"Shutterstock" nuotr.

Niekas niekada netapo lyderiu neturėdamas puikių komunikacijos savybių. Tikri lyderiai, kiekvieną kartą, kai kalba, susisieja su žmonėmis emociškai. Jų žodžiai įkvepia kitus pasiekti daugiau, nei jie kada patys galėjo įsivaizduoti.

Žmonės, turintys puikius komunikacijos įgūdžius, tai suvokia, rašo “Entepreneur” ir pateikia 10 jų paslapčių. Pasinaudokite jomis bendraudami ir pamatysite, kaip jūsų įtaka išaugs.

1. Žino savo auditoriją

Jie sako žmonėms tai, kas jiems svarbu išgirsti, net jei tai yra blogos naujienos.

Jie nesijaudina dėl to, kad jų kalba turi atrodyti labai svarbi, parodytų jų patirtį ar paglostytų jų ego. Vietoj to, jie mąsto apie tai, ką žmonėms reikia išgirsti, ir kaip jie galėtų perduoti žinutę, kad žmonės ją išgirstų. Tai visai nereiškia, kad lyderiai sako, ką žmonės nori girdėti. Priešingai – jie sako žmonėms tai, kas jiems svarbu išgirsti, net jei tai yra blogos naujienos.

2. Kūno kalbos ekspertai

Puikiai mokantys bendrauti žmonės nuolat seka žmonių reakciją į jų žodžius. Jie greiti pastebėti ženklus, kaip kad veido išraišką ir kūno kalbą, nes žino, jog tai dažnai vienintelis atgalinis ryšys, kurį žmonės jam parodys.

3. Būna nuoširdūs

Gerais ar blogais laikais, nuoširdumas yra pasitikėjimo pagrindas.

Lyderiai žino, kad norint, jog komunikacija būtų efektyvi, ji turi būti neapsimestinė. Žmonės negali gaudyti kiekvieną žodį ir bandyti atskirti faktus nuo išsisukinėjimo. Kai negalima pasidalinti tam tikra informacija, komunikacijos asai taip ir pasako, nes “pusės tiesos” sakymas skatins nepasitikėjimą ir nerimą. Gerais ar blogais laikais, nuoširdumas yra pasitikėjimo pagrindas.

4. Neapsimeta kitu

Markas Zuckerbergas / "Scanpix" nuotr.

Puikiai mokantys komunikuoti nebando apsimesti kažkuo kitu, vien dėl to, kad jie užlipo ant pakylos. Būtent todėl Markas Zuckerbergas savo kūrinį “Facebook” investuotojams pristatė apsivilkęs džinsus ir džemperį. Tikri lyderiai žino, kad kai jie būna savimi, žmonės patys jaučia trauką jų komunikuojamai žinutei.

5. Jie kalba pasitikėdami savimi

Jie nebando prisidengti dviprasmybėmis, neapsisprendimu ar neryžtingumu. Jie kalba pakelta galva ir tiesiai šviesiai apie tai, kaip viskas yra ir kaip turėtų būti.

6. Su grupėmis kalba, kaip su individais

Lyderiai retai turi prabangą kalbėtis su vienu asmeniu. Todėl konferencijose ar auditorijose jie kalba taip, kad kiekvienas klausytojas jaustųsi, jog kalbama su juo ar ja tiesiogiai ir individualiai.

Tai, ką jie išgirsta, dažnai yra svarbiau nei jie patys sako.

7. Turi ausis ir jomis naudojasi

Puikiai komunikacines savybes įvaldę lyderiai žino, kad komunikacija tai priešpriešinių eismo juostų gatvė ir tai, ką jie išgirsta, dažnai yra svarbiau nei jie patys sako. Kai kažkas kitas kalba, jie negalvoja į priekį mąstydami, ką čia jiems reikės pasakyti toliau. Jie klausosi, susikoncentruoja ir bando suprasti to asmens požiūrį.

8. Nebijo tokių frazių: “Tai mano kaltė”, “Buvau neteisus” ir “Atsiprašau”

Kai tikri lyderiai padaro klaidą, jie tai pripažįsta ją. Jie nelaukia, kol kažkas pirštu parodys į juos. Jie jaučiasi atsakingi už savo žodžius ir veiksmus, net jei ir gali išsisukti nuo atsakomybės.

9. Ieško atgalinio ryšio

Jie niekada negalvoja, kad žmonės gavo būtent tą žinutę, kurią jie norėjo perduoti. Jie  tikrina, ar jų žinia buvo suprasta teisingai ir jeigu taip neįvyko, jie nekaltina auditorijos. Vietoj to jie bando ją pakartoti taip, kad žmonės ją suprastų.

Jie nubrėžia aiškius, glaustus tikslus ir kryptis, kad žmonės negaištų laiko klaidžiodami.

10. Iniciatyvūs

Lyderiai nežaidžia katės ir pelės. Jie pasidalina net ir blogomis naujienomis bei nepila vandens ant gandų malūno. Jie nubrėžia aiškius, glaustus tikslus ir kryptis, kad žmonės negaištų laiko klaidžiodami.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

„Geri vadovai ir neramiais laikais geba judėti pirmyn, apsaugoti darbuotojus bei įmones, nesielgti neapgalvotai“, – Pasaulinėje lyderystės konferencijoje tūkstančiams vadovų sakė kompanijos „General Electric“ valdybos pirmininkas Jeffrey Immeltas.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Kaip žinome, Lietuva jau ne vienus metus stokoja lyderių daugelyje gyvenimo sričių ir neturi aiškios vizijos, kaip tvarkytis žemės ūkio, švietimo, sveikatos, politikos, žiniasklaidos, kultūros sektoriuose. Gal tik versle lyderių savybėmis pasižyminčius asmenus šiandien skaičiuojame dešimtimis ir šimtais.

Vienas tokių žmonių, 2013 m. „Veido“ Metų vadovu išrinktas „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulius, iki tol dirbęs Rygoje bendrovės „Colgate-Palmolive“ rinkodaros vadovu Baltijos šalims, konferencijos metu dalijosi mintimis apie dažniausiai lyderių daromas klaidas, dėl kurių žlunga net didžiausios įmonės.

„Susireikšminimas, negebėjimas parodyti nuolankumo ir savo silpnumo – klaidos, dėl kurių nukenčia kompanijoje dirbantys žmonės, galiausiai ir pats vadovas. Asmeniškai aš su savo darbuotojais stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi“, – asmeniniu pavyzdžiu aplinkinius įkvėpė R.Masiulis.

Kalbėdamas apie lyderių stoką Lietuvoje Metų vadovas apgailestavo, kad kai kurie darbdaviai geba tik imti ir reikalauti pridėtinės vertės kūrimo, bet patys, deja, ne kažin ką tepasiūlo. „Neretai vadovai savo darbuotojams sako: gerai dirbi, ir toliau taip dirbk, bet algos kelti nenori, maitindami pažadais apie didesnį užmokestį kitąmet. Tačiau juk kiekvienas jų žino, kad gauna tokią algą, kokios darbdavys mano jį esant vertą. Lyg ir pamirštama, kad jei darbuotojas nesijaus oriai dėl savo algos, toje įmonėje neužsibus“, – permąstyti elgesį su įmonėje dirbančiais žmonėmis vadovus skatina P.Masiulis.

Jo teigimu, tik jausdamasis komfortiškai, tai yra visaverčiu komandos nariu, darbuotojas realizuos save su kaupu. Atlikta apklausa rodo, kad tik 54 proc. įmonės darbuotojų yra įsitraukę į atliekamą darbą visomis išgalėmis, 30 proc. jų džiaugiasi savo veikla, deja, net 19 proc. apklaustųjų savo darbą vertina kaip nemalonią prievolę.

