Per Lietuvą keliauja fotomenininko, poeto, gamtininko Alio Balbieriaus paroda „Ledo inkliuzai“. Iš Vilniaus į tėviškę Biržuose pasitraukęs gyventi menininkas „Veidui“ pasakoja apie kultūros, turizmo ir politikos pižonus, kurie, išstumdami pirmeivius idealistus, su pasimėgavimu murkdosi blizgančiose paviršiaus putose.

 

Renata BALTRUŠAITYTĖ

 

Norėjo Alis užšaldyti Beethoveną, bet nepavyko. Pusseserė muzikantė, dabar apsistojusi Kanaruose, pagailėjo būsimam meno kūriniui dailiai apdegusio retro leidimo partitūros viršelio. O Biržuose Alis tegavo apiplyšusį akordeono pradžiamokslį. Vieną jo lapą ir padengė permatoma ledo patina, nes viliojo muzikos, įkalintos tyloje, metafora.

Stingstanti muzika parodoje šaukia ir iš apledėjusio vaikiško saksofono, laiko apnašų patamsinto trimitų vario, iš sukapotą gyvatę primenančio nareliais išnarstyto fagoto… Ledai atitirps, tik ar bebus kam sujungti fragmentus ir klausytis muzikos?

Arba kitas kontrastas: raudoni aitrieji pipiriukai įkalinti „ledlaikyje“ – smėlio laikrodžio formos ledo gabale. Šaltis prieš aistrą, o gal širdies nuoskaudas simbolizuojantį deginantį aštrumą. Krūva pipiriukų dailiai nugulę apačioje, viršuje belikę vos keletas. Kaip ir geležinės grandinės ovalų kitame „ledlaikyje“… Laikas tirpsta, graužatis ir grandinės lieka.

 

Kai griovių kasti nebereikia

Vis dėlto pats ryškiausias kontrastas – Alio veidas, tiesiog švytintis visų šių liūdnų metaforų fone. Ir ne nuo pipiriukų skaičiavimo, o nuo noro išgyventi dar ir dar vieną gyvenimą, kad vieną iš jų galėtų skirti rašytojavimui, kitą – fotografijai, trečią – kelionėms, ketvirtą – dailei, penktą – paukščių stebėjimui. Nes viename gyvenime pašnekovas jau sunkiai besutelpa.

„Daug metų esu laisvas menininkas: gyvenu, kaip noriu, ir darau, ką noriu. O tai yra didelis dalykas. Nors sovietiniais laikais praėjo gražiausi mano kartos metai, bjauriai pasijuntu galvodamas, kad didžiąją gyvenimo dalį praleidau už geležinės sienos, – pasakoja A.Balbierius. – Pernai pirmą kartą su dukra, grafike Goda, aplankėm Prado muziejų Madride. Boschas, Bruegelis, Rafaelis per dvi valandas nokautuoja bet ką… Einu ir galvoju: jaunystėje, domėdamasis menais, mielai būčiau kasęs griovius, kad susitaupyčiau kelionei į Madridą. Tik jokie grioviai išvažiuoti tada nebūtų padėję… Todėl keliauju dabar, nes dar noriu suspėti kažką pamatyti.“

Bet, sakau, daugybė šešiasdešimtmečių apskritai nebemato prasmės kažkur keliauti. Jie būna pavargę nuo vienas į kitą panašių miestų su savo rotušėmis, stotimis ir krantinėmis, nuo prošal šmėžuojančių veidų, kuriems esi įdomus tik kaip potencialus pirkėjas ar klientas, pagaliau nuo atvirukinių peizažų, kurių pilnas namų internetas. Taigi kuriam galui kažkur belstis? Ir dar su fotokameromis, nors puikiai žinai, kad neturėsi laiko vienoje vietoje savaitėmis tykoti tokio kadro, kokio norėtum, vadinasi, esi pasmerktas atsitiktinumų srauto klaidoms ir „netyčiukams“. Kaip ir tūkstančiai kitų serijines kameras apsikabinusių keliautojų…

Bet Alis atremia skepsio ataką: „Man susidarė priešingas įspūdis: visi visur keliauja. Visur mirga kelionių įspūdžių ženklai ir tekstai, nors tik nedidelė jų dalis verta aplinkinių dėmesio. Ir mano kartos keliauninkų netrūksta. Pamenu, viename literatūros vakare poetas Antanas A.Jonynas, paklaustas, kuo norėtų būti, jei nerašytų eilėraščių, beveik nesusimąstęs atsakė: „Norėčiau būti keliautojas.“ Jis ir poetu būdamas keliauja nemažai.“

 

Jeigu Indija būtų girta kaip Rusija

Savęs patyrusiu keliautoju A.Balbierius vadinti nedrįsta, nors jau du kartus viešėjo Indijoje ir netrukus ruošiasi ta pačia kryptimi kelti sparnus trečią kartą. Sako, tam ypatingų taupymų nereikia: lėktuvų bilietai į abi puses atsieina 500-600 eurų, panašios sumos, jei nesirinksite prabangių viešbučių, turėtų pakakti ir dviejų mėnesių pragyvenimo bei transporto išlaidoms pačioje Indijoje. Tad šią šalį Alis vadina „draugiška“ plonesnės piniginės lietuviams.

„Nebuvau tas žmogus, kuris Indijoje ar Tibete ieškojo dvasingumo arba Šambalos, kaip mano jaunų dienų bičiuliai Jurga Ivanauskaitė ir Paulius Normantas. Vis dėlto pirmą kartą vos atskridę į Delį su pusbroliu Giedriumi, gerokai labiau nei aš patyrusiu keliautoju, iškart patraukėme į Dharamsalą. Ten buvo nyku ir šalta, bet kaip galėjau atsispirti pagundai, jei buvau stovėjęs piketuose už Tibeto laisvę prie Kinijos ambasados Vilniuje“, – pasakoja A.Balbierius.

Atgimimo laikais trejus metus paaukojęs žaliųjų judėjimui ir neblogai susipažinęs su ekologinėmis ideologijomis, Alis pritartų giliosios ekologijos pradininko norvegų filosofo Arne Naesso teiginiui, kad budizmas – kone vienintelė pasaulio religija, galinti išgelbėti pasaulį, nes ji kupina pagarbos gyvybei. Ir tos pagarbos ypač daug hinduizme, nors patys indai to nesureikšmina. Užtat atvykėliai stebi, su kokia meile vietiniai lesina balandžius ir šeria burundukus primenančias voveraites, kaip parkuose laisvai vaikštinėja karvės, kurioms negresia virsti pieno mašinomis ar kepsniais, ir matydami tai patys pasijunta geriau.

 

Budizmas – kone vienintelė pasaulio religija, galinti išgelbėti pasaulį, nes ji kupina pagarbos gyvybei.

 

Tačiau ar Indija pamažu nevirsta didžiuliu, vakariečiams skirtu komerciniu SPA, į kurį vykstama gelbėtis nuo persirijimo ir depresijos? „Visada paskui pirmeivius traukia būriai pižonų, kuriems užtenka pasimurkdyti paviršinėse putose. Didžiulėje šalyje kiekvienas renkasi tai, ko jam reikia. Aš žmonių knibždančioje Pendžabo sikhų Amritsaro Aukso šventykloje pajutau tokį pasaulio vienį, kokio Lietuvoje niekur nepajusčiau. Niekada neturėjau minties iš Lietuvos emigruoti, bet sugrįžus iš Indijos Vilnius man pasirodė tuščias.

 

Niekada neturėjau minties iš Lietuvos emigruoti, bet sugrįžus iš Indijos Vilnius man pasirodė tuščias.

 

O ką jau kalbėti apie tėviškės sodybą prie Biržų, kurioje gyvendamas galiu savaitę kito žmogaus nematyti, nebent pravažiuojančią kaimyno mašiną“, – lygina A.Balbierius.

