2015 Rugsėjo 05

1939-ųjų Europos čempionų gidui iš Kauno – 102-eji

veidas.lt

A. Koroliovo nuotr.

Vieną 1939-ųjų dieną Jonas Murauskas, kuris rugpjūčio 11-ąją atšventė 102-ąjį gimtadienį, atėjo į Šaulių sąjungos būstinę laikinojoje sostinėje, įsikūrusią netoli Soboro. „Ten sako man: reikia Lietuvos krepšinio rinktinę po Kauno įžymias vietas pavežioti. Gavome autobusą, važiuojame per Aleksoto tiltą, o Nemunas išdžiūvęs, visai kaip dabar. Amerikos lietuviai ir klausia – čia tas pats Nemunėlis, apie kurį mes dainą dainuojame? Manė, kad bus kaip jų Misisipė kokia“, – pasakoja vyriausias Lietuvos sportininkas Jonas Murauskas.

Dovaidas PABIRŽIS

Per savo aktyvios sportinės veiklos metus Jonas išbandė beveik visas sporto šakas. Kaip pats sako, niekada neužsiiminėjo tik boksu, dviračių sportu ir plaukimu. Šiltuoju metų laiku žaisdavo futbolą ir krepšinį, dalyvaudavo lengvosios atletikos varžybose, plaukiojo baidarėmis, žiemą žaidė ledo ritulį, slidinėjo Ąžuolyne. Žaidė Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos (LGSF) ledo ritulio klube gynėju, yra 1935–1937 m. Lietuvos ledo ritulio Meisteris ir 1948 m. okupuotos Lietuvos ledo ritulio čempionas su Kauno „Žalgiriu“.

Tuo metu tai buvo įprasta – profesionalių sportininkų nebuvo, o norint gauti Kūno kultūros instituto išduodamą sportininko pažymėjimą reikėjo įvykdyti įvairių sporto rungčių normatyvus. Sporto meistrai gaudavo auksinį ženklelį, Jonas buvo apdovanotas sidabriniu.

Taisykles parvežė iš Čekoslovakijos

Ledo ritulį J.Murauskas pradėjo žaisti 1927-aisiais, kai jam buvo tik keturiolika, o taisyklės, pasak jo, praktiškai nesiskyrė nuo šiandienių. Žinoma, rungtynės būdavo rengiamos po atviru dangumi, todėl galėjo vykti tik tinkamomis oro sąlygomis. Jono išsaugotose fotografijose matyti, kad ledo ritulininkai žaisdavo be apsaugos priemonių, tik vartininkas būdavo šiek tiek labiau prisidengęs. Šoniniai aikštės borteliai suręsti iš lentų. Rungtynės vykdavo stadione prie Sporto halės, jas stebėti susirinkdavo daug žiūrovų.

„Pirmenybėse žaidė daug komandų – ir iš Anykščių, iš Marijampolės. Ypač stipri buvo Marijampolės komanda. Nors aš žaidžiau gynėju, man pasisekė į jų vartus įmušti įvartį“, – pamena sporto veteranas.

Pirmosios dailiojo čiuožimo pirmenybės vyko be jokių taisyklių. Kaip pasakoja J.Murauskas, kas ką mokėjo, tą ir suraizgydavo, o aukso medalis buvo kabinamas gražiausiai čiuožusiam sportininkui. Todėl jo sporto klubas pasisemti žinių į Čekoslovakiją išsiuntė Karolį Dineiką – garsų to meto sportininką ir pedagogą. Grįžęs jis parodė, kaip reikia taisyklingai čiuožti ant vienos kojos, apsisukti.

K.Dineikos iniciatyva po karo buvo įkurtas Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parkas, kuriam jis ir vadovavo. Kalbama, kad K.Dineika 1926 m. įdavė Lietuvos saugumui komunistų vadą Karolį Požėlą, su kuriuo kartu studijavo mediciną Tartu universitete. Pasak J.Murausko, saugumiečių užtarimą jis užsidirbo būtent Druskininkuose, kur šie gausiai atvykdavo taisyti savo sveikatos. Būtent K.Poželos vardu sovietinės okupacijos metais buvo pavadinta ir „Spindulio“ spaustuvė, kurioje J.Murauskas dirbo beveik penkiasdešimt metų.

Tarp buvusių senjoro komandos draugų netrūko ir daugiau to laikotarpio garsenybių. Futbolininkas ir ledo ritulininkas Zenonas Ganusauskas, po karo žaidęs Vilniaus „Spartako“ komandoje, treniravo Vilniaus „Žalgirį”.

