BFL

Žmonės sugrįžta į teatrus, koncertus, muziejus ir koncertų sales.

17

Tiek procentų daugiau žiūrovų pernai, palyginti su 2014 m., sulaukė šalies teatrai.

6,6

Tiek tūkstančių spektaklių pernai parodyta Lietuvos teatruose.

13

Tiek tūkstančių daugiau klausytojų pernai, palyginti su 2014 m., lankėsi koncertuose.

74

Tiek koncertų mažiau pernai surengė šalies koncertinės organizacijos.

9

Tiek procentų didesnes pajamas pernai, palyginti su 2014 m., surinko šalies kino teatrai.

1,2

Tiek kartų vienas Lietuvos gyventojas 2015 m. vidutiniškai lankėsi kino teatruose.

4

Tiek procentų daugiau lankytojų pernai, palyginti su 2014 m., sulaukė šalies muziejai.

363

Tiek tūkstančių lankytojų pernai sulaukė šalies muziejų lyderis – Trakų istorijos muziejus.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Prieš 360 metų prasidėjo didysis ir pergalingas Rusijos žygis prieš jungtinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Jo pasekmės Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tautoms buvo tragiškos: rusų pergalės ne tik atvėrė kelią okupuoti Vilnių, bet ir palaidojo ukrainiečių valstybės susikūrimo viltį.

1654 m. gegužės 13 d. iš Maskvos ATR sienos link pajudėjo pirmieji Rusijos kariuomenės pulkai. Šiam žygiui rusai mobilizavo neįtikėtinas pajėgas – tris armijas ir neseniai Rusijos valstybės dalimi tapusios kairiakrantės Ukrainos kazokų korpusą. Iš viso beveik 100 tūkst. gerai ginkluotų karių.
Jau tada karui pateisinti pasitelkta ideologinė propaganda. Rusija tikino, kad šalis eina kariauti siekdama ne užgrobti naujas teritorijas, o apginti ATR gyvenančių stačiatikių teises. Išvertus į šiandienos kalba, tai skambėtų “ateiname ginti rusakalbių”.
Pretekstą tam suteikė ne kas kitas, o garsusis ukrainiečių etmonas Bochdanas Chmelnickis, pakėlęs maištą už kazokų laisvę prieš didžiąją dalį Ukrainos valdžiusią ATR.
B.Chmelnickio sukilimo nusilpninta Lietuvos ir Lenkijos valstybė rusams priešpastatyti tegalėjo tik apie 40 tūkst. karių.
Lietuvių ir lenkų kontroliuojamos tvirtovės pasidavė viena po kitos. Birželio pabaigoje buvo pasiektas pirmas ir pagrindinis žygio tikslas – lietuvių karių būrio saugoma Smolensko tvirtovė.
Pasidavė rusų smūgiams tvirtovė jau rudenį – rugsėjo pabaigoje. Šiek tiek anksčiau rusams vartus atkėlė Mogiliovas, Homelis, be mūšių buvo atiduotas Polockas. Ko gero, ilgiausiai laikėsi Vitebskas – į jį rusai įžengė tik prasidėjus žiemai.

Krauju užpylė Vilnių
1654 m. kampanijos rezultatas – atviras kelias į Lietuvos sostinę. 1655 m. Vilnius pirmą kartą “susipažino” su rusais. Miestas paskendo liepsnose, gatvėse vyko skerdynės ir plėšikavimas.
Lietuvos istoriko Alfredo Bumblausko knygoje “Senosios Lietuvos istorija 1009–1795″ cituojamas 1655 m. Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus laiškas atskleidžia vilniečių patirtus išgyvenimus. Laiške taip pat kalbama ir apie Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus Romanovo vizitą į Vilnių.
“Priešas jokio amžiaus, jokios lyties nepagailėjo, bet visur ir viską žudynėmis ir krauju užpylė, tačiau ypač Tėvų Bernardinų bažnyčią, į kur minia buvo suplūdusi kaip į talpiausią prieglobstį. Kitą dieną netikėtai atvyko pats caras ir dėl pamatytų gatvėse nepalaidotų lavonų pašiurpo. Ir nors įsakė palaidoti, bet tiek pat žmonių rengė laidotuves, kiek valdovo akys viešumoje nesusidūrė su nieko. Taip daugybė privačių namų ir rūsių atiteko numirėliams”, – rašė J.Tiškevičius.
Panašiai rusai elgėsi ir likusiose užgrobtose žemėse – plėšė ir degino. Kaunas, pasak amžininkų, po rusų vizito atrodė ne ką geriau nei Vilnius. “(Bažnyčių) altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti”, – liudijo amžininkai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Ir vaikams, ir suaugusiems bene įdomiausios ekskursijos, atskleidžiančios įvairių amžių autentiką, kai viską galima patirti savo kailiu: išbandyti įvairius amatininkų darbus, pasimatuoti šarvus ir susikauti riterių turnyre, kelionės metu atsipūsti tikroje vienuolio celėje ar ragauti tokių patiekalų, kuriuos savo paveiksluose tapydavo įvairių epochų genijai. Tokias pramogas galima išbandyti tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse.

