Scanpix

„Amerika, Amerika…“ – devynioms Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėms šie žodžiai dabar reiškia posėdžius, sprendimus, sutartis. Nuo lapkričio JAV leidžia įvežti šių įmonių gaminius. Statistikos duomenys rodo, kad į Ameriką skverbiasi ne vien lietuviški maisto produktai. Eksporto augimo ženklai ramina verslininkus ir politikus, laužančius galvas, kaip prisitaikyti prie Rusijos rinkų praradimo.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Išlipdavau O’Hare aerouoste agresyvi kaip tautinė vėliava“, – taip Giedra Radvilavičiūtė prozos knygoje „Suplanuotos akimirkos“ prisimena atvykimus į Čikagą, kažkada garsėjusią skerdyklomis. 2003-iaisiais, metai anksčiau, nei išleista ši knyga, JAV ir Lietuvos vėliavėlės ėmė ženklinti segtuvus ir aplankus su detalia informacija apie žemės ūkio produktų perdirbimo sąlygas Lietuvoje. Lietuviškų pieno ir mėsos produktų kelias į žemės ūkio gigantės Amerikos rinką nebuvo trumpas, ir agresyvumas – bene mažiausiai reikalinga savybė pradiniame etape. Vien ryžto nepakanka – reikia kompetencijos, atsakomybės, kruopštumo.

Patikrų patikros

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) ėmėsi bendro darbo su JAV žemės ūkio departamento Gyvūnų ir augalų sveikatos inspektavimo tarnyba (APHIS). Siekta Lietuvoje taikomos valstybinės maisto ir veterinarijos kontrolės pripažinimo lygiaverte (ekvivalentiška) Amerikoje taikomoms procedūroms. Pildyti klausimynai, priimtos amerikiečių inspektorių komandos. Galiausiai 2007 m. APHIS pripažino, kad Lietuva laisva nuo snukio ir nagų ligos ir galvijų maro. Tai atvėrė kelią Lietuvos pieno perdirbimo įmonių produkcijos eksportui į JAV.

2005-aisiais VMVT pradėjo bendradarbiauti su kita JAV žemės ūkio departamento įstaiga – Maisto saugos ir inspektavimo tarnyba (FSIS). Vertintas mėsos, paukštienos ir kiaušinių produktų kontrolės Lietuvoje ir JAV ekvivalentiškumas. Veiksmai suaktyvėjo 2010 m. – JAV žinybai buvo įvardytos Lietuvos įmonės, pageidaujančios eksportuoti į JAV. Nuo 2012 m. amerikiečių ekspertai atliko kelis auditus – įvertino eksportuotojų pasirengimą ir Lietuvos valstybinės kontrolės efektyvumą.

Visų šių pastangų rezultatas – FSIS neseniai patvirtintas įmonių sąrašas. Jame 9 Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės, atitinkančios JAV reikalavimus.

Vienišos lietuviškos ožkos

Lietuvos proveržis – dar ir leidimas greta kiaulienos įvežti kitų rūšių mėsą. Iš ES šalių tiktai Airijai ir Lietuvai leista į JAV eksportuoti jautieną. Amerika įsileido ir Lietuvišką avieną, o europietiška ožkiena ten gali būti tiktai iš Lietuvos, nes kitos ES narės leidimų šios rūšies mėsą įvežti dar negavo. Lietuvoje nėra kempinligės – todėl ir atsivėrė Amerikos rinka lietuviškų galvijų, avių, ožkų mėsai.

VMVT direktorius dr. Jonas Milius „Veidui“ priminė, kad reikalavimai įvairiose valstybėse skiriasi, pavyzdžiui, JAV reikalauja tam tikrų laboratorinių tyrimų, kurių nereikia ES. Pasak VMVT vadovo, JAV specialistų auditai itin griežti: tikrinta lietuviškos kontrolės kokybė – nuo lauko iki stalo. Matyt, aukščiausias lietuviškos tvarkos įvertinimas yra tai, kad VMVT dabar suteikta teisė pačiai nustatyti, kurios įmonės atitinka JAV reikalavimus.

„Pasitikėjimas daug ką reiškia. Mes galime juos apvilti tiktai vieną kartą. Dėl vienos įmonės eksporto leidimai gali būti panaikinti ir kitoms“, – sako J.Milius.

Amerikiečių auditai vyksta kasmet – netgi be išankstinio perspėjimo. „Sulaukėme skambučio, kad amerikiečiai norėtų užsukti į mūsų tarnybą. Net nežinojome, kad jie audituoja pieno įmonę“, – prisimena VMVT vadovas.

Šiuo metu VMVT dirba su klausimynais dėl kiaušinių miltelių eksporto į JAV. Iš ES valstybių įvežti šį produktą ten kol kas leista tiktai Nyderlandams.

J.Milius prisimena vienoje Danijos įmonėje matytą kiaulės atvaizdą, į kurį buvo prismaigstyta per 100 įvairių valstybių vėliavėlių. Žalios ar perdirbtos, įvairios skerdienos dalys eksportuojamos į skirtingas šalis – ne vien maistui, bet, pavyzdžiui, ir vaistų gamybai.

Devynios Lietuvos įmonės kol kas nenoriai dalijasi planais, kokios lietuviškų galvijų, kiaulių, avių, ožkų dalys keliaus į JAV ir į kurias tos didžiulės šalies vietas. Rinkos veikiausiai yra tiktai žemėlapyje, o realiam jų užkariavimui būtinos konkrečios sutartys.

Į galimybę Amerikoje konkuruoti būtent su lietuviais, „Veido“ kalbinti įmonių atstovai atsakė vienareikšmiškai – be abejo! Gal Amerikoje tautiečių atžvilgiu prireiks ir verslininkiško agresyvumo, o Lietuvoje tenka kruopščiai laikytis amerikietiškų reikalavimų. Netikėti svečiai iš Amerikos ir garantuotos kiekvienos siuntos patikros Amerikoje – tokia gamintojų kasdienybė. „Auditai buvo ir bus“, – nuolatinį eksportuotojų rūpestį „Veidui“ nusakė Klaipėdos mėsinės vykdomasis direktorius Marius Valančius.