Prisipažįsta kartais pagalvodavęs, kuo pavirstų Indija, jeigu jos gyventojai vartotų tiek alkoholio, kiek rusai arba lietuviai: juk ten ir taip baisu vaikščioti gatvėmis, kuriose beveik nėra šviesoforų. Tačiau kol kas alkoholiu prekiaujančių krautuvių ten gerokai mažiau nei pas mus, alkoholikų irgi reta, ir tie patys, panorėję viešoje vietoje truktelėti iš kakliuvos nusipirkę butelį, rūpestingai vynioja jį į laikraštį. Per tris Indijoje praleistus mėnesius viešoje vietoje keliautojai matė tik vieną įkaušusią kompaniją, ir ta pati buvo universiteto dėstytojų, traukinyje šventusių Naujuosius metus.

Kaip fotografą Indijoje keliautoją sudomino „Coca-Cola“ reklamos: didžiuliai plakatai, neretai nudriskę nuo senumo, ir bedančiai Himalajų senukai ar besiganančios ožkos jų fone. Vaizdai, be žodžių bylojantys apie Indijos globalizaciją ir vesternizaciją.

 

Nebereikalingi nei valdžiai, nei mafijai

Iš įvairių ekologinių judėjimų A.Balbierius senokai pasitraukė pamatęs, kaip žaliuosius iš jų išstumia karjeristai ir prisiplakėliai. Lietuvos žaliųjų partija antrajam gyvenimui prikelta visai kitų žmonių, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje viršų ima valstiečiai, nors jos sąraše rasite ir kelis idėjinius žaliuosius. Tačiau stebint, kaip Biržų krašto ūkininkai savo laukus purškia programose jokių ekochemija 7–8 kartus per metus, pati valstiečių ir žaliųjų bendrystė Aliui pradeda kelti abejonių.

Užtat jis neabejoja, kad jei vieną negražią dieną Europoje įvyktų stambi ekologinė katastrofa ir ES politika rezonansiškai pakryptų žaliųjų pusėn, visos pagrindinės Lietuvos partijos kaipmat „pažaliuotų“, nors dabar jų loginių iniciatyvų su žiburiu nerasi. Net apie gamtos apsaugą nebekalbame – vien apie aplinkosaugą, tuo objektyviai pripažindami, kad saugome ne gamtą, o tai, kas iš jos liko, kas vienaip ar kitaip jau pažeista ar sunaikinta. Ton pačion Aplinkos ministerijon dabar priversti bėgioti ir gamtininkai, ir statybininkai, nors dar atgimimo aušroje žalieji stengėsi atskirti šias dvi sritis, kad joms nereikėtų glaustis po vienu valdžios stogu.

„Žalieji mūsų valstybėje kone išnaikinti, nes jie nereikalingi nei valdžiai, nei mafijai. Politikai, žadamą ateities gerovę tebesiejantys su ekonominiu augimu, juos vaizduoja arba kaip kenkėjus, stojančius skersai visiems naudingiausio kelio, arba kaip Rusijos agentus. Štai konservatoriai rinko parašus prieš Astravo atominę jėgainę, kaip prieš grėsmingą blogį, esantį per arti Vilniaus, tačiau tuo pačiu metu atkakliai stūmė „gerosios“ Visagino atominės elektrinės projektą. Kaip tokią veidmainystę žmonėms suprasti?“ – klausia A.Balbierius.

 

Žalieji mūsų valstybėje kone išnaikinti, nes jie nereikalingi nei valdžiai, nei mafijai.

 

Šiandien kone labiausiai ekologijai pasitarnauja technologijų pažanga, tačiau ta pati pažanga trumpina naudojamų įrenginių amžių, verčia pirkti vis naujus daiktus, didindama atliekų kiekį. O tai nusikaltimas prieš Žemę. Taip, taromatų sistema leido gerokai sumažinti aplinkoje pasklindančių pakuočių kiekį, tačiau naivu tikėtis, kad taromatai pajėgs išspręsti visas gamtosaugos problemas.

„Ekologinis raštingumas – tai visų pirma pačios gamtos rūšių pažinimas. Ar daug lietuvių šiandien pajėgtų išvardyti ir atpažinti bent šimtą paukščių, vabzdžių ar medžių rūšių? Be to gamtoje jaučiamės kaip beraščiai, nemokantys seniausių ir svarbiausių rašmenų“, – dėsto Alis.

Ir pamena, kad jam augant vasarą kaimuose sukiodavosi daug vaikų, kurie mokyklines atostogas leisdavo žvejodami, uogaudami, dviračiais keliaudami po apylinkes. Dabar net ir vasaromis ten retai besutiksi jaunimo – jeigu atvažiuoja, tai lindi kambariuose prie savo kompiuterių.

„Nepaisant to, nepriklausomybės laikotarpiu pasiekta pažanga ekologijos srityje yra didžiulė. Kai prieš 26 metus lankiausi Kalifornijoje, patyriau šoką sav o akimis išvydęs veikiančius saulės kolektorius, energiją taupančias lemputes, iš atliekų biodujas išgaunančias įmones ir daugelį kitų dalykų, apie kuriuos Lietuvoje dar nė kalbama nebuvo. Prireikė beveik dviejų dešimtmečių, kol tos technologijos pasiekė mūsų kraštus“, – prisimena pašnekovas.

Poetinės prigimties neišmuši

Menininko sodyboje aptiktumėte gal pusę tonos įvairiausių rakandų: surūdijusių geležų, senų baldų, keistos konfigūracijos šakų ir dar daug ko, ką racionalus šeimininkas seniai būtų sudeginęs arba išgabenęs sąvartynan. Užtat visas šis retkarčiais perkratomas lobynas praverčia koliažams ir meninėms fotografijoms.

„Jei būčiau labai turtingas, įsigyčiau specialų šaldytuvą „Ledo inkliuzų“ originalams eksponuoti. Fotografija šiuo požiūriu tėra patogi priemonė, leidžianti kitiems parodyti laikinus objektus, kurių kitaip nepavyksta išsaugoti“, – pasakoja Alis.

Ledo kompozicijas jis dėlioja žiemą, semdamas šalia plytinčio tvenkinio vandenį ir „bendraautoriumi“ pasitelkdamas lauke tvyrantį šaltį. Kai šis atlieka savo darbą – ateina eilė fotografo sprendimui, koks fonas perregimam asambliažui būtų tinkamiausias. Dažniausiai pasitelkiamas įšalusias detales paryškinantis juodas pagrindas: tai gali būti, pavyzdžiui, tamsios faneros atplaiša arba juodos polietileno plėvelės gabalas. Tada belieka sulaukti tinkamos natūralios šviesos, nes su lempomis triūsti buvęs gamtininkas ne mėgėjas.

„Turėjau nekuklią idėją kurti fotografijų seriją „Daiktų užkalbinimas“, kurioje tiktų ir natiurmortai, ir abstrakcijos, ir šaldyti, panardinti ar uždegti objektai. Žaidžiau su skandinamais nuspalvintame vandenyje daiktais, bet nieko gera iš to neišėjo. Nedaug tepavyko išspausti ir iš piromanijos. O štai ledas, kadaise Vilniaus Verkių parke pastebėjus gražiai įšalusias šakeles, „užkabino“. Tai ir buvo „Ledo inkliuzų“ pradžia. Pats suprantu, kad nuotraukose apstu simbolių ir pseudofilosofinių metaforų, tačiau poetinės savo prigimties juk neišmuši“, – pripažįsta Alis.

Savo malonumui gamtą fotografuoja iki šiol, nors žino, kad natūralus gamtos grožis nuotraukose linkęs subanalėti. Kartu su Vladu Braziūnu buvo surengęs kolegų rašytojų portretų parodą Biržų pilyje, bet nelaiko savęs portretistu: tiesiog norėjosi dar vieną žanrą išbandyti. Vis dėlto netapo „teroristu“, nuolat pleškinančiu visus literatūrinių sambūrių dalyvius.

