Tag Archive | "Kalėjimai"

Bausti reikėtų tik tuos, kuriuos būtina

Tags: , , , , , , , , , ,


Algimantas Čepas

 

Šiuo metu Lietuvoje kali 6828 asmenys, iš kurių 119 – iki gyvos galvos. Absoliutus skaičius nėra didelis, be to, jis mažėja, tačiau kalinčiųjų skaičius šimtui tūkstančių gyventojų išlaiko Lietuvos vietą daugiausiai kalinių turinčių Europos šalių dešimtuke.

 

Gytis KAPSEVIČIUS

 

 

Ką reikėtų daryti, kad sumažintume į įkalinimo įstaigas patenkančių asmenų ir kodėl investicijos į naujovišką kalėjimo infrastruktūrą gali duoti naudos? Kalbamės su Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro direktoriumi dr. Algimantu Čepu, neseniai tapusiu ir Lietuvos kriminologų asociacijos vadovu.

 

– Vienas pagrindinių aspektų, į kurį kreipia dėmesį jūsų asociacija, – dabartinė bausmių politika. Teigiate, kad griežtesnės bausmės ir nusikaltusių asmenų izoliavimas nesumažina nusikaltimų. Kaip šiuo atveju Lietuva atrodo užsienio kontekste?

– Prieš keletą metų teko dalyvauti tarptautiniame tyrime, kuriame vertinome ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų kalinimo sąlygas. Tyrimo grupėje buvo svarstoma, ką laikyti ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Apsispręsta, kad jeigu jos trukmė yra penkeri metai ar daugiau – bausmė jau ilgalaikė. Reikėjo apklausti 50 žmonių, atliekančių tokias bausmes. Mums užteko vieno apsilankymo laisvės atėmimo įstaigoje, o, pavyzdžiui, vokiečiai turėjo apvažiuoti penkias įstaigas skirtinguose Vokietijos miestuose. Pas juos tokio ilgio bausmės – retas atvejis, o mūsų vidurkis yra netgi didesnis, maždaug 6 metai ir 6 mėnesiai. Šis vidurkis nuo 2009-ųjų sparčiai didėjo, dabar, atrodo, ėmė šiek tiek mažėti.

 

– Užsienio šalių visuomenės vis dar skiriasi nuo mūsiškės, tad ar racionalu mūsų politiką derinti prie jų? Taip pat daugelio pavyzdinių šalių ekonomika stipresnė. Ar tai padeda joms išlaikyti mažesnį, pavyzdžiui, vagysčių ar plėšimų skaičių?

– Visiškai nebūtinai, tai nėra tiesiogiai susiję. Nereikėtų žiūrėti per ekonomikos prizmę – gal greičiau per socialinės integracijos prizmę. Pas mus visuomenėje yra labai daug žmonių, kuriuos kiti laiko nereikalingais, manydami, kad su jais nieko nebus, nėra dėl ko dėl jų stengtis. Jiems duodama kažkiek pinigų, ir gyvenk, kaip tau sekasi gyventi. Iš čia daugiausia ir atsiranda smulkios vagystės, muštynės gatvėse, tie patys nužudymai.

Jei pasižiūrėtume nusikalstamų veikų skaičių 100 tūkst. gyventojų, Lietuva yra maždaug Europos viduryje. Nieko ypatingo. Aišku, kitas dalykas, kad pas mus vairavimas esant neblaiviam vis dar nelaikomas nusikaltimu. Dabar Baudžiamajame kodekse atsirado tokia atsakomybė, tačiau ji taip ydingai suformuluota, kad sunku spręsti, kaip ši norma veiks praktiškai. Kita vertus, sakyti, kad pas mus nusikalstamumas nedidelis, irgi negalima, nes vien nužudymais lenkiame ES vidurkį 5–6 kartus.