Galima išgyventi be Rusijos

Lyginant šių ir praėjusių metų tris ketvirčius lietuviškas maisto ir žemės ūkio produktų eksportas į JAV beveik padvigubėjo – didėjo 93,9 proc. Maisto produktų eksporto į JAV lokomotyvai kol kas yra pieno perdirbimo įmonės. Daugiausia prie eksporto plėtros prisidėjo sūrių eksportas, kuris didėjo beveik 15 mln. eurų – iki 16,3 mln. eurų, taigi daugiau nei 10 kartų.

„Lietuvos maisto pramonė užmezga ir naujų prekybos ryšių, pavyzdžiui, nuo šių metų antrojo ketvirčio eksportuota vištų kiaušinių už 1,5 mln. eurų“, – VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. ekspertas Justas Jurevičius „Veidui“ pristatė trapaus produkto kelionę į JAV .

Su įsitvirtinimu naujose rinkose – JAV, Kinijoje, Japonijoje, Vidurinėje Azijoje, Saudo Arabijoje siejamos eksporto didėjimo viltys. „Greičiausiai gali atsiverti Kinija“, – „Veidui“ sakė VMVT vadovas J.Milius. Ši rinka, jei pavyktų ten įsitvirtinti, gali atstoti ir pranokti prarastas Rusijos platybes.

Ar JAV rinkos atvėrimas Lietuvos mėsos gaminiams nebuvo savotiška tos šalies kompensacija Lietuvai už praradimus Rytuose? Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius Simonas Šatūnas „Veidui“ sakė, kad dėl kokybės reikalavimų vargu ar gali būti kokių nors kompromisų su JAV žinybomis. Kompensaciją „susiveikė“ patys lietuviai, kuriuos aplinkybės privertė labai paspartinti žingsnius į JAV rinką.

Apskritai žvelgiant JAV ir Lietuvos prekybiniai ryšiai nėra itin didelių apimčių, todėl ypač svarbios naujienos, tokios kaip lietuviškų mėsos gaminių eksportas į JAV. Tam pasiekti reikėjo ne vienų metų pastangų.

Naujausiais duomenimis, Lietuvos prekių eksporto į JAV vertė per tris 2015 m. ketvirčius sudarė 708,6 mln. eurų. Į JAV ypač daug produkcijos eksportuoja AB „Orlen Lietuva“ – naftos produktų eksportas sudaro net du trečdalius viso šalies eksporto į JAV. Trečdaliu, iki 50 mln. eurų, padidėjo ir chemijos pramonės eksportas, ypač fermentų; tekstilės gaminių eksportas didėjo ketvirtadaliu (24,7 proc.), iki 13 mln. eurų.

J.Jurevičius atkreipia dėmesį, kad prie palankios eksporto raidos prisidėjo ir palanki valiutos kurso tendencija: euras JAV dolerio atžvilgiu šiais metais buvo pigesnis, vadinasi, ir lietuviška produkcija JAV rinkoje konkurencingesnė.

Ritualinis gyvūnų skerdimas Lietuvoje uždraustas prieš dvejus metus. Tačiau užsidarius Rusijos rinkai verta susimąstyti apie šio įstatymo pataisų atšaukimą.

Faina Kukliansky su nekantrumu laukia rugsėjo 20 d. į Vilnių atvykstančios delegacijos iš Izraelio parlamento – Kneseto. Svečių iš užsienio vizitui jau beveik pasirengta, tačiau Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę kamuoja vienas klausimas: kokio maisto siūlyti atvykstantiems?

Regis, Lietuvos virtuvė yra turtinga, kavinių šalies miestuose taip pat užtenka. Vis dėlto tarp Kneseto narių ir kitų delegacijos dalyvių tikrai bus uoliai judaizmą išpažįstančių žydų, kurie negali valgyti jokio kito maisto, išskyrus košerinį. O košerinė mėsa gaunama tik iš gyvulių, kurie būna paskerdžiami ritualiniu būdu, tai yra, prieš tai jų neapsvaiginus.

„Tiesą sakant, Lietuvoje nėra didelio košerinio maisto poreikio, nes turime palyginti nedaug judaizmo taisyklėmis besivadovaujančių žydų. Tačiau jeigu ritualinis skerdimas būtų įteisintas, tai neabejotinai duotų daug naudos tiek ekonominiu, tiek bendravimo su kitų šalių žydais požiūriu“, – kalbėdamasi su „Veidu“ sakė F.Kukliansky.

Žydų bendruomenės pirmininkė atsargiai pasiteirauja „Veido“ žurnalisto, kokios nuomonės laikosi jis pats, o išgirdusi atsakymą tęsia pasakojimą: „Šiuo metu kalbamės su vienu verslininku, kuris nori Lietuvoje steigti košerinį restoraną. Aišku, yra galimybė patiekti tokio maisto ir be mėsos, yra galimybė atsivežti košerinės mėsos iš užsienio valstybių ar iš nedidelių ūkių, kurie užsiima ritualiniu skerdimu nekomerciniams tikslams. Vis dėlto visi suprantame: jeigu Lietuvoje būtų įteisintas ritualinis skerdimas, verslininkui atsidaryti restoraną mūsų šalyje būtų ir daug lengviau, ir palankiau.“

Naujų rinkų paieškos

Ritualinio skerdimo tema tapo vėl aktuali ne vien dėl religinių tradicijų. Rusijai uždraudus mėsos importą iš Lietuvos kilo klausimas, kur dėti eksportui skirtą skerdieną Todėl Lietuvos mėsos perdirbėjų ir pardavėjų žvilgsniai krypsta į tolimesnius horizontus. Pirmiausia į Izraelį bei arabų valstybes. Vis dėlto griežtos Artimųjų Rytų tradicijos neleidžia net pradėti rimtesnių derybų dėl mėsos eksporto į šį regioną.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

ES biurokratinis nerangumas žlugdo Lietuvos kiaulių augintojų ir mėsos perdirbėjų verslą: daugiau nei mėnesį nesugebėta atšaukti draudimo eksportuoti lietuviškas kiaules ir kiaulieną į užsienį.

