Renata BALTRUŠAITYTĖ

Liko trys savaitės iki stambiausios Baltijos šalyse šiuolaikinės meno mugės. Kviestiniais jos svečiais šįmet taps Lenkijos meno galerijos ir muziejai.

Netrukus parodų ir kongresų centrą „Li­tex­po“ vėl užplūs tūkstantinės lankytojų minios: pa­sigėrėti menininkų kūrybine fantazija skubės šiuolaikinio meno gerbėjai. Pernai mugę aplankė 18 tūkst. žmonių. Nors septintąkart rengiama „Art Vilnius“ Lietuvos kul­tūriniame žemėlapyje nebėra naujiena, susidomėjimas šiuo vasaros renginiu neslūgsta. Ypač juo domisi kūrybingas jaunimas.

Muziejai, kurių galime pavydėti

Šįmet turėsime progą nuodugniau pažinti Lenkijos šiuolaikinį meną, į kurį, kaip į vakarietiško avangardo atspindį, prieš keturis penkis dešimtmečius buvo nekreiptos visų pažangesnių Lietuvos menininkų akys. Nesuklysime sakydami, kad būtent iš lenkiškų žurnalų, festivalių, pa­rodų, radijo ir televizijos laidų informacijos apie naujausias vakarietiškojo meno tendencijas sėmėsi ištisa dabar senjorais save vadinančių lietuvių menininkų karta. Lenkiškai sovietmečiu buvo galima skaityti literatūros autorius, kurių knygos į lietuvių kalbą nebuvo verčiamos, lenkų šiuolaikinės muzikos festivaliai buvo neoficiali mokykla mūsų jauniems kompozitoriams, o dailininkams prie kavos aptarti naujausius lenkiškus meno leidinius būdavo tiesiog garbės reikalas. Gabiausi menotyrininkai netgi vykdavo Lenkijon į stažuotes.

Galerija „Art Vilnius“ mugėje pristatys skandalingos len­kų menininkės feministės Natalia LL, arba Natalijos Lach-Lachowicz, kūrybą.

„Įspūdinga šiuolaikinio meno scena Lenkija pasižymi ir šiandien: joje veikia daug specializuotų centrų ir muziejų, kuriuose verda intensyvus gyvenimas. Be to, šios šalies muziejams galime pavydėti sukauptų vertingų šiuolaikinio me­no kolekcijų, ir ne vien vietos autorių darbų. Štai Krokuvos šiuolaikinio meno muziejui MOCAK, įsikūrusiame buvusioje gamykloje, priklauso per 4,5 tūkst. eksponatų, kurių autoriai – 235 menininkai iš Lenkijos ir kitų pasaulio šalių. Tarp jų – ir tokių įžymybių, kaip Marinos Abramovič, Sarah Lucas, Ai Weiwei, Mirosławo Bałkos, Paweło Althamerio bei lietuvio menininko Ar­tūro Railos videodarbai“, – vardija mugės „Art Vilnius“ vadovė Diana Stomienė.

Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad privačios me­no galerijos Lenkijoje gali pasigirti išskirtiniu ko­lekcininkų dėmesiu ir gyvena klestinčios šiuolaikinio meno rinkos sąlygomis. Lankydamiesi Var­šu­vos ir Krokuvos meno galerijose, Lietuvos mugės atstovai pastebėjo, kad daugelis tokių įs­taigų įsikūrusios ne pirmuosiuose pastatų aukštuose: konkuruoti dėl patalpų su kavinėmis ir parduotuvėmis galerijos Lenkijoje paprasčiausiai neišgali.

Į Vilniaus mugę atveš vieną naujausių kūrinių – milžiniškus dronus, kuriuos sukonstravo iš automobilio „VolvoV70 Cross Country“.

Netgi į vieną žymiausių Lenkijos galerijų „lo­cal_30“, dalyvaujančią pagrindinėse pasaulio me­­no mugėse, smalsuoliams tenka lipti gražaus sece­sinio Varšuvos namo laiptais. Ši galerija „Art Vilnius“ mugėje pristatys skandalingos len­kų menininkės feministės Natalia LL, arba Natalijos Lach-Lachowicz, kūrybą. Nors kūrėjai jau 79 metai, ji iki šiol dalyvauja tarptautiniame meniniame gyvenime.

Pati galerijos „local_30“ įkūrėja Zuzanna Ja­nin į Vilniaus mugę atveš vieną naujausių kūrinių – milžiniškus dronus, kuriuos sukonstravo iš automobilio „VolvoV70 Cross Country“.

„Šis automobilio modelis dažnam asocijuojasi su pasiturinčia šeima, saugumu, XX amžiaus pabaigos žmogaus svajone. Supjausčiusi mašiną sukonstravau sraigtasparnius primenančius dronus, kurie atspindi nebe tokią saugią epochą. Į ją ateina dronai, kurie bando žmogui padėti, ta­čiau kartu tampa pavojingi, o kartais netgi virsta karo priemonėmis“, – pasakoja menininkė Z.Janin.

Šešerius metus veikianti galerija „Czulosc“ ne­seniai persikėlė į Varšuvos senamiestį. Jos sa­v­ininkas menininkas Janekas Zamoyskis sako, kad naujoji vieta yra savotiškas eksperimentas, nes pati galerija dirba su šiuolaikine fotografija. „Czulosc“ pristatys tarptautinę autorių komandą, kurioje, be paties J.Zamoyskio, matysime Nam­pei Akaki, Weronikos Lawniczak, Sta­nis­lawo Leguso, Bao Ting, Vovos Vorotniovo, Jo­han­no M.Winkelmanno darbus.

Meno galerija „m2“, kurios savininkė Ma­tyl­da Prus, į Vilnių atveš Marcino Zawickio tapytus natiurmortus ir Grzegorzo Sztwiertnios aliejinės tapybos ciklą „Tarcyce/Targoids“, kuriame menininkas kvadratinio formato drobėse tarsi operuoja šautinės žaizdos vaizdinį.

„Bene prašmatniausiai atrodanti Varšuvos šiuolaikinio meno galerija yra „Le Guern“ – jos sa­vininkė Agata Smoczynska-Le Guern išlaiko pui­kias, erdvias patalpas. Ne ką prasčiau įsikūru­si ir galerija „Raster“, tačiau jos atstovai į Vil­nių šįkart neatvyks, nes tą pačią savaitę buvo nu­matę dalyvauti kitoje mugėje. Geromis patalpomis galėtų pasigirti ir keliose Vilniaus mugėse savo ekspozicijas jau rodžiusi galerija „Stalowa Art“. Tiesa, ji įsikūrusi atokiau nuo centro stovinčiame Varšuvos mikrorajone. Šįmet ji mums pristatys Lenkijos menininkų kūrybos panoramą“, – pasakoja D.Stomienė.

Pamatysime Vilniuje gimusio A.Wroblewskio darbus

Dauguma Krokuvos miesto šiuolaikinių me­no galerijų įsikūrusios daugiabučiuose ir neturi ryškių iškabų gatvėse. Nepaisant to, į tokių galerijų parodų atidarymus susirenka šimtai žmonių. Netradicines erdves galerininkai išnaudoja kūrybiškai, o pačios galerijos veikia kaip socialinis tinklas.

Galerijos F.A.I.T savininkai Magdalena Kow­nacka ir Gawełas Kownackis pasakoja, kad bute įrengta galerija turi daug pliusų. Ji ne tik išnaudoja netradicinio eksponavimo galimybes, bet ir tampa įvairių susitikimų vieta, o galerijoje esan­tis baras yra vienas iš lankytojų traukos židinių.

Iš Krokuvos atvyksta ir kone seniausiai veikianti šio miesto šiuolaikinio meno galerija „Zder­zak“. Vienas jos atstovaujamų autorių – Vil­niuje gimęs XX a. vidurio dailininkas An­drzejus Wroblewskis (1927–1957), kurio palikimo parodą neseniai pristatė Madrido šiuolaikinio meno muziejus „Reina Sofia“. Trumpai te­gy­venusio A.Wroblewskio kūryba Europoje da­bar atrandama iš naujo, o lenkų menotyrininkai rengia ekspedicijas Lietuvoje, bandydami išsiaiš­kinti kol kas miglotai težinomas jo kilmės šaknis.

Parodą „Vampyrai iš Krokuvos“ rengiantis garsus Lenkijos kuratorius, M.Tarabulos vyras  Janas Michalskis teigia, kad tai bus romantiškiausia ekspozicija visoje Centrinėje ir Rytų Europoje.

Vilniuje galerija „Zderzak“ pakvies į vieną įdo­miausių mugės parodų. Pasak šios Krokuvos galerijos vadovės Martos Tarabulos, lietuviai galės paklaidžioti ypatingu labirintu, kuriame susidurs su įvairiausiais baugiais veikėjais – nuo vampyrų iki lunatikų. Šiame labirinte bus eksponuojami ne tik A.Wroblewskio, bet ir Mo­ni­kos Szwed, Cyrylo Polaczeko, Piotro Jaros ir Łukaszo Stokłosos kūriniai. Parodą „Vampyrai iš Krokuvos“ rengiantis garsus Lenkijos kuratorius, M.Tarabulos vyras  Janas Michalskis teigia, kad tai bus romantiškiausia ekspozicija visoje Centrinėje ir Rytų Europoje.

Iš viso Vilniuje birželį pamatysime dešimties Len­­kijos meno galerijų stendus. Kviestiniams sve­­­­čiams dalyvavimas mugėje nekainuoja, be to, ga­­­lerijų darbuotojų kelionės ir apgyvendinimo iš­­­­l­ai­­das prisiėmė Lenkijos kultūros institutas Vil­­niuje ir Adomo Mickevičiaus institutas Len­ki­jo­je.

