2015 Balandžio 16

Kai idealus keičia pragmatizmas

veidas.lt

L. Balogh nuotr.

Posūkis. Čekų rašytojas Milanas Kundera 1984-aisiais publikuotoje garsiojoje savo esė „Centrinės Europos tragedija“ mėgino atkreipti dėmesį į skaudų šio regiono likimą, kai prieš savo valią jis atsidūrė sovietų politinės įtakos veikiamuose Rytuose. Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams Višegrado valstybės vėl pasuko į Rusijos pusę. Tik šįkart jau savo valia.

Vakarai, anot Milano Kunderos, niekada nesuprato ir neįvertino Centrinės Europos tautų tragedijos, nes patys prarado savo tikrąsias vertybes, kultūrą ir identitetą. Būtent vengrų rašytojai inspiravo Vengrijos revoliuciją, kinas, literatūra ir filosofija pažadino Prahos pavasarį, Adomo Mickevičiaus pjesių draudimas – studentų bruzdėjimus Lenkijoje 1968-aisiais. Didžioji Centrinės Europos tragedija, sakė rašytojas, yra ne Rusija ir jos politika, o pasikeitusi Europa, kurios desperatiškai, to dar nesuprasdamas, prieš mirtį šaukėsi Vengrijos naujienų tarnybos direktorius 1956-aisiais, į Budapeštą jau įriedant sovietų tankams.

Auklėti ir pabrėžti Vakarų Europos moralinį nuosmukį pokomunistinėse valstybėse populiaru iki šiol. Tačiau politinis kontekstas šiandien jau visai kitas. 1991-aisiais tuometė Čekijos ir Slovakijos federacija, Lenkija ir Vengrija pasirašė Višegrado grupės steigimo deklaraciją, kuria buvo numatyta aktyviai bendradarbiauti, siekiant spartesnės integracijos į Europos Sąjungą. „Grįžimui į Europą“ pasisekus, regiono valstybės pasuko savais pragmatiniais keliais ir vis dažniau būtent Vakarų Europai ir Europos Sąjungai kyla pagrįstų abejonių dėl pastaruoju metu pastebimai sušilusių ir atviresnių šių šalių santykių su tarptautinėje arenoje dėl karo Ukrainoje vis labiau izoliuojama Rusija.

Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos politikai nuolat viešai primena apie ES sankcijų Rusijai žalą ir būtinybę jas atšaukti. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad įvedusi šias sankcijas ir apribojusi prekybą Europa „šovė sau į koją“. Panašios pozicijos laikosi ir Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, pabrėždamas, kad jos turi būti atšauktos nedelsiant. Visos šios trys valstybės nesutiko ir su sankcijų griežtinimu, krizei Ukrainoje pasiekus aukščiausią tašką.

Aukščiausi Čekijos ir Slovakijos vadovai kartu su Graikijos ir Kipro politikais planuoja dalyvauti ir Maskvoje gegužę vyksiančiame Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime bei kariniame parade. Apie tai bent jau pranešė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Esą iš viso gegužės 9-ąją laukiama 26 užsienio šalių vadovų, o keturi jų atvyks iš Europos Sąjungos.

Šių metų vasarį penkerius metus Vengriją valdantis ministras pirmininkas V.Orbanas Budapešte priėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Vengrija tapo vienintele Europos valstybe, pakvietusia Rusijos vadovą oficialaus vizito po 2014-ųjų liepos, kai virš Ukrainos separatistų kontroliuojamos teritorijos buvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas. Vizito metu pasirašyti svarbūs ekonominiai susitarimai. Vengrija buvo viena svarbiausių partnerių Rusijos plėtojamame „Pietų srauto“ dujotiekio projekte, tačiau jam žlugus Kremlius paskelbė apie planuojamą naują dujotiekį per Turkijos teritoriją. Atvykęs į Budapeštą V.Putinas sutarė į jį įtraukti ir Vengriją.

Tokia įvykių eiga gerokai atšaldė Vengrijos ir JAV santykius. Senatorius Johnas McCainas savo kalboje Senate V.Orbaną išvadino su V.Putinu į vieną lovą gulančiu neofašistu. V.Orbanas tuomet senatoriui atsikirto pavadindamas jį fašistu ekstremistu ir pabrėždamas, kad šalies suverenitetui dėl tokių pareiškimų iš užsienio kyla pavojus.