Maro epidemijos per vasarą iškankinti Lietuvos kiaulių augintojai ir mėsos perdirbėjai praėjusią savaitę pagaliau sulaukė pirmos geros žinios: ES atšaukė draudimą Lietuvai užsienyje prekiauti gyvomis kiaulėmis ir kiaulienos gaminiais. Šio sprendimo lietuviams teko laukti lygiai mėnesį, nuo rugpjūčio 9 d., kai Lietuva paskelbė visiškai susitvarkiusi su kiaulių maro pasekmėmis. Tas mėnuo – nieko nereiškianti laiko atkarpa ES veterinarijos biurokratams, dėl atostogų visą rugpjūtį nesugebėjusiems susirinkti posėdžio ir atšaukti pačių liepos pradžioje paskelbtą draudimą įsileisti lietuviškų kiaulių fermų ir mėsos fabrikų produkciją. Visai kitaip tas mėnuo tiksėjo Lietuvos verslininkams, kiekvieną draudimo dieną patiriantiems nuostolių dėl uždarytų eksportų rinkų.
Daugiausia pajamų – mažiausiai 5 mln. Lt per mėnesį – kiaulių augintojai netenka dėl užsivėrusios Rusijos rinkos. Šioji lietuviškos produkcijos importą taip pat draudžia nuo pat vasaros pradžios, o įsileisti mūsų kiaules žada tik tada, kai draudimą jų prekybai panaikins ES. O kol pastaroji niekur neskubėjo, lietuvių atlaisvintas vietas Rusijos rinkoje suskubo užimti kiti europiečiai – vien Vokietijoje leidimus įvežti gyvas kiaules į Rusiją per praėjusią vasarą gavo 600 pirmiau šioje milžiniškoje Rytų rinkoje neprekiavusių kiaulių fermų.

Prarado milijonus

Šių metų vasarą Lietuvos kiaulių augintojai spalvina juoda spalva: birželio 1 d. “Beržų komplekse” (Jonavos r.) plykstelėjęs kiaulių maras bėdos pridarė ne tik šiam visas 24 tūkst. savo kiaulių turėjusiam sunaikinti fermų kompleksui, bet ir visos Lietuvos kiaulių ūkiams. Mat liepos pradžioje Jonavos rajone aptikus naujų kiaulių maro židinių, ES uždraudė gyvų kiaulių ir kiaulienos gaminių importą iš visos Lietuvos, tokiu draudimu suskubo pasekti ir Rusija – pagrindinė Lietuvos galvijų ir mėsos gaminių eksporto rinka. Palyginti: į visas ES šalis per pirmąjį šių metų pusmetį iš Lietuvos išvežta 89 tūkst. gyvų kiaulių, o Rusijoje per tą patį laikotarpį parduota 194 tūkst. kiaulių.
“Per vieną šios vasaros mėnesį netekome maždaug 4–5 mln. Lt pajamų. Juk rusai yra pagrindiniai mūsų prekybos partneriai”, – liūdnai skaičiuoja Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas.
Suplanuotos pajamos neįplaukė ir į Lietuvos mėsos perdirbimo įmonių sąskaitas. Štai didelių ambicijų Rusijos rinkoje turėjusi ŽŪB “Nematekas” gali į archyvą pasidėti pavasario pabaigoje pasirašytas sutartis su Rusijos prekybos tinklais dėl nemenkų kiekių savo kiaulienos gaminių pristatymo. “Pavasarį veždavome bandomąsias kelių tonų siuntas ir štai, kai jau Rusijai krovėme normalias 20 tonų siuntas – driokstelėjo maras, kurį iš karto sekė draudimas įvežti gaminius į Rusiją”, – apgailestauja įmonės vykdomasis direktorius Kęstutis Vaicekauskas. Jis skaičiuoja, kad sėkmingos prekybos atveju Rusijos rinkoje “Nematekas” per vasarą būtų gavęs daugiau negu milijoną litų pajamų. Dar daugiau negu pusė milijono litų įmonės nepasiekė dėl draudimo prekiauti gyvomis kiaulėmis – jas bendrovė taip pat veždavo į Rusiją.
Skaičiais kiaulių maro paženklintos vasaros negali įvertinti kita Rusijos rinką aktyviai žvalganti Lietuvos mėsos perdirbimo įmonė “Krekenavos agrofirma”, tačiau ir jai apmaudu, kad kelią į Rusijos prekybos tinklų lentynas jau pamažu skynusi produkcija per vasarą ten bus visiškai pamiršta. “Vežėme dar nedaug, tik bandomąsias siuntas, bet dabar jau galime nubraukti savo ankstesnes pastangas – vėl viską reikės įrodinėti iš naujo”, – apgailestauja generalinis direktorius Linas Grikšas.