Nesiuntinėjo savo nuotraukų ir į tarptautinius konkursus, taigi neturi diplomais apdovanotų fotografijų: ir pasitikėjimo pritrūkdavo, ir nereikalinga visa tai atrodė. Bet ir be diplomų kiekvieną savaitę internetu sulaukia maždaug dešimties kvietimų dalyvauti įvairiose parodose. Pasinaudoja vos vienu kitu, nes įsisukti biurokratiškon projektinių anketų karuselėn irgi nemato prasmės. Savo fotografijų ciklus smalsuoliams pristatinėja feisbuke, kuriame profilio turinį tvarkyti paprasčiau nei atskiro tinklalapio.

„Nesu pakankamai „įkultūrinęs“ savo vizualinės kūrybos, man įdomesnis pats procesas. Iki šiol fotografuoju ne tik skaitmeniniais, bet ir juostiniais fotoaparatais – „Nikon“ ir „Horizont“. Panoraminę „Horizont“ kamerą netgi tampiausi ant kaklo po Indiją ir Nepalą“, – neslepia A.Balbierius.

Skaitmeninė fotografija menininkams – jau pernelyg nuobodžiai sterili. Išmaniosios kameros su įdiegtomis programomis išdailina vaizdą labiau, nei fotografas to pageidauja. Netgi užteršus matricą gautus vaizdus nesunkiai įmanoma išvalyti. Todėl meninių ambicijų turintys jaunuoliai vis aktyviau grįžta prie juostinių fotoaparatų, toleruojančių žmogaus klaidas. Juostinės fotografijos savo ruožtu tampa artimos meninei grafikai, nes fotomenininkai, padarę ribotą kiekį sunumeruotų ir pasirašytų juostinio kadro atspaudų, negatyvus dažnai sunaikina. Gal tų atspaudų būtų daugiau, jei egzistuotų stipresnė fotografijos kūrinių rinka ir turėtume daugiau jais besidominčių kolekcininkų. Tačiau realybė kitokia: Europoje už meninę fotografiją prašoma vidutiniškai 250 eurų, o Lietuvoje ir 100 eurų pirkėjas nesutinka mokėti.

„Aišku, galima pardavinėti ir po 10–20 eurų, bet ar verta tiek nusipiginti? Verčiau leidžiu sau malonumą atspaudą padovanoti, jei matau, kad mano darbas žmogui tikrai patinka“, – sako A.Balbierius.

Kad sviestas nebūtų sviestuotas

Nors „Ledo inkliuzai“ – žinomo poeto fotodarbų paroda, nesitikėkite šalia nuotraukų aptikti poezijos posmų: dažna nuotrauka parodoje apskritai neturi pavadinimo, jį atstoja vaizduotės aliuzijoms pralaidi XXX tvorelė.

„Kai fotografas leidžia savo poezijos knygą – tikėkis silpnų eilėraščių, kai poetas iliustruoja knygą savo fotografijomis – lauk prasto vaizdo. Visiems žinomas dėsnis, tad, nors ir nesijaučiu nė vienoje iš tų sričių mėgėjas, leisdamas poeziją stengiuosi savo knygų neiliustruoti. Bet kartais leidyklos išprašo nuotraukų taupumo sumetimais – kad netektų papildomai mokėti iliustratoriui. Vis dėlto pastaruoju metu, kad sviestas nebūtų sviestuotas, daugiausiai bendradarbiavau su dailininke Ula Šimulynaite“, – pasakoja Alis.

Kaip apibūdintų kultūrinį gyvenimą šiauriniame Lietuvos pakraštyje, kuriame praleidžia daugiausiai laiko? Pašnekovas svarsto, kad provincijos kultūroje randasi daug potencialiai vertingų reiškinių, tik juos reikėtų kilstelėti į profesionalesnį, konceptualesnį lygį. Ir to dažniausiai niekaip nepavyksta padaryti, nes tenkinamasi bendruomenei lengviau suvokiamais kriterijais. Iš to kyla drastiški pristatomo meno kokybinio lygio skirtumai, kokių sostinėje nebeišvysi.

„Daugiausiai publikos sutraukia gastroliniai teatrų spektakliai – juose ir be ypatingos reklamos nelieka tuščių vietų. Tačiau knygų pristatymų ar parodų organizatoriams tenka gerokai paplušėti. Pats per Biržų miesto šventę inicijavau kraštiečio, garsaus tapytojo Algirdo Petrulio paveikslų parodą, tačiau negalėčiau pasigirti, kad ji sulaukė didesnio dėmesio“, – prisimena A.Balbierius.

Antra vertus, interneto amžiuje provincijos sąvoka nyksta, nes ir pats menininkas panorėjęs savo namuose „užsuka“ pasmalsauti į garsiausias Niujorko ar Paryžiaus galerijas. Pasaulis atviras, jei tik turi pakankamai energijos jį jausti ir matyti.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Šiuolaikinis menas, skirtingai nei XIX a, kai buvo iliustruojami tik svarbiausi to meto įvykiai – karališkasis bei religinis gyvenimas, apima pačias įvairiausias temas, nėra įspaustas į jokius rėmus, nedulka muziejuose ir gali būti perduodamas iš kartos į kartą.

O dabartiniai menininkai, kitaip nei ankstesniųjų laikotarpių genijai, ieškomi ir atrandami ne po mirties, bet čia ir dabar. Apie tai ir apie šiuolaikinio meno entuziastų susitikimų svarbą paskaitų cikle „Art Mantica“ kalbėjo Vienos meno mugės vadovė, žinoma fotomenininkė ir kuratorė Vita Zaman.

„Šiuolaikinis menas yra nesibaigianti sritis, kurioje galima nuolat tobulėti, atrasti ir suprasti kažką naujo, o pažinti šiuolaikinį menininką – tai tarsi imtis spręsti mįslę ar kryžiažodį – sudėtinga, tačiau įdomu, – sako V. Zaman. – Meno kūriniai yra nesuvartojama, ilgaamžė prekė, kurios dairosi viso pasaulio kolekcionieriai. Deja, Rytų Europos meno rinka yra labai nedidelė – sudarytų tik vieną ketvirtadalį Vokietijos rinkos, tad perspektyvūs menininkai turėtų taikytis ir į kitų šalių kolekcionierius, dalyvauti įvairiose parodose, susibūrimuose.“ Nuo 2011 m. Vienos meno mugei „VIENNAFAIR The New Contemporary“ vadovaujanti V. Zaman mano, jog su šiuolaikiniu menu geriausiai galima susipažinti gyvuose susitikimuose, kurių išsivysčiusiai, į elektroninę erdvę besikeliančiai visuomenei labiausiai ir trūksta.

Pasak vienos iš projekto „Art Mantica“ iniciatorių Justinos Stašelytės, Vita Zaman savo paskaitos metu pasakė mintį, apibendrinančią visą meno ir edukacijos centro „Rupert“ rengiamų paskaitų ciklo esmę: „Nebijokite klausti kvailų klausimų, nes šiuolaikinio meno kontekste tokių nėra“. J. Stašelytė atkreipia dėmesį, jog dalyvauti susitikimuose kviečiami visi, besidomintys šiuolaikiniu menu, kolekcionavimu ir jo  užkulisiais.

Meno atstovų ir entuziastų paskaitų ciklo „Art Mantica“ temos apima pasaulines šiuolaikinio meno tendencijas, raidą, kuratorines strategijas bei tokius renginius, kaip meno mugės, bienalės, meno kolekcionavimas. Susitikimai, kurių tikslas burti meno gerbėjų bendruomenę, edukuoti bei pristatyti meno pasaulio naujoves ir tendencijas, tęsis iki gegužės pabaigos.

Artimiausi „Art Mantica“ susitikimai vyks balandžio 12, gegužės 10 ir gegužės 24 dienomis. Daugiau informacijos bei registracija į renginius: www.rupert.lt/artmantica/.