Pasak Pasaulinės lyderystės konferencijos pradininko Billo Hybelso, bendra organizacijos atmosfera priklauso nuo paties aukščiausio įmonės vadovo: „Žmonės įsidarbinę prisijungia prie organizacijų, o išeidami palieka vadovus. Patikėkite, kiekvienas nori žinoti, ar vadovas pastebi ir vertina jo darbą, kitaip tariant, grįžtamasis ryšys svarbesnis, nei manote.“

Taigi, jei nusprendėte būti lyderiu, turite elgtis taip, kaip jam ir dera: motyvuoti žmones, puoselėti juos įkvepiančią aplinką, atskleisti kitų potencialą, ilgainiui keičiantį ne tik jūsų įmonės, bet ir visos tautos veidą.

Tikruosius lyderius išgrynina laikas

Vienas įtakingiausių pasaulio lyderių, kompanijos „General Electric“ valdybos pirmininkas Jeffrey Immeltas, kurio vizija apima ne tik 140 metų gyvuojančią įmonę, bet ir visos Amerikos ateitį, teigia, kad jam vadovavimas ir lyderystė niekada nebuvo tikslas pagerinti savo šeimos buhalteriją ar numalšinti garbės poreikį. 72 valandas per savaitę darbui skiriantis J.Immeltas savo darbo dieną vadina įtempta ir sudėtinga, o gyvenimą – paprastu. „Visa širdimi dirbu ir esu atsidavęs vienai kompanijai, gyvenu su viena žmona ir turiu vieną dukterį“, – apie prioritetų aiškumą kalbėjo „General Electric“ lyderis.

2001 m. rugsėjo 7 d. prie tarptautinės kompanijos vairo stojęs, o rugsėjo 11 d. drauge su visa Amerika teroristų atakas pajutęs J.Immeltas juokauja, kad jo, kaip kompanijos vadovo, „medaus mėnuo“ truko vos penkias dienas.

Jo teigimu, apie vadovo gebėjimą būti lyderiu galime spręsti ne tada, kai ekonomika kyla, o būtent tada, kai prasideda krizė. Kiekvienam pradedančiam lyderiui „General Electric“ valdybos pirmininkas linki dar karjeros pradžioje patekti į kritinę situaciją ir save išmėginti. Tai esanti nepamainoma gyvenimo mokykla.

Prisiminęs savo karjeros pradžią J.Immeltas sako, kad šiandienos lyderiai gyvena nepalyginti pavojingesniame pasaulyje nei anksčiau: „Nuo tada, kai prasidėjo finansinė krizė, tereikia trisdešimt minučių, kad rytinės naujienos per televiziją sugadintų nuotaiką: gyvename neramiais laikas ir dar gana ilgai taip gyvensime. Tačiau, nepaisant visko, turime judėti pirmyn. Geri vadovai ir neramiais laikais geba apsaugoti savo žmones bei įmones, nesielgia neapgalvotai ir rasti būdų, kaip įgyvendinti būtinus pokyčius.“

Apie tai, kaip supaprastinti darbą įmonėje (atsisakyti nereikalingų vadybos „priedų“, tai yra rengti mažiau susirinkimų, o daugiau dėmesio skirti klientų poreikiams), konferencijos metu kalbėjęs J.Immeltas atskleidžia, kad nepasimesti tarp šiandienos iššūkių vadovams padeda daugiau nei 50 metų veikiantis „General Electric“ lyderių mokymo universitetas, kuriam kompanija kasmet skiria apie milijardą JAV dolerių.

„2014-ieji visai kitokie nei 2004-ieji ar 1994-ieji – kalbu apie tai, kad būtina nuolat atnaujinti savo vadovavimo įgūdžius“, – teigia J.Immeltas. Taigi vadovavimas reikalauja nuolatinių investicijų į save ir į aplinkinius, jis nėra pastovus, o kintantis laikmetis ieško lyderių, pasižyminčių vis naujais bruožais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tikri lyderiai ne demonstruoja valdžią, bet padeda kitiems atskleisti savo talentus.

Vasario pabaigoje vykusioje Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje lankėsi garsus teisininkas, Lyderystės instituto įkūrėjas Alexandre’as Havardas. Mugėje jis pristatė savo knygą “Dora lyderystė”. Tai iš tiesų reikšmingas kūrinys, kuriame aptariamos svarbiausios žmogiškosios dorybės, būtinos lyderiams.
Įdomu ir netikėta yra tai, kad, pasak A.Havardo, lyderystė nėra išrinktųjų reikalas. Tam pašauktas ne vienas kitas, bet daugelis. Juk lyderystę išbando valstybių vadovai ir mokytojai, verslininkai ir namų šeimininkės, kariuomenės vadai ir sveikatos apsaugos darbuotojai. Antra vertus, ne kiekvienas vadovas yra lyderis. Mat dažnas net itin stambioms įmonėms, korporacijoms ar net valstybėms vadovaujantis asmuo vadovu tapo tiesiog dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių.
Visuomenė ir artimiausia aplinka viliasi, kad visi vadovai yra tvirto charakterio, atsakingi ir dorybingi žmonės, tad atliks tai, kas reikalinga. “Ir koks didelis būna nusivylimas, kai jie nepateisina lūkesčių”, – dėsto A.Havardas.
Lietuvoje tas nusivylimas ypač dažnas, nes įvairiose srityse lyderiai nepateisina lūkesčių. O ir pačių lyderių turime nedaug. Jiems stinga to, kas laikoma išskirtiniais lyderio bruožais: didžiadvasiškumo, nuolankumo, taip pat didelių svajonių, didelių tikslų ir siekių turėjimo bei drąsos.
Jei lyderiai šių dorybių neturi, jiems belieka manipuliuoti pavaldiniais ir taip priversti juos dirbti. “Bet kaip neįmanoma priversti mylėti, taip neįmanoma ir priversti dirbti degančia širdimi”, – Vilniuje vykusiame seminare aiškino A.Havardas.
Tikri lyderiai ne demonstruoja valdžią, bet padeda kitiems atskleisti savo talentus ir – taip, padedami su užsidegimu dirbančių darbuotojų, pasiekia didžių tikslų, atrodytų, buvusių neįmanomų svajonių.
Lietuva stokoja lyderių, ypač švietime, politikoje, kultūroje, taip pat ir žiniasklaidoje. Daugiausiai jų turime versle. Jame lyderių savybių turinčias asmenybes galima skaičiuoti dešimtimis, o gal ir šimtais. Tarkime, praėjusią savaitę “Veidas” apdovanojo Metų vadovu išrinktą “Tele2″ generalinį direktorių Petrą Masiulį. Jis taip nuoširdžiai džiaugėsi, spinduliavo tokį optimizmą ir pozityvumą, kad užkrėtė visus susirinkusiuosius. Jis vis minėjo, jog bet kokioje organizacijoje būtina, kad kiekvieno žmogaus akyse degtų ugnis, aistra darbui ir tikėjimas. Bet šitą kibirkštį lyderis savo darbuotojų širdyse, protuose ir akyse įskelti gali tik pats būdamas didžiadvasis ir nuolankus. Žmonėms patinka būtent tokie lyderiai. Žmonėms patinka tai, kas tikra ir nuoširdu.
Silpnadvasiai rėksniai save ir savo siekius sunaikina dar pusiaukelėje.
Baigdamas šį savo laišką kiekvienam skaitytojui norėčiau palinkėti – sutikti, jei dar nesutiko, tokį lyderį kaip P.Masiulis, kuris, siekdamas didžių tikslų, uždegtų juos darbui ir taip padėtų atsiskleisti jų vidiniams talentams.
Man pavyko sutikti nemažai didžiadvasių lyderių, iš jų daug pasimokiau. Nežinau, ar pavyko, bet mylėjau ir myliu žmones, todėl stengiausi daryti jiems gera. Tikiu, kad per pastaruosius septynerius metus, kai vadovavau “Veidui”, o ir ankstesniais metais, ne vienam žurnalistui padėjau atskleisti Dievo jam duotus talentus. Man buvo ir yra be galo malonu matyti degančias žurnalistų, kalbos redaktorių, dizainerių, fotoredaktorių, reklamos skyriaus darbuotojų akis, širdis ir protus. Man regis, per pastaruosius septynerius metus mums visiems kartu pavyko pasiekti tai, apie ką kalbėjau tapdamas vyriausiuoju Jūsų savaitraščio redaktoriumi: informuoti, šviesti, raginti mąstyti, nurodyti esmę, paskatinti skandalingų sprendimų pakeitimus ir taip tarnauti visuomenei.
Tai paskutinis mano, kaip vyriausiojo redaktoriaus laiškas, nes, mano galva, septyneri vadovavimo metai yra ta riba, kai ateina laikas išeiti iš užimamos komforto zonos ir pačiam sau išsikelti naujus, dar ambicingesnius tikslus. Tačiau išeidamas žinau, kad savaitraštis lieka patikimose rankose.
O Jums, ‘Veido” skaitytojai, nuoširdžiai dėkoju už tai, kad mane daug ko išmokėte ir kad Jūs tikite kokybiška žiniasklaida.

