Tag Archive | "merų rinkimai"

Savivaldybių žvaigždės ir supernovos

Tags: , , , ,


Pradedu tikėti, kad kažkas gali pasikeisti į gera. Neįtikėtina: ką sutariam, tą padaro. Dirbant su valstybės institucijomis tai unikalu. Išrinkti išrinkom, bet kaip sulaukti mūsų mero kadencijos pabaigos? Tai tik keli pernai kovą pirmąkart tiesioginiuose merų rinkimuose išrinktų debiutantų vertinimai.

Bet iškalbingas faktas: aštuntuose „Veido“ geriausių merų rinkimuose nugalėtojo karūna šiemet atiteko būtent merui debiutantui – visuomeniniam rinkimų komitetui atstovaujančiam Kauno vadovui Visvaldui Matijošaičiui, už kurį daugiausia balsų atidavė skirtingų partijų merai ir valstybės institucijų vadovai.

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

Kaunas pagaliau turi merą, kuris ir geras ūkininkas, ir populiarus žmogus. „Vieningo Kauno“ lyderis, milijonierius verslininkas, sukūręs seniai Lietuvos ribas peržengusią „Vičiūnų“ verslo imperiją, 58-erių Visvaldas Matijošaitis „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausose patenka į geriausiai vertinamų visos šalies politikų dešimtuką, o skaičiuojant tik kauniečių balsus jį palankiai vertina net trys ketvirtadaliai, neigiamai – vos 8 proc.

Aiškinti tokį V.Matijošaičio populiarumą visuomenėje populizmu ar dar nežinia kokiomis nuodėmėmis, ką bando daryti jo oponentai, nebeišeis.

Savo miesto žmonių palankumu Kauno meras aplenkė net kolegą Vilniuje: nors Remigijus Šimašius nacionalinėje rikiuotėje patenka į penketuką, bet skaičiuojant tik vilniečių balsus atsilieka nuo kauniečio: R.Šimašių palankiai vertina 59, nepalankiai – 15 proc. apklaustųjų vilniečių.

Bet aiškinti tokį V.Matijošaičio populiarumą visuomenėje populizmu ar dar nežinia kokiomis nuodėmėmis, ką bando daryti jo oponentai, nebeišeis: ir tradiciniuose „Veido“ geriausių merų rinkimuose jis gavo daugiausia balsų. O juk balsavo ir skirtingų partijų merai, ir vicemerai, ir skirtingų sričių valstybės institucijų vadovai, ir verslo organizacijų lyderiai.

Ne paslaptis, ir šiuose rinkimuose dažnai savi balsuoja už savus – tad kurios partijos turi daugiau atstovų vietos ir nacionalinėje valdžioje, tų politikams lengviau prasimušti ir į geriausio mero rinkimų lyderius. Tad tai, kad jokiai partijai nepriklausantis V.Matijošaitis sulaukė daugelio partijų atstovų palaikymo – išskirtinis atvejis ir mero pripažinimas. (Plačiau apie geriausiu meru išrinktą V.Matijošaitį skaitykite „Veido“ rašinyje „Ambicingus Kauno planus braižo verslininko ranka“).

Ant geriausiųjų pjedestalo šįsyk net du merai naujokai, o visame trisdešimtuke – devyni iš 25-ių, pirmąkart gavusių mero regalijas.

Ar naujos šluotos geriau šluoja?

Rinkimų „bronza“ šiemet atiteko pirmąkart sostinės meru išrinktam Liberalų sąjūdžio atstovui 42-ejų R.Šimašiui.

Nemažoje dalyje sričių Vilniuje padėtis pradeda realiai keistis.

„Sutariam ir reikalai juda į priekį. Net stebina“, – aštuonerių metų darbo su valstybės institucijomis patirtį turintis Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas tikina, kad tai retas atvejis. Jo vertinimu, nemažoje dalyje sričių Vilniuje padėtis pradeda realiai keistis.

R.Šimašius / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Didžiausia Vilniaus savivaldybės bėda – didelė skola. „Dabar ji mažėja ir yra aiškus planas, kaip ją sumažinti. Tokie dalykai imponuoja“, – sako S.Besagirskas. Kaip informavo Vilniaus savivaldybės Finansų departamento vadovas Vygintas Jakas, R.Šimašiui pradedant kadenciją 2015 m. gegužės 1 d. savivaldybės skola buvo 384,2 mln. eurų, 2016 m. sausio 1 d. ji siekė 383,1 eurų – sumažėjo 1,1 mln. eurų. Taupymo pavyzdį rodo patys savivaldybės valdininkai: savivaldybėje buvo 937 etatai, o po reorganizacijos liko 874 (sumažėjo 63). Vien čia darbo užmokesčio ekonomija per metus siekia 913,3 tūkst. eurų.

S.Besagirskas pozityviai vertina ir pokyčius sprendžiant vaikų darželių stygių, nes pradėta mokėti 100 eurų kompensacija vedantiems vaikus į privačius darželius sumažino eiles. Imtasi pokyčių iš esmės sprendžiant transporto spūsčių problemas ir pirmieji pagerėjimo ženklai jau matyti. Rengiamas vadinamasis darnaus judumo planas. Vilniečių susisiekimo sistemą turėtų pagerinti naujas privatus vežėjas.

Arba, pavyzdžiui, savivaldybė imasi racionaliai spręsti socialinio būsto klausimą. Dabar, primena S.Besagirskas, padėtis labai savotiška: daug socialinių būstų Vilniaus senamiestyje, kur brangiausias nekilnojamasis turtas. Pardavus ar išnuomojus socialinius būstus Senamiestyje būtų galima apskritai išspręsti šį klausimą.

Žinoma, pripažįsta LPK atstovas, kai kurie reikalai taip greitai neišsijudina, juolab per tokį trumpą laiką. Juk meras R.Šimašius dirba vos kiek daugiau nei devynis mėnesius. Pavyzdžiui, nors savivaldybės valdomose įmonėse sudarytos nepriklausomos profesionalų valdybos, kai kur pokyčiai lėti.

„Veido“ merų rinkimų pirmame dešimtuke – du debiutantai.

„Anksčiau savivaldybė užsimerkdavo, ką jos daro, nes joms buvo daug skolinga. Dabar sunku greitai keisti padėtį“, – sako S.Besagirskas, beje, pats savivaldybės įmonėje „Susisiekimo paslaugos“ einantis valdybos pirmininko pareigas.

„Veido“ merų rinkimų pirmame dešimtuke – du debiutantai. Ir abu vadovauja dviem didžiausiems miestams. Bet jei ne pirmtakai (siekiant objektyvumo „Veido“ geriausiuose merų rinkimuose dalį balų sudaro savivaldybės vertinimas „Veido“ ir Laisvosios rinkos instituto sudaromuose savivaldybių reitinguose), vien pagal apklausos rezultatus dešimtuke būtų ir dar vienas šio posto naujokas – visuomeniniam rinkimų komitetui „Alytaus piliečiai“ atstovaujantis Alytaus meras Vytautas Grigaravičius (dabar jis vienuoliktas). Pagal apklausos balus vienuoliktas būtų Anykščių meras liberalas Kęstutis Tubis (dabar devynioliktas).

Laimėti rinkimus pasirodė esant lengviau, nei greitai perlaužti situaciją mieste.

Alytaus meras V.Grigaravičius pernai rinkimuose šventė dvigubą pergalę: jis laimėjo mero postą jau pirmame ture, gavęs net 67,1 proc. balsų, o jo vedamas visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“ – 12 iš 26 mandatų. Tad kartu su kitu visuomeniniu komitetu „Už Alytų“ visuomenininkai praktiškai nušlavė Alytuje susikompromitavusias partijas.

Bet laimėti rinkimus pasirodė esant lengviau, nei greitai perlaužti situaciją mieste. Pokyčių yra, bet kai kurie alytiškiai sako tikėjęsi jų spartesnių ir ženklesnių. Miestui verkiant reikia investicijų ir geriau mokamų darbo vietų. Meras sako, kad investicijų ieško, bendrauja su užsienio šalių ambasadomis, „Investuok Lietuvoje“. Pasiekimų yra, bet kol vyksta procesas, negali vardyti.

V.Grigaravičius / BFL / M.Vaičiulio nuotr.