Tarpdisciplininis meno edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“, įsikūręs vaizdingoje sostinės vietoje, ant Neries kranto, Valakampiuose (Meškeriotojų g. 33). Išskirtinės architektūros Audriaus Ambraso suprojektuotame pastate veikia parodų ir projekcijų erdvė, nuolat vyksta paskaitos, reziduoja Lietuvos ir užsienio menininkai, kuratoriai bei kultūros vadybininkai. Meno erdvė duris atvėrė 2013 m.

Lietuvos mokiniai nuo daugelio kitų šalių jaunuolių atsilieka aukštesniųjų gebėjimų reikalaujančiais pasiekimais – jie prasčiau interpretuoja, integruoja, įvertina. Tokie rezultatai esą liudija ne ką kita, kaip nepakankamą dėmesį kūrybiškumui. O juk jį lavinti galima ne vien piešiant ar kuriant eiles, bet ir mokantis algebros formulių.

„Būdama suaugusi, vaikštau į dainavimo pamokas ir man vis geriau sekasi, nors mokyklos laikais šioje srityje buvau laikoma beviltiška. Nei fortepijonas, nei natos, nei aš nepasikeitėme. Pakeičiau tik pedagogą“, – sako aktorė, televizijos laidų vedėja Beata Tiškevič-Hasanova.
Juk kiekvienoje pamokoje mokinys gali aptikti savo stipriųjų savybių. Net jei jis gabesnis dailei, o ne matematikai, geras algebros mokytojas sugebės įžvelgti ir atskleisti jo pranašumus, pakurstyti kritinį mąstymą. Ir net jei toks mokinys ateityje netaps garsiu matematiku, gero matematikos mokytojo pastangomis jis gali užaugti kūrybinga ir mąstančia asmenybe.
Ugdyti tokias asmenybes, ko gero, kiekvieno mokytojo svajonė. Juolab kad tokių asmenybių auginimas kaip tikslas formuluojamas ir visuose svarbiausiuose nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose, tokiuose kaip Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programa ar Valstybinė švietimo 2013–2022 m. strategija. „Ateityje didžiausią įtaką šalies raidai turės Lietuvos piliečių kultūros, mąstymo, elgsenos pokyčiai ir visuomenėje vyraujančios vertybės, todėl vaizduotė, kūrybingumas, kritinis mąstymas vertinami kaip svarbūs šalies ištekliai, ugdomi nuo mažens visą gyvenimą“, – skambiai rašoma tose strategijose.
Tačiau judėti šių tikslų link, regis, dar tik pradedama, o Lietuvos mokinių gebėjimas mąstyti ir vaizduotė kitų šalių kontekste vertinama vis prasčiau.
Palyginti su geresnius rezultatus demonstruojančių šalių (Honkongo, Pietų Korėjos, Japonijos, Suomijos, Singapūro, Taivano, Kanados) patirtimi, Lietuvos mokiniai stipresni tik žemesniųjų gebėjimų reikalaujančiose srityse – kai reikia rasti informaciją ar daryti tiesiogines išvadas. Užtat mūsų mokiniai pasižymi gerokai prastesniais aukštesniųjų gebėjimų – interpretavimo, integravimo, įvertinimo rezultatais.
Ekspertai neabejoja, kad tokie rezultatai liudija būtent nepakankamą dėmesį kūrybiškumui.

Mokytojai turi didžiulę kūrybiškumo laisvę

Ekspertai sutartinai tvirtina: galimybių ugdyti mokinių kūrybiškumą – į valias. Kiekviena mokykla, kiekvienas mokytojas yra laisvas pasirinkti mokymo ir mokymosi formą – Lietuvos švietimo koncepcijoje pabrėžiama, kad centralizuotai yra valdomas tik rezultatas, o ne procesas. Beje, tokia nuostata buvo išdėstyta netgi 1991 m. Švietimo įstatyme.
„Šiuo metu galioja tas pats principas, nors tai ir nerašyta taisyklė. Mokytojas gali rinktis įvairiausius mokymo metodus, pasitelkti įvairiausias priemones, kurti naujas bendravimo su mokiniais formas“, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjas Ričardas Ališauskas.
Jis teigia, kad kiekvienas mokytojas kūrybiškoms pamokoms turi subręsti, bet geri pavyzdžiai užkrečiami, tad vis daugiau pedagogų visoje šalyje atsisako senų mokymo formų. Vienas mokytojas greičiau, o kitas gal per kelerius metus pamažu pradeda taikyti naujas metodikas, bet tokie procesai šalyje esą tikrai vyksta.
„Kūrybinių partnerysčių“ vadovė Milda Laužikaitė, jau keletą metų dirbanti organizacijoje, padedančioje mokytojams per kūrybą atrasti ryšį su mokiniais, pritaria, kad tų „atsivertimų“ vis daugėja. „Žinoma, tokie pokyčiai yra mentaliniai. Kaip aš žiūriu į save, kaip aš vertinu mokinį? Kol viso to nepermąstysi, kol nepakeisi savo požiūrio, tol nepakeisi ir praktikos“, – įsitikinusi švietimo specialistė.
Ji atkreipia dėmesį, kad nors mokytojai teoriškai yra laisvi, tačiau praktiškai jiems būna sunku viską iš pagrindų pakeisti. „Sunkiausia pedagogams būna suprasti, kad jie irgi mokosi“, – sako M.Laužikaitė.
Ji pateikia vieno mokytojo iš Giedraičių gyvenvietės pavyzdį. „Mokytojas, pamatęs, kad yra kitų būdų bendrauti su mokiniais, pasakė: nelaikiau savęs nekūrybingu, bet supratau, jog dirbau valdiškai, nes laikiau vaikus konteineriais, į kuriuos reikia sukrauti žinias. Dabar jis sako pamatęs, kad vaikus galima įdarbinti, – visi, kurie anksčiau miegodavo ar svajodavo, dabar aktyviai veikia pamokoje“, – pokalbį su mokytoju prisimena „Kūrybinių partnerysčių“ vadovė.

Vaikai patys žino, ko jiems reikia?

Ekspertai sutaria, kad šiuolaikiniai mokiniai patys puikiai žino, kokių pamokų jie norėtų. „Pedagogai klysta manydami, kad jų visi neklusnūs, nedėmesingi mokiniai yra nemotyvuoti, kad jiems niekas neįdomu. Jei jų paklaustumėte, neretai nustebtumėte, kiek daug motyvacijos jie turi ir kiek daug tikisi iš mokytojų“, – įsitikinęs R.Ališauskas.
Tai liudija netgi tarptautiniai tyrimai, kurie atskleidė, kad Lietuvos mokytojai daug rečiau, nei to pageidautų mokiniai, taiko dramos ir imitacijos, didaktinio žaidimo, tyrinėjimo, projektinės veiklos, kūrybos metodus.
Pagal projektą „Renkuosi mokyti“ dirbęs Julius Paplauskas sako, kad dirbant mokytoju jam atrodė labai svarbu įtraukti mokinį į visą ugdymo planavimo procesą. „Norėjosi atsiklausti jo, kaip jis norėtų mokytis, paklausti, ar jam atrodo pasiekiama tai, ko aš noriu su juo pasiekti. Kad tai būtų ne mano planai ir tikslai, o jo paties. Juk kai pokalbis vyksta apie patį žmogų, pasikeičia visa pokalbio dinamika, žmogus visai kitaip įsitraukia“, – bendravimo su mokiniais patirtį prisimena J.Paplauskas.
Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertas R.Ališauskas mokinių sąmoningumu įsitikino jau prieš daugelį metų. „Dar prieš penkiolika metų man teko dalyvauti konferencijoje, į kurią buvo pakviesti „Generation Y“ atstovai – jauni žmonės, vadinami „karta igrek“ arba „karta kodėl“, – pasakoja ekspertas. – Jau prieš penkiolika metų jie patys svajojo, koks bus ateities mokytojo ir ateities mokyklos vaidmuo. Dabar mes gyvename toje ateityje, o vaikai, kurie lanko mūsų mokyklas, yra informacinio pasaulio čiabuviai. Jie kitaip viską mato, kitaip elgiasi, jų kiti įpročiai, jiems tradicinė mokykla darosi nuobodi. Jie sako – mes nenorime laukti, kol mokytojai išmoks kažko naujo, kai taip sparčiai keičiasi pasaulis, taip sparčiai vystosi technologijos. Mes patys galime mokyti juos.”
Taip mąstantis jaunimas yra ir Lietuvos realybė. Tad taip sparčiai keičiantis mokiniams ir pasauliui, kuriame jie gyvena, mokykla negali nesikeisti.
M.Laužikaitė priduria, kad tam naujam pasauliui reikia visai kitų dalykų, nei anksčiau buvo mokoma mokyklose. „Reikia nusiteikti, kad mes nebežinome ir nežinosime, ką vaikai veiks baigę mokyklą, nes viskas bus smarkiai pasikeitę. Dabar reikia visiškai kitų gebėjimų, nei mes anksčiau įsivaizdavome. Todėl ypač svarbus yra kuriančių žmonių vaidmuo, nes kūrybinėje sferoje yra ir nebijojimo klysti, ir rizikavimo, ir gebėjimo išlikti netikrumo zonoje. Štai šių savybių reikės mokyklą baigusiam jaunam žmogui“, – pabrėžia M.Laužikaitė.
O to išmokyti galima įvairiausiais būdais – gerų pavyzdžių Lietuvoje esama labai daug.

