Tag Archive | "Leonidas Donskis"

Mirė filosofas Leonidas Donskis

Tags:


L.Donskis, DELFI/Š.Mažeikos nuotr.
Trečiadienio rytą mirė filosofas, kultūros kritikas, buvęs Europos Parlamento narys 54 metų Leonidas Donskis. Prieš skrydį į Ukrainą oro uoste anksti ryte jį, kaip spėjama, ištiko širdies smūgis.

Atvykę greitosios pagalbos medikai bandė gaivinti filosofą, tačiau pastangos jau buvo bevaisės.

„Tai didžiulė netektis, kartu su juo išėjo ir universiteto dalis. L.Donskis buvo ir filosofijos, ir politikos, ir kitų mokslų grandas“, – BNS teigė Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Juozas Augutis. Anot rektoriaus, universitetas turbūt siūlys L.Donskį šarvoti VDU Didžiojoje auloje Katalikų teologijos fakulteto rūmuose.

L. Donskis gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. 1985 m. baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos konservatorijos Klaipėdos Pedagoginiame fakultete. 1987 m. baigė filosofiją Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakultete. 1990 m. gruodžio 11 d. VU apgynė disertaciją tema „Kultūros krizės ir jų filosofinė refleksija (O. Spenglerio, A. Toyonbee ir L. Mumfordo istoriosofinių koncepcijų istorinė-metodologinė analizė)“, filosofijos kandidatas (Vilniaus universitetas), 1999 m. Helsinkio universitete apgynė disertaciją, socialinių mokslų daktaras. Nuo 2002 m. L. Donskis buvo VDU Politologijos katedros profesorius ir Išeivijos studijų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas. 2003–2005 m. – VDU Filosofijos katedros vedėjas. 2004 m. VDU atliko habilitacijos procedūrą (humanitariniai mokslai, istorija – darbai iš idėjų ir sąmoningumo istorijos). 2005 m. VDU Senatas suteikė profesoriaus pedagoginį vardą. Nuo 2005 m. – VDU Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius, o nuo 2006 m. – Politologijos katedros profesorius. Nuo 2005 m. – VDU Senato narys. 2009 m. Europos Parlamento rinkimuose Lietuvoje išrinktas į Europos Parlamentą Liberalų sąjūdžio (LRLS) rinkiminiame sąraše (kandidatavo 1-uoju numeriu; už LRLS balsavo 7,36 proc. rinkėjų), vienintelis LRLS atstovas EP.

VDU profesorius L.Donskis: be motyvuotų studentų universitetai degraduoja

Tags: , , , ,


R. Ščerbausko nuotr.

Saulius GIRBUTAS

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) rudenį pradės veikti „Academia Cum Laude“ – individualių studijų programa, orientuota į motyvuotus ir gabius studentus. Apie studentus, tokių studijų poreikį ir Lietuvos aukštąjį mokslą kalbamės su šio universiteto profesoriumi Leonidu Donskiu.

– Pradėkime pokalbį nuo Lietuvos studentų motyvacijos. Harvardo, į kurio studijų modelį orientuojasi VDU, studentai išsiskiria didele motyvacija. Su kokiais studentais jūs susiduriate Lietuvoje? Ar galima teigti, kad motyvuoti studentai – kertinis sėkmingų studijų elementas?

– Čia reikėtų skirti dvi dimensijas. Pirma di­men­sija nusakoma žodžiais „taip turėtų būti“, o kita – „taip yra“. „Taip turėtų būti“ susijusi su visa VDU filosofija, kurios pamatai buvo pakloti tuo metu, kai universitetas tik kūrėsi, o jo iniciatoriai buvo išeivijos profesūra. Prof. Algirdui Avižieniui tapus rektoriumi, buvo remiamasi Har­vardo universiteto liberaliųjų studijų koncep­cija, ir tuo VDU buvo unikalus. Tuo metu bu­vau Klaipėdos universiteto dėstytojas, bet šiek tiek susijęs su VDU, tad mačiau, kad studen­tų motyvacija buvo ypatinga. Tačiau turime pri­siminti, kad tuo metu ir studentų buvo mažiau.

Univer­si­tetai pradėjo plėstis, didėti, ir aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų.

Deja, Lietuvos universitetams buvo primes­tas visai kitas modelis. Pradėta finansuoti universitetus pagal studentų skaičių. Univer­si­tetai pradėjo plėstis, didėti, ir aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų. Dabar VDU vyksta tektoninis lūžis: mėginama grįžti prie senojo, klasikinio VDU modelio, iš kurio uni­versitetas ir nenori išklysti. Todėl kalbant apie motyvaciją reikia apsibrėžti, į kokius studentus mes dabar orientuojamės.

Naujoji studijų programa skirta stipriajai studentų daliai. Visada bus žmonių, kurie orientuojasi į masinį švietimą, į masinį aukštąjį mokslą. Bet dabar kalbama apie tai, kaip atkovoti universitetui ir Lietuvai reikšmingą dalį tų Lietuvos studentų, kurie yra ateities šviesuomenė, kurie yra ateities mokslo, kultūros, technologijų, verslo elito dalis, kurių motyvacijos lygis yra aukštas.

Kokie dabar studentai Lietuvoje? Apiben­dri­­nan­čio atsakymo negaliu pateikti. Tenka laimė dirbti tik su gerais studentais. Dirbu turbūt ge­riausiame fakultete, Politikos mokslų ir diplomatijos mokslų, ir ten studentų motyvacijos ly­gis labai aukštas. Grupės, kurios yra ar­ba lietuviškos, arba tarptautinės, labai stiprios. Kiek man žinoma, bendrai studentų lygis, arba angažavimasis studijoms, yra nevienodas.

– Minėjote, kad studentus reikėtų „atkovoti“. Pradedama suvokti, kad konkuruojama globaliu mastu?

