2010 Spalio 18

Prekyba

Kodėl trūksta lietuviškos kiaulienos?

veidas.lt

Nors Lietuvoje juntama milžiniška lietuviškos kiaulienos paklausa, prekybos centruose ir toliau karaliauja lenkiška, vokiška, belgiška bei kita užsienietiška kiauliena. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad viena pagrindinių kiaulininkystės problemų yra ta, jog Lietuvoje ši šaka yra labai smarkiai suvaržyta, lyginant su kitomis ES valstybėmis. Tai atsispindi faktuose, teigia Lietuvos kiaulių augintojų asociacija. Toliau “veidas.lt” pateikia asociacijos argumentus.

Ekonominė pusė

Lietuvoje per metus išauginama tik apie milijonas kiaulių, tačiau suvartojame apie 2 mln., o tai reiškia, kad apie milijoną kiaulių importuojame – skerdiena ir gaminiais. Vidutinis realizuojamos kiaulės svoris yra apie 110 kg, o vieno kilogramo kaina 3,5-4,3 Lt. Vienos kiaulės vidutinė kaina yra apie 400 Lt. Tai reiškia, kad Lietuva kasmet tik už kiaulieną užsieniui sumoka nuo 400 iki 800 mln. Lt.

Norėdami papildomai išauginti milijoną kiaulių, sušertume apie 300 tūkst. t pašarinių miežių ir kviečių ir taip padidintume vietos ūkininkų, auginančių grūdus, pajamas. Vieno milijono kiaulių mėšlu galima patręšti apie 60 tūkst. ha žemės ir taip dar sutaupyti apie 24 mln. Lt mineralinių trąšų sąskaita. Tam kad išaugintum milijoną kiaulių, reikia sukurti apie 6000 darbo vietų, kas leistų valstybei papildomai gauti apie 54 mln. Lt pajamų mokesčio ir apie 108 mln. Lt PVM bei 36 mln. Lt pelno mokesčio per metus.

Bendra papildomai gaunama suma siektų apie 200 mln. Lt per metus. Lietuvoje beveik kiekviename kaime stovi senų, tuščių, griūnančių kiaulidžių ir kitų ūkinių pastatų, nes norintys juose vykdyti veiklą negauna leidimų. Gavus leidimus, fermos būtų renovuojamos, vyktų statybos darbai, kurie taip pat atneštų papildomų mokesčių biudžetui.

Visos Vakarų valstybės plėtoja gyvulininkystę ir paukštininkystę, nes mato, jog tai naudinga valstybei, o Lietuvoje, vienoje skurdžiausių ES valstybių, elgiamasi priešingai. Net šie akivaizdūs faktai nebado niekam akių ir vis dar manoma, kad žemės ūkio krašte bus išrasta ,,kažkas tokio“, kas visus išgelbės nuo ekonominio kracho. Nors visos neišnaudotos ir realios galimybės – tiesiog panosėje.

Štai tokiame kontekste visai neseniai pradėtas naujas svarstymas – siekis apriboti kiaulių auginimo įmonių pajėgumus iki 1200 sutartinių gyvulių. Atrodo paradoksalu – lietuviškos kiaulienos paklausa milžiniška, tačiau pastaraisiais sprendimai dar labiau siekiama sumažinti gamybos apimtis. Mat šis aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimas apribotų visų ūkių plėtrą, nepriklausomai nuo atstumo iki gyvenvietės ar pavienių gyventojų bei turimų galimybių spręsti kvapų problemas.

Be to, kiaulių skaičiaus apribojimą reglamentuoti įstatymu yra neracionalu, kadangi kitų ūkio šakų, žymiai labiau teršiančių aplinką nei kiaulininkystės ūkiai, apimtys nėra ribojamos įstatymu. Tad kodėl kiaulininkystei daroma tokia išimtis? Juk aplinkosaugos supratimas neturėtų apsiriboti vien kiaulininkystės ūkių apimčių ribojimu. Tad ar nebūtų racionalesnis sprendimas apriboti tik naujai statomų kiaulių fermų dydį. Tuomet investuotojas, jei kartais toks atsirastų, prieš ruošdamas projektą tiksliai žinotų savo galimybių ribas ir laiku atsisakytų projekto ir lėšas panaudotų kitai verslo rūšiai plėtoti.

Stambieji ūkiai, iki šiol dar auginantys kiaules, iš esmės taip pat neketina plėstis – tam nėra nei pakankamai lėšų, nei didelio entuziazmo, kadangi Lietuvoje aplinkosaugos reikalavimai yra pernelyg griežti pradėti kiaulininkystės ūkio statybą. Tai rodo ir faktai.

