2015 Vasario 23

Vilniaus spindesys ir skurdas, vizijos ir haliucinacijos

veidas.lt

Merų rinkimai. Ar save matantieji sostinės merais skiria esmines miesto problemas nuo fantazijų, kurių realizavimas miesto skolos naštą padidino dešimtimis milijonų?

„Pažadinsime Vilnių – snaudžiančią gražuolę“, – žadėjo 2011 m. trečiąkart sostinės meru tapęs Artūras Zuokas. Dabar, baigiantis kadencijai, jam atrodo, kad jis gražuolę pažadinęs, miestą išvedęs iš aklavietės, ir vėl vilniečiams žada, jo žodžiais tariant, milijonus gerų darbų.

Žada ir kiti vienuolika kandidatų į sostinės merus, kuriuos pirmą kartą piliečiai rinks tiesiogiai. Kai kurie pažadai spręstų esmines opiausias Vilniaus problemas, tačiau kai kurie tėra tuščiagarbės atskirų personų ambicijos, jau užkrovusios ar ketinančios užkrauti Vilniui dar didesnę skolos naštą.

Kas ginčysis, kad Vilnius per pastaruosius keletą metų pagražėjo: ne tik palopyta, bet – beveik stebuklas – naujai išasfaltuota keletas gatvių atkarpų. Galų gale tas faktas, kad Vilniaus savivaldybė – vienintelė Lietuvoje, kurioje gyventojų gausėja, vaikų gimstamumas didėja, įrodo: Vilnius – geidžiamas miestas, su kuriuo savo ateitį nori sieti ne tik vilniečiai.

Tačiau gražus fasadas vis dėlto nedera su vilniečių kasdienybe – valandomis transporto spūstyse, vienais didžiausių tarp miestų mokesčiais už šilumą, beveik neįmanomybe rasti vaikui darželį. Tikrai labai gražus atgimęs Bernardinų sodas, tačiau jame didelė dalis vilniečių, jei ir lankėsi, tai tik kokį kartą. Arba turbūt retas vilnietis yra skridęs sostinės savivaldybės avialinijomis, o spūstyse stovėti ar už šilumą mokėti reikia nuolat. Beje, ir tas gražus fasadas – ar pagal kišenę praktiškai bankrutavusiam miestui, kurio skola viršija metinį biudžetą?

Dar reikia turėti omeny, kad sostinė – ne tik vilniečių, o visos Lietuvos, tad dėl dalies jo projektų, kaip ir problemų, laurai ar kritika turėtų tekti ne tik vietos valdžiai. Tačiau ką iš tikrųjų ji pati pagerino spręsdama opiausias Vilniaus ir vilniečių problemas? Ar už ją išmintingesnės ir toliaregiškesnės atrodo kandidatų į merus naujai kadencijai programos?

Automobilių spūstys: investicijos – į balą

A.Zuokas giriasi, kad Vilnius regione nebepirmauja pagal automobilių spūstis. Tačiau miegamuosiuose rajonuose gyvenantys, o centre dirbantys vilniečiai tose spūstyse stovi kaip stovėję.

Vienas matomiausių per besibaigiančią savivaldybių kadenciją įgyvendintų projektų, skirtų automobilių spūstims mažinti, – viadukas Geležinio Vilko gatvėje ties Vingio parku. Per 35 mln. Lt kainavęs objektas, transporto ekspertų teigimu, realiai nesprendžia spūsčių problemų mieste, tačiau bemaž trejus metus buvo įkalinęs vilniečius kilometrinėse automobilių eilėse ir smoge. Kėlė nuostabą, kaip privačia iniciatyva atsiradęs panašios apimties projektas ties „Ikea“ atsirado per kelis mėnesius.

Vienas iš kandidatų į sostinės merus liberalas Remigijus Šimašius pasakoja, kad su transporto specialistais atlikti skaičiavimai parodė, jog žmonės daugiau laiko sugaišo spūstyse per viaduko Geležinio Vilko g. statybos metus, kai buvo uždarytos kelios eismo juostos, nei sutaupys per 40 metų jį pastačius. Maža to, projektas vykdytas ne rinkos, o didesnėmis kainomis, nuolat buvo atliekami papildomi pirkimai jau pradėtiems projektams baigti. R.Šimašius piktinasi, kad 35 mln. Lt išmesti į balą, o liko neįgyvendintos akivaizdžiai reikalingos transporto sistemos pertvarkos, pavyzdžiui, prie Pedagoginio universiteto žiedo, buvusios Kuro aparatūros gamyklos, Mėnulio kalno ar Ateities g. Viaduko Geležinio Vilko g. naudą galima įžvelgti nebent tokią, kad patvarkytos siurblinės ir nutiestas dviračių takas.

„Reikia preciziškai skaičiuoti, kiek įdėtas euras duos akivaizdžios naudos, o dabar principas – gražu, darom, neskaičiuojant, ar tas „gražu“ labiausiai reikalingas vilniečiams ir ar ne per brangus“, – kritikuoja R.Šimašius.

