2011 Lapkričio 05

Privačiuose Lietuvos medicinos centruose lankosi jau trečdalis pacientų

veidas.lt


Per pastaruosius dešimt metų privačių gydymo centrų tinklas Lietuvoje stipriai išsiplėtė, tačiau visų medicinos paslaugų spektro jie vis dar neapima. Tad ir šiandien dažnam pacientui ir saugiau, ir patogiau kreiptis į viešąsias gydymo įstaigas.

Šiuo metu Lietuvoje privačių pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose dirba šeimos gydytojai, taip pat teikiama nespecializuota psichinės sveikatos priežiūra, veikia panašiai tiek, kiek ir viešųjų įstaigų. Daugelyje privačių centrų, sudariusių sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, šeimos gydytojo konsultacijos pacientui nieko nekainuoja, nes paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Privačiose gydymo įstaigose valstybė finansuoja ir gydytojų specialistų pirmines paslaugas, dienos chirurgiją, taip pat brangiai kainuojančius tyrimus.
Tiesa, už brangiau, nei apmoka teritorinės ligonių kasos, įkainotas paslaugas pacientui tenka primokėti. Daugelyje privačių centrų į priemoką įeina ir kaina už komfortą bei asmeninio vadybininko paslaugas. Nepaisant to, vis daugiau žmonių praveria privačių įstaigų duris, norėdami išvengti eilių, kurios nutįsusios prie valstybinėse poliklinikose ir ligoninėse dirbančių medikų kabinetų. Pas privatininkus einantys pacientai tikisi ir kokybiškesnių paslaugų, ir daugiau gydytojo dėmesio.
Tad nieko keista, kad šiuo metu pas privačiuose centruose dirbančius šeimos gydytojus lankosi jau kas ketvirtas šalies gyventojas. O, tarkime, privačių odontologų paslaugomis naudojasi didžioji dalis pacientų. Vis dėlto visa privati medicina Lietuvoje aptarnauja tik trečdalį pacientų ir užima vos 7–8 proc. rinkos. Europos Sąjungos vidurkis – 30–60 proc.
Ypač lėtai Lietuvoje vyksta stacionarių medicininių paslaugų privačiose įstaigose plėtra. Privačiose ligoninėse ir operacinėse nėra įvairių sričių specialistų, kurių gali prireikti pacientui, ne visur taikomi pažangiausi gydymo metodai ar naudojamos moderniausios technologijos. Be to, privačiose įstaigose neteikiama būtinoji pagalba visą parą, mažesniuose miesteliuose vangiai kuriasi net privatūs šeimos gydytojų kabinetai. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad dažniausiai tie patys gydytojai dirba ir poliklinikose ar ligoninėse, ir privačiai. Tad ne visada vien tik piniginės storis padeda apsispręsti, kur naudingiau kreiptis: į privatų centrą ar į valstybinę įstaigą.