– Tas argumentas, kad daugelis lietuvių išvažiuoja, nieko nesako: tai gali būti ir teigiamas da­lykas, ypač tiems žmonėms, kurie yra labai talentingi. Tokių pažįstų nemažai – studijavusių ir baigusių Oksfordą, Kembridžą ir kitus universitetus, to­dėl čia nieko blogo nėra: jie tiesiog labai talentingi ir sėkmės lydimi žmonės. Net jei jie lieka gyventi Jungtinėje Ka­ra­lystėje, jų ryšiai su Lietuva vis tiek nenutrūksta. Pažįstu jaunų žmonių, kurie padeda Na­cionalinei moksleivių akademijai, dėsto, kuria programas. Todėl nepriimu to argumento, kad mes turime raudoti dėl išvažiuojančiųjų. Tai daugialypis procesas ir Lietuva net gali laimėti iš jo.

Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis.

Kalbama apie kitką: jeigu patys talentingiausi studentai pradės vadovautis teorija, kad Lietuva pajėgi sukurti tik dėmesio vertas bakalauro ciklo studijas, o toliau čia neverta likti, nes magistro ar doktorantūros studijos neprilygsta studijoms kitose šalyse, mes pradėsime prarasti aukšto lygio studentus.

Kai nelieka aukšto lygio studentų, universitetas stiprus būti negali. Jei jūs man auditorijoje su­sodinsite gerokai žemesnio lygio studentus, nei norėčiau, netgi ir aš būsiu priverstas koreguo­ti dėstymo kartelę, pajutęs, kad nesusikalbu.

Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis. Todėl esame suinteresuoti pritraukti motyvuotų studentų ne tik to­dėl, kad jie Lietuvą stiprintų, bet ir kad universitetas nedegraduotų. Studentai turi būti aukšto lygio – jie yra universiteto gyvybė.

– Pakalbėkime apie „Academia Cum Laude“ dėstymo šerdį – tutorius, kurie dirba individualiai su studentais pagal šių poreikius.

– Jei universitetas pradeda individualių studijų programą ir remiasi ta patirtimi, kurią turi, tarkime, Oksfordo Nematomas koledžas („In­visi­ble college“), ir jeigu pradedama orientuotis į gabiąją mažumą, tai tutoriai darosi labai svarbūs.

Tutoriai veikia Jungtinėje Karalystėje ir kai ku­­riuose JAV universitetuose. Tutoriai yra atsakingi už konkrečius studentus, nuolat domisi žmogaus intelektualiniu keliu, jo arba jos tobulėjimu: tutorius jaučiasi atsakingas ir rekomenduoja tuos kolegas ir kursus, kurie iš tiesų gali prisidėti prie žmogaus augimo. Tai sistema, orientuota į tai, kad padarytum ge­riausia, ką tu gali.

Tutorius ypatingas tuo, kad, kitaip nei di­džiuliuose universitetuose, kur profesorius au­ditorijose neturi laiko prisiminti studentų vardų, ką jau kalbėti apie asmeniškesnį santykį, atsiranda santykis: mes turime situaciją, kuri vadinasi „fellowship“ – kolegiškas ryšys, kurį dės­tytojas mez­ga su studentu. Tu įsipareigoji būti atsakingas už studento augimą, karjerą, ir žmogui tenka didžiulė prabanga.

Tai sistema, orientuota į tai, kad padarytum ge­riausia, ką tu gali.

Perėjus prie tutoriaus modelio, gabiam studentui sudaroma individuali programa, dažniausiai tarpdisciplininė, nes gabus matematikas turėtų būti stiprus ir filosofijos, pažinimo teorijos bei panašių dalykų srityse. Tas pat su gabiu humanitaru, kad nebūtų jis vien tik literatas. Tutorius atsakingas už visapusišką studentų tobulėjimą.

Panašus santykis sieja doktorantą ir jo studijų vadovą, o mes tokį santykį perkeliame į ankstesnę pakopą: tokį dėmesį, kokį gauna doktorantas, gauna jau bakalauras. Tai svarbus dalykas ir jei mes jį įgyvendinsime, tai po dvejų trejų metų rezultatai bus akivaizdūs: atsirastų grupė jau­nų žmonių, kurie žinotų, kad universitetas nė­ra anoniminė mašina, kad tai konkretūs profesoriai, kurie žino, ką iš tavęs galima ištraukti, pasiekti ir kokie talentai veriasi.

– Tokia sistema reikalauja nemažų intelektinių ir finansinių išteklių. Harvardas valdo fondą, kuris didžiausias aukštojo mokslo pasaulyje, Kembridžas turi milijardinių įplaukų. Kaip Lietuvoje? Minėjote, kad aukštosios mokyklos nuėjo masinės studentų gamybos keliu. Kodėl nebuvo ieškoma kitų modelių, kaip finansuoti studijas ir pritraukti lėšų?

– Pagrindinė problema – sistema nebuvo lanksti. Nebuvo ieškoma strateginių sprendimų. Manau, kad čia net ne žmonės kalti. Būtų galima ilgai kalbėti, kas padarė kokį neišmintingą sprendimą, bet už to slypi svarbesnė problema – aukštojo mokslo srityje nebuvo ir iki šiol nėra tikros strategijos.

Spren­di­mai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms.

Nemąstoma 10–15 metų į priekį. Spren­di­mai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms. Tai buvo labai blogas scenarijus, kad universitetai neieškojo susitarimo tarpusavyje, nebuvo bendros nacionalinės strategijos. Žinoma, ta strategija negali užgožti in­dividualių universitetų.

Į žmones, kurie turėjo strateginių idėjų, nebuvo įsiklausoma ir laimėjo žmonės, kurie mąstė sprinterio kategorijomis – bėgo labai trum­pus nuotolius. Kitaip tariant, laimėjo tiesiog kon­junktūra. Todėl nebuvo griebtasi spren­dimų, kuriuos visų pirma siūlė išeivija.