Kur kas daugiau naudos Vilniui davė baigtas vakarinio aplinkkelio antrasis etapas. Tačiau, tenka pripažinti, šiame projekte daugiau ir finansavimo, ir projekto valdymo nuopelnų tenka ne vietos valdžiai.

Galima džiaugtis, kad sostinėje šiek tiek pagerėjo gatvių danga, bet tai vėlgi ne tik savivaldybės nuopelnas: gražinantis prieš Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. iš valstybės lėšų tam skirta 15,7 mln. Lt (iš jų 5,7 mln. Lt – Šventaragio g. rekonstrukcijai).

Tačiau, „Nordea“ banko vyr. ekonomisto Žygimanto Maurico siūlymu, gatvių kokybe reiktų konkuruoti, kaip kad dabar, ne su Kaunu, bet su Ryga ar Talinu. O čia jau atsiliktume.

Tęsiant susisiekimo temą klaida vertėtų vadinti savivaldybės norą turėti ir savo taksi, ir oro linijas. „Vilnius veža“ – visai pro šalį: tai ne tik neišsprendė sostinės taksi problemų, bet ir smarkiai iškreipė konkurenciją. Savivaldybės sprendimas steigti savą taksi Konkurencijos tarybos pripažintas prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymui, o „Vilnius veža“ bendrovės įsteigimui bei veiklai finansuoti iš Vilniaus savivaldybės biudžeto 2012–2014 m. skirta mažiausiai 1,6 mln. Lt dotacijų.

Nepaisant tokio taškymosi mokesčių mokėtojų milijonais, Ž.Maurico vertinimu, taksi paslaugų kokybe Vilnių lenkia ne tik Talinas ar Ryga, bet ir Gruzijos ar Azerbaidžano sostinės.

„Air Lituanica“, nors padarė Vilnių pasiekiamesnį, tačiau bendrovei išleidžiama mažiausiai dešimtkart daugiau nei visai turizmo plėtrai. Skiriant daugiau pinigų turizmo plėtrai, būtų ir reisų, ir turistų, ir susisiekimas būtų geresnis“, – vertina R.Šimašius.

Didžiulė sostinės problema – automobilių parkavimas. Proveržio čia nepasiekta. Na, jei būtų geras susisiekimas visuomeniniu transportu, o miesto prieigose, kaip kad Vakarų Europos miestuose (to pradai jau sukurti ir Klaipėdoje), būtų automobilių aikštelės, sujungtos su miestu visuomeninio transporto maršrutais, automobilių spūsčių ir jų statymo miesto centre problemų būtų mažiau. Dabar tik atvažiuojantiems nuo Kauno yra galimybė palikti automobilį prie „Maximos“ bazės ir autobusu važiuoti į centrą. Tiesa, „Maxima“ ir aikštelę, ir autobusą skyrė ne tokiai paskirčiai, o savo pirkėjams.

Viešojo transporto sistema Vilniuje nepatogi, nors brangi: transporto paslaugų 1 km kaina Vilniuje yra 6,47, skaičiuojant litais, o kituose miestuose privatūs vežėjai veža už 4–5 Lt. Liberalų skaičiavimais, perkant paslaugas skaidriame konkurse per metus galima sutaupyti apie 40 mln., skaičiuojant litais.

A.Zuokas žada spręsti ir perbrendusią automobilių statymo daugiabučių kiemuose problemą – sutvarkyti privažiavimo kelius, apšviesti kiemus. Drauge su bendruomenėmis ir bendrijomis tokie projektai parengti Žirmūnuose ir Fabijoniškėse.

„Daugiabučių kiemuose nėra nei infrastruktūros, nei tvarkos, automobiliai praktiškai stovi ne parkavimo, o vaikų žaidimo aikštelėse. Reikia investuoti, sutvarkyti ir įvesti mokamas aikšteles – tai tikrai geriau nei automobilių mokesčiai“, – siūlo Ž.Mauricas.

Tačiau ekonomistas už pažadų netesėjimą Vilniaus valdžią ir giria: „Gerai, kad nepradėti avantiūristiniai ir labai brangūs metro ar tramvajaus projektai. Vilnius per daug išsiskaidęs, nėra gyventojų koncentracijos, kad galėtų reguliariai naudotis tokiu transportu. Turime vieną „metro“ liniją – nuo oro uosto iki stoties, bet ja praktiškai niekas nesinaudoja.“

Šiuolaikinio tramvajaus projektą, kuris būtų kainavęs apie 300 mln. Lt, žadėta pradėti įgyvendinti jau pernai. Metro idėja taip pat kol kas neįgijusi realaus pavidalo. Na, pasiūlymų, kaip pagerinti komplikuotą sostinės susisiekimo sistemą, buvo įvairių, net tokių kaip gondolos. Kartais tikrai gerai, kad vizijos neįgyvendinamos.