Prieš pat Vilniaus knygų mugę bus išleista vertinga knyga – Alexandre’o Havardo “Dora lyderystė”. “Veidas” siūlo keletą ištraukų iš šio kūrinio.

Lyderystė – tai charakteris

Tik paviršutiniškai žvelgiant sąvoka „lyderystė“ sietina su tuo, ką įsivaizduojame išgirdę šį žodį. Pirmiausia pagalvojame apie valstybių ir vyriausybių vadovus, įkvepiančius tautas veikti, apie pramonės magnatus, kurie pristato mūsų gyvenimą keičiančius rinkos produktus, ar apie mūšin armiją vedančius generolus. Šį žodį siejame su ambicija, charizma, gudrumu, išmanymu, gebėjimu gauti pinigų ir atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
Iš tiesų, šie talentai ir šios savybės apibūdina lyderius, tačiau nė vienas jų nenusako lyderystės esmės.
Sakoma, jog lyderystė sietina su charakteriu.
Ne, tai YRA charakteris.
Kai kas mano, jog lyderiu gimstama – vieni turi polinkį vadovauti, o kiti – ne, lyderystė neva esanti temperamento ir patirties samplaika. „Ne kiekvienas sugeba būti Rooseveltas, de Gaulle’is ar Churchillis“, – mano jie.
Toks supratimas visiškai neteisingas. Lyderystė nėra išrinktųjų reikalas. Tam pašauktas ne vienas kitas, bet daugelis.
Lyderystę išbando valstybių vadovai ir mokytojai, pramonės magnatai ir namų šeimininkės, kariuomenės vadai ir sveikatos apsaugos darbuotojai. Visuomenė ir artimiausia aplinka tikisi, kad būdami tvirto charakterio, atsakingi ir dorybingi žmonės atliks tai, kas reikalinga. Ir koks didelis būna nusivylimas, kai jie nepateisina lūkesčių!
Šiais laikais verslo skandalai dažnai tampa paskata sustiprinti vyriausybės kontrolę, reformuoti korporacijų valdymą ir peržiūrėti etinio elgesio kodeksą. Tai padaro tam tikrą poveikį, tačiau nėra svarbiausia. Nusižengiantys korporacinio valdymo taisyklėms žino, jog elgiasi neteisingai. Tačiau nesiliauja taip elgęsi. Tai rodo charakterio stoką.
Martinas Lutheris Kingas svajojo apie Ameriką, kurioje žmogus būtų priimamas „ne pagal jo odos spalvą, bet pagal charakterio savybes“.
Ką reiškia „charakterio savybės“? Tai dorybės, tiksliau, geriausių žmogaus savybių rinkinys, iš kurių svarbiausios – didžiadvasiškumas, nuolankumas, išmintingumas, drąsa (tvirtumas), susivaldymas ir teisingumas. (…) Mano nuomone, siekti dorybingumo lyderiui taip pat būtina kaip kvėpuoti, antraip – jis ne lyderis. Lyderio gyvenimas yra nuolatinė pastanga save tobulinti.
Dora lyderystė skirta tiems, kurie trokšta gyvenime turėti didelį tikslą. Koks tikslas yra kilnesnis už asmeninio tobulėjimo siekį? (…)
Lyderis atpažįstamas iš jo didžiadvasiškumo ir nuolankumo. Lyderis visada turi svajonę, kurią paverčia vizija ir misija. Būtent didžiadvasiškumas – dvasios siekis didelių tikslų – pakylėja protą į aukštumas.
Tačiau lyderystė neapsiriboja mąstymu apie „didžius dalykus“. Lyderis visada išlieka tarnas – jis tarnauja savo darbo, šeimos ir socialinėje aplinkoje esantiems žmonėms, tėvynainiams, galiausiai visai žmonijai. O tarnystės esmė yra nuolankumas. Nuolankūs lyderiai gerbia prigimtinį kitų žmonių orumą, ypač tų, kurie dalyvauja atliekant tą pačią misiją.
Lyderio veikloje didžiadvasiškumas ir nuolankumas neatskiriami. Didžiadvasiškumas paskatina dideliems užmojams, o nuolankumas paverčia juos tarnyste kitiems.
Vadovavimo charizma kyla iš gebėjimo kelti didelius tikslus (didžiadvasiškumo) ir atsidavimo tarnystei (nuolankumo). Didžiadvasiškumas ir nuolankumas yra širdies dorybės ~par excellence~ – jei jų nestokoja, lyderiai tampa charizmatiški. Neturėtume painioti charizmos ir gebėjimo uždegti minią. Apdovanoti pastaruoju abejotinu talentu „lyderiai“ gali sužadinti trumpalaikį entuziazmą, bet paprastai jie nekelia pasitikėjimo, o galiausiai pelno pašaipą ir panieką. Toks pavyzdys galėtų būti Mussolini. Lyderystė – ne demagogija. Tai per ilgą laiką ištobulinta dorybė, vaisinga, net jei lyderiui stinga asmeninio magnetizmo.
Šiuolaikinėje visuomenėje didžiadvasiškumas nepopuliarus. Keistas individualizmo ir kolektyvizmo persipynimas pagimdė ne vieną smulkiais interesais besivadovaujančių, egoistiškai nusiteikusių vartotojų kartą. Nuolankumas taip pat menkai vertinamas, į nuostabią tarnystės dorybę paprastai žiūrima bemaž su panieka. Dar neseniai tarnystė buvo vienas kilniausių žodžių. Dabar jis beveik visada vartojamas kaip komercinė sąvoka kalbant apie verslo paslaugas, atlygį už jas, paslaugų (negamybinį) sektorių ir pan. Paslaugas prilyginame tam, ką galima nusipirkti.
Didžiadvasiškumas ir nuolankumas, sudarantys lyderystės esmę, labiau kyla iš širdies, o pagrindinės išminties, teisingumo, drąsos (tvirtumo) ir susivaldymo dorybės – lyderystės pamatas – daugiausia sietinos su protu ir valia. Išminties dorybė pati svarbiausia ir ypač aktuali priimantiems sprendimus, nes tam, kad sektųsi vadovauti, reikia sugebėti priimti teisingus sprendimus.
Dorybė kelia pasitikėjimą ir taip sukuria erdvę lyderystei pasireikšti. Čia didelės svarbos įgauna nuolankumas ir išmintis: pasitikėjimas atsiranda, kai kiti žino, kad esate pasirengęs jiems tarnauti (tam reikalingas nuolankumas), ir dingsta išsiaiškinus, jog nesugebate priimti teisingų sprendimų (stinga išminties dorybės).
Lyderiu tapti nepavyks nuolankumą bandant pakeisti bendravimo technikomis. Kaip nurodo pasaulinių bestselerių tobulėjimo tema autorius Stephenas Covey: „Jei aš pasitelksiu poveikio žmonėms strategijas ir taktikas, priverčiančias kitus žmones daryti tai, ką noriu, geriau dirbti, būti labiau motyvuotiems, mėgti mane ir kitus, tačiau turėsiu ydingą, dviveidiškumo ir nenuoširdumo pažeistą charakterį, ilgainiui patirsiu nesėkmę.“
Lyderiai nemanipuliuoja. Kas neturi tikro autoriteto ir pasiduoda pagundai tiesmukai naudoti savo valdžią, yra pseudolyderis. Tuomet pakliūnama į ydingą ratą: menkas autoritetas skatina piktnaudžiauti valdžia, dėl to autoritetas dar labiau pašlyja ir tikra lyderystė tampa nebeįmanoma.
Kadangi dorybė yra praktikuojantis įgyjamas įprotis, aš tvirtinu, jog lyderiais ne gimstama, bet išmokstama jais būti. Ne kiekvienas taps prezidentu, premjeru, gaus Nobelio literatūros premiją ar taps centriniu „Žalgirio“ puolėju. Tačiau kiekvienas gali ugdytis dorybes.
Lyderystė nė vieno neišskiria, ji pasiekiama visiems.
Lyderiams nepriimtinas utilitarinis požiūris į dorybes. Jie ugdo jas ne tam, kad geriau sektųsi vadovauti (nors tai pagirtinas noras), pirmiausia jie siekia tapti geresniais žmonėmis. Graikų kalbos žodžiu ~aretē~ („dorybė“) nusakomas ne tiek veikimo, kiek būties tobulumas.

