Mokslininkų teigimu, esminis šiuolaikinės visuomenės bruožas – vis labiau trumpėjančios miego valandos. Miego sąskaita bandoma spėti koja kojon su greitėjančia gyvenimo tėkme. Bet taip daryti neišmintinga.

„Pietų miegas prieš skrydį – geriausia, kas gali nutikti. Neilgai snustelėjus būna visai kita dėmesio koncentracija, savijauta ir reakcija. Popiečio miegas – pirmoji pagalba nuo visų stresų“, – įsitikinęs visame pasaulyje pripažintas akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys. Įprastai devynias savo gyvenimo valandas miegui skiriantis pašnekovas neabejoja, kad tik gerai išsimiegojus ir esant žvalios savijautos galima kalbėti apie reikšmingus laimėjimus.
„Visa mano energija – tik iš miego“, – tvirtina ir lapkričio pabaigoje 87-ąjį gimtadienį minėsianti televizijos režisierė Galina Dauguvietytė.
„Nors nesu iš tų, kurie ilgai guli lovoje, miegu ne ilgiau kaip septynias ar aštuonias valandas, pietų miegas – nekintanti mano tradicija. Kita vertus, tai tėvo palikimas“, – prisipažįsta nuo 23-ejų metų pietų miegui ištikima dramaturgo Boriso Dauguviečio dukra. Kartais su skaitoma knyga ir ant nosies pakibusiais akiniais popiečio valandomis užsnūstanti režisierė juokauja, kad jos tėvas tokias akimirkas vadindavo laimės valandomis, nes tik tuomet atitrūkdavo nuo darbų.
„Vaikams pietų miegas – pakankamai svarbus, tačiau suaugusiesiems, kai gyvenimo tempas vis didėja, jis tampa tikra prabanga”, – komentuoja gydytojas otorinolaringologas dr. Marius Kašėta.
Iš tiesų miego perteklius šiais laikais kamuoja nykstamai mažą dalį žmonių, o štai miego trūkumas jau darosi vos ne epidemija. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytoja Rūta Mameniškienė primena, kad suaugusiam žmogui per parą vidutiniškai reikėtų aštuonių valandų miego, tačiau jo trukmė kinta žmogui augant: „Naujagimis išmiega po šešiolika, kūdikis – dvylika valandų, o senyvame amžiuje miego poreikis ir trukmė sumažėja iki šešių ar šešių su puse valandos. Kitas dalykas, kad kiekvieno individo miego poreikis – skirtingas: vienam gali pakakti ir penkių valandų, o kitam bus negana ir dešimties.“
Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. dr. Albinas Bagdonas miego reikšmę žmogaus organizmui vadina nepakeičiama: „Jis ne tik saugo atmintį, atkuria gyvybines funkcijas, padeda susisteminti sukauptą informaciją. Žmogui miegant persitvarko ir organizmo hormonai. O jų pokyčiai lemia atkuriamąjį ir sveikatinamąjį poveikį, taip pat suderina energetinį organizmo balansą.“
Pasak gydytojo neuropatologo doc. dr. Albino Stankaus, žmogaus organizmo bioritmas priklauso nuo šviesos kiekio, kurį gauna mūsų akys ir oda. „Ši žmogaus organizmo funkcija reguliuojama vidinių laikrodžių – centrinio ir periferinio. Jų veiklą tvarko specialus genas, nuo kurio ir priklauso ląstelių paros medžiagų apykaitos greitis. Miego procese taip pat aktyviai dalyvauja hormonai bei autonominė nervų sistema. Įtakos miego režimui turi ir pasirinktas mitybos laikas – būtent dėl šios priežasties svarbu kasdien laikytis įprasto režimo, ir organizmas pats susiderins savo ritmus.“
Paklaustas, kuo graso sutrikęs žmogaus miego ritmas, profesorius pateikia nelinksmų prognozių: „Tai gali rimtai paveikti bendrą žmogaus sveikatą ir padidinti polinkį susirgti onkologinėmis ligomis.“
Prieš kelerius metus Prancūzijoje pristatyto tyrimo autoriai priėjo prie išvados, kad miego trūkumas provokuoja odos būklės pokyčius, pažeidžia jos funkcijas ir lemia žmogaus išvaizdos pakitimus: oda ima sausėti, silpnėja riebalinių liaukų veikla, atsiranda nuovargio požymių (tamsūs ratilai paakiuose, odos blyškumas ir pan.). Panašių tyrimų išvados ir skatina daugelį tituluotų pasaulio grožio konkursų dalyvių ir kitų dailiosios lyties atstovių, besirūpinančių savo grožiu, stropiai skaičiuoti miego valandas.
Savo ir visos šeimos miego valandas pastaruoju metu prisipažįsta gana griežtai skaičiuojanti ir televizijos laidų vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė: „Stengiuosi, kad jų susidarytų bent aštuonios, o jei miegu mažiau, kūnas kitą naktį pats papildomą valandą pasičiumpa.“
Pašnekovė neabejoja, kad būtent kokybiškas miegas daugiausia atsakingas už žmogaus grožį. „Kuo daugiau miegu, tuo greičiau lieknėju. Nors daug kas mano priešingai. O, tarkime, odai miego poveikis tiesiog milžiniškas“, – dėsto A.Stašaitytė-Masalskienė.