Šildymo kainos: sostinės šiluma beveik brangiausia

Ekonomistas Ž.Mauricas pabrėžia neatitikimą: vilniečiai už šildymą moka beveik brangiausiai iš didžiųjų miestų (lenkia tik Kaunas), nors dėl masto ekonomijos turėtų mokėti mažiausiai. Kaip čia neprisiminsi A.Zuoko įsipareigojimo 2011 m.: „Šilumos kainos sumažės 20 proc. – iki 18 ct už kilovatvalandę ir bus mažiausios Lietuvoje.“  Deja, pernai gruodį mokėjome 24,37 ct/kWh.

Konservatorių kandidatas į merus Mykolas Majauskas piktinasi, kad didžiąją dalį atlyginimo vis dar išleidžiame komunalinėms paslaugoms, ir visiems aišku kodėl. Kaip savo metiniame pranešime konstatavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 mlrd. Lt. (…) Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.“

Bemaž visi kandidatai į merus, žinoma, išskyrus A.Zuoką, žada vilniečius išvaduoti iš „šilumos oligarchų“ nelaisvės ir šilumos ūkyje sukūrus konkurenciją bei užtikrinus skaidrų valdymą atpiginti šilumą apie 20–25 proc., maždaug iki 18 ct/kWh. Centralizuotu šildymu besinaudojanti vilniečių šeima per mėnesį vidutiniškai sutaupytų iki 27 eurų (94 Lt), arba 136 eurų (471 Lt) per vieną šildymo sezoną.

Vaikų darželiai: neliks eilių?

Švietimui skiriama beveik pusė – 47 proc. Vilniaus biudžeto. Tačiau sostinė nemyli mažiausių vilniečių: darželiuose vietos neranda 1,5 tūkst. vaikų. Beje, valstybiniuose darželiuose vietos neatsiranda net 4 tūkst. mažųjų vilniečių. Dalis tėvelių privačias įstaigas renkasi tik iš bėdos, nes patekti į pigiau kainuojančias valstybines neįmanoma.

A.Zuokas žada: „Eilių į darželius neliks. Per šią kadenciją sukūrėme apie 3,4 tūkst. naujų vietų darželiuose, kai, palyginimui, 2009–2010 m. – tik 460 vietų.“ Tačiau ketverius metus lyginti su perpus trumpesniu laikotarpiu gal ne visai korektiška, kaip ir nelyginti, koks buvo darželio vietų stygius, mat vaikučių sostinėje, priešingai nei kitose savivaldybėse, vis daugėja. A.Zuokas žada statyti naujus, renovuoti senus darželius ir taip sukurti apie 1,6 tūkst. naujų vietų.

Jo konkurento merų rinkimuose R.Šimašiaus įsitikinimu, užuot 19 mln., skaičiuojant litais, investavus į plytas naujiems darželiams statyti, geriau jau dabar jais kompensuoti dalį lėšų vaikams, kurie lankytų privačius darželius. Darželiai galėtų veikti ir modernių biurų patalpose, lengvų konstrukcijų pastatuose, kurių nuomą ar jos dalį kompensuotų savivaldybė. Ne tik sumažėtų savivaldybės išlaidos, bet ir būtų sukurta naujų darbo vietų, padidėtų biudžeto pajamos.

Beje, liberalų iniciatyva supaprastinus darželių steigimo ir veiklos sąlygas, įvedus ikimokyklinuko krepšelį, Vilniuje pradėjo dirbti per pusšimtį nevalstybinių darželių, priimančių daugiau nei 200 vaikų. Liberalų kandidatas į merus žada, kad jo pergalės atveju jau šiemet neliktų nė vieno nepatenkinto prašymo patekti į darželį, nes lėšos, numatytos dviejų darželių (400 vaikų) statybai, leistų nedelsiant patenkinti per 1,5 tūkst. eilėje laukiančių šeimų lūkesčius.

„Kol skraidėme pustuštėmis savivaldybės oro linijomis, vaikai perpildytuose darželiuose miegojo ištraukiamose dėžėse. Lėktuvų irgi reikia, tačiau dar kartą susimąstykime, ko labiau“, – siūlo konservatorių kandidatas į merus M.Majauskas.

Jis piktinasi, kad Vilniaus savivaldybė rūpinosi blizgučiais, o jaunų šeimų problemų nepastebėjo. O juk miestui reikia daugiau gyvybės, daugiau jaunų šeimų, daugiau vaikų, tad ir jis, kaip ir daugelis kitų kandidatų į merus, žada spręsti šią opią Vilniuje problemą.

Parkai ir stadionai: prabanga ar būtinybė

Taigi apie tuos „blizgučius“: ar ne pirmo būtinumo projektai nėra per didelė prabanga ir dar didesnė finansinė našta vis labiau prasiskolinančiai sostinės savivaldybei?