Pyksta dėl nerangumo

Kiaulių maras – žaibiškai plintanti ir ypatingos atidos likviduojant jo pasekmes reikalaujanti nelaimė, kurios neišvengia nei Vakarų, nei Rytų valstybės. Lietuvos kiaulių augintojai ir mėsos perdirbėjai vertina, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, užklupus šiai nelaimei, elgėsi gana operatyviai ir profesionaliai, tačiau skaičiuoja ir klaidas, iš kurių inspektoriai turėtų pasimokyti ateityje.
K.Vaicekauskas mano, kad jau po pirmojo maro protrūkio reikėjo skubiai ir ryžtingai “uždaryti” visą Lietuvą, o ne tik maro židiniu tapusį fermų kompleksą – taip būtų buvę išvengtą liepą pasikartojusio maro protrūkio naujose fermose. “Visi tada būtumėm patyrę staigių nuostolių, bet jie būtų buvę trumpalaikiai, o dabar viskas truko visą vasarą”, – apgailestauja jis.
A.Baravykas priekaištauja, kad Lietuvos veterinarai darė nepakankamą spaudimą ES ir ši visą rugpjūtį nepriėmė sprendimo atšaukti mums nustatytą draudimą. “Formalių priežasčių delsti eurobiurokratai visada suras, bet reikėjo iš visų jėgų stengtis priversti juos suktis greičiau”, – mano asociacijos vadovas. Jis taip pat kritikuoja veterinarijos tarnybos vadovus, kad šie elgėsi pernelyg formaliai su Rusijos veterinarijos tarnyba. “Siuntinėti rusams raštus anglų kalba yra tiesiausias kelias juos įžeisti ir nieko nepasiekti”, – ironizuoja jis.
Lietuvos maisto perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius antrina, kad Lietuva turėjo ypač stengtis, kad ES kuo greičiau atšauktų draudimą prekiauti kiaulėmis ir kiauliena, nes nuo Briuselio sprendimo priklausė, kada atsivers mums ypač svarbi Rusijos rinka. “Apmaudžiusia, kad šį kartą reikalus vilkino mums padėti turinti ES”, – pabrėžia jis.

Gyvų kiaulių eksporto iš Lietuvos į Rusiją pokyčiai per 4 metus (vienetais; sausio–rugpjūčio mėn.)
2008 m. 352 tūkts.
2009 m. 506 tūkst.
2010 m. 282 tūkst.
2011 m. 105 tūkst.
Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Gyvų kiaulių eksportas į Rusiją šiemet (vienetais)
Sausį 17 tūkst.
Vasarį 16 tūkst.
Kovą 28 tūkst.
Balandį 21 tūkst.
Gegužę 23
Birželį 0
Liepą 0
Rugpjūtį 0
Šaltinis: Lietuvos kiaulių augintojų asociacija

Tik faktai
– Iki šios vasaros kiaulių maro protrūkiai Lietuvoje buvo nustatyti 1990, 1991, 1992 ir 2009 metais.
– 2011 m. birželio 1 d. “Beržų komplekse” Jonavos rajone išplitęs kiaulių maras buvo didžiausias per visą nepriklausomybės laikotarpį. Šiame komplekse buvo utilizuota 24 tūkst. kiaulių.
– Liepos pradžioje Jonavos rajone buvo aptikta naujų kiaulių maro židinių, – juose buvo utilizuota dar apie 15 tūkst. kiaulių.
– Bendrovė “Lietuvos draudimas” “Beržų kompleksui” nuostoliams atlyginti išmokėjo 3,2 mln. Lt. Tai yra didžiausia išmoka už gyvūnų draudimą per pastaruosius 21 metus.
– Draudimas prekiauti gyvomis kiaulėmis visoje Lietuvoje galiojo nuo liepos 9 d. iki rugpjūčio 9 d.
– Per vieną delsimo mėnesį vien Lietuvos kiaulių augintojai skaičiuoja negavę maždaug 4–5 mln. Lt. pajamų už produkciją, kuri būtų buvusi parduota užsienio rinkose.

Biotechnologijų mokslininkai yra pakerėti minties sukurti pirmą pasaulyje dirbtinę mėsą – sėkmės atveju tai gali įvykti gal net po metų. Nors šios srities tyrimai žengia pirmuosius žingsnius, drąsesni svajotojai jau galvoja apie laboratorijose „auginamas“ dešreles ir kitus mėsos gaminius. Tiesa, bent jau kol kas sukurti dirbtinį jautienos žlėgtainį ar kiaulienos muštinį būtų problematiška.

Dirbtinė mėsa būtų gaminama iš raumenų ląstelių didžiulėse cisternose ir tikrai nudžiugintų gyvūnų teisių aktyvistus bei padėtų įveikti milijonus žmonių kamuojantį badą.

Tiesa, tyrimų projektas nepigus – iš viso kainuos 220 000 svarų sterlingų (856 000 Lt), o jo rezultatas greičiausiai bus ne itin apetitą keliantis, slidus kaip aštuonkojis ar moliuskas gaminys, rašo dailymail.com. Nepaisant didelės pradinės kainos, pradėjus pramoninę gamybą, investicijos greitai atsipirktų, be to, dirbtinės mėsos kaina neviršytų natūralios mėsos kainos, o gal net būtų mažesnė.

Kita vertus, galutinį nuosprendį tars vartotojai. Įdomu, ar jie iškeis natūralią mėsą į užaugintą mėgintuvėlyje?

Birželio mėnesį „The Daily Mail“ rašė apie vyriausybės finansuojamus olandų mokslininkus, atradusius būdą, kaip kiaulių raumenų ląsteles paversti kiaulienos bryzeliais. Daugiau informacijos pasirodė šios savaitės „New Scientist“ numeryje.

Laikomos baltymų „košėje“, mikroskopinės ląstelės daug kartų dalijasi ir sukuria lipnų audinį, savo konsistencija panašų į neišvirtą kiaušinį. Tuomet ši medžiaga laboratorijoje ištempiama ir suformuojamas imitacinis raumens audinys.

Mastrichto universiteto mokslininkas Markas Postas žurnalui „New Scientist“ pasakojo, jog svarstoma galimybė tokiu būdu gaminti retų gyvūnų, pavyzdžiui, pandų, mėsą. Šią savaitę Švedijoje vykusios konferencijos metu buvo kalbama, kad mūsų valgoma mėsa nebūtinai yra skaniausia, paprasčiausiai kai kuriuos gyvūnus lengviau prijaukinti ir auginti. Tarkim, pandų mėsa, būtų daug skanesnė, tad pirkėjai ją galėtų pamėgti net ir tuo atveju, jei žinotų, kad tai dirbtinis produktas.