Taip pat nemokamai dalyvaus ir visų mugės projektais vadinamų stendų rengėjai – tarp jų ir minėtas šiuolaikinio meno muziejus MOCAK. „Tokių žymių muziejų ekspozicijos – visų meno mugių ekspozicijų perlai, tad jiems sudaromos pa­čios palankiausios atvykimo sąlygos. Taip siekia­me, kad mugėje dalyvaujančios galerijos su­domintų savo autoriais muziejus, o šie įsigytų jų dar­bų ir išgarsintų juos pasaulyje“, – aiškina „Art Vilnius“ vadovė D.Stomienė.

Tirpstantys eksponatai

Vienas iš tradicinių lietuviškosios meno mu­gės projektų – visomis jos erdvėmis vingiuojantis skulptūrų, instaliacijų ir performansų TA­KAS. Šįmet jame savo darbus pristatys 25 meninin­kai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Olan­di­jos, Lenkijos, Vokietijos ir Danijos. Vėl išvysime nuolatinių šio projekto dalyvių Jono Aničo, Mo­nikos Dirsytės, brolių Andriaus ir Nerijaus Er­minų kūrinius. Niujorke gyvenančio lenkų me­nininko C.T.Jaspero instaliacija ironizuos mies­čioniško komforto tema, latvis Glebas Pan­te­le­jevas konstruos paukščius primenančias tvirtoves, o jo tautietis Paulas Pudžas pristatys įspūdingą sužmogintos hienos skulptūrą.

O štai ledo skulptūrų meistras Mindaugas Ten­dziagolskis įsikurs „Litexpo“ teritorijos kie­me. Kiek laiko jo šachmatų figūras primenantys kūriniai ištvers vidurvasario saulutę – priklausys nuo permainingų orų, tačiau paskutinieji mugės lankytojai vietoj skulptūrų greičiausiai regės ne­bent saulėje džiūstančias balutes.

„Lankytojai turėtų įsiminti ir populiaraus latvių menininko Aigaro Bikše skulptūrą – didžiulį 9 m ilgio ir 5 m aukščio katiną, į kurio vidų smal­­suoliams bus galima užeiti. Ten irgi lauks staig­­menos“, – pasakoja D.Stomienė.

Taigi Latvija mugėje „Art Vilnius“ neliks pa­mirš­ta: savo dailininkų darbus pristatys keturios šios šalies galerijos. Trijų galerijų sulauksime iš Pran­cūzijos, po dvi – iš Rusijos ir Baltarusijos. O štai iš pernykščio ukrainietiškų galerijų „vajaus“ mugėje beliko vienintelė Kijevo „Bottega“. Mat netrukus patys ukrainiečiai savo sostinėje pirmąkart organizuos galerijų savaitę, todėl neberanda laiko kitiems projektams. Kas žino – gal iš tos ga­lerijų savaitės ilgainiui išsirutulios savarankiška Kijevo meno mugė, kuri pajėgs garbingai kon­kuruoti su mūsiške?

Atokvėpis su džiazu

Vis daugiau erdvės mugėje „Art Vilnius“ išsikovoja kūrybinis jaunimas: šįmet savo stendus turės net keturios Vilniaus dailės akademijai pri­klausančios galerijos. Viena jų – tekstilininkų ga­lerija „Artifex“ – pristatys neseniai Londono „Saatchi“ galerijoje puikiai užsirekomendavusios Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės siu­vinėtus metalinius daiktus. Tarp jų – sentimentaliomis gėlėmis siuvinėtas kareiviškas šalmas, pavadintas „(Nu)Žudyti dėl taikos“.

Edmondo Kelmicko galerija „E.K.Art“ pristatys iš naujo atrandamo fotografo Vito Luc­kaus darbus.

Stasys Eidrigevičius šįmet eksponuos didelių pastele pieštų portretų seriją. O „Lewben Art Foundation“ pratęs savo šiuolaikinio meno kolekcijos pristatymą ir demonstruos Belgijos, Didžiosios Britanijos, Kanados, JAV, Pietų Af­rikos, Kosovo, Vokietijos, Prancūzijos meninin­kų kūrinius.

Dar vienas mugės senbuvis Vladimiras Ta­ra­sovas nuo mugės šurmulio pavargusiems lankytojams pasiūlys naują nuotaikingą penkių minučių trukmės videosiužetą, kuriame džiazo muzikai pri­tars paukšteliai. O pavargti bus nuo ko, nes šį­met „Art Vilnius“ po ilgesnės pertraukos žada už­pildyti visas tris „Litexpo“ paviljonų sales.

 

 

 

Žmonės sugrįžta į teatrus, koncertus, muziejus ir koncertų sales.

17

Tiek procentų daugiau žiūrovų pernai, palyginti su 2014 m., sulaukė šalies teatrai.

6,6

Tiek tūkstančių spektaklių pernai parodyta Lietuvos teatruose.

13

Tiek tūkstančių daugiau klausytojų pernai, palyginti su 2014 m., lankėsi koncertuose.

74

Tiek koncertų mažiau pernai surengė šalies koncertinės organizacijos.

9

Tiek procentų didesnes pajamas pernai, palyginti su 2014 m., surinko šalies kino teatrai.

1,2

Tiek kartų vienas Lietuvos gyventojas 2015 m. vidutiniškai lankėsi kino teatruose.

4

Tiek procentų daugiau lankytojų pernai, palyginti su 2014 m., sulaukė šalies muziejai.

363

Tiek tūkstančių lankytojų pernai sulaukė šalies muziejų lyderis – Trakų istorijos muziejus.

Šaltinis: Statistikos departamentas

 

Muziejai. Paskutinį balandžio savaitgalį po dvejus metus trukusios ir beveik 2,5 mln. eurų kainavusios rekonstrukcijos lankytojams duris atveria Palangos gintaro muziejus.

 

Smulkmena, bet svarbi: jeigu šią vasarą ketinate apsilankyti atnaujintame Palangos gintaro muziejuje, įėjimo į nauju variniu stogu spindinčius grafų Tiškevičių rūmus turite ieškoti ne už „Laiminančio Kristaus“ nugaros, o pastato gale iš jūros pusės, šalia grafų koplytėlės. Būtent čia penktadienį, balandžio 24-ąją, žada nušvisti ir istorinis žibintas, regimas dar rūmų architekto Franzo Heinricho Schwechteno projektuose. Nors savo išvaizda žibintas labiau primena dujinį, iš tiesų naujasis muziejaus eksterjero akcentas bus elektrinis.

Įėję pro duris, muziejaus lankytojai laipteliais (arba neįgaliesiems skirtu liftu) pateks į cokolinį rūmų aukštą, kuriame, užplūdus gausesnėms turistų grupėms, nebereikės stumdytis prie tualetų, kaip būdavo anksčiau. Atplaukus didesniam kruiziniam laivui, muziejų per pusdienį viena po kitos aplanko penkios šešios užsienio turistų grupės, užtrunkančios jame vidutiniškai po 45 minutes.

Nors atskiro bufeto Botanikos parko centre esančiuose Tiškevičių rūmuose neatsiras, ištroškusiųjų džiaugsmui cokoliniame aukšte stovės gaiviųjų bei karštųjų gėrimų automatai. Žinių bei suvenyrų alkį patenkins mažas knygynėlis, siūlantis atvirukų bei įvairiomis kalbomis parengtų leidinių apie rūmų istoriją.

Šalia, tik rytinėje pusėje, įrengta ir nedidelė 50–60 vietų konferencijų salė. Ji pasižymės didelį ploną monitorių primenančia išmaniąja lenta, kurios viso galimybių spektro kol kas nespėjo perprasti nė patys muziejaus darbuotojai. Tačiau nuo šiol rūmuose vykstantys renginiai nebetrukdys vasarotojams apžiūrinėti nuolatinių ekspozicijų, nes konferencijų salė turės savo atskirą įėjimą.

Sugrįžę į pirmąjį rūmų aukštą, jame randame grafų Tiškevičių laikus primenančią meno kūrinių bei interjerų ekspoziciją. Jai dabar priklauso ir anksčiau koncertams naudota Židinio salė. Užtat buvęs grafų didysis salonas virto Didžiąja rūmų sale, kurioje vasaros sezono metu ir bus rengiami koncertai. Praplėtus erdvę buvusio žiemos sodo sąskaita joje gali patogiai tilpti 150 žmonių. Beje, ši rūmų salė praturtėjo naujutėliu fortepijonu „Petrof“.

Aristokratų menių interjero ekspozicijoje rasime Tiškevičių šeimos bei jų amžininkų portretų galeriją, pirmuosius rūmų šeimininkus menančių baldų bei gobelenų. Vienas jų, vaizduojantis kryžiaus žygių laikų siužetą, kabojo dar ankstesniuose, mediniuose Tiškevičių Palangos rūmuose, kurie stovėjo Vytauto gatvėje, toje vietoje, kurią šiuo metu užima „Naglio“ kino teatras.

„Mums, dirbantiems rūmuose jau daug metų, ko gero, įspūdingiausi interjero ekspozicijoje netgi ne atskiri baldai ar meno kūriniai, o pati naujai atsivėrusi grafų menių puošyba. Tik dabar pradėjome pastebėti nuostabius rožių motyvo lipdinius Židinio salės lubose, kurie anksčiau, nuo laiko papilkėję ir aptrupėję, nedarydavo tokio įspūdžio. Be to, atstatytas dar vienas rūmų židinys, kuris anksčiau buvo sunaikintas. Žinoma, jis tebus autentiška interjero detalė, nes rūmuose dabar įrengta nauja dujinio šildymo ir kondicionavimo sistema“, – pasakoja Regina Makauskienė, vyriausioji muziejininkė ir projektų vadovė.