Žinoma, reikia turėti mintyje, kad Lietuva, netgi tapusi normalia europietiška valstybe, nė­ra tokia turtinga kaip Jungtinė Karalystė ar tuo labiau JAV. Mūsų fondai turbūt dar daug metų iš tolo neprilygs šių valstybių universitetų fondams. Bet ir neturint tokių lėšų buvo galima verstis kūrybiškumu. Kūrybingų žmonių Lietuvoje tikrai yra ir buvo galima žengti nestandartinius žingsnius.

– Dar viena akcentuojama sritis yra akademinio ir verslo pasaulių bendradarbiavimas. Kembridžas yra vienas iš „Silicio pelkės“, į kurią pritraukta viena didžiausių rizikos kapitalo investicijų, steigėjų. Ką galėtų šioje srityje nuveikti lietuviškas universitetas?

– Kai mes kalbame apie verslą ir aukštąjį mokslą, neturėtume įsivaizduoti, kad tai yra darbdaviai, kurie ateina ir papasakoja studentams, kaip gauti darbą. Deja, šie karikatūriški vaizdai kartkartėmis primena apie save.

Pavyzdžiui, „Volkswagenstiftung“ fondas Vo­kietijoje pasirūpino dalykais, be kurių turbūt ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos mokslininkų rengimas būtų pradėjęs strigti. Fondo dėka atsirado vadinamieji pažangiausių studijų centrai. Viename iš jų Vengrijoje, Budapešto kolegijoje, man teko pusę metų būti. Verslo santykiai su mokslu ypatingi tuo, kad verslas yra suinteresuotas inovacijomis, nestandartiniais dalykais.

Pas mus tai išvirto į savotišką groteską, kai dėdės ir tetos atvažiuoja ir papasakoja, kaip gyventi mokslininkams. Man teko matyti aukščiausio lygio bendradarbiavimą, kai verslas nori išplėsti galimybių skalę. Kuo verslas turi daugiau galimybių, tuo labiau gali modeliuoti ateitį, todėl verslas yra suinteresuotas mokslo ir technologijų plėtra.

Kai verslininkai pamatys, kad VDU rengiami labai talentingi žmonės, jie bus suinteresuoti paremti.

Kaip pavyzdį galiu paminėti George‘ą So­rosą, kurio Atviros visuomenės tinklo dėka (Lie­tuvoje jis veikė kaip Atviros Lietuvos fondas) įvyko didžiulis lūžis. G.Soroso daug kartų klausė, kodėl būdamas verslininkas norėjo pa­dėti visai Rytų Europai, taip pat ir Lietuvai. Jo atsakymas buvo: „Aš norėjau duoti galimybių. Kai pajutau, kad jomis pradeda naudotis tos šalys, supratau, kad nesu reikalingas.“

Verslas suteikia galimybių, o jau akademinis pasaulis, atsakingas už mokslą, kūrybą, inovacijas, jas turi įgyvendinti. Čia didžiulė sinergija, ir mums, tenka pripažinti, yra kur tobulėti. Verslas turi reaguoti į kokybę. Kai verslininkai pamatys, kad VDU rengiami labai talentingi žmonės, jie bus suinteresuoti paremti. Tai svei­­kas protas – juk tu nori, kad tavo šalis būtų ne tik perspektyvi, bet ir patraukli investicijoms. Vienas iš kriterijų, kada šalis tampa pa­traukli investicijoms, yra jos kultūros lygis. Norisi investuoti į tokią šalį, kurioje jauti komfortą ir kurios augimu tu pasitiki.

– Kokius studentus tikitės išvysti rudenį „Academia Cum Laude“ programoje?

– Labai noriu tikėti, kad nenuvilsime nei studentų, nei savęs pačių. Nenuvilsime ir kitų, ku­rie domisi šiuo projektu. Labai tikiuosi pamatyti dalį studentų, kuriuos jau pažįstu. Žinoma, dalis bus man visiškai naujų žmonių, nes atverta galimybė siekti šito statuso. Mes dirbsime pasitikėdami vieni kitais, nes veiks rekomendacijų sistema: kolegos patys atpažins gabų žmo­gų, talentus.

Dalį tų žmonių, magistrų ar bent jau trečio kurso bakalaurų, aš žinau ir galiu savo vaizduotėje nutapyti kolektyvinį būsimo studento portretą: tai smalsus, protingas, aukštos inteligencijos ir kultūros žmogus.

 

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų 6-tukas

Tags: , ,


BFL / Š.Mažeikos nuotr.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija gruodžio 10 d. Kultūros ministerijoje paskelbė 2015 m. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus.

2015 metais Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais tapo:

Algirdas Jonas Ambrazas / BFL / A.Ufarto nuotr.

Muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas už fundamentalius XX amžiaus lietuvių muzikos tyrimus.

Leopoldas Digrys / BFL / K.Vanago nuotr.

Muzikas Leopoldas Digrys už Lietuvos vargonų mokyklos atgaivinimą ir plėtojimą.

Dainius Gavenonis / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Aktorius Dainius Gavenonis už šiuolaikinį teatrą kuriančią aktorinę kalbą.

Giedra Radvilavičiūtė / BFL /T.Lukšio nuotr.

Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė už skvarbią visuomenės analizę, už eseistinio teksto kokybę.

Vladas Urbanavičius / BFL / T.Urbelionio nuotr.

Skulptorius Vladas Urbanavičius už minties ir formos darną šiuolaikinėje skulptūroje.

Grafikė Janina Grasilda Žilytė (Birutė Žilytė) už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams.

“Suvokiame, kad menininkai ir kultūros žmonės yra Lietuvos kūrybinė laboratorija, kuri atveria mums galimas mūsų valstybės, kultūros ateities trajektorijas”, – sakė Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas filosofas Leonidas Donskis.

