2010 Lapkričio 02

Lūkesčiai

Savivaldos rinkimus lietuviai pasitinka pesimistiškai

veidas.lt

Pateisina kontrabandinių prekių pirkimą, netiki, kad eurą įsivesime 2014-aisiais, pasisako už mirties bausmę, norėtų kastruoti pedofilus, patenkintas D.Grybauskaitės veikla ir stiprintų jos galias, – tokie šiandien tipiško statistinio lietuvio lūkesčiai.

“Lietuviai man primena varlytę, kuri, įkritusi į pieną, ėmė ir nuskendo. O juk galima judinti kojytes, iš pieno suplakti grietinę, užlipti ir išsikapstyti iš bėdos. Per šią krizę, man regis, išmokome nepasitikėti savimi”, – tokį statistinio lietuvio “portretą” piešia psichoterapeutas Olegas Lapinas.

“Eurobarometro” tyrimai tokias įžvalgas tik patvirtina: kone kas antras lietuvis šių metų pavasarį buvo liūdnas, nelaimingas, gyvenimo pilnatvės nejautė, skundėsi energijos stygiumi. O laimės mūsų šalyje taip pat buvo minimaliai: tik kas antras apklaustasis jautėsi laimingu. Ką gi, galime pasiguosti nebent tuo, kad dar daugiau nelaimingųjų yra šiose ES valstybėse – Bulgarijoje, Graikijoje ir Latvijoje.

“Niūrios lietuvių nuotaikos nebestebina. Tai jau kaip ir norma”, – teigia Vladas Gaidys, tyrimų bendrovė “Vilmorus” direktorius, sociologijos mokslų daktaras.

Jei pridėsime dar vieną rodiklį – kiek gyventojų mano, kad negali daryti įtakos jokiems ekonominiams ar politiniams pokyčiams – o tokių tarp lietuvių net 80 proc. – vaizdelis išties šiurpokas. Tiesa, šiame tamsiame Lietuvos danguje viena kita prošvaistė matyti.

Dugnas pasiektas. Ar jau kylame?

Štai optimizmo kalbant apie ateitį lietuviai vis dar nejaučia, tačiau pesimistinės nuotaikos, regis, po truputį mažėja: į artėjančius metus jau du mėnesius iš eilės žvelgiame panašiai kaip 2008-ųjų rudenį, tai yra kaip ir per pačią ekonominio sunkmečio pradžią. Apie tai liudija vartojimo pasitikėjimo rodiklis, šių metų rugsėjį pasiekęs – 26 reikšmę. Pokyčiai akivaizdūs: juodžiausiu Lietuvai laikotarpiu – 2009-ųjų sausį – jis buvo – 56. Taigi dėl ateities vis dar niurzgame, bet jau mažiau.

“Dauguma žmonių, regis, jau pasiekė dugną ir greičiausiai neįsivaizduoja, kad galima pulti dar žemiau. Tai žmonių lūkesčiuose ir atsispindi: gal reikalai galų gale pradės keistis”, – konstatuoja socialinių mokslų daktaras Mindaugas Degutis. – Buvo tiek negatyvo, kad, regis, jau nebebuvo kur toliau smigti. Naujos ir kiek geresnės žinios gyventojams įpučia šiek tiek pozityvumo”.

O gal lietuviams tiesiog pakyrėjo niurzgėti? Sociologė, “Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė pateikia tokią įžvalgą: “Tai galima aiškinti ir psichologiniu nuovargiu: krizė užtruko daugiau nei metus, žmonės po truputį adaptavosi. Žmonės juk girdi apie sunkumus, prie to pripranta ir ilgainiui ima sakyti: “nieko naujo”, jie nebesigąsdina ir tikisi, kad blogiau jau būti nebegali. Taip padėtis ir ima gerėti”.

Padėtis gerėja ir dėl dar vienos priežasties. “Nepaisant to, kad turime daugybę bedarbių, iš sociologinių apklausų matome, jog jie turi kažkokių kitų pajamų, ne tik socialines pašalpas ir kitokias išmokas. Tad ta šešėlinė pajamų dalis savotiškai amortizuoja tas problemas, kurias matome oficialiojoje statistikoje. Daliai ekonomikos persikėlus į pilkąją zoną oficiali statistika pasidarė niūresnė nei realybė”, –  paaiškina M.Degutis.

Sociologo žodžius iš dalies patvirtina ir statistika: lietuviai, paprašyti įvertinti dabartinę namų ūkio finansinę padėtį, jau nurodo teigiamus skaičius – tokius, kokie paskutinįsyk fiksuoti tik 2007-ųjų pabaigoje – 2008-ųjų pradžioje. Ir taip – tris pastaruosius mėnesius iš eilės.

Viena sako, antra daro, trečia galvoj

Įdomu tai, kad sociologiniai tyrimai išryškina daug lietuvių keistenybių ir paradoksų: tarkime, iš sociologinių apklausų sužinome, kad lietuviai nori ir kainas reguliuoti, ir pasisako už laisvą rinką; nepasitiki Seimu ir Vyriausybe, premjeru, tačiau, patys tą valdžią rinkę, jaučiasi bejėgiais ką nors pakeisti. Dar pasiūlo išeitį: parlamentą išvaikyti, prezidentės galias sustiprinti, o Seimo narių skaičių nurėžti bent trečdaliu.

Sociologė, VDU docentė Jūratė Reingardė nemato nieko neįprasto, jog tautiečių požiūris su realiu elgesiu labai dažnai prasilenkia. Esą ekonomikos nestabilumo laikotarpiu lietuviai linkę “pamiršti” apie jos veikimo principus – juk taip tiesiog patogiau gyventi: vertybiniu lygiu deklaruojama viena, tarsi pritariama rinkos ekonomikai, o kai kalbama apie realų elgesį, tos nuostatos jau nepasiteisina.

“Tų prieštaravimų yra pačių įvairiausių, jie suaktyvėja ekonominių krizių laikotarpiu. Tie prieštaravimai randasi labai natūraliai: juk reikia išlikti, pragyventi”, – dėsto VDU docentė. M.Degutis paantrina, jog tai klišės, įsitvirtinusios visuomenės sąmonėje, savotiška socialiai priimtina norma: “Jei mąstai kitaip – būsi pasmerktas. Demokratiją ir laisvą rinką visuomenė yra akceptavusi kaip neginčijamas normas, tačiau čia pat reikalauja didesnio stabilumo ir kontrolės”.

“Lietuviai viską sau prisitaiko taip, kaip jiems patogiau: vienais momentais sakoma, kad valstybė turėtų daugiau kištis, kitais, kai jos vaidmuo liečia žmogų, jau prabylama apie privatumą”, – primena J.Reingardė.

Tad “nelaimingoje” Lietuvoje, tvyrant nepasitikėjimui, dalis gyventojų, užuot ką nors darę patys, nori stebuklo. Stebuklo, kurį įgyvendinti imtųsi jų taip nemėgstama valdžia, kurios rinkti per artėjančius Savivaldos rinkimus didžiuma jų net neplanuoja.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...