Dauguma lyderių jiems šovusią puikią mintį ar viziją slapčia užgesina. Jie tyliai ją pribaigia, niekam nė neužsiminę. Jei įvairiausių įmonių ir organizacijų vadovai būtų drąsesni, šiandien mūsų pasaulis atrodytų visiškai kitaip. Prie tokios išvados prieita Pasaulinėje lyderystės konferencijoje.

Lapkričio pabaigoje Vilniuje ir Klaipėdoje vyko Pasaulinė lyderystės konferencija “World Leadership Summit”. Joje lyderystės principais, paremtais tiek asmenine patirtimi, tiek mokslo tyrimais, dalijosi net trylika aukščiausios lygos vadovų – politikų, verslininkų, mokslininkų, dvasininkų.
Beje, ši konferencija, rengiama daugiau nei šimte pasaulio šalių, apie 350-yje miestų buvo transliuojama DVD formatu. Praėjusį savaitgalį konferencijos DVD transliaciją stebėjo ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai, belgai bei dar keliolikos valstybių lyderiai.
Didžiausio konferencijos dalyvių susidomėjimo sulaukė buvusio JAV valstybės sekretoriaus Colino Powelo pasakojimas, kaip jis, juodaodis berniukas, siekė segreguotoje valstybėje sunkiai ne baltaodžiam amerikiečiui įmanomų tikslų. Daug atgarsių sulaukė vienos didžiausių JAV krikščionių bažnyčių “Willow Creek” pastoriaus Billo Hybelso, krimtusio ir verslo mokslus, daugiabriaunis pranešimas apie drąsos būtinybę vadovo gyvenime. Abejingų tarp konferencijos dalyvių nepaliko ir gilūs, bet kartu savikritiški bei saviironiški vienos didžiausių JAV korporacijų “Oracle” ilgametės vadovės Liz Wiseman ir Hjustono universiteto profesorės, filosofijos mokslų daktarės Brene Brown pranešimai.
Taigi koks turėtų būti tikras lyderis ir kiek vadovų yra tokie lyderiai, kurie uždega savo komandą ir veda paskui save minias?

Intrigantus išmetus iš “valties”, atgyja našumas
Konferenciją pradėjęs jos iniciatorius, JAV krikščionių bažnyčios “Willow Creek”, esančios Saut Baringtone šalia Čikagos, pastorius B.Hybelsas nuo pirmų sakinių vertė šimtatūkstantinę auditoriją visame pasaulyje ir juoktis, ir verkti, ir susimąstyti apie kasdien daromas kvailystes bei skatino pagaliau pradėti keistis. “Lyderystė skirta ne silpniems ir neryžtingiems, – prabilo B.Hybelsas. – Kiekvienam lyderiui būtina drąsa ir narsa. O kiekvienas patyręs lyderis jums parodytų bjaurių randų, bylojančių apie praeities žaizdas, gautas mūšiuose vedant žmones iš čia į ten. Ir tam reikia kur kas daugiau drąsos, nei atrodo žiūrint iš šalies.”
Mat, pasak pranešėjo, kaskart, kai lyderis pradeda raginti žmones pereiti iš vieno taško į kitą, giliai širdy jis žino, kad visuomet atsiras tokių, kurie tam judėjimui priešinsis. Tokie sakys: “O man vienodai šviečia. Neisiu, ir baigta.” Lyderis, pasak B.Hybelso, žino, kad bus ir tokių, kurie luktelės, žiūrėdami, kaip reaguoja kiti. Tokius teks kurį laiką įtikinėti. Ir kiekvienas vadovas žino, kaip nesmagu ką nors pradėti, bet neįstengti užbaigti.
“Daugelį lyderių vien nuo tokios minties paralyžiuoja baimė. Bet kiekviena vizija išmėgina lyderį. Deja, – pastebi B.Hybelsas, – dauguma lyderių, kai jiems šauna puiki mintis, vizija, ją slapčia užgesina. Jie tyliai ją pribaigia, niekam nė neužsiminę. Baimė taip sukausto lyderį, kad jis pamano, jog saugiausia tą šaunią viziją išsiųsti atgal Dievui. Ačiū, Dieve, nereikia. Per daug rizikos. Siųsk ją kokiam kitam kvailiui. Ir prašyčiau man daugiau nebesiųsti.”
Didžiausiai JAV krikščionių bažnyčiai, kurios pamaldose kas savaitę apsilanko daugiau kaip 24 tūkst. žmonių, vadovaujantis B.Hybelsas neslepia, kad ir pats ne kartą plakė save už bailumą. Pirmiausia dažnam lyderiui stinga drąsos įvertinti faktinę organizacijos padėtį: ar reikalai eina blogyn, ar viskas sustingę ir nejuda, ar viskas eina geryn. “Bet, lyderiai, ištempkite ausis, – ragino oratorius, – visa jūsų komanda seniausiai žino faktinę organizacijos padėtį. Tik jie laukia, kada jūs sukaupsite drąsą tai pripažinti ir išvesite juos iš duobės.”
Kitas žingsnis – nustatyti atmosferą įmonėje, ir šitai gali padėti tik kviestiniai ekspertai. Deja, šis žingsnis lyderiams toks pat skausmingas, kaip danties gręžimas be skausmą malšinančių vaistų. O, pasirodo, daugybėje organizacijų atmosfera yra tiesiog nuodijanti ir nepalanki ne tik nieko pozityvaus sukurti, bet ir apskritai ten būti: darbuotojai vieni kitais nepasitiki, blyksi daugybė neišnarpliotų konfliktų, įsiplieskusių jausmų, įsižeidimų, veši apkalbos. Dėl šių priežasčių daugybė darbuotojų tiesiog išeina, tiksliau, palieka ne įmones, o nesusitvarkančius vadovus.
B.Hybelsas prisipažįsta, kad ir jis, stojęs vadovauti šiandien didžiulei organizacijai, pagaliau atmerkęs akis ir pamatęs, kad jo vadovaujamoje Bažnyčioje aplinka užnuodyta, elgėsi ir jautėsi panašiai: “Mane apėmė pačios įvairiausios emocijos – nuo liūdesio iki troškimo visus atleisti arba atleisti save, o visą tą jovalą permesti kam nors kitam.” Ir tik pradėjus trečiuosius metus atmosfera tapo išties sveika. Deja, prieš tai prireikė daug drąsos kartais keliasdešimt metų išdirbusiems darbuotojams, kurie jautėsi neliečiami, į akis pasakyti: “Jei nenorite drauge su mumis kurti sveikesnės, geresnės aplinkos, paprašysime jūsų išlipti iš šio autobuso.”
“Bet nepatikėsite, – kreipėsi į auditoriją kalbėtojas, – kaip pasikeitė našumas “valtyje”, kurioje sėdėjo dešimt žmonių ir anksčiau tik trys irklavo pirmyn, kiti penki snaudė, o du iš visų jėgų stengėsi, kad tik “valtis” nuskęstų.”