Tik atėjus į valdžią merą nustebino kai kurių savivaldybei teikiamų paslaugų, pavyzdžiui, šienavimo, kainos. Tad dabar žiema išbando savivaldybės eksperimentą: valyti gatves, šaligatvius pavesta savivaldybės įmonei – „Alytaus butų ūkiui“. V.Grigaravičius sako, kad taip atsieina pigiau ir, jei eksperimentas pasitvirtins, įmonę aprūpins papildoma reikiama įranga ir šie darbai bus patikėti savivaldybės bendrovei.

Gera žinia ir ta, kad savivaldybės skola po trupučiuką mažėja.

Daug dėmesio naujo mero vedama savivaldybė nukreipė į socialinę sritį – daugiavaikes, rizikos šeimas. Šią savaitę tų šeimų namuose, kuriuose tikėtina gaisro rizika, įrengė dūmų signalizatorius.

Socialinių pašalpų gavėjus savivaldybė įdarbino budėti prie mokyklų esančių gatvių perėjų.

Meras didžiuojasi, kad pavyko pagelbėti gausioms šeimoms: pritraukiant verslininkų paramą sukurta ir sėkmingai veikia vienos kortelės sistema, kuria pasinaudodamos šeimos gali pigiau gauti įvairių paslaugų, apsipirkti, nupirkti vaikams ir maisto, ir drabužių, ir knygų. Sulaukė net iš Alytaus partnerio – Lenkijos Elko miesto pasiūlymo praplėsti kortelės galiojimo geografiją, kad ja būtų galima naudotis ir Elke. Arba, pavyzdžiui, dabar vieno langelio principu galima gauti visus reikiamus dokumentus mirus artimajam – anksčiau reikėjo važinėti po visą miestą, nes įvairias pažymas išduodančios įstaigos buvo išsibarsčiusios skirtingose vietose. Dabar tokią sunkią valandą žmonės viską susitvarko vienoje vietoje. Dar viena nauja iniciatyva: pernai Alytuje buvo nemažai skaudžių nelaimių gatvių perėjose, tad socialinių pašalpų gavėjus savivaldybė įdarbino budėti prie mokyklų esančių gatvių perėjų – pedagogai apmokė juos, aprūpino „Stop“ ženklais, liemenėmis.

Gal kam atrodo, kad tai smulkmenos, bet tik ne tiems žmonėms, kuriems šios iniciatyvos palengvino gyvenimą.

S.Grinkevičius / BFL / A.Ufarto nuotr.

Trisdešimtuke penkioliktas – Kėdainių rajono meras 56-erių Saulius Grinkevičius, sugebėjęs sutriuškinti „darbiečius“ jų partijos tėvonijoje Kėdainiuose, 21-as Tauragės rajonui vadovaujantis 57-erių Sigitas Mičiulis. Abu jie liberalai, abu į merus atėję iš verslo, kurio ėmėsi vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. S.Grin kevičius 1991 m. su bendraminčiais įsteigė bendrovę, iš kurios išaugo viena stambiausių pagardų gamybos įmonių Baltijos šalyse „Daumantai LT“. O S.Mičiulis nuo 1992-ųjų iki jį 2015 m. išrenkant meru vadovavo įmonei „Bremena“, užsiimančiai vidaus šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo, vandentiekio ir nuotekų sistemų projektavimu bei montavimu, ekologiško kuro gamyba. Iki tapdamas meru jis vadovavo ir Tauragės apskrities verslininkų asociacijai.

Ir S.Grinkevičius, ir S.Mičiulis – naujokai mero poste, bet ne savivaldybių tarybose, kuriose dirbo jau ne vieną kadenciją.

Abu šie naujokai sulaukė nemažai „Veido“ apklausoje dalyvavusiųjų komplimentų. Tauragės meras giriamas jau pagausinęs savo vadovaujamos savivaldybės investuotojų sąrašą. LPK atstovas S.Besagirskas pasakoja, kaip su potencialiu užsienio investuotoju, norinčiu perkelti gamybą į Lietuvą, atvyko į Tauragę ir susitikimas su meru šiam padėjo iš kelių variantų galutinai apsispręsti – pasirinkta Tauragė.

„Meras pavežiojo po Tauragės industrinį parką, iš karto atsakė į bet kurį klausimą, aiškiai pasakė, kas bus padaryta, kokios sąlygos investuotojui. Meras žino, ko nori ir kaip to pasiekti“, – S.Mičiulį giria LPK atstovas.

Debiutantai nei geresni, nei daug blogesni už vidutinį statistinį merą.

Į geriausiųjų trisdešimtuką iš merų debiutantų dar pateko Šiaulių vadovas Artūras Visockas, atstovaujantis visuomeniniam rinkimų komitetui „Artūro Visocko nepartinis sąrašas“ (23 vieta), Širvintų rajono merė „darbietė“ Živilė Pinskuvienė (29) ir Kaišiadorių rajonui vadovaujantis konservatorius Vytenis Tomkus (30). Pirmas už trisdešimtuko ribos liko taip pat naujokas šiame poste – ukmergiškis „darbietis“ Rolandas Janickas.

Beje, kai kurie nauji merai laiko darbams turėjo dar mažiau, mat suabejojus rinkimų skaidrumu net trijose savivaldybėse birželį teko rengti pakartotinius rinkimus, tarp jų ir Širvintose, kur po pakartotinių rinkimų mere vėl išrinkta Ž.Pinskuvienė. O naujasis Telšių rajono meras „darbietis“ Petras Kuizinas į šį postą išrinktas tik lapkritį. Naujų rinkimų prireikė, nes pernai kovą išrinktas meras mirė.

Skaičiuojant procentais geriausiųjų trisdešimtuke naujokų merų šiek tiek mažiau nei jų dalis tarp visų 60-ies savivaldybių vadovų, tad, galima daryti prielaidą, debiutantai nei geresni, nei daug blogesni už vidutinį statistinį merą. Bet net septyni naujokai – tik paskutiniame dešimtuke, kai kurie sulaukę vos vieno balso.

Nauja merų karta ima lenkti veteranus

Vis dėlto gero mero receptūros nėra – tarp geriausiųjų yra ir debiutantų, ir veteranų, skirtingų partijų atstovų ar nepartinių ir net vos trisdešimtmetį peržengusių jaunų politikų.

V.Grubliauskas / BFL / A.Ufarto nuotr.

Šiemet „Veido“ geriausių merų rinkimuose „sidabrą“ pelnęs Klaipėdos meras liberalas 59-erių Vytautas Grubliauskas (pernai jis buvo pirmas) nuolat sulaukia ir verslo, ir akademinės visuomenės, ir klaipėdiečių pagyrų. O Klaipėdos savivaldybė tiek LLRI, tiek „Veido“ reitinguose nuolat atsiduria tarp lyderių. V.Grubliauskas neabejotinai vienas autoritetingiausių ir žinomiausių miesto vadovų.

M.Sinkevičiaus pavyzdys rodo, kad ir nedidelės savivaldybės vadovas gali pelnyti išskirtinai gerų vertinimų.

Bet „Veido“ merų rinkimuose išryškėja ir naujų lyderių. Štai kasmet po laiptelį ir net kelis aukštyn pakyla vienas jauniausių Lietuvoje Jonavos rajono meras socialdemokratas 31-erių Mindaugas Sinkevičius: užpernai jis buvo dvyliktas, pernai devintas, šiemet šeštas, o vertinant vien pagal apklausos duomenis – trečias.

Nors mažesnių savivaldybių vadovai skundžiasi, kad dažniausiai savivaldybių ir merų reitinguose lyderiauja didieji miestai ar kurortai – ir to nenuneigsi, nes jie jau savaime turi pranašumų prieš kitus, bet M.Sinkevičiaus pavyzdys rodo, kad ir nedidelės savivaldybės vadovas gali pelnyti išskirtinai gerų vertinimų.

Nemažai merų „pasikėlę“, ypač bendraudami su verslu, o kai kurių „pasikėlimo“ padaugėjo dabar, kai merai išrinkti tiesiogiai.

„M.Sinkevičiaus mąstymas labai šiuolaikiškas. Jis nėra užsiangažavęs, kaip įtikti rinkėjams – supranta, kad tik didinant ekonominį efektyvumą, ekonomikos plėtrą ilgainiui galima pasiekti gerų rezultatų. Jis – ne trumpos, o ilgos distancijos bėgikas, supranta, kad tik projektuojant darbą ilgesniam laikotarpiui galima pasiekti gerų rezultatų, nors tokiu atveju politikas rizikuoja, jog trumpuoju laikotarpiu gali būti nepopuliarus. Bet Jonavos rajono meras neturi baimės jausmo kam nors neįtikti“, – jauną merą giria Darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas.

