2011 Rugpjūčio 05

Užsienio reiškiniai skverbiasi į Lietuvą

veidas.lt

BFL

Lietuvoje vis stipriau prigyjantys iš Vakarų atėję visuomeniniai reiškiniai, tokie kaip didmiesčio gyventojų poilsis žaliosiose miestų erdvėse, miestų žaidimai ar kavos išsinešimo kultūra, rodo, kad mūsų visuomenė laisvėja.

Kaskart nusistovėjus gražiems orams nustebina vaizdas pievoje šalia Baltojo tilto – nesuskaičiuojama daugybė žmonių susirenka šioje žaliojoje miesto erdvėje mėgautis saulės voniomis, užkandžiauti, laidyti aitvarus ar tiesiog atsikvėpti ir pasišnekučiuoti su draugais. Pirmiausia prisijaukinę šią pievą, pastaraisiais metais žmonės įsidrąsino prisėsti ir kitose žaliosiose miesto zonose: prigulančių pailsėti ant nupjautos žolytės šiemet netrūksta ir Lukiškių ar V.Kudirkos aikštėje šalia Vyriausybės. Kultūrologas ir rašytojas Vytautas Rubavičius mano, kad ši tendencija rodo lietuvių laisvėjimą.

“Žmonės pradeda jaustis laisvesniais ir elgtis taip, tarsi jiems tos erdvės priklausytų. Anksčiau žaliosios teritorijos būdavo labai prižiūrimos, valdžia jas laikė savo nuosavybe. Tai ne mada, o žmonių išsilaisvinimo, miesto viešųjų erdvių įsisavinimo tendencijos, būdingos Vakarų didmiesčiams – juk ten, kur tik yra laisvesnis žolės lopinėlis, žmonės sėda ir džiaugiasi galimybe pailsėti”, – atkreipia dėmesį V.Rubavičius.

Miesto žaidimai gaivina viešąsias erdves

Anot kultūrologo, išsilaisvinę iš sovietų valdžios, įsisaviname ir dalį demokratinėms visuomenėms būdingų gyvenimo būdo, kultūros apraiškų. Štai sostinės kavinėse jau įsitvirtino proto mūšiai, o dabar braunasi tokie populiariosios kultūros reiškiniai, kaip spontaniški poezijos skaitymai baruose ar viešose erdvėse rengiami “flashmob’ai”, lietuviškai pavadinti žaibiškais sambūriais. “Flashmob’as” apibūdina gatvėje, prekybos centre ar aikštėje iš praeivių staiga susiformavusią žmonių grupę, kuri keletą minučių atlieka kokį nors netikėtą veiksmą, o po jo lyg niekur nieko išsiskirsto. Kauno prekybos centre “Mega” sausį buvo surengta sustingimo akcija: judrioje vietoje kelios dešimtys žmonių staiga sustingo. Tarp skubančių nustebusių praeivių jie atrodė tarsi iš parduotuvių atvilkti manekenai, kurie po sutarto signalo atgijo ir nuėjo savo reikalais. Žaibiško sambūrio tikslas, kad kuo mažiau žmonių sužinotų apie šią akciją, tad jie dažniausiai rengiami per socialinius tinklus.

Tokias akcijas galima priskirti prie vadinamųjų miesto žaidimų, kurių Lietuvoje vis daugėja. “Mokslininkai tokias apraiškas vadina savotiška miestiečių protesto arba miesto prisijaukinimo išraiška, kai žmonės savo buvimu, elgesiu, paverčia miestą savu ir priešinasi biurokratinėms taisyklėms, suvaržymams”, – miesto žaidimų plitimo priežastį aiškinasociologas, kultūros kritikas Artūras Tereškinas.

Kas antrą pirmadienį Lietuvos ir užsienio miestuose vyksta “Burbuliatorius”, kurio metu susirinkę žmonės pučia muilo burbulus ir žaidžia įvairius lauko žaidimus. Vilniuje “Burbuliatorius” jau trečius metus vyksta Lukiškių aikštėje.

