J.Kazlauskas BFL nuotr.

Rinktinei atiduotas dešimtmetis ir ketveri iš eilės sėkmingi krepšinio metai. Pergalės, kurių mažai kas tikėdavosi, ir tik vienas kitas ne itin sėkmingai susiklostęs turnyras. Pralaimėjimas Rio olimpiados ketvirtfinalyje ir sprendimas, kurį nuspėti nebuvo sudėtinga. Trenerio Jono Kazlausko era Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje baigėsi.

Dovaidas PABIRŽIS

„Baigėsi mano kontraktas, nėra čia ką galvoti. Niekam nebuvo paslaptis, kad šie metai paskutiniai. Nieko neslėpiau, niekas ir nesikeičia. Dešimt metų, atiduotų rinktinei, yra gražus laiko tarpas, buvo visko – ir skaudžių pralaimėjimų, ir didelių pergalių. Didžiuojuosi, kad daug kas pavyko. Kai kas nepavyko. Ateina laikas, kai viskas turi baigtis“, – vos sugrįžęs į Lietuvą kalbėjo krepšinio specialistas, čia pat pabrėždamas, kad baigti trenerio karjeros kol kas neketina.

Vienas talentingiausių Europos trenerių

Nuo tada, kai 1998-aisiais su Kauno „Žalgiriu“ laimėjo Europos taurę, o po metų triumfavo ir Eurolygoje, niekas nesiginčijo, kad J.Kazlauskas – geriausias Lietuvos treneris. O kai 2012-aisiais Lietuvos krepšinio federacijos vadovas Arvydas Sabonis prikalbėjo jį grįžti į vyriausiojo rinktinės trenerio postą, daugeliui palengvėjo – geresnio kandidato ir negalėjo būti.

Savo reputaciją ir lūkesčius J.Kazlauskas iš esmės pateisino. Su gana vidutiniška, talento ir žvaigždžių dažnai stokojusia rinktine jis tris kartus iš eilės pasiekė prestižinių turnyrų pusfinalius – dukart laimėtas Europos sidabras ir pasaulio čempionate, prieš pat turnyrą netekus pagrindinio įžaidėjo, užimta ketvirta vieta. Ir tik paskutinis olimpinio ciklo akordas – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės susiklostė ne taip sėkmingai: trys pralaimėjimai iš eilės svarbiausioje varžybų fazėje ir galutinėje turnyro lentelėje Brazilijoje užimta septinta vieta.

Su J.Kazlausku Lietuva buvo pakilusi į rekordišką aukštą trečią poziciją FIBA reitinge, o ir po olimpiados, nukritus dviem laipteliais žemiau, vis dar lenksime komandas, kurios objektyviai turi geresnių žaidėjų ir didesnį potencialą.

„J.Kazlauskas yra tokio tipo žmogus, kuris aplink save sutelkė komandą ir savo autoritetu labai gerai ją valdė. Atmetus kai kurais nesėkmes, mes labai džiaugiamės rinktinės pasiekimais, kurie yra tikrai milžiniškas paties trenerio indėlis. Galima reikšti įvairių nuomonių, tačiau ir užsienyje jis yra vertinamas ir pasiekęs bene ryškiausių rezultatų tarp mūsų trenerių. J.Kazlauskas išlieka vienu talentingiausių Europos trenerių, jis pakėlė ne tik rinktinės, bet ir savo, kaip specialisto, reitingą. Savo vardą jis visiškai pateisino aukščiausiu lygiu“, – „Veidui“ sakė buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša.

Rungtynių planas ir jokios panikos

Labai reiklus, pasitikintis savimi, racionalus, daug skaičiuojantis, intelektualus, niekada neprarandantis savitvardos ir nesiblaškantis, geras psichologas, pasižymintis gera intuicija, – tokias J.Kazlausko savybes paprastai išskiria ekspertai ir jo treniruoti krepšininkai. Galbūt ne visi jo sprendimai visada suprantami, tačiau beveik visada jie yra kelis ėjimus į priekį numatančio plano dalis. O planas J.Kazlausko treniruojamose komandose paprastai veikia.

S.Jovaišos teigimu, prieš J.Kazlauską eiti žaisti nepasirengus labai rizikinga. Norint jį nugalėti būtina taip pat įvesti kažkokių žaidimo naujovių, bandyti nustebinti, nes paprastai rungtynėms jis pasirengia labai gerai.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas. Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar ėmęs panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – „Veidui“ yra sakęs J.Kazlausko padėjėju rinktinėje buvęs Gintaras Krapikas.

Kaip pabrėžia S.Jovaiša, J.Kazlauskas neabejotinai yra atstovas tokio krepšinio stiliaus, kai žaidėjams gana griežtai nurodoma jų vieta aikštėje ir to reikalaujama laikytis. Tačiau tai visiškai pateisinama – beveik niekada J.Kazlausko treniruotose rinktinėse ar komandose nebuvo labai aiškių lyderių. O kai tokių išimčių vis dėlto pasitaikydavo, pavyzdžiui, jam treniruojant Graikijos rinktinę, 1999-ųjų Kauno „Žalgirį“ arba žvaigždžių pilną Maskvos CSKA klubą, laisvės improvizacijoms tikrai nestigdavo.

„J.Kazlauskas visada rėmėsi principu: jeigu lyderis yra, tai jis tikrai suras save ir aš jam netrukdysiu. Bet jeigu visi atrodo gana vidutiniškai ir nė vienas nerodo tokio žaidimo, kokį mes geriausiu žaidėjo laiku esame matę, tai tada jis lieka ištikimas sau ir laikosi griežtos taisyklės: nedarykite to, ko nesugebate ir galite nepadaryti, tiesiog išlikime tam tikruose rėmuose, bus mažiau klaidų, ir tikslą mes vis tiek galime pasiekti“, – sako S.Jovaiša.

J.Kazlauskas BFL nuotr.

Toks trenerio disciplinos modelis ateina dar iš jaunimo rinktinės laikų. Jauni sportininkai dar nelabai žino, ką jie sugeba geriausiai, o J.Kazlauskas tam tikrose schemose disciplinuotai sugebėdavo priversti kiekvieną žaidėją būti naudingą komandai. 1994-aisiais jo treniruotas jaunimas tapo Europos čempionais.

Įžaidėjo ir centro jungtis

J.Kazlauskas per savo karjerą treniravo galingus vidurio puolėjus, pradedant Arvydu Saboniu ir Ioanniu Bourousiu ir baigiant Jonu Valančiūnu. Kaip „Veidui“ yra sakęs krepšinio vadybininkas Ginas Rutkauskas, jo treniruotose komandose pastebima aiški jungtis tarp įžaidėjų ir centrų. Jis yra puikiai panaudojęs elitinius įžaidėjus: Šarūną Jasikevičių, Milošą Teodosičių, Vasilį Spanoulį ir kitus.

Akivaizdu, kad Manto Kalniečio ir J.Valančiūno duetas Lietuvos rinktinėje buvo svarbiausias ir šiame olimpiniame cikle. Tą ne kartą yra pabrėžęs ir treneris, vos vienam iš šių krepšininkų pradėjus demonstruoti ne pačią geriausią sportinę formą.

Vis dėlto Brazilijoje J.Kazlausko modelis nesuveikė. Ne tik todėl, kad šį kartą mažai pažįstamas buvo pagrindinis rinktinės vidurio puolėjas. Taip atsitiko ir todėl, kad tiesiog neatsirado pakankamai žaidėjų, kurie galėtų patempti komandą ir padaryti reikalingą postūmį. Komandai trūko greičio, improvizacijos ir lengvesnių taškų. Pats J.Kazlauskas po olimpiados sakė, kad šįsyk koją pakišo pasirengimo etapas: pirmą kartą per ketverius metus žaidėjai neturėjo fizinio pasirengimo laikotarpio, nes olimpinės žaidynės vyko mėnesiu anksčiau nei įprasta.