Tikriausiai dažnas mūsų pagalvoja, kaip būtų įdomu bent trumpam persikelti į praėjusius amžius ir išbandyti skirtingo laikmečio įvairių profesijų bei socialinių sluoksnių žmonių kasdienybę. Nors skamba gana keistai, šiandien tai įmanoma ir be fantastikos knygose aprašytų kelionių laiku. Tiesa, į visus pojūčius įsijausti nepavyks, nes šiais laikais niekas nešliūkštelės ant galvos naktipuodžio turinio, po nuostabaus grožio barokinę šukuoseną, primenančią gracingą burlaivį, nešmirinės utėlės ir kiti parazitai, piratų škunoje niekas neiškarš kailio, jei netinkamai atliksite paskirtą užduotį, ir, aišku, riterių turnyre nereikės padėti galvos ar tvarstytis pavojingų žaizdų. Šiandieniniam pramogautojui iš praėjusių rekonstruotų amžių liko tik romantika, nuotykis ir teigiamos emocijos.
„Istorinė rekonstrukcija skirta dviem tikslams: pirmiausia gyvoji istorija leidžia labiau suprasti istorinę buitinę tiesą, kokios buvo žmonių kasdieninės veiklos – amatai, karyba ar menai, nes dauguma istorikų ir archeologų labiau nagrinėja tik didesnius socialinius ar politinius įvykius, o antras tikslas – gyvosios istorijos pristatymas bei edukacinė veikla. Istorija interaktyviai pristatoma publikai, kad žmonės gyvai pamatytų ir kartu sužinotų kažką naujo”, – sako brolijos „Viduramžių pasiuntiniai” vadovas Karolis Jankauskas.

1. Viduramžių mūšiai Lietuvoje ir užsienio šalyse
Tie, kurie varvina seilę žiūrėdami istorinius filmus apie viduramžius, turėtų susigundyti gyvai pamatyti, kaipgi vyko tie riterių turnyrai, patys pajusti, ką reiškia apsirengti apie 30 kg sveriančius šarvus ir bent pusdienį pamosuoti 1,5–2,5 kg svorio kalaviju. Ką jau kalbėti apie gracingą, pagal taisykles vykstančią kovą ar jodinėjimą specialiai parengtu žirgu.
Pasak K.Jankausko, riterių turnyrus galima pamatyti ir Lietuvoje organizuojamuose renginiuose, tokiuose kaip gegužę vykstanti Kauno Hanzos šventė, Viduramžių šventė Trakų pusiasalio pilyje, taip pat Lietuvos kariuomenės vado tarptautiniame riterių turnyre, Neringos gyvosios archeologijos dienose, Naisių vasaros festivalyje ir pan. Lietuvių riteriai dalyvauja ir užsienio šalių renginiuose – Žalgirio mūšio minėjime Lenkijoje, Griunvaldo lauke, Italijos, Estijos, Latvijos ir kitų šalių organizuojamuose renginiuose.
Beje, jei yra galimybė – tinkama vieta ir laiko tarp turnyrų, norintys žiūrovai gali pasimatuoti ir šarvus, nukaltus pagal autentiškus senovės radinius. „Medžiagos naudojamos kaip ir istoriniuose daiktuose, o savybės labai artimos originalui”, – tvirtina K.Jankauskas.
Beje, riterių apranga, kokybiški ir puošnūs šarvai ar ginklai, kurie senovėje buvo prabangos dalykas, ir šiandien yra brangus malonumas. Standartiniai riterių šarvų komplektai, kuriuos naudoja „Viduramžių pasiuntiniai”, kainuoja apie 10–15 tūkst. Lt, o kalavijai, atsižvelgiant į dekorą, – nuo 500 Lt.

2. Viduramžių rūmų damos, šokiai ir muzika
Ne viename viduramžių literatūros kūrinyje nemažai dėmesio skiriama dvaro damoms ir romantiškai meilei, kuriai įžiebti pakakdavo žvilgsnio ar pamestos skepetaitės. To užtekdavo, kad riteriai patrauktų į didvyriškus žygius. Besidomintiems moters gyvenimu viduramžiais verta apžiūrėti autentiškus atkurtus apdarus, pasiklausyti senosios muzikos grupės „Ambera” atliekamų viduramžių kūrinių ar pasimokyti pilies menėje šokti gracingus šokius. Įdomu pasistudijuoti ir tų laikų šokio meno, ir kostiumo istoriją.
Atkreiptinas dėmesys, kad viduramžių moters kostiumas šiandien kainuoja nuo kelių šimtų (paprastos kaimietės drabužiai) iki kelių tūkstančių litų (rūmų damos apdarai), – kaina priklauso nuo medžiagų, siuvinėjimo bei rekonstruotos juvelyrikos.
Lietuvoje pasiklausyti viduramžių muzikos bei pamatyti šokius galima jau daugelyje festivalių ir renginių.

3. Viską išbandyti pačiam: žiesti puodus, kirpti avį, pažinti žolynus
Gyvosios istorijos dienos skirtos ne tik parodomiesiems išdidžių riterių ir jų puikiųjų damų pasirodymams. Ne mažiau įdomu pasidairyti ir po paprasto žmogaus buitį, sužinoti apie amatus, kurių daugumą nunyko, tačiau buvo prikelti entuziastų. Lietuvoje vyksta daug renginių, kuriuose puoselėjami senieji amatai: Gyvosios archeologijos dienos, senovės baltų religinės bendrijos „Romuva” stovyklos, alternatyviosios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivaliai „Mėnuo Juodaragis” bei daugybė kitų.
Su senaisiais amatais neretai galima susipažinti ir Rumšiškių buities muziejuje, Arklio muziejuje Anykščių rajone, etnografinėse sodybose ir regionų muziejuose. Čia galima išmokti kepti duoną, pinti vyžas, pasidaryti gintarinį amuletą ar papuošalą ir pan.
Panašius darbus galima išbandyti ir kitų šalių etnografiniuose muziejuose. Beje, tai nėra tik mechaninis amato išbandymas – dažnai net žiedžiant puodą galima sužinoti daug įdomaus.
„Esu pynusi (audusi) tautines juostas, rišusi sodus, savo rankomis siuvusi tautinį drabužį, kalusi žalvarinį žiedą. O kiek vainikų nupinta, sutartinių dainuota, liaudiškų šokių pagrota ir sušokta – visa tai padeda dar labiau pajusti tautinę dvasią, senąsias protėvių vertybes. Taip mokausi suvokti pasaulio santvarkos tobulumą per raštus, simbolius, kuriuos pinu ar kalu ant žiedo. Pasinėrimas į tą senovės ritualą padeda suvokti savo tęstinumą, suvokti save kaip amžinos žmonijos grandies dalį. Taip ugdoma pareiga pratęsti tai, kas vertinga ir amžina, saugoti tradicijas, puoselėti vertybes”, – pasakoja fotografė ir psichologė Giedrė Rein.