Svarbiau gydytojo kompetencija, o ne įstaiga

Vilnietė Roma Pakalninienė per trejus metus, kol jai buvo diagnozuota Laimo liga ir gydomos jos sukeltos komplikacijos, lankėsi ne vienoje privačioje gydymo įstaigoje. Moterį konsultavo ir ne vienas valstybinėje poliklinikoje bei ligoninėje dirbantis medikas. „Valstybine medicina esu labai nusivylusi. VUL Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre mane gydžiusi reumatologė skyrė labai stiprių vaistų, nežinodama šalutinio jų poveikio. Jie ne tik kad nepadėjo, bet sukėlė dar ir alergiją. Be to, medikė net neužsiminė apie reabilitaciją, kuri man priklausė“, – nusivylimo neslepia R.Pakalninienė.
Gydydamasi valstybinėje įstaigoje ir nejausdama pagerėjimo, moteris kreipėsi į privatų centrą. Čia jai iškart buvo parinkti tinkami vaistai, skirti papildomi tyrimai, iš privačioje įstaigoje dirbančios medikės ponia Roma sužinojo, kad jai priklauso ambulatorinė reabilitacija. „Pagaliau matau viltį, kad išsikapstysiu iš artrito. Užteko vienos konsultacijos, o į valstybinį centrą vaikščiojau kelis mėnesius. Dabar, jeigu tik įmanoma, stengiuosi aplenkti valstybines gydymo įstaigas. Pas šeimos gydytoją lankausi privačiame centre, specialistų taip pat ieškau privačiuose centruose. Kai reikėjo kardiologo konsultacijos, susiradau gydytoją, dirbantį privačiai centre, kuris sudaręs sutartį su teritorinėmis ligonių kasomis, todėl jo paslaugos man nieko nekainavo. Taip ieškau ir kitų specialistų“, – pasakoja 59-erių metų moteris.
Pas šeimos gydytoją R.Pakalninienė taip pat nė už ką negrįžtų į polikliniką, mat privataus centro medikai jos sveikata rūpinasi labiau nei ji pati. Pavyzdžiui, paskambina ir primena, kad laikas atlikti tam tikrus tyrimus arba reikėtų pasitikrinti sveikatą pagal vieną ar kitą ankstyvosios diagnostikos programą.
Pašnekovės nuomone, į privačius centrus kviečiami dirbti tik geriausi specialistai, o valstybinėse įtaigose lieka vidutiniokai. Be to, jie dėl didelių eilių negali pakankamai laiko skirti pacientui, nespėja įsigilinti į ligos istoriją.
Kita „Veido“ pašnekovė Ramunė Bikulčienė, atvirkščiai, nusivylė privačiai dirbančiais medikais. Jos manymu, ligos gydymo efektyvumas priklauso nuo konkretaus specialisto kompetencijos, o ne nuo įstaigos. Tad moteris nemato prasmės kaskart ploti po šimtą ar daugiau litų už konsultaciją. „Metus laiko kas mėnesį sūnų vedžiojau į privatų alergologijos centrą. Jam buvo diagnozuotas grybelis – nuo padų luposi oda, jie skilinėjo, taip pat ant plaštakų, rankų ir kojų plito pūliniai. Tepėmės įvairiais tepalais, gėrėm vaistus, tačiau tik šiek tiek pagerėdavo, o paskui liga ir vėl paūmėdavo“, – prisimena vilnietė.
Netekusi kantrybės ji kreipėsi į Šeškinės poliklinikos dermatologę. Gydytoja skyrė tepalo, nuo kurio jau po kelių dienų pūliniai pradėjo trauktis, o per porą mėnesių grybelis išnyko.
Dar kartą tuo, kad neverta lankytis privačiose gydymo įstaigose, R.Bikulčienė įsitikino, kai nuo kūdikystės alergišką sūnų nuvedė į Medicinos diagnostikos ir gydymo centrą, tikėdamasi, jog čia bus atliktas išsamesnis alergenų tyrimas. Tačiau sužinojo tą patį, ką ir Respublikiniame alergologijos centre. R.Bikulčienė nemano, kad greitas aptarnavimas privačiuose centruose – didelis privalumas. Kad patektų pas gydytoją, dirbančią Respublikiniame alergologijos centre, jai nė karto nereikėjo laukti ilgiau nei savaitę.