„Žaidėjai prie rinktinės prisidėjo iškart po čempionatų, stengėmės tik palaikyti formą, o ne įkrauti akumuliatorius. Manėm, gal prašoksim. Norėjome, kad gera forma būtų iš pat pradžių. Bet kada greičiai sumažėjo, kada akumuliatoriai išsikrovė, tada ir prasidėjo visos mūsų bėdos“, – nesėkmės priežasčių po olimpiados ieškojo J.Kazlauskas.

Kita vertus, sidabrą laimėję serbai į rinktinę susirinko dar anksčiau, nes visų pirma privalėjo įveikti atrankos barjerą. Tačiau tai nesutrukdė jiems reikiamą formą pademonstruoti kaip tik tada, kai to labiausiai reikėjo.

„Jonas stipriausias yra tada, kai labai pasiruošia rungtynėms, susidėlioja sau variantus. Bet kai tie variantai stringa, jis bando pasitelkti kitą žaidėją, dar kitą, ir tą judėjimą, postūmį padaro. O šį kartą niekas, kad ir ką jis darytų, nebeveikė, nes nebeatsirado, tokių, kurie galėtų patempti komandą į priekį, kaip pernai, sakykime, Jonas Mačiulis iššovė. Vienas M.Kalnietis buvo stabilus, bet vieno neužtenka, reikia daug daugiau“, – komentuoja S.Jovaiša.

Be to, prisidėjo akivaizdus žaidėjų nuovargis bei psichologinis lūžis po pralaimėjimo ispanams. Po jo komandai taip ir nepavyko atsigauti. Ramesnis nei įprasta, dažnai net komandai beviltiškai atsiliekant, šiemet atrodė ir pats J.Kazlauskas. Krepšinio užkulisiuose ne kartą kalbėta, kad Jonas dar metų pradžioje turėjo minčių nebevažiuoti į olimpiadą. Dvejones jis yra išreiškęs ir viešai po pernykščio Europos čempionato.

„Visi šie etapai labai brangiai kainuoja. Tai yra begalinė atsakomybė, begalinė įtampa, bemiegės naktys ir labai sunkus darbas. Darbas, kuris kainuoja sveikatą, nervus. Visada pradedi save vertinti iš šalies: ar priimi teisingus sprendimus, ar nesuklydai. Eidamas dirbti su rinktine visada turi pasverti tokius dalykus“, – sakė J.Kazlauskas.

Kas bus J.Kazlausko įpėdinis? Realiausias kandidatas – Rimas Kurtinaitis, nors pajėgių trenerių šiandien Lietuvoje netrūksta. Jo laukia nelengvas uždavinys – išlaikyti Lietuvos rinktinę J.Kazlausko žaidimo ir pasiekimų lygyje.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

16 metų. Tiek laiko praėjo nuo akimirkos, kai Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė paskutinį kartą lipo ant medalių, tąkart bronzos, pakylos. 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiada yra puiki proga lietuviams nutraukti šią užsitęsusią tylą.

Žinoma, krepšinio fronte olimpiadose tylu niekada nebuvo. Lietuvos krepšininkai gali didžiuotis tuo, kad yra vienin­telė Europos komanda, dalyvavusi visose olim­pinėse žaidynėse, pasibaigus Šaltajam ka­rui. To nepavyko padaryti net galingiesiems ispanams, prancūzams ar serbams. Ši­tai pavyko įgyvendinti tik NBA žvaigždžių ve­­damai JAV komandai ir nedaug konkuren­­cijos savo žemyne susilaukiančiai Aust­ra­li­jai.

Sėkmingiausias olimpinis ciklas

Sporto, taip pat ir krepšinio, pasiekimai dažniausiai yra matuojami olimpiniais ketverių metų ciklais. Skaičiuojant statistiškai, šis ciklas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei yra pats sėkmingiausias nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios – dar niekada iki tol nepavykdavo išlaikyti tokio stabilumo ir net tris kartus iš eilės patekti į svarbiausių turnyrų pusfinalius bei kovoti dėl apdovanojimų. Būtent tai pavyko padaryti prie rinktinės vairo vėl stojus treneriui Jonui Kazlauskui – 2013 m. ir 2015 m. bu­vo iškovoti Europos pirme­nybių sidabro medaliai, 2014-aisiais pasaulyje komanda liko ketvirtoje pozicijoje. Reikia tikėtis, kad šis pavydėtinas stabilumas bus išlaikytas ir pačiame svarbiausiame turnyre – olim­pinėse žaidynėse.

Krepšinio komentatorius Rytis Vyš­niaus­kas įžvelgia daugelį tokios sėkmės prie­žasčių, bet visų pirma nurodo trenerio J.Kaz­lausko išugdytą savybę įklampinti ta­lentingas komandas į joms nelabai palankų krepšinį. Būtent taip pernai pakeliui iki finalo buvo pergalingai sužaista prieš italus ir serbus.

Prieš vidutinio pajėgumo komandas lengvų pasivaikščiojimų šiai rinktinei nebūna.

Kita vertus, ir prieš vidutinio pajėgumo komandas lengvų pasivaikščiojimų šiai rinktinei nebūna. Tačiau, pašnekovo teigimu, negalima paneigti ir sėkmės faktoriaus, kuris tokio pobūdžio trumpuose turnyruose yra neišvengiamas.

„Vienerios rungtynės gali lemti kelionę namo arba ėjimą toliau. Kažkiek reikia ir sėkmingų burtų. Štai Lietuvos rinktinė 2004-aisiais Atėnuose galėjo laimėti auksą, bet pasitaikė neįtikėtinai juoda diena prieš italus, kuriuos galbūt po to tris kartus paeiliui būtume nugalėję. Bet pralaimėjome ir galiausiai likome be medalio. O 2013-aisiais Europos čempionate rinktinė grupės etape žaidė su Bosnija ir Hercegovina. Mirza Teletovičius metė tritaškį paskutinėmis sekundėmis – būtų pataikęs ir čempionatas būtų pasibaigęs grupės varžybose, bet nepataikė, o vėliau lietuviai nuėjo iki pat finalo“, – lygina R.Vyšniauskas.

Krepšinio žurnalistas, laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas Vidas Mačiulis pastebi, kad lietuviai paskutiniu metu išsiugdė kovotojų cha­rakterį ir lengvai nenuleidžia galvų bei kovoja iki galo. Žurnalistas prisimena, kad anks­čiau, „Žalgiriui“ kovojant su CSKA, vos kauniečiai atsilikdavo didesniu skirtumų, greitai palūždavo ir imdavo laukti kitų rungtynių. Dabar rinktinės vyrai sugeba perlaužti net ir nepalankiai prasidėjusias rungtynes. Tą iliustruoja ir šis pasiruošimo ciklas, kai pirmieji kėliniai lietuviams dažnai nesusiklostydavo gerai, bet vėliau bu­vo pa­siek­ta pergalių.

Kita pašnekovo išskiriama priežastis – užsienyje rung­­ty­niau­jan­čių tautiečių gau­sa.

Anot jo, nepriklausomybės pradžioje atrodė, kad už Atlanto mokytis išvykstantys jaunuoliai yra rimtas praradimas mūsų krepšinio mokyklai, tačiau dabar galima įsitikinti, kad tai buvo klaidingas požiūris.

