Ir vaikams, ir suaugusiems bene įdomiausios ekskursijos, atskleidžiančios įvairių amžių autentiką, kai viską galima patirti savo kailiu: išbandyti įvairius amatininkų darbus, pasimatuoti šarvus ir susikauti riterių turnyre, kelionės metu atsipūsti tikroje vienuolio celėje ar ragauti tokių patiekalų, kuriuos savo paveiksluose tapydavo įvairių epochų genijai. Tokias pramogas galima išbandyti tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse.

Tikriausiai dažnas mūsų pagalvoja, kaip būtų įdomu bent trumpam persikelti į praėjusius amžius ir išbandyti skirtingo laikmečio įvairių profesijų bei socialinių sluoksnių žmonių kasdienybę. Nors skamba gana keistai, šiandien tai įmanoma ir be fantastikos knygose aprašytų kelionių laiku. Tiesa, į visus pojūčius įsijausti nepavyks, nes šiais laikais niekas nešliūkštelės ant galvos naktipuodžio turinio, po nuostabaus grožio barokinę šukuoseną, primenančią gracingą burlaivį, nešmirinės utėlės ir kiti parazitai, piratų škunoje niekas neiškarš kailio, jei netinkamai atliksite paskirtą užduotį, ir, aišku, riterių turnyre nereikės padėti galvos ar tvarstytis pavojingų žaizdų. Šiandieniniam pramogautojui iš praėjusių rekonstruotų amžių liko tik romantika, nuotykis ir teigiamos emocijos.
„Istorinė rekonstrukcija skirta dviem tikslams: pirmiausia gyvoji istorija leidžia labiau suprasti istorinę buitinę tiesą, kokios buvo žmonių kasdieninės veiklos – amatai, karyba ar menai, nes dauguma istorikų ir archeologų labiau nagrinėja tik didesnius socialinius ar politinius įvykius, o antras tikslas – gyvosios istorijos pristatymas bei edukacinė veikla. Istorija interaktyviai pristatoma publikai, kad žmonės gyvai pamatytų ir kartu sužinotų kažką naujo”, – sako brolijos „Viduramžių pasiuntiniai” vadovas Karolis Jankauskas.

1. Viduramžių mūšiai Lietuvoje ir užsienio šalyse
Tie, kurie varvina seilę žiūrėdami istorinius filmus apie viduramžius, turėtų susigundyti gyvai pamatyti, kaipgi vyko tie riterių turnyrai, patys pajusti, ką reiškia apsirengti apie 30 kg sveriančius šarvus ir bent pusdienį pamosuoti 1,5–2,5 kg svorio kalaviju. Ką jau kalbėti apie gracingą, pagal taisykles vykstančią kovą ar jodinėjimą specialiai parengtu žirgu.
Pasak K.Jankausko, riterių turnyrus galima pamatyti ir Lietuvoje organizuojamuose renginiuose, tokiuose kaip gegužę vykstanti Kauno Hanzos šventė, Viduramžių šventė Trakų pusiasalio pilyje, taip pat Lietuvos kariuomenės vado tarptautiniame riterių turnyre, Neringos gyvosios archeologijos dienose, Naisių vasaros festivalyje ir pan. Lietuvių riteriai dalyvauja ir užsienio šalių renginiuose – Žalgirio mūšio minėjime Lenkijoje, Griunvaldo lauke, Italijos, Estijos, Latvijos ir kitų šalių organizuojamuose renginiuose.
Beje, jei yra galimybė – tinkama vieta ir laiko tarp turnyrų, norintys žiūrovai gali pasimatuoti ir šarvus, nukaltus pagal autentiškus senovės radinius. „Medžiagos naudojamos kaip ir istoriniuose daiktuose, o savybės labai artimos originalui”, – tvirtina K.Jankauskas.
Beje, riterių apranga, kokybiški ir puošnūs šarvai ar ginklai, kurie senovėje buvo prabangos dalykas, ir šiandien yra brangus malonumas. Standartiniai riterių šarvų komplektai, kuriuos naudoja „Viduramžių pasiuntiniai”, kainuoja apie 10–15 tūkst. Lt, o kalavijai, atsižvelgiant į dekorą, – nuo 500 Lt.