Populiarėja elektroninė nemiga

Į penkiasdešimties metų darbo praktiką turinčią neurologę prof. dr. Vandą Liesienę kreipiasi vis daugiau žmonių, ir jų amžius labai skirtingas – nuo 17 iki 90 metų, tačiau, kaip pastebi profesorė, labiausiai miego atžvilgiu save skriaudžianti amžiaus grupė yra 20–50 metų žmonės.
R.Mameniškienės teigimu, kas antras žmogus savo gyvenime patiria miego sutrikimų. Medicininėje literatūroje aprašomos daugiau kaip 84 jų rūšys. Tarp populiariausių minima nemiga (iš vakaro sunku užmigti, nubundama anksti, nepavyksta išmiegoti, dieną padidėja mieguistumas). Ji vargina 35–40 proc. gyventojų. O nepailsėjęs žmogus, žinia, negali pasigirti našiu darbu, daro klaidų vairuodamas, prastėja adaptacija šeimoje bei socialinėje aplinkoje.
Pašnekovė pastebi, kad pastaraisiais metais gana dažnai nemigos priežastimi tampa didžiulis gyvenimo tempas, fizinė ar emocinė įtampa ir per didelis dėmesys elektroninei erdvei. Pernelyg daug laiko praleidžiant internete sparčiai vystosi vadinamoji elektroninė nemiga (miego sutrikimams, atsirandantis nuolat dirbant kompiuteriu, naršant socialiniuose tinkluose, be saiko tikrinant elektroninį paštą, rašant žinutes telefonu). R.Mameniškienės teigimu, pastarosios nemigos išvengti galima, tačiau būtina save disciplinuoti, reikia riboti laiką, leidžiamą naudojantis mobiliaisiais telefonais ir visų rūšių kompiuteriais.
Medikė atkreipia visuomenės dėmesį: „Kompiuteris, telefonas, kiti elektroniniai prietaisai vakare, prieš miegą, turi būti išjungti. Žinutes telefone ar elektroninį paštą rekomenduotina pasitikrinti dar prieš vakarienę, bet ne vėliau. Kur kas sveikiau, nei sėdėti palinkus prie kompiuterio, prieš naktį pasivaikščioti lauke, pakvėpuoti grynu oru ar paskaityti knygą. O jei suaugusieji nekontroliuos, kiek laiko prie elektroninių prietaisų praleidžia jų vaikai, nemenka tikimybė, kad jiems ne tik prasidės elektroninė nemiga, bet ir išsivystys širdies ritmo sutrikimai, stenokardija ar net ištiks ankstyva mirtis.”
Taip pat specialistė rekomenduoja prie lovos, ant naktinio stalelio, laikyti ne rytais į darbą keliantį mobilųjį telefoną, o prisuktą tradicinį žadintuvą. „Nors taip daro tikriausiai jau mažuma žmonių“, – pripažįsta medikė.

Nuo pirmosios bankų griūties lietuviai taip ir neatsitiesė: iki tol mes, buvę tikrai verslūs ir iniciatyvūs, panirome į pesimizmą ir pradėjome zirzti, kad mumis turi pasirūpinti valdžia. Šitos nuostatos nepakeitė nei buvusi ekonominė gerovė, nei kai kurių pasaulio ekonomistų prognozės dėl mūsų ekonomikos potencialo stiprėjimo.