„Kažkada savo laidoje atsiprašiau Stepono Kairio, kuris pirmasis mūsų lietuvius pradėjo vežti svetur. Štai dabar girdžiu, kad ir Egidijus Mockevičius pasirašė sutartį su Bruk­lino „Nets“ – taigi net penki lietuviai kitą sezoną žais NBA. Kažkada džiau­­gėmės tik Šarūnu Mar­­čiulioniu, vėliau Ar­vy­du Sa­bo­niu. Jei šie žaidėjai liktų Lie­tu­voje, neišaugintume tiek daug krepšininkų, vien ant „Žalgirio“ suolelio kiek užgeso talentingų vaikinų. O kai jauni išvažiuoja į užsienį, pamiršta draugus ir pramogas. Jei turi charakterį, turi ir visas galimybes tapti puikiais žaidėjais. Tą rodo ir rinktinės debiutanto, 22 metų Mariaus Grigonio pavyzdys“, – sako V.Mačiulis.

Užtikrintas pasiruošimas

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė šią vasarą sužaidė 10 draugiškų rungtynių, per kurias iškovojo 8 pergales. Pasirengimo ciklą mūsų šalies krepšininkai pradėjo prieš ne pačius stipriausius varžovus  – Naująją Zelandiją, Tu­ni­są, Baltarusiją, Venesuelą ir Ny­der­lan­dus, kuriuos lietuviai triuškino be didesnių problemų.

Kitose penkiose lietuvių draugiškose rungtynėse priešininkai jau buvo kur kas galingesni, tačiau net keturios iš penkių akistatų vyko prieš komandas, su kuriomis teks susigrumti jau olimpiados grupės varžybose.

Tie­­sa, kai ku­rie ko­mandai bū­dingi bruožai išryškėjo – lietuviams sunkiai sekėsi įsivažiuoti

Kaip įprasta, tokiu atveju treneriai nėra linkę visiškai atidengti vi­sų savo žaidimo kor­tų, todėl matėme daug eksperimentų, o le­miamomis minutėmis dažnai aikš­tėje bū­davo ne pa­grin­di­niai žai­­dėjai. Tie­­sa, kai ku­rie ko­mandai bū­dingi bruožai išryškėjo – lietuviams sunkiai sekėsi įsivažiuoti, jie beveik visada rungtynių pradžioje paleisdavo varžovus į priekį, o vėliau juos vydavosi.

Per šį pasiruošimo eta­pą netruko ir kurioziškų situacijų – rungtynės su Australija Argentinoje buvo atšauktos dėl prakiurusio arenos stogo, vėliau susitikime su šeimininkais glumino kai kurie akivaizdžiai klaidingi vietinių teisėjų sprendimai. Kaip bebūtų, šiuose susitikimuose lietuviai pergales šventę tris kartus – dukart prieš Ispaniją ir kartą prieš Australiją, o du kartus pralaimėta – olimpiados šeimininkams brazilams ir argentiniečiams.

„Po pernykščio Europos čempionato, ypač grupės varžybų Rygoje, kai aš, nors jau mėtytas ir vėtytas, užsigrūdinęs krepšiniu ir savo jautrumą jau sumažinęs, visgi buvau tikrai nusiminęs ir pats neatsakiau sau į klausimą, kodėl taip sunkiai įsivažiavo mūsų rinktinė Europos čempionate, kai vos prasikrapštėm iš Rygos į Prancūziją, nors vėliau ir pavyko nueiti iki pat finalo. Palyginti su praėjusiais metais, šiemet mūsų komanda man labai patiko, nors daug kas kritikuoja, kad varžovai buvo per silpni. Juk svarbiausia yra susižaisti bei duoti progų save parodyti jauniesiems žaidėjams“, – įspūdžiais su „Veidu“ dalijasi  V.Mačiulis.

Sporto komentatoriaus R.Vyšniausko nuomone, šiemet komandai neprireikė daug laiko susižaisti ir atkurti savitarpio ryšius, nes komandos branduolys ir trenerių štabas jau daugelį metų yra kartu. Pašnekovo teigimu, šiais metais daug geresnę formą nuo pat pradžių demonstruoja svarbiausi žaidėjai – tiek Jonas Va­lančiūnas, tiek ir Mantas Kalnietis, patobulėjęs atrodo ir Mindaugas Kuzminskas, puikiai į žaidimą įsitraukė snaiperis M.Gri­go­nis.

Anot jo, pagrindinis komandos trūkumas išlieka tas pats – ji yra labai priklausoma nuo įžaidėjo M.Kalniečio

Anot jo, pagrindinis komandos trūkumas išlieka tas pats – ji yra labai priklausoma nuo įžaidėjo M.Kalniečio ir jo demonstruojamos sportinės formos. Jeigu turnyras ar kaž­kurios svarbiausios rungtynės jam nesusiklos­tytų sėkmingai, lygiavertę pamainą pagrindi­niam įžaidėjui atrasti bus labai sunku. O vi­sose kitose pozicijoje komanda turi bent po du pasirinkimus. Ankstesniais metais iškildavusią problemą dėl patikimų snaiperių stokos šiemet sėkmin­gai užpildo M.Grigonis ir Adas Juš­ke­vi­čius.

J.Valančiūno ir M.Kalniečio svarba

Vienintelis ryškus rinktinės praradimas šią vasarą yra sutarties su NBA klubu dar neturinčio Donato Motiejūno netektis. Tačiau, kaip pastebi R.Vyšniauskas, svarstyti apie tai, kiek svarbus jis būtų komandai, iš esmės negalime, nes rinktinei jis atstovavo tik būdamas labai jaunas, ir tuo metu ryškesnio vaidmens komandoje nevaidino – rinko po 5 taškus ir po porą atšokusių kamuolių. Lietuviai tikrai yra įpratę žaisti be jo, visas pasirengimas vyko žaidėjui nedalyvaujant, todėl tai nėra kažkoks įprastų žaidimo schemų subyrėjimas. Be to, tai, kad Donato šiemet nebus, galima buvo nuspėti jau bent prieš pusmetį.

Akivaizdus rinktinės lyderis pasirengimo cikle buvo Toronto „Raptors“ vidurio puolėjas J.Valančiūnas, nors treneris J.Kazlauskas dažnai ir ribodavo jo žaidimo laiką. Per 7 rungtynes centras vidutiniškai rinkdavo po beveik 14 taškų ir 8 atkovotus kamuolius. Dviženklį taš­kų skaičių vidutiniškai pelnydavo ir M.Kalnietis (11,5), krepšį atakuodavęs puikiu taiklumu – tinklelį skrodė net 48 proc. jo mestų tritaškių ir 56 proc. dvitaškių. Trečias pagal naudingumą komandoje buvo Domantas Sabonis, rinkdavęs po 8 taškus ir beveik 8 atšokusius kamuolius.

Puikiai draugiškose rungtynėse atrodė ir M.Grigonis, didžiąją dalį savo taškų rinkdavęs tolimais metimais (58 proc. taiklumu), veržliai rungtyniavęs M.Kuzminskas, ypač pirmojoje pasirengimo fazėje taikliai iš toli šaudęs A.Juškevičius. Solidžiai pasirengimo cikle kovojo ir Paulius Jankūnas bei Robertas Jav­to­kas, užtikrintai komandai vadovavo M.Kal­nie­čio dubleris, paskutinę minutę į rinkti­nės dvyliktuką patekęs Vaidas Kariniauskas. Ge­resnės formos olimpiadoje reikėtų tikėtis iš įprastinių startinio penketo žaidėjų Jono Mačiulio, į stovyklą atvykusio po ilgo bei varginančio sezono, ir stabilumo puolime stokojusio Renaldo Seibučio.