Nacionalinės premijos laureatai išrenkami ir paskelbiami gruodžio mėnesį, o premijas įteiks Lietuvos Respublikos Prezidentė Vasario 16-osios proga.

Kai idealus keičia pragmatizmas

Tags: , , , , , ,


L. Balogh nuotr.

Posūkis. Čekų rašytojas Milanas Kundera 1984-aisiais publikuotoje garsiojoje savo esė „Centrinės Europos tragedija“ mėgino atkreipti dėmesį į skaudų šio regiono likimą, kai prieš savo valią jis atsidūrė sovietų politinės įtakos veikiamuose Rytuose. Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams Višegrado valstybės vėl pasuko į Rusijos pusę. Tik šįkart jau savo valia.

Vakarai, anot Milano Kunderos, niekada nesuprato ir neįvertino Centrinės Europos tautų tragedijos, nes patys prarado savo tikrąsias vertybes, kultūrą ir identitetą. Būtent vengrų rašytojai inspiravo Vengrijos revoliuciją, kinas, literatūra ir filosofija pažadino Prahos pavasarį, Adomo Mickevičiaus pjesių draudimas – studentų bruzdėjimus Lenkijoje 1968-aisiais. Didžioji Centrinės Europos tragedija, sakė rašytojas, yra ne Rusija ir jos politika, o pasikeitusi Europa, kurios desperatiškai, to dar nesuprasdamas, prieš mirtį šaukėsi Vengrijos naujienų tarnybos direktorius 1956-aisiais, į Budapeštą jau įriedant sovietų tankams.

Auklėti ir pabrėžti Vakarų Europos moralinį nuosmukį pokomunistinėse valstybėse populiaru iki šiol. Tačiau politinis kontekstas šiandien jau visai kitas. 1991-aisiais tuometė Čekijos ir Slovakijos federacija, Lenkija ir Vengrija pasirašė Višegrado grupės steigimo deklaraciją, kuria buvo numatyta aktyviai bendradarbiauti, siekiant spartesnės integracijos į Europos Sąjungą. „Grįžimui į Europą“ pasisekus, regiono valstybės pasuko savais pragmatiniais keliais ir vis dažniau būtent Vakarų Europai ir Europos Sąjungai kyla pagrįstų abejonių dėl pastaruoju metu pastebimai sušilusių ir atviresnių šių šalių santykių su tarptautinėje arenoje dėl karo Ukrainoje vis labiau izoliuojama Rusija.

Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos politikai nuolat viešai primena apie ES sankcijų Rusijai žalą ir būtinybę jas atšaukti. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad įvedusi šias sankcijas ir apribojusi prekybą Europa „šovė sau į koją“. Panašios pozicijos laikosi ir Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, pabrėždamas, kad jos turi būti atšauktos nedelsiant. Visos šios trys valstybės nesutiko ir su sankcijų griežtinimu, krizei Ukrainoje pasiekus aukščiausią tašką.

Aukščiausi Čekijos ir Slovakijos vadovai kartu su Graikijos ir Kipro politikais planuoja dalyvauti ir Maskvoje gegužę vyksiančiame Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime bei kariniame parade. Apie tai bent jau pranešė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Esą iš viso gegužės 9-ąją laukiama 26 užsienio šalių vadovų, o keturi jų atvyks iš Europos Sąjungos.

Šių metų vasarį penkerius metus Vengriją valdantis ministras pirmininkas V.Orbanas Budapešte priėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Vengrija tapo vienintele Europos valstybe, pakvietusia Rusijos vadovą oficialaus vizito po 2014-ųjų liepos, kai virš Ukrainos separatistų kontroliuojamos teritorijos buvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas. Vizito metu pasirašyti svarbūs ekonominiai susitarimai. Vengrija buvo viena svarbiausių partnerių Rusijos plėtojamame „Pietų srauto“ dujotiekio projekte, tačiau jam žlugus Kremlius paskelbė apie planuojamą naują dujotiekį per Turkijos teritoriją. Atvykęs į Budapeštą V.Putinas sutarė į jį įtraukti ir Vengriją.

Tokia įvykių eiga gerokai atšaldė Vengrijos ir JAV santykius. Senatorius Johnas McCainas savo kalboje Senate V.Orbaną išvadino su V.Putinu į vieną lovą gulančiu neofašistu. V.Orbanas tuomet senatoriui atsikirto pavadindamas jį fašistu ekstremistu ir pabrėždamas, kad šalies suverenitetui dėl tokių pareiškimų iš užsienio kyla pavojus.

Naujausios žinios iš šios jau daug metų dėl autoritarinių tendencijų Europos Sąjungos kritikuojamos valstybės – apie 10 mlrd. eurų vertės paskolą iš Kremliaus, suteiktą Pakšo branduolinei elektrinei finansuoti. Ją statys ir Rusijos valstybinė bendrovė „Rosatom“. Neabejojama, kad šis projektas dar labiau suartins Vengrijos politinį elitą ir Kremlių. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto šį sandorį jau įvardijo kaip „amžiaus susitarimą“.

Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl Vengrijos sprendimo pasirašyti sutartį neatlikus viešųjų pirkimų procedūros, tačiau galiausiai šalis vis dėlto gavo leidimą Pakšo branduolinei jėgainei vežtis branduolinį kurą iš Rusijos. Jėgainę Vengrijoje statyti norėjo ir prancūzų bei japonų įmonės, tačiau buvo pasirinkta būtent „Rosatom“. Analitikai pabrėžia, kad Pakšo branduolinės jėgainės projektas – planas laimėti jau 2018-ųjųrinkimus. Esą valdančioji „Fidesz“ partija ir V.Orbanas taip aprūpino šalį elektros energija.

V.Putinui lankantis Budapešte, per 2 tūkst. protestuotojų susirinko į antirusišką protesto mitingą. „Pilietinių visuomenės grupių persekiojimas, korupcija ir oligarchų penėjimasis rodo, kad mes vis labiau artėjame prie Rusijos modelio ir tolstame nuo europietiškojo“, – sakė vienas mitingo organizatorių opozicionierius Gaboras Vago.