Kitas tarpukario ledo ritulio čempionato fotografijoje – operetės primarijus Vytautas Rimkevičius. „Baigiasi antrasis kėlinys, pralaimime 3:4. Pamenu, stovi tribūnoje Kipras Petrauskas ir norėdamas pasijuokti iš V.Rimkevičiaus sako: „Na, žinoma, ledo ritulys – tai čia juk ne operetėje dainuoti. Bet paskutiniame kėlinyje mes vienu įvarčiu laimėjome, ir pirmenybes tuomet laimėjome“, – prisimena veteranas.

Išgydė vokiečių karo gydytojas

J.Murauskas gimė 1913 m. Kaune, jo tėvai turėjo du nedidelius namus Žaliakalnyje – Braškių ir Vaisių gatvėse. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima pasitraukė į senelių gimtinę – Šilainių kaimą netoli Kėdainių. Kaip ir daugelis, karui prasidėjus ketino trauktis į Rusiją, tačiau kaip tik tuo metu gimė Jono sesuo, o su tokio amžiaus kūdikiu keliauti buvo labai sudėtinga.

Pirmojo pasaulinio karo metais senelių dvare įsikūrė ir vokiečių karininkai, o šeimai buvo paliktas tik valgomasis ir miegamasis, svirnas – paverstas ginklų sandėliu. Nors dar buvo mažas, J.Murauskas gerai prisimena tą laikmetį. Prisimena ir pirmą kartą matytą futbolą, kai vokiečių kareiviai lygioje tuščioje aikštelėje tarp ūkinių pastatų susirentė vartus ir pradėjo spardyti kamuolį.

„Mažas buvau labai landus, bendravau tik su vyresniais žmonėmis, manęs neprileido nei prie piemenų, nei prie kitų jaunuolių, kad neišmokčiau ko nors blogo. Piemenys man sykį sako – eik į tą sandėlį, išnešk šovinių. Negi man gaila. Prisidėjau į kišenes, į marškinius, jie mane pakvietė į mišką, kur ganė gyvulius. Sumetė šovinius į laužą ir kailiniais apsigaubė, o aš jų neturėjau. Šoviniai pradėjo šaudyti. Į galvą negavau, tik į nykštį“, – pasakoja J.Murauskas.

Vokiečių pulkininkas pakvietė karo gydytoją. „Būtum kareivis – nupjautume, bet tau penkeri metukai, reikia gyventi, be dešinės rankos nykščio nei rašysi, nei ką kita galėsi daryti“, – tuomet pasakė medikas. Nykštį pavyko išgydyti – vėliau Jonas ir diską galėjo mėtyti, ir ledo ritulio lazdą tvirtai laikyti.

Nuo dailės studijų atkalbėjo P.Kalpokas

Po karo baigęs Kaune keturias klases Jonas norėjo studijuoti dailę Kauno meno mokykloje. Tokiam sumanymui neprieštaravo ir tėvai. Tačiau kasmet dailės studijas baigdavo nemažai jaunuolių, o geresnį darbą pasisekdavo gauti tik retam iš jų. Daugelis tiesiog eidavo dirbti meno mokytoju pradžios mokykloje už 200 Lt. Vėliau meno mokyklų absolventus pradėta siųsti į užsienį mokytis praktiškesnio amato – knygryšystės, siuvimo ar baldų gamybos. Tai žinodamas, geras šeimos bičiulis ir garsus dailininkas Petras Kalpokas kategoriškai atkalbėjo jaunuolį nuo dailės studijų.

„Spaustuvėje dirba užsieniečiai, gauna milžiniškus pinigus, kokio velnio tau į tą meno mokyklą?“ – kaip šiandien dailininko žodžius atsimena Jonas. P.Kalpokas jaunuolį nuvedė į „Spindulio“ spaustuvės cinkografijos skyrių. Dirbdamas čia susipažino su daugeliu rašytojų, menininkų, architektų: Antanu Žmuidzinavičiumi, Stasiu Krasausku, Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu.

Spaustuvėje alga siekė apie 300 Lt per mėnesį, tačiau J.Murauskas sugebėdavo uždirbti ir po tūkstantį. Tuo metu „Spindulyje“ dirbo meistrai iš Austrijos, Čekoslovakijos. Anot Jono, šie tik kiaušinienę valgė ir stiprius alkoholinius gėrimus gėrė, bet gaudavo po tūkstantį litų. Kepalas ruginės duonos tuo metu kainavo 24 centus.

„Jie buvo mano mokytojai. Pamatė, kad esu neblogas piešėjas, tai pasiūlė perimti jų darbus. Jiems neapsimokėjo už kokius 10 litų ką nors daryti, o man tai buvo puikūs pinigai. Kokią kojinių, kaliošų ar tuo metu atsiradusių dantų miltelių reklamą padarydavau ir kiekvieną kartą gaudavau papildomai. Jei man kokią dieną nebūdavo nors dešimties litų, tai aš, galima sakyti, susirgdavau. Pamėgau pinigą, patiko labai gerai rengtis, paveldėjau iš giminės tokį būdą, kad reikia turėti gerus batus, laikrodį. Ir tėvams daug padėjau“, – pasakoja J.Murauskas.