Mažiau gražus, bet efektyvus žaidimas

Bent kelerius metus iš eilės Lietuvos rinktinė daugiau žaidžia į aukštaūgius orientuotą krepšinį – išpildo gana ilgus derinius, dažnai bando siųsti kamuolį į baudos aikštelę ir rečiau bei prastesniu procentu atakuoja iš toli. Tai yra gerokai kitoks žaidimo braižas nei prieš dešimtmetį, kai rinktinei atstovavo aukščiausios klasės perimetro žaidėjai Šarūnas Ja­si­ke­vi­čius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas ar Saulius Štombergas.

Sunku pasakyti – ši rinktinė neturi gabių žvaigždžių daugelyje pozicijų, bet paskutiniu metu rezultatai yra puikūs

„Patrauklesnis akiai be abejo yra žaidimas, kai perimetro žaidėjai daugiau improvizuoja, imasi iniciatyvos. Dabar ispanų žaidžiamas krepšinis yra labai panašus į tą, kurį lietuviai demonstravo 2003–2004 metais. Asmeniškai man 2004-ųjų Atėnų olimpiados lietuvių rinktinė žaidė patį gražiausią žaidimą, kai, turėdamas labai talentingus pirmos-trečios pozicijos žaidėjus, gali šluoti visus. Koks žaidimas yra efektyvesnis? Sunku pasakyti – ši rinktinė neturi gabių žvaigždžių daugelyje pozicijų, bet paskutiniu metu rezultatai yra puikūs. Žaidžia su J.Valančiūnu – ryškiausia savo žvaigžde. Kitaip ir nebūtų įmanoma turint tokį centrą – reikia maitinti jį kamuoliais. Galbūt estetiškai tai neatrodo gražiai, bet jei yra rezultatas, tai nėra taip svarbu“, – „Veidui“ pažymi R.Vyš­niaus­kas.

Krepšinio žurnalistui V.Mačiuliui taip pat labiau imponuoja krepšinis, kai komanda daugiau improvizuoja, mažiau naudoja taktinių schemų ir žaidžia paslėptų trenerių šachmatų partijų. Jo manymu, šias schemas vienaip ar kitaip varžovai paprastai išnagrinėja, todėl ke­liose iš eilės rungtynėse tai tiesiog nebeveikia.

„Reikia daugiau improvizuoti, kad varžovai nesusigaudytų, kas ir ką darys. Dažnai juokiamasi iš Prienų–Birštono „Vytauto“ komandos trenerio Virginijaus Šeškaus, nes jis leidžia žaidėjams improvizuoti, ir daugelis pripažintų trenerių sako – visai neaišku, pagal kokią taktiką jie žaidžia. Visai nesvarbu, kokia ta taktika buvo, žiūrovams svarbiausia, kad jų palaikoma komanda laimėtų. Ir jeigu jie laimi būdami silpnesni, turėdami ne tokio aukšto meistriškumo žaidėjus, vadinasi, komandoje viskas gerai ir tokia taktika yra super“, – sako laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas.

Lygi ir sudėtinga grupė

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Lie­tuvos rinktinė pateko į pajėgią B grupę, kurioje taip pat žais Europos čempionai ispanai, šeimininkai brazilai, po atrankos turnyro į žaidynes prasibrovę kroatai, Afrikos čempionė Nigerija ir Argentina. Priešingai nei A pogrupyje, kur aiškios autsaiderės yra Kinija ir Ve­ne­sue­la, o ketvirtfinalio dalyviai jau beveik nu­spėjami prieš turnyrą, lietuvių grupėje nežinomųjų yra kur kas daugiau.

Iš pažiūros silpniausia grupėje atrodo Nigerija, tačiau daugelis krepšinio ekspertų šią komandą vadina „tamsiuoju arkliuku“. Ni­ge­rijos krepšininkai visada yra atletiški, šoka ir lipa per galvas, kibiai ginasi ir niekada nepasiduoda anksčiau laiko. Tačiau jos ambicijas turėtų labai apkarpyti paskutinės blogos naujienos – komandai olimpiadoje nepadės du ryškiausi lyderiai, NBA rungtyniaujantys žaidėjai Al-Farouqas Aminu ir Festusas Ezelis. Ni­ge­ri­jos krepšinio federacija nesugebėjo atrasti lėšų jų draudimui apmokėti. Brazilijoje taip pat nebus kapitono Olumide’o Oyedeji ir Jamalo Olasewere’o. Šios netektys gerokai sumažino Afrikos čempionų šansus patekti į ketvirtfinalį. Prasčiausiai jų galimybes tai padaryti vertina ir lažybininkai.

Remiantis jų prognozėmis, antrąja komanda, kuri baigs pasirodymą jau po grupės varžybų, turėtų tapti Argentina, kurios branduolį sudaro jau garbingą amžių pasiekę veteranai. Jie komandą į priekį vedė dar 2004-aisiais, kai argentiniečiai pasipuošė olimpiniu auksu.

Labai silpnai atrodo ir argentiniečių vidurio puolėjo pozicija, todėl prieš juos atsiskleisti tikrai puikias galimybes turi lietuvių aukštaūgiai

Naujų talentų stoką puikiai iliustruoja rinktinės trenerio sprendimas pakviesti į komandą dvejus metus apskritai jokiame klube nežaidusį Carlosą Delfino. Labai silpnai atrodo ir argentiniečių vidurio puolėjo pozicija, todėl prieš juos atsiskleisti tikrai puikias galimybes turi lietuvių aukštaūgiai.

Ketvirtoji vieta grupėje yra prognozuojama kroatams, kurie kiek netikėtai olimpinės atrankos finale patiesė favoritais laikytus italus. Pagrindiniai kroatų žaidėjai yra jauni ir nestokojantys talento, tačiau, kaip pastebi R.Vyš­niaus­kas, komanda yra labai priklausoma nuo vieno žmogaus – Bruklino „Nets“ gynėjo Bo­jano Bogdanovičiaus, aplink kurį sukasi visas kroatų žaidimas.

„Mūsų trenerių štabas, turintis labai stiprų skautą Beną Markevičių, turėtų paruošti planą vieno žmogaus neutralizavimui. Nėra taip, kad kroatai neturėtų kitų talentingų žaidėjų, šito jiems netrūksta, tačiau jie žaidžia gana vienpusišką krepšinį ir tikrai turi silpnų vietų. Lietuviams tai išties įkandama komanda“ – įsitikinęs komentatorius.

Lietuvių ir brazilų galimybės olimpiadoje vertinamos gana panašiai. Pastarieji rungtyniaus namuose, o tai šiai komandai visada duo­da papildomą impulsą. Šiuo požiūriu brazilai panašūs į turkus, kurie taip pat visada išsiskiria tik rungtyniaudami namuose. Brazilų krep­šininkai stiprūs individualiai, turi labai pajėgius įžaidėjus ir žaidžia atletišką, amerikietišką stilių primenantį krepšinį. Tiesa, šeimininkai taip pat neapsiėjo be praradimų – rinktinei neatstovaus aukštaūgiai Andersonas Varejao ir Tiago Splitteris. Rimtų pergalių pasaulyje brazilai kol kas nėra pasiekę – per visą ilgą olimpinių žaidynių istoriją jie iškovojo tiek pat medalių, kaip ir lietuviai – tris kartus liko treti.

Grupės favoritais ir pagrindiniais pretendentais mesti iššūkį amerikiečiams laikomi ispanai, olimpiniame finale žaidę paskutinius du kartus. Silpnų vietų ši greitą ir gražų žaidimą propaguojanti komandą beveik neturi, nors jai ir negalės padėti centras Marcas Gasolis. Tačiau žais jo brolis, vienas geriausių pasaulio centrų Pau Gasolis, nuo kurio sportinės formos labai priklausys ispanų pasirodymas. Jeigu jam pavyks ją nuolat gerinti, ispanai bus labai sunkiai įkandami.