Naujausios žinios iš šios jau daug metų dėl autoritarinių tendencijų Europos Sąjungos kritikuojamos valstybės – apie 10 mlrd. eurų vertės paskolą iš Kremliaus, suteiktą Pakšo branduolinei elektrinei finansuoti. Ją statys ir Rusijos valstybinė bendrovė „Rosatom“. Neabejojama, kad šis projektas dar labiau suartins Vengrijos politinį elitą ir Kremlių. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto šį sandorį jau įvardijo kaip „amžiaus susitarimą“.

Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl Vengrijos sprendimo pasirašyti sutartį neatlikus viešųjų pirkimų procedūros, tačiau galiausiai šalis vis dėlto gavo leidimą Pakšo branduolinei jėgainei vežtis branduolinį kurą iš Rusijos. Jėgainę Vengrijoje statyti norėjo ir prancūzų bei japonų įmonės, tačiau buvo pasirinkta būtent „Rosatom“. Analitikai pabrėžia, kad Pakšo branduolinės jėgainės projektas – planas laimėti jau 2018-ųjųrinkimus. Esą valdančioji „Fidesz“ partija ir V.Orbanas taip aprūpino šalį elektros energija.

V.Putinui lankantis Budapešte, per 2 tūkst. protestuotojų susirinko į antirusišką protesto mitingą. „Pilietinių visuomenės grupių persekiojimas, korupcija ir oligarchų penėjimasis rodo, kad mes vis labiau artėjame prie Rusijos modelio ir tolstame nuo europietiškojo“, – sakė vienas mitingo organizatorių opozicionierius Gaboras Vago.

Tačiau šis mitingas tebuvo balsas tyruose, nes V.Orbanas ir jo vadovaujama partija „Fidesz“ Vengrijoje išlieka populiarumo aukštumose. Pernai vykusiuose parlamento rinkimuose „Fidesz“ surinko 44,5 proc. rinkėjų balsų ir pelnė konstitucinę daugumą – 133 iš 199 vietų.

Šiek tiek daugiau nei du penktadaliai balsų ir daugiau nei du trečdaliai parlamento vietų? Tai tapo įmanoma įvedus naująją rinkimų sistemą, kuri, akivaizdu, labai palanki valdančiajai partijai. Po šios reformos parlamento narių skaičius sumažintas nuo 386-ių iki 199-ių, neliko ir antrojo rinkimų turo, nebesvarbus tapo rinkėjų aktyvumas, o daugiausiai balsų surinkusiai partijai kone garantuojama dauguma.

Prieš rinkimus Vengrija sulaukė kritikos ir iš rinkimų eigą stebinčios ESBO organizacijos. Pasak jos atstovų, televizijos kanalai aiškiai palaikė „Fidesz“, o opozicijai nesuteikė tinkamos galimybės parodyti save. Neįvyko ir prieš rinkimus įprasti debatai – „Fidesz“ atstovai tiesiog atsisakė juose dalyvauti.

Dalyvauti šiuose rinkimuose pirmą kartą turėjo galimybę ir užsienio valstybėse gyvenantys vengrai, kurie dabar gali supaprastinta tvarka gauti ir pilietybę. Tokių yra tikrai nemažai: po Pirmojo pasaulinio karo pasirašius Trianono sutartį Vengrija buvo gerokai „apkarpyta“ ir gausios vengrų tautinės mažumos susikūrė bene visose kaimyninėse valstybėse – Slovakijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Ukrainoje ir kt. Šiandien iš viso suskaičiuojama apie 2,2 mln. pasienyje su Vengrija gyvenančių vengrų. V.Orbano diasporos politika dažnai lyginama su V.Putino – šis taip pat nevengia tautiečiams užsienyje dalyti rusiškų pasų.

Galimybės balsuoti iš viso pageidavo per 200 tūkst. žmonių. Parlamento rinkimuose galiausiai dalyvavo tik 125 tūkst. Tačiau tie, kurie šia proga pasinaudojo, dosniai už ją „atsidėkojo“ valdantiesiems – šiuos palaikė net 96 proc. užsienio vengrų. Iš viso „Fidesz“ rinkimuose pelnė 8 proc. mažiau balsų nei 2010-aisiais, tačiau naujoji, pačių valdančiųjų priimta rinkimų sistema lėmė, kad vietų skaičius parlamente sumažėjo tik 1,3 proc.