Šiomis dienomis Kauno technologijos universiteto mokslininkai, kartu su bendrove „Baltijos tyrimai” atlikę sociologinę Lietuvos gyventojų lūkesčių ir nuostatų apklausą, baigia sisteminti naujausią lietuvio portretą. Tiesa, šis socialinis tyrimas, vienu metu atliekamas net keliolikoje Europos valstybių, bus pristatytas tik kitų metų pradžioje. Tačiau, kaip sakė darbo grupės vadovas dr. Vaidas Morkevičius, iš tiesų lietuvio portretas nuo pernai atlikto panašaus tyrimo praktiškai nepakito. „Lietuvio problemos tradicinės, o atsakymai – standartiniai“, – lakoniškai apibendrina V.Morkevičius.
Esame pasyvūs, niauzgiantys, kad dabar viskas blogai, kad nėra darbo, mažos pajamos, didelė korupcija, kad atotrūkis tarp valdžios ir žmonių didėja, nusikalstamumas auga, įsivyravo visiška nepagarba žmogaus teisėms, ir prošvaisčių, jog bus geriau tiek asmeniniame, tiek valstybės gyvenime, – nematyti. O štai pirma buvę geriau…
Daugiau kaip dviejų dešimčių metų sociologinių tyrimų patirtį skaičiuojančios rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovė dr. Rasa Ališauskienė priduria, kad mūsų portretas iš esmės stabilus bemaž aštuoniolika metų. „Nepriklausomybės pradžioje mes išties turėjome didžių lūkesčių: būti laisvi, daug dirbti, gerai gyventi ir – prisivyti Švediją“, – primena R.Ališauskienė.
Pasakojimai apie Švediją nuo pat atgimimo audrino lietuvių sąmonę ir vaizduotę. Ji daugelį metų buvo mūsų siektino gyvenimo standarto simbolis.
Dar Michailo Gorbačiovo “perestroikos” metais, maždaug apie 1987-uosius, daugelis lietuvių nerte nėrė į verslus: buvo steigiami pirmieji kooperatyvai, vėliau individualios įmonės, pirmieji komerciniai bankai. O iš tuo metu atliktų pirmųjų sociologinių tyrimų, pasak R.Ališauskienės, aiškiai matyti, kad savo verslumu mes niekuo nesiskyrėme nuo verslumo etalonu vadinamų amerikiečių. Vyravo aiški nuostata: mes patys esame atsakingi už save, savo šeimas, savo gyvenimą, patys galime ir pasirūpinsime savimi, tik nesikiškite ir mums netrukdykite.
Daugelis lietuvių, kaip pabrėžia sociologė, tuo metu suko „bizniukus“, rizikavo skolindami ir investuodami pinigus į įvairias piramidines struktūras, pirmuosius komercinius bankus, visiškai nesidairydami valdžios pusėn. „Taigi istoriškai tikrai nėra taip, kad mes visą laiką buvome pasyvūs, neiniciatyvūs, neverslūs, nesiekiantys savo svajonės, žiūrintis tik to, ką duos valdžia“, – pabrėžia R.Ališauskienė.
Bet 1995 m. prasidėjusi bankų griūtis ne tik sugriovė rožinę iliuziją per penkerius metus pasiekti švedų gyvenimo standartą, bet ir išmušė lietuviui verslumo pamatą. „Prasidėjus bankų ir finansinių piramidžių griūčiai, nežinodami, ką daryti, žmonės staiga atsigręžė į valdžią, kad štai ji ir turinti jais pasirūpinti, – aiškina sociologė. – Patys jie nepanoro prisiimti atsakomybės už savo riziką.“
Deja, šita gija nenutrūko. Mat, kaip pastebi sociologas dr. Mindaugas Degutis, vos tik ėmėme vėl tiestis, 1998 m. smogė nauja ekonomikos griūtis – Rusijos finansų ir ūkio krizė. O tuo metu mūsų šalies verslas buvo vis dar labai artimai susietas su Rytais. „Taigi ši krizė mus bloškė dar keliolika metų atgalios, – primena M.Degutis. – O kai žmogus negeba pats pasirūpinti savimi, kyla noras, kad šitai už jį padarytų kiti ir, pirmiausia, gręžiamasi į valstybę.“
Prie visos virtinės globalių nesėkmių prisidėjo ir tai, kad tuo pat metu buvo dar ir griežtinamos sąlygos verslui, keliami bei įvedami nauji mokesčiai, vykdomos įvairios žiaurios akcijos.
Taip nuo pirmosios bankų griūties lietuviai ir neatsitiesė: verkšlenimų nepakeitė nei jau nepriklausomoje Lietuvoje išaugusi ir subrendusi nauja karta, nei apie 2003–2007 m. staigiai, nors ir nepagrįstai, pagerėjusios ekonominės sąlygos. Ir R.Ališauskienė, ir V.Morkevičius pastebi įdomų dalyką, kad niauzgiančių, kaip mūsų valstybėje viskas blogai, lietuvių visiškai negalima sugrupuoti pagal amžiaus grupes, gyvenamąją vietą, socialinę padėtį. Piktinasi ir gyvenimą keikia skirtingiausių grupių atstovai: tiek jaunimas, gimęs jau laisvoje šalyje, tiek jų tėvai, augę dar sovietinėje Lietuvoje, tiek seneliai, menantys dar ir ikikarinę, smetoninę Lietuvą.
Taigi, kokie šiandien yra didieji lietuvių lūkesčiai?