Būtina patekti tarp trijų geriausių grupėje

Olimpinis krepšinio turnyras yra trumpas, todėl beveik kiekvienos rungtynės yra labai svarbios. Tačiau bene pačios reikšmingiausios yra ket­virtfinalis, po kurio sprendžiamas kovos dėl medalių likimas. Sėkmės atveju medalius iškovoti dar yra dvi galimybės, o pralaimėjimas per vie­nerias rungtynes nubraukia visą vasaros dar­bą.

Norint pasiekti pusfinalį, Lietuvos rinktinei jokiu būdu negalima užimti grupėje 4-osios vietos (mes juk visi esame optimistai ir apie 5-ąją arba 6-ąją net nesvarstome), nes beveik neabejotinai tokiu atveju jau ketvirtfinalyje tektų susidurti su favorite JAV komanda. Pirmoji, antroji arba trečioji vieta garantuotų kiek silpnesnius varžovus.

Žiūrint į pastarųjų metų istoriją, lietuviams galbūt kiek palankesni yra serbai, kuriuos pastaruoju metu pavykdavo įveikti

Vis dėlto, žvelgiant į A grupę, akivaizdu, kad silpnų priešininkų ten nebus. Galbūt iš stipriausiųjų ketverto kiek silpnesni atrodo australai, tačiau ir jiems lietuviai pastaruoju metu dažniau pralaimi. Likę kandidatai – serbai ar prancūzai – taip pat jokiu būdu nežada lengvo vakaro. Žiūrint į pastarųjų metų istoriją, lietuviams galbūt kiek palankesni yra serbai, kuriuos pastaruoju metu pavykdavo įveikti – kad ir pernai Europos čempionato pusfinalyje. Tačiau esminio skirtumo tarp šių varžovų tikrai nėra. Todėl pirminis Lietuvos rinktinės tikslas yra patekti tarp trijų stipriausiųjų grupės komandų, o jau vėliau galvoti, kaip žūtbūt peržengti ketvirtfinalio barjerą. Po jo medaliai, kurių kiekvienas lietuvis laukia 16 metų, jau beveik ranka pasiekiami.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Prie dviejų trijų ir olimpiečius rengiančių, ir nepriklausomų ekspertų mums prognozuojamų medalių pridėkime vieną veterano iškovotą, vieną netikėtą ir vieną sėkmės pamėtėtą – iš viso gausime 5–6. Panašiai tiek medalių – penkis – mūsų šalies sportininkai iškovojo 2012 m. Londono žaidynėse. Bent tiek jų, tikime, parveš ir iš Rio de Žaneiro.

Inga NECELIENĖ

Prasidėjusius ketvirtuosius olimpinio ciklo metus rugpjūčio 5-ąją atidarymo fejerverkais pasveikins pats didžiausias sporto renginys – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Kokios jos bus mūsų sportininkams?

Lietuvos sportininkų rinktinės, delegacijos vadovai, medikai, treneriai ir patys sportininkai jaučia nerimą dėl to, kad pirmąkart per visą žaidynių istoriją Pietų Amerikoje vyksianti olimpiada nepateiktų nemalonių staigmenų. Medikai perspėja, kad ten bėdų gali pridaryti ne tik iš čiaupo bėgantis ne toks kokybiškas vanduo, bet ir specifinės tam kraštui būdingos bakterijos bei virusai, prie kurių europiečių organizmai nėra pratę.

Neiškepto pyrago dalybos

Rezultatus planuoti būtų kur kas lengviau, jei olimpiada vėl vyktų Europoje. Tą pabrėždami į olimpinę delegaciją patenkančių sporto šakų atstovai mini tris būsimų medalių spėlionėms svarbius akcentus.

Pirmasis – objektyviausias indikatorius sportininko fiziniam pajėgumui įvertinti yra pasaulio čempionate parodyti rezultatai. Antrasis – viso olimpinio ciklo laimėjimais grįstos viltys juodu ant balto surašytos į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) sudarytą 2015–2016 m. olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą, kuriame šalia sportininkų nurodoma konkreti iš jų žaidynėse laukiama vieta.

Ir trečiasis, šiek tiek prieštaraujantis antrajam, bet sportininkams ypač svarbus – būsimieji olimpiečiai jaučia didžiulį spaudimą, todėl nereikėtų jiems iš anksto kabinti medalių, verčiau kalbėti apie sporto šakas, iš kurių atstovų apdovanojimų tikimasi, o juk lyderiai ir taip aiškūs.

Jau šiandien mūsų sportininkai yra iškovoję per pusšimtį olimpinių kelialapių. Individualių sporto šakų olimpiečių rengimu besirūpinančio Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) direktoriaus Lino Tubelio pastebėjimu, palyginti su ankstesnių dviejų laikotarpių priešolimpiniais metais, šiemet garantuotų kelialapių turime daugiau.

Prieš pat Pekino žaidynes 2007 m. jų buvo iškovota 23, 2011-aisiais prieš Londono – 21, o 2015 m. jų turėjome 40 ir vyrų krepšinio rinktinę. Dėl to kitas keliamas tikslas – sportinėje delegacijoje matyti 70 atletų – atrodo nesunkiai pasiekiamas, juolab iki normatyvų vykdymo pabaigos dar likęs pusmetis. Optimizmo prideda olimpinių sporto šakų atstovų medaliai, pelnyti 2015 m. pasaulio čempionatuose: vietoje planuotų 6–7 iškovota 12.

„Nors tai nėra taisyklė be išimčių, bet ten, kur fiksuojamas absoliutusis rezultatas, išmatuojamas minutėmis, sekundėmis ar metrais, kelialapis duodamas jį pa­siekusiam asmeniui, o ten, kur kelionei į žaidynes užsitikrinti reikia užimti nustatytą vietą, neretai įteikia šaliai.

Esame maža valstybė, kurioje tarp pačių geriausių sportininkų vyksta minimali konkurencija, ir tai kartais padaro meškos paslaugą. Kita vertus, būdamas jaunas gali nugalėti savo vyresnį kolegą Lietuvoje, bet atsidūrus tokiame renginyje kaip žaidynės koją gali pakišti patirties stoka, jaudulys ir panašūs dalykai“, – svarstydamas, kas geriau – vardinis ar kelialapis, pelnytas šaliai, sako L.Tubelis.

Bet grįžkime prie milijonų žmonių dėmesio šią vasarą sulauksiančio Rio de Žaneiro, kuris vienai Lietuvos sportininkei artimesnis nei visiems kitiems. 2008 m. Pekino olimpinė vicečempionė Gintarė Volungevičiūtė kartu su vyru, garsiu Brazilijos buriuotoju Robertu Scheidtu Rio de Žaneire, kuriame vyksta pagrindinės pasaulio buriavimo varžybos, praleidžia nemažai laiko. Gintarė olimpinio kelialapio neturi, jį šaliai yra iškovojusi Viktorija Andrulytė, bet artimesnė pažintis su sunkiai nuspėjamais braziliškais vėjais jai jau padėjo triumfuoti 2015 m. rugpjūtį Rio de Žaneire vykusioje olimpinėje regatoje.

Lengvoji atletika – ištvermingų merginų rankose

Jau šiandien į olimpinį Rio lagaminus galėtų krautis 17 lengvaatlečių – tiek žmonių sudarytų tradiciškai gausiausią mūsų rinktinę. Tik prieš išvyką tarpusavio santykius dar tektų išsiaiškinti šešioms maratonininkėms – tiek jų įvykdė olimpinius normatyvus, bet šaliai gali atstovauti tik trys maratono bėgikės.

