėtų būti reglamentuota įstatymais. Dabar pasitaiko tikrai paradoksalių priemokų, kai valstybė per ligonių kasas moka šimtą litų, o vartotojas papildomai sumoka dar du tūkstančius. Taigi ar tie du tūkstančiai litų laikytini priemoka?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...