Verslininkų organizacijos vadovas džiaugiasi, kad važiuojant per Jonavą matyti atgijusios viešosios erdvės. O iš verslininkų lūpų girdėti jonaviškių vadovo pagyros už labai gerą komunikaciją, nes nemažai merų, pasak D.Arlausko, „pasikėlę“, ypač bendraudami su verslu, o kai kurių „pasikėlimo“ padaugėjo dabar, kai merai išrinkti tiesiogiai.

M.Sinkevičius spėja ir savivaldybei vadovauti, ir į mokslus gilintis: turi net tris diplomus – vadybos ir verslo administravimo bakalauro Vilniaus universitete, teisės bakalauro Mykolo Romerio universitete, rinkodaros ir vadybos magistro ISM Ekonomikos ir vadybos universitete. Pernai jis ISM apgynė ir daktaro disertaciją apie alkoholio vartojimą prieštaringų visuomeninių ir asmeninių veiksnių kontekste. Šis Jonavos vadovo darbas parengtas anglų kalba, kuri lig šiol vis dar neįkandama daliai šalies merų.

„Būtų gerai, jeigu žmonės išrinktų daugiau jaunų, mąstančių pozityviai ir plačiau nei siauri partiniai ar asmeniniai interesai merų“, – pabrėžia D.Arlauskas.

Š.Vaitkus / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Pirmame dešimtuke likę mažai tikrų senbuvių. Tik antrą kadenciją nuo 2011-ųjų Klaipėdoje merauja V.Grubliauskas, Jonavos rajone M.Sinkevičius, Palangoje Šarūnas Vaitkus, o Neringos meras Darius Jasaitis į šį postą stojo 2013 m. Kiek ilgiau – jau trečią kadenciją skaičiuoja Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas.

Tikri senbuviai – trys merai. Nors kol kas nėra užlipęs ant aukščiausio „Veido“ rinkimų laiptelio, nuolat netoli nuo lyderių yra Kauno rajono meras socialdemokratas 60-metis Valerijus Makūnas, šįsyk likęs ketvirtas. Kauno rajono savivaldybei jis vadovauja nuo 2007 m.  Pergalė merų rinkimuose jau pirmajame ture tik dar kartą parodė, kad politiko darbas vertinamas gerai.

Merų meru vadintas R.Malinauskas dabar nebesulaukia tokio didelio palaikymo.

Kaip ir nuo 2000 m. Druskininkų mero socialdemokrato 50-mečio Ričardo Malinausko, taip pat laimėjusio jau pirmame merų rinkimų 2015 m. ture. „Veido“ geriausių merų rinkimuose šiemet jis penktas. Kai prieš aštuonerius metus R.Malinauskas laimėjo pirmąkart „Veido“ surengtus geriausio mero rinkimus, tada jo pergale niekas nė neabejojo. Ko gero, būtų pirmavęs ir toliau, bet tada rinkimų sąlygose buvo numatyta, kad išrinktas geriausiuoju penkerius metus negali vėl pretenduoti į šį titulą.

R.Malinauskas / BFL / Š. Mažeikos nuotr.

Tačiau merų meru vadintas R.Malinauskas dabar nebesulaukia tokio didelio palaikymo nei tarp kolegų, nei tarp valstybės institucijų ir verslo asociacijų atstovų. Skandalai dėl valdiško savivaldybės laikraščio ar savivaldybės valdomo viešbučio ir SPA, nemokamai lepinančių politikus ir valdininkus, galų gale dvejos skyrybos – tokia neigiamos informacijos griūtis nepraėjo be pėdsakų. Nors visi pripažįsta R.Malinausko buvusius, esamus ir, niekas neabejoja, būsimus nuopelnus Druski ninkams, nes naujų idėjų jam nestinga, gera reputacija merui ne mažiau svarbi nei geri savivaldybės rezultatai.

Antras „Veido“ rinkimų lyderio regalijas  gavo tuomet Klaipėdai vadovavęs liberalcentristas Rimantas Taraškevičius. Uostamiestis – vienintelis miestas, kurio meras dukart pelnė šį titulą. Tai rodo, kad klaipėdiečiai moka pasirinkti lyderius.

Trečias geriausiojo laurus pelnė tuometis Ignalinos rajono meras, Valstiečių ir žaliųjų sąjungai atstovaujantis Bronis Ropė, dabar Europos Parlamento narys. Dar po metų – tuometis Neringos vadovas socialdemokratas Antanas Vinkus, dabar premjero patarėjas.

Dar du „Veido“ merų rinkimų lyderiai – Utenos rajono vadovas Alvydas Katinas ir Birštono Nijolė Dirginčienė – tebevadovauja savo savivaldybėms. N.Dirginčienė šiemet pateko į geriausiųjų dešimtuką, o štai A.Katinas, gal dėl galimo korupcijos skandalo, sulaukė mažai kolegų ir kitų institucijų atstovų balsų ir net nepateko į geriausiųjų trisdešimtuką.

Geriausi merai – socialdemokratai ir liberalai

Tarp dešimties geriausių merų šiemet pateko net šeši socialdemokratai, du liberalai, vienas konservatorius ir vienas visuomeninio komiteto atstovas, o trisdešimtuke – po devynis socialdemokratus ir liberalus, šeši konservatoriai, trys visuomeninių rinkimų komitetų atstovai, po vieną – Valstiečių ir žaliųjų bei Darbo partijų, Laisvės sąjungos atstovą. Taigi socialdemokratus ir liberalus galima vadinti geriausiai mokančius parinkti kandidatus į merus. Socialdemokratų merų apskritai daugiausia – net penkiolika, konservatorių ir liberalų po vienuolika.

Konservatoriai daug metų turėjo savo merą, bet geri pokyčiai išryškėjo tik į šį postą 2011 m. išrinkus dabar 40-metį Š.Vaitkų.

Kukliau tarp geriausiųjų sekasi patekti konservatorių atstovams, bet yra ir gerų pokyčių. Kaip pastebi Darbdavių konfederacijos generalinis direktorius D.Arlauskas, Palangoje konservatoriai daug metų turėjo savo merą, bet geri pokyčiai išryškėjo tik į šį postą 2011 m. išrinkus dabar 40-metį Š.Vaitkų. Jis Palangos plėtrą įžvelgė ne tik kaip vasaros, bet ir ištisus metus lankytojų laukiančio kurorto ir sėkmingai plėtoja miestą šia kryptimi. Mero pastangas palangiškiai įvertino jį išrinkdami jau pirmajame rinkimų ture.

Beje, galima teigti, kad „Veido“ apklausos ir rinkėjų nuomonė daugeliu atvejų sutapo: pusė „Veido“ pirmo dešimtuko merų 2015 m. merų rinkimus sugebėjo laimėti jau pirmame ture.

Deja, kai kur rinkėjai akivaizdžiai nusvilo. Vieni „pasimovė“ ant opozicionieriško destruktyvaus populisto, kiti tiesiog ant gero žmogaus, bet neryžtingo vadovo, nesugebančio atremti didžiulio ligtolinių valdančiųjų pasipriešinimo, o treti dievažijasi juntantys nuo naujojo mero sklindant alkoholio tvaiką. Bet to, deja, nepavykdavo išvengti ir anksčiau, kai merus rinkdavo savivaldybės tarybos.

Žinoma, devyni mėnesiai poste – dar per trumpas laikas skaičiuoti, kaip sekasi naujiems merams. Tačiau jau dabar sėkme galima laikyti tai, kad nemažai jų viešesni ir skaidresni už pirmtakus. Nepaisant kelių apsirikimų, šiek tiek avansu vis dėlto galima daryti prielaidą – tiesioginiai rinkimai jau atsipirko.

 

Daugiau skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-04-2016-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilniaus spindesys ir skurdas, vizijos ir haliucinacijos

Tags: , , , , , , , ,


Merų rinkimai. Ar save matantieji sostinės merais skiria esmines miesto problemas nuo fantazijų, kurių realizavimas miesto skolos naštą padidino dešimtimis milijonų?