Nuspręsti nėra paprasta: maratonas per metus bėgamas 2–3 kartus, todėl negalima kaip techninių lengvosios atletikos rungčių atstovams išvakarėse surengti kontrolinių varžybų. Jeigu kaip atskaitos kriterijus bus pasirinktas geriausias normatyvo įvykdymo laikas, olimpinę 42 km 195 m Rio maratono trasą prakaitu laistys Rasa Drazdauskaitė, Diana Lobačevskė ir Monika Juodeškaitė.

„Kai kurie normatyvai tokie aukšti, kad normatyvas praktiškai garantuoja olimpinį medalį. Olimpinės žaidynės – ne guminės, todėl į jas patekti kuo toliau, tuo tampa vis sudėtingiau“, – sako lengvaatlečių rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas. Žiaurią konkurenciją pašnekovas iliustruoja skaičiais: lengvosios atletikos varžybose dalyvauja maždaug 200 šalių sportininkai, iš kurių apie 80 valstybių yra labai stiprios ir žaidynėse kovoja dėl prizinių 1–8 vietų. Į kai kurias – sprinto, ištvermės sporto, taigi ir to paties maratono, varžybas patenka sąlyginai nedaug europiečių. „O Afrikos žmonės šiuos normatyvus vykdo masiškai“, – atkreipia dėmesį K.Jezepčikas.

Baigiant pirmąkart taip gausiai Lietuvoje užderėjusių gerų maratonininkių temą būtina priminti, kad 2015 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kaip jau minėta, geriausiai atspindinčiame sportininkų pajėgumą, R.Drazdauskaitė ne tik užėmė aukščiausią vietą tokio rango varžybose iš visų kada nors dalyvavusių Lietuvos stajerių, bet ir finišavo pirmoji iš visų europiečių, parodydama bendrą 11-ą laiką.

Atskiro paminėjimo verta ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė: ji tų pačių planetos pirmenybių 20 km ėjimo varžybose parodė geriausią iki tol mūsų šalies atstovių pasiektą rezultatą, pagerino asmeninį rekordą ir užėmusi 7 vietą pakilo aukščiausiai iš visos Lietuvos sportinės delegacijos.

„Niekada nekabiname iš anksto medalių, bet turime 7–8 jaunus lengvaatlečius, kurie mūsų nenustebintų, jeigu patektų į finalą ir galutinį olimpinių prizininkų aštuntuką. Tikrajam lengvaatlečių pajėgumui atsiskleisti pernai labai trukdė traumos, kurios mūsiškius masiškai retino. Prieš pat pasaulio čempionatą susižeidė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, maratonininkė D.Lobačevskė. Kai balansuojama ties galimybių riba, siekiant optimalios formos mikrotraumos neišvengiamos“, – paaiškina K.Jezepčikas.

Blogas sezonas buvo abiem diskininkams – jiems iki pasaulio čempionato finalo pritrūko po 30–40 cm, bet jų, trenerio tikinimu, negalima nurašyti. „Esame trys milijonai, bet mes talentingi, mes galime“, – priduria pašnekovas.

Lengvaatlečių rinktinę gali papildyti vienas labai gerai pažįstamas veidas – po motinystės atostogų grįžusi olimpinė vicečempionė Austra Skujytė, kuri olimpinį normatyvą bandys įvykdyti pavasariop.

„Sezoną pradeda labai gerai, puikiai sekasi stipriosios jos atskiros rungtys – rutulio stūmimas, šuoliai į aukštį, tolį. Tai aiškią motyvaciją ir pretenziją turinti sportininkė, todėl nusispjaudami per kairį petį tikimės, kad ji grįš į ankstesnį lygį“, – viliasi lengvaatlečių treneris.

Nors sumažinus normatyvus žaidynėse vėl turėsime savą atstovą vyrų disko metimo varžybose, naujojo lyderio, koks ilgą laiką buvo Virgilijus Alekna, nėra. „Buvo du sportininkai, už kurių nugaros kiti lengvaatlečiai galėjo pasislėpti. Bet baigus karjerą ilgamečiam vėliavnešiui kito tokio kol kas nematyti. Komandoje nėra naujų lyderių“, – konstatuoja L.Tubelis.

Jis pritaria K.Jezepčikui, kad jei A.Skujytei, vienai iš minimų dviejų lyderių, pavyks patekti į jau penktąsias žaidynes, ji kovos dėl aukščiausių pozicijų.

Ant vandens ir vandenyje: medalių bus!

„Mūsų planai, ko tikimės, įvardyti LTOK sudarytame rinktinės kandidatų sąraše“, – sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Domarkienė.

Šiame sąraše prie irkluotojų pavardžių – daugiausia planuojamų medalių ar prizinių vietų rodančių skaičių.

„Kita vertus, patys prisidirbome, patys dabar ir srėbsime – priešolimpiniais metais atrankos varžybose viršijome lūkesčius, todėl dabar mus atidžiai stebi ir studijuoja varžovai, o Lietuvoje irgi esame tarsi po didinamuoju stiklu, nes iš mūsų tikisi medalių. Bet mes ir patys jų tikimės. Anoje olimpiadoje visos trys turėtos įgulos pateko tarp prizininkų, per ketverius metus neregresavome. Pasaulio čempionato bronza patvirtino, kad prie medalio priartėjo jau į trečią olimpiadą vyksiantis Mindaugas Griškonis. Vaikinų dvivietė, kaip ir Donata Vištartaitė, Londone gavo olimpinį krikštą. Kita vertus, sėkmė – dažna debiutantų palydovė“, – nė vienos įgulos neišskiria pašnekovė.

Į olimpinį Rio vyks 10 irkluotojų, sėsiančių į 5 valtis: vyrų ir moterų vienvietės, vyrų ir moterų dvivietės bei pirmąkart istorijoje vyrų keturvietė. Kaip žinoma, šalis į žaidynes gali siųsti po vieną įgulą į visų 14 akademinio irklavimo rungčių varžybas.

Kokios irkluotojų rezultatų kilimo priežastys? „Daug lėmė nuoseklus ir kryptingas darbas, pavyko juos išsaugoti ir nepradanginti nuo pat perspektyvinės pamainos rengimo iki aukšto sportinio meistriškumo etapo, kuriam įveikti reikia mažiausiai trijų olimpinių ciklų – bent 12 metų“, – sako L.Tubelis.

Nors mūsų irkluotojai Europos ir pasaulio čempionatuose jau ragavę įvairių medalių skonio, prognozuojant nepamiršti atsargumo I.Domarkienę verčia ne tik nenoras perspausti sportininkų, bet ir pernai olimpinę trasą išbandžiusių pasaulio jaunių čempionato pamokos. Kaip parodė karti praktika, pernai Rio kanale kas antros šalies irkluotojai susidūrė su apsinuodijimais, kitomis sveikatos bėdomis.

„Labiau laikytis higienos, negerti vandens iš čiaupo. Net išsivalius dantis pagalvoti, ar galima iš čiaupo bėgančiu vandeniu prasiskalauti burną arba iš vandens buteliuko, numesto į valties dugną, gerti“, – perspėja I.Domarkienė.

Galbūt irkluotojai ketina laikytis ypatingo atsargumo plano – ne tik pirktinis vanduo, bet ir atsivežtiniai lašiniai? „Lašiniai visą laiką keliauja kartu. Mes juokaujame, kad jie – mūsų stiprybės šaltinis“, – šypsosi I.Domarkienė, prasitardama, kad tradicijos visur vežtis lietuviškų lašinių griežtai laikosi vaikinai, bet kuris konkrečiai didelis jų mėgėjas – neatskleidžia.

Didžiausia dar pernai vasarą tarp kanojininkų užsimezgusi intriga – ar jaunystei ir prieš pat žaidynes pasiseks įveikti patirtį. Į Rio gali vykti tik vienas kanojininkas, todėl nors kelialapį šaliai pelnė Henrikas Žustautas, jų su Jevgenijumi Šuklinu tarpusavio kovos baigtis lems, kuris pateks į žaidynes. Labai tikėtina, kad atsiradusi lygiavertė konkurencija abiem kanojininkams išeis į naudą ir laimėję savo kieme, tai yra Lietuvoje, kalnus nuvers ir Rio.