Privatus sektorius dirba pažangiau

Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė Danguolė Jankauskienė įsitikinusi, kad žmogaus pasirinkimas kreiptis į privačią ar valstybinę gydymo įstaigą dažnai priklauso nuo to, koks yra gydytojo ir paciento santykis. „Dažnai pacientai išgirdę diagnozę pageidauja antros nuomonės, nes nepasitiki savo gydytoju. Kreipiasi į privačius centrus, nors antrą nuomonę turi teisę sužinoti ir poliklinikoje ar ligoninėje. Per dvidešimt dvejus darbo vaikų ligoninėje metus ne kartą mačiau pacientų, kurie atvažiuoja atlikę daugybę tyrimų privačiame centre, nors reikia paprasčiausios chirurgo konsultacijos“, – tvirtina D.Jankauskienė.
Jos vertinimu, privačiose įstaigose darbas geriau organizuotas, pacientams nereikia laukti eilėse, iškart galima gauti tyrimų rezultatus, apskritai privatus sektorius dirba pažangiau, nes daugiau dėmesio skiria žmogui.
Vis dėlto sveikatos apsaugos sistema negali egzistuoti be valstybinio sektoriaus, nes privatūs gydymo centrai nepajėgūs pasiūlyti geresnės kokybės už mažesnę kainą. Be to, verslininkai skaičiuoja, kokias paslaugas teikti jiems apsimoka. „Šeimos gydytojų ir specialistų pirminėms paslaugoms teikti nereikia brangios technikos, naujausių gydymo metodų, todėl šios sritys ir plėtojasi intensyviai, tačiau tik didesniuose miestuose. Provincijoje šeimos centrai nesikuria. Verslininkų nepriversi kurtis ten, kur jie nenori“, – dėsto D.Jankauskienė.
Pasak jos, nenaudinga verslininkams steigti ir privačias ligonines, nes brangiai kainuojančios aparatūros ne kiekvienas gali įsigyti.
Beje, jau ir veikiančiose privačiose ligoninėse pacientas gauna ne visas paslaugas. „Privatūs stacionarai neatitinka reikalavimų. Pavyzdžiui, juose budi ne visų sričių gydytojai. Atliekti sudėtingesnę operaciją pacientui gali būti net nesaugu, nes prireikus kito profilio gydytojo – jo nebus. Yra nemažai atvejų, kai pacientai, prasidėjus komplikacijoms po operacijų, grįžta į viešąsias ligonines“, – teigia sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė.
VUL Santariškių klinikų gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė pastebi, kad privačiame centre kartais nesaugu dirbti ir pačiam medikui. Dešimt metų privačiame Vilniaus dializės centre pacientams dializės procedūras atliekanti medikė sako, kad kartais turi tapti ir kardiologe, ir reanimatologe. „Valstybinėje ligoninėje visada šalia yra komanda, kuri gali greičiau suteikti ekstra pagalbą. Tačiau pačios dializės procedūros privačiame centre atliekamos taip pat kaip ir Santariškių klinikose, naudojami ir tie patys metodai. Be to, jas apmoka teritorinės ligonių kasos, tad pacientams nieko nekainuoja. Kur jos bus atliekamos, žmonės dažniausiai renkasi pagal gyvenamąją vietą“, – atskleidžia A.Ašakienė.