Tokia politinė padėtis iš esmės dar bent ketveriems metams įteisina visišką V.Orbano ir jo vadovaujamos partijos „Fidesz“ vienvaldystę su galimybe koreguoti šalies Konstituciją. 2011-aisiais priimta naujoji šalies Konstitucija sulaukė didelės kritikos bangos iš ES. Iki V.Orbano šalyje galiojo 1949 m. priimta ir 1989 m. tik pakeista Konstitucija. Tai buvo paskutinis dar komunizmo laikotarpiu priimtas ir vis dar galiojęs dokumentas.

Kontroversijų sukėlė naujojo pagrindinio įstatymo turinys: Europos Komisija išreiškė susirūpinimą dėl pakeistos centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo, žiniasklaidos laisvės. Negana to, po metų Konstitucija vėl buvo pildoma. Iš viso tai daryta net penkis kartus.

Šįkart joje griežtai buvo apibrėžta šeimos samprata, apribota rinkimų kampanija, pakeista studijų tvarka, uždrausta vengrų tautą įžeidžianti kritika, apribotos Konstitucinio teismo galios. Į pagrindinį šalies dokumentą taip pat įtrauktas straipsnis, kad benamiai už miegojimą viešose vietose baudžiami baudomis arba laisvės atėmimu.

Pernai V.Orbanas galiausiai pareiškė, kad siekia kurti neliberalią valstybę, paremtą nacionaliniais pagrindais ir darbu. Kaip sektinus pavyzdžius premjeras nurodė Rusiją, Turkiją ir Kiniją. Premjero nuomone, pasaulinė ekonomikos krizė parodė, kad liberalios demokratijos negali išlikti konkurencingos. Tokiai vizijai esą nekliudo ir narystė ES.

Akivaizdu, kad Vengrijoje V.Orbanas turi laisvas rankas elgtis kaip tinkamas. Pernai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie gimtajame premjero miestelyje Felšute kylantį naują futbolo stadioną. Naujas puošnus stadionas, kainuosiantis 17 mln. dolerių, vienu metu galės priimti per keturis tūkstančius žiūrovų. Tačiau užpildyti visas vietas varžybų metu gali būti sudėtinga, nes visame miestelyje iš viso gyvena tik 1,8 tūkst. gyventojų. Bet tai nė motais V.Orbanui, kuris, be kita ko, yra pagarsėjęs futbolo fanas. Statybų darbus vykdo gero premjero bičiulio ir miestelio mero vadovaujama statybų bendrovė.

Vengrijos premjero išmintu prorusišku keliu žengia ir prieštaringai vertinamas Čekijos prezidentas M.Zemanas. Tiesa, tokio populiarumo ir vienvaldystės Čekijoje jis toli gražu nėra pasiekęs. Pernai minint 25-ąsias Aksominės revoliucijos metines, tūkstančiai čekų prezidentui rodė raudonas korteles, kurios futbolo aikštelėje reiškia pašalinimą, o kai kurie svaidė ir kiaušinius, vienas kurių netyčia pataikė į Vokietijos prezidentą. Tokius protestus paskatino nuolatiniai šalies vadovo pareiškimai, kad jis palaiko V.Putiną, o karas Ukrainoje esąs pilietinis konfliktas.

Čekijos prezidentas taip pat yra išdėstęs nuomonę, kad Europa turėtų pripažinti Krymą Rusijai, nes tai jau esąs įvykęs faktas. N.Zemanas taip pat interviu rusų kalba Pirmajame Rusijos televizijos kanale kritikavo ES sankcijas, Arsenijų Jaceniuką vadino karo premjeru, dalyvavo buvusio KGB agento, dabar „Rusijos geležinkeliams“ vadovaujančio Vladimiro Jakunino organizuotame renginyje. V.Jakuninas yra įtrauktas į juodąjį JAV sąrašą ir jam uždrausta įvažiuoti į šią šalį. Tačiau M.Zemanas jį laiko „draugu nuo senų laikų“.

Beje, pagrindiniai prezidento vadovaujamos partijos finansiniai rėmėjai per rinkimus buvo Čekijos „Lukoil“ vadovas Martinas Nejedly bei lobistas Miroslavas Sloufas, tarpininkavęs degalų tiekimo sandoriui tarp „Lukoil“ ir Bratislavos oro uosto. Čekijos žiniasklaida praneša, kad jie buvo pagrindiniai prezidento rinkimų kampanijos patarėjai.