Aplinkosauginė pusė

Šiandien svarstoma sanitarinių apsaugos zonų įteisinimo klausimas. Ši problema iš esmės sukurta ne kiaulių augintojų, o valstybės institucijų ir ne kiaulių augintojai, o valstybės institucijos neatliko savo pareigų. Problema jau buvo kelta ir Vyriausybėje ir Žemės ūkio ministerijoje, bet veltui.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagal galiojančio Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas) 2.1 ir 2.2 punktus, atitinkamos sanitarinės apsaugos zonos esamiems objektams privalėjo būti tinkamai įformintos kompetentingų valstybės ir savivaldybės institucijų įgyvendinant žemės reformą (t.y. atkuriant nuosavybės teises, privatizuojant valstybinę žemę, rengiant atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus ir pan.).

Tačiau tas daugumos iki nepriklausomybės atkūrimo pastatytų ūkinės veiklos objektų atžvilgiu, priėmus Nutarimą, nebuvo padaryta.

Dėl šių valstybės ir savivaldos institucijų padarytų klaidų pastaruoju metu kyla itin daug nesutarimų tarp veiklos objektų, kurie buvo pastatyti iki Nutarimo įsigaliojimo, valdytojų ir žemės sklypų, kurie patenka į tokių veiklos objektų SAZ ribas, savininkų.

Kitas klausimas – gyvulių augintojams pavesta vykdyti aplinkos monitoringo funkcijas, kurias kitose valstybėse atlieka valstybinės institucijos ir taip netiesiogiai paremia gyvulių augintojus. Lietuvoje yra priešingai ir dalinai todėl mūsų konkurencingumas nukenčia. Kitų ES valstybių gyvulių augintojai, nepriklausomai nuo jų ūkių dydžio, neprivalo vykdyti aplinkos monitoringo. ES galioja direktyva, pagal kurią gamintojai, prieš pradėdami veiklą turi gauti TIPK leidimus.

2008 m. sausio 15 d. EP ir Tarybos direktyva 2008/1/EB ,,Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės“ skirta būtent tam, kad ,,pasiekti integruotą taršos, kurią sukelia I priede išvardintos veiklos rūšys, prevenciją ir kontrolę. Ji nustato priemones, įskaitant ir atliekų tvarkymo priemones, skirtas užkirsti kelią teršalų išmetimui į orą, vandenį ir žemę, kuris atsiranda dėl aukščiau nurodytos veiklos, arba, jei tai neįgyvendinama, jam mažinti siekiant aukšto aplinkos apsaugos lygio ir nepažeidžiant Direktyvos 85/337/EEB ir kitų atitinkamų Bendrijos nuostatų.

Kadangi Lietuvoje taip pat yra siekiama tų pačių tikslų ir TIPK leidimų sistema veikia, kyla klausimas, kodėl valstybė ūkio subjektui leidžia vykdyti tam tikrą veiklą (auginti gyvulius) ir kiekvienu konkrečiu atveju, išduodama TIPK leidimą įpareigoja ūkio subjektą vykdyti išmetamų į aplinką teršalų apskaitą, tuo pačiu verčia tą patį ūkio subjektą stebėti kokį poveikį tie leistini išmesti teršalai daro aplinkai.

Galima manyti, kad šio perteklinio reikalavimo problemos esmė slypi tame, kad Lietuvos valstybės institucijos vengia vykdyti funkciją, kurią vykdo kitos ES valstybės – t.y. stebi aplinką už valstybės (savivaldybės), o ne ūkio subjekto lėšas.

Socialinė pusė

Jau keletą metų žiniasklaidoje vyrauja neigiamai aprašomi kiaulininkystės kompleksai. Teigiama, kad šie ūkiai neva daro didelę ir nepataisomą žalą gamtai, žmonėms ir Lietuvai. Žmonės, kurie atstovauja šią nuomonę, dažniausiai paiso savų interesų, kaltina valstybines įstaigas ir yra kategoriškai nusistatę prieš jau daugelį metų veikiančias įmones.

Jie nesikuklina viešai skelbti neteisingos informacijos apie kiaulių auginimą, įtaką aplinkai ir gyventojams. Lygiai taip pat apmaudu, kad Aplinkos apsaugos specialistai nedrįsta viešai prisipažinti, kad šio Gordijaus mazgo ir patys nesugeba atpainioti.