Naujas lietuvių noras – gyventi taip kaip norvegai
„Idealas gyventi taip, kaip gyvena pažangiausios pasaulio valstybės, aišku, niekur nedingo. Teisingumo troškimas irgi toks pat karštas kaip atgimimo metais“, – pastebi R.Ališauskienė.
Bet gerovės valstybės įsivaizdavimas kardinaliai pakito: atsivėrus sienoms tai buvo Jungtinė Karalystė, o per pastaruosius dvejus metus gerovės supratimas „pasislinko“ šiauriau – į Norvegiją. „Šiandien lietuvio svajonė – gyventi taip, kaip gyvena norvegai, – paaiškina R.Ališauskienė. – Bet jei kalbama apie tvarką, tai disciplinos, stabilios ekonomikos ir socialinės atidos etalonu išlieka Vokietija.“
Vis dėlto ir kalbinti sociologai, ir kiti pašnekovai, tarkim, psichologas-psichoterapeutas Zenonas Streikus, ugdomosios lyderystės mokytojas Valdemaras Chmielevskis, geografas dr. Vidmantas Daugirdas, – visi pabrėžia, kad gyvename ne taip gerai kaip švedai, britai ar norvegai, bet tikrai nepalyginti geriau nei mūsų rytiniai kaimynai, su kuriais iki 1990-ųjų buvome viename bloke. Tačiau mes, kalbėdami apie savo laimėjimus ir galimybes, lyginamės ne su panašiausiais į mus ar artimiausiais kaimynais, tarkime, latviais, lenkais, o su kelių dešimčių ar net kelių šimtų metų laisvo ir demokratiško gyvenimo patirtį turinčių valstybių piliečiais. Kodėl?
R.Ališauskienė šį fenomeną paaiškina informuotumo stygiumi. „Ar dažnai jūs matote reportažų apie kaimynus lenkus, latvius, ar daug žiniasklaidoje pranešimų iš Vidurio Europos – Čekijos, Slovakijos, Vengrijos? – retoriškai klausia sociologė ir atsako: – Jie epizodiški. Taigi, kai nėra supratimo, kaip ten žmonės gyvena, o ir galimybių gauti iš ten informacijos, nes retas kuris vyksta ten gyventi ar dirbti, dairomės į tuos kraštus, iš kurių ateina pagrindiniai informacijos srautai: į Jungtinę Karalystę, Norvegiją. Šiose šalyse gyvena daugelio mūsų artimieji, gausu informacijos iš šių šalių per televiziją bei internete.“ Galiausiai, pasak pokalbininkės, mes visą laiką gyvenome Šiaurės Europoje, taigi į ją ir lygiuojamės.
Dar vienas aspektas, kurį nurodo M.Degutis, tai sociologijos mokslininkų seniai pastebėtas paradoksas, kad didėjant tiek asmeninėms, tiek visos visuomenės pajamoms ir gerovei pasitenkinimas nedidėja. Jis lieka toks pat. „Taigi padėtis gerėja, o lūkesčiai ir toliau nenustoja didėti“, – apibendrina sociologas.
Maža to, pasak eksperto, ir mūsų valdžios bei politikos elitui visai patogi tokia situacija: jei akcentuosi valstybės laimėjimus, tai, ką politiniai oponentai padarė gerai, niekas nesinervins ir balsuos už oponentus. O štai jei atkreipsi dėmesį į tai, ką politiniai priešininkai privėlė, atkreipsi dėmesį į savo tariamai geresnes idėjas.
Vis dėlto, pasak M.Degučio, būtina atsigręžti atgalios ir prisiminti, kokie iš tikrųjų kuklūs buvo mūsų lūkesčiai pačioje atgimimo pradžioje, tada ir šiandieninė rutina nebeatrodys tokia varginanti. Šiandien mūsų lūkesčiai, puoselėti 1989–1995 m., atrodytų dargi juokingi: kad krautuvėse būtų sviesto, cukraus, mėsos, daugiau užsieninių prekių, spalvingų pėdkelnių, kad turėtume galimybę išvykti į užsienį bent kaip turistai…