Sistema nepalanki nei privačiai, nei valstybinei medicinai

Privačios klinikos „Kardiolita“ generalinis direktorius Darius Jonutis tvirtina, kad ir kitose šalyse privati medicina neapima viso gydymo paslaugų spektro. Mat kai kurią brangią aparatūrą gali įpirkti tik universitetinės ligoninės, o privačioms įstaigoms neverta investuoti dėl mažo tokių paslaugų poreikio. Tačiau, „Kardiolitos“ vadovo nuomone, pacientai dėl to nenukenčia, nes dėl gydymo, kurio negali suteikti privatus centras, suderinama su viešąją įstaiga.
„Privati medicina Lietuvoje plečiasi, didėja paslaugų prieinamumas, prasideda privačių ir viešųjų įstaigų bendradarbiavimas, pavyzdžiui, kai kurios paslaugos perkamos iš valstybinių ligoninių. Taip pat jaučiamas didelis privačios medicinos poreikis, ypač chirurginio gydymo, diagnostinių tyrimų. Pacientams patogu, kad užsiregistravę jau po kelių dienų gali apsilankyti pas specialistą, malonu, kad jie piimami jaukioje aplinkoje, svabus jiems ir skaidrumas, nes už paslaugas susimokama kasoje“, – vardija D.Jonutis.
Tačiau už visa tai pacientas turi papildomai susimokėti, net jeigu lėšos už tam tikras paslaugas į privatų centrą atkeliauja iš teritorinės ligonių kasos. Vilniaus universiteto docento psichiatro Dainiaus Pūro nuomone, esant tokiai sistemai, kokia dabar yra Lietuvoje, privati medicina priversta būti brangi, tai yra pacientai turi mokėti patys. Tai didžiausias jos trūkumas.
„Europoje yra gerų pavyzdžių, kai sveikatos draudimas apmoka paslaugas vienodai, nesvarbu, ar jas teikia valdiškos įstaigos, ar privačiai praktikuojantys medikai. Iki tokio derinio Lietuvai dar labai toli, ir kol kas nematau politinės valios to siekti. Prieš keletą metų buvo padaryti pirmieji žingsniai mažinant valstybinės medicinos monopolį ir sudarant galimybes apmokėti privačių įstaigų teikiamų paslaugų dalį iš privalomojo sveikatos draudimo. Tačiau iki šiol išlieka nemaža privačių paslaugų teikėjų diskriminacija“, – kritikuoja gydytojas.
N.Ribokienė pabrėžia, kad šiuo metu tiek privačios, tiek viešosios įstaigos turi tas pačias teises pasirašyti sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo. Pasak viceministrės, 25 proc. lėšų skiriama kompensuoti brangiems tyrimams, atliekamiems privačiuose centruose, 14 proc. – dienos chirurgijai.
„Jeigu per mėnesį atliekama tiek procedūrų, kiek valstybė numačiusi apmokėti, visos įstaigos gauna 100 proc. apmokėjimą. Jeigu valstybės mastu paslaugų kiekis viršijamas, mokėjimas gydymo įstaigai proporcingai mažėja. Tad turi susimokėti pats pacientas. Tik šeimos gydytojų suteiktų paslaugų apmokėjimas neribojamas“, – paaiškina D.Jonutis.
D.Pūro nuomone, tokia situacija, kokia susiklostė Lietuvos sveikatos sektoriuje, nepalanki ne tik privačiai, bet ir valstybinei medicinai. Mat viešosios poliklinikos ir ligoninės yra proteguojamos, o ne prižiūrimos steigėjų, ir tai palieka valstybinę mediciną „pilkojoje zonoje“ – lieka labai daug dviprasmybių dėl paslaugų apmokėjimo (kiek pacientas turi primokėti legaliai, kiek – nelegaliai), dėl paslaugų prieinamumo (vieni laukia, kiti susitaria, kad greitai priimtų), taip pat dėl investicijų panaudojimo ir sistemos skaidrumo bei efektyvumo.
„Dėl sveikatos sektoriaus ydų privačią mediciną galima siūlyti tik pasiturintiems pacientams. Bet ir jie turėtų pamąstyti, ar verta už medicinos paslaugas mokėti kelis kartus: per mokesčius ir po to dar iš kišenės. Privačios medicinos prieinamumas padidės, o ji plėsis tik tuomet, kai bus ryžtasi nebeproteguoti valstybinio medicinos paslaugų sektoriaus. Tačiau šiuo metu nematau politinių jėgų, kurios tam ryžtųsi. Tad lieka grėsmė, kad Lietuvos sveikatos priežiūros sistema dar ilgai gali likti neskaidri ir demoralizuota“, – apibendrina D.Pūras.

Eksministro vertinimas
Algio Čapliko, buvusio sveikatos apsaugos ministro, komentaras

Tai, kas buvo užsibrėžta prieš trejus metus pradėjus sveikatos priežiūros reformą, įgyvendinta apie 70–80 proc. Vaistų prieinamumo gerinimo ir jų kainų mažinimo priemonių planas leido pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įsivežti kai kurių vaistų. Pagal planą vykdoma ir restruktūrizacija, įgyvendinti beveik visi sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimo darbai. Uždaryti neefektyviai dirbę atskiri ligoninių skyriai, perskirstyti pacientų srautai, beveik visos ligininės, kurias buvo numatyta sujungti, susijungė, išskyrus Klaipėdos universitetinę ir Jūrininkų ligoninę.
Jungtis prie Santariškių klinikų nenori ir Onkologijos institutas. Direktoriai stengiasi išlaikyti savo kėdes. Atsisakančių jungtis įstaigų vadovai daro įtaką savivaldybių taryboms, tad jų atstovai ir merai priešinasi. Mano nuomone, didžiausia padaryta klaida, kad ligoninės perduotos savivaldybėms.
Tačiau iš esmės viskas, kas buvo sumanyta, įgyvendinama. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija kaip tik atlieka tyrimą, kurio išvados atskleis, kiek lėšų sutaupė aptariama reforma.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...