Pavaldiniai nereaguoja į išrėktus įsakymus
B.Hybelso užduotą toną antrą konferencijos dieną perėmęs buvęs JAV valstybės sekretorius C.Powelas kitokios lyderystės besimokančius vadovus vedė dar toliau. “Tinkama lyderystė gali duoti dar geresnių rezultatų, nei moko vadybos mokslai, – pabrėžė jokių prestižinių JAV karo akademijų nebaigęs, o tik valstybinėse mokyklose, skirtose neturtėlių ir emigrantų vaikams, mokęsis vienas iškiliausių pasaulio politikų. – Lyderiai įkvepia žmones siekti daugiau. Tai supratau tapęs leitenantu”.
Anuomet dvidešimt vienų metų jaunuolis Colinas, pamatęs pėstininkų mokykloje užrašą “Sek paskui mane”, šiuo šūkiu vadovavosi visą gyvenimą – tiek tarnaudamas karinėse pajėgose, tiek vėliau patarinėdamas ir dirbdamas skirtingiems JAV prezidentams. “Aš tik formuoju viziją, tikslą, skiriu užduotis, mažesnius tikslus, o visą darbą atlieka sekėjai. Be sekėjų nieko nenuveiksi, – aiškino C.Powelas. – Aš tik stengiuosi jiems sudaryti kuo geresnę aplinką, kad jie kuo geriau atliktų užduotį.”
Be to, pasak kalbėtojo, svarbu, kad kiekvienas darbuotojas suprastų, jog jis, kaip vadovas, nepasieks tikslo, jei paprastas darbuotojas prastai atliks savo darbą, tai yra nepasieks savo tikslo. Net jei tas žmogus yra valytojas. “Su darbuotojais reikia elgtis žmoniškai. Savo pavaldinius mokau, kad organizacijoje nesvarbių asmenų nebūna. O jei randi nesvarbų žmogų, kaip pasakojo pastorius Billas, tokiam, ko gero, teks išeiti. Tačiau būna daugybė žmonių, kurie savo noru neišeina, todėl kartais tokius tenka tiesiog stumte išstumti. O šiaip žmonėms nuolat reikia priminti, kokie jie yra svarbūs. Myliu žmones. Jaudinuosi dėl saviškių. Taigi pas mane jie eina noriai”, – aiškino C.Powelas.
Jis taip pat pabrėžė, kad būtinas geras ir sąžiningas atlygis sekėjams. Panašiai, pasak C.Powelo, elgėsi ir buvę jo viršininkai – JAV prezidentai: jie samdė geriausius, ir tik tokius, kuriais galima pasitikėti. Tačiau dar svarbiau, kad pasamdytieji pasitikėtų vadovu.
“Kai organizacijoje nestinga gerų sekėjų, jie padaro viską, ko prašomi. Tačiau jiems labai nepatinka, kai tarp jų įsitrina nenaudėlių. Kiti tai iškart pastebi, ir visi laukia, kada lyderis išdrįs imtis atitinkamų veiksmų, – dalijosi patirtimi kalbėtojas. – O jei problemų nuolatos nespręsi – pasisaugok: žmonės apskritai liausis pas tave su jomis ėję. Tai reikš vieną iš dviejų dalykų: arba kad jūs nepajėgūs išspręsti problemų, arba kad pavaldiniai jums nerūpi. O tai dar blogiau. Todėl visuomet stengiuosi spręsti kilusias bėdas.”
C.Powelas taip pat prisipažino nemėgstąs lyderių, kuriems užeina pykčio priepuoliai, todėl ir pats taip nesielgiąs. O ir pavaldiniai į “išrėktus” įsakymus nelabai reaguoja, tad verčiau jiems paaiškinti, kodėl kažkas yra daroma. “Turite įtikinti žmones, kad jiems patiems naudinga siekti ir ginti įmonės interesus, o ne lakstyti ir įsakinėti. Tuomet žmonės dėl jūsų stengsis”, – kaip skatinti lojalumą, aiškino kalbėtojas.

Vadovai, menkinantys darbuotojus, nepasiekia nė pusės plano
Ilgametė korporacijos “Oracle” vadovė L.Wiseman visus vadovus suskirstė į du tipus: skatintojus ir menkintojus. Pirmieji yra tarsi talentų magnetai. Jie mielai diskutuoja ir kelia iššūkius, kviečia žmones į sunkiai įveikiamas “zonas”, pateikia sudėtingas užduotis, bet kartu ir suteikia darbuotojams erdvės, kad šie galėtų nevaržomi sukti galvą ir prieiti prie geriausių sprendimų, bei investuoja į pavaldinius. Kitaip tariant, šie vadovai ugdo savo darbuotojams savininkystės, bet ne samdinystės jauseną. Žmonės, kurie, pasak L.Wiseman, jaučiasi atliekamo darbo savininkais, jį daro su dvigubu užsidegimu: “Tačiau tai veikiau mainų sandėris: tu man – aš tau. Aš tau suteikiu erdvės, o ką tu man duosi mainais? Taip jie įpareigoja darbuotojus darbe atiduoti tai, kas geriausia.”
Ir šitai jiems pavyksta. Taip motyvuojami darbuotojai, ilgametės “Oracle” vadovės tyrimų duomenimis, išnaudoja net 95 proc. savo darbo našumo. Ir net jei darbas buvo itin sunkus ar net sunkiai įveikiamas, darbuotojai prisipažįsta, kad jie įdėjo visą širdį ir jiems buvo smagu tai daryti.
Beje, tikru lyderiu galima būti ne tik didžiojoje politikoje ar stambiame versle. “Prie lyderių priskirčiau ir vienos vidurinės mokyklos regbio trenerį Larry Gelwixą, kurio vadovaujama komanda laimėjo net devyniolika nacionalinių čempionatų. O iš viso L.Gelwixo vadovaujama regbio komanda laimėjo net 410 įvairių rungtynių ir pralaimėjo viso labo dešimt kartų. Tai daugiausiai kartų laimėjusių komandų treneris visoje planetoje, – pabrėžė L.Wiseman. – Koks jo nuopelnas? Larry tiesiog prašė moksleivių aikštelėje ir gyvenime elgtis sumaniai. Nesvarbu, laimės ar pralaimės, jis reikalavo, kad vaikai per kiekvieną treniruotę ir rungtynes stengtųsi iš visų jėgų. Jaunuoliams jis padėdavo atrasti savo gabumus ir talentą.”
Štai vienas žaidėjas, vardu Johnas, niekados nemanė esąs greitas ir labai nustebo, kai treneris pasakė, kad skirs jį į poziciją, kurioje reikalingas greitis. Tad jau per kitą treniruotę Johnas pasistengė bėgti greičiau, o per rungtynes, kuriose buvo svarbus greitis, treneris išspaudė iš Johno tai, ko tikėjosi. Johnas iš tiesų tapo greičiausiu komandos žaidėju, nors iki tol toks nebuvo.
Deja, kur kas dažnesni kitokio vadovavimo – menkintojų vadovų pavyzdžiai. Jų vadovavimo stilius yra mikrovadyba: jie į nieką neįsiklauso, niekam nepatiki darbo iki galo, viską kontroliuoja patys.
Tiesa, tarp šių vadovų yra daugybė verslo imperijų kūrėjų. Bet nors vadovai menkintojai viską laiko savo rankose, antra vertus, jiems patinka samdyti protingus darbuotojus. “Deja, šie tampa lyg papuošaliukais močiutės spintelėje. Jie tarsi mažmožiai, skirti parodai, bet menkai naudojami, – pastebi L.Wiseman. – Tokie vadovai yra tironai, jie duoda nurodymus taip, lyg būtų visažiniai. Kryptį jie brėžia tik pagal tai, ką patys mato ir žino. Bet iš tikrųjų jie kuria tik stresą ir įtampą. O kas nutinka mūsų smegenims, kai patiriame stresą? Ogi kuriam laikui psichologiškai atbunkame, tampame kvaili.”
Antra vertus, pasak kalbėtojos, vadovai menkintojai labai daug laiko tiesiog laksto ieškodami pritarimo savo iš anksto priimtam sprendimui pateisinti. Deja, darbuotojai, paklausti, kaip sekėsi atlikti tokių vadovų pavestas užduotis, L.Wiseman pateikė atsakymą, kad darbas buvo varginantis ir juos tiesiog “pribaigė”, tad jie pajėgė išnaudoti tik 43 proc. savo našumo.
Beje, dažnas vadovas net nesuvokia, kad yra menkintojas. Mat menkinimas gali pasireikšti įvairiausiomis formomis: ir nesibaigiančiu idėjų fontanu, paskui kurį darbuotojai nesuspėja, ir energija, kuri veržiasi per kraštus ir visus dusina, ir beprotišku tempu, ir nuolatine “pagalba”, ir per staigiu reagavimu, kol darbuotojas dar net nespėjo susipažinti su iššūkiu, ir pernelyg dideliu optimizmu, kad viską galima atlikti lengvai bei greitai, nors taip toli gražu nėra.