4. Įsijausti į Napoleono armijos pėstininko vaidmenį
Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje rekonstruojami ne tik viduramžiai ar senieji amatai – neretai istorikai ir entuziastai atgaivina ir gyvąją karo istoriją. Pavyzdžiui, karo istorijos klubas “Fuzilierius” rekonstruoja Napoleono Bonaparto armijos pėstininko gyvenimą, buitį, aprangą, ginkluotę. „Patys drabužius siuvam pagal autentiškus išlikusius brėžinius ir uniformas, kurios saugomos muziejuose, o muškietas, karabinus, titnaginius šautuvus perkam iš Kanados, Indijos, Vokietijos, Lenkijos gamintojų. Malonumas nėra pigus – šautuvas kainuoja nuo 1,5 tūkst. iki 5 tūkst. Lt, visas uniformos komplektas – irgi apie 5 tūkst. Lt”, – pasakoja karo istorijos klubo “Fuzilierius” vadovas Egidijus Šliaužys.
Pasak jo, Napoleono armijos mūšius galima pamatyti ir Lietuvoje. Sausio mėnesį Rumšiškių liaudies buities muziejuje vyks renginys, skirtas Napoleono armijos atsitraukimui per Lietuvą, o birželio mėnesį bus rekonstruotas Deltuvos mūšis tarp prancūzų ir rusų armijų.
Klubas dalyvauja ir Lietuvoje, ir kitose šalyse vykstančiuose atkurtuose mūšiuose. Pavyzdžiui, klubo nariai spalio mėnesį dalyvavo Leipcigo mūšio 200 metų minėjime, į kurį suvažiavo apie 7 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio.
Beje, Lietuvoje veikia ne vienas karo istorijos klubas – jų yra ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, ir Ukmergėje.

Žinomi Lietuvos žmonės, darbo valandų neskaičiuojantys savo srities profesionalai, randa laiko ir pomėgiams, kurie ne tik suteikia jiems pasitenkinimo, bet ir turi išliekamąją vertę.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai dirba svarbų darbą, tačiau randa laiko save įprasminti ir veikloje, neturinčioje nieko bendro su jų profesija. Štai plastikos chirurgas Darius Radzevičius fotografuoja ir yra surengęs ne vieną savo darbų parodą, advokatė Jūratė Zabielaitė tapo portretus, kuriuos taip pat pristato parodose. Tapybos darbų parodą „Susapnuoti paveikslai“ neseniai surengė ir kino režisierius Algimantas Puipa. Tapyti jis pradėjo vos prieš metus, tačiau taip užsidegė nauju pomėgiu, kad kartais per dieną nutapo net po tris keturis peizažus. O štai buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas, diplomatas Mečys Laurinkus pasinėrė į romanų rašymą.
Beje, ir daugiau politikų, verslininkų, žinomų visuomenės veikėjų yra atradę rašytojo gyslelę. UAB Ūkio banko investicinės grupės prezidento Vladimiro Romanovo eilėraščiai pernai sugulė į poezijos knygą rusų kalba „Vienišo sfinkso apmąstymai“. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas pernai išleido jau antrą poezijos rinkinį „Nugalėję lygumas“. „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas rašo maldas ir dvasines nuostatas, kurias išgyvena kaip savo būseną. Be to, jam kilo idėja Prienų rajone esančiame Vazgaikiemio kaime įkurti Visuomenės harmonizavimo parką.
Ko kūryboje ieško ir ką atranda verslininkai, politikai, medikai, teisininkai?