Bernardinų sodą kritikai mini lyg sostinės plikbajoriškumo simbolį. Tačiau, R.Šimašiaus nuomone, nors tai tikrai brangiai kainavęs projektas, puiku, kad sodas atkurtas, nes tokių viešų erdvių reikia. Tik reikia daugiau. O Bernardinų sodo atkūrimo finansavimą, daugiausia iš ES lėšų, užtikrino tuomečiai ministrai: kultūros –  Remigijus Vilkaitis ir ūkio – Dainius Kreivys. 211 mln. Lt projekto sąmatoje savivaldybės dalis – tik 16,2 mln. Lt.

R.Šimašius apgailestauja tik dėl to, kad daug kitų gražių planų įvairiose srityse nė nepasistūmėjo, nors juos buvo galima įgyvendinti ir pasitelkus privačią iniciatyvą, kurios tikrai yra.

Nors A.Zuokas žada, kad vilniečių ir sostinės svečių taip mėgstamas Bernardinų sodas buvo tik pradžia, o visame mieste atnaujinta daugiau nei 200 vaikų žaidimų aikštelių, nuolat atnaujinama per 780 įvairių sporto aikštelių ir aikštynų, tačiau,  Ž.Maurico akimis, tvarkant žaliąsias Vilniaus erdves pasistūmėta dar nedaug, ir tai daugiausia rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Beje, šiai progai skubėta, bet ne visai spėta sutvarkyti ir Bernardinų sodą.

Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vilnius – viena žaliausių Europos, net pasaulio sostinių, bet didžioji dalis to žalumo, deja, apaugusi krūmais, o tokiomis erdvėmis daugiau naudojasi asocialūs asmenys.

Tikra gėda, kad Lukiškių aikštė per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir nesulaukė žadėto renesanso. Reikia tikėtis, kad pagaliau valstybei pavyks atpirkti į liūdnai pagarsėjusio bankininko rankas patekusius daug metų stovinčius apleistus unikalios architektūros buvusius Koncertų ir sporto rūmus ir čia įkurdinti kongresų centrą, – bent jau taip neseniai ir vėl žadėjo premjeras.

Vilnius, kaip reta sostinė, lig šiol neturi padoraus stadiono. Žinoma, jo statyba vieno miesto biudžetui per brangi – tai visos valstybės reikalas, tad iš valstybės biudžeto pažadėti beveik 350 mln., skaičiuojant litais. Lig šiol įkurtuvės buvo vis atidedamos, bet artėjant kokiai sukakčiai minima nauja data. Praėjo valstybės tūkstantmetis, kai nacionaliniu vadinamame stadione jau buvo planuojami renginiai, dabar minima 2016 m. liepos 1-oji, kai vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė. Greitai galėsime stadiono atidarymą derinti su jo paties statybos jubiliejumi: 2017 m. sukaks trisdešimt metų, kai jis pradėtas statyti, tam jau išleista apie 120 mln. Lt.

Tad Vilniaus „vaiduoklių“ mažės, sostinė dar gražės. Tik šiame procese dažnai miesto indėlis nėra lemiamas. Bet taip ir turi būti – sostinė yra sostinė, tik nereikia merams prisirašyti svetimų nuopelnų.

Kandidatai į sostinės galvas dabar vilniečius agituoja pažadais, kad bus pasirūpinta ne tik centrine miesto dalimi: ir kituose mikrorajonuose daugės žaliųjų erdvių, sporto bei žaidimų aikštelių, kitų traukos objektų. A.Zuokas tarp naujos kadencijos prioritetų nurodo ir tokį – integruoti į miesto visavertį gyvenimą sodų bendrijas ir individualių namų kvartalus. „Drauge sutvarkysime aplinką bei gerbūvį, kelius, apšvietimą ir viešąjį transportą“, – žada A.Zuokas.

Tačiau urbanistai visų pirma siūlo išbarstytam, todėl ir su tokiomis didelėmis transporto, švietimo, sveikatos įstaigų tinklo ir kt. infrastruktūros problemomis susiduriančiam Vilniui visų pirma urbanizuoti tyrlaukius ar apleistus buvusius pramoninius pastatus ir jų teritorijas centrinėje miesto dalyje.

Skolos: Vilnius užtikrintai bankrutuoja

A.Zuokas džiaugiasi: „Pagaliau pavyko įrodyti, kad Vilnius nepagrįstai skriaudžiamas. Sostinės biudžetas, ačiū Vyriausybei ir Seimui, per pastaruosius dvejus metus padidėjo beveik 200 mln. Lt. Tačiau to negana – juk vilniečiai sumoka daugiausiai mokesčių.“

Ž.Mauricas iš dalies pritaria, kad sostinės skolos didėjimas buvo užprogramuotas: krizės metais sumažinta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti Vilniui, o sumažinus pajamų nepadidinta lėšų naudojimo kontrolė. Atvirkščiai: ypač rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES tarybai buvo skatinama daugiau panaudoti ES lėšų, o juk savivaldybė turėjo prisidėti prie tokių projektų finansavimo. Ekonomisto manymu, savivaldybėms reikia suteikti daugiau autonomiškumo surenkant pajamas, bet labiau kontroliuoti išlaidas. Dabartinė sistema, pasak Ž.Maurico, buvo atvirkštinė: kaip Graikijai, savivaldybėms labiau apsimokėjo daugiau išleisti ir paskui bėdoti, kad būtų padidinta joms tenkančių mokesčių dalis. Taip Vilniuje ir vyko.