Kaip gi mokslininkai žada sukurti pandos mėsą? Visų pirma, iš gyvos pandos reikėtų paimti ląstelių pavyzdžių, pagal kurių genetinę informaciją būtų auginama sintetinė mėsa.

Tiesa, visa tai – ateities planai. Mat kol kas atsižvelgiant į kuklius pasiekimus – 2,5 cm ilgio ir mažiau nei centimetro pločio kiaulienos bryzelius – sunku įsivaizduoti, kaip naudojami metodai galėtų būti pritaikyti pramoninei gamybai. Tačiau kai kurie mokslininkai teigia, jog turint reikalingų medžiagų ir esant tinkamoms sąlygoms vos iš 10 kiaulių raumenų ląstelių per du mėnesius būtų galima pagaminti net 50 000 tonų mėsos.

Profesorius M. Postas sakė, kad dirbtinė mėsa padėtų sumažinti maisto trūkumą, atsiradusį augant pasaulio populiacijai. M. Postas teigė ketinantis pagerinti sintetinės mėsos išvaizdą ir spalvą bei pažymėjo tikintis naujosios technologijos sėkme. Bet reikia dar daug nuveikti ir atlikti galybę saugumo tyrimų, tad net ir geriausiu atveju dirbtinės mėsos parduotuvėse galėsime įsigyti ne anksčiau kaip po 10–15 metų.

technologijos.lt

"Moters savaitgalio" archyvas

Mėsą sumaišyti su smulkiai kapotu svogūnu, kiaušiniu, džiūvėsiais, druska bei pipirais. Padarykite 4 kukulius ir 5 min. pakepinusi keptuvėje sudėkite ant aliuminio folijos, pridenkite kivio, ananasų griežinėliais, vyšniomis ir sūrio kubeliais. Folijos laisvus kraštus suimkite ir sandariai užlankstykite. Kepkite ant grotelių. Patiekite su pakepinto ant grotelių prancūziško batono riekėmis.

Lietuviams priklausanti Latvijos bendrovė “Baltic Meat Standard” pradėjo derybas su Irako verslininkais dėl Baltijos valstybėse užaugintų jaučių eksporto.

Pasak Latvijos įmonės bendraturčio Žemės ūkio kooperatyvo “Lietuviška mėsa” valdybos pirmininko Vidmanto Jonikos, po poros savaičių derėtis atvažiuos Irako vyriausybės atstovai, kurie iki šiol jaučių jie įsigydavo iš turkų, o kainos, dėl kurių vyks derybos, bus šiek tiek didesnės nei tos, kokiomis mėsa parduodama turkams, penktadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

Jis sako, kad eksporto kiekiai neribojami ir jau aišku, kad jei sutartys bus pasirašytos, Baltijos valstybėse tiek raguočių, kiek reikia irakiečiams, nebus.

Galvijai į Artimuosius Rytus keliautų bandovežiais ir keltais, svarstoma ir galimybė juos siųsti lėktuvais.

Šiemet nenutrūks ir eksportas į Turkiją, pernai supurtęs mūsų rinką ir padidinęs jautienos kainas. “Realūs pardavimai prasidės artėjant vasarai. Ūkininkams siūlome iki to laiko nepardavinėti savo augintinių, nes perdirbėjai dabar mėgina numušti kainas”, – sako V.Jonika, pasak kurio 2010 metais mėsinių galvijų auginimas jau buvo pelninga veikla.

Verslininkas pažymi, kad kol kas sutartys su turkais ir irakiečiais trumpalaikės, tačiau, jei pavyks įsitvirtinti šiose rinkose, mūsų galvijų augintojų laukia šviesi ateitis.

Didelės bėdos, kad žaliava išvežama, kol kas nemato ir perdirbėjai.

“Turkai moka aukštą kainą ir augintojams tai naudinga. Gyvulių trūko ir iki šiol. Mes, kaip perdirbėjai, parduodami produktus vis tiek pasiimame savo maržą. Tik pageidautina, kad tokie pirkimai būtų ilgalaikiai, nes kitaip rinka išmušama iš pusiausvyros”, – sako Krekenavos agrofirmos generalinis direktorius ir koncerno “Vikonda” prezidentas Linas Grikšas.

Premjeras Andrius Kubilius, susipažinęs su FNTT vadovo Vitalijaus Galiaus pateikto tyrimo išvadomis dėl Šiaulių šešėlinių maisto produktų prekeivių apyvartos, sakė esąs “šokiruotas ir nušiurpęs”.

“Esu šokiruotas gavęs šią žinią. Bendrais bruožais žinojome situaciją, bet tikrai nemaniau, kad toks piktybiškas piktnaudžiavimas klesti turgaus prekyvietėse”, – sakė premjeras.

FNTT pateiktoje atlikto tyrimo pažymoje teigiama, kad Šiaulių šešėlinių maisto produktų prekeivių apyvarta per metus siekė 3,5 milijono litų. Tyrėjai išsiaiškino kelias grupes šiauliečių, kurie turgavietės prekeiviams nupirkdavo verslo liudijimus, teikdavo jiems mėsos ir žuvies produktus, o gautas pajamas už realizuotą produkciją, nemokėdami jokių mokesčių į valstybės biudžetą, pasiimdavo sau. Pirminiais duomenimis, šešėlinių maisto produktų prekybos organizatorių apyvarta per praėjusius metus siekė beveik 3,5 milijono litų, o nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio suma siekia iki 800 tūkstančių litų.