Medikas rengia fotografijų parodas

Plastikos chirurgas D.Radzevičius pasakoja fotografavimu užsikrėtęs dar vaikystėje. Mat jo tėvai daug keliaudavo ir stengdavosi fotoaparatu užfiksuoti kuo įvairesnių vaizdų, paskui patys ryškindavo nuotraukas. Dažnai su „Ąžuoliuko“ choru koncertuodamas užsienio šalyse, vėliau pažintinėse kelionėse D.Radzevičius taip pat nepaleisdavo iš rankų fotoaparato, tačiau išsamiau menine fotografija pradėjo domėtis prieš aštuonerius metus.
„Peržiūrėjęs bičiulio Mariaus Jovaišos nuotraukas, pastebėjau, kad daugelį dalykų matau kitaip. Tada pradėjau skaityti literatūrą, gilintis į kompoziciją, technines detales, lankytis fotografijų parodose. Taip fotografavimas išaugo į didelį pomėgį“, – prisimena D.Radzevičius. Ir priduria, kad apie jo hobį žinojusi Palangos vasaros skaityklos vedėja Vanda Kliučininkienė pasiūlė surengti fotografijų parodą.
Atsiklausęs Lietuvos fotografų klubo prezidento Jono Staselio nuomonės, ar gali savo darbus rodyti, ir sulaukęs dar vieno paskatinimo, D.Radzevičius pirmajai parodai „Miestai“ atrinko gražiausias akimirkas, užfiksuotas įvairiose pasaulio šalyse. Praėjus metams po 2005 m. Palangos vasaros skaitykloje eksponuotos parodos, chirurgas sudėliojo darbus antrai ekspozicijai „Gamtos siesta“. Beje, tuo pačiu metu VU Santariškių klinikų Vaikų ligoninės ortopedijos skyriuje, kuriame dirba, iškabino fotografijų ciklą „Pasaulio vaikai“.
„Norėjau, kad mažieji pacientai pamatytų kitokios spalvos, kitaip gyvenančius vaikus. Be to, paroda pagyvino ligoninės aplinką. O į Palangos vasaros skaitykloje rengiamas ekspozicijas labai malonu sukviesti draugus, kolegas, artimuosius. Ta proga susitikti su jais, padovanoti savo darbų“, – atskleidžia D.Radzevičius.
Pirmąsias ekspozicijas surengęs iš kelionėse užfiksuotų vaizdų, dabar medikas iš anksto apgalvoja parodos temą, jai ruošiasi ir bando pagauti tam tikrus kadrus. Pavyzdžiui, sumanęs parodyti Šventosios grožį įvairiais metų laikais laukė, kol saulė pasisuks tam tikru kampu ar kol prisnigs.
„Taip dažnai, kaip norėčiau, negaliu išeiti, pavyzdžiui, į Vilniaus senamiestį pagaudyti kadrų, tačiau kelionėse visada fotografuoju. O namie fotoaparatas stovi matomiausioje vietoje, paruoštas fotografuoti, kad bet kada galėčiau nuspausti mygtuką“, – prisipažįsta chirurgas.
Fotografavimą jis vadina poilsiu, atgaiva sielai ir savotišku medžiotojo instinktų patenkinimu. Mat žvelgiant pro stikliuką ir bandant pagauti norimą kadrą kraujas, anot D.Radzevičiaus, užkaista panašiai kaip medžioklėje.

Advokatė tapo klientus, kolegas ir bičiulius

Advokatės J.Zabielaitės pomėgis tapyti portretus taip pat jau išaugo į ne vieną parodą. Prieš ketverius metus ji debiutavo meno srityje, surengdama „Portretinių eskizų“ parodą, o šiuo metu naujais darbais papildyta ekspozicija puošia Lietuvos advokatūros mokymo centro sienas. „Pati nebūčiau išdrįsusi rengti parodos. Pirmaisiais metais net draugams, kolegoms, klientams, kurių portretus tapiau, paveikslų nedovanojau, manydama, kad jie labai prasti. Tačiau tapytojas Audrius Gražys pamatęs mano darbus privertė surengti parodą“, – prisimena J.Zabielaitė.
Advokatė neabejoja, kad nemažai žmonių norėtų rašyti ar tapyti, tačiau bijodami įžeisti profesionalius menininkus to nesiima. „Kiekvieną savo polinkį reikia realizuoti, kad pajustum pilnatvę. Be to, kūryba pradžiugina draugus ir artimuosius“, – įsitikinusi J.Zabielaitė.
Ji pati tapyti pradėjo prieš dešimt metų. Nors nežinojo nei portreto tapymo subtilybių, nei kaip dažus maišyti, tačiau ryžosi pamėginti. Beje, ir dabar advokatė nesivadovauja jokiomis taisyklėmis – tapo taip, kaip jaučia. „Sutikusi žmogų ir bandydama jį pažinti, viduje tarsi nutapau. Tad ir ant drobės perkelti portretą pavyksta lengvai“, – prisipažįsta J.Zabielaitė.
Pirmaisiais metais ji tapydavo kiekvieną savaitę ir portretas gimdavo per dvi tris valandas. Dabar per metus nutapo keturis penkis darbus. „Iš savęs daugiau reikalauju, be to, visus draugus, artimuosius, klientus jau nutapiau, o nepažįstamų žmonių nenoriu piešti, – atskleidžia advokatė. – Man svarbu, kad pleventų sielos ir jausčiau buvimo kartu su pozuotoju prasmę. Užfiksuoju minčių judėjimą veide. Tiesa, negražias praleidžiu, ant drobės perkeliu tik gražiuosius žmogaus bruožus.“
Ji yra nutapiusi Lietuvos advokatų tarybos pirmininką Virginijų Leoną Papirtį, Lietuvos apeliacinio teismą teisėją Algirdas Gailiūną, advokatus Rolandą Galvėną, Rolandą Valiūną, savo tėvą Vytautą Zabielą. Tapydama J.Zabielaitė pažino ir kitų profesijų atstovus – žurnalistą Tomą Dapkų, signatarą Romualdą Ozolą, diplomatą Kęstutį Vaškelevičių, šachmatų trenerį Gediminą Rastenį ir daugelį kitų.