Po rekonstrukcijos muziejuje pradeda veikti  Baltijos jūros šalių kultūrinių susitikimų ir meno renginių centras, kuris ir planuos čia vykstančius renginius. Gintaro muziejus praturtėjo penkiais naujais etatais: priimti du metodininkai-edukatoriai, muziejininkas, gidas ir kompiuterių specialistas. Anksčiau, neskaičiuojant ūkį bei ekspozicijas prižiūrinčių žmonių, jo administracijoje tedirbo trys muziejininkai.

Antrame rūmų aukšte šešiose salėse įsikūrusiai Baltijos auksą pristatančiai ekspozicijai po rekonstrukcijos atvežta keturiolika naujų vitrinų. Ankstesnės, įsigytos 2011-aisiais, papildytos naujomis apšvietimo bei laikiklių detalėmis.

„O ką jau kalbėti apie apsaugos priemones, kurių po rekonstrukcijos čia pilna visur: ir stenduose, ir languose, ir duryse. Visas ekspozicijų patalpas stebi kameros su jose įrengtais judesio davikliais“, – pasakoja R.Makauskienė.

Gintaro muziejus, administraciškai pavaldus nacionaliniam Lietuvos dailės muziejui,  pasimokė po 2002-aisiais plėšikų surengtos žaibiškos Saulės akmens vagystės.

„Dabar bus galima apžiūrėti daugiau natūralių gintaro gabalų. Iš pagrindų atnaujinsime vizualų pasakojimą apie gintaro susidarymą, jo istoriją. Papildytas gintaro inkliuzų temos rinkinys, nes muziejaus fonduose saugoma net 15 tūkst. tokių eksponatų. Tiesa, dar ne visi jie ištyrinėti specialia įranga. Žinoma, pats įspūdingiausias šiame rinkinyje – prieš šešerius metus muziejaus įsigytas gintaras su jame įstrigusiu driežu. Panašių eksponatų pasaulyje tėra žinomi vos aštuoni“, – teigia R.Makauskienė.

Gintaro muziejų dažnai pasiekia gintaro pavyzdžiai iš kitų kraštų, papildantys turimus fondus. Pastaroji tokia dovana į muziejų atkeliavo net iš Sumatros salos.

Viena erdvė gintaro ekspozicijoje bus skirta keičiamoms ekspozicijoms. Nuo kito savaitgalio joje bus pristatomas lietuviško dizaino pradininku tituluojamo juvelyro Felikso Daukanto (1915–1995) kūrybinis palikimas. O antro aukšto vestibiulyje įsikurs bendrovės „Gintaro pasaulis“ salonas, kuriame demonstruojamus įvairių šalių juvelyrų dirbinius galima įsigyti. Kolekcininkams šis salonas siūlys ir sertifikuotų, mokslininkų aprašytų gintaro gabalėlių su juose įstrigusiais inkliuzais. Pirkėjams jie bus įteikiami specialiose dėžutėse su įmontuotais didinamaisiais stiklais.

Gintaro muziejaus atidarymo savaitgalio renginiai

Visas tris savaitgalio dienas jau nuo 11 val. muziejininkai šeimų su vaikais lauks rūmų Didžiajame parteryje, prie liūtuko skulptūros, šalia kurios fotografavosi ištisos atostogaujančių lietuvių kartos. Pasak muziejininkų, nors liūtukas pačių rūmų matyti negali, jis turi ausis ir per daugelį metų yra prisiklausęs daug pasakojimų apie Tiškevičių šeimos paslaptis, pokariu jų rūmuose stovyklavusius dailininkus ir Kastyčio besiilginčios Jūratės ašaras. Liūtuko vardu šios istorijos ir bus pasakojamos mažiesiems.

Suaugusiems skirtos vizualizuotos paskaitos analogiškomis temomis penktadienį ir šeštadienį vyks 13 val., sekmadienį – 12 val. Dėkingu oru jos bus skaitomos muziejaus rūmų terasoje prie rožyno, lyjant – konferencijų salėje.

Oficialus rekonstruoto muziejaus atidarymas prasidės penktadienį 17 val. žibinto prie naujojo Gintaro muziejaus įėjimo įžiebimu. Iškart po to garbingi atidarymo svečiai šalia rūmų pietrytinėje jų pusėje pasodins vardinių rožių alėją, skirtą aštuonioms su rūmų istorija susijusioms žymioms asmenybėms.

Tuomet šventės svečiai susipažins su atnaujintomis rūmų erdvėmis. Ekskursijos vadovu žada pabūti Lietuvos dailės muziejaus vadovas Romualdas Budrys.

17 val. 50 min. prasidės pirmasis Baltijos jūros šalių kultūrinių susitikimų centro renginys – Lenkijos kultūros ministrės Małgorzatos Omilanowskos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ lietuviškojo leidimo sutiktuvės, kuriose dalyvaus pati autorė. 20 val. Didžiojoje salėje prasidės muzikos, poezijos ir memuarinės literatūros valanda.

Šeštadienį 15 val. R.Budrys nuosekliau pristatys rūmų istorinius interjerus ir juose eksponuojamus meno kūrinius. 16 val. pristatoma paroda „Palangos grafų Tiškevičių rūmai: didikų rezidencija, Dailininkų kūrybos namai, Gintaro muziejus“, kuri primins, kad pokario metais rūmuose veikė dailininkų kūrybos namai. 18 val. rūmų terasoje prie rožyno prasidės Naisių vasaros teatro muzikinis spektaklis „Beprotiškai fantastiškos Vytauto Kernagio dainos“.

Sekmadienio renginiai bus skirti Baltijos auksui: 13 val. R.Budrys pasakos apie atnaujintą gintaro ekspoziciją, 14 val. menotyrininkė Jurgita Ludavičienė pristatys juvelyro F.Daukanto kūrybinį palikimą, o 16 val. svečius priims bendrovės „Gintaro pasaulis“ įkurtas gintaro dirbinių salonas. Jo vadovė Edita Kosovceva kartu su menininkais pademonstruos šiuolaikinių gintaro meistrų darbus, kuriuose gintaras derinamas su netikėtomis medžiagomis.

Renata Baltrušaitytė

 

 

 

 

Miniatiūrinė XIV a. pabaigos klūpančio angelo, laikančio skydą su Vilniaus katedros kapitulos herbu, statulėlė į Lietuvos muziejų istoriją įėjo kaip pirmasis eksponatas, kurio vertei atskleisti panaudota trimatė holograma. Ją bus galima pamatyti Vilniaus katedros požemių kapitulos kriptoje.

Tikėtina, kad ši sidabrinė statulėlė – neišlikusio senovinio relikvijoriaus kojelė. Sukurta holograma ir atkuria galimą viso objekto vaizdą.

Kaip „Veidui“ pasakojo Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, nors ši maždaug dviejų centimetrų dydžio statulėlė yra itin didelę istorinę ir estetinę vertę turintis unikalus eksponatas, tačiau, ne paslaptis, ne specialistams tai dažnai nelengva suvokti. Taigi pasitelkti technologiniai sprendimai skirti sudominti lankytojus, atskleisti vertybės unikalumą.

Kadangi tikrojo relikvijoriaus vaizdo nustatyti nebegalima, specialistams teko pasitelkti įvairias analogijas, tarkime, įvairius kitus senus relikvijorius ir brangenybių dėžutes.

„Pavyzdžiui, visai neseniai į Vilnių buvo atvežta garsioji Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė, kurios kojelėse irgi įkomponuoti panašūs angeliukai, be to, pasaulyje katedrų ir rūmų lobynuose tokių relikvijorių vėlyvaisiais viduramžiais – ankstyvojo renesanso laikotarpiu būta nemažai. Taigi žiūrėjome į „brolius“ ir išrinkome tikriausiai patį gražiausią, prabangiausią, – dėsto S.Maslauskaitė-Mažylienė. – Negalime sakyti, kad jis toks ir buvo, tiesiog šitaip norime pabrėžti, kad tai yra unikalus daiktelis mūsų kultūros istorijoje.“

Pasak jos, vykdyti šį projektą sekėsi sklandžiai: muziejus suartikuliavo užduotį informacinių technologijų specialistams, tada drauge dirbo gludindami hologramos koncepciją, kad ši atrodytų kaip vitrina, tinkamai įsikomponuotų į bendrą erdvę.

Europos muziejų lankytojai netrukus galės susiplanuoti kultūrinę programą dar prieš išvykdami iš namų ar lipdami į lėktuvą. Tam pasitarnaus išmaniesiems  telefonams skirta programėlė „Chess“, apjungianti mobiliąsias, išplėstosios realybės ir vietos nustatymo technologijos, paprastą muziejų paversiančios suasmeninta, interaktyvios ekskursijos erdve.

Akademinių, verslo ir kultūros organizacijų konsorciumas iš įvairių Europos šalių pasinaudojo ES investicijomis tam, kad sukurtų ir išplėtotų mobiliąją technologiją, leidžiančią muziejų lankytojams pasinerti į gilesnę pažintį su kultūros objektais. Suasmenintą, interaktyvią patirtį siūlanti išmanioji programėlė „Chess“ (angl. „Cultural-Heritage Experiences through Socio-personal Interactions and Storytelling“) siekia prikelti praeitį, kultūros ir istorijos paveldą paversti lengvai suprantamu ir patraukliu.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis tokia programėlė būtų aktuali 2,7 mln. žmonių, apsilankančių daugiau nei 100 muziejų per metus (2012 m.).