Silikono slėnyje nieko nepasieksi, jei nesuklydai, prarasdamas bent 3 mln. dolerių
O štai profesorė B.Brown konferencijoje pabrėžė kiekvieno žmogaus, nesvarbu, kas jis būtų, pagrindinius poreikius – meilę ir ryšį. Kitaip sakant, kiekvienas žmogus, kad ir ką dirbtų, nori būti matomas ir mylimas bei justi bendrumą su kolegomis, aplinka, kurioje dirba ar gyvena. Prie tokios išvados mokslininkė priėjo apklaususi net 13 tūkst. skirtingos patirties turinčių žmonių.
Tačiau to, ko patys lyderiai neturi, negali duoti ir kitiems. “Negalime suteikti bendrumo jausmo, jei jo neturime. Negalime užkrėsti žmonių drąsa, jei mums patiems jos stinga”, – lyderiams aiškino mokslininkė, kurios įsitikinimu, bet kokias organizacijas visiškai pribaigia tai, kas nužudo ir meilę šeimoje: gėda, išdavystė, kaltinimai, nepagarba, švelnių jausmų slėpimas.
Gėda organizacijose, pasak B.Brown, gali plisti tik iki tam tikro lygio, kurį pasiekus žmonės atsitraukia ir pradeda saugotis. Bet jei aukščiausi vadybininkai žemina darbuotojus klientų, kolegų ar parapijiečių akivaizdoje, jei gėda pasireiškia apkalbomis, akivaizdu, kad tai prives organizaciją prie greito žlugimo. Mat žmonių savivertė tiesiogiai susijusi su tuo, ką jie gamina ar daro.
Kartu mokslininkė pateikė tikrojo ugdomojo lyderiavimo pavyzdžių. “Kartais vykstu į Silikono slėnį ir dirbu su didelių bendrovių vadovais. Vertindami savo veiklą, jie turi specialų nesėkmių punktą: kiek kartų nepavyko? Kodėl daugiau kartų tai nepasikartojo? Kaip sparčiai tau pavyko viską išspręsti? – pasakoja B.Brown. – Ir štai vienos didelės bendrovės savininkas sako: “Mes neskiriame lėšų tiems, kurie nebūna suklydę mažiausiai tris kartus, kai kiekvienas kartas kainuoja mažiausiai milijoną dolerių.” Sakau – jergutėliau, kaip brangiai skamba. Jis atsakė: “Taip, gal ir brangiai, tačiau ne tiek brangiai, kiek kainuotų projektas, kuriam vadovautų žmonės, mirtinai bijantys nesėkmės.” Mat nieko naujo iš tokios veiklos nepagimdysi, jei darbuotojams negalima suklysti. Tokia tiesa: be klaidų, be nesėkmių naujovės tiesiog neįmanomos.”
O apibendrindama mokslininkė pabrėžė: “Lyderiams noriu pasakyti štai ką: galite rinktis drąsą arba komfortą, bet negalite turėti abiejų iškart.”

Pasaulinės lyderystės konferencijos ištakos
Pirmąją Pasaulinę lyderystės konferenciją dar 1995 m. surengė pastorius Billas Hybelsas. Netrukus šios kasmetinės konferencijos sulaukė didelio bažnyčių ir įstaigų vadovų, verslininkų ir įvairių sričių specialistų susidomėjimo.
Pasak vieno konferencijos Lietuvoje organizatorių Miesto bažnyčios pastoriaus Sauliaus Karoso, pernai konferencija buvo verčiama į 42 kalbas. Joje dalyvavo ir paskaitų klausėsi daugiau nei 170 tūkst. dalyvių.

Edmundas Rusinas, advokatų kontoros „Ader” advokatas ir vadovas
Lyderystės mokytojų yra daugybė ir į Lietuvą jų atvyksta daugybė, bet daugelio mums žinomų lyderystės specialistų mokymas baigiasi labai proziškai – maždaug kaip parduoti „Ferari”. O iš tikrųjų vadovui dažnai kyla įvairių klausimų, į kuriuos vargiai randi atsakymus. Ir būtent lyderystė, einanti greta su tikėjimu, dažnai padeda atsakyti į daugybę klausimų. Daugeliui atrodo keista, kodėl, tarkime, būdamas advokatu nesiimi kai kurių bylų, nes juk tai turi įtakos kontoros pajamoms, bet ilgainiui pamatai, jog, pakeitęs mąstymą ir pradėjęs elgtis kitaip, sulauki kur kas daugiau pripažinimo – kad tavo kontora yra neeilinė kontora (kurios advokatas atlieka tik technines funkcijas), o tu iš tiesų esi advokatas, kuris geba analizuoti, pastebėti ir padėti žmonėms išspręsti problemas.

Stasys Mikelionis, IT sprendimų konsultacijas teikiančios įmonės „Implementus” savininkas
Pastaruoju metu Lietuvoje pradėjo rastis daug lyderiavimo mokytojų, apsiribojančių sausomis lyderystės teorijomis, technikomis, kurios tėra paremtos sausomis knygų rekomendacijomis, o nuoširdaus, žmogiško lyderiavimo (vadovavimo), gebančio perteikti ilgalaikę viziją, uždegti žmones sekti paskui save, nėra daug. Šita konferencija kitokia. Tokių žmonių, kaip Colinas Powelas ar Liz Wiseman, įžvalgos ir pasisakymai yra netipiški ir labai naudingi.

Artūras Tamošauskas, bendrovės „Kad nebūtų šalta”, prekiaujančios suomiškais židiniais, atstovas Lietuvoje
Žavi tai, kad konferencijoje pranešimus skaito daugybė skirtingų sričių pranešėjų ir kiekvieno jų pranešimas yra aiškus, nelieka neatsakytų klausimų, neaiškių minčių. Iš tikrųjų kaskart būnu sužavėtas didžiausios JAV krikščionių bažnyčios “Willow Creek” pastoriaus Billo Hybelso pranešimu. Mano nuomone, jo pranešimai stipriausi. Ir nors jis yra dvasininkas, visa tai, apie ką kalba savo pranešimuose, galima pritaikyti versle.

Eduardas Bytautas, interjero dizaino įmonės savininkas
Tai bene vienintelis renginys, keistu būdu suvienijantis nesuvienijamus visuomenės sluoksnius: dvasininkus, verslininkus, socialinio sektoriaus darbuotojus, kurie paprastai nebent tik Kalėdų proga susirenka kur nors kartu kviestinės vakarienės. Verslininkai lyderystės mokymuose įprastai girdi tik kaip sukurti stiprią komandą ir nugalabyti konkurentą. Ir jie tai jau tikrai išmoko. Bet iš tikrųjų verslininkams jau pabodo „trampistinis” vadovavimo mokymų, kaip lipti per kitų galvas, modelis. Beje, įdomu, kad kalbėdamasis su kolegomis verslininkais apie tai, kieno pranešimas jiems padarė didžiausią įspūdį, sužinojau, jog daugumai labiausiai įstrigo dvasinių lyderių vadovavimo mokymai. Iš tikrųjų ši konferencija vienija išdraskytą tautą. Todėl, tarkime, Klaipėdos “Rotary” klubas „RK Concordia 1826″ netgi nupirko bilietus į konferenciją pusšimčiui jaunų žmonių, potencialių lyderių.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ, Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios rektorius
Ši konferencija įdomi ir unikali tuo, kad sutraukia ne tik skirtingų sričių lyderius, bet ir skirtingų religinių konfesijų atstovus – tiek katalikus, tiek ne katalikus. Beje, moksliniais tyrimais įrodyta, kad skirtingų pažiūrų žmonės paprasčiau sprendžia konfliktus, sumažėja jų tarpusavio priešiškumas, jei jie kartu siekia vieno tikslo. Konferencijoje skirtingų religinių konfesijų atstovai susitelkė į tikslą padėti organizacijoms ir jų vadovams, taip pat bažnyčioms augti, tobulėti bei su Dievo pagalba pasiekti to, ko savo jėgomis dažnai negalime pasiekti. Pranešėjai koncentravo dėmesį į vadovavimą, į organizacijų efektyvumą, į bendrąsias krikščioniškas vertybes, kylančias iš Šv. Rašto, iš Jėzaus mokymo. O šitai sieja tiek katalikų, tiek protestantų bažnyčias, tiek kitų tikėjimų žmones bei laisvamanius.