Tačiau šis mitingas tebuvo balsas tyruose, nes V.Orbanas ir jo vadovaujama partija „Fidesz“ Vengrijoje išlieka populiarumo aukštumose. Pernai vykusiuose parlamento rinkimuose „Fidesz“ surinko 44,5 proc. rinkėjų balsų ir pelnė konstitucinę daugumą – 133 iš 199 vietų.

Šiek tiek daugiau nei du penktadaliai balsų ir daugiau nei du trečdaliai parlamento vietų? Tai tapo įmanoma įvedus naująją rinkimų sistemą, kuri, akivaizdu, labai palanki valdančiajai partijai. Po šios reformos parlamento narių skaičius sumažintas nuo 386-ių iki 199-ių, neliko ir antrojo rinkimų turo, nebesvarbus tapo rinkėjų aktyvumas, o daugiausiai balsų surinkusiai partijai kone garantuojama dauguma.

Prieš rinkimus Vengrija sulaukė kritikos ir iš rinkimų eigą stebinčios ESBO organizacijos. Pasak jos atstovų, televizijos kanalai aiškiai palaikė „Fidesz“, o opozicijai nesuteikė tinkamos galimybės parodyti save. Neįvyko ir prieš rinkimus įprasti debatai – „Fidesz“ atstovai tiesiog atsisakė juose dalyvauti.

Dalyvauti šiuose rinkimuose pirmą kartą turėjo galimybę ir užsienio valstybėse gyvenantys vengrai, kurie dabar gali supaprastinta tvarka gauti ir pilietybę. Tokių yra tikrai nemažai: po Pirmojo pasaulinio karo pasirašius Trianono sutartį Vengrija buvo gerokai „apkarpyta“ ir gausios vengrų tautinės mažumos susikūrė bene visose kaimyninėse valstybėse – Slovakijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Ukrainoje ir kt. Šiandien iš viso suskaičiuojama apie 2,2 mln. pasienyje su Vengrija gyvenančių vengrų. V.Orbano diasporos politika dažnai lyginama su V.Putino – šis taip pat nevengia tautiečiams užsienyje dalyti rusiškų pasų.

Galimybės balsuoti iš viso pageidavo per 200 tūkst. žmonių. Parlamento rinkimuose galiausiai dalyvavo tik 125 tūkst. Tačiau tie, kurie šia proga pasinaudojo, dosniai už ją „atsidėkojo“ valdantiesiems – šiuos palaikė net 96 proc. užsienio vengrų. Iš viso „Fidesz“ rinkimuose pelnė 8 proc. mažiau balsų nei 2010-aisiais, tačiau naujoji, pačių valdančiųjų priimta rinkimų sistema lėmė, kad vietų skaičius parlamente sumažėjo tik 1,3 proc.

Tokia politinė padėtis iš esmės dar bent ketveriems metams įteisina visišką V.Orbano ir jo vadovaujamos partijos „Fidesz“ vienvaldystę su galimybe koreguoti šalies Konstituciją. 2011-aisiais priimta naujoji šalies Konstitucija sulaukė didelės kritikos bangos iš ES. Iki V.Orbano šalyje galiojo 1949 m. priimta ir 1989 m. tik pakeista Konstitucija. Tai buvo paskutinis dar komunizmo laikotarpiu priimtas ir vis dar galiojęs dokumentas.

Kontroversijų sukėlė naujojo pagrindinio įstatymo turinys: Europos Komisija išreiškė susirūpinimą dėl pakeistos centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo, žiniasklaidos laisvės. Negana to, po metų Konstitucija vėl buvo pildoma. Iš viso tai daryta net penkis kartus.

Šįkart joje griežtai buvo apibrėžta šeimos samprata, apribota rinkimų kampanija, pakeista studijų tvarka, uždrausta vengrų tautą įžeidžianti kritika, apribotos Konstitucinio teismo galios. Į pagrindinį šalies dokumentą taip pat įtrauktas straipsnis, kad benamiai už miegojimą viešose vietose baudžiami baudomis arba laisvės atėmimu.

Pernai V.Orbanas galiausiai pareiškė, kad siekia kurti neliberalią valstybę, paremtą nacionaliniais pagrindais ir darbu. Kaip sektinus pavyzdžius premjeras nurodė Rusiją, Turkiją ir Kiniją. Premjero nuomone, pasaulinė ekonomikos krizė parodė, kad liberalios demokratijos negali išlikti konkurencingos. Tokiai vizijai esą nekliudo ir narystė ES.

Akivaizdu, kad Vengrijoje V.Orbanas turi laisvas rankas elgtis kaip tinkamas. Pernai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie gimtajame premjero miestelyje Felšute kylantį naują futbolo stadioną. Naujas puošnus stadionas, kainuosiantis 17 mln. dolerių, vienu metu galės priimti per keturis tūkstančius žiūrovų. Tačiau užpildyti visas vietas varžybų metu gali būti sudėtinga, nes visame miestelyje iš viso gyvena tik 1,8 tūkst. gyventojų. Bet tai nė motais V.Orbanui, kuris, be kita ko, yra pagarsėjęs futbolo fanas. Statybų darbus vykdo gero premjero bičiulio ir miestelio mero vadovaujama statybų bendrovė.

Vengrijos premjero išmintu prorusišku keliu žengia ir prieštaringai vertinamas Čekijos prezidentas M.Zemanas. Tiesa, tokio populiarumo ir vienvaldystės Čekijoje jis toli gražu nėra pasiekęs. Pernai minint 25-ąsias Aksominės revoliucijos metines, tūkstančiai čekų prezidentui rodė raudonas korteles, kurios futbolo aikštelėje reiškia pašalinimą, o kai kurie svaidė ir kiaušinius, vienas kurių netyčia pataikė į Vokietijos prezidentą. Tokius protestus paskatino nuolatiniai šalies vadovo pareiškimai, kad jis palaiko V.Putiną, o karas Ukrainoje esąs pilietinis konfliktas.