„Gidų vedamos ekskursijos muziejuose yra vienodos, standartizuotos, o lankytojai jų metu lieka pasyvūs. Su „Chess“ programėle apsilankymas muziejuje tampa panašus į žaidimą, į kurį lankytojai aktyviai įsitraukia, taip pažindami kultūros paveldą. Lankytojams suteikiama ne statiška, o dinamiška informacija – jie yra truputį erzinami ar priverčiami spręsti užduotis. Tai yra itin svarbu siekiant išlaikyti lankytojų susidomėjimą muziejais, ypač jaunosios kartos, kuriai yra įprasti žaidimai jų išmaniuosiuose prietaisuose“, – sakė projektą koordinuojančios Prancūzijos bendrovės „Diginext“ atstovas dr. Olivieris Baletas.

Pažintinio ir pramoginio turinio derinys

Programėlės autoriai siekė, kad apsilankymas muziejuje ilgam įsirėžtų į atminį. Tam jie sukūrė kelias inovatyvias priemones, kurios yra aiškios ir suprantamos lankytojams. Tuo pačiu šiomis priemonėmis gali lengvai naudotis ir kultūros objektų darbuotojai, norintys sukurti išskirtines ekskursijas.

Norėdami susikurti asmeninę ekskursiją, lankytojai turi užpildyti apklausos anketą internete, nurodydamas savo pomėgius ar dalykus, kurių nemėgsta. Muziejams šis įrankis leidžia sukurti įvairias apklausas, kuriuose galima derinti uždaro ir atviro tipo klausimus, pagal kuriuos yra nustatomas lankytojo tipažas ir jam priskiriamas virtualus gidas.

Remdamiesi lankytojo pateiktais duomenimis muziejų darbuotojai gali patogiai sukurti skirtingas virtualias ekskursijas su daugialypės terpės integracija. Dar viena projekto metu sukurta priemonė lankytojui pateikia jam sukurtą ekskursiją ir realiu laiku, reaguodama į vartotojo daromus pasirinkimus, ją adaptuoja prie individualių poreikių. Tuo pačiu metu programa nuolat atnaujina vartotojo anketos duomenis, kurie gali būti panaudoti jam apsilankius kitame muziejuje.

Antraip nei įprasti muziejų gidai, išmanioji programėlė „Chess“ pateikia unikalias ekskursijas, kuriose didžiausias dėmesys atkreipiamas į objektus pagal lankytojo pomėgius ar nuotaiką tuo metu. Programėlėje taip pat galima pasirinkti, pateikiamos informacijos detalumą. Ekskursijos gali būti papildomos vaizdo medžiaga, išplėstosios realybės technologija sukurtomis priemonėmis ir trumpais žaidimais. Kai kada išmaniojo prietaiso ekrano muziejų eksponatai netgi patys prabyla ir kviečia lankytojus pabendrauti.

Išeidami iš muziejaus lankytojai gali įsigyti suvenyrų, pavyzdžiui, vizito nuotrauką ar jų pačių ekskursijos vaizdo klipą, kurį galima peržiūrėti muziejaus svetainėje.

Pasak projekto dalyvaujančio Atėnų nacionalinio Kapodistriaso universiteto atstovės dr. Marijos Roussou, ši išmanioji programėlė gali iš esmės pakeisti lankytojų elgesį muziejuose ir būdą, kaip yra susipažįstama su kultūros paveldu.

„Kiekvienas lankytojas turi tam tikrų pomėgių ar laisvalaikio užsiėmimų. „Chess“ programėlė siekia pakelti lankytojų apsilankymą muziejuje į aukštesnį lygį siūlydama asmeniškai pritaikytas ekskursijas. Nukreipdami lankytoją prie eksponatų, kurie lankytoją domina labiausiai, ir siūlydami jam tam tikrą pramoginį turinį kaip spėliones ir žaidimus, mes užtikriname, kad jis liks patenkintas apsilankymu. Tai naudinga ir patiems muziejams, kurie norėtų, kad naujų ir sugrįžtančių lankytojų skaičius tik didėtų“, – sakė Atėnų nacionalinio Kapodistriaso universiteto profesorius Yannis Ioannidis.

Sėkmingi bandymai ir pristatymas rinkai

„Chess“ išmanioji programėlė, kuriai suteikta 2,8 mln. eurų (9,66 mln. litų) Europos Komisijos investicija, buvo išmėginta Atėnų Akropolio muziejuje ir „Cité de l‘Espace Park“ muziejuje Tulūzoje, Prancūzijoje. Šešis mėnesius trukę bandymai buvo itin sėkmingi.

Septynių partnerių iš keturių šalių, – Prancūzijos, Graikijos, Jungtinės Karalystės ir Vokietijos, – sukurtą programėlę rinkai pristatys projekto koordinatorė „Diginext“ bendrovė. Prognozuojama, kad „Chess“ taps prieinama vartotojams per dvejus metus.

„Be ES investicijų šio projekto paprasčiausiai nebūtume įgyvendinę. Programėlės kūrimas reikalavo pasaulinės klasės, įvairių sričių specialistų žinių apjungimo, kurios nacionaliniame šalių lygmenyje tiesiog neegzistuoja. Pasaulyje yra apie 55 tūkstančiai muziejų, todėl mes matome puikias augimo perspektyvas“, – sakė „Diginext“ bendrovės atstovas dr. O. Baletas.

Europos tyrimų, inovacijų ir mokslo komisarės Máire Geoghegan-Quinn atstovas žiniasklaidai Michaelis Jenningsas teigė, kad Europos istorijos paveldas yra itin gausus ir „Chess“ programėlė prikels jį naujam gyvenimui bei paskatins skaitmeninę kartą juo domėtis. „Įtraukios ir inovatyvios visuomenės kūrimas yra „Horizon2020“ programos prioritetas. Norėdami sukurti tokią visuomenę, turime skleisti žinią apie Europos kultūros paveldą“, – sakė Michaelis Jenningsas.

Vaizdo klipas su CHESS demonstracija: http://youtu.be/fZRiE7VR-xw

Apžvelgiame, ką nauja šįmet keliautojams po Lietuvą siūlo šalies muziejai.

Šią vasarą sostinė po ilgesnės pertraukos palepinta naujų muziejų atidarymais: vienas po kito duris lankytojams atvėrė Vytauto Kasiulio dailės muziejus ir Valdovų rūmų ekspozicijų salės. Šįkart dairomės, kokių naujovių Lietuvos muziejai gali pasiūlyti tolėliau nuo sostinės. Muziejininkai teigia, kad staigmenų šį sezoną nėra gausu, tačiau vieną kitą atnaujintą objektą išvysti galima.
Tai visų pirma pusšimčio metų jubiliejų rugpjūčio pradžioje atšventęs Gintaro muziejus Palangoje. Nors perklotą muziejaus stogą tebedengia plėvelės ir statybininkų pastoliai, jubiliejinei sukakčiai paminėti jau atidaryta paroda, pasakojanti muziejaus istoriją. Skaičiuojama, kad per penkiasdešimt metų čia apsilankė beveik 9 mln. lankytojų – pro rūmų duris pražygiavo kone trys Lietuvos…

Atsinaujina Tiškevičių rūmai

Įdomu, kad apie tai, kaip 1897 m. baigti statyti grafų Tiškevičių rūmai atrodė porą dešimtmečių po karo, kol 1963-iųjų vasarą juose duris atvėrė muziejus, nemažai gali papasakoti šalies dailininkai senjorai, kuriems apleistų rūmų kambariai anuomet vasaromis virsdavo kūrybinių stovyklų pajūryje prieglobsčiu. Meninė dvasia šio pastato neapleido netgi gūdžiausiais sovietmečio laikais.
Kaupti eksponatus Gintaro muziejui pradėjo buvęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, o pirmąją ekspoziciją kūrė ir rūmų atidarymu rūpinosi dabartinis vadovas Romualdas Budrys. Pasak jo, 1963 m. rugpjūčio 3-iąją dviejose pirmo aukšto salėse atidarius pirmąją gintaro parodą, dar iki vasaros pabaigos ją apžiūrėjo 25 tūkst. lankytojų.
Šiuo metu Gintaro muziejaus rinkiniuose sukaupta per 30 tūkst. eksponatų, tarp jų – apie 15 tūkst. inkliuzų kolekcija, kuri yra viena didžiausių ir moksliniu požiūriu vertingiausių pasaulyje. Lietuvos istorijai ypač reikšmingas archeologinio gintaro rinkinys, kurio seniausi, akmens amžiaus, radiniai byloja apie mūsų sentėvių kultūrą ir glaudžias sąsajas su gintaru. Šiam rinkiniui atsirasti padėjo mokslininkų rengtos žvalgomosios ekspedicijos po išartus ir pažeistus senuosius kapinynus, buvo sukurtos gintaro konservavimo ir restauravimo dirbtuvės. Nuo 1971 m. Gintaro muziejuje rengiamos Lietuvos menininkų gintaro dirbinių parodos, jų vertingiausiais darbais papildomi muziejaus fondai.
Gintaro muziejus nekart buvo tapęs ir vagišių taikiniu. 1990 m. buvo pavogti net 76 eksponatai, vienas jų – Saulės akmuo, trečias pagal dydį gintaro akmuo Europoje, sveriantis 3,698 kg. Laimei, vagys buvo pagauti ir nubausti. Tačiau po dvylikos metų mįslingomis aplinkybėmis, nuverstais parko medžiais užtvėrus kelią policijos automobiliams, Saulės akmuo iš muziejaus išneštas dar kartą. Taip pat mįslingai po trijų mėnesių jis muziejininkams buvo sugrąžintas, o tai padaręs asmuo tapo pagrindiniu įtariamuoju vagystės byloje. Tik tuomet pajūry stovinčiuose rūmuose buvo griebtasi šiuolaikiškos eksponatų apsaugos.
Įėjimas į rūmus šįmet atvertas nebe paradinėje, Laiminančio Kristaus skulptūros, o priešingoje – Rožyno pusėje. Statybininkai sutvarkė cokolinį rūmų aukštą, kuriame įsikūrė bilietų kasos, nauja rūbinė, tualetai, įrengtas liftas sunkiau vaikštantiems lankytojams.
Palangos gintaro muziejaus rekonstrukciją, kurią savo ruožtu šiek tiek pristabdė šalia pastato dirbę archeologai, galutinai ketinama užbaigti iki kitų metų vasaros sezono. Tuomet čia pradės veikti ir Baltijos jūros šalių kultūrinių susitikimų centras.