FNTT Šiaulių apskrities skyriaus tyrėjų atskleista nusikalstama schema rodo, kad asmenys, siekdami nuslėpti save, kaip ūkinės komercinės veiklos organizatorius ir darbdavius, išskaidydavo bendrą veiklos apyvartą, įgydavo kitų asmenų vardu verslo liudijimus tam, kad būtų išvengta registravimosi PVM mokėtoju. “Įtariama, kad dauguma Šiaulių miesto turgavietėse pagal verslo liudijimus žuvimi, rūkytos mėsos gaminiais, paukštiena ir jos gaminiais prekiaujančių asmenų turi savo “darbdavius”, tai yra asmenis, kurie rūpinasi prekių tiekimu, moka prekiautojams nelegalius atlyginimus, derina tarpusavyje parduodamų prekių kainas, perspėja apie atliekamus arba numatomus atlikti patikrinimus, nustato, kokia dalis prekių gali būti realizuojama be dokumentų”, – rašoma FNTT pažymoje.

Nuo šiandien visose MAXIMA parduotuvėse populiariausių mėsos gaminių kainos sumažintos penktadaliu. Siekdama prisidėti prie spartesnio vidaus vartojimo atsigavimo, bendrovė atpigino beveik dešimtadalio mėsos gaminių asortimento kainas.

“Situacija Lietuvos mažmeninėje rinkoje vis dar yra sudėtinga, vidaus vartojimas išlieka žemas. Todėl, siekdami išlikti konkurencingais rinkoje ir užtikrinti gyventojams galimybę kokybiškus produktus įsigyti už patrauklią kainą, nusprendėme atpiginti dalį mėsos gaminių. Maxima parduotuvėse atpigo 30 proc. šalto ir karšto rūkymo dešrų bei įvairių mėsos vyniotinių asortimento”, – sako MAXIMA LT, UAB Maisto prekių pirkimo departamento direktorius Skirmantas Nevidomskis.

Pasak jo, prekybos tinklui sprendimas sumažinti mėsos gaminių kainas per mėnesį kainuos apie 200 tūkst. litų. Bendrovė atpigino kas dešimtą mėsos gaminį. Pasak prekybos tinklo atstovo, itin kainų sumažėjimas bus juntamas MAXIMA X parduotuvėse – jose sumažėjo beveik pusės mėsos gaminių asortimento kainos.

“Nuolatos stengiamės kartu su tiekėjais ieškoti būdų, kaip išlaikyti maisto produktų kainas stabilias. Dažnai svertai ne mūsų rankose, bet tokiais atvejais siekiame, kad vartotojai turėtų galimybę pabrangus vienoms prekėms sutaupyti perkant kitus produktus mažesnėmis kainomis”, – sako MAXIMA LT, UAB Maisto prekių pirkimo departamento direktorius. Pasak S. Nevidomskio, tokie bendrovės siekiai yra ilgalaikiai – prieš kelis mėnesius MAXIMA parduotuvėse 15 proc. buvo atpiginta šviežia paukštiena.

“Savo kainos dalies nedidinome ir anksčiau, kad būtiniausių ir populiariausių prekių kainos liktų stabilios, o vidaus vartojimas nesmuktų dar žemiau. Pernai jis prilygo 2003-ųjų lygiui”, – sako S. Nevidomskis.

Siekdama skatinti vartojimo atsigavimą MAXIMA LT ieško ir kitų būdų, kaip mažinti prekių kainas, rengdama įvairias akcijas, taikydama lanksčią bendrovės prekių ženklų produktų kainodarą.

Nors Lietuvoje juntama milžiniška lietuviškos kiaulienos paklausa, prekybos centruose ir toliau karaliauja lenkiška, vokiška, belgiška bei kita užsienietiška kiauliena. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad viena pagrindinių kiaulininkystės problemų yra ta, jog Lietuvoje ši šaka yra labai smarkiai suvaržyta, lyginant su kitomis ES valstybėmis. Tai atsispindi faktuose, teigia Lietuvos kiaulių augintojų asociacija. Toliau “veidas.lt” pateikia asociacijos argumentus.

Ekonominė pusė

Lietuvoje per metus išauginama tik apie milijonas kiaulių, tačiau suvartojame apie 2 mln., o tai reiškia, kad apie milijoną kiaulių importuojame – skerdiena ir gaminiais. Vidutinis realizuojamos kiaulės svoris yra apie 110 kg, o vieno kilogramo kaina 3,5-4,3 Lt. Vienos kiaulės vidutinė kaina yra apie 400 Lt. Tai reiškia, kad Lietuva kasmet tik už kiaulieną užsieniui sumoka nuo 400 iki 800 mln. Lt.

Norėdami papildomai išauginti milijoną kiaulių, sušertume apie 300 tūkst. t pašarinių miežių ir kviečių ir taip padidintume vietos ūkininkų, auginančių grūdus, pajamas. Vieno milijono kiaulių mėšlu galima patręšti apie 60 tūkst. ha žemės ir taip dar sutaupyti apie 24 mln. Lt mineralinių trąšų sąskaita. Tam kad išaugintum milijoną kiaulių, reikia sukurti apie 6000 darbo vietų, kas leistų valstybei papildomai gauti apie 54 mln. Lt pajamų mokesčio ir apie 108 mln. Lt PVM bei 36 mln. Lt pelno mokesčio per metus.

Bendra papildomai gaunama suma siektų apie 200 mln. Lt per metus. Lietuvoje beveik kiekviename kaime stovi senų, tuščių, griūnančių kiaulidžių ir kitų ūkinių pastatų, nes norintys juose vykdyti veiklą negauna leidimų. Gavus leidimus, fermos būtų renovuojamos, vyktų statybos darbai, kurie taip pat atneštų papildomų mokesčių biudžetui.

Visos Vakarų valstybės plėtoja gyvulininkystę ir paukštininkystę, nes mato, jog tai naudinga valstybei, o Lietuvoje, vienoje skurdžiausių ES valstybių, elgiamasi priešingai. Net šie akivaizdūs faktai nebado niekam akių ir vis dar manoma, kad žemės ūkio krašte bus išrasta ,,kažkas tokio“, kas visus išgelbės nuo ekonominio kracho. Nors visos neišnaudotos ir realios galimybės – tiesiog panosėje.