Taip, krizės metais stipriai išaugo ne tik Vilniaus, bet ir visų Lietuvos savivaldybių, kaip ir visos valstybės, skola. Tačiau kitų didžiųjų Lietuvos miestų skolos jau pradėjo mažėti, o Vilniaus skola toliau auga. Vilnius tarp Lietuvos miestų labiausiai prasiskolinęs, jo skola siekia 1,4 mlrd., skaičiuojant litais (iš kurios per 400 mln. Lt jau yra pradelsti įsipareigojimai) ir viršija miesto 2015 m. biudžetą (1,16 mlrd. Lt).

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo, kad 2013 m. 42 Lietuvos savivaldybės grimzdo į skolas: miestų savivaldybių skolos vidutiniškai siekia 55 proc. pajamų, rajonų savivaldybių mažiau – apie 46 proc. pajamų. Tačiau sostinės skola šalies vidurkį viršija beveik dukart. Vis dėlto trečdaliui savivaldybių skolų didėjimą pavyko suvaldyti: aštuoniolikoje jų skolos mažėjo.

Beje, kaip atkreipia dėmesį R.Šimašius, apie 90 proc. Vilniaus imamų naujų paskolų naudojama ne investicijoms, o skoloms grąžinti. Net savivaldybės pastatas buvo užstatytas bankams ir pernai Vilniui teko skolintis iš Finansų ministerijos, kad darbuotojams būtų sumokėti atlyginimai.

„Nė vienas Lietuvoje veikiantis bankas Vilniaus meru nebepasitiki ir Vilniui jau nebeskolina. Todėl miestas užtikrintai bankrutuoja, infrastruktūriniai projektai stoja, įsiskolinimai didėja, atlyginimai vėluoja. Matome prastėjančią miesto paslaugų kokybę, nenuvalytas gatves, nepatenkintus mokytojus, gydytojus ir viešojo transporto darbuotojus. Savivaldybė nebeturi pakankamai išteklių laiku atsiskaityti už prekes ir paslaugas“, – konstatuoja ir M.Majauskas.

Jo žiniomis, įmonės priverstos sukandusios dantis tylėti, nes besiskundžiantiems grasinama užsakymus nutraukti. O tuo pat metu, pasak M.Majausko, miesto lėšos per abejotino skaidrumo schemas nuosekliai naudojamos bankrutuojantiems projektams finansuoti, žūtbūt išgyventi iki rinkimų.

Stambias tarptautines kompanijas, vyriausybes konsultavęs finansų ekspertas M.Majauskas neabejoja: „Vilniui nereikia naujų mokesčių ar diržų veržimo – tereikia tvarkos ir skaidrios apskaitos.“

Praktiškai visi kandidatai į sostinės merus, išskyrus A.Zuoką, skolų didėjimo problemos šaknis įžvelgia korupcijoje ir prastame valdyme. Kandidatai siūlo įdiegti skaidrią, centralizuotą ir bendrą finansų valdymo bei apskaitos sistemą, įvesti apribojimus, kurie neleistų savivaldybei prisiimti naujų įsipareigojimų, kol nebus aiškus pajamų šaltinis.

R.Šimašius žada, kad planuojant investicinius projektus visuomet būtų įvertinti miestiečių poreikiai, atlikta sąnaudų ir pajamų analizė, be to, kaip alternatyva būtų svarstoma ilgalaikės paslaugos pirkimo galimybė, nes neretai savivaldybė visai be reikalo imasi konkuruoti su privačiu verslu. Neprioritetiniai projektai būtų įšaldyti. Sostinės savivaldybė, pagal R.Šimašiaus viziją, turėtų ne tik peržiūrėti ir atsisakyti nebūtinų investicijų, žinoma, nedarant žalos miesto plėtros tempui, bet ir parduoti dalį savivaldybės turto ir gautas lėšas panaudoti skoloms sumokėti. Pardavus dalį turto per pirmus metus sumažinti skolą būtų galima 50–70 mln., skaičiuojant litais, per vėlesnius ketverius metus – po 25–30 mln. per metus. Reikia ne tik spręsti skolų bankams, kurios sudaro 40 proc. visų pačios savivaldybės skolų, problemą, bet ir mažinti skolas tiekėjams.