Pagarba tautiečių žygiams

Vytauto Didžiojo karo muziejus Kaune, jau keletą metų vieną po kitos atnaujinantis ekspozicijų sales, didžiuosius centrinių rūmų fasado atnaujinimo darbus ketina pradėti tik šį rudenį. Pavasarį čia po poros metų pertraukos duris atvėrė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-mečiui skirta ekspozicija su legendinės „Lituanicos“ nuolaužomis ir anksčiau viešai nerodytais lakūnų asmeniniais daiktais. Tarp jų – drabužiai, pinigai (auksinės JAV monetos), S.Dariaus užrašų knygelė, pildyta Lietuvoje 1920–1927 m. Muziejaus direktoriaus pavaduotojas dr. Steponas Gečas pasakoja, kad palubėje pavyko pakabinti ir istorinį lėktuvą ANBO.
Dar viena šio muziejaus naujovė – Lietuvos kariuomenės raidą 1920–1940 m. pristatanti salė, nušviečianti įvairių kariuomenės rūšių (karinių sausumos, oro ir jūrų pajėgų) kūrimąsi. Eksponuojami kariuomenės vadų, štabo viršininkų, įstaigų viršininkų asmeniniai ginklai ir apdovanojimai. Atkurtos tuometinės kariuomenės uniformos, kurių originalai neišliko, ginkluotės ir ekipuotės elementai, karių kasdieninės veiklos daiktai.
Rekomenduojame Vytauto Didžiojo karo muziejaus apžiūros ilgai neatidėlioti, nes rudenį užvirsiančios statybos privers muziejininkus užverti centrinį rūmų įėjimą, sukels laikinų nepatogumų ir darbuotojams, ir lankytojams.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Antrą kartą Vilniaus knygų mugėje dalyvausianti Lietuvos muziejų asociacija (toliau – LMA) kviečia į stendą, kuriame lankytojų laukia ne tik galimybė įsigyti įvairių muziejų leidinių, bet ir gauti šviežiausią informaciją apie ekspozicijas, parodas, renginius, edukacines programas. Veiks ir improvizuota fotoateljė „Sustok, akimirka!“, kurioje lankytojai galės pakeliauti laiku  – įsiamžinti nuotraukoje, pasipuošę istoriniu kostiumu ar jo detale.
Jungtiniame stende savo leidinius pristatys šešiolika muziejų: Lietuvos jūrų, Šiaulių „Aušros“, Alytaus ir Panevėžio kraštotyros, Maironio lietuvių literatūros, Genocido aukų, Raseinių krašto istorijos, Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Rokiškio krašto, Europos centro „Europos parko“,  Valstybinio Kernavės archeologinės vietovės, M.ir K. Petrauskų lietuvių muzikos, Bažnytinio paveldo, Marijampolės kraštotyros, Kėdainių krašto, Literatūrinis A. Puškino muziejai, pateiksiantys apie šimtą pavadinimų įvairiausių leidinių.
Šiaulių „Aušros“ muziejus kvies išbandyti Johano Gutenbergo išradimo analogą – rankinę tekstų rinkimo mašiną su presu. Ši mašina dar ne taip seniai veikė Šiauliuose – „Titnago“ spaustuvėje. Muziejų stende kiekvienas lankytojas pateks į improvizuotą edukacinį užsiėmimą „Kai tekstus rinko rankomis“ ir galės pasijusti tikru … metrampažu bei atsispausti šventinį tekstą.
Sigutės Chlebinskaitės kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“ jūrine nuotaika dalinsis Lietuvos jūrų muziejaus edukatorių komanda. Mugės lankytojai susipažins su neįprasta jūrinių vėliavėlių abėcėle, mazgų rišimo simbolika. Pirmą kartą turės galimybę išleisti net trijų rūšių žaismingas knygeles: vieno žodžio knygą iš vėliavėlių,  moliuskais iliustruos bestiariumus, netikėtumai laukia kuriant virvaknyges.
Knygų mugėje bus pristatytos ir naujausios, dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos. Vasario 21 d. 11 val., iš karto po iškilmingo mugės atidarymo, didžiojoje salėje rengiamos M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus išleistos knygos “Antanas Kučingis. Laiškai. Dokumentai. Atsiminimai“ sutiktuvės. Solisto, jau tapusio legenda, asmenybę pristatys knygos sudarytoja ir parengėja, muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė. Kadangi Antanas Kučingis buvo bosas, knygos pristatymo metu garsių operų arijas atliks žinomas dainininkas Liudas Mikalauskas.
Pasak Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės, Antanas Kučingis (1899-1983) tai – ne tik žymus lietuvių operos solistas, bet ir drąsus kovotojas už lietuvybę, Lietuvos kariuomenės karininkas.
– Knygoje skelbiama unikali archyvinė medžiaga iš Antano Kučingio palikimo, saugomo M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje, – pasakojo knygos autorė. –  Laiškai, dokumentai, atsiminimai, nuotraukos pasakoja apie įvairiaspalvę menininko asmenybę, dramatišką jo gyvenimo kelią sudėtingu istoriniu laiku.
Tuo pat metu (vasario 21 d. 11 val.) Knygų mugėje vyks ir Bažnytinio paveldo muziejaus renginys, kuriame bus pristatyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios istorija ir šiandien joje įsikūrusio Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicija, rinkiniai, veikla ir naujausi leidiniai: „Vilniaus sakralinė auksakalystė“ ir „Atraskime savąjį paveldą: Lentvario bažnyčia ir jos dekoras. 1905–1943“.
Ilgąjį penktadienį 12 val. Kėdainių krašto muziejus pristatys dvi knygas ir kompaktinę plokštelę, skirtą Kėdainių istorijai. Fotografo Vydo Bečelio albumas „Kėdainiai. Fotografijos“ supažindina su svarbiausiais Kėdainių senamiesčio pastatais, maldos namais, gatvėmis. Vydas Bečelis savitai mato savo gimtąjį miestą. Žvelgiant į jo nuotraukose užfiksuotus Kėdainių vaizdus galima pažinti ir kaskart iš naujo pamilti šį vieną iš seniausių ir gražiausių Lietuvos miestų.
Visai kitokia dvasia alsuoja knyga ir kompaktinė plokštelė “Kėdainių kraštas svastikos ir raudonosios žvaigždės šešėlyje” (sudarytojai Rimantas Žirgulis ir Vaidas Banys), parengtos vykdant ES programos „Europa piliečiams“ 4-ojo veiksmo „Gyvoji Europos atmintis“ projektą „Laiškai ateities kartoms“.
Pasak Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio, šie leidiniai yra skiriami mokytojams ir mokiniams, norintiems gilintis į XX a. Kėdainių krašto istoriją. Jame pateikiami apibendrinti istorikų straipsniai apie šiame regione vykusius pagrindinius pirmosios sovietų, nacių ir antrosios sovietų okupacijos įvykius.
Penktadienį 13 val. bus pristatyta Lietuvos jūrų muziejaus išleista pirmoji jauno istoriko Romualdo Adomavičiaus mokslinė studija, skirta Lietuvos jūrinio laivyno pradžios tyrinėjimams „Jūrinis savarankiškumas. Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi istorija (1921-1940 m.). Ši knyga pasakoja apie pirmųjų Lietuvos Respublikos jūrinių laivų atsiradimą, išplaukimą į platesnius vandenis. Jūrinės laivybos tradicijų pradžią istorikas sieja su tautinės valstybės įsitvirtinimu Baltijos pakrantėje XX a. tarpukario laikotarpiu, bandydamas išsiaiškinti Lietuvos ryšių su jūra politinius ir ekonominius dėsningumus.
Renginyje apie Lietuvos valstybės jūriškumo klausimus diskutuos knygos autorius Romualdas Adomavičius, istorikas Hektoras Vitkus, Seimo narys Eligijus Masiulis ir tinklaraštininkas-marinistas Egidijus Nasevičius.
Galimybę Lietuvos muziejų asociacijai dalyvauti Knygų mugėje suteikė Kultūros ministerijos parama.
LMA – 1995 m. įsteigta savanoriška šalies muziejų organizacija, vienija 90 muziejų.  Asociacijos  tikslas – telkti muziejus bendrai veiklai, organizuoti ir skatinti juos bendradarbiauti. Asociacija, palaikanti glaudžius ryšius su Tarptautine muziejų taryba (ICOM) ir Europos muziejinių organizacijų tinklu (NEMO), teikia muziejams metodinę pagalbą ir informaciją, leidžia žurnalą „Lietuvos muziejai“, remia besikuriančius muziejus, organizuoja muziejininkų kvalifikacijos kėlimą, dalyvauja realizuojant kultūros ir švietimo programas.