Kaimyninėje Slovakijoje simpatijos Rusijai bei jos vadovui mažiau ryškios, tačiau taip pat pastebimos. Ministras pirmininkas Robertas Fico dar pirmosios kadencijos pradžioje 2006-aisiais apibrėžė viziją pastebimai pagerinti santykius su Rusija ir apeliavo į „slavų solidarumą“, kuris buvo itin svarbus slovakų tautinio atgimimo metu XIX a. Dėl to R.Fico, pavyzdžiui, kritikavo Gruziją, kuri, anot jo, išprovokavo karą su Rusija. Jis viešai neišreiškė pozicijos ir dėl Krymo okupacijos, nors oficialiai Bratislava ir pasmerkė šį tarptautinės teisės pažeidimą. Pastaruoju metu premjeras nevengia Europai nuolat priminti apie sankcijų Rusijai žalą.

Dovaidas Pabiržis

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako buvęs Europos Parlamento narys filosofas Leonidas Donskis.

VEIDAS: 1984 m. Milanas Kundera save esė rašė apie per prievartą nuo Vakarų civilizacijos atplėštos Centrinės Europos tragediją. Po 30 metų tarptautinė ir vidinė šių valstybių – Čekijos, Slovakijos, Vengrijos padėtis visiškai pasikeitė, tačiau regionas lyg ir pats savanoriškai krypsta į Rytus. Kas, jūsų manymu, tai lėmė?

L.D.: Dramatiškas paradoksas yra tas, kad lyderystės krizė, kurią mes konstatuojame visoje Europoje, sakydami, kad trūksta stiprių figūrų, galinčių susidoroti su iššūkiais, ypač skaudžiai palietė Vidurio Europą. Kontrastai tikrai didžiuliai. Po Vaclavo Havelo, kuris buvo kilni asmenybė, su šimtaprocentiniais demokrato impulsais, epochos matomas siaubingas čekų politinės klasės skurdas. Po to atėjo Vaclovas Klausas, kuris, švelniai tariant, atrodė kaip kuriozas. O Milošas Zemanas atrodo jau kaip visiškas vargas ir nelaimė. Deja, Vidurio Europoje vienas po kito ėmė dygti dešinieji populistai – Vladimiras Mečiaras Slovakijoje, o dabar Viktoras Orbanas Vengrijoje. Tai didelė nelaimė, kuri dabar suduoda smūgį šioms šalims.

Adamas Michnikas jau anksčiau pastebėjo liūdną tendenciją Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kurią jis pavadino antikomunistiniu autoritarizmu. Ši tendencija niūriai palietė Slovakiją ir ypač liūdnai atsiliepė Vengrijai.

VEIDAS: Kodėl, jūsų manymu, nutiko būtent taip?

L.D.: Sunku pasakyti, kas įvyko. Viena vertus, gyvenimo pagreitėjimas bei tam tikra Vakarų komforto ir stipresnės ekonomikos banga galėjo neutralizuoti ar net ištrinti atminties jautrumą, kuris buvo labai svarbi politinės kultūros dalis. Persijungimas į vakarietišką režimą iš dalies atbukino daugelio politikų politinę klausą. Kita vertus, paaiškėja, kad nebuvo realių didžiųjų figūrų sekėjų. Vengrijoje liberalias ir demokratines permainas vykdė partija, kurios dabar net nėra žemėlapyje, – Liberalų partija, kuriai priklausė garsiausi vengrų intelektualai, rašytojai. Paklauskite, kur dabar šie žmonės.

Dramatiškai pasikeitė politinis žemėlapis. Ta karta, kuri po Berlyno sienos griuvimo kūrė demokratinę revoliuciją, iš politikos pasitraukė. Jie grįžo į kultūrą, kai kas pasuko į verslą. V.Havelo aplinkos žmonės Čekijoje dabar yra mažuma, o kitose šio regiono valstybėse tokių politikų iš viso neliko. Lietuvos politinis peizažas keitėsi daug mažiau, mes turime tam tikrą perimamumą. Jokio perimamumo neliko Vidurio Europos valstybėse, išskyrus Lenkiją. Neliko ir politinės atminties jautrumo, atbuko kai kurie demokratiniai impulsai ir radarai, kurie reaguotų į grėsmes. Iš čia – gana buka reakcija į Rusiją ir jos politiką, kuri byloja, kad Višegrado, kaip klubo, idėja yra palaidota. Šiandien Baltijos valstybėms daug artimesnė Didžioji Britanija ir Švedija nei kai kurios Vidurio Europos šalys.