Jurgis Stanaitis, Krašto apsaugos ministerijos tarnautojas, buvęs Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės civilinio elemento vadovas
Organizatoriai puikiai atrinko kalbėtojus, kurių kiekvienas geriausiai išmano savo sektoriaus pristatomą klausimą ir yra tikras savo srities profesionalas. Konferencija labai išsiskiria nuoseklumu, nėra padrikumo. Dar man buvo labai svarbu tai, kad galėjau ne tik išgirsti, bet ir aptarti su kitais kolegomis tai, ką išgirdome iš pranešėjų, ir kaip tai vyksta realiame gyvenime.

Valdemaras Chmielevskis, koučeris, lyderystės mokytojas
Man didžiausią įspūdį padarė tai, kad pasaulinio masto vadovai skaitė pranešimus krikščioniškų vertybių kontekste. Visi pranešėjai įdėjo širdį į tai, ką sakė, jų kalbos nebuvo tik kompetencijų ir įgūdžių demonstravimas – tai buvo atviras, šiltas bendravimas, kuris užkrečia ir motyvuoja. Štai buvusį JAV valstybės sekretorių Coliną Powellą pamatėme ne tik kaip diplomatą, kurį pažinojome iš televizijos, jis atsiskleidė ir kaip paprastas, atviras, šiltas, nuoširdus žmogus. Toks pat pažeidžiamas, jautrus, dėmesingas, susiduriantis su tomis pačiomis problemomis kaip ir mes. Ir tas atvirumas užkrečia, nori šiuo žmogumi pasitikėti, o tai dar labiau parodo, koks jis charizmatiškas. Iš tikrųjų dažnam mūsų vadovui stinga žmogiško įvaizdžio – nuolankumo, atvirumo, mes dažniausiai matome tik lyderių protinius sugebėjimus. Žinoma, gal tai ir tautinis mūsų bruožas, tačiau mūsų vadovams dar labai daug reikia mokytis viešo kalbėjimo.

Egidija Vaicekauskienė, bendrovės „Nematekas” savininkė
Svarbiausia žinia, kurią aš ir dar dešimt mūsų įmonės vadovų gavome konferencijoje, kad kiekvienas vadovas turi būti tarnystėje, tai yra padėti kitiems žmonėms atsiskleisti, ir nepaisant to, kad verslo esmė – uždirbti pelną, visa ko centras yra žmogus. Būtent žmogus, darbuotojas yra verslo širdis, o pelnas – tik kraujas. Žinoma, taip pakeisti mąstymą vadovams nėra lengva, nes šiandieninė vadovų karta neturi tikros dvasingos lyderystės patirties, ji nematė besimeldžiančių tėvų, o ir seneliai meldėsi pasislėpę. Vis dėlto reikia stengtis kitaip suvokti lyderystę – ne tik kaip beatodairišką pelno siekimą.

Šį savaitgalį Klaipėdoje (LCC tarptautiniame universitete), o kitą – Vilniuje (“Forum Palace”) vyks Pasaulinė lyderystės konferencija “World Leadership Summit”.

Joje pranešimus skaitys buvęs JAV valstybės sekretorius Colinas Powelas, “Oracle” korporacijos vadovė Liza Wiseman, vienos didžiausių JAV krikščionių bažnyčių “Willow Creek” pastorius Billas Hybelsas, Hjustono universiteto profesorė, filosofijos mokslų daktarė Brene Brown, kino prodiuseris Markas Burnettas (beje, keturis kartus pelnęs “Emmy” apdovanojimą), konsultacijų bendrovės “The Table Group” steigėjas, verslo bestselerių autorius Patrickas Lencionis, vienas verslo konsultacijų bendrovės “VitalSmarts” steigėjų Josephas Grenny ir kiti pranešėjai.
Nuo kitų panašiai besivadinančių ugdomosios lyderystės konferencijų ši skiriasi tuo, kad joje dalyvauja ir valstybės, ir Bažnyčios, ir švietimo, ir verslo, ir savanoriškų organizacijų vadovai, kiti lyderiai ir mokosi vieni iš kitų. “Bažnyčios vadovai mokosi iš geriausiai dirbančių pasaulio organizacijų patirties, o šios mokosi krikščioniško vadovavimo principų iš Bažnyčios lyderių”, – pabrėžia vienas konferencijos organizatorių, Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios rektorius kunigas Rytis Gukšnys SJ.
Beje, šios Pasaulinės lyderystės konferencijos iniciatorius – dvasininkas B.Hybelsas, didžiausios JAV krikščionių bažnyčios “Willow Creek”, esančios Saut Baringtone (šalia Čikagos), pastorius.
Pirmą kartą 1995 m. JAV organizuota Pasaulinė lyderystės konferencija sulaukė didelio susidomėjimo tiek tarp bažnyčių ir įmonių vadovų, tiek tarp verslininkų ir įvairių sričių specialistų.
“Susirinkę vadovai, savo kelio ieškantys žmonės, savanoriai, įvairių organizacijų darbuotojai užkrečia vieni kitus savo drąsa, svajonėmis, džiaugsmu, idėjomis ir entuziazmu. Susibūrę kartu ir klausydamiesi neeilinių kalbėtojų, galime augti ir keisti pasaulį aplink mus”, – apibendrina R.Gurkšnys.
Antrą kartą Vilniuje ir ketvirtą kartą Klaipėdoje rengiama konferencija yra unikali galimybė išgirsti aukščiausio lygio vadovų, geidžiamiausių verslo konsultantų ir verslo lyderių patarimų.
Pernai vykusią konferenciją Klaipėdoje ir Vilniuje stebėjo 700 dalyvių. O kasmet DVD formatu transliuojamoje konferencijoje įvairiose šalyse dalyvauja per 170 tūkst. dalyvių. Pernai konferencija buvo verčiama į 42 kalbas.
Šiemet šios konferencijos dalyvio mokestis svyruoja nuo 175 iki 265 Lt.

Kodėl vieni tampa brensonais ir geitsais, o kiti ne? „Forum One“ ir Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo pranešėjai nurodo kryptis, kaip tapti lyderiu šių dienų pasaulyje.