Čekijos prezidentas taip pat yra išdėstęs nuomonę, kad Europa turėtų pripažinti Krymą Rusijai, nes tai jau esąs įvykęs faktas. N.Zemanas taip pat interviu rusų kalba Pirmajame Rusijos televizijos kanale kritikavo ES sankcijas, Arsenijų Jaceniuką vadino karo premjeru, dalyvavo buvusio KGB agento, dabar „Rusijos geležinkeliams“ vadovaujančio Vladimiro Jakunino organizuotame renginyje. V.Jakuninas yra įtrauktas į juodąjį JAV sąrašą ir jam uždrausta įvažiuoti į šią šalį. Tačiau M.Zemanas jį laiko „draugu nuo senų laikų“.

Beje, pagrindiniai prezidento vadovaujamos partijos finansiniai rėmėjai per rinkimus buvo Čekijos „Lukoil“ vadovas Martinas Nejedly bei lobistas Miroslavas Sloufas, tarpininkavęs degalų tiekimo sandoriui tarp „Lukoil“ ir Bratislavos oro uosto. Čekijos žiniasklaida praneša, kad jie buvo pagrindiniai prezidento rinkimų kampanijos patarėjai.

Kaimyninėje Slovakijoje simpatijos Rusijai bei jos vadovui mažiau ryškios, tačiau taip pat pastebimos. Ministras pirmininkas Robertas Fico dar pirmosios kadencijos pradžioje 2006-aisiais apibrėžė viziją pastebimai pagerinti santykius su Rusija ir apeliavo į „slavų solidarumą“, kuris buvo itin svarbus slovakų tautinio atgimimo metu XIX a. Dėl to R.Fico, pavyzdžiui, kritikavo Gruziją, kuri, anot jo, išprovokavo karą su Rusija. Jis viešai neišreiškė pozicijos ir dėl Krymo okupacijos, nors oficialiai Bratislava ir pasmerkė šį tarptautinės teisės pažeidimą. Pastaruoju metu premjeras nevengia Europai nuolat priminti apie sankcijų Rusijai žalą.

Dovaidas Pabiržis

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako buvęs Europos Parlamento narys filosofas Leonidas Donskis.

VEIDAS: 1984 m. Milanas Kundera save esė rašė apie per prievartą nuo Vakarų civilizacijos atplėštos Centrinės Europos tragediją. Po 30 metų tarptautinė ir vidinė šių valstybių – Čekijos, Slovakijos, Vengrijos padėtis visiškai pasikeitė, tačiau regionas lyg ir pats savanoriškai krypsta į Rytus. Kas, jūsų manymu, tai lėmė?

L.D.: Dramatiškas paradoksas yra tas, kad lyderystės krizė, kurią mes konstatuojame visoje Europoje, sakydami, kad trūksta stiprių figūrų, galinčių susidoroti su iššūkiais, ypač skaudžiai palietė Vidurio Europą. Kontrastai tikrai didžiuliai. Po Vaclavo Havelo, kuris buvo kilni asmenybė, su šimtaprocentiniais demokrato impulsais, epochos matomas siaubingas čekų politinės klasės skurdas. Po to atėjo Vaclovas Klausas, kuris, švelniai tariant, atrodė kaip kuriozas. O Milošas Zemanas atrodo jau kaip visiškas vargas ir nelaimė. Deja, Vidurio Europoje vienas po kito ėmė dygti dešinieji populistai – Vladimiras Mečiaras Slovakijoje, o dabar Viktoras Orbanas Vengrijoje. Tai didelė nelaimė, kuri dabar suduoda smūgį šioms šalims.

Adamas Michnikas jau anksčiau pastebėjo liūdną tendenciją Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kurią jis pavadino antikomunistiniu autoritarizmu. Ši tendencija niūriai palietė Slovakiją ir ypač liūdnai atsiliepė Vengrijai.

VEIDAS: Kodėl, jūsų manymu, nutiko būtent taip?

L.D.: Sunku pasakyti, kas įvyko. Viena vertus, gyvenimo pagreitėjimas bei tam tikra Vakarų komforto ir stipresnės ekonomikos banga galėjo neutralizuoti ar net ištrinti atminties jautrumą, kuris buvo labai svarbi politinės kultūros dalis. Persijungimas į vakarietišką režimą iš dalies atbukino daugelio politikų politinę klausą. Kita vertus, paaiškėja, kad nebuvo realių didžiųjų figūrų sekėjų. Vengrijoje liberalias ir demokratines permainas vykdė partija, kurios dabar net nėra žemėlapyje, – Liberalų partija, kuriai priklausė garsiausi vengrų intelektualai, rašytojai. Paklauskite, kur dabar šie žmonės.

Dramatiškai pasikeitė politinis žemėlapis. Ta karta, kuri po Berlyno sienos griuvimo kūrė demokratinę revoliuciją, iš politikos pasitraukė. Jie grįžo į kultūrą, kai kas pasuko į verslą. V.Havelo aplinkos žmonės Čekijoje dabar yra mažuma, o kitose šio regiono valstybėse tokių politikų iš viso neliko. Lietuvos politinis peizažas keitėsi daug mažiau, mes turime tam tikrą perimamumą. Jokio perimamumo neliko Vidurio Europos valstybėse, išskyrus Lenkiją. Neliko ir politinės atminties jautrumo, atbuko kai kurie demokratiniai impulsai ir radarai, kurie reaguotų į grėsmes. Iš čia – gana buka reakcija į Rusiją ir jos politiką, kuri byloja, kad Višegrado, kaip klubo, idėja yra palaidota. Šiandien Baltijos valstybėms daug artimesnė Didžioji Britanija ir Švedija nei kai kurios Vidurio Europos šalys.