Sukūrė sąlygas visiems pajusti dvasinę pilnatvę

Kūryboje save atrado ir M.Laurinkus. Pasitraukęs iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų ir turėdamas daugiau laisvo laiko jis mintyse pradėjo dėlioti romano siužetą. O rašyti jį pradėjo prieš trejus metus, dar eidamas ambasadoriaus pareigas Gruzijoje. Grįžęs iš diplomatinės tarnybos, užbaigė romaną “Elektra” apie pokarį bei paslaptingos azerbaidžanietės ir lietuvio partizano meilę. “Mane domina tarpukario, pokario ir sovietmečio Lietuvos istorija bei žmogaus dvasinio gyvenimo raida tais laikais. Rašyti mėgau nuo jaunystės, tačiau pasukęs į politiką tam neturėjau laiko”, – sako M.Laurinkus.
Būsimasis diplomatas, studijuodamas lietuvių filologiją, savo kūrybą publikavo Lietuvos pogrindžio laikraštyje “Pastogė”, vėliau kritiniai jo straipsniai buvo spausdinami “Literatūroje ir mene”.
Dvidešimt metų rašymą M.Laurinkus buvo apleidęs, o šiandien tam vėl kasdien skiria laiko. “Beveik baigiau antrą romaną, kurio veiksmas vyksta dabartiniais laikais. Pradėtas jau ir trečiasis. Mano gyvenimo saulė leidžiasi, tad stengiuosi dirbti produktyviai”, – atskleidžia buvęs Saugumo departamento vadovas.
Atsiminimų diplomatas nesiima rašyti, nes memuaristika, jo nuomone, – sudėtingas žanras. “Sukrėsti ir nustebinti galima tik tokiais kūriniais, kaip Balio Sruogos “Dievų miškas”. Šis kūrinys Lietuvos memuaristikoje nepralenkiamas”, – tvirtina M.Laurinkus.
Beje, diplomatas abejoja, ar jau galėtų save vadinti rašytoju, tačiau mano, kad yra pasiekęs tam tikrą lygį ir gali rašyti romanus.
O štai “Senukų” įmonių asociacijos prezidentui A.Rakauskui maldų ir dvasinių nuostatų rašymas – tai bendravimas su nujaučiamais įvykiais danguje ir su realiai regimais žemėje, skleidžiant savo sielos piktąją arba šventąją dvasią. “Užrašau tai, ką išjaučiu kaip aksiomines taisykles. Supratus ir įsisąmoninus jų esmę, keičiasi mano ir kitų požiūris į gyvenimą, didėja sąmoningumas, keičiantis žmonių tarpusavio santykius į gerąją pusę”, – neabejoja verslininkas. Ir priduria savo kūrybos neplanuojantis išleisti. Mat jam rašymas – tai tik priemonė dvasinėms nuostatoms tobulinti.
Vis dėlto A.Rakauskui svarbu, kad kuo daugiau žmonių pajustų dvasinę pilnatvę. Tad Prienų rajone, 160 ha plote, jis įkūrė Visuomenės harmonizavimo parką, kuriame galima ilsėtis ir apsistojus palapinėje, ir keturių žvaigždučių viešbutyje. “Kurdamas verslą jaučiau pareigą padaryti kažką tokio, kas padėtų žmonėms atsikvėpti po savaitės darbų. Vėliau, matant, kaip priešiškai žmonės nusiteikę vienas kito atžvilgiu, subrendo idėja kurti parką, kuriame pati aplinka gerai nuteiktų ir sukeltų viltį, kad mes patys galime viską pakeisti, matydami, kokia graži gali būti mūsų šalis. Į savo šalį visada verta investuoti, jei tik gali daryti tai, kuo visi naudosis”, – apibendrina A.Rakauskas.

BFL

Lietuvoje vis stipriau prigyjantys iš Vakarų atėję visuomeniniai reiškiniai, tokie kaip didmiesčio gyventojų poilsis žaliosiose miestų erdvėse, miestų žaidimai ar kavos išsinešimo kultūra, rodo, kad mūsų visuomenė laisvėja.

Kaskart nusistovėjus gražiems orams nustebina vaizdas pievoje šalia Baltojo tilto – nesuskaičiuojama daugybė žmonių susirenka šioje žaliojoje miesto erdvėje mėgautis saulės voniomis, užkandžiauti, laidyti aitvarus ar tiesiog atsikvėpti ir pasišnekučiuoti su draugais. Pirmiausia prisijaukinę šią pievą, pastaraisiais metais žmonės įsidrąsino prisėsti ir kitose žaliosiose miesto zonose: prigulančių pailsėti ant nupjautos žolytės šiemet netrūksta ir Lukiškių ar V.Kudirkos aikštėje šalia Vyriausybės. Kultūrologas ir rašytojas Vytautas Rubavičius mano, kad ši tendencija rodo lietuvių laisvėjimą.

“Žmonės pradeda jaustis laisvesniais ir elgtis taip, tarsi jiems tos erdvės priklausytų. Anksčiau žaliosios teritorijos būdavo labai prižiūrimos, valdžia jas laikė savo nuosavybe. Tai ne mada, o žmonių išsilaisvinimo, miesto viešųjų erdvių įsisavinimo tendencijos, būdingos Vakarų didmiesčiams – juk ten, kur tik yra laisvesnis žolės lopinėlis, žmonės sėda ir džiaugiasi galimybe pailsėti”, – atkreipia dėmesį V.Rubavičius.

Miesto žaidimai gaivina viešąsias erdves

Anot kultūrologo, išsilaisvinę iš sovietų valdžios, įsisaviname ir dalį demokratinėms visuomenėms būdingų gyvenimo būdo, kultūros apraiškų. Štai sostinės kavinėse jau įsitvirtino proto mūšiai, o dabar braunasi tokie populiariosios kultūros reiškiniai, kaip spontaniški poezijos skaitymai baruose ar viešose erdvėse rengiami “flashmob’ai”, lietuviškai pavadinti žaibiškais sambūriais. “Flashmob’as” apibūdina gatvėje, prekybos centre ar aikštėje iš praeivių staiga susiformavusią žmonių grupę, kuri keletą minučių atlieka kokį nors netikėtą veiksmą, o po jo lyg niekur nieko išsiskirsto. Kauno prekybos centre “Mega” sausį buvo surengta sustingimo akcija: judrioje vietoje kelios dešimtys žmonių staiga sustingo. Tarp skubančių nustebusių praeivių jie atrodė tarsi iš parduotuvių atvilkti manekenai, kurie po sutarto signalo atgijo ir nuėjo savo reikalais. Žaibiško sambūrio tikslas, kad kuo mažiau žmonių sužinotų apie šią akciją, tad jie dažniausiai rengiami per socialinius tinklus.