Šis atbukimas atvedė ir tolimąją dešinę. Vengrijoje – tai „Jobbik“, kurią „Fidesz“ kartais nemaloniai toleruoja ir su ja flirtuoja. Bulgarijoje, kuri irgi yra NATO ir ES narė, įsitvirtino beveik fašistinė partija „Ataka“. Mūsų šalyje kraštutiniai nacionalistai yra labiau komiški personažai, o čia jie tapo politinės scenos dalimi. Tuo, be abejo, žaidžia ir Rusija, meistriškai skaldydama sąjungininkus. Padėties nedramatizuoju, bet šio regiono problemos palengvino Rusijos skaldymo ir valdymo taktiką.

VEIDAS: Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse politinė atmintis, okupacija išlieka labai svarbi politikoje. Jei kalbame apie Vidurio Europą, juk ten tokie įvykiai, kaip Prahos pavasaris ar Vengrijos revoliucija, vyko vėliau nei, pavyzdžiui, partizaninis karas Lietuvoje. Kaip atsitinka, kad vienose valstybėse politinė atmintis išlieka svarbi, formuoja politines takoskyras, o kitur tai gali visiškai užsimiršti?

L.D.: Mūsų dienomis, prisimenant Napoleoną Bonapartą, yra sakoma, kad geografija – tai likimas. Bet, žinote, nebūtinai. Esame pavojingai arti Rusijos, bet ES ir NATO faktoriai mūsų padėtį gerokai švelnina. Fiziškai nuo Rusijos šios šalys yra toliau, bet jos yra arti Ukrainos ir nereaguoja taip, kaip turėtų reaguoti. Mano paaiškinimas galėtų būti tik vienas – jos didenybė korupcija. Tai reiškia, kad Rusijos vykdoma korumpavimo politika, kuri net kurį laiką buvo sėkminga ir Vakaruose – Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, neabejotinai palietė Vidurio Europą. Viena priežasčių galėtų būti ta, kad šių šalių politinė klasė yra labai neatspari korupcijai. Ši nebūtinai yra tiesioginė ir gali būti organizuojama taip, kad turėtų šaliai palankių kontraktų pavidalą.

Kita priežastis gali būti ir tam tikra politinės klasės fragmentacija bei provincializacija. Bet nemanykime, kad tai yra konstantos, – tie dalykai kinta. Vidurio Europoje, be to, dramatiškai suprastėjo politikai.

VEIDAS: O kur tuomet visuomenė? Lietuvoje karas Ukrainoje sukėlė daug pilietinių iniciatyvų, kurių matome bene kiekvieną dieną.

L.D.: Jaunystėje mano karta, ypač roko muzikos ir tokių grupių kaip „Locomotiv GT“ ar „Omega“ dėka, laikė Vengriją Vakarais. Kur visa tai dingo? Labai prastą vaidmenį suvaidino V.Orbanas, kuris privertė daug jaunų žmonių nusivilti ir emigruoti. Kadangi tai nuosavas autokratas, o ne „padovanotas“ rusų ar „atskridęs iš Marso“, tai nusivylimas ir politinė apatija Vengrijoje padarė labai liūdną darbą. Nusivylimas savo šalimi ir atviros sienos Europoje yra toksiškas mišinys. Masė vengrų emigravo, o nusivylusi emigruoja aktyvioji visuomenės dalis, kuri myli savo šalį, yra patriotiška, pilietiška, gabi.

Be to, šiose šalyse didžiulę įtaką politikai darė literatūra ir kultūra apskritai, bet tie dalykai dingo. Kultūros žmonių įtaka politinei klasei šiandien yra nulinė. Supraskite teisingai, tai nereiškia, kad tie žmonės turi lipti ant „bačkos“ ar kurti pseudopartijas, bet normalioje visuomenėje turi egzistuoti tam tikrų idėjos žmonių, kurie nėra apolitiški, autoritetas. Atėjo prasto lygio politikos banga – tai technokratizmas, korupcija, nusiraminimas ir tam tikri ES teikiami malonumai.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...