Tiek konservatorių, tiek liberalų kandidatai į merus siūlo depolitizuoti visas savivaldybės įmones ir pertvarkyti jų valdymą, kad didžioji dalis valdybų narių būtų nepriklausomi (dabar  valdybose – savivaldybės tarnautojai ir politikai). Šiuo metu Vilniaus savivaldybės valdomo turto portfelis didžiausias šalyje – 1,8 mlrd., skaičiuojant litais. Tačiau, R.Šimašiaus vertinimu, savivaldybės įmonių veikla vertinama kaip neskaidri, finansinis efektyvumas mažiausias iš visų didžiųjų miestų (vienintelio Vilniaus savivaldybės įmonės dirba nuostolingai). Savivaldybių įmonių didesnį skaidrumą užtikrintų ir dalinis jų akcijų išplatinimas per vertybinių popierių rinką.

O atkūrus savivaldybės mokumą M.Majauskas siūlo žengti toliau: Vilniui turi būti suteiktas tarptautinės reitingų agentūros kredito reitingas, kuris užtikrintų mažas palūkanas ir finansų skaidrumą ateityje, kaip ir kitoms Centrinės ir Rytų Europos sostinėms suteikta galimybė leisti euroobligacijas bei naudotis kitais savarankiškumą didinančiais finansiniais instrumentais.

Investicijos: galėtų būti daugiau

A.Zuokas didžiuojasi, kad per šią kadenciją, bendradarbiaujant Vilniaus savivaldybei, valstybės institucijoms ir privačiam verslui, vilniečiams sukurta 13 tūkst. gerai mokamų darbo vietų, nedarbas sumažėjo nuo 12,4 iki 6,1 proc., Vilnius tapo regiono IT, startuolių, biotechnologijų ir paslaugų centru, kurį pasirenka didžiausios pasaulio kompanijos.

Vis dėlto Vilniuje darbo dar neturi 21 tūkst. žmonių, o algos sostinėje, nors didžiausios Lietuvoje, atsilieka nuo Europos sostinių vidurkio. „Vilnius neatsistos lengvai ant kojų, kol nepradės didėti gyventojų ir miesto pajamos. O tam reikia investicijų ir naujų gerai mokamų darbo vietų“, – pabrėžia M.Majauskas.

Nors A.Zuokas per savo kadenciją prikarpė įkurtuvių juostelių, tačiau turėtų pripažinti, kad tokius vardus, kaip „Barclays“ ar „Western Union“, į Vilnių atvedė ne jis, o  Andriaus Kubiliaus Vyriausybė su „Investuok Lietuvoje“ agentūra.

Tuo metu Vyriausybėje premjero patarėju dirbęs M.Majauskas pabrėžia, kad merui neužtenka būti tik pasyviu investicijų pritraukimo dalyviu, maloniai sutinkančiu perkirpti iškilmingas atidarymo juosteles, ar pasidžiaugti tuo savivaldybės ataskaitose. Investicijų pritraukimas turi tapti visos Vilniaus administracijos prioritetu. Bet tam reikia apvalyti savivaldybę nuo korupcinių interesų, keisti tarnautojų mąstymą (arba juos pačius) ir naikinti biurokratines kliūtis, su kuriomis susiduria investuotojai. Naujos investicijos stiprintų miesto finansinę padėtį, didintų gyventojų pajamas ir kartu suteiktų naujų galimybių jauniems profesionalams kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje.

R.Šimašius lygina: Vilniuje – 32 pasaulinių bendrovių paslaugų centrai su 8,4 tūkst. darbuotojų, o Krokuvoje – 80. Tad rezervų dar yra ir jie būtų geriau panaudojami, jei norint gauti leidimą statybai, renovacijai, prekybai lauke ir kt. verslui nereiktų, kaip dabar, sugaišti nuo dvidešimt dienų iki pusės metų, o kartais ir iki keleto metų. Pastatyti objektą trunka mažiau, nei gauti tam leidimą.

Pasitelkus privatų kapitalą per pastaruosius kelerius metus iškilo ir „Ikea“, pagaliau mažėja „vaiduoklių“: nuo sovietmečio styrojusio vadinamojo komjaunimo viešbučio vietoje statomas verslo kompleksas, prie Vingio parko neliko buvusios „Vel­gos“ gamyklos griaučių, čia bus prekybos centras, gyvenamieji namai. Tačiau, ne paslaptis, kai kurie investuotojai idėjų plėtoti verslą Vilniuje atsisakė dėl neskaidrumo šleifo, neapleidžiančio sostinės savivaldybės.

Vilnius sukuriama beveik 40 proc. valstybės BVP. Čia tiesioginės užsienio investicijos gyventojui šalies vidurkį viršija beveik dešimt kartų, Vilniuje sparčiai auga ir veikiančių įmonių skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų. Pasak LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso projekto vadovo Lauryno Rekašiaus, didžioji dalis investicijų natūraliai nukeliauja ten, kur yra didesnė verslo klasterizacija, išplėtota infrastruktūra ir tinkama darbo jėga. Tačiau daug lemia ir savivaldybės gebėjimas tvarkytis.