Rugsėjo 18 d. Delfyje pasirodęs straipsnis “D.Grybauskaitė: krepšinio čempionatas tapo Lietuvos atgimimu” mane taip nuliūdino, kad negaliu tylėti, nenoriu sutikti, kai juoda vadinama baltu, kai net žodžių prasmę stengiamasi išplauti iš žmonių sąmonės.

Ir tą daro labiausiai skaitomos interneto svetainės arba dienraščiai. Tai sąmoningai vykdomas Tautos “runkelizacijos” procesas. Pažiūrėkime, gal aš klystu?

“Krepšinio čempionatas tapo Lietuvos atgimimu”,- pasak Delfio teigė Prezidentė.

Ką reiškia šis teiginys? Ar tai, kad prasidėjo Tautos aktyviosios dalies dvasinis atgimimas, kuris išves Lietuvą iš nūdienos baisaus nuosmūkio tiek ekonomikos, ūkio ir valstybės valdymo, tiek dorovės ir etikos srityse?

Ar tai, kad šį laikiną krepšinio sirgalių (beveik visi lietuviai yra krepšinio sirgaliai) gyvenimo paįvairinimą Jos Ekscelencija (o gal tik žurnalistai, pabrėžę netyčia išsprūdusius Prezidentės žodžius) laiko atgimimu?

“Turint galvą ant pečių”, labiausiai įtikėtinas antrasis variantas. Bet tai juk baisu, tiesiog nyku. Jei populiariausias šalies politikas ir (ar) jo mintis perduodantys žurnalistai šį trumpalaikį pagyvėjimą supranta kaip Lietuvos atgimimą tai…Tai reiškia, kad jie visiškai atitrūkę nuo Tautos, gyvena tik iliuzinėje savo valdžiažmogių aplinkoje ir visiškai neatsako už savo žodžius. Jie savo žodžiais tiesiog suniekina paties atgimimo prasmę, nutolina jį. Jie elgiasi taip, kaip pasielgė A.Valinskas su Tautos prisikėlimo nuvertinimu.

Ar tai nėra Tautos kvailinimas, Jos “runkelizacija”, nedoras elgesys, žinomas nuo žilos senovės? Gal, kai nenorima duoti duonos, tai siūlomi žaidima? Ar tai nėra siekis atitraukti žmones nuo gyvenimo tikrovės, norint išsaugoti pragaištingą Tautos ir Jos valstybės valdymo sistemą?

“Džiaugiuosi, kad per daugelį metų, praėjusių nuo pirmojo čempionato Lietuvoje”, išsaugojome tai, kas svarbiausia – išlikome tikrais lietuviais, mylinčiais tėvynę”, – teigė šalies vadovė.

Sunku suprasti šią mintį. Ar meilė krepšiniui yra ir meilė tėvynei?

Taip, okupuotoje Lietuvoje Kauno Žalgirio ir Maskvos CASK kovoms Tauta suteikdavome tokią prasmę. Žalgirio ir CASK dvikovos žadino mūsų tautinę savigarbą, norą būti laisvais. Žalgirio pergalės įkvėpdavo mums pasitikėjimą savo jėgomis. Ir tai vyko savaime, nuoširdžiai, be jokių “kalbančių iškilių galvų”, be jokių viešųjų ryšių žaidimėlių. Tauta pati tą suprato, nežiūrint jokių “moralinio komunizmo statytojų kodeksų”

Ar meilės tėvynei išraiška yra aktyvus sirgimas už Lietuvos krepšinio rinktinę tuo pat metu toliau masiškai emigruojant iš Lietuvos bei tęsiant šį baisų dorovės, ūkio bei valstybės valdymo nuosmūkį? Mano galva, būtent, meilės tėvynei šiandien labiausiai trūksta. Ją pastoviai iš mūsų sąmonęs sėkmingai “plauna” įvairios globalizavimą proteguojančios struktūros,” elito” piktnaudžiavimas valdžia ir pinigais bei žodžiais išreikštos mintys, panašios analizuojamoms mintims.