„Pažadinsime Vilnių – snaudžiančią gražuolę“, – žadėjo 2011 m. trečiąkart sostinės meru tapęs Artūras Zuokas. Dabar, baigiantis kadencijai, jam atrodo, kad jis gražuolę pažadinęs, miestą išvedęs iš aklavietės, ir vėl vilniečiams žada, jo žodžiais tariant, milijonus gerų darbų.

Žada ir kiti vienuolika kandidatų į sostinės merus, kuriuos pirmą kartą piliečiai rinks tiesiogiai. Kai kurie pažadai spręstų esmines opiausias Vilniaus problemas, tačiau kai kurie tėra tuščiagarbės atskirų personų ambicijos, jau užkrovusios ar ketinančios užkrauti Vilniui dar didesnę skolos naštą.

Kas ginčysis, kad Vilnius per pastaruosius keletą metų pagražėjo: ne tik palopyta, bet – beveik stebuklas – naujai išasfaltuota keletas gatvių atkarpų. Galų gale tas faktas, kad Vilniaus savivaldybė – vienintelė Lietuvoje, kurioje gyventojų gausėja, vaikų gimstamumas didėja, įrodo: Vilnius – geidžiamas miestas, su kuriuo savo ateitį nori sieti ne tik vilniečiai.

Tačiau gražus fasadas vis dėlto nedera su vilniečių kasdienybe – valandomis transporto spūstyse, vienais didžiausių tarp miestų mokesčiais už šilumą, beveik neįmanomybe rasti vaikui darželį. Tikrai labai gražus atgimęs Bernardinų sodas, tačiau jame didelė dalis vilniečių, jei ir lankėsi, tai tik kokį kartą. Arba turbūt retas vilnietis yra skridęs sostinės savivaldybės avialinijomis, o spūstyse stovėti ar už šilumą mokėti reikia nuolat. Beje, ir tas gražus fasadas – ar pagal kišenę praktiškai bankrutavusiam miestui, kurio skola viršija metinį biudžetą?

Dar reikia turėti omeny, kad sostinė – ne tik vilniečių, o visos Lietuvos, tad dėl dalies jo projektų, kaip ir problemų, laurai ar kritika turėtų tekti ne tik vietos valdžiai. Tačiau ką iš tikrųjų ji pati pagerino spręsdama opiausias Vilniaus ir vilniečių problemas? Ar už ją išmintingesnės ir toliaregiškesnės atrodo kandidatų į merus naujai kadencijai programos?

Automobilių spūstys: investicijos – į balą

A.Zuokas giriasi, kad Vilnius regione nebepirmauja pagal automobilių spūstis. Tačiau miegamuosiuose rajonuose gyvenantys, o centre dirbantys vilniečiai tose spūstyse stovi kaip stovėję.

Vienas matomiausių per besibaigiančią savivaldybių kadenciją įgyvendintų projektų, skirtų automobilių spūstims mažinti, – viadukas Geležinio Vilko gatvėje ties Vingio parku. Per 35 mln. Lt kainavęs objektas, transporto ekspertų teigimu, realiai nesprendžia spūsčių problemų mieste, tačiau bemaž trejus metus buvo įkalinęs vilniečius kilometrinėse automobilių eilėse ir smoge. Kėlė nuostabą, kaip privačia iniciatyva atsiradęs panašios apimties projektas ties „Ikea“ atsirado per kelis mėnesius.

Vienas iš kandidatų į sostinės merus liberalas Remigijus Šimašius pasakoja, kad su transporto specialistais atlikti skaičiavimai parodė, jog žmonės daugiau laiko sugaišo spūstyse per viaduko Geležinio Vilko g. statybos metus, kai buvo uždarytos kelios eismo juostos, nei sutaupys per 40 metų jį pastačius. Maža to, projektas vykdytas ne rinkos, o didesnėmis kainomis, nuolat buvo atliekami papildomi pirkimai jau pradėtiems projektams baigti. R.Šimašius piktinasi, kad 35 mln. Lt išmesti į balą, o liko neįgyvendintos akivaizdžiai reikalingos transporto sistemos pertvarkos, pavyzdžiui, prie Pedagoginio universiteto žiedo, buvusios Kuro aparatūros gamyklos, Mėnulio kalno ar Ateities g. Viaduko Geležinio Vilko g. naudą galima įžvelgti nebent tokią, kad patvarkytos siurblinės ir nutiestas dviračių takas.

„Reikia preciziškai skaičiuoti, kiek įdėtas euras duos akivaizdžios naudos, o dabar principas – gražu, darom, neskaičiuojant, ar tas „gražu“ labiausiai reikalingas vilniečiams ir ar ne per brangus“, – kritikuoja R.Šimašius.

Kur kas daugiau naudos Vilniui davė baigtas vakarinio aplinkkelio antrasis etapas. Tačiau, tenka pripažinti, šiame projekte daugiau ir finansavimo, ir projekto valdymo nuopelnų tenka ne vietos valdžiai.

Galima džiaugtis, kad sostinėje šiek tiek pagerėjo gatvių danga, bet tai vėlgi ne tik savivaldybės nuopelnas: gražinantis prieš Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. iš valstybės lėšų tam skirta 15,7 mln. Lt (iš jų 5,7 mln. Lt – Šventaragio g. rekonstrukcijai).

Tačiau, „Nordea“ banko vyr. ekonomisto Žygimanto Maurico siūlymu, gatvių kokybe reiktų konkuruoti, kaip kad dabar, ne su Kaunu, bet su Ryga ar Talinu. O čia jau atsiliktume.

Tęsiant susisiekimo temą klaida vertėtų vadinti savivaldybės norą turėti ir savo taksi, ir oro linijas. „Vilnius veža“ – visai pro šalį: tai ne tik neišsprendė sostinės taksi problemų, bet ir smarkiai iškreipė konkurenciją. Savivaldybės sprendimas steigti savą taksi Konkurencijos tarybos pripažintas prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymui, o „Vilnius veža“ bendrovės įsteigimui bei veiklai finansuoti iš Vilniaus savivaldybės biudžeto 2012–2014 m. skirta mažiausiai 1,6 mln. Lt dotacijų.

Nepaisant tokio taškymosi mokesčių mokėtojų milijonais, Ž.Maurico vertinimu, taksi paslaugų kokybe Vilnių lenkia ne tik Talinas ar Ryga, bet ir Gruzijos ar Azerbaidžano sostinės.

„Air Lituanica“, nors padarė Vilnių pasiekiamesnį, tačiau bendrovei išleidžiama mažiausiai dešimtkart daugiau nei visai turizmo plėtrai. Skiriant daugiau pinigų turizmo plėtrai, būtų ir reisų, ir turistų, ir susisiekimas būtų geresnis“, – vertina R.Šimašius.

Didžiulė sostinės problema – automobilių parkavimas. Proveržio čia nepasiekta. Na, jei būtų geras susisiekimas visuomeniniu transportu, o miesto prieigose, kaip kad Vakarų Europos miestuose (to pradai jau sukurti ir Klaipėdoje), būtų automobilių aikštelės, sujungtos su miestu visuomeninio transporto maršrutais, automobilių spūsčių ir jų statymo miesto centre problemų būtų mažiau. Dabar tik atvažiuojantiems nuo Kauno yra galimybė palikti automobilį prie „Maximos“ bazės ir autobusu važiuoti į centrą. Tiesa, „Maxima“ ir aikštelę, ir autobusą skyrė ne tokiai paskirčiai, o savo pirkėjams.

Viešojo transporto sistema Vilniuje nepatogi, nors brangi: transporto paslaugų 1 km kaina Vilniuje yra 6,47, skaičiuojant litais, o kituose miestuose privatūs vežėjai veža už 4–5 Lt. Liberalų skaičiavimais, perkant paslaugas skaidriame konkurse per metus galima sutaupyti apie 40 mln., skaičiuojant litais.

A.Zuokas žada spręsti ir perbrendusią automobilių statymo daugiabučių kiemuose problemą – sutvarkyti privažiavimo kelius, apšviesti kiemus. Drauge su bendruomenėmis ir bendrijomis tokie projektai parengti Žirmūnuose ir Fabijoniškėse.

„Daugiabučių kiemuose nėra nei infrastruktūros, nei tvarkos, automobiliai praktiškai stovi ne parkavimo, o vaikų žaidimo aikštelėse. Reikia investuoti, sutvarkyti ir įvesti mokamas aikšteles – tai tikrai geriau nei automobilių mokesčiai“, – siūlo Ž.Mauricas.