Štai tokiame kontekste visai neseniai pradėtas naujas svarstymas – siekis apriboti kiaulių auginimo įmonių pajėgumus iki 1200 sutartinių gyvulių. Atrodo paradoksalu – lietuviškos kiaulienos paklausa milžiniška, tačiau pastaraisiais sprendimai dar labiau siekiama sumažinti gamybos apimtis. Mat šis aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimas apribotų visų ūkių plėtrą, nepriklausomai nuo atstumo iki gyvenvietės ar pavienių gyventojų bei turimų galimybių spręsti kvapų problemas.

Be to, kiaulių skaičiaus apribojimą reglamentuoti įstatymu yra neracionalu, kadangi kitų ūkio šakų, žymiai labiau teršiančių aplinką nei kiaulininkystės ūkiai, apimtys nėra ribojamos įstatymu. Tad kodėl kiaulininkystei daroma tokia išimtis? Juk aplinkosaugos supratimas neturėtų apsiriboti vien kiaulininkystės ūkių apimčių ribojimu. Tad ar nebūtų racionalesnis sprendimas apriboti tik naujai statomų kiaulių fermų dydį. Tuomet investuotojas, jei kartais toks atsirastų, prieš ruošdamas projektą tiksliai žinotų savo galimybių ribas ir laiku atsisakytų projekto ir lėšas panaudotų kitai verslo rūšiai plėtoti.

Stambieji ūkiai, iki šiol dar auginantys kiaules, iš esmės taip pat neketina plėstis – tam nėra nei pakankamai lėšų, nei didelio entuziazmo, kadangi Lietuvoje aplinkosaugos reikalavimai yra pernelyg griežti pradėti kiaulininkystės ūkio statybą. Tai rodo ir faktai.

Aplinkosauginė pusė

Šiandien svarstoma sanitarinių apsaugos zonų įteisinimo klausimas. Ši problema iš esmės sukurta ne kiaulių augintojų, o valstybės institucijų ir ne kiaulių augintojai, o valstybės institucijos neatliko savo pareigų. Problema jau buvo kelta ir Vyriausybėje ir Žemės ūkio ministerijoje, bet veltui.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagal galiojančio Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas) 2.1 ir 2.2 punktus, atitinkamos sanitarinės apsaugos zonos esamiems objektams privalėjo būti tinkamai įformintos kompetentingų valstybės ir savivaldybės institucijų įgyvendinant žemės reformą (t.y. atkuriant nuosavybės teises, privatizuojant valstybinę žemę, rengiant atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus ir pan.).

Tačiau tas daugumos iki nepriklausomybės atkūrimo pastatytų ūkinės veiklos objektų atžvilgiu, priėmus Nutarimą, nebuvo padaryta.

Dėl šių valstybės ir savivaldos institucijų padarytų klaidų pastaruoju metu kyla itin daug nesutarimų tarp veiklos objektų, kurie buvo pastatyti iki Nutarimo įsigaliojimo, valdytojų ir žemės sklypų, kurie patenka į tokių veiklos objektų SAZ ribas, savininkų.

Kitas klausimas – gyvulių augintojams pavesta vykdyti aplinkos monitoringo funkcijas, kurias kitose valstybėse atlieka valstybinės institucijos ir taip netiesiogiai paremia gyvulių augintojus. Lietuvoje yra priešingai ir dalinai todėl mūsų konkurencingumas nukenčia. Kitų ES valstybių gyvulių augintojai, nepriklausomai nuo jų ūkių dydžio, neprivalo vykdyti aplinkos monitoringo. ES galioja direktyva, pagal kurią gamintojai, prieš pradėdami veiklą turi gauti TIPK leidimus.

2008 m. sausio 15 d. EP ir Tarybos direktyva 2008/1/EB ,,Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės“ skirta būtent tam, kad ,,pasiekti integruotą taršos, kurią sukelia I priede išvardintos veiklos rūšys, prevenciją ir kontrolę. Ji nustato priemones, įskaitant ir atliekų tvarkymo priemones, skirtas užkirsti kelią teršalų išmetimui į orą, vandenį ir žemę, kuris atsiranda dėl aukščiau nurodytos veiklos, arba, jei tai neįgyvendinama, jam mažinti siekiant aukšto aplinkos apsaugos lygio ir nepažeidžiant Direktyvos 85/337/EEB ir kitų atitinkamų Bendrijos nuostatų.

Kadangi Lietuvoje taip pat yra siekiama tų pačių tikslų ir TIPK leidimų sistema veikia, kyla klausimas, kodėl valstybė ūkio subjektui leidžia vykdyti tam tikrą veiklą (auginti gyvulius) ir kiekvienu konkrečiu atveju, išduodama TIPK leidimą įpareigoja ūkio subjektą vykdyti išmetamų į aplinką teršalų apskaitą, tuo pačiu verčia tą patį ūkio subjektą stebėti kokį poveikį tie leistini išmesti teršalai daro aplinkai.

Galima manyti, kad šio perteklinio reikalavimo problemos esmė slypi tame, kad Lietuvos valstybės institucijos vengia vykdyti funkciją, kurią vykdo kitos ES valstybės – t.y. stebi aplinką už valstybės (savivaldybės), o ne ūkio subjekto lėšas.

Socialinė pusė

Jau keletą metų žiniasklaidoje vyrauja neigiamai aprašomi kiaulininkystės kompleksai. Teigiama, kad šie ūkiai neva daro didelę ir nepataisomą žalą gamtai, žmonėms ir Lietuvai. Žmonės, kurie atstovauja šią nuomonę, dažniausiai paiso savų interesų, kaltina valstybines įstaigas ir yra kategoriškai nusistatę prieš jau daugelį metų veikiančias įmones.