2. Viduramžių rūmų damos, šokiai ir muzika
Ne viename viduramžių literatūros kūrinyje nemažai dėmesio skiriama dvaro damoms ir romantiškai meilei, kuriai įžiebti pakakdavo žvilgsnio ar pamestos skepetaitės. To užtekdavo, kad riteriai patrauktų į didvyriškus žygius. Besidomintiems moters gyvenimu viduramžiais verta apžiūrėti autentiškus atkurtus apdarus, pasiklausyti senosios muzikos grupės „Ambera” atliekamų viduramžių kūrinių ar pasimokyti pilies menėje šokti gracingus šokius. Įdomu pasistudijuoti ir tų laikų šokio meno, ir kostiumo istoriją.
Atkreiptinas dėmesys, kad viduramžių moters kostiumas šiandien kainuoja nuo kelių šimtų (paprastos kaimietės drabužiai) iki kelių tūkstančių litų (rūmų damos apdarai), – kaina priklauso nuo medžiagų, siuvinėjimo bei rekonstruotos juvelyrikos.
Lietuvoje pasiklausyti viduramžių muzikos bei pamatyti šokius galima jau daugelyje festivalių ir renginių.

3. Viską išbandyti pačiam: žiesti puodus, kirpti avį, pažinti žolynus
Gyvosios istorijos dienos skirtos ne tik parodomiesiems išdidžių riterių ir jų puikiųjų damų pasirodymams. Ne mažiau įdomu pasidairyti ir po paprasto žmogaus buitį, sužinoti apie amatus, kurių daugumą nunyko, tačiau buvo prikelti entuziastų. Lietuvoje vyksta daug renginių, kuriuose puoselėjami senieji amatai: Gyvosios archeologijos dienos, senovės baltų religinės bendrijos „Romuva” stovyklos, alternatyviosios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivaliai „Mėnuo Juodaragis” bei daugybė kitų.
Su senaisiais amatais neretai galima susipažinti ir Rumšiškių buities muziejuje, Arklio muziejuje Anykščių rajone, etnografinėse sodybose ir regionų muziejuose. Čia galima išmokti kepti duoną, pinti vyžas, pasidaryti gintarinį amuletą ar papuošalą ir pan.
Panašius darbus galima išbandyti ir kitų šalių etnografiniuose muziejuose. Beje, tai nėra tik mechaninis amato išbandymas – dažnai net žiedžiant puodą galima sužinoti daug įdomaus.
„Esu pynusi (audusi) tautines juostas, rišusi sodus, savo rankomis siuvusi tautinį drabužį, kalusi žalvarinį žiedą. O kiek vainikų nupinta, sutartinių dainuota, liaudiškų šokių pagrota ir sušokta – visa tai padeda dar labiau pajusti tautinę dvasią, senąsias protėvių vertybes. Taip mokausi suvokti pasaulio santvarkos tobulumą per raštus, simbolius, kuriuos pinu ar kalu ant žiedo. Pasinėrimas į tą senovės ritualą padeda suvokti savo tęstinumą, suvokti save kaip amžinos žmonijos grandies dalį. Taip ugdoma pareiga pratęsti tai, kas vertinga ir amžina, saugoti tradicijas, puoselėti vertybes”, – pasakoja fotografė ir psichologė Giedrė Rein.

4. Įsijausti į Napoleono armijos pėstininko vaidmenį
Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje rekonstruojami ne tik viduramžiai ar senieji amatai – neretai istorikai ir entuziastai atgaivina ir gyvąją karo istoriją. Pavyzdžiui, karo istorijos klubas “Fuzilierius” rekonstruoja Napoleono Bonaparto armijos pėstininko gyvenimą, buitį, aprangą, ginkluotę. „Patys drabužius siuvam pagal autentiškus išlikusius brėžinius ir uniformas, kurios saugomos muziejuose, o muškietas, karabinus, titnaginius šautuvus perkam iš Kanados, Indijos, Vokietijos, Lenkijos gamintojų. Malonumas nėra pigus – šautuvas kainuoja nuo 1,5 tūkst. iki 5 tūkst. Lt, visas uniformos komplektas – irgi apie 5 tūkst. Lt”, – pasakoja karo istorijos klubo “Fuzilierius” vadovas Egidijus Šliaužys.
Pasak jo, Napoleono armijos mūšius galima pamatyti ir Lietuvoje. Sausio mėnesį Rumšiškių liaudies buities muziejuje vyks renginys, skirtas Napoleono armijos atsitraukimui per Lietuvą, o birželio mėnesį bus rekonstruotas Deltuvos mūšis tarp prancūzų ir rusų armijų.
Klubas dalyvauja ir Lietuvoje, ir kitose šalyse vykstančiuose atkurtuose mūšiuose. Pavyzdžiui, klubo nariai spalio mėnesį dalyvavo Leipcigo mūšio 200 metų minėjime, į kurį suvažiavo apie 7 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio.
Beje, Lietuvoje veikia ne vienas karo istorijos klubas – jų yra ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, ir Ukmergėje.