Gegužės 17 dieną, ketvirtadienį kūrybinio verslo sektoriaus atstovus subūrė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų specialybės studentų tinklaveikos renginys „I‘MKI“. Renginio metu potencialiems partneriams studentai pristatė savo darbus ir kūrybos proceso ypatybes.

Anot kūrybininkų, studentai dažnai skundžiasi, neturintys pagalbininkų savo karjeros kelyje ar nežinantys, nuo ko pradėti, kai siekia įsijungti į tam tikrą trokštamą sritį. Todėl labai svarbu užmegzti ryšius su savo sektoriaus atstovais dar studijuojant. Ypač tai aktualu kūrybinių industrijų studentams, su kurių specialybe potencialūs darbdaviai dar nėra gerai susipažinę.

Renginio metu kūrybinio verslo atstovams studentai pristatė savo studijuojamus dalykus, sukurtus darbus, buvo demonstruojamos iškabintos kūrybinių projektų vizualizacijos bei rodomi video darbai. Siekiant sukurti bendrumo jausmą ir glaudžiau susipažinti, renginio dalyviai grupėse buvo pakviesti improvizuotai atlikti kūrybines užduotis.

Po oficialiosios dalies svečiai su studentais pratęsė diskusijas jaukiai sukurtoje aplinkoje

Studentai tikisi, kad tokia iniciatyva taps tradicija ir kasmet kontaktų mainų susitikimuose dalyvaus vis daugiau kūrybinio verslo sektoriaus atstovų. Juk ką gali žinoti – gal būtent čia sutikto asmens vizitinė kortele taps raktu naujo projekto ar išsvajotos darbo vietos link.

Daugiau informacijos: www.i-mki.lt.

Žinomi Lietuvos žmonės, darbo valandų neskaičiuojantys savo srities profesionalai, randa laiko ir pomėgiams, kurie ne tik suteikia jiems pasitenkinimo, bet ir turi išliekamąją vertę.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai dirba svarbų darbą, tačiau randa laiko save įprasminti ir veikloje, neturinčioje nieko bendro su jų profesija. Štai plastikos chirurgas Darius Radzevičius fotografuoja ir yra surengęs ne vieną savo darbų parodą, advokatė Jūratė Zabielaitė tapo portretus, kuriuos taip pat pristato parodose. Tapybos darbų parodą „Susapnuoti paveikslai“ neseniai surengė ir kino režisierius Algimantas Puipa. Tapyti jis pradėjo vos prieš metus, tačiau taip užsidegė nauju pomėgiu, kad kartais per dieną nutapo net po tris keturis peizažus. O štai buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas, diplomatas Mečys Laurinkus pasinėrė į romanų rašymą.
Beje, ir daugiau politikų, verslininkų, žinomų visuomenės veikėjų yra atradę rašytojo gyslelę. UAB Ūkio banko investicinės grupės prezidento Vladimiro Romanovo eilėraščiai pernai sugulė į poezijos knygą rusų kalba „Vienišo sfinkso apmąstymai“. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas pernai išleido jau antrą poezijos rinkinį „Nugalėję lygumas“. „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas rašo maldas ir dvasines nuostatas, kurias išgyvena kaip savo būseną. Be to, jam kilo idėja Prienų rajone esančiame Vazgaikiemio kaime įkurti Visuomenės harmonizavimo parką.
Ko kūryboje ieško ir ką atranda verslininkai, politikai, medikai, teisininkai?

Medikas rengia fotografijų parodas

Plastikos chirurgas D.Radzevičius pasakoja fotografavimu užsikrėtęs dar vaikystėje. Mat jo tėvai daug keliaudavo ir stengdavosi fotoaparatu užfiksuoti kuo įvairesnių vaizdų, paskui patys ryškindavo nuotraukas. Dažnai su „Ąžuoliuko“ choru koncertuodamas užsienio šalyse, vėliau pažintinėse kelionėse D.Radzevičius taip pat nepaleisdavo iš rankų fotoaparato, tačiau išsamiau menine fotografija pradėjo domėtis prieš aštuonerius metus.
„Peržiūrėjęs bičiulio Mariaus Jovaišos nuotraukas, pastebėjau, kad daugelį dalykų matau kitaip. Tada pradėjau skaityti literatūrą, gilintis į kompoziciją, technines detales, lankytis fotografijų parodose. Taip fotografavimas išaugo į didelį pomėgį“, – prisimena D.Radzevičius. Ir priduria, kad apie jo hobį žinojusi Palangos vasaros skaityklos vedėja Vanda Kliučininkienė pasiūlė surengti fotografijų parodą.
Atsiklausęs Lietuvos fotografų klubo prezidento Jono Staselio nuomonės, ar gali savo darbus rodyti, ir sulaukęs dar vieno paskatinimo, D.Radzevičius pirmajai parodai „Miestai“ atrinko gražiausias akimirkas, užfiksuotas įvairiose pasaulio šalyse. Praėjus metams po 2005 m. Palangos vasaros skaitykloje eksponuotos parodos, chirurgas sudėliojo darbus antrai ekspozicijai „Gamtos siesta“. Beje, tuo pačiu metu VU Santariškių klinikų Vaikų ligoninės ortopedijos skyriuje, kuriame dirba, iškabino fotografijų ciklą „Pasaulio vaikai“.
„Norėjau, kad mažieji pacientai pamatytų kitokios spalvos, kitaip gyvenančius vaikus. Be to, paroda pagyvino ligoninės aplinką. O į Palangos vasaros skaitykloje rengiamas ekspozicijas labai malonu sukviesti draugus, kolegas, artimuosius. Ta proga susitikti su jais, padovanoti savo darbų“, – atskleidžia D.Radzevičius.
Pirmąsias ekspozicijas surengęs iš kelionėse užfiksuotų vaizdų, dabar medikas iš anksto apgalvoja parodos temą, jai ruošiasi ir bando pagauti tam tikrus kadrus. Pavyzdžiui, sumanęs parodyti Šventosios grožį įvairiais metų laikais laukė, kol saulė pasisuks tam tikru kampu ar kol prisnigs.
„Taip dažnai, kaip norėčiau, negaliu išeiti, pavyzdžiui, į Vilniaus senamiestį pagaudyti kadrų, tačiau kelionėse visada fotografuoju. O namie fotoaparatas stovi matomiausioje vietoje, paruoštas fotografuoti, kad bet kada galėčiau nuspausti mygtuką“, – prisipažįsta chirurgas.
Fotografavimą jis vadina poilsiu, atgaiva sielai ir savotišku medžiotojo instinktų patenkinimu. Mat žvelgiant pro stikliuką ir bandant pagauti norimą kadrą kraujas, anot D.Radzevičiaus, užkaista panašiai kaip medžioklėje.