Tikriausiai nepadoru klausti, kodėl šie teiginiai nepaneigiami. Kodėl įmonės, kurios turėjo gavę neterminuotus TIPK leidimus, staiga turėjo juos atnaujinti? Suprantama. jog Vyriausybės darbo grupės pavedimu atsirado desperatiškas pavedimas dar kartą ,,papurtyti“ kiaulininkystės įmones ir pabandyti rasti, kokius gi pažeidimus daro kiaulių augintojai ir žūtbūt rasti būdų, kaip kai kurioms įmonėms sudaryti teisinių trukdžių atnaujinti leidimus.

Tačiau aplinkos apsaugos specialistai turėtų savęs paklausti – kur jie buvo anksčiau ir kuo jie aplamai užsiima, jei nuolatos, metai iš metų, vykdydami ūkių priežiūrą, reikalaudami pažymų, tyrimų, monitoringo ir pan. nieko neranda ir nemato?

Kyla klausimas – arba jie aplaidžiai vykdo funkcijas ir tik ,,po šalto dušo“ iš Vyriausybės staiga nubudo, arba darbą vykdo gerai, tačiau nedrįsta prieštarauti Vyriausybei ir apginti savo darbo ir todėl strimgalviais vykdo pavedimą, nerealiais terminais šokdina įmonių vadovus tik tam, kad nepasakyti garsiai, kad šioje vietoje žalieji ieško to, ko nėra.

Sveikatos sergėtojai taip pat iki šiol buvo ramūs. Tačiau kai kuriems isteriškiems piliečiams ėmus nerimauti dėl savo sveikatos imta reikalauti, kad kiaulininkystės ūkiai negalėtų auginti daugiau kiaulių. Bet kodėl? Gal buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad kiaulininkystės ūkių įtaka gyventojams yra neabejotinai neigiama? O gal buvo išstudijuotos ligos, kuriomis išskirtinai serga tik šalia ūkių gyvenantieji? Anaiptol, Sveikatos apsaugos ministerija tokių duomenų neturi ir nepradeda ieškoti. Kiaulininkystės ūkių kaimynystėje jokių anomalijų nebuvo ir nėra pastebima.

Šiuo metu viena aktyvi parlamentarė užsimojo išsiaiškinti situaciją vaikų darželiuose ir mokyklose, esančiose sanitarinės apsauginės zonos teritorijoje. Tačiau situaciją aiškintis reikia ne vien tik darant suinteresuotų grupių apklausas, o atlikus išsamią moksliškai pagrįstą ligų analizę. Nerealu tikėtis, kad kas nors Lietuvoje džiaugtųsi turėdamas netoliese kiaulininkystės kompleksą, tačiau lygiai taip pat nesidžiaugia nei keliais, nei sąvartynais, nei elektros perdavimo linijomis, nei pabėgėlių centru, narkomanų reabilitacijos centru ir t.t. Tačiau labai patogu tokius gyventojus guosti ir žadėti jiems tai, ko jie tikisi. Ypač artėjant savivaldos rinkimams.

Viską apsvarsčius

Kiaulininkystė tapo patogiausiu nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo ar neapgalvotai įsigyto nekilnojamojo turto atpirkimo ožiu.

Galima išgirsti šimtus istorijų apie savo gyvenamąja vieta nepatenkintus piliečius, tačiau kažkodėl ypač susidomėta kiaulių fermomis, nes neva gyvenimas šalia fermos daro ,,psichologinę įtaką“. Bet lygiai taip pat psichologinė įtaka kyla mieste – dėl automobilių kamščių, o kiek triukšmaujama, išmetama automobilio dujų, tų pačių kietųjų dalelių? Retoriškai galima paklausti – kodėl čia nėra žaliųjų aktyvistų, triukšmo, kvapų ir taršos matuotojų bei visuomenės gerovę susirūpinusių Seimo narių?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. ekonomistė ekonomistė rašo:

    Ir dar kartą rašau, kad Aplinkos ministerija ir Visuomenės sveikatos centras nesaugo nei aplinkos, nei mūsų sveikatos, tik savo kėdes po užpakaliu ir yra visiškas verslo stabdis. Ir ne tik kiaulininkystėje.
    Ar tai nekompetencija? Gal tai įžūlus tyčinis Valstybės žlugdymas? Ar nereikėtų susirūpinti Tėvynės gynėjams tokia veikla, taip pat ir “žaliųjų”/


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...