Į asmeninės, profesinės ir verslo lyderystės forumą „Forum One“ birželio 1–2 d. Kauno arenoje parduota daugiau nei 3 tūkst. bilietų – tiek klausytojų nepagailėjo nuo 400 iki 10 tūkst. Lt už lyderystės pamokas ir sėkmės istorijas, kuriomis dalijosi pasaulinio garso pranešėjai. Iš viso renginyje, įskaitant įleistus nemokamai, dalyvavo apie 4500 žiūrovų.
Tarp klausytojų vyravo jauni lietuviai, dar tik siekiantys karjeros ir svajojantys apie nuosavą verslą, bei smulkiųjų ir vidutinių įmonių vadovai. Jau šiandien save lyderiais galinčių vadinti aukščiausio lygio vadovų ir didžiausių Lietuvos įmonių savininkų renginyje buvo vos vienas kitas. Priežastis paprasta – jie tiesiog nemanė, kad šiame forume išgirs ką nors nauja.
Iš tiesų būtų galima ieškoti priekabių, kad kai kurie pranešėjai tik be galo meistriškai plakė liežuviu už solidžius honorarus, bet nieko ypatinga taip ir nepasakė. Net ir iš paties britų milijardieriaus Richardo Bransono, nors daug ką apakino vien jo parodytas dėmesys Lietuvai, buvo galima tikėtis daugiau – iškalba nepasižymintis ekscentriškasis verslininkas jokio pranešimo neskaitė, o tik atsakinėjo į jam užduodamus klausimus ir reklamavo savo verslą. Todėl tarp tų, kurie į forumą atvyko įsigiję tikrai nepigius bilietus, atsirado ir nusivylusiųjų.
Beje, kad dauguma idėjų, kurių išgirdo per dvi renginio dienas, jau buvo skaityta lyderystės knygose ar kur nors girdėta, pripažino visi mūsų kalbinti klausytojai. Nepaisant to, daugelis jų pripažino, kad dalyvauti pirmame tokio masto lyderystės forume Baltijos šalyse vis dėlto buvo verta.

Visi receptai sukurti, belieka jais pasinaudoti

Farmacijos įmonės „Berlin Chemie Menarini Baltic“ generalinis direktorius dr. Algimantas Blažys, dar prieš renginį Kaune susitikęs su verslininku iš Kolumbijos Algiu Didžiuliu, papasakojo jam, kad ketina dalyvauti lyderystės forume. „Tai ką tu ten išgirsi?“ – iš kolegos tokio klausimo tuomet sulaukė A.Blažys.
„Mano amžiaus žmogaus jau daug kuo nenustebinsi, – sutiko „Berlin Chemie Menarini Baltic“ vadovas A.Blažys. – Bet aš vadinu tokius renginius akumuliatoriaus pasikrovimu. Pasakytos mintys gal ir girdėtos, bet jos sudėliotos į lentynėles, viskas įdomu, o pasikartoti visada naudinga. Tai iš karto sukelia minčių, ką pirmadienį darbe darysiu kitaip.“
Telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ prezidento Antano Zabulio manymu, didžiausias tokių renginių pranašumas tas, kad klausytojas pasikrauna motyvacijos užtaiso ir yra pažadinamas veikti. „Nemažai pranešėjų pabrėžė mintį, ar pats žmogus yra pasiruošęs priimti tą didžiulį iššūkį – ar jis yra linkęs sau pasižadėti, kad tą kartelę užkels aukštai ir bandys jos siekti. Ar nebūsi tas, kuris tik plaukia pasroviui ir, jei pamato vieną kitą žuvelę, tada ją išsitraukia, nes lyderystė yra daugiau žuvies ieškojimas, ir kaip galima didesnės. Tad nemažai pranešėjų bandė pažadinti tam tikrą auditorijos ambicijų lygį. Tai ir yra svarbiausia. Jei kiekvienas dalyvis išeis pajutęs sužadintus elektronus savo viduje, renginio tikslas turbūt bus pasiektas“, – svarstė A.Zabulis.
Taigi ne žinių, o įkvėpimo forume sėmėsi dauguma verslininkų. Bendrovės „Arkus“ direktorius Saulius Lesevičius Kauno areną paliko jausdamas didelę motyvaciją siekti užsibrėžtų verslo tikslų. Paklaustas, kokia forume išgirsta mintis jam paliko didžiausią įspūdį, S.Lesevičius pakartojo seną ir paprastą tiesą, kurią akcentavo dauguma pranešėjų – nuo vokiečių verslininko ir finansų trenerio Bodo Schaferio, amerikiečių laiko planavimo žinovo Michaelo Linenbergerio iki paties R.Bransono: reikia mėgautis gyvenimu ir daryti tai, kas labiausiai patinka. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, visi garsiausi ekspertai ne kartą pabrėžė, kad gyvenimas, verslas ar karjera sėkmingai gali susiklostyti tik tuo atveju, jei užsiimsi mėgstama veikla.
„Iš tiesų jokių naujų lyderystės receptų nėra, viskas jau sugalvota ir žinoma: svarbiausia mėgautis tuo, ką darai, ir viskas, nieko daugiau. Atrodo paprasta, tik ne visi moka šias žinias gyvenime pritaikyti. Tokie renginiai kaip tik ir pažadina jausmą perkelti tam tikrus knygose skaitytus dalykus į savo gyvenimą, nes šiaip viskas taip ir lieka teorija“, – įspūdžiais dalijosi „Arkus“ vadovas.
Didžiausios pasaulyje atviros mobiliųjų programėlių platinimo platformos „GetJar“ įkūrėjas Ilja Laursas savo pasakojimu bandė įkvėpti lietuvius imtis verslo technologijų srityje, pabrėždamas, kad šių dienų pasaulyje tai padaryti kur kas paprasčiau – tereikia geros idėjos. I.Laurso požiūriu, išugdžiusi tokią „hakerių“ kartą – daugybę išsilavinusių, puikių technologijų įgūdžių turinčių žmonių bei sukūrusi vieną geriausiai išplėtotų šviesolaidinio interneto infrastruktūrų, Lietuva turi visas galimybes tapti pasauliniu inovacijų centru.
Tuo tarpu „Virgin Group“ įkūrėjas R.Bransonas ragino verslo imtis tuomet, kai jauti ką nors galintis padaryti daug geriau nei kiti. Be to, jis skatino bandyti įgyvendinti savo idėjas net tada, jei daugelis žmonių jomis netiki, bei nenuleisti rankų ištikus nesėkmei. R.Bransonas teigė, kad jo idėjos taip pat ne visada pasiteisindavo: pavyzdžiui, kadaise žlugo bandymas nukonkuruoti „Coca Cola“ su gėrimu „Virgin Cola“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Nerijus Udrėnas teigia, kad šalies vadovė tebeturi priekaištų aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui.

“Dėl aplinkos ministro pono Kazlausko prezidentės kritika išlieka ta prasme, kad galbūt trūksta strateginio planavimo ir telkiančios lyderystės”, – Žinių radijui antradienį sakė prezidentės patarėjas.

Jis pripažino, kad aplinkosauga – sudėtingas sektorius, daug kas turi būti atlikta pačiose savivaldybėse.

“Sektorius iš tiesų labai sunkus, labai paliečiantis kiekvieną žmogų. Tiek renovacija galėjo mums prisidėti prie energetinės nepriklausomybės, tiek kiti klausimai, pavyzdžiui, dėl hidroelektrinių plėtros ir su tuo susijusio upių tvinkimo, dėl saugomų teritorijų, dėl kraštotvarkos planavimo. Tai iš tiesų yra sunkus sektorius, daug kas atsakingas, yra savivaldybių atsakomybė, dėl to reikia daug telkiančio darbo”, – kalbėjo patarėjas.

“Grįžtant prie atliekų, ką ir prezidentė labiausiai minėjo, yra pakankamai neaišku, kaip tos atliekos bus tvarkomos šalies mastu, ypač dėl biologiškai skaidžios atliekos. Ar mes turime viziją visos šalies mastu, ar paliekame daugiau savivaldybėms apsispręsti, ar tada bus pasiektas efektyviausias rezultatas?” – teigė N.Udrėnas.

Patarėjo teigimu, problemoms spręsti esą reikia sutelktumo, kurį privalo užtikrinti Aplinkos ministerija.

“Darbų, kuriuos reikia padaryti, yra daug, lieka poreikis susitelkti Aplinkos ministerijai”, – sakė N.Udrėnas.

Prezidentė D.Grybauskaitė anksčiau yra pareiškusi, kad G.Kazlausko vadovaujamoje ministerijoje mato “absoliutų neveiklumą” ir valdančiosioms partijoms ji siūlė svarstyti šio Vyriausybės nario galimybę dirbti toliau.

Premjeras Andrius Kubilius atsakydamas į kritiką Aplinkos ministerijai aiškino, kad už prezidentės įvardytas problemas aplinkosaugos srityje nėra atsakingas tik ministras G.Kazlauskas, o D.Grybauskaitė į tai atsakė atsakomybės reikalausianti ir iš Vyriausybės.