O kaip dabar atrodo tas Smetonos laikų Kauno gyvenimas? „Kas turėjo kokią tarnybą, tai buvo gerai. Mano tėvas dirbo teisme“, – atsako pašnekovas.

Domisi politika ir mokslo naujienomis

Per pirmąją sovietų okupaciją J.Murauskas kartu su daugeliu kitų geriausių to meto šalies atletų pateko į specialią stovyklą Palangoje. Jis iki šiol atmena: tilto į jūrą tuo metu jau nebuvo, o pats kurortas buvo baisiai nukentėjęs nuo didžiojo gaisro 1938-aisiais – styrojo tik mūriniai namų kaminai ir slenksčiai. O ir stovykla tuo metu jau vadinosi sovietiškai – „Pasiruošę darbui ir gynybai“.

Visos J.Murausko istorijos greičiausiai netilptų ir į vieną enciklopedijos tomą. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę jis pateko į Aleksoto aerodromo fotolaboratoriją, kur išmoko gerai fotografuoti. Ir šiandien Jonas segi Lietuvos aeronautikos ženklelį. Atlikęs prievolę, įstojo į Nidos sklandymo mokyklą. O fotografijos žinios pravertė jau išėjus į pensiją – tuomet J.Murauskas dirbo fotografu Kauno šiluminiuose tinkluose ir M.K.Čiurlionio muziejuje.

Šiandien žvalus šimtametis labiausiai domisi politika ir mokslo naujienomis apie kosmosą, mėgsta poeziją. „Yra labai daug ką pasakoti, o kai reikia, labai mažai ką pamenu“, – prieš pradėdamas naują istoriją apgailestauja Jonas.

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Roberto Roberto rašo:

    Tikriausiai jau nebeliks Lietuvoje žiniasklaidos portalo ar žurnalo, kuris nebus parašęs apie šį gyvą Lietuvos sporto, aviacijos bei kitokių istorijų šaltinį – Joną Murauską.. Bet netgi šiandieniniams žurnalistams viską pateikus “ant lėkštutės”, šie nesugeba be esminių klaidų parašyti straipsnį. Gal tingi, ar ambicijos neleidžia, pasitikrinti informaciją, ar nors pasikonsultuoti su geriau už juos reikalą išmanančiais, nes, kaip taisyklė, nemokėdami atsakingai bendrauti su senu žmogumi, ir vėliau perteikti seno žmogaus pasakojimus, kartu su juo supainioja daug svarbių dalykų, ir taip dažnai platina dezinformaciją.. Taip atsitiko ir su šiuo “Veido” straipsniu, kur kalbama apie Lietuvos ledo ritulio istoriją.. Žmogus pasakodamas gal susipainiojo laikotarpiuose (tai dažnai atsitinka seniems žmonėms), arba žurnalistas neatidžiai klausėsi bei užsirašė.

    „Pirmenybėse žaidė daug komandų – ir iš Anykščių, iš Marijampolės. Ypač stipri buvo Marijampolės komanda. Nors aš žaidžiau gynėju, man pasisekė į jų vartus įmušti įvartį“;

    “Tuo metu tai buvo įprasta – profesionalių sportininkų nebuvo, o norint gauti Kūno kultūros instituto išduodamą sportininko pažymėjimą reikėjo įvykdyti įvairių sporto rungčių normatyvus. Sporto meistrai gaudavo auksinį ženklelį, Jonas buvo apdovanotas sidabriniu.”;

    “Kitas tarpukario ledo ritulio čempionato fotografijoje – operetės primarijus Vytautas Rimkevičius. „Baigiasi antrasis kėlinys, pralaimime 3:4. Pamenu, stovi tribūnoje Kipras Petrauskas ir norėdamas pasijuokti iš V.Rimkevičiaus sako: „Na, žinoma, ledo ritulys – tai čia juk ne operetėje dainuoti. Bet paskutiniame kėlinyje mes vienu įvarčiu laimėjome, ir pirmenybes tuomet laimėjome“, – čia visur kalbama apie įvykius jau okupacijos metais, maždaug 1948.

    Jokios Anykščių ar Marijampolės ledo ritulio komandos Nepriklausomos Lietuvos (1926-1940) pirmenybėse nedalyvavo. Vienu metu dalyvavo tik Vilkaviškio, kuriame buvo ledo ritulininkų kalvė, LFLS komanda. Bent jau A. Bertašiaus Lietuvos sporto žinyną (I-mą tomą) reiktų perversti, prieš skelbiant tokias nesąmones.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...