Advokatė tapo klientus, kolegas ir bičiulius

Advokatės J.Zabielaitės pomėgis tapyti portretus taip pat jau išaugo į ne vieną parodą. Prieš ketverius metus ji debiutavo meno srityje, surengdama „Portretinių eskizų“ parodą, o šiuo metu naujais darbais papildyta ekspozicija puošia Lietuvos advokatūros mokymo centro sienas. „Pati nebūčiau išdrįsusi rengti parodos. Pirmaisiais metais net draugams, kolegoms, klientams, kurių portretus tapiau, paveikslų nedovanojau, manydama, kad jie labai prasti. Tačiau tapytojas Audrius Gražys pamatęs mano darbus privertė surengti parodą“, – prisimena J.Zabielaitė.
Advokatė neabejoja, kad nemažai žmonių norėtų rašyti ar tapyti, tačiau bijodami įžeisti profesionalius menininkus to nesiima. „Kiekvieną savo polinkį reikia realizuoti, kad pajustum pilnatvę. Be to, kūryba pradžiugina draugus ir artimuosius“, – įsitikinusi J.Zabielaitė.
Ji pati tapyti pradėjo prieš dešimt metų. Nors nežinojo nei portreto tapymo subtilybių, nei kaip dažus maišyti, tačiau ryžosi pamėginti. Beje, ir dabar advokatė nesivadovauja jokiomis taisyklėmis – tapo taip, kaip jaučia. „Sutikusi žmogų ir bandydama jį pažinti, viduje tarsi nutapau. Tad ir ant drobės perkelti portretą pavyksta lengvai“, – prisipažįsta J.Zabielaitė.
Pirmaisiais metais ji tapydavo kiekvieną savaitę ir portretas gimdavo per dvi tris valandas. Dabar per metus nutapo keturis penkis darbus. „Iš savęs daugiau reikalauju, be to, visus draugus, artimuosius, klientus jau nutapiau, o nepažįstamų žmonių nenoriu piešti, – atskleidžia advokatė. – Man svarbu, kad pleventų sielos ir jausčiau buvimo kartu su pozuotoju prasmę. Užfiksuoju minčių judėjimą veide. Tiesa, negražias praleidžiu, ant drobės perkeliu tik gražiuosius žmogaus bruožus.“
Ji yra nutapiusi Lietuvos advokatų tarybos pirmininką Virginijų Leoną Papirtį, Lietuvos apeliacinio teismą teisėją Algirdas Gailiūną, advokatus Rolandą Galvėną, Rolandą Valiūną, savo tėvą Vytautą Zabielą. Tapydama J.Zabielaitė pažino ir kitų profesijų atstovus – žurnalistą Tomą Dapkų, signatarą Romualdą Ozolą, diplomatą Kęstutį Vaškelevičių, šachmatų trenerį Gediminą Rastenį ir daugelį kitų.

Sukūrė sąlygas visiems pajusti dvasinę pilnatvę

Kūryboje save atrado ir M.Laurinkus. Pasitraukęs iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų ir turėdamas daugiau laisvo laiko jis mintyse pradėjo dėlioti romano siužetą. O rašyti jį pradėjo prieš trejus metus, dar eidamas ambasadoriaus pareigas Gruzijoje. Grįžęs iš diplomatinės tarnybos, užbaigė romaną “Elektra” apie pokarį bei paslaptingos azerbaidžanietės ir lietuvio partizano meilę. “Mane domina tarpukario, pokario ir sovietmečio Lietuvos istorija bei žmogaus dvasinio gyvenimo raida tais laikais. Rašyti mėgau nuo jaunystės, tačiau pasukęs į politiką tam neturėjau laiko”, – sako M.Laurinkus.
Būsimasis diplomatas, studijuodamas lietuvių filologiją, savo kūrybą publikavo Lietuvos pogrindžio laikraštyje “Pastogė”, vėliau kritiniai jo straipsniai buvo spausdinami “Literatūroje ir mene”.
Dvidešimt metų rašymą M.Laurinkus buvo apleidęs, o šiandien tam vėl kasdien skiria laiko. “Beveik baigiau antrą romaną, kurio veiksmas vyksta dabartiniais laikais. Pradėtas jau ir trečiasis. Mano gyvenimo saulė leidžiasi, tad stengiuosi dirbti produktyviai”, – atskleidžia buvęs Saugumo departamento vadovas.
Atsiminimų diplomatas nesiima rašyti, nes memuaristika, jo nuomone, – sudėtingas žanras. “Sukrėsti ir nustebinti galima tik tokiais kūriniais, kaip Balio Sruogos “Dievų miškas”. Šis kūrinys Lietuvos memuaristikoje nepralenkiamas”, – tvirtina M.Laurinkus.
Beje, diplomatas abejoja, ar jau galėtų save vadinti rašytoju, tačiau mano, kad yra pasiekęs tam tikrą lygį ir gali rašyti romanus.
O štai “Senukų” įmonių asociacijos prezidentui A.Rakauskui maldų ir dvasinių nuostatų rašymas – tai bendravimas su nujaučiamais įvykiais danguje ir su realiai regimais žemėje, skleidžiant savo sielos piktąją arba šventąją dvasią. “Užrašau tai, ką išjaučiu kaip aksiomines taisykles. Supratus ir įsisąmoninus jų esmę, keičiasi mano ir kitų požiūris į gyvenimą, didėja sąmoningumas, keičiantis žmonių tarpusavio santykius į gerąją pusę”, – neabejoja verslininkas. Ir priduria savo kūrybos neplanuojantis išleisti. Mat jam rašymas – tai tik priemonė dvasinėms nuostatoms tobulinti.
Vis dėlto A.Rakauskui svarbu, kad kuo daugiau žmonių pajustų dvasinę pilnatvę. Tad Prienų rajone, 160 ha plote, jis įkūrė Visuomenės harmonizavimo parką, kuriame galima ilsėtis ir apsistojus palapinėje, ir keturių žvaigždučių viešbutyje. “Kurdamas verslą jaučiau pareigą padaryti kažką tokio, kas padėtų žmonėms atsikvėpti po savaitės darbų. Vėliau, matant, kaip priešiškai žmonės nusiteikę vienas kito atžvilgiu, subrendo idėja kurti parką, kuriame pati aplinka gerai nuteiktų ir sukeltų viltį, kad mes patys galime viską pakeisti, matydami, kokia graži gali būti mūsų šalis. Į savo šalį visada verta investuoti, jei tik gali daryti tai, kuo visi naudosis”, – apibendrina A.Rakauskas.

„Miegamojo muzikos“ projektu „The Ball & Chain“ Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis įrodinėja, kad gyvenimas susituokus ir auginant du vaikus netrukdo nei kūrybingumui, nei seksualumui. „Į šeimą galima žiūrėti skaniu kampu, tokiu rūgščiai saldžiu. Tai mes ir bandome padaryti“, – sako jie.

Į kavinę Erica įžengė nepastebimai, apsigaubusi paltu ir susisupusi į šaliką. Su jais nesiskyrė ir viduje. „Dovanok, negaliu kalbėti garsiai. Visiškai praradau balsą, – ištarė ji taip tyliai, kad nesuabejotum žodžių tikrumu. – Dar niekada nėra taip buvę. Turiu daugybę draugų muzikantų, jie suserga tris keturis kartus per metus – tai dainininkui yra normalu. Aš blogiausiu atveju susergu kartą per metus, bet dar niekada taip nėra nutikę prieš pat koncertą.“
Iki koncerto tuomet dar buvo likusios penkios dienos. „Yra įvairių būdų greitai atgauti balsą. Geriausias, kurį žinau – skalauti gerklę šiltu sūriu vandeniu. Tikiuosi padės, turi padėti“, – drąsinosi Erica.