Tokias akcijas galima priskirti prie vadinamųjų miesto žaidimų, kurių Lietuvoje vis daugėja. “Mokslininkai tokias apraiškas vadina savotiška miestiečių protesto arba miesto prisijaukinimo išraiška, kai žmonės savo buvimu, elgesiu, paverčia miestą savu ir priešinasi biurokratinėms taisyklėms, suvaržymams”, – miesto žaidimų plitimo priežastį aiškinasociologas, kultūros kritikas Artūras Tereškinas.

Kas antrą pirmadienį Lietuvos ir užsienio miestuose vyksta “Burbuliatorius”, kurio metu susirinkę žmonės pučia muilo burbulus ir žaidžia įvairius lauko žaidimus. Vilniuje “Burbuliatorius” jau trečius metus vyksta Lukiškių aikštėje.

“Renginio geografija platėja ir kiekvienais metais prisijungia vis daugiau miestų. Be to, kasmet renginyje atsiranda naujų iniciatyvų. Pernai Kaune startavo sofų vakarai, kai miestelėnai išsineša į Laisvės alėją baldus. Pernai jie tiesiog sėdėjo ant sofų, o šiais metais pradėjo kviesti muzikantus. Matyti, kad “Burbuliatoriaus” dalyviai imasi iniciatyvos mums labai svarbu, nes šio renginio tikslai yra atgaivinti viešąsias erdves mūsų miestuose, suburti miestelėnus smagiam laiko praleidimui ir skatinti iniciatyvas”, – pasakojo viena iš “Burbuliatoriaus” organizatorių, “Laimikis.lt” kūrybinės grupės narė Jekaterina Lavrinec.

Pasak organizatorės, ir Vilniuje “Burbuliatorius” vis kitoks – pirmus metus į jį užsukdavo žonglieriai ir fakyrai, pernai – muzikantai, o šiemet ėmė lankytis “lindy hop” šokėjai. Pasak J.Lavrinec, nors muilo burbulai yra nuolatinis šio “miesto ritualo” elementas, renginio turinys priklauso nuo jo dalyvių. Pavyzdžiui, mažieji “Burbuliatoriaus” dalyviai išrado savo komandinį žaidimą – jie gaudo ir sprogdina muilo burbulus, o vyresnieji dalyviai eksperimentuoja su muilo burbulų pūtimo prietaisais ar žaidžia frisbį (lėkštės mėtymas). “Šių metų išskirtinumas, kad žmonės pradėjo labai laisvai naudotis Lukiškių aikštės erdve rengdami piknikus – jie įsitaiso ant žolytės su gitaromis, atsineša užkandžių. Lukiškių erdvė ilgą laiką asocijavosi su ideologiniais dalykais, bet dabar vilniečiai suprato, kad tai jų erdvė ir ją galima išnaudoti”, – pasiektu tikslu džiaugėsi J.Lavrinec.

Netrukus “Laimikis.lt” komanda žada vilniečiams pateikti ir daugiau miesto žaidimų, tokių kaip Gatvės blogas, kur galima palikti žinutę, o ji nukeliauja į internetą ar Miestolofonas, kurį išradinga komanda jau išbandė per Gatvės muzikos dieną – tai improvizuoti klavišai ant grindinio, kuriuos įgarsina muzikantas.

“Žaidimai atgaivina miestą. Kalbame apie kūrybingų miestų formavimą, bet pamirštame, kad jei viešosios miesto erdvės apmirusios, tuščios, apie kūrybingą miestą nėra ko kalbėti. Vystant turizmą, labai svarbu į renginius bendrose erdvėse įtraukti ir miesto svečius, kad jie įgautų ryškios, teigiamos patirties”, – įsitikinusi Jekaterina.

Dar vienas populiarus miesto ritualas – Kritinė masė. Paskutinį mėnesio penktadienį Lietuvos miestuose, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, šimtai žmonių sėda ant dviračių ir važiuoja miestų gatvėmis, antraeiliais eismo dalyviais versdami pasijusti juos dažnai diskriminuojančius automobilininkus – šie priversti ilgiau nei įprastai luktelėti ir praleisti nesustabdomą dviratininkų srovę. Šios akcijos tikslas pranešti: “Mes netrukdome eismui – mes esame eismas!”.

Riba tarp privatumo ir viešumo nyksta

Beje, sostinėje pastebimai gausėjantis dviratininkų būrys taip pat rodo visuomenės išlaisvėjimą. Juk prieš dešimt metų vykti į darbą dviračiu neretas gėdijosi, nes tinkama transporto priemone laikytas tik automobilis, o dviračiai buvo nebent laisvalaikio leidimo būdas.

Pasikeitė ir lietuvių požiūris į valgymą gatvėje. Kas prieš dešimt dvidešimt metų laikyta nemandagu, dabar yra visiškai natūralu – kavos išsinešimo bei valgymo viešosiose vietose kultūra dar viena iš užsienio atėjusi ir tarp didmiesčių gyventojų prigijusi tradicija. “Valgymas viešoje vietoje – plebėjiško demokratėjimo tendencija, būdinga Vakarų visuomenėms. Dabar nebebijoma rodyti tų veiksmų, kurie anksčiau būdavo ritualizuoti ir priskiriami privačiai sričiai”, – atkreipia dėmesį V.Rubavičius.

Rašytojas pastebi, kad visuomenėje privatumo ir viešumo santykis apskritai aiškiai pasistūmėjęs viešumo link. Privatumo sritis nyksta – tai susiję ne tik su valgymo, skubėjimo kultūra, bet ir naujosiomis medijomis.