“Lietuvos rinktinė kovėsi iš visų jėgų ir darė viską ką galėjo.” Pasak valstybės vadovės, nors Lietuvos rinktinei ir pritrūko sėkmės kovojant dėl medalių, šiandien visa Lietuva didžiuojasi krepšinio rinktine, kuri yra tarp penkių stipriausių Europos komandų ir iškovpojo kelialapį į Olimpines žaidynes” , – taip teigiama minėtame straipsnyje.

Aš manau, kad daug arčiau tiesos yra tikras krepšinio grandas M.Paulauskas. Jis ten pat (Delfyje) sako: ‘”Lietuvos rinktinės pasirodymą vertinu patenkinamai. Makedonija ne ta ekipa, kuriai turėjome pralaimėti ketvirtfinalyje, tačiau penkta vieta – taip pat džiuginantis rezultatas.”

Mane taip pat džiugina mūsų krepšinio pasiekimai. Aš myliu ir krepšinį, ir krepšininkus, nesvarbu ar jie čempionai, ar medalininkai, ar …Juk kamuolys apvalus, fortūna nepastovi, tačiau visuomet reikia matyti tikrovę, ypač šalies vadovams ir ketvirtosios valdžios atstovams – žurnalistams. O tikrovė tokia. Mūsų krepšininkai iškovojo ne keliailapį į olimpines žaidynes, bet teisę kovoti dėl kelialapio į jas atrankinėse varžybose. Prezidentė turėjo tai žinoti (jeigu ji tikra krepšinio mylėtoja), tačiau jai dar galima tokią klaidą atleisti (matomai ji atliko tik savo darbą). Tačiau ar tą klaidą galima atleisti žurnalistui, parašiusiam šį straipsnį? Juk kompetentingas žurnalistas privalėjo subtiliai ir tyliai priminti Prezidentei apie jos klaidelę, o ne ją viešinti. Štai jums ir vienybė, ir meilė tėvynei. Akivaizdu, ar ne?

Aš nesididžiuoju šiuo mūsų krepšininkų pasiekimu. Todėl ir tik todėl, kad jie pasidavė komercializacijos įtakai, kas atsispindi reklaminiuose klipuose. Paminėsiu tik vieną, kai D.Songaila ir komandos kapitonas R. Jevtochas kalbasi , žiūrėdami į dailią merginos fotografiją. Darius pakyla , sakydamas, kad reikia eiti žaisti, o Robertas atsako, kad einam l a i m ė t i. Nelaukiau, kad K.Kemzūros auklėtiniai gali taip klusniai vykdyti reklamos vadovų neprotingas užmačias. Mąstantis komandos kapitonas turėjo pasakyti subtiliau, tarkime, einam kovoti.

Prieš čempionatą žurnalistams pavyko parodyti, kad komanda jaučiasi čempionato favoritais, o sirgaliai, kuriuos “vienija alus ir krepšinis” reikalavo iš komandos ne gražaus, elegantiško, greito (kur reikia) ar akademinio (kur naudinga) krepšinio, o tik pergalės bet kokia kaina, net kraujo. “Reikia kraujo”, – taip kalbėjo vienas krepšinio komentatorius, neteisingai interpretuodamas V.Pačėsos tikrai geras mintis.

Štai, mano galva, pagrindinė priežąstis, dėl kurios komanda jautė didžiulį psichologinį spaudimą. Vietoj to, kad namų sienos padėtų, jos trukdė šeimininkams žaisti Lietuvos krepšinio mokyklos stiliaus krepšinį. Net teisėjai nejautė tradicinės, paprastai šeimininkams skiriamos pagarbos ir simpatijos.

Sakykite, kam nepatiko Makedonijos komanda? Patiko visiems savo kuklumu, elegantišku krepšiniu, ramybe ir pasiaukojančia kova. Man ji priminė ankstesnę K.Kemzūros surinktą pergalingą krepšinio komandą, tik buvo kiek silpnesnė. Manau, kad vyr. treneriui skirta tech. pražanga tai ir buvo tos komercializacijos, to žurnalistų ir dalies sirga

“Šiame čempionate laimėjo sirgaliai, sugebėję palaikyti rinktinę bet kokioje situacijoje ir išmokę visus artumo bei vienybės” – minėtame straipsnyje teigia Prezidentė.