Nemažai šeimų, keliaujančių su įvairaus amžiaus vaikais, iš savo kelionių maršruto išbraukia muziejus. Mat ekskursijos juose tampa tikru išbandymu: tėvams tenka tramdyti mažesniuosius išdykėlius, klausytis muziejų personalo priekaištų, o gėrėtis neįkainojamomis kolekcijomis nebelieka laiko. Tad „Veidas“ sudarė dešimtuką įdomiausių muziejų, kuriuose ekskursija su įvairaus amžiaus vaikais taps nuotykiu ir neišsenkančiu pokalbių šaltiniu.

Tėvams, į kelionę pasiėmusiems atžalas, pravartu iš anksto parengti lankomų objektų sąrašą. Verčiau kuriam laikui pamiršti muziejus, eksponuojančius prabangias ir garsias meno kolekcijas, ir pasirinkti tuos, kuriuose bus linksma ir įdomu visai šeimai. Tad “Veidas” siūlo įdomiausių lankytinų muziejų dešimtuką, padėsiantį suderinti įvairaus amžiaus vaikų ir tėvų interesus bei pomėgius.

1. Interaktyvus mokslo muziejus: kiekvienas gali tapti atradėju
Kiekvienam vaikui pats įdomiausias muziejus yra toks, kuriame visus eksponatus galima liesti ir išbandyti, kaip jie veikia. Būtent tokie yra interaktyvūs mokslo muziejai. Čia gausu eksponatų ir įrenginių, suteikiančių galimybę ne tik pažinti įvairius fizikos dėsnius, chemines reakcijas, bet ir išbandyti aukštąsias technologijas. Galima pabandyti dirbti su laboratoriniais instrumentais, atlikti gausybę eksperimentų, įsijausti į skęstančio povandeninio laivo kapitono ar kriminalistikos eksperto vaidmenį, patirti žemės drebėjimą ar nesvarumo būseną, lazeriu kortelėje išgraviruoti savo vardą. Ir tai tik mažuma pramogų, kurias galima išbandyti! Garsiausi interaktyvūs mokslo centrai yra „CosmoCaixa“, Barselonoje, „Experimentarium“, Kopenhagoje, „Nemo“ Amsterdame, „Heureka“ Helsinkyje, Koperniko mokslo muziejus Varšuvoje ir kt.

2. Muzikos muziejai: viso pasaulio garsų kolekcijos
Su vaikais užsukus į muzikos muziejus nuobodu nebus niekam – tokie muziejai dažnai būna interaktyvūs ir lankytojai juose gali ne tik grožėtis muzikos instrumentais, bet ir išgirsti jų skleidžiamus garsus ar kūrinių ištraukas. Štai Muzikos instrumentų muziejus Briuselyje sudomins įvairaus amžiaus lankytojus. Muziejuje eksponuojami kone viso pasaulio instrumentai: nuo primityvių liaudiškų skudučių iki šiuolaikinių, pvz., teriomino, valdomo rankų judesiais. Įdomių muzikos muziejų esama ir kituose miestuose. Štai Vienos muzikos namuose kiekvienas vaikas ar suaugęs lankytojas gali ne tik padiriguoti garsiajam Vienos orkestrui, bet ir sukurti savo kūrinį, išgirsti ateities muzikos garsus. O Londone galima net rinktis, kur eiti: į Karališkąjį muzikos kotedžą, Nacionalinį garsų įrašų archyvą ar Britų muzikos muziejų, kuriame daugiausiai dėmesio skirta XX ir XXI amžiaus muzikai ir jos kūrėjams. Beje, šiuolaikinei muzikai skirtas ir muziejus, esantis Sietle, JAV. Na, o klasikinės muzikos mėgėjai nenusivils interaktyviu Frederico Shopino muziejumi Varšuvoje.

3. Žmogaus kūno muziejus: kaip atrodome iš vidaus
Olandijoje, Leidene, yra unikalus žmogaus kūno muziejus “Corpus”. Ekskursija po milžinišką septynių aukštų žmogaus kūno maketą trunka apie valandą. Jos metu susipažįstama, kas vyksta žmogaus kūne jam judant, gulint, sėdint, galima aplankyti Plaučių teatrą, įsijausti į eritrocitų vaidmenį, pasižvalgyti po širdį, kepenis ar šlaunikaulius. Sužinoti, kam reikalingas miegas ar čiaudulys ir kiti, rodos, erzinantys refleksai. Šiame muziejuje gausu pačių naujausių technologijų, 3D vaizdų, garso ir vaizdų efektų. Šalia muziejaus įkurtas medicinos centras, kuriame pasakojama apie sveiką gyvenimo būdą, rengiamos viktorinos bei kitokie žaidimai.

4. Egzotiškas povandeninis pasaulis ir romantiškos laivų istorijos
Retas vaikas ir suaugęs žmogus atsisakys ekskursijos į jūros muziejų ir milžinišką akvariumą. Dažnas didmiestis, įsikūręs prie jūros ar vandenyno, turi jūros muziejų, o kad pritrauktų kuo daugiau lankytojų, investuoja nemažai lėšų ir bando konkuruoti siūlydami pačių netikėčiausių pramogų bei eksponatų. Štai Londonas didžiuojasi vienu didžiausiu pasaulyje akvariumų, kuriame gyvena apie 500 rūšių gyvūnų, lankytojams siūloma „įsivaikinti“ vieną ar kitą gyvūną.
Barselonoje įdomu pasivaikščioti stikliniu tuneliu, įrengtu po vandeniu, ir stebėti elegantiškai plasnojančias rajas, grėsmingai nasrus iššiepusius ryklius, tuntus smulkių žuvyčių. Gausiais eksponatais vilioja ir Sidnėjaus jūrų muziejus. Tie, kuriuos labiau domina laivai bei jūrų mūšiai, turėtų apsilankyti Kroatijos pakrantės jūrų ir istorijos muziejuje, Suomijos „Vellamo“ muziejuje ar naujausių technologinių gudrybių pilname Talino „Lennusadam“ marinistikos centre. Na, o jei su ūgtelėjusiais vaikais nukeliautumėte į Meksiką, verta panardyti povandeniniame skulptūrų muziejuje Kankūne.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Te neįsižeidžia muziejininkai – ne apie jų veiklos sklaidą bus kalba. Vienos aprašomų įstaigų stokoja lėšų energingesnei reklamai, o kitos ir be to lankytojų sulaukia tiek, kad priverstos griebtis išankstinės registracijos.

Pradėkime nuo muziejaus, kuris dažniau lankomas solidesnės publikos. Tai – Henritos ir Vaclovo Kontrauskų įsteigtas privatus Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus. Restorane „Ida Basar“ svečiai, laukdami užsakytų senovinių didikų virtuvės patiekalų, su vyno taurėmis rankose kviečiami apžiūrėti rūsyje eksponuojamų antikvarinių baldų, indų ir stalo įrankių kolekcijos, kurioje – daugiau nei 6 tūkst. eksponatų. „Nebūtina užsisakyti ką nors ypatinga, kad galėtumėte patekti į muziejų – užteks ir vyno taurės. Tiesa, jei ketinate ekspoziciją apžiūrėti vakare – reikėtų pranešti mums iš anksto, kad pasiliktų darbuotojas, kuriam patikėta vesti ekskursijas“, – pasakoja „Ida Basar“ vadybininkė Aurika Brasiūnienė.
Tai, kas dabar vadinama rūsiu, šešioliktame amžiuje buvo pirmasis pastato aukštas. Tikrieji rūsiai – dar žemiau, jie taipogi rodomi muziejaus lankytojams. Eksponuojamą kolekciją restorano savininkų šeima kaupė daugiau kaip tris dešimtmečius, ir joje – ne vien su kulinarija tiesiogiai susiję eksponatai.
„Pavyzdžiui, muziejaus „perlu“ vadinamas 1822 m. kartografams užsakytas carinės Rusijos europinės dalies žemėlapis. Jame pažymėtos visos gyventojų sodybos, sudarytos bent iš trijų pastatų, valstybinės įstaigos, ir, žinoma, smuklės. Daug mūsų svečių šiame žemėlapyje aptinka savo prosenelių sodybas“, – pasakoja A.Brasiūnienė. (…)