Niekas ir iš kriminologų nesako, kad nereikia bausti už nusikaltimus, – bausti reikia, tačiau bausti tuos, kuriuos būtina. Mūsų Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta, kad reikia nubausti visus, o Europa remiasi diskrecinio baudžiamojo persekiojimo principu – pirmiausia įvertinama, ar yra reikalas žmogų gaudyti ir bausti. Jei, pavyzdžiui, pavogtas senas dviratis, pas mus pradedama byla ir ieškoma – penki policininkai vaikšto ir ieško, kur jis ir kas jį pavogė. Palyginkime, kiek kainuoja senas dviratis ir vieno policininko darbo diena, ir pamatysim, kad valstybė išleidžia keturgubai daugiau, nei padaryta žalos.

 

Bausmė turėtų būti problemos sprendimo priemonė, o pas mus ji yra tapusi savitiksle. Baudžiame tik tam, kad kažkas būtų nubaustas, atkentėtų.

Bausmė turėtų būti problemos sprendimo priemonė, o pas mus ji yra tapusi savitiksle. Baudžiame tik tam, kad kažkas būtų nubaustas, atkentėtų. Kažkodėl nuo sovietmečio preziumuojama, jog pagrindinis nukentėjusiojo interesas byloje – kad kaltininkas būtų uždarytas, o ne kad būtų atlyginta žala, kad nukentėjęs asmuo vėl kiek įmanoma gerai jaustųsi. Pas mus dėmesys sutelkiamas tik į bausmę, keršto troškimo patenkinimą.

 

– Turtiniuose nusikaltimuose tai suprantama, tačiau žmogžudysčių atveju juntamas nepasitenkinimas iš visuomenės pusės, keliamas klausimas, kiek kainuoja gyvybė. Reikalaujama kalėjimo, kyla tam tikras spaudimas, o daugelis mažesnių bausmių, leidžiančių išvengti laisvės atėmimo, dažnai laikomos neteisingomis.

– Teisininkai labai mėgsta aiškinti, kad jie būtų švelnesni, bet visuomenė reikalauja kraujo. Nereikalauja. Tokie aiškinimai, kad tai visuomenė, o ne teisėsauga yra represyvi, girdimi visame pasaulyje. Yra vienas specifinis daugelyje šalių taikomas ir visur panašius rezultatus duodantis kriminologinis metodas: paimama kokia nors byla ir nupasakojama apklausiamiems asmenims. Tuomet klausiama – kokią bausmę skirtumėte, ir jie ją „paskiria“. Ta bausmė būna didesnė nei reali teisėjo paskirta bausmė. Tačiau vėliau su žmonėmis pasišnekama – ne argumentuojama, o tiesiog pasišnekama apie bylą, prašoma, kad jie daugiau pagalvotų apie tai. Tuomet dauguma, net ir tie, kurie nusiteikę represyviai, linksta skirti švelnesnes bausmes, nei realiai paskirtos. Tiesiog žmonės pirmiausia sako bet ką, visiškai neįsigilinę.

 

– Kita vertus, dalis žmonių tokiais atvejais reiškia pritarimą mirties bausmei. Kaip manote, iš kur kyla šis pritarimas ir kodėl tai atrodo kaip aukščiausias teisingumas?

– Kyla iš pykčio. Žmonės nori mirties bausmės, kai reaguoja į kokį nors pranešimą apie žiaurų nužudymą. Jie pyksta, klausia „kaip taip galima?“ ir reikalauja mirties bausmės. Pyktis susikaupia iš labai daug kur: supykdė darbe, parduotuvėje, kieme, daug smulkių dalykų, ir staiga atsiranda kažkas, dėl ko galima nesvarstant susikaupusį pyktį išleisti. Tai ir pykstama.

Kitas dalykas – turi būti pagarba gyvybei, net ir gyvybei tų žmonių, kurie mums atrodo neverti nieko. Pagarba gyvybei yra didelis gėris ir jis vertintinas. Prieš keletą metų buvo pasirodęs paskubomis parengtas vieno parlamentaro siūlymas grąžinti mirties bausmę už itin žiaurius nusikaltimus. Nesmerkiu, kad žmogus pasisako už mirties bausmę, jis yra laisvas taip manyti, laisvas ir kitus įtikinėti. Tačiau negalima rengti įstatymų projektų dėl gyvybės atėmimo kaip kažkokių popiergalių. Gyvybė – absoliuti konstitucinė vertybė, pagarba konstitucinėms vertybėms turi būti.