Tačiau ekonomistas už pažadų netesėjimą Vilniaus valdžią ir giria: „Gerai, kad nepradėti avantiūristiniai ir labai brangūs metro ar tramvajaus projektai. Vilnius per daug išsiskaidęs, nėra gyventojų koncentracijos, kad galėtų reguliariai naudotis tokiu transportu. Turime vieną „metro“ liniją – nuo oro uosto iki stoties, bet ja praktiškai niekas nesinaudoja.“

Šiuolaikinio tramvajaus projektą, kuris būtų kainavęs apie 300 mln. Lt, žadėta pradėti įgyvendinti jau pernai. Metro idėja taip pat kol kas neįgijusi realaus pavidalo. Na, pasiūlymų, kaip pagerinti komplikuotą sostinės susisiekimo sistemą, buvo įvairių, net tokių kaip gondolos. Kartais tikrai gerai, kad vizijos neįgyvendinamos.

Šildymo kainos: sostinės šiluma beveik brangiausia

Ekonomistas Ž.Mauricas pabrėžia neatitikimą: vilniečiai už šildymą moka beveik brangiausiai iš didžiųjų miestų (lenkia tik Kaunas), nors dėl masto ekonomijos turėtų mokėti mažiausiai. Kaip čia neprisiminsi A.Zuoko įsipareigojimo 2011 m.: „Šilumos kainos sumažės 20 proc. – iki 18 ct už kilovatvalandę ir bus mažiausios Lietuvoje.“  Deja, pernai gruodį mokėjome 24,37 ct/kWh.

Konservatorių kandidatas į merus Mykolas Majauskas piktinasi, kad didžiąją dalį atlyginimo vis dar išleidžiame komunalinėms paslaugoms, ir visiems aišku kodėl. Kaip savo metiniame pranešime konstatavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 mlrd. Lt. (…) Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.“

Bemaž visi kandidatai į merus, žinoma, išskyrus A.Zuoką, žada vilniečius išvaduoti iš „šilumos oligarchų“ nelaisvės ir šilumos ūkyje sukūrus konkurenciją bei užtikrinus skaidrų valdymą atpiginti šilumą apie 20–25 proc., maždaug iki 18 ct/kWh. Centralizuotu šildymu besinaudojanti vilniečių šeima per mėnesį vidutiniškai sutaupytų iki 27 eurų (94 Lt), arba 136 eurų (471 Lt) per vieną šildymo sezoną.

Vaikų darželiai: neliks eilių?

Švietimui skiriama beveik pusė – 47 proc. Vilniaus biudžeto. Tačiau sostinė nemyli mažiausių vilniečių: darželiuose vietos neranda 1,5 tūkst. vaikų. Beje, valstybiniuose darželiuose vietos neatsiranda net 4 tūkst. mažųjų vilniečių. Dalis tėvelių privačias įstaigas renkasi tik iš bėdos, nes patekti į pigiau kainuojančias valstybines neįmanoma.

A.Zuokas žada: „Eilių į darželius neliks. Per šią kadenciją sukūrėme apie 3,4 tūkst. naujų vietų darželiuose, kai, palyginimui, 2009–2010 m. – tik 460 vietų.“ Tačiau ketverius metus lyginti su perpus trumpesniu laikotarpiu gal ne visai korektiška, kaip ir nelyginti, koks buvo darželio vietų stygius, mat vaikučių sostinėje, priešingai nei kitose savivaldybėse, vis daugėja. A.Zuokas žada statyti naujus, renovuoti senus darželius ir taip sukurti apie 1,6 tūkst. naujų vietų.

Jo konkurento merų rinkimuose R.Šimašiaus įsitikinimu, užuot 19 mln., skaičiuojant litais, investavus į plytas naujiems darželiams statyti, geriau jau dabar jais kompensuoti dalį lėšų vaikams, kurie lankytų privačius darželius. Darželiai galėtų veikti ir modernių biurų patalpose, lengvų konstrukcijų pastatuose, kurių nuomą ar jos dalį kompensuotų savivaldybė. Ne tik sumažėtų savivaldybės išlaidos, bet ir būtų sukurta naujų darbo vietų, padidėtų biudžeto pajamos.

Beje, liberalų iniciatyva supaprastinus darželių steigimo ir veiklos sąlygas, įvedus ikimokyklinuko krepšelį, Vilniuje pradėjo dirbti per pusšimtį nevalstybinių darželių, priimančių daugiau nei 200 vaikų. Liberalų kandidatas į merus žada, kad jo pergalės atveju jau šiemet neliktų nė vieno nepatenkinto prašymo patekti į darželį, nes lėšos, numatytos dviejų darželių (400 vaikų) statybai, leistų nedelsiant patenkinti per 1,5 tūkst. eilėje laukiančių šeimų lūkesčius.

„Kol skraidėme pustuštėmis savivaldybės oro linijomis, vaikai perpildytuose darželiuose miegojo ištraukiamose dėžėse. Lėktuvų irgi reikia, tačiau dar kartą susimąstykime, ko labiau“, – siūlo konservatorių kandidatas į merus M.Majauskas.

Jis piktinasi, kad Vilniaus savivaldybė rūpinosi blizgučiais, o jaunų šeimų problemų nepastebėjo. O juk miestui reikia daugiau gyvybės, daugiau jaunų šeimų, daugiau vaikų, tad ir jis, kaip ir daugelis kitų kandidatų į merus, žada spręsti šią opią Vilniuje problemą.

Parkai ir stadionai: prabanga ar būtinybė

Taigi apie tuos „blizgučius“: ar ne pirmo būtinumo projektai nėra per didelė prabanga ir dar didesnė finansinė našta vis labiau prasiskolinančiai sostinės savivaldybei?

Bernardinų sodą kritikai mini lyg sostinės plikbajoriškumo simbolį. Tačiau, R.Šimašiaus nuomone, nors tai tikrai brangiai kainavęs projektas, puiku, kad sodas atkurtas, nes tokių viešų erdvių reikia. Tik reikia daugiau. O Bernardinų sodo atkūrimo finansavimą, daugiausia iš ES lėšų, užtikrino tuomečiai ministrai: kultūros –  Remigijus Vilkaitis ir ūkio – Dainius Kreivys. 211 mln. Lt projekto sąmatoje savivaldybės dalis – tik 16,2 mln. Lt.

R.Šimašius apgailestauja tik dėl to, kad daug kitų gražių planų įvairiose srityse nė nepasistūmėjo, nors juos buvo galima įgyvendinti ir pasitelkus privačią iniciatyvą, kurios tikrai yra.

Nors A.Zuokas žada, kad vilniečių ir sostinės svečių taip mėgstamas Bernardinų sodas buvo tik pradžia, o visame mieste atnaujinta daugiau nei 200 vaikų žaidimų aikštelių, nuolat atnaujinama per 780 įvairių sporto aikštelių ir aikštynų, tačiau,  Ž.Maurico akimis, tvarkant žaliąsias Vilniaus erdves pasistūmėta dar nedaug, ir tai daugiausia rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Beje, šiai progai skubėta, bet ne visai spėta sutvarkyti ir Bernardinų sodą.

Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vilnius – viena žaliausių Europos, net pasaulio sostinių, bet didžioji dalis to žalumo, deja, apaugusi krūmais, o tokiomis erdvėmis daugiau naudojasi asocialūs asmenys.

Tikra gėda, kad Lukiškių aikštė per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir nesulaukė žadėto renesanso. Reikia tikėtis, kad pagaliau valstybei pavyks atpirkti į liūdnai pagarsėjusio bankininko rankas patekusius daug metų stovinčius apleistus unikalios architektūros buvusius Koncertų ir sporto rūmus ir čia įkurdinti kongresų centrą, – bent jau taip neseniai ir vėl žadėjo premjeras.

Vilnius, kaip reta sostinė, lig šiol neturi padoraus stadiono. Žinoma, jo statyba vieno miesto biudžetui per brangi – tai visos valstybės reikalas, tad iš valstybės biudžeto pažadėti beveik 350 mln., skaičiuojant litais. Lig šiol įkurtuvės buvo vis atidedamos, bet artėjant kokiai sukakčiai minima nauja data. Praėjo valstybės tūkstantmetis, kai nacionaliniu vadinamame stadione jau buvo planuojami renginiai, dabar minima 2016 m. liepos 1-oji, kai vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė. Greitai galėsime stadiono atidarymą derinti su jo paties statybos jubiliejumi: 2017 m. sukaks trisdešimt metų, kai jis pradėtas statyti, tam jau išleista apie 120 mln. Lt.