Į brangakmenių pasaulį

Pirmasis Rytų Europoje ir trečiasis pasaulyje (po Belgijos ir Izraelio) Deimantų muziejus sostinėje duris atvėrė praėjusį rudenį. Jo direktorė Ana Didenko užsimena, kad pirmoji muziejaus sukaktis lapkritį bus minima įvairiomis atrakcijomis. Šis muziejus taipogi privatus – įsteigtas Lietuvoje gimusio Izraelio deimantų biržos nario Eli Katz.
A.Didenko teigimu, užsieniečių ir lietuvių lankytojų srautai Deimantų muziejuje pasidalina maždaug po lygiai, o standartinė ekspozicijos apžiūra trunka 22 minutes – tiek, kiek turistams įteikiamo audiogido pasakojimo įrašas. Vėliau atsakoma į lankytojų klausimus. „Labiausiai stebina, kad lietuviai netgi neskiria deimantų nuo kitų mineralų, kurie ekspozicijoje taipogi pristatomi. Tai liudija, kad tokio muziejaus seniai reikėjo“, – neslepia muziejaus vadovė. Po ekskursijos šalia esančioje parduotuvėje pasiūloma deimantų įsigyti, ir tam, pasak muziejaus vadovės, nebūtinai reikia tūkstančių: mažyčių akmenėlių kainos prasideda nuo 40 Lt.
Kaune jau šešiolika metų veikia Brangakmenių (gemologijos) muziejus, kurio įkūrėjas – Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslų daktaras ir profesionalus gemologijos ekspertas Arūnas Kleišmantas. „Kad galėtum dirbti ekspertu, privalai turėti etalonus – natūralių mineralų ir uolienų pavyzdžius, su kuriais lygini tiriamą mineralą ar brangakmenį. Tuo tikslu ir buvo sukaupta mano kolekcija, kurioje apie šešis šimtus eksponatų – daugiau nei du šimtai skirtingų mineralų atmainų, naudojamų juvelyrikoje. Iš viso žinoma apie 4,5 tūkst. mineralų, tačiau juvelyrikoje iš jų naudojami vos trys šimtai“, – pasakoja gemologas.
Eksperto nestebina prastos tautiečių gemologijos žinios: „Tarpukariu gimnazijose moksleiviai skaitė atskirus vadovėlius, pasakojančius apie uolienas ir minerologiją. Dabar geografijos vadovėliuose iš jų belikęs menkas skyrelis“, – pastebi A.Kleišmantas. Prieš du dešimtmečius salonuose, klientams piršdavusiuose akmenis pagal horoskopą ir sveikatą įtakojančias energetines savybes, dažnai būdavo siūlomi netgi ne natūralūs, o sintetiniai akmenys. Todėl atnešamų įvertinti juvelyrinių dirbinių savininkus ekspertui neretai tenka nuvilti tariant, kad šie rubinai ar safyrai tiesiog… gražūs.

Lietuviškų tarmių karaokė

Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune turi menkiau žinomą padalinį – Vaikų literatūros muziejų, veikiantį anksčiau Lietuvos ministrui-pirmininkui Mykolui Sleževičiui priklausiusiame name. 1953 m. jame buvo įkurtas rašytojo Petro Cvirkos memorialinis muziejus, kuris Nepriklausomybės metais virto Vaikų literatūros muziejumi.
Jo direktorė Daiva Šarkanauskaitė neslepia, kad bandymų vaikų literatūrą skirstyti į „raudonąją“ ir „žaliąją“ iš lankytojų išgirsta iki šiol, tačiau muziejininkės stengiasi juos užglaistyti pasakodamos apie sudėtingus asmenybių likimus ir aiškindamos, kad rašytojų vietą literatūros istorijoje lemia pirmiausiai jų talentas, o ne politinės pažiūros. (…)

Nuo tikrų tankų iki vaikiškų žaislų

Šiuolaikinių terminalų, audiovizualinės medžiagos nestokoja ir Vilniaus pakraštyje įkurtas Muitinės muziejus: jis šalies istoriją mėgina perteikti remdamasis tuo, kas ir kaip kuriame tarpsnyje buvo nelegaliai gabenama per valstybės sieną. Pasak vyriausiojo muziejininko Arvydo Pranevičiaus, susidomėjimas toks, kad besikreipiantys lankytojai šį rudenį registruojami į išankstinę eilę. Muziejų lanko ne tik moksleivių ir studentų grupės, bet ir į svečius pas kolegas atvykstantys policijos ir muitinės pareigūnai.
O štai mėgstantys viską pačiupinėti savo rankomis sostinėje mielai lankosi Vytauto Didžiojo karo muziejaus filiale – Karo technikos ir transporto muziejuje. Jei galvojate, kad tankai ir šarvuočiai muziejaus aikštelėje vieniši ilgisi lankytojų, klystate: ekskursijų vadovas Donatas Jocys, kalbėdamas su „Veido“ žurnaliste, eilinę darbo dienos popietę vos spėjo lankytojams plėšyti bilietus. „Karo technika – sritis, dominanti įvairiausio amžiaus ir profesijų žmones, todėl iš jų išgirstame ir naujos informacijos, ir tarnybos armijoje prisiminimų“, – neslepia D.Jocys. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kol Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcija niekaip neišsilaisvina iš viešųjų pirkimų pinklių, konkurentai kitose šalyse nesnaudžia. Šiauriau Klaipėdos pastaraisiais metais duris atvėrė bent du modernūs marinistiniai muziejai.

Estijos jūrų muziejaus padalinys „Lennusadam“ Talino krantinėje atidarymą šventė vos prieš gerą mėnesį. Vien per jį naująjį marinistinį centrą aplankė 45 tūkst. smalsuolių. Nors muziejininkai planavo šimtatūkstantinį lankytoją pasitikti šių metų pabaigoje, dėl neslūgstančio žmonių antplūdžio jis greičiausiai peržengs slenkstį dar šią vasarą. Ypač daug lankytojų laukiama Talino jūrų šventės dienomis, kai „Lennusadam“ teritorijoje vyks koncertai, mugės ir t.t. Talino jūros šventė šįmet rengiama liepos 13–15 dienomis.

Vyriausybė atsiėmė angarus

Muziejaus reklamoje šnekasi du jūrininkai, stovintys pro atnaujintą hidroplanų angarą plaukiančio laivo denyje. „Sidnėjaus operos teatras pastatytas pagal tokią pat technologiją kaip ir šie angarai. Gal žinai, kodėl Nikolajus II įsakė juos čia pastatyti?“ – teiraujasi pirmasis. „Kaip tai kodėl? Tuo metu Vokietijos imperija stiprino savo galias, ir Sankt Peterburgui reikėjo gynybinės programos. Pats Rusijos caras nuosavom rankom dėjo kertinį angaro akmenį“, – atsakydamas jam porina kolega.

Angarai, pro kuriuos plaukia jų laivas, 1916–1917 m. buvo pastatyti kaip Rusijos krantų gynybinių įrenginių linijos dalis. Prieš šimtą metų jie buvo skirti hidroplanams – tuo metu perspektyvia laikytai, tačiau karo metu vis dėlto nepasiteisinusiai technikai. Tačiau 6500 kv/m ploto angare pagal savo matmenis nesunkiai būtų galėjęs tilpti ir populiarus šiuolaikinis keleivinis orlaivis „Boeing 737“.

Paskelbus nepriklausomybę senieji gynybinės linijos angarai apsukrių verslininkų buvo patyliukais privatizuoti, tačiau Estijos vyriausybei užteko ryžto susigrąžinti šią nuosavybę. Teisminė kova truko ilgai, tačiau jai pasibaigus švedų rangovai angarą atnaujino, pritaikydami muziejaus reikmėms, vos per keletą metų. Tam pasitarnavo iš ES gauta parama. 14 mln. eurų panaudota pastatui rekonstruoti ir dar 3 mln. eurų – jo ekspozicijai įrengti.

Po vandeniu ir virš vandens

Nors „Lennusadam“ yra netoli garsiojo Talino senamiesčio, geležinkelio stoties bei keltų prieplaukos, anksčiau uždaroje lankytojams teritorijoje gerai orientuojasi retas miestietis. Aplinkui – pramoninės dykvietės, į kurias veda duobėtas, pasitikėjimo nekeliantis keliukas, todėl rasti muziejaus teritoriją nebus taip paprasta.

Užtat viduje įsigiję bilietą gausite bankinę primenančią kortelę, atversiančią visas pageidaujamas duris ir leisiančią apsieiti be gido paslaugų: kortelę pridėję prie kompiuterinių terminalų, kiekviename ekspozicijos skyriuje pasisemsite tiek žinių, kiek tilps galvoje. Kiek netilps – terminalo monitorius mandagiai pasiūlys įvesti savo elektroninio pašto adresą, kuriuo vėliau išsiųs reikalingą informaciją.

Įmantriai apšviestas muziejus skendi prieblandoje – apšviesti tik jo eksponatai. Pagrindinė ekspozicijos kūrėjų taisyklė paprasta: angaro grindys sutampa su dekoratyviomis izobatomis išmargintu jūros dugnu, antro aukšto galerijos lygyje – „vaterlinija“, nuo kurios patogu apžiūrinėti eksponuojamus laivus ir navigacinius ženklus. Na, o aukštai virš galvos kybančiam hidroplanui – „dangus“, todėl jo pačiupinėti nepavyks.

Išvengė metalo pjūklų

Pats seniausias muziejaus eksponatas – istorinio Maasilinno laivo, statyto XVI a. viduryje, griaučiai. Ilgainiui meistrai čia pat, muziejuje, pagal juos ketina atkurti visą laivą.

Stambiausias ir įspūdingiausias angaro eksponatas – 600 tonų sveriantis prieškarinio Estijos laivyno povandeninis laivas „Lembit“. Lankytojams siūloma nusileisti į jo vidų ir vieną po kitos apžiūrėti visas patalpas – nuo vairinės iki kariškių miegamųjų. Beje, 1935 m. Anglijoje pastatytas „Lembit“ yra seniausias iš povandeninių laivų, eksponuojamų pasaulio muziejuose. Sovietmečiu ir po to jis daug dešimtmečių rūdijo prie krantinės, tačiau angaro atidarymo vis dėlto sulaukė. Muziejaus lauko aikštelėje eksponuojama ir daugiau atitarnavusių karinių laivų, kuriems, priešingai nei Lietuvos jūrų pajėgų nurašytiesiems, pavyko išvengti metalo pjūklų ir laužo aikštelių.