“Stipriai privatumo sritį sumenkino ar išskaidė mobilusis telefonas. Dabar vaikščiodami gatvėje galime girdėti pokalbių įvairiausiomis temomis – nuo seksualinių iki laidotuvių. Ankščiau, kad niekas negirdėtų tavo pokalbio, būdavo telefono būdelės, o dabar daugumai nesvarbu, ar juos girdi ar ne, apie intymius dalykus kalbama viešoje vietoje. Tą nykimą savaip skatina įvairūs realybės šou, žurnalistai, kuriems įdomiausia darosi žvilgsnis pro rakto skylutę”, – kitą laisvėjančios visuomenės pusę įžvelgia V.Rubavičius.

Plinta ir dėl verslo įtakos

Plisti kitoms šalims būdingoms tradicijoms Lietuvoje padeda ir lietuvių kelionės ar emigrantų duona, ir verslo įtaka. Lietuvoje pradėjusios dygti specializuotos kavinės išpopuliarino kavos išsinešimo kultūrą – ypatingai jaunimo tarpe. Prie verslo įtakotų užsienietiškų reiškinių sustiprėjimo Lietuvoje galima priskirti ir vasaros festivalius po atviru dangumi, “hamburgerių”, loftų, amerikietiškų švenčių, kaip Valentino diena ar Helloween’as suklestėjimą.

A.Tereškinas mano, kad kita priežastis, kodėl užsienio reiškiniai Lietuvoje gana lengvai plinta – lietuvių pomėgis mėgdžioti. Žmonės mano, kad elgdamiesi taip, kaip matė elgiantis užsieniečius, jie demonstruoja savotišką savo statusą.

Kita vertus, išplinta ne visi reiškiniai, o dažniausiai tie, kurie išpildo gyventojų lūkesčius. Štai jaunavedžių ant tiltų kabinamos spynos – Vengrijoje, o po to Italijoje išpopuliarėjęs paprotys – greitai įsitvirtino ir Lietuvoje. “Tiltas simbolizuoja kelią į kitą gyvenimą, tai tam tikras simbolinis turinys. Visuomenėje išplinta tie dalykai, kurie atliepia lūkesčius ar poreikius, jaučiamus pasąmonėje”, – įsitikinęs V.Rubavičius.

Žinoma, kai kurie reiškiniai, kaip dviračių kultūra, viešųjų erdvių prisijaukinimas ar miesto žaidimai, suteikia miestams gyvumo ir jaukumo. Vis dėlto ne visos tradicijos ir socialiniai reiškiniai, atėję iš Vakarų, mums reikalingi. A.Tereškinas prie neigiamų tendencijų priskiria greito maisto principą, kuris jau įsitvirtina daugelyje sričių – žmonės skuba net bendraudami.

“Gerai būtų, kad sąmoningesni žmonės pagalvotų, ar jiems reikia prisijungti prie naujų ritualų, ar jiems užtenka ir senų dalykų, kurie puikiausiai gali atstoti importuotus”, – nepriimti besąlygiškai visų naujovių ragina V.Rubavičius.

"Veido" archyvas

Neries regioninio parko direkcija kviečia keliauti dviračiu kairiojo Neries kranto turizmo trasa. 23 km ilgio kelias gamtoje – vienas iš įspūdingiausių Neries regioninio parko maršrutų.

Iki Lazdėnų iš Vilniaus ar Kauno galima atvažiuoti traukiniu, o vėliau sėsti ant dviračio ir gėrėtis Neries kilpa, skardžiais, šaltiniais. Visame maršrute įrengtos nuorodos, o prie lankytinų objektų – informaciniai stendai.

„Pernai sulaukėme ypač didelio dviračių entuziastų susidomėjimo šia trasa, – pasakojo Neries regioninio parko direkcijos vyr. specialistas Saulius Pupininkas. – Maršrutas iš tiesų labai įvairus: keliaudamas gali priartėti prie pat upės, gali pakilti į kalną ir apžvelgti Nerį nuo aukštų skardžių. Kaišiadorių miškų urėdijos miškininkai šiemet atvėrė ypač puikų panoraminį vaizdą ties Ausiutiškėmis. Iš čia įrengto apžvalgos bokšto atsiveriantis bekraštis Neries slėnis net kvapą gniaužia, tikrai verta čia apsilankyti.“

Trasa driekiasi palei Velniakampio kilpą, kuri yra didžiausia per visą Neries ilgį. Beveik visas 23 km maršrutas vingiuoja senaisiais Panerių miškais. Keliaudami čia tikrai nepaklysite, nes kelyje stovi nuorodos, informaciniai stendai. Pakeliui įrengtos ir nuolat prižiūrimos 6 poilsiavietės bei 1 stovyklavietė, gausu įdomių gamtos ir kultūros objektų: užkeiktų vestuvių akmenys Neryje, paslaptinga konglomerato uola, pušis „raganos šluota“ ir kt. Ištroškus galima atsigaivinti šalia trasos trykštančio Pinyklos mitologinio šaltinio vandeniu. Pasak padavimų, skaidrus šio šaltinio vanduo gydo skaudančias akis, o nusiprausus juo veidą, grįžta jaunystės grožis.

www.voruta.lt

Keletas dabartinių milijonierių turtus užsidirbo įgyvendinę netikėčiausius sumanymus – nuo naminį gyvūnėlį atstojančio akmenuko iki antklodės su rankovėmis ar saulės akinių, skirtų šunims.

Pasirodo, lengviausias būdas praturėti – sukurti išskirtinį produktą. Bet netgi tuomet, jeigu įkvėpimas neaplanko, vilties uždirbti milijoną vis dar yra. Keletas laimingųjų verslininkų aukso puodą laimėjo įgyvendinę gana paikas idėjas, atmieštas tinkama doze humoro ir naudos.