“Renginio geografija platėja ir kiekvienais metais prisijungia vis daugiau miestų. Be to, kasmet renginyje atsiranda naujų iniciatyvų. Pernai Kaune startavo sofų vakarai, kai miestelėnai išsineša į Laisvės alėją baldus. Pernai jie tiesiog sėdėjo ant sofų, o šiais metais pradėjo kviesti muzikantus. Matyti, kad “Burbuliatoriaus” dalyviai imasi iniciatyvos mums labai svarbu, nes šio renginio tikslai yra atgaivinti viešąsias erdves mūsų miestuose, suburti miestelėnus smagiam laiko praleidimui ir skatinti iniciatyvas”, – pasakojo viena iš “Burbuliatoriaus” organizatorių, “Laimikis.lt” kūrybinės grupės narė Jekaterina Lavrinec.

Pasak organizatorės, ir Vilniuje “Burbuliatorius” vis kitoks – pirmus metus į jį užsukdavo žonglieriai ir fakyrai, pernai – muzikantai, o šiemet ėmė lankytis “lindy hop” šokėjai. Pasak J.Lavrinec, nors muilo burbulai yra nuolatinis šio “miesto ritualo” elementas, renginio turinys priklauso nuo jo dalyvių. Pavyzdžiui, mažieji “Burbuliatoriaus” dalyviai išrado savo komandinį žaidimą – jie gaudo ir sprogdina muilo burbulus, o vyresnieji dalyviai eksperimentuoja su muilo burbulų pūtimo prietaisais ar žaidžia frisbį (lėkštės mėtymas). “Šių metų išskirtinumas, kad žmonės pradėjo labai laisvai naudotis Lukiškių aikštės erdve rengdami piknikus – jie įsitaiso ant žolytės su gitaromis, atsineša užkandžių. Lukiškių erdvė ilgą laiką asocijavosi su ideologiniais dalykais, bet dabar vilniečiai suprato, kad tai jų erdvė ir ją galima išnaudoti”, – pasiektu tikslu džiaugėsi J.Lavrinec.

Netrukus “Laimikis.lt” komanda žada vilniečiams pateikti ir daugiau miesto žaidimų, tokių kaip Gatvės blogas, kur galima palikti žinutę, o ji nukeliauja į internetą ar Miestolofonas, kurį išradinga komanda jau išbandė per Gatvės muzikos dieną – tai improvizuoti klavišai ant grindinio, kuriuos įgarsina muzikantas.

“Žaidimai atgaivina miestą. Kalbame apie kūrybingų miestų formavimą, bet pamirštame, kad jei viešosios miesto erdvės apmirusios, tuščios, apie kūrybingą miestą nėra ko kalbėti. Vystant turizmą, labai svarbu į renginius bendrose erdvėse įtraukti ir miesto svečius, kad jie įgautų ryškios, teigiamos patirties”, – įsitikinusi Jekaterina.

Dar vienas populiarus miesto ritualas – Kritinė masė. Paskutinį mėnesio penktadienį Lietuvos miestuose, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, šimtai žmonių sėda ant dviračių ir važiuoja miestų gatvėmis, antraeiliais eismo dalyviais versdami pasijusti juos dažnai diskriminuojančius automobilininkus – šie priversti ilgiau nei įprastai luktelėti ir praleisti nesustabdomą dviratininkų srovę. Šios akcijos tikslas pranešti: “Mes netrukdome eismui – mes esame eismas!”.

Riba tarp privatumo ir viešumo nyksta

Beje, sostinėje pastebimai gausėjantis dviratininkų būrys taip pat rodo visuomenės išlaisvėjimą. Juk prieš dešimt metų vykti į darbą dviračiu neretas gėdijosi, nes tinkama transporto priemone laikytas tik automobilis, o dviračiai buvo nebent laisvalaikio leidimo būdas.