Įrašyti albumą – kaip bėgti maratoną

Koncertai laukė neeiliniai – praėjusį savaitgalį Didžiulių pora pristatė metų pradžioje startavusio muzikinio projekto „The Ball & Chain“ albumą tokiu pačiu pavadinimu. Apsistojusi ties 6-ojo dešimtmečio retro muzikos skambesiu („Nes tai vienintelis stilius, kuris mums abiem priimtinas, – šiaip jau mėgstame labai skirtingą muziką“, – paaiškina Erica) pora įsileidžia klausytojus į savo santuokos užkulisius. Kiekviena iš trylikos albumo dainų – istorija apie gyvenimą kartu, nebūtinai idilišką.
Pradedanti „Without You“ („Be tavęs“), parašyta medaus mėnesio metu, yra odė romantikai, o po jos skambanti „When We Split Up“ („Kai mes išsiskirsim“) – tiesmukas, ironiškas muzikinis dialogas apie tai, ką pora darys, kai (netgi ne „jei“!) nebebus kartu. Panašių nuotaikos šuolių albume apstu, tačiau visas dainas vienija faktas, kad tai bendra muzikantų kūryba, gimusi per beveik penkerius jų santuokos metus.
„Albumo dainos atsirado buitiškai, per laisvas popietes, būnant virtuvėje ar miegamajame. Sėdi, pasiimi gitarą, pradedi groti, žiūri, kažkas pavyksta – įsirašai. Susikaupė labai daug dainų. Sakau Ericai: klausyk, gal kažką darom su jomis visomis?“ – dueto pradžią prisimena prie pokalbio prisidėjęs Jurgis.
Jis „The Ball & Chain“ kuria muziką, pats dainuoja ir albumo įrašais užsiėmė. Pastaroji užduotis reikalauja itin kruopštaus darbo studijoje. „Turiu pripažinti, kad jau buvo įgrisę. Tai kaip maratonas, kurio paskutiniai 10 km yra sunkiausi. Galiausiai tiesiog nebenori tų dainų klausytis, bet žinai, kad reikia pabaigti. Nesu visiškai patenkintas rezultatu, tačiau jau nieko nebepakeisi“, – prisipažįsta Jurgis.
Spalio pabaigoje duetas laikinai leido parsisiųsti skaitmeninę albumo versiją nemokamai visiems jų „Facebook“ profilio lankytojams. Taip pat yra išleistas ir nedidelio tiražo kompaktinis diskas, nuo šios savaitės parduodamas specifinėse vietose: kavinėse, knygynuose, koncertų metu, bet ne prekybos centruose. Muzikantai žada neignoruoti ir neseniai Lietuvoje pradėjusios veikti „iTunes“ muzikos parduotuvės – ten „The Ball & Chain“ darbas turėtų atsirasti šios savaitės pradžioje.
Netgi didesnį įspūdį už „The Ball & Chain“ muziką daro dueto įvaizdis. Retro dvasią jie perkelia ir į gausias fotosesijas su aštriu intymumo prieskoniu. Fotografuotis dviese ant didžiulės miegamojo lovos jiems – jokia problema. Seksualumo korta Lietuvos muzikos scenoje žaidžiama nuolat, tačiau ji niekada nebuvo pateikta taip rafinuotai.
„Daug žinomų žmonių yra susituokę, tačiau jie nekalba apie savo antrą pusę. Vyrauja nuomonė, kad jei susituoki, tavo seksualumas iš karto krinta. Mes bandėme parodyti, kad yra kitaip, kad jei gyveni šeimoje, dar nereiškia, jog esi nuobodus“, – įsitikinęs Jurgis.
Jie supranta, kad „The Ball & Chain“ įvaizdis provokuoja, tačiau tvirtina, jog tai tikrai nebuvo tikslas. „Tikrai nesakiau fotografams: nufotografuokime mane su apatiniais – pažiūrėsime, kaip žmonės reaguos, – juokiasi Erica. – Man labai svarbi riba tarp seksualumo ir vulgarumo. Manau, ji nebuvo peržengta. Jei būtų, tų nuotraukų mes tiesiog nematytume.“

Muzika nereikalauja monogamijos

Erica dar nuo 1997-ųjų yra visus pagrindinius kadaise buvusius Lietuvos muzikinius apdovanojimus savo kolekcijoje turinčios grupės „Skamp“ vokalistė. Pastaraisiais metais grupės beveik negirdėti, tačiau, Ericos tvirtinimu, jie dar tikrai sugrįš. Jurgis Lietuvos melomanams žinomas nuo 2003-iųjų, kaip grupių „Inculto“ ir TWNKL lyderis.
Šeimyninis duetas – visiškai naujas etapas abiejų muzikantų karjeroje. Erica išlaikė savo įprastą amplua, tačiau scenoje šėlti mėgstančiam Jurgiui perėjimas į „The Ball & Chain“ reiškė rimtį. „Draugai klausia manęs: Jurgi, kur tas tavo „ugh!“? Sakau, kad čia taip turi būti, negaliu visą laiką groti vienodai“, – šypsosi muzikantas. Erica papildo: „Daug kas sako, kad Jurgis dabar labai gerai dainuoja, geriau nei anksčiau!“
Abu dueto nariai turi daugybę ateities kelių: be planų grįžti į atskiras grupes, Erica neatsisako minties įrašyti ir solo albumą. Dėl to „The Ball & Chain“ tęstinumas nėra nuspręstas. Kaip sako jie patys, viskas tęsis tol, kol bus noro. „Muzika nereikalauja monogamijos. Gali groti su vienais žmonėmis, gali su kitais. Mes nežinom, kas bus kitais metais. Gal tiesiog atsibos, gal pasakysiu Ericai, kad nebenoriu su ja važiuoti į koncertus?“ – žiūrėdamas į žmoną pusiau juokais, pusiau rimtai svarsto Jurgis.
Pora tikra tik dėl vieno „projekto“ – trejų metukų Prano ir vienerių Antano. Muzikantų šeimoje augantys vaikai jau dabar mėgsta dainuoti ir šokti, yra įsiminę tėvelių dainų priedainius. „Vaikai yra labai tyri. Būna, mes žiūrime į meno kūrinį, galvojame, ar mums patinka, ar ne. Vaikams tokių klausimų nekyla, jie viską sako iš karto. Jei nori sužinoti, ar daina gera, ar ne, tiesiog duodi jiems paklausyti, ir jie pasakys, – tvirtina Jurgis, iškart patikindamas, kad ateity tikrai nevers vaikų būti muzikantais. – Tegul daro, ką nori. Net jei norėtų būti sportininkais – nesvarbu, koks skirtumas. Kad tik jie būtų laimingi.“
Patys tėveliai, atrodo, laimės trūkumu nesiskundžia, tad bando pozityvumo įpūsti ir aplinkiniams. „Vis dar dažnai išgirstu klausimą, kodėl aš esu čia. Klausiama su tokia intonacija, tarsi Lietuva būtų pasaulio užkampis, į kurį joks žmogus negali atvykti gyventi, – stebisi Erica, prieš 15 metų kartu su visa šeima persikrausčiusi į Lietuvą. – Man patinka čia būti, Lietuvoje yra mano šeima, vyras, vaikai. Aš čia įleidau šaknis. Nesijaučiu lietuvė ir niekada nesijausiu – per daug kultūrinių skirtumų, tačiau Lietuva man yra namai.“
Tautiškumo klausimai aktualūs ir Jurgiui, kuris vaikystę praleido Kolumbijoje ir JAV, o į senelių gimtinę Lietuvą atvyko 2000-aisiais. „Lietuviai patiria didelę identiteto krizę. Jie labai nori savimi pasididžiuoti, bet nežino kaip, tad bando tai padaryti per istoriją. Laikau save lietuviu, bet tikrai negarbinu Gedimino, nejaučiu pasididžiavimo mūšiais, laimėtais prieš kelis šimtus metų, ar tuo, kad kažkada Lietuva buvo apėmusi didžiulę teritoriją. Gerai, kad taip buvo, bet aš lietuviškumo ieškau ne čia. Manau, Lietuvai reikėtų orientuotis į tai, kas vyksta dabar, būti atviresnei pasauliui, mąstyti progresyviai“, – vardija politikos mokslus studijavęs muzikantas, už savo pasisakymus kartais sulaukiantis ir ultranacionalistų dėmesio.
„Sutinka gatvėje ir sako: tu užsienietis, skiestakraujis, tavo žmona iš ten, tėvai iš ten, o čia dar drįsti kalbėti apie lietuvybę, – stebisi Jurgis. – Gerai, kad bent jau ne per daug piktai.“
Apskritai, nors ir nuolat būdami pramogų verslo pasaulyje, Erica ir Jurgis Lietuvoje išliko mylimi ir vertinami. Kaip jiems tai pavyko? „Nežinau, nuoširdžiai nežinau“, – juokiasi Erica.
„Yra dvi priežastys. Visų pirma mes tiesiog neturime priešų, bent jau muzikos srityje. Antra, niekada neturėjome tikslo atsidurti kažkur ten“, – rodo pirštu į viršų Jurgis. Erica šypteli ir įsiterpia: „Jei būčiau siekusi bet kokia kaina kuo daugiau užsidirbti, nuo pat karjeros pradžios dainavusi pagal fonogramą, dabar turėčiau vilą Nidoje, tris automobilius ir kalną suknelių. Bet greičiausiai mes dabar čia nesikalbėtume. Ar gailiuosi, kad viso to neturiu? Visiškai ne.“
Dainininkės balsas skamba vis užtikrinčiau. Penkių dienų jam atsigauti turėtų pakakti.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, operos dainininkas Virgilijus Noreika teigia savo kūrybiniame kelyje pasiekęs tiek, kiek galėjęs, nors sovietmečiu jam nebuvo leista priimti pasiūlymų iš užsienio teatrų.