Tad Vilniaus „vaiduoklių“ mažės, sostinė dar gražės. Tik šiame procese dažnai miesto indėlis nėra lemiamas. Bet taip ir turi būti – sostinė yra sostinė, tik nereikia merams prisirašyti svetimų nuopelnų.

Kandidatai į sostinės galvas dabar vilniečius agituoja pažadais, kad bus pasirūpinta ne tik centrine miesto dalimi: ir kituose mikrorajonuose daugės žaliųjų erdvių, sporto bei žaidimų aikštelių, kitų traukos objektų. A.Zuokas tarp naujos kadencijos prioritetų nurodo ir tokį – integruoti į miesto visavertį gyvenimą sodų bendrijas ir individualių namų kvartalus. „Drauge sutvarkysime aplinką bei gerbūvį, kelius, apšvietimą ir viešąjį transportą“, – žada A.Zuokas.

Tačiau urbanistai visų pirma siūlo išbarstytam, todėl ir su tokiomis didelėmis transporto, švietimo, sveikatos įstaigų tinklo ir kt. infrastruktūros problemomis susiduriančiam Vilniui visų pirma urbanizuoti tyrlaukius ar apleistus buvusius pramoninius pastatus ir jų teritorijas centrinėje miesto dalyje.

Skolos: Vilnius užtikrintai bankrutuoja

A.Zuokas džiaugiasi: „Pagaliau pavyko įrodyti, kad Vilnius nepagrįstai skriaudžiamas. Sostinės biudžetas, ačiū Vyriausybei ir Seimui, per pastaruosius dvejus metus padidėjo beveik 200 mln. Lt. Tačiau to negana – juk vilniečiai sumoka daugiausiai mokesčių.“

Ž.Mauricas iš dalies pritaria, kad sostinės skolos didėjimas buvo užprogramuotas: krizės metais sumažinta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti Vilniui, o sumažinus pajamų nepadidinta lėšų naudojimo kontrolė. Atvirkščiai: ypač rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES tarybai buvo skatinama daugiau panaudoti ES lėšų, o juk savivaldybė turėjo prisidėti prie tokių projektų finansavimo. Ekonomisto manymu, savivaldybėms reikia suteikti daugiau autonomiškumo surenkant pajamas, bet labiau kontroliuoti išlaidas. Dabartinė sistema, pasak Ž.Maurico, buvo atvirkštinė: kaip Graikijai, savivaldybėms labiau apsimokėjo daugiau išleisti ir paskui bėdoti, kad būtų padidinta joms tenkančių mokesčių dalis. Taip Vilniuje ir vyko.

Taip, krizės metais stipriai išaugo ne tik Vilniaus, bet ir visų Lietuvos savivaldybių, kaip ir visos valstybės, skola. Tačiau kitų didžiųjų Lietuvos miestų skolos jau pradėjo mažėti, o Vilniaus skola toliau auga. Vilnius tarp Lietuvos miestų labiausiai prasiskolinęs, jo skola siekia 1,4 mlrd., skaičiuojant litais (iš kurios per 400 mln. Lt jau yra pradelsti įsipareigojimai) ir viršija miesto 2015 m. biudžetą (1,16 mlrd. Lt).

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo, kad 2013 m. 42 Lietuvos savivaldybės grimzdo į skolas: miestų savivaldybių skolos vidutiniškai siekia 55 proc. pajamų, rajonų savivaldybių mažiau – apie 46 proc. pajamų. Tačiau sostinės skola šalies vidurkį viršija beveik dukart. Vis dėlto trečdaliui savivaldybių skolų didėjimą pavyko suvaldyti: aštuoniolikoje jų skolos mažėjo.

Beje, kaip atkreipia dėmesį R.Šimašius, apie 90 proc. Vilniaus imamų naujų paskolų naudojama ne investicijoms, o skoloms grąžinti. Net savivaldybės pastatas buvo užstatytas bankams ir pernai Vilniui teko skolintis iš Finansų ministerijos, kad darbuotojams būtų sumokėti atlyginimai.

„Nė vienas Lietuvoje veikiantis bankas Vilniaus meru nebepasitiki ir Vilniui jau nebeskolina. Todėl miestas užtikrintai bankrutuoja, infrastruktūriniai projektai stoja, įsiskolinimai didėja, atlyginimai vėluoja. Matome prastėjančią miesto paslaugų kokybę, nenuvalytas gatves, nepatenkintus mokytojus, gydytojus ir viešojo transporto darbuotojus. Savivaldybė nebeturi pakankamai išteklių laiku atsiskaityti už prekes ir paslaugas“, – konstatuoja ir M.Majauskas.

Jo žiniomis, įmonės priverstos sukandusios dantis tylėti, nes besiskundžiantiems grasinama užsakymus nutraukti. O tuo pat metu, pasak M.Majausko, miesto lėšos per abejotino skaidrumo schemas nuosekliai naudojamos bankrutuojantiems projektams finansuoti, žūtbūt išgyventi iki rinkimų.

Stambias tarptautines kompanijas, vyriausybes konsultavęs finansų ekspertas M.Majauskas neabejoja: „Vilniui nereikia naujų mokesčių ar diržų veržimo – tereikia tvarkos ir skaidrios apskaitos.“

Praktiškai visi kandidatai į sostinės merus, išskyrus A.Zuoką, skolų didėjimo problemos šaknis įžvelgia korupcijoje ir prastame valdyme. Kandidatai siūlo įdiegti skaidrią, centralizuotą ir bendrą finansų valdymo bei apskaitos sistemą, įvesti apribojimus, kurie neleistų savivaldybei prisiimti naujų įsipareigojimų, kol nebus aiškus pajamų šaltinis.

R.Šimašius žada, kad planuojant investicinius projektus visuomet būtų įvertinti miestiečių poreikiai, atlikta sąnaudų ir pajamų analizė, be to, kaip alternatyva būtų svarstoma ilgalaikės paslaugos pirkimo galimybė, nes neretai savivaldybė visai be reikalo imasi konkuruoti su privačiu verslu. Neprioritetiniai projektai būtų įšaldyti. Sostinės savivaldybė, pagal R.Šimašiaus viziją, turėtų ne tik peržiūrėti ir atsisakyti nebūtinų investicijų, žinoma, nedarant žalos miesto plėtros tempui, bet ir parduoti dalį savivaldybės turto ir gautas lėšas panaudoti skoloms sumokėti. Pardavus dalį turto per pirmus metus sumažinti skolą būtų galima 50–70 mln., skaičiuojant litais, per vėlesnius ketverius metus – po 25–30 mln. per metus. Reikia ne tik spręsti skolų bankams, kurios sudaro 40 proc. visų pačios savivaldybės skolų, problemą, bet ir mažinti skolas tiekėjams.

Tiek konservatorių, tiek liberalų kandidatai į merus siūlo depolitizuoti visas savivaldybės įmones ir pertvarkyti jų valdymą, kad didžioji dalis valdybų narių būtų nepriklausomi (dabar  valdybose – savivaldybės tarnautojai ir politikai). Šiuo metu Vilniaus savivaldybės valdomo turto portfelis didžiausias šalyje – 1,8 mlrd., skaičiuojant litais. Tačiau, R.Šimašiaus vertinimu, savivaldybės įmonių veikla vertinama kaip neskaidri, finansinis efektyvumas mažiausias iš visų didžiųjų miestų (vienintelio Vilniaus savivaldybės įmonės dirba nuostolingai). Savivaldybių įmonių didesnį skaidrumą užtikrintų ir dalinis jų akcijų išplatinimas per vertybinių popierių rinką.

O atkūrus savivaldybės mokumą M.Majauskas siūlo žengti toliau: Vilniui turi būti suteiktas tarptautinės reitingų agentūros kredito reitingas, kuris užtikrintų mažas palūkanas ir finansų skaidrumą ateityje, kaip ir kitoms Centrinės ir Rytų Europos sostinėms suteikta galimybė leisti euroobligacijas bei naudotis kitais savarankiškumą didinančiais finansiniais instrumentais.