LLRI vertinimu, didžiausia sostinės problema ir yra jos valdymas.
Čia Vilniaus rodiklis prastesnis nei šalies vidurkis. Pagrindinės priežastys – nuolat didėjanti ir 100 proc. pajamų viršijanti miesto skola, didėjantis nenaudojamų pastatų plotas ir savivaldybei priklausančių biudžetinių bei viešųjų įstaigų skaičius. Vilnius pirmiausia turėtų siekti suvaldyti vis didėjantį biudžeto deficitą ir mažinti augantį savivaldybės teikiamų paslaugų spektrą, kuris jau seniai išsiplėtė už privalomų savivaldybei teikti paslaugų ribos.

A.Zuokas kandidatų rikiuotėje pirmauja

Nors kritikos dabartiniam sostinės merui daug, ketvirtąkart į šį postą besitaikantis A.Zuokas apklausose tarp kitų kandidatų pirmauja. Taip, jis nebe toks novatoriškas, pilnas modernių idėjų, veiklus politikas, koks buvo pirmą kartą stojęs prie Vilniaus vairo. Prieš ketverius metus rinkėjai jam suteikė dar vieną šansą tvarkyti miestą, o kartu nusimesti per ankstesnę kadenciją užsimestą neskaidrių sandorių naštą. Deja, pastaroji misija jam buvo sunkesnė, nei „piarintis“ tankete traiškant (ačiūdie, tik „fotošopą“ pasitelkus) ne vietoje pastatytus automobilius Gedimino prospekte. Tad praktiškai visų jo konkurentų programų leitmotyvas – užbaigti gėdingą rubikoninį Vilniaus istorijos skyrių ir pradėti švaresnį.

Tačiau A.Zuokas primena perėmęs valdžią po kadencijos, kai sostinės taryboje vyko nuolatinės peštynės dėl valdžios, per ketverius metus pasikeitė net trys sostinės merai, beveik keturis kartus išaugo miesto skolos, vyravo nedarbas, Vilnius pretendavo tapti duobių sostine, o miesto gatvėse buvo išjungtas apšvietimas, manant, kad tai geriausias būdas taupyti, bet taip didėjo nusikalstamumas, vilniečiai jautėsi nesaugiai.

Vilniaus pašviesėjimą (kaip ir patamsėjimą), žinoma, lėmė ir bendra ekonominė situacija, tačiau ir A.Zuoko teigiamo indėlio vilniečiai neneigia, priešingu atveju sociologų apklausų ir politologų prognozėse jis nebūtų tarp neabejotinų antrojo mero rinkimų turo dalyvių. Naujausioje „Baltijos tyrimų“ apklausoje A.Zuokas sulaukė 25 proc. respondentų simpatijų.

Antroje vietoje esančio liberalo R.Šimašiaus (21 proc.) programa išsamiausia tarp dvylikos varžovų valdyti Vilnių, kartu ambicinga ir reali, o politikas – nebe naujokas, turi politinės patirties Seime ir Vyriausybėje.

Kas dešimtas balsuotojas rinktųsi „Lietuvos sąrašo“ kandidatą Naglį Puteikį. Savo programoje „Perženkim Rubikoną“ jis žada skaidrų valdymą vilniečiams tiesiogiai dalyvaujant miesto valdyme: naujoji miesto taryba kartu su meru turėtų savo sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais ir gyventojų apklausomis, o svarbiausius, ilgalaikių pasekmių turinčius sprendimus priimti tik atsiklaususi miestiečių nuomonės per visuotinę apklausą. Vilniečiams būtų pristatomi detalūs metiniai biudžetų projektai ir viešai atsakoma į visas miestiečių pastabas, o skolai veiksmingai valdyti sudaryta ekspertų taryba, investiciniai projektai būtų aptariami ir rengiami kartu su vietos bendruomenėmis. Siūlomi miesto privalomieji referendumai. Žodžiu, būtų nuolat diskutuojama.

Na, socialdemokratų Vyriausybės darbo grupių valdymas baigėsi šnipštu – sugaišta daug laiko, o sprendimų darbo grupių svarstytais opiausiais klausimais taip ir nepriimta. Bet daliai rinkėjų toks N.Puteikio siūlomas tiesioginis piliečių valdymas, be abejo, skambės patraukliai.

„Darbiečiui“ Jonui Pinskui „Baltijos tyrimų“ apklausa žada 9 proc., o konservatoriui M.Majauskui – 8 proc. rinkėjų simpatijų.