“Sąlygos buvo tokios, gimiau 20 metų per anksti. Kiek galėjau tose sąlygose, tai maksimaliai (padariau – BNS), daugiau nieko nebuvo galima padaryti”, – tvirtino V.Noreika, kuriam svarbiausia meno premija skirta už aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą.

Jis pripažino, kad sovietmečiu turėjęs pasiūlymų koncertuoti ir Izraelyje, ir JAV, tačiau jų priimti jam nebuvo leista. Vis dėlto operos solistas tvirtino esąs patenkintas savo darbu ir pasiektais rezultatais.

“Aš dainavau geriausiose scenose, su geriausiais orkestrais, puikiais dirigentais. Esu “bisavęs” operos spektaklių metu tokias arijas, kurių niekas “nebisuoja”, – kalbėjo V.Noreika.

Jis tikino nesitikėjęs tapti Nacionalinės premijos laureatu, nes jau kelis kartus nesėkmingai buvo jai pristatytas. Džiugą naujieną operos dainininkas tvirtino sužinojęs paskambinus žurnalistui, nes buvo pamiršęs, kada Kultūros ministerijoje bus svarstomas premijų suteikimo klausimas.

V.Noreika tvirtino itin vertinantis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pastarųjų metų darbus, esą žiūrovams buvo pristatyta itin įdomių operos ir baleto spektaklių, kurie gausiai lankomi.

“Aš labai vertinu G.Kėvišą (LNOBT generalinį direktorių – BNS). Aš pats išbuvau 16,5 metų direktoriumi, LNOBT meno vadovu. Aš žinau, kaip tai sunku – reikia suvesti į krūvą dekoracijas, muziką, chorą, baletą, solistus”, – BNS sakė žymus operos solistas.

V.Noreika, pasakojo, kad jam vadovaujant buvo sunku rasti solistų, statyta tai, kas buvo finansiškai įmanoma.

“Dabar mes pamatėme daug įdomių pastatymų. Aš manau, kad “Madam Baterflai” yra geriausias spektaklis režisūros prasme per visą Lietuvos istoriją be konkurencijos, o tokie pastatymai baisiai kainuoja”, – kalbėjo Nacionalinės premijos laureatas.

Jis teigiamai įvertino Lietuvos kongresų rūmuose rodomos “bohemiečių” pastatymus, tačiau teigė, kad tai nėra tikroji opera.

“Gerai, kad toks dalykas egzistuoja, bet opera jau statoma retkarčiais Panevėžyje, statoma Klaipėdoje, statoma Kaune, statoma Vilniuje. Dvi operos Vilniuje, ar tai būtina? Jei tas teatras mūsų būtų labai prastas, bet mūsų teatras yra geras. Tačiau čia galiausiai vadų reikalas, nors (Kultūros – BNS) ministerija, kiek žinau, trupučiuką abejingai galvoja. Aš irgi didelio džiaugsmo nereiškiu, nes vis dėlto tai yra “prikurta” iki operos”, – tvirtino V.Noreika.

Jis sakė pasiilgstantis valstybės požiūrio į studijuojančiuosius operinį dainavimą. Anot jo, nesuprantama, kad parengti operos solistą. Pats pedagoginį darbą dirbantis garsus operos solistas pabrėžė, kad kiekvieną menininką auginti reikia individualiai. Be to, per didelis yra 18 tūkst. litų siekiantis mokestis už studijų metus. Dėl to daug talentingų dainininkų pasirenka studijas užsienyje.

V.Noreikia Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vadovauja Dainavimo katedrai.

“Sunku suprasti kol kas kai kuriems asmenims, kurie vadovauja mokslui, kad neišeina išauklėti, pasistačius 10 žmonių, ir mokyti juos dainuoti. Taip galima padaryti gerą chorą, o mūsų tikslas yra individualybę ištraukti (…) Finansuoti reikia. Nori turėti kultūrą, kultūrą paima pinigas, bet tauta be kultūros yra pasmerkta išnykti”, – kalbėjo menininkas.

Pasak V.Noreikos, nėra nieko blogo, kad jauni operos dainininkai dalyvauja šokio ar populiariosios muzikos projektuose, tačiau tai priklauso nuo to, kaip jie dalyvauja, kaip tam ruošiasi.

Kalbėdamas apie konkursą “Triumfo arka”, Nacionalinės premijos laureatas apgailestavo, kad projektas nesulaukia tiek piniginių lėšų, kiek reikėtų. Be to, V.Noreika turėjo priekaištų “Triumfo arkai” dėl dainininkų atrankos.

“Ten neva manoma, kad ateina geriausi balsai. Mes nežinome to. Pirmiausia, balsai turi būti patikrinami nemikrofoninėje aplinkoje, turėtų būti pasamdyta nemikrofonizuota salė, sėdint rimtai komisijai. Komisija per du, tris kartus atrenka, tarkime, 20 jaunų žmonių ir solistų, kurie turi gerus balsus, gali dengti 100 žmonių orkestrą, ir tada tuos žmones paima”, – kalbėjo operos solistas.

V.Noreika gimė 1935 metais Šiauliuose, 1960 ir 1970 metais buvo apdovanotas valstybinėmis premijomis, 1995 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu ,2007 metais – Nacionaline Kultūros pažangos premija, kitomis premijomis.

Jis yra dainavęs daugelyje pasaulio teatrų scenose: Maskvos didžiajame teatre (per 50 kartų), Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus “Grand Opera”, Buenos Airių “Teatro Colon”, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje ir kitose scenose. Dainininkas sukūrė per 50 vaidmenų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos bus įteiktos vasario 16 dieną.