Investicijos: galėtų būti daugiau

A.Zuokas didžiuojasi, kad per šią kadenciją, bendradarbiaujant Vilniaus savivaldybei, valstybės institucijoms ir privačiam verslui, vilniečiams sukurta 13 tūkst. gerai mokamų darbo vietų, nedarbas sumažėjo nuo 12,4 iki 6,1 proc., Vilnius tapo regiono IT, startuolių, biotechnologijų ir paslaugų centru, kurį pasirenka didžiausios pasaulio kompanijos.

Vis dėlto Vilniuje darbo dar neturi 21 tūkst. žmonių, o algos sostinėje, nors didžiausios Lietuvoje, atsilieka nuo Europos sostinių vidurkio. „Vilnius neatsistos lengvai ant kojų, kol nepradės didėti gyventojų ir miesto pajamos. O tam reikia investicijų ir naujų gerai mokamų darbo vietų“, – pabrėžia M.Majauskas.

Nors A.Zuokas per savo kadenciją prikarpė įkurtuvių juostelių, tačiau turėtų pripažinti, kad tokius vardus, kaip „Barclays“ ar „Western Union“, į Vilnių atvedė ne jis, o  Andriaus Kubiliaus Vyriausybė su „Investuok Lietuvoje“ agentūra.

Tuo metu Vyriausybėje premjero patarėju dirbęs M.Majauskas pabrėžia, kad merui neužtenka būti tik pasyviu investicijų pritraukimo dalyviu, maloniai sutinkančiu perkirpti iškilmingas atidarymo juosteles, ar pasidžiaugti tuo savivaldybės ataskaitose. Investicijų pritraukimas turi tapti visos Vilniaus administracijos prioritetu. Bet tam reikia apvalyti savivaldybę nuo korupcinių interesų, keisti tarnautojų mąstymą (arba juos pačius) ir naikinti biurokratines kliūtis, su kuriomis susiduria investuotojai. Naujos investicijos stiprintų miesto finansinę padėtį, didintų gyventojų pajamas ir kartu suteiktų naujų galimybių jauniems profesionalams kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje.

R.Šimašius lygina: Vilniuje – 32 pasaulinių bendrovių paslaugų centrai su 8,4 tūkst. darbuotojų, o Krokuvoje – 80. Tad rezervų dar yra ir jie būtų geriau panaudojami, jei norint gauti leidimą statybai, renovacijai, prekybai lauke ir kt. verslui nereiktų, kaip dabar, sugaišti nuo dvidešimt dienų iki pusės metų, o kartais ir iki keleto metų. Pastatyti objektą trunka mažiau, nei gauti tam leidimą.

Pasitelkus privatų kapitalą per pastaruosius kelerius metus iškilo ir „Ikea“, pagaliau mažėja „vaiduoklių“: nuo sovietmečio styrojusio vadinamojo komjaunimo viešbučio vietoje statomas verslo kompleksas, prie Vingio parko neliko buvusios „Vel­gos“ gamyklos griaučių, čia bus prekybos centras, gyvenamieji namai. Tačiau, ne paslaptis, kai kurie investuotojai idėjų plėtoti verslą Vilniuje atsisakė dėl neskaidrumo šleifo, neapleidžiančio sostinės savivaldybės.

Vilnius sukuriama beveik 40 proc. valstybės BVP. Čia tiesioginės užsienio investicijos gyventojui šalies vidurkį viršija beveik dešimt kartų, Vilniuje sparčiai auga ir veikiančių įmonių skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų. Pasak LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso projekto vadovo Lauryno Rekašiaus, didžioji dalis investicijų natūraliai nukeliauja ten, kur yra didesnė verslo klasterizacija, išplėtota infrastruktūra ir tinkama darbo jėga. Tačiau daug lemia ir savivaldybės gebėjimas tvarkytis.

LLRI vertinimu, didžiausia sostinės problema ir yra jos valdymas.
Čia Vilniaus rodiklis prastesnis nei šalies vidurkis. Pagrindinės priežastys – nuolat didėjanti ir 100 proc. pajamų viršijanti miesto skola, didėjantis nenaudojamų pastatų plotas ir savivaldybei priklausančių biudžetinių bei viešųjų įstaigų skaičius. Vilnius pirmiausia turėtų siekti suvaldyti vis didėjantį biudžeto deficitą ir mažinti augantį savivaldybės teikiamų paslaugų spektrą, kuris jau seniai išsiplėtė už privalomų savivaldybei teikti paslaugų ribos.

A.Zuokas kandidatų rikiuotėje pirmauja

Nors kritikos dabartiniam sostinės merui daug, ketvirtąkart į šį postą besitaikantis A.Zuokas apklausose tarp kitų kandidatų pirmauja. Taip, jis nebe toks novatoriškas, pilnas modernių idėjų, veiklus politikas, koks buvo pirmą kartą stojęs prie Vilniaus vairo. Prieš ketverius metus rinkėjai jam suteikė dar vieną šansą tvarkyti miestą, o kartu nusimesti per ankstesnę kadenciją užsimestą neskaidrių sandorių naštą. Deja, pastaroji misija jam buvo sunkesnė, nei „piarintis“ tankete traiškant (ačiūdie, tik „fotošopą“ pasitelkus) ne vietoje pastatytus automobilius Gedimino prospekte. Tad praktiškai visų jo konkurentų programų leitmotyvas – užbaigti gėdingą rubikoninį Vilniaus istorijos skyrių ir pradėti švaresnį.

Tačiau A.Zuokas primena perėmęs valdžią po kadencijos, kai sostinės taryboje vyko nuolatinės peštynės dėl valdžios, per ketverius metus pasikeitė net trys sostinės merai, beveik keturis kartus išaugo miesto skolos, vyravo nedarbas, Vilnius pretendavo tapti duobių sostine, o miesto gatvėse buvo išjungtas apšvietimas, manant, kad tai geriausias būdas taupyti, bet taip didėjo nusikalstamumas, vilniečiai jautėsi nesaugiai.

Vilniaus pašviesėjimą (kaip ir patamsėjimą), žinoma, lėmė ir bendra ekonominė situacija, tačiau ir A.Zuoko teigiamo indėlio vilniečiai neneigia, priešingu atveju sociologų apklausų ir politologų prognozėse jis nebūtų tarp neabejotinų antrojo mero rinkimų turo dalyvių. Naujausioje „Baltijos tyrimų“ apklausoje A.Zuokas sulaukė 25 proc. respondentų simpatijų.

Antroje vietoje esančio liberalo R.Šimašiaus (21 proc.) programa išsamiausia tarp dvylikos varžovų valdyti Vilnių, kartu ambicinga ir reali, o politikas – nebe naujokas, turi politinės patirties Seime ir Vyriausybėje.

Kas dešimtas balsuotojas rinktųsi „Lietuvos sąrašo“ kandidatą Naglį Puteikį. Savo programoje „Perženkim Rubikoną“ jis žada skaidrų valdymą vilniečiams tiesiogiai dalyvaujant miesto valdyme: naujoji miesto taryba kartu su meru turėtų savo sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais ir gyventojų apklausomis, o svarbiausius, ilgalaikių pasekmių turinčius sprendimus priimti tik atsiklaususi miestiečių nuomonės per visuotinę apklausą. Vilniečiams būtų pristatomi detalūs metiniai biudžetų projektai ir viešai atsakoma į visas miestiečių pastabas, o skolai veiksmingai valdyti sudaryta ekspertų taryba, investiciniai projektai būtų aptariami ir rengiami kartu su vietos bendruomenėmis. Siūlomi miesto privalomieji referendumai. Žodžiu, būtų nuolat diskutuojama.

Na, socialdemokratų Vyriausybės darbo grupių valdymas baigėsi šnipštu – sugaišta daug laiko, o sprendimų darbo grupių svarstytais opiausiais klausimais taip ir nepriimta. Bet daliai rinkėjų toks N.Puteikio siūlomas tiesioginis piliečių valdymas, be abejo, skambės patraukliai.

„Darbiečiui“ Jonui Pinskui „Baltijos tyrimų“ apklausa žada 9 proc., o konservatoriui M.Majauskui – 8 proc. rinkėjų simpatijų.