Nors Lenkų rinkimų akcijos lyderiui Valdemarui Tomaševskiui šioje apklausoje prognozuojami šansai menki, vos 4 proc., tačiau kitose – net vieta antrajame rinkimų ture. Beje, jam ilgos programos nereikia: jis turi tikslinę auditoriją – 44 proc. sostinės kitataučių ir į ją orientuojasi, žinoma, neužmiršdamas pridurti religinių akcentų: nebe pirmą kartą jo keliamos Dievo gailestingumo sanktuariumo Vilniuje iniciatyvos ir tautinių mažumų centrų veiklos ar naujų steigimo. Jo planuose – daug miesto erdvių tvarkymo darbų, vandens tiekimo tinklo miesto pakraščiuose, socialinio būsto plėtra.

Socialdemokrato Gintauto Palucko, kaip ir daugelio jo konkurentų, programoje žadama mažinti šilumos kainas, tiesti dviračių takus, spręsti darželių, automobilių parkavimo problemą, net suskaičiuota, kiek būtų nupirkta naujų autobusų ir troleibusų.

Dar keli kandidatai, galima sakyti, temankština politinius raumenis tolesnei politinei veiklai.

Bet, kaip pastebi ekonomistas Ž.Mauricas, ir tiesiogiai išrinkti merai turės labai mažai galių, tad čia dar reikėtų keisti įstatymus. O sostinės mero alga, 1,5 tūkst. eurų, mažesnė nei savivaldybės administracijos vadovo ar vidutinio lygio specialisto. Gali kilti įvairių klausimų, kodėl taip varžomasi dėl palyginti menkai atlyginamo darbo.

Savivaldos rinkimai svetur: panašumai ir skirtumai

Galų gale ar mūsų vietos valdžios rinkimai smarkiai skiriasi nuo skandinavų, į kuriuos dažnai norime lygiuotis? Švedijoje savivaldybių rinkimai vyko šį rudenį, kartu su apskričių ir nacionaliniais rinkimai. Švedijoje gyvenanti mokslininkė Milda Celiešiūtė pasakoja, kad sujudimas per rinkimus čia didelis. Kandidatai pastato specialų miestelį-mugę, kuris veikia kelias savaites prieš rinkimus, skirtinguose mediniuose nameliuose galima pasišnekėti su skirtingų partijų atstovais. Rinkėjai tokia proga labai naudojasi.

Dažniausios temos – viešasis transportas, jaunimo nedarbas, ligonių ir pagyvenusių žmonių priežiūra bei jos kokybė, sveikatos paslaugos.

M.Celiešiūtė pasakoja, kad radikalios, populistinės partijos kelia savo idėjas, pavyzdžiui, prieš imigraciją, nors šis klausimas iš esmės priklausytų nacionalinei politikai.

Labai aktyvios diskusijos viešojo transporto ir susisiekimo tema. Žalieji pirmenybę teikia aplinkai, tvariai plėtrai, o dešinieji tradiciškai remia naujas statybas, investicijas, siekia kuo geresnio susisiekimo, darbo vietų gausėjimo. Žalieji pasisako už visišką nuosavų automobilių ribojimą, nemokamą viešąjį transportą, skatinimą dar daugiau važinėti dviračiais. Dešinieji Stokholme žadėjo tęsti daug kainavusią aplinkkelio statybą.

Pastaruoju metu Švedijoje stiprėjo feministinė linija, apskritai palaikoma visų kairiųjų partijų. Pavyzdžiui, diskutuodami susisiekimo temomis jie siūlo viešojo  transporto sistemą padaryti kuo patogesnę tėvams su vaikais pasiekti miesto centrą. Jų manymu, kuo geresnis viešasis transportas, tuo daugiau lygybės visuomenėje. Beje, po rinkimų kai kurios kairesnės savivaldybės atsisakė pirkti paslaugas iš pelno siekiančių įmonių – tai švedams svarbi tema. Pavyzdžiui, ar gali sveikatos priežiūros ar mokslo įstaigos siekti pelno?

Kita opi problema – jaunimo ir apskritai nedarbas. Buvo ginčijamasi, ar sudaryti sąlygas privalomoms praktikoms atlikti ir pan.

Švedijoje daug diskutuojama apie ilgalaikius projektus. Pavyzdžiui, didžiuosiuose Švedijos miestuose dabar statomos ištisos dalys, rajonų kvartalai, kuriami ilgalaikiai infrastruktūros projektai, ir nėra lengva rasti sutarimą dėl prioritetų: siekti pritraukti didelius verslus ir investicijas ar remti mažas vietines įmones, tiesti greitkelį ar investuoti į kitą viešąjį transportą, kad žmonės mažiau važinėtų savais automobiliais ir būtų mažiau spūsčių.

Ir Švedijoje, čia gyvenančios lietuvės vertinimu, kai kurie projektai abejotini. „Malmėje didžiulis, trijų dalių autobusas ėmė kursuoti tarp dviejų labai skirtingų socialiniu ekonominiu požiūriu miesto dalių. Argumentas buvo mažinti segregaciją. Perstatytos kelios gatvės, mat autobusas netilpo. Dabar jis važiuoja be vargo. Tik kažin ar segregacija sumažėjo“, – abejoja M.Celiešiūtė.

Aušra Lėka

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...