Antro panašaus pajėgumo baidarininko kaip minėti du kanojininkai iki žaidynių neatsiras, taigi šaliai iškovotu kelialapiu pelnytai pasinaudos ypač stipriu startu pasižymintis Ignas Navakauskas.

Į žaidynes pateko dar viena vandenininkų komanda – 4×100 m kombinuotos estafetės vyrų plaukimo rinktinė, sudaryta iš Dano Rapšio, Giedriaus Titenio, Mindaugo Sadausko ir Tado Duškino. Tai ne tik leis daugiau akredituoti aptarnaujančio personalo, bet ir į komandą pakviesti du atsarginius.

Individualių rungčių asmeninius kelialapius kol kas yra iškovoję trys plaukikai: be D.Rapšio ir G.Titenio, 100 m krūtine varžybose matysime neabejotiną plaukikų lyderę Rūtą Meilutytę.

Dvikovininkai: bent vienam burtai kris

Dvikovos sporto šakų atstovams – boksininkams, dziudo kovotojams ir imtynininkams – kol kas Brazilija dar tolima. Nors galimybių pelnyti olimpinius kelialapius būta nemažai, daugumai jų reikės laimėti papildomus atrankos turnyrus.

„Panaši padėtis buvo ir prieš ketverius metus – tada dvikovininkai į žaidynes pateko ne per pasaulio čempionatus, o per papildomas atrankas“, – nieko dramatiško čia nemato LOSC direktorius L.Tubelis.

Turint kelialapį kišenėje galima ramiai ruoštis būsimoms kovoms. Kita vertus, Lietuvos bokso federacijos prezidento Dariaus Šalugos tikinimu, visi boksininkai tvirto charakterio, todėl jų psichologinė pusiausvyra nesutriks, jei kelialapis bus pelnytas paskutinę akimirką. Ne kitaip buvo ir prieš Londono žaidynes: jose bronzą laimėjęs Evaldas Petrauskas teisę kopti į olimpinį ringą gavo likus 4-iems mėnesiams iki žaidynių. Didžiausios boksininkų viltys siejamos su profesionalais besivaržančiais ir šioje bokso lygoje galinčiais kelialapius pelnyti E.Petrausku bei pernykščiu Europos čempionu Eimantu Stanioniu. „Vienas boksininkas būtų minimalu, du – optimalu, nes daugiau išvežti į žaidynes, esant tokiai sudėtingai atrankos sistemai, sunkoka“, – prisipažįsta D.Šaluga.

Dvi pastarąsias olimpiadas bronza džiuginę imtynininkai irgi neturi nė vienos garantuotos vietos ant Rio tatamio, dėl patekimo į žaidynes jie kovas pradės balandį. Tarp realių kandidatų – gerai pažįstami Mindaugas Mizgaitis, Aleksandras Kazakevičius, Edgaras Venc­kaitis. Dziudo imtynininkų kišenėse bilietų į Rio irgi dar nėra, bet jau nuo sausio jie rinks reitingo taškus, nes į žaidynes bus kviečiami pagal reitingą.

Jiems privalo pasisekti

Nereikia pasakoti, ką mums reiškia krepšinis. Gera žinia ta, kad be papildomos daug nervų, laiko ir pinigų kainuojančios atrankos mūsų krepšininkai olimpinį kelialapį jau nuo ano rugsėjo turi savo rankose. Todėl dukart per vieną vasarą nereiks pasiekti optimalios formos, kas akivaizdžiai pakišo koją prieš ketverius metus Londone.

Papildomo tikėjimo įkvepia trenerių štabas, 2014 m. pasaulio čempionate sugebėjęs be pagrindinio įžaidėjo nuvesti komandą iki finalinio ketverto, o pernykščiame sidabru suspindusiame Europos čempionate užgesinti didesnių žvaigždžių turinčių ekipų olimpinio kelialapio viltis.

Šiek tiek skaičių ir prietarų: pastarąjį kartą krepšininkai olimpinę bronzą laimėjo 2000-aisiais Sidnėjuje, kai komandai vadovavo Jonas Kazlauskas. Be to, po trejų bronzinių žaidynių iš eilės kitose trejose ant krepšininkų krūtinių nesužibo medaliai. Šis santykis išsilygino – 3:3, gal vėl atėjo pokyčių metas?

Šįkart tarp galimų medalininkų neminimi dviratininkai. Galbūt pirma laiko nekabinamas medalis padės geriau susitelkti į didįjį sportą grįžusiai trekininkių lyderei Simonai Krupeckaitei. Pasaulio plento grupinėse lenktynėse iškovodamas bronzą viltis pakurstė ir geriausias šalies plento dviratininkas Ramūnas Navardauskas.

Iš mums visiškai naujų sporto šakų, kurių atstovų dar neturėjome olimpinėse žaidynėse, drąsiausia būtų įrašyti tenisininko Ričardo Berankio ir paplūdimio tinklininkių Ievos Dumbauskaitės bei Monikos Povilaitytės pavardes. Į Londono žaidynes vardinio kelialapio negavęs R.Berankis, jeigu vėl nenori laukti malonės, turi patekti tarp pirmųjų 56 Teniso profesionalų asociacijos  (ATP) žaidėjų. Šaliai žaidynėse gali atstovauti ne daugiau kaip 4 tenisininkai, todėl dalis R.Berankio konkurentų atkris. Vadinasi, olimpines viltis kurstys ir 60–70 ATP reitingo vieta. Bet aukštyn palypėti būtina – šį sezoną R.Berankis baigė būdamas 85-as.

Paplūdimio tinklininkių laukia itin sunki atranka, bet tik ką tarp suaugusiųjų patekusios merginos, iškovodamos Europos žaidynių medalius, parodė, kad kai nėra kur trauktis, jos moka susikaupti ir iš savęs išspausti daugiau nei maksimumą.

Dar tolimajame Rio turėsime pora badmintonininkų, gimnastų, šaulių, sunkiaatlečių. Ir dar vienos pas mus itin stiprios sporto šakos atstovų. Paskutinę Londono olimpinių žaidynių dieną šios šakos atstovė baigė pačiu skambiausiu akordu – olimpiniu auksu. „Iš penkiakovininkų pasaulio čempionate medalius pelnė Laura Asadau­skai­tė-Zadneprovskienė ir Justinas Kinderis, tai iš kažkurio jų apdovanojimo ir tikimės“, – atsargiai prognozuoti baigia L.Tubelis.

BFL

Jo vadovaujami vyrai Lietuvai trečius metus iš eilės kūrė šventę. Per trejus metus – trys patriotizmo proveržiai. Šiemet – su tęsiniu: trenerio Jono Kazlausko rinktinė iškovojo ne tik Europos čempionato sidabrą, bet ir kelialapį į Rio de Žaneiro olimpiadą.

Inga NECELIENĖ

Šių metų Europos krepšinio čempionato finalas, palydėtas pervargusio Manto Kalniečio ašaromis ir ne mažiau pavargusio Jono Kazlausko nuoširdžia kalba, vainikavo pragariškai sunkų, sidabru klotą Lietuvos krepšininkų kelią olimpinio Rio de Žaneiro link. Lietuva – vienintelė Europos komanda, kuri septintą kartą iš eilės žais olimpiadoje.