O kaipgi europietiškas jūrų muziejus – be tikro, prie krantinės stovinčio laivo, nuo kurio viršutinio denio atsiveria plati uosto panorama? Taline ši funkcija patikėta buvusiam ledlaužiui geltonos ir juodos spalvos kaminais „Suur Toll“, kurio laipteliais mėgsta karstytis jaunieji muziejaus lankytojai.

Patys jauniausieji žaidžia čia pat esančioje žaidimų aikštelėje, kurios centre, suprantama, – irgi medinis laivas. Netrūksta mažiesiems įdomybių ir muziejaus viduje. Drebančiu ir gurgiančiu geltonu povandeniniu laivu, aklinai užsivėrus jo durims, lankytojai kartu su videopasakotoju „nuleidžiami“ į jūros dugną. Baseine plaukiojančių laivų modeliai, valdomi iš specialių pultų, domina ne tik mažuosius, o lėktuvų ar priešlėktuvinės gynybos imitatoriai – labiau tėvelių, o ne jų vaikų „žaisliukas“.

Ir jau tikrai retas, apsilankęs muziejuje pirmą kartą, atsispiria pagundai nusifotografuoti pageidaujama karininko ar jūrininko uniforma. Neatsispyrėme ir mes. Tik kolegos klaipėdiečiai grįžo į autobusą šiek tiek nusiminę: sako, kai praėjusiame dešimtmetyje lankė senąjį Talino jūrų muziejų Margaritos saloje – lygindami su Kopgaliu turėjo kuo didžiuotis. O dabar…

Žvilgantis kaip jūros banga

Betgi persikelkime į kitą Baltijos pusę. Garsiausias Suomijos jūrų muziejus stovi Kotkos mieste, kurio pakrantėje gidai liepia atidžiau įsižiūrėti į už artimesnių salelių nugarų aiškiai dunksančios stambesnės salos profilį: ten – jau Rusija. 2008-ųjų vasarą Kotkoje atidarytas „Vellamo“ marinistinis centras pavadintas suomių mitologijos povandeninio pasaulio deivės vardu. Ilgas krantine nusidriekęs bangos silueto pastatas iš stiklo ir plieno konstrukcijų žvilga it vanduo priešais saulę. Šiame pastate telpa ne tik muziejus, bet ir vietos jūrininkų centras bei populiarus restoranas muziejaus terasoje.

Žengdami į „Vellamo“ ekspozicijų sales kortelės negausite, užtat ant plaštakos jums užklijuos specialų lipduką, kuris kaip automatinių durų raktas tarnauja nė kiek ne prasčiau. Ekspozicija krašto laivybos ir žvejybos tradicijas pateikia nuo pačių seniausių, archeologiniais radiniais liudijamų laikų. Vėl – prieblanda ir įvairiausiais kampais kampeliais, kuriuose lankytoją pasitinka vis naujas specialus garsinis fonas, išdėlioti stendai su laivų modeliais, jūrininkų daiktais, navigacijos įrankiais. Pristatomi žymesnių laivų interjerai, netgi jų restoranų stalo įrankiams vietos atsirado.

Betgi jūros vilkai labiausiai domisi apatine sale, kurioje spėlioja, kiek galėtų kainuoti eksponuojamos prabangios jachtos. Įdomus jiems ir atskiras laivų variklių stendas, ir ypač – kompiuterinis imitatorius, kuriame per tam tikrą laiką pagal koordinates valdant gelbėtojų katerį reikia aptikti jūroje už borto iškritusį žmogų.

Profanams belieka ilgas stalas su daugybe virvelių ir jūrinių mazgų pavyzdžiais bei savotiška stiklinė kamera, kurioje prigulęs ant minkštų pagalvėlių gali pasiklausyti spalvotų sirenų dainų.

Prie krantinės šalia „Vellamo“ centro taip pat stovi istorinis ledlaužis – jis vardu „Tarmo“. Tiesa, šią vasarą laivas lankytojus priims vienintelį kartą – liepos 26–29 d., kai Kotkoje vyks jūrų šventė.

 

 

Penktadienį Vilniaus rotušės aikštėje vyks šalies muziejų mugė „Muziejai be sienų“, kurioje lietuvius bus bandoma sudominti čia pat, o ne svetimose šalyse esančių muziejų turtais. Šeštadienį maždaug nuo 18 iki 24 val. muziejai lankytojų lauks savo rūmuose. Netrūks ir neįprastų ekskursijų: tarkim, Maironio lietuvių literatūros muziejus kvies apžiūrėti gotikinių pastato rūsių, o Lietuvos jūrų muziejus vaikams surengs Baltijos piratų vakaronę.
Galimybę kartą per metus neįprastu metu nemokamai apžiūrėti ekspozicijas tą vakarą suteikia daugelis Europos muziejų, dalyvaujančių tarptautinėje programoje „Europos muziejų naktis“.

Praėjusią savaitę didžiuosiuose Lietuvos miestuose duris atvėrė trys reikšmingos parodos.

Pažymėdamas Muziejų metų pradžią, Lietuvos dailės muziejus atnaujino nuolatinę istorinės dailės ekspoziciją „Europos dailė XVI–XIX a.“ Radvilų rūmuose, kuriuos XVII a. viduryje pastatė didikas Jonušas Radvila.
Vakarų Europos dailininkų kūrybos pavyzdžių būta ne viename Lietuvos dvare. Menu besidomintys aristokratai buvo sukaupę ištisas Vakarų Europos tapybos kolekcijas. Vertingus tapybos rinkinius turėjo Radvilos Biržuose ir Vilniuje, Tyzenhauzai – Rokiškyje, Juozas Tiškevičius – Astravo dvare. Deja, karų ir politinių neramumų metais šios kolekcijos buvo išblaškytos, į Lietuvos muziejus pateko tik jų fragmentai.
Lietuvos dailės muziejaus Vakarų Europos tapybos rinkinio pagrindą sudaro paveikslai, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvos dvarininkų ir kolekcininkų dovanoti viešiems Vilniaus rinkiniams – Vilniaus meno muziejaus draugijai ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijai.
Šiuo metu Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje yra per 300 XVI–XIX a. Vakarų Europos dailininkų paveikslų, iliustruojančių dailės stilių kaitą nuo renesanso iki romantizmo ir realizmo. Eksponuojami italų menininkų Antonio Campi, Marcello Venusti, Salvatoro Rosos, Giovanni Ghisolfi, Domenico Brandi, prancūzų Nicolas Poussino, Claude’o Lorraino, Gaspard’o Dughet, Jacques’o Stellos paveikslai, taip pat – ispanų, austrų, vokiečių, belgų, olandų dailės mokyklų atstovų kūrybos pavyzdžiai.
Beje, vasario mėnesį muziejaus lankytojai galės nuosekliau susipažinti su kunigaikščių Radvilų giminės kultūriniu palikimu: bus surengtos dvi jubiliejinės parodos, skirtos Vilniaus vaivadai, LDK didžiajam etmonui Jonušui Radvilai ir LDK didžiajam etmonui, didžiajam kancleriui bei Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam.

Pajūrio peizažų tradicija
Kaune, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, pristatyta paroda „Peizažas tapyboje: nuo A.Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų“. A.Žmuidzinavičiaus (1876–1966) palikimą sudaro 2 tūkst. įvairių technikų, žanrų ir temų darbų, tačiau jo kūrybos ašis – peizažinė tapyba, kuria dailininkas siekė idealizuoti, pabrėžti gimtojo krašto gamtos grožį. Nemažą A.Žmuidzinavičiaus kūrybos dalį sudaro Lietuvos pajūrio peizažai.
O štai pernai pavasarį Palangoje surengto tarptautinio plenero „Peizažas tapyboje“ dalyviai parodoje pateiks šiuolaikines Lietuvos pajūrio gamtovaizdžių interpretacijas. Pristatomi žinomų lietuvių tapytojų Broniaus Gražio, Antano Obcarsko, Kunigundos Dineikaitės, Aloyzo Stasiulevičiaus, Ričardo Zdanavičiaus, Algimanto Stanislovo Kliaugos darbai. Projekte dalyvavo ir paties A.Žmuidzinavičiaus anūkė grafikė Giedrė Gučaitė. Kartu su lietuviais Baltijos pajūrio peizažus Palangoje tapė svečiai iš Serbijos, Rusijos, Švedijos, Danijos, Latvijos, Estijos ir netgi du tolimosios Indijos atstovai.

Burių ženklai
Klaipėdoje į Prano Domšaičio galeriją kviečia kaligrafijos ir rašto meno paroda „Kaligrafija ant burių“, skirta šįmet minimam Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejui. Šia proga surengtas tarptautinis kaligrafijos ir rašto darbų konkursas, kuriame dalyvavo 40 menininkų iš dešimties pasaulio šalių. Dvylika geriausiai vertinimo komisijos įvertintų darbų vėliau bus išspausdinti ant specialių tentų, įtvirtintų metalo konstrukcijose, imituojančiose bures, ir vasarą eksponuojami tiesiog Danės upėje.
Klaipėda dažnai vadinama Lietuvos kaligrafijos sostine. Prie šio vardo įtvirtinimo itin prisidėjo garsus kaligrafijos meistras profesorius Algis Kliševičius. Jo dėka per pastaruosius du dešimtmečius uostamiestyje susibūrė stipri menininkų kaligrafų grupė, tęsianti Antano Kučo, Alberto Gursko ir kitų Lietuvos kaligrafijos meistrų sukurtas tradicijas. Anksčiau mieste yra vykusios keturios Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodos „Rašto menas“, nuo 2006 m. leidžiamas vienintelis šalyje kaligrafijos meną propaguojantis tęstinis leidinys „Kaligrafijos sąsiuviniai“.