Naminis akmenukas

"Veido" archyvas

Reklamos specialistas Gary Dahlas, persisotinęs žmonių skundų apie varginančią naminių gyvūnėlių priežiūrą, sugalvojo sukurti mažai priežiūros reikalaujantį naminį gyvūnėlį. Žvyro karjere prisipirkęs daugybę akmenų, jis supakavo juos į dėžutes su skylutėmis orui patekti, šiaudų guoliu ir pridėta instrukcija, kaip šį “augintinį” prižiūrėti. Nors susižavėjimas šiuo naminiu akmenuku buvo trumpalaikis – jo aukso amžius truko tik keletą mėnesių, akmenukus po beveik keturis dolerius pardavinėjęs G.Dahlas greitai tapo milijonieriumi.

Kalėdų Senelio laiškas

Nuo 2002 metų “SantaMail” už 10 dolerių siunčia asmeninius laiškus vaikams – laiške parašomas vaiko vardas, o voką papuošia pašto antspaudas iš Šiaurės ašigalio. Nuo to laiko, kai atsirado ši paslauga, buvo išsiųsta 300 tūkst. laiškų.

Akiniai nuo saulės, skirti šunims

Beprotiškai savo šunį mylintis šeimininkas tikrai turi augintiniui skirtų drabužių. Galbūt jis net įsigijo 3 tūkst. dolerių kainuojančių kvepalų šunims. Bet norėdamas parodyti, kad nuoširdžiai myli savo šuniuką, jis turi įsigyti ir akinius nuo saulės savo augintinio akims apsaugoti. Jie atrodo keistai, bet milijonai šunų savininkų ploja už šiuos akinius nemenkas sumas. Įvairių spalvų ir stilių akinių kaina prasideda nuo 13 dolerių. Prie pirkėjų prisidėjo net armija, įsigijusi akinių savo keturkojams kovotojams.

Antklodė su rankovėmis

Antklodė su rankovėmis: tai atrodo akivaizdu, bet ši idėja tokia išradinga, kad leido sukurti ne vieną, bet du beveik identiškus produktus. “Slanket”, kuri yra praktiškai tas pats, kas “Snuggie”, tik šiek tiek storesnė, pasirodė 2006 metais. “Snuggie” yra naujas produktas, išpopuliarėjęs 2008-ųjų pabaigoje. Abi antklodės uždirba milijonus.

Vanduo buteliai

Vandeniui, parduodamam buteliais, yra tinkamas laikas ir tinkama vieta – kai vanduo iš čiaupo nešvarus, neskanus ar paprasčiausiai jo nėra. Bet vandenį buteliais pardavinėjančių bendrovių pajamos rodo, kad žmonės prie tokio gėrimo linksta ne tik tada, kai nėra kitos išeities. Nepaisydami to, kad nemažai įmonių paprasčiausiai supilsto į butelius vandenį iš čiaupo ir pardavinėja jį pridėję nemažą antkainį.

Į judesį reaguojanti apyrankė

Apyrankė – mažas metalo gabaliukas, padengtas audeklu, kuris apsivynioja aplink tavo riešą, kai suduodi. Jų buvo parduota dešimtys milijonų, ir devintajame dešimtmetyje jos tapo JAV paauglių kultūros elementu.

“Slinky” – spyruoklinis žaislas

Šis žaislas gimė, kai karinio jūrų laivyno inžinierius Richardas Jamesas dirbo su spyruokle, tikėdamasi sukurti naują instrumentą, praversiantį jo darbe. Kai inžinierius spyruoklę numetė ant žemės, ji pati pasislinko žemyn, o šis judesys pakišo R.Jamesui mintį apie spyruoklinį, laiptais lipantį žaislą. Per pirmus dvejus metus buvo parduota 100 mln. “Slinky” vienetų.

Išversta arklio uodega

Prieš pasirodant šiam produktui, moterys net nenumanė, kad joms jo reikės, – tai įrankis, kuriuo išverčiama vadinamoji arklio uodega ir sukuriama kitokia šukuosena. “Topsy Tail” buvo vienas pagrindinių televizijos reklamos produktų devintojo dešimtmečio viduryje. Šis be galo paprastas įrankis, susidedantis tik iš kilpelės su rankena, buvo pardavinėjamas po 13 dolerių. Jis sulaukė tokio susidomėjimo, kad, pasak išradėjų, uždirbo daugiau nei 100 mln. dolerių.

Stilingi vystyklų maišeliai

Jauna mama Christina Leigh Rein sugebėjo savo nusivylimą paversti pelningu verslu. Moterį labai erzino, kad taip sudėtinga nešiotis vaiko daiktus: vystyklų maišeliai, kurių ji turėjo, buvo arba per dideli, arba pernelyg senamadiški, tad sukišti vystyklų maišelį į savo rankinę jai buvo tikras galvos skausmas. Taigi ji rado geresnį sprendimą – mažą, stilingą vystyklų maišelį, skirtą madingoms mamoms. Maišelių kaina prasidėjo nuo 20 dolerių.

Milijono dolerių tinklalapis

2005 metais 21 metų anglų koledžo studentas Alexas Tewas sugalvojo strategiją, kaip susimokėti už mokslą: jis sukūrė interneto tinklalapį iš milijono pikselių, ir kiekvieną jų reklamos užsakovams pardavė už dolerį (mažiausiai galėjai nusipirkti šimtą pikselių, kad reklama būtų iš tiesų įskaitoma). Tinklalapis http://www.milliondollarhomepage.com buvo išparduotas, ir nors A.Tewas garantavo, jog portalas veiks iki 2010-ųjų rugpjūčio, jis tebėra matomas ir dabar.

Pagal “Newsweek” parengė Jurgita Laurinėnaitė