Prieš itin svarbų šiųmetį Europos krepšinio čempionatą girdėjome labai jau atsargių su Lietuvos krepšinio rinktinės galimybėmis susijusių prognozių. 3–7 vietos, garantuojančios teisę patekti į papildomą olimpinę atranką, – taip, bet kur jau ten didysis finalas, juk yra ispanai, prancūzai, kuriems vieta olimpiadoje beveik garantuota. Atidžiau pasižiūrėkite, kokia Italijos rinktinės sudėtis – tiek NBA ir europinio ryškumo žvaigždžių dar nematėte. O kur dar serbai, graikai, turkai, kroatai – įkąs bet kas, ką čia su tuo komandiniu žaidimu prieš krepšinio milžinus pašokinėsi. Juolab visą sezoną asmeninius NBA rekordus gerinęs Donatas Motiejūnas nežais.

„Visi žinome, ką reiškia Lietuvai šalies krepšinio rinktinė. Pas mus labai dramatiškai reaguojama ir į pergales, ir į pralaimėjimus“, – sako J.Kazlausko asistentas rinktinėje Gintaras Krapikas.

Jau daugiau nei dešimtmetį šalia rinktinės žaidėjų ir trenerių nuo pirmos pasirengimo treniruotės būnantis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) ryšių su visuomene atstovas Linas Kunigėlis priduria, kad, priešingai nei suformuotas stereotipas, J.Kazlauskas yra demokratiškas žmogus, visus išklausantis.

Galbūt, svarsto L.Kunigėlis, ne visada jo sprendimus įmanoma iškart suprasti, nes kai kurie jų paremti žvilgsniu į ateitį: „Kai kurie jo sprendimai kartais gali pasirodyti net keisti, bet praeina kažkiek laiko, ir pamatai, kad tai yra kelis ėjimus į priekį numatančio šachmatininko planas.“

Antrąkart į tą pačią upę

2012-ųjų pabaigoje vėl prie nacionalinės krepšinio rinktinės vairo antrąkart stojęs J.Kazlauskas jau po pusmečio tarp Europos čempionato favoritų net neminėtą mūsų rinktinę nuvedė ant antrojo garbės pakylos laiptelio. 2014 m. pasaulio čempionate J.Kazlauskas sukūrė dar vieną stebuklą: čempionato išvakarėse netekęs pagrindinio įžaidėjo, sugebėjo vyrus nuvesti iki ketvirtos vietos pasaulyje.

Pirmasis J.Kazlausko savarankiškas žygis su Lietuva, prasidėjęs 1997-aisiais, Sidnėjaus olimpiadoje buvo vainikuotas olimpine bronza.

Ar 2000-aisiais J.Kazlauskui buvo lengviau? Vargu, nes tada teko spręsti kartų kaitos uždavinį.

Prieš itin svarbų turnyrą, tokį kaip šiųmetis, į rinktinę paimti keturis debiutantus – drąsus sprendimas. Ar įdomu lietuviams, kas žaidžia aikštėje? Ne, nes, daugumos įsitikinimu, iš bet kokių žaidėjų sudaryta rinktinė tiesiog privalo kautis dėl medalių.

Komandų būna įvairių, o tikrų – vienetai. „Krepšinis – komandinė sporto šaka, treneris joje – pagrindinė piramidės dalis. Kad komanda gerai žaistų, neužtenka būti geru krepšinio specialistu. Dar reikia būti geru, solidžiu ir teisingu žmogumi. J.Kazlauskas tai turi, jis moka visus suvienyti vienam tikslui – trenerius, aptarnaujantį personalą, žaidėjus“, – dėsto G.Krapikas.

Išspausti 110 procentų

„Tai žmogus, gebantis priversti visus dirbti 110 procentų. Reiklus visiems, kurie dirba šalia, bet lygiai toks pat reiklus ir sau“, – priduria L.Kunigėlis.

„Visi atidavė, kas ką galėjo, vienose rungtynėse traukė vieni, kitose – kiti“, – po Europos čempionato sakė pervargęs J.Kaz­lauskas.

„Tai, kad nereikės žaisti olimpiniame atrankos turnyre, yra milžiniškas pranašumas ir ekonominiu, ir sportiniu, ir organizaciniu požiūriu. Krepšininkams nebereikės atlaikyti dviejų sunkių turnyrų ir dviejų pasirengimo stovyklų – visi matėme, kokie išsekę ir išsikrovę atrodė svarbiausi Lietuvos rinktinės žaidėjai Londono olimpiadoje po tokio turnyro Venesueloje. Organizacinis pranašumas – viską galima pradėti planuoti jau kitą dieną grįžus po Europos čempionato: rezervuoti viešbučius, lėktuvų bilietus, sudėlioti pasirengimo programą ir ieškoti varžovų kontrolinėms rungtynėms“, – vardija LKF atstovas L.Kunigėlis.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas“, – patikina G.Krapikas.

Jeigu yra žaidėjų, kuriems tą dieną sekasi, sudarytos schemos pagal situaciją keičiamos. Svarbiausia – jas mokėti skaityti, o J.Kazlauskas tą moka.

Ką rinktinės strategas daro per minutės pertraukėlę susiklosčius visiškai kritinei situacijai, kai didžiausi optimistai nustoja tikėti pergale? „Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar imtų panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – sako kartu šias minutės pertraukėles su juo rinktinėje išgyvenantis G.Krapikas.

„Jeigu aš išmanyčiau visą žaidėjų psichologiją, būčiau Dievas, o dabar aš tik treneris“, – po antrojo iš eilės sidabrinio Lietuvai Europos čempionato sakė J.Kazlauskas.

56-erių metų Jonas Kazlauskas baigė derinti sutarties su Maskvos CSKA klubu sutarties sąlygas bei antradienį bus oficialiai pristatytas naujuoju Rusijos krepšinio čempionų vyriausiuoju treneriu.

Finansinės Lietuvos krepšinio specialisto kontrakto, kuris galios iki 2012-2013 metų sezono pabaigos, sąlygos neskelbiamos.

Rusijos krepšinio čempionai, kuriuos nuo sezono pradžios treniravo Duško Vujosevičius labai nesėkmingai žaidė ULEB Eurolygje, varžybas baigė jau po pirmojo etapo.

Laikinai CSKA krepšininkams vadovavo D. Vujosevičiaus asistentas Dimitrijus Šakulinas.

Pastaruosius kelis sezonu J. Kazlauskas netreniravo jokios klubinės komandos.

2009-2010 metais jis dirbo Graikijos nacionalinės krepšinio rinktinės

vyriausiuoju treneriu ir Lenkijoje vykusiose Europos pirmenybėse padėjo šiai iškovoti bronzos medalius.

Praėjusiais metais pasaulio čempionate Turkijoje graikų rinktinė pasirodymą baigė aštuntfinalyje, o Graikijos krepšinio federacija sutarties su lietuviu nepratęsė.

“Emėsis vadovauti CSKA dabar. J. Kazlauskas turės pakankamai suvokti žaidėjų sugebėjimus bei potencialą. Apie klubo ateitį galvojame rimtai bei atsakingai, todėl nuodugniai rinkomės trenerį. Jonas – patyrės bei motyvuotas treneris, garsėjanti sugebėjimu sukurti subalansuotą komandos žaidimą bei mokantis dirbti su jaunimu”,- CSKA ekipos svetainė internete cituoja klubo prezidento Andrejaus Vatutino žodžius.

1998 metais J. Kazlausko treniruojamas Kauno “Žalgiris” iškovojo Europos krepšinio taurę, o po metų laimėjo ir ULEB Eurolygą.

1997-2001 metais jo treniruojama Lietuvos rinktinė pelnė 2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzą.

2004-2006 metais J. Kazlauskas dirbo Pirėjo “Olympiacos” (Graikija) komandos vyriausiuoju treneriu, o 2005-2008 metais trenerio karjerą tęsė Kinijos vyrų rinktinėje.