Pasikeitė ir lietuvių požiūris į valgymą gatvėje. Kas prieš dešimt dvidešimt metų laikyta nemandagu, dabar yra visiškai natūralu – kavos išsinešimo bei valgymo viešosiose vietose kultūra dar viena iš užsienio atėjusi ir tarp didmiesčių gyventojų prigijusi tradicija. “Valgymas viešoje vietoje – plebėjiško demokratėjimo tendencija, būdinga Vakarų visuomenėms. Dabar nebebijoma rodyti tų veiksmų, kurie anksčiau būdavo ritualizuoti ir priskiriami privačiai sričiai”, – atkreipia dėmesį V.Rubavičius.

Rašytojas pastebi, kad visuomenėje privatumo ir viešumo santykis apskritai aiškiai pasistūmėjęs viešumo link. Privatumo sritis nyksta – tai susiję ne tik su valgymo, skubėjimo kultūra, bet ir naujosiomis medijomis.

“Stipriai privatumo sritį sumenkino ar išskaidė mobilusis telefonas. Dabar vaikščiodami gatvėje galime girdėti pokalbių įvairiausiomis temomis – nuo seksualinių iki laidotuvių. Ankščiau, kad niekas negirdėtų tavo pokalbio, būdavo telefono būdelės, o dabar daugumai nesvarbu, ar juos girdi ar ne, apie intymius dalykus kalbama viešoje vietoje. Tą nykimą savaip skatina įvairūs realybės šou, žurnalistai, kuriems įdomiausia darosi žvilgsnis pro rakto skylutę”, – kitą laisvėjančios visuomenės pusę įžvelgia V.Rubavičius.

Plinta ir dėl verslo įtakos

Plisti kitoms šalims būdingoms tradicijoms Lietuvoje padeda ir lietuvių kelionės ar emigrantų duona, ir verslo įtaka. Lietuvoje pradėjusios dygti specializuotos kavinės išpopuliarino kavos išsinešimo kultūrą – ypatingai jaunimo tarpe. Prie verslo įtakotų užsienietiškų reiškinių sustiprėjimo Lietuvoje galima priskirti ir vasaros festivalius po atviru dangumi, “hamburgerių”, loftų, amerikietiškų švenčių, kaip Valentino diena ar Helloween’as suklestėjimą.

A.Tereškinas mano, kad kita priežastis, kodėl užsienio reiškiniai Lietuvoje gana lengvai plinta – lietuvių pomėgis mėgdžioti. Žmonės mano, kad elgdamiesi taip, kaip matė elgiantis užsieniečius, jie demonstruoja savotišką savo statusą.

Kita vertus, išplinta ne visi reiškiniai, o dažniausiai tie, kurie išpildo gyventojų lūkesčius. Štai jaunavedžių ant tiltų kabinamos spynos – Vengrijoje, o po to Italijoje išpopuliarėjęs paprotys – greitai įsitvirtino ir Lietuvoje. “Tiltas simbolizuoja kelią į kitą gyvenimą, tai tam tikras simbolinis turinys. Visuomenėje išplinta tie dalykai, kurie atliepia lūkesčius ar poreikius, jaučiamus pasąmonėje”, – įsitikinęs V.Rubavičius.

Žinoma, kai kurie reiškiniai, kaip dviračių kultūra, viešųjų erdvių prisijaukinimas ar miesto žaidimai, suteikia miestams gyvumo ir jaukumo. Vis dėlto ne visos tradicijos ir socialiniai reiškiniai, atėję iš Vakarų, mums reikalingi. A.Tereškinas prie neigiamų tendencijų priskiria greito maisto principą, kuris jau įsitvirtina daugelyje sričių – žmonės skuba net bendraudami.

“Gerai būtų, kad sąmoningesni žmonės pagalvotų, ar jiems reikia prisijungti prie naujų ritualų, ar jiems užtenka ir senų dalykų, kurie puikiausiai gali atstoti importuotus”, – nepriimti besąlygiškai visų naujovių ragina V.Rubavičius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...