Šis atbukimas atvedė ir tolimąją dešinę. Vengrijoje – tai „Jobbik“, kurią „Fidesz“ kartais nemaloniai toleruoja ir su ja flirtuoja. Bulgarijoje, kuri irgi yra NATO ir ES narė, įsitvirtino beveik fašistinė partija „Ataka“. Mūsų šalyje kraštutiniai nacionalistai yra labiau komiški personažai, o čia jie tapo politinės scenos dalimi. Tuo, be abejo, žaidžia ir Rusija, meistriškai skaldydama sąjungininkus. Padėties nedramatizuoju, bet šio regiono problemos palengvino Rusijos skaldymo ir valdymo taktiką.

VEIDAS: Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse politinė atmintis, okupacija išlieka labai svarbi politikoje. Jei kalbame apie Vidurio Europą, juk ten tokie įvykiai, kaip Prahos pavasaris ar Vengrijos revoliucija, vyko vėliau nei, pavyzdžiui, partizaninis karas Lietuvoje. Kaip atsitinka, kad vienose valstybėse politinė atmintis išlieka svarbi, formuoja politines takoskyras, o kitur tai gali visiškai užsimiršti?

L.D.: Mūsų dienomis, prisimenant Napoleoną Bonapartą, yra sakoma, kad geografija – tai likimas. Bet, žinote, nebūtinai. Esame pavojingai arti Rusijos, bet ES ir NATO faktoriai mūsų padėtį gerokai švelnina. Fiziškai nuo Rusijos šios šalys yra toliau, bet jos yra arti Ukrainos ir nereaguoja taip, kaip turėtų reaguoti. Mano paaiškinimas galėtų būti tik vienas – jos didenybė korupcija. Tai reiškia, kad Rusijos vykdoma korumpavimo politika, kuri net kurį laiką buvo sėkminga ir Vakaruose – Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, neabejotinai palietė Vidurio Europą. Viena priežasčių galėtų būti ta, kad šių šalių politinė klasė yra labai neatspari korupcijai. Ši nebūtinai yra tiesioginė ir gali būti organizuojama taip, kad turėtų šaliai palankių kontraktų pavidalą.

Kita priežastis gali būti ir tam tikra politinės klasės fragmentacija bei provincializacija. Bet nemanykime, kad tai yra konstantos, – tie dalykai kinta. Vidurio Europoje, be to, dramatiškai suprastėjo politikai.

VEIDAS: O kur tuomet visuomenė? Lietuvoje karas Ukrainoje sukėlė daug pilietinių iniciatyvų, kurių matome bene kiekvieną dieną.

L.D.: Jaunystėje mano karta, ypač roko muzikos ir tokių grupių kaip „Locomotiv GT“ ar „Omega“ dėka, laikė Vengriją Vakarais. Kur visa tai dingo? Labai prastą vaidmenį suvaidino V.Orbanas, kuris privertė daug jaunų žmonių nusivilti ir emigruoti. Kadangi tai nuosavas autokratas, o ne „padovanotas“ rusų ar „atskridęs iš Marso“, tai nusivylimas ir politinė apatija Vengrijoje padarė labai liūdną darbą. Nusivylimas savo šalimi ir atviros sienos Europoje yra toksiškas mišinys. Masė vengrų emigravo, o nusivylusi emigruoja aktyvioji visuomenės dalis, kuri myli savo šalį, yra patriotiška, pilietiška, gabi.

Be to, šiose šalyse didžiulę įtaką politikai darė literatūra ir kultūra apskritai, bet tie dalykai dingo. Kultūros žmonių įtaka politinei klasei šiandien yra nulinė. Supraskite teisingai, tai nereiškia, kad tie žmonės turi lipti ant „bačkos“ ar kurti pseudopartijas, bet normalioje visuomenėje turi egzistuoti tam tikrų idėjos žmonių, kurie nėra apolitiški, autoritetas. Atėjo prasto lygio politikos banga – tai technokratizmas, korupcija, nusiraminimas ir tam tikri ES teikiami malonumai.

 

 

L. Donskis siekia tarptautinio dėmesio Baltarusijos atominei elektrinėi

Tags: , ,


Europarlamentaras Leonidas Donskis teigia siekiantis atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į Baltarusijos planus netoli Lietuvos sienos statyti atominę elektrinę.

Liberalų ir demokratų aljanso “Už Europą” frakcijos narys L.Donskis Europos Parlamente (EP) užregistravo rašytinį pareiškimą dėl planuojamos atominės elektrinės Gardino srityje, Baltarusijoje, statybos, pranešė europarlamentaro biuras.

Prie pareiškimo prisidėjo Latvijos europarlamentarai Arturas Krišjanis Karinšas ir Inesė Vaiderė. Anot L.Donskio, taip siekiama platesnio tarptautinio dėmesio “nerimą keliantiems” Baltarusijos planams šiais metais pradėti statyti branduolinę jėgainę už 20 kilometrų nuo Lietuvos ir tuo pačiu ES sienos.

“Žinoma, nei Lietuva, nei ES neturi galių užrausti Baltarusijai statyti naująją jėgainę Lietuvos pašonėje. Tačiau Europos Parlamento turimi politiniai įrankiai gali padėti iškelti šią diskusiją į platesnį tarptautinį lygmenį – vienas iš tokių įrankių yra rašytinis pareiškimas, kurį su kolegomis iš Latvijos pateikiau europarlamentarų pritarimui”, – sako L.Donskis.

Jei iki spalio 14 dienos šiam pareiškimui savo parašu pritars daugiau nei pusė europarlamentarų, jis įsigalios ir taps oficialia EP pozicija, kuri bus perduota Europos Komisijai, Europos Tarybai, Tarptautinei atominės energijos agentūrai (TATENA) bei nacionaliniams ES šalių narių parlamentams.