Taip, būtent to trokštantys sirgaliai, bet nebūtinai tie, kuriuos Prezidentė matė sporto arenose, keliančius baisų triukšmą (iki 123 decibelų), reikalaudami pergalės bet kokia kaina.

Su kuo artumo ir vienybės išmokė mus sporto arenoje buvę sirgalai? Gal vienybės su didžiaisiais rėmėjais, pristatančiais Europos krepšinio čempionatą, tipo “Beko”, Maxima, viską galvojančią už mus, “Iki” parduotuvių sistema, alaus gamybos lydere, ar kitu, klestinčiu ūkio subjektu? O gal artimais ir vieningais pasijuto senjorai – buvę vidutinio lygio krepšininkai arba krepšinio mylėtojai – bedarbiai su arenoje buvusiais, brangius bilietus ir sirgaliaus atributus įsigijusiais turtingaisiais ir neskaitlingos viduriniosios klasės atstovais? Bet minėtas senjoras ir bedarbis neturi pinigų ne tik už bilietus į krepšinio areną, bet ir už vaistus, ar gydytojo konsultacijas užsimokėti. Pabandykite pabūti jų kailyje ir pasijusti vieningais ir artimais su tais, kurie išstūmė tave iš viduriniosios klasės į skurdžius. Gal pastaruosius labiau domina kodėl jie, dirbę visą gyvenimą, dabar vos” galą su galu suduria”, kodėl jie yra be kaltės kalti? Gal jie labiauiai trokšta tiesos ir teisingumo?

Ne, be tiesos ir teisingumo įgyvendinimo artumas ir vienybė negalimi. Tai iliuzija, o ne tikrovė.

Pabandykime suvienyti šviesą su tamsa, mirtį su gyvenimu. Ką gausime? Prieblandą ir merdėjimą. O kas gi nori merdėti prieblandoje?

Juk dauguma trokšta, kad šviesa pagaliau nugalėtų tamsą, o gyvenimas mirtį.

Jonas Mažintas

Pateisina kontrabandinių prekių pirkimą, netiki, kad eurą įsivesime 2014-aisiais, pasisako už mirties bausmę, norėtų kastruoti pedofilus, patenkintas D.Grybauskaitės veikla ir stiprintų jos galias, – tokie šiandien tipiško statistinio lietuvio lūkesčiai.

“Lietuviai man primena varlytę, kuri, įkritusi į pieną, ėmė ir nuskendo. O juk galima judinti kojytes, iš pieno suplakti grietinę, užlipti ir išsikapstyti iš bėdos. Per šią krizę, man regis, išmokome nepasitikėti savimi”, – tokį statistinio lietuvio “portretą” piešia psichoterapeutas Olegas Lapinas.

“Eurobarometro” tyrimai tokias įžvalgas tik patvirtina: kone kas antras lietuvis šių metų pavasarį buvo liūdnas, nelaimingas, gyvenimo pilnatvės nejautė, skundėsi energijos stygiumi. O laimės mūsų šalyje taip pat buvo minimaliai: tik kas antras apklaustasis jautėsi laimingu. Ką gi, galime pasiguosti nebent tuo, kad dar daugiau nelaimingųjų yra šiose ES valstybėse – Bulgarijoje, Graikijoje ir Latvijoje.

“Niūrios lietuvių nuotaikos nebestebina. Tai jau kaip ir norma”, – teigia Vladas Gaidys, tyrimų bendrovė “Vilmorus” direktorius, sociologijos mokslų daktaras.

Jei pridėsime dar vieną rodiklį – kiek gyventojų mano, kad negali daryti įtakos jokiems ekonominiams ar politiniams pokyčiams – o tokių tarp lietuvių net 80 proc. – vaizdelis išties šiurpokas. Tiesa, šiame tamsiame Lietuvos danguje viena kita prošvaistė matyti.

Dugnas pasiektas. Ar jau kylame?

Štai optimizmo kalbant apie ateitį lietuviai vis dar nejaučia, tačiau pesimistinės nuotaikos, regis, po truputį mažėja: į artėjančius metus jau du mėnesius iš eilės žvelgiame panašiai kaip 2008-ųjų rudenį, tai yra kaip ir per pačią ekonominio sunkmečio pradžią. Apie tai liudija vartojimo pasitikėjimo rodiklis, šių metų rugsėjį pasiekęs – 26 reikšmę. Pokyčiai akivaizdūs: juodžiausiu Lietuvai laikotarpiu – 2009-ųjų sausį – jis buvo – 56. Taigi dėl ateities vis dar niurzgame, bet jau mažiau.