Nors Lenkų rinkimų akcijos lyderiui Valdemarui Tomaševskiui šioje apklausoje prognozuojami šansai menki, vos 4 proc., tačiau kitose – net vieta antrajame rinkimų ture. Beje, jam ilgos programos nereikia: jis turi tikslinę auditoriją – 44 proc. sostinės kitataučių ir į ją orientuojasi, žinoma, neužmiršdamas pridurti religinių akcentų: nebe pirmą kartą jo keliamos Dievo gailestingumo sanktuariumo Vilniuje iniciatyvos ir tautinių mažumų centrų veiklos ar naujų steigimo. Jo planuose – daug miesto erdvių tvarkymo darbų, vandens tiekimo tinklo miesto pakraščiuose, socialinio būsto plėtra.

Socialdemokrato Gintauto Palucko, kaip ir daugelio jo konkurentų, programoje žadama mažinti šilumos kainas, tiesti dviračių takus, spręsti darželių, automobilių parkavimo problemą, net suskaičiuota, kiek būtų nupirkta naujų autobusų ir troleibusų.

Dar keli kandidatai, galima sakyti, temankština politinius raumenis tolesnei politinei veiklai.

Bet, kaip pastebi ekonomistas Ž.Mauricas, ir tiesiogiai išrinkti merai turės labai mažai galių, tad čia dar reikėtų keisti įstatymus. O sostinės mero alga, 1,5 tūkst. eurų, mažesnė nei savivaldybės administracijos vadovo ar vidutinio lygio specialisto. Gali kilti įvairių klausimų, kodėl taip varžomasi dėl palyginti menkai atlyginamo darbo.

Savivaldos rinkimai svetur: panašumai ir skirtumai

Galų gale ar mūsų vietos valdžios rinkimai smarkiai skiriasi nuo skandinavų, į kuriuos dažnai norime lygiuotis? Švedijoje savivaldybių rinkimai vyko šį rudenį, kartu su apskričių ir nacionaliniais rinkimai. Švedijoje gyvenanti mokslininkė Milda Celiešiūtė pasakoja, kad sujudimas per rinkimus čia didelis. Kandidatai pastato specialų miestelį-mugę, kuris veikia kelias savaites prieš rinkimus, skirtinguose mediniuose nameliuose galima pasišnekėti su skirtingų partijų atstovais. Rinkėjai tokia proga labai naudojasi.

Dažniausios temos – viešasis transportas, jaunimo nedarbas, ligonių ir pagyvenusių žmonių priežiūra bei jos kokybė, sveikatos paslaugos.

M.Celiešiūtė pasakoja, kad radikalios, populistinės partijos kelia savo idėjas, pavyzdžiui, prieš imigraciją, nors šis klausimas iš esmės priklausytų nacionalinei politikai.

Labai aktyvios diskusijos viešojo transporto ir susisiekimo tema. Žalieji pirmenybę teikia aplinkai, tvariai plėtrai, o dešinieji tradiciškai remia naujas statybas, investicijas, siekia kuo geresnio susisiekimo, darbo vietų gausėjimo. Žalieji pasisako už visišką nuosavų automobilių ribojimą, nemokamą viešąjį transportą, skatinimą dar daugiau važinėti dviračiais. Dešinieji Stokholme žadėjo tęsti daug kainavusią aplinkkelio statybą.

Pastaruoju metu Švedijoje stiprėjo feministinė linija, apskritai palaikoma visų kairiųjų partijų. Pavyzdžiui, diskutuodami susisiekimo temomis jie siūlo viešojo  transporto sistemą padaryti kuo patogesnę tėvams su vaikais pasiekti miesto centrą. Jų manymu, kuo geresnis viešasis transportas, tuo daugiau lygybės visuomenėje. Beje, po rinkimų kai kurios kairesnės savivaldybės atsisakė pirkti paslaugas iš pelno siekiančių įmonių – tai švedams svarbi tema. Pavyzdžiui, ar gali sveikatos priežiūros ar mokslo įstaigos siekti pelno?

Kita opi problema – jaunimo ir apskritai nedarbas. Buvo ginčijamasi, ar sudaryti sąlygas privalomoms praktikoms atlikti ir pan.

Švedijoje daug diskutuojama apie ilgalaikius projektus. Pavyzdžiui, didžiuosiuose Švedijos miestuose dabar statomos ištisos dalys, rajonų kvartalai, kuriami ilgalaikiai infrastruktūros projektai, ir nėra lengva rasti sutarimą dėl prioritetų: siekti pritraukti didelius verslus ir investicijas ar remti mažas vietines įmones, tiesti greitkelį ar investuoti į kitą viešąjį transportą, kad žmonės mažiau važinėtų savais automobiliais ir būtų mažiau spūsčių.

Ir Švedijoje, čia gyvenančios lietuvės vertinimu, kai kurie projektai abejotini. „Malmėje didžiulis, trijų dalių autobusas ėmė kursuoti tarp dviejų labai skirtingų socialiniu ekonominiu požiūriu miesto dalių. Argumentas buvo mažinti segregaciją. Perstatytos kelios gatvės, mat autobusas netilpo. Dabar jis važiuoja be vargo. Tik kažin ar segregacija sumažėjo“, – abejoja M.Celiešiūtė.

Aušra Lėka

 

 

 

30 geriausių Lietuvos merų

Tags:


2011 m. reitingo vieta    2010 m. reitingo vieta    2009 m. reitingo vieta    Meras    Amžius    Vadovaujama savivaldybė    Kolegos/respondentai skyrė balų    Priklauso partijai

1    4    2    Bronis Ropė    55 m.    Ignalinos r.    158    LVLS

2    3    5    Antanas Čepononis    51 m.    Radviliškio r.    117    TS

3    5    6    Genadijus Mikšys    54 m.    Šiauliai    113    LiCS

4    2    10    Andrius Kupčinskas    35 m.    Kaunas    107    TS

5    17    12–14    Algirdas Bagušinskas    52 m.    Vilkaviškio r.    95    LSDP

6    9    12–14    Algirdas Vrubliauskas    44 m.    Alytaus r.    84    TS

7    13    4    Vidas Mikalauskas    55 m.    Varėnos r.    83    CP

8    10    7    Povilas Žagunis    58 m.    Panevėžio r.    81    LVLS

9    6    9    Gintautas Gegužinskas    48 m.    Pasvalio r.    78    TS

10    18    15–18    Nijolė Naujokienė    55 m.    Kėdainių r.    74    PDP

11–12    12    15–18    Sigutis Obelevičius    51 m.    Anykščių r.    73    TS

11–12    8    15–18    Antanas Černeckis    51 m.    Rietavas    73    LiCS

13–14    16    31–33    Vigantas Giedraitis    59 m.    Neringa    62    Koalicija “Už Neringos ateitį”

13–14    20    8    Alvydas Katinas    51 m.    Utenos r.    62    LSDP

15–17    25    19–23    Vaclovas Dačkauskas    53 m.    Klaipėdos r.    51    LSDP

15–17    42    41–52    Stasys Vainoras    44 m.    51    LRLS

15–17    14–15    11    Artūras Margelis    45 m.    51    TS

18.    29–30    31–33    Romaldas Gadeikis    53 m.    Joniškio r.    49    LSDP

19    14–15    19–23    Arnoldas Abramavičius    43 m.    Zarasų r.    48    TS

20–22    35    41–52    Jonas Jarutis    47 m.    Kupiškio r.    37    LVLS

20–22    7    24–30    Virgilijus Pozingis    45 m.    Šilutės r.    37    LVLS

20–22    37    19–23    Vytautas Vigelis    51 m.    Švenčionių r.    37    NS

23–24    26    24–30    Saulius Gegieckas    44 m.    Pakruojo r.    36    LSDP

23–24    23    37–40    Albinas Ežerskis    54 m.    Šilalės r.    36    LSDP

25–27    29–30    34–36    Bronislovas Liutkus    50 m.    Jonavos r.    35    LVLS

25–27    19    24–30    Kostas Arvasevičius    61 m.    Kelmės r.    35    LSDP

25–27    21–22    12–14    Juozas Bertašius    65 m.    Šakių r.    35    LVLS

28–30    21–22    24–30    Valerijus Makūnas    55 m.    Kauno r.    32    LSDP

28–30    43    24–30    Algirdas Kopūstas    62 m.    Ukmergės r.    32    LVLS

28–30    34    41–52    Vytautas Račkauskas    49 m.    Visagino r.    32    LiCS

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...