Rašytiniame pareiškime pabrėžiama, jog Baltarusijos, kuri ribojasi su trimis ES narėmis, planuojama nauja atominė elektrinė, kuri iškiltų 23 kilometrų atstumu nuo Lietuvos ir už 55 kilometrų nuo jos sostinės Vilniaus, kelia didžiulę riziką ir visų pirma reikalauja itin išsamaus pasiruošimo bei konsultacijų su tarptautiniais ekspertais.

Dabartiniai Baltarusijos planai bei pasiruošimas, anot pareiškimo, nėra patenkinami ir neišsklaido susirūpinimo, kylančio tiek pačioje Baltarusijoje, tiek kaimyninėse šalyse.

Pareiškimo teikėjai taip pat atkreipia dėmesį, jog projekto mastas yra toks, kad neabejotinai turėtų kelti susirūpinimą visai Europos Sąjungai, kadangi gali turėti rimtų neigiamų pasekmių didelei ES teritorijos daliai.

Rašytinis pareiškimas ragina ES ir TATENA daryti spaudimą Baltarusijai, kad jos planai dėl branduolinės jėgainės atitiktų tarptautinius standartus. Baltarusija turėtų atlikti bei pristatyti patobulintą poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, bendradarbiauti su tarptautiniais ekspertais, ypač iš TATENA, visuose pasirengimo, jėgainės statybos bei eksploatacijos etapuose, teigiama pareiškime.

Lietuvos Aplinkos ministerijos parengtoje ataskaitoje išsakyta oficiali Lietuvos pozicija nepritarti atominės elektrinės statyboms apie 50 kilometrų nuo Vilniaus esančioje Astravo aikštelėje, Gardino srityje.

Baltarusijai perduotame dokumente nurodoma, kad poveikio aplinkai vertinimas nėra pakankamai išsamus, pateikiama kritika dėl netinkamo statybų aikštelės pasirinkimo, neišsamaus reaktoriaus aprašymo, neaiškaus radioaktyvių atliekų, branduolinio kuro tvarkymo, poveikio Neriai ir žmonėms.

Baltarusija jėgainės statybas pradėti planuoja šiais metais, o pirmojo reaktoriaus eksploatacijos pradžia numatyta 2016-aisiais.

EP nepatikėjo Lietuvos tolerantiškumu

Tags: , , ,


Lietuvos parlamentarai – konservatorius Mantas Adomėnas ir Krikščionių frakcijos narys Rokas Žilinskas – neįtikino Europos Parlamento (EP) narių teiginiais, jog Lietuva nepagrįstai kaltinama žmogaus teisių pažeidimais, tvirtina europarlamentaras Leonidas Donskis.

Šią savaitę diskusijoje žmogaus teisių klausimais Briuselyje dalyvavę Seimo nariai penktadienį žurnalistams aiškino norėję parodyti, kad iš tiesų Lietuvoje žmogaus teisių padėtis geresnė nei teigia Vakarų “lobistinės grupės”, kurių žodžius esą kartoja ir L.Donskis.

M.Adomėnas pareiškė nuliūdęs dėl to, kad L.Donskis žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, pasak jo, prilygino Sovietų Sąjungai ir Iranui. Europarlamentaras savo ruožtu tokius pareiškimus pavadino “sąmoningu noru nesuprasti”.

“Aš tokių dalykų nesakiau. Aš sakiau, jog jei mes pradėsime priekaištauti Iranui, Turkijai, Kinijai, Rusijai, šios šalys atsakys, kad tai jų vidaus reikalas. O jei iš ES valstybių narių tokio pat atsakymo sulaukiama – kokioje padėtyje mes atsiduriame? Kodėl atakuojame Rusiją, Kiniją, jei tą patį atsakymą išgirstame čia?” – stebėjosi politikas.

“Abu žmonės gerai moka anglų kalbą, ypač M.Adomėnas – tai sąmoningas noras nesuprasti”, – sakė jis.

Pasak L.Donskio, Lietuvos parlamentarai savo argumentais nieko, išskyrus juoką, EP sukelti neįstengė.

“Neįtikino M.Adomėno argumentai, kad Lietuvoje puiki padėtis (žmogaus teisių atžvilgiu – BNS), nes nebuvo skundų – Irane ir Turkijoje taip pat nesiskundžia. (…) Skundas nereiškia, kad gera arba bloga padėtis”, – kalbėjo europarlamentaras.

“Juoką sukėlė ir pareiškimai apie tai, kad homoseksualų eitynės – nereikalinga provokacija, nes dar neatėjo laikas. Kyla klausimas, kada ateis laikas? Kada ateis laikas demokratijai, galbūt niekada?”, – retoriškai klausė L.Donskis.

Pats L.Donskis sakė žmogaus teisių padėties Lietuvoje nedramatizuojantis, bet atkreipiantis dėmesį į kai kuriuos Lietuvai “garbės nedarančius” dalykus, pavyzdžiui, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą, dėl kurio reikėtų verčiau pripažinti klydus, o ne vykti įtikinti EP, jog jis nėra homofobiškas.

“EP, Jungtinės Tautos, žmogaus teisių organizacijos šį įstatymą vertina kaip homofobišką, ir joks Petras Gražulis ar M.Adomėnas neįrodys priešingai. (…) Man tai primena, kaip elgiasi Rusijos ambasados darbuotojai, kuriems duota užduotis įtikinti ir apginti tėvynės garbę. Mums nedaro garbės homofobiška isterija, kai 53 Seimo nariai prašo uždrausti homoseksualų eitynes, bet nė vienas šuo nesuloja po nacių šūkių”, – piktinosi L.Donskis.

EP grupė LGBT (Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) teisėms situacija Lietuvoje susidomėjo, kai parlamentaras P.Gražulis ėmėsi žygių uždrausti gegužę planuojamas seksualinių mažumų eitynes Vilniuje.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...