“Dauguma žmonių, regis, jau pasiekė dugną ir greičiausiai neįsivaizduoja, kad galima pulti dar žemiau. Tai žmonių lūkesčiuose ir atsispindi: gal reikalai galų gale pradės keistis”, – konstatuoja socialinių mokslų daktaras Mindaugas Degutis. – Buvo tiek negatyvo, kad, regis, jau nebebuvo kur toliau smigti. Naujos ir kiek geresnės žinios gyventojams įpučia šiek tiek pozityvumo”.

O gal lietuviams tiesiog pakyrėjo niurzgėti? Sociologė, “Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė pateikia tokią įžvalgą: “Tai galima aiškinti ir psichologiniu nuovargiu: krizė užtruko daugiau nei metus, žmonės po truputį adaptavosi. Žmonės juk girdi apie sunkumus, prie to pripranta ir ilgainiui ima sakyti: “nieko naujo”, jie nebesigąsdina ir tikisi, kad blogiau jau būti nebegali. Taip padėtis ir ima gerėti”.

Padėtis gerėja ir dėl dar vienos priežasties. “Nepaisant to, kad turime daugybę bedarbių, iš sociologinių apklausų matome, jog jie turi kažkokių kitų pajamų, ne tik socialines pašalpas ir kitokias išmokas. Tad ta šešėlinė pajamų dalis savotiškai amortizuoja tas problemas, kurias matome oficialiojoje statistikoje. Daliai ekonomikos persikėlus į pilkąją zoną oficiali statistika pasidarė niūresnė nei realybė”, –  paaiškina M.Degutis.

Sociologo žodžius iš dalies patvirtina ir statistika: lietuviai, paprašyti įvertinti dabartinę namų ūkio finansinę padėtį, jau nurodo teigiamus skaičius – tokius, kokie paskutinįsyk fiksuoti tik 2007-ųjų pabaigoje – 2008-ųjų pradžioje. Ir taip – tris pastaruosius mėnesius iš eilės.

Viena sako, antra daro, trečia galvoj

Įdomu tai, kad sociologiniai tyrimai išryškina daug lietuvių keistenybių ir paradoksų: tarkime, iš sociologinių apklausų sužinome, kad lietuviai nori ir kainas reguliuoti, ir pasisako už laisvą rinką; nepasitiki Seimu ir Vyriausybe, premjeru, tačiau, patys tą valdžią rinkę, jaučiasi bejėgiais ką nors pakeisti. Dar pasiūlo išeitį: parlamentą išvaikyti, prezidentės galias sustiprinti, o Seimo narių skaičių nurėžti bent trečdaliu.

Sociologė, VDU docentė Jūratė Reingardė nemato nieko neįprasto, jog tautiečių požiūris su realiu elgesiu labai dažnai prasilenkia. Esą ekonomikos nestabilumo laikotarpiu lietuviai linkę “pamiršti” apie jos veikimo principus – juk taip tiesiog patogiau gyventi: vertybiniu lygiu deklaruojama viena, tarsi pritariama rinkos ekonomikai, o kai kalbama apie realų elgesį, tos nuostatos jau nepasiteisina.

“Tų prieštaravimų yra pačių įvairiausių, jie suaktyvėja ekonominių krizių laikotarpiu. Tie prieštaravimai randasi labai natūraliai: juk reikia išlikti, pragyventi”, – dėsto VDU docentė. M.Degutis paantrina, jog tai klišės, įsitvirtinusios visuomenės sąmonėje, savotiška socialiai priimtina norma: “Jei mąstai kitaip – būsi pasmerktas. Demokratiją ir laisvą rinką visuomenė yra akceptavusi kaip neginčijamas normas, tačiau čia pat reikalauja didesnio stabilumo ir kontrolės”.

“Lietuviai viską sau prisitaiko taip, kaip jiems patogiau: vienais momentais sakoma, kad valstybė turėtų daugiau kištis, kitais, kai jos vaidmuo liečia žmogų, jau prabylama apie privatumą”, – primena J.Reingardė.

Tad “nelaimingoje” Lietuvoje, tvyrant nepasitikėjimui, dalis gyventojų, užuot ką nors darę patys, nori stebuklo. Stebuklo, kurį įgyvendinti imtųsi jų taip nemėgstama valdžia, kurios rinkti per artėjančius Savivaldos rinkimus didžiuma jų net neplanuoja.