Jie nesikuklina viešai skelbti neteisingos informacijos apie kiaulių auginimą, įtaką aplinkai ir gyventojams. Lygiai taip pat apmaudu, kad Aplinkos apsaugos specialistai nedrįsta viešai prisipažinti, kad šio Gordijaus mazgo ir patys nesugeba atpainioti.

Tikriausiai nepadoru klausti, kodėl šie teiginiai nepaneigiami. Kodėl įmonės, kurios turėjo gavę neterminuotus TIPK leidimus, staiga turėjo juos atnaujinti? Suprantama. jog Vyriausybės darbo grupės pavedimu atsirado desperatiškas pavedimas dar kartą ,,papurtyti“ kiaulininkystės įmones ir pabandyti rasti, kokius gi pažeidimus daro kiaulių augintojai ir žūtbūt rasti būdų, kaip kai kurioms įmonėms sudaryti teisinių trukdžių atnaujinti leidimus.

Tačiau aplinkos apsaugos specialistai turėtų savęs paklausti – kur jie buvo anksčiau ir kuo jie aplamai užsiima, jei nuolatos, metai iš metų, vykdydami ūkių priežiūrą, reikalaudami pažymų, tyrimų, monitoringo ir pan. nieko neranda ir nemato?

Kyla klausimas – arba jie aplaidžiai vykdo funkcijas ir tik ,,po šalto dušo“ iš Vyriausybės staiga nubudo, arba darbą vykdo gerai, tačiau nedrįsta prieštarauti Vyriausybei ir apginti savo darbo ir todėl strimgalviais vykdo pavedimą, nerealiais terminais šokdina įmonių vadovus tik tam, kad nepasakyti garsiai, kad šioje vietoje žalieji ieško to, ko nėra.

Sveikatos sergėtojai taip pat iki šiol buvo ramūs. Tačiau kai kuriems isteriškiems piliečiams ėmus nerimauti dėl savo sveikatos imta reikalauti, kad kiaulininkystės ūkiai negalėtų auginti daugiau kiaulių. Bet kodėl? Gal buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad kiaulininkystės ūkių įtaka gyventojams yra neabejotinai neigiama? O gal buvo išstudijuotos ligos, kuriomis išskirtinai serga tik šalia ūkių gyvenantieji? Anaiptol, Sveikatos apsaugos ministerija tokių duomenų neturi ir nepradeda ieškoti. Kiaulininkystės ūkių kaimynystėje jokių anomalijų nebuvo ir nėra pastebima.

Šiuo metu viena aktyvi parlamentarė užsimojo išsiaiškinti situaciją vaikų darželiuose ir mokyklose, esančiose sanitarinės apsauginės zonos teritorijoje. Tačiau situaciją aiškintis reikia ne vien tik darant suinteresuotų grupių apklausas, o atlikus išsamią moksliškai pagrįstą ligų analizę. Nerealu tikėtis, kad kas nors Lietuvoje džiaugtųsi turėdamas netoliese kiaulininkystės kompleksą, tačiau lygiai taip pat nesidžiaugia nei keliais, nei sąvartynais, nei elektros perdavimo linijomis, nei pabėgėlių centru, narkomanų reabilitacijos centru ir t.t. Tačiau labai patogu tokius gyventojus guosti ir žadėti jiems tai, ko jie tikisi. Ypač artėjant savivaldos rinkimams.

Viską apsvarsčius

Kiaulininkystė tapo patogiausiu nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo ar neapgalvotai įsigyto nekilnojamojo turto atpirkimo ožiu.

Galima išgirsti šimtus istorijų apie savo gyvenamąja vieta nepatenkintus piliečius, tačiau kažkodėl ypač susidomėta kiaulių fermomis, nes neva gyvenimas šalia fermos daro ,,psichologinę įtaką“. Bet lygiai taip pat psichologinė įtaka kyla mieste – dėl automobilių kamščių, o kiek triukšmaujama, išmetama automobilio dujų, tų pačių kietųjų dalelių? Retoriškai galima paklausti – kodėl čia nėra žaliųjų aktyvistų, triukšmo, kvapų ir taršos matuotojų bei visuomenės gerovę susirūpinusių Seimo narių?

"Moters savaitgalio" archyvas

Smulkiai kapotą svogūną ir česnaką apkepkite svieste. Mėsą sumaišykite su svogūnu ir česnaku, kmynais, įberkite druskos, pipirų. Padarykite 12 kamuoliukų, šiek tiek suplokite ir apkepkite alyvų aliejuje po 4 min. iš abiejų pusių. Perdėkite į riebalais pateptą kepimo formą. Sūrį, pomidorus, aguročius supjaustykite apskritimais. Aguročius apkepkite sausoje keptuvėje iš abiejų pusių. Daržoves išdėliokite tarp kukulių, įberkite druskos, pipirų. Ant kukulių dėkite sūrio griežinėlius. Pašaukite į 250 °C orkaitę, kepkite 10 min. Galite pabarstyti kedro riešutais, papuošti žalumynais.

"Veido" archyvas

Supjaustykite svogūną ir, įkaitinusi keptuvėje šaukštą aliejaus, pakepinkite jį kartu su cukrumi, kol svogūnas suminkštės. Didesniame dubenyje sumaišykite visus maltinukams skirtus produktus, suformuokite maltinius, iškepkite ir padėkite šiltai. Paruoškite padažą: nulupkite avokadą, sutrinkite iki vientisos masės ir nedideliame dubenėlyje sumaišykite su tepamuoju sūriu bei cukrumi. Daržoves – morkas, žiedinius kopūstus ir agurkus – nuplaukite. Morkas nuskuskite ir kartu su agurkais supjaustykite šiaudeliais, žiedinį kopūstą išskirstykite žiedynais, sudėkite į lėkštę ir patiekite.