 

– Panaikinus mirties bausmę Lietuvoje didžiausia taikoma bausmė yra įkalinimas iki gyvos galvos. Tačiau dar liberalesnėse visuomenėse net ir tokia bausmė būtų gana didelė. Bene pats ryškiausias, ko gero, yra 69 žmones Norvegijoje nužudžiusio Anderso Breiviko atvejis. Jis nuteistas 21 metams ir turi galimybę būti paleistas. Kartais tai atrodo sunkiai suvokiama: per tokį ilgą laiką galima padaryti daug ką, tačiau ar galima pakeisti žmogų iš esmės?

– A.Breiviko atvejis daug ką pasako apie norvegų visuomenę: net ir po tokio įvykio jie rado savyje stiprybės reikalauti ne keršto, bet teisingumo, ir tai daug ką pasako. Jie suvokia jį kaip absoliutų blogį, ir vis tiek jis kalėjime atsidūrė 21 metams, taip pat kaip visi. Jie vertina savo teisinę sistemą, nes tai yra jų sistema, jų valstybė ir dėl vieno žmogaus nubaudimo ji nekaitaliojama.

 

– Ar toli mes esame nuo norvegų, jei lygintume teisėsaugos politiką?

– Visi paaiškinimai, kad mums reikia lygiuotis į Skandinavijos šalis, – nonsensas. Pirmiausia lyginkime save su Lenkija ar Čekija. Prilygtume joms – ir tai jau būtų daug.

 

– Bet yra tokių atvejų, kai rimtai gali abejoti, ar išleisti žiaurius nusikaltėlius – teisinga.

– Gali būti, kad šiais metais turėsime įtvirtinti lygtinio paleidimo galimybę nuteistiesiems iki gyvos galvos. Europos Žmogaus Teisių Teisme panašią bylą yra pralaimėję anglai, ir dabar aštuoni nuteistieji yra kreipęsi į Strasbūro teismą. Aš neįsivaizduoju, kad jis priimtų kitokį sprendimą mūsų atžvilgiu.

Mes vienintelė Europos valstybė, netaikanti lygtinio paleidimo nuteistiesiems iki gyvos galvos. Kitose valstybėse to nebuvo galima taikyti kai kuriems nuteistiesiems iki gyvos galvos, pas mus – visiems. Tą bylą pralaimėsime, jei iki to laiko nepakeisime įstatymų. Gal bus susiprasta pakeisti įstatymus iki teismo sprendimo, ir valstybė bent išvengs didelių sumų, kurias reikės mokėti tiems asmenims.

Tai, jog atsiras lygtinio paleidimo galimybė, tikrai nereiškia, kad jie bus paleidžiami. Galimybė nėra teisė reikalauti, tai teisė prašyti.

 

– Dažnai spaudoje nušviečiami atvejai, kai nusikaltimus padaro ir, tarkime, dar 25 metų nesulaukę žmonės, kurie yra jau kelis, jei ne keliolika kartų teisti. Neatrodo, kad tokia dabartinė bausmių sistema veikia, tad gal veiksmingesnės būtų švelnesnės bausmės?

– Kas vyksta, kai žmogui paskiria švelnesnę bausmę, tarkime, laisvės apribojimą? Na, turi žmogus vakare sėdėti namie, porąsyk per savaitę nuvykti į Probacijos tarnybą. Kokią įtaką šita bausmė gali turėti? Jam uždraudžiama kažką daryti ir jis nieko nedaro. Nei dirbama su juo, kad jis keistųsi, nei ką. Nors pastaraisiais metais, stiprėjant probacijos sistemai, tam tikrų pokyčių atsiranda.

Kitas dalykas, kad visiems teisingiausia bausmė atrodo laisvės atėmimas, – bet ką tas laisvės atėmimas padarys? Mūsų Bausmių vykdymo kodekse įrašyta, kad pagrindinis tikslas yra socialinė integracija. Tačiau kaip galima žmogų integruoti į visuomenę, iš pradžių išėmus jį iš tos visuomenės?

Turi būti dirbama su tais, kurie padarė nedidelius nusikaltimus, su tais, kurie dar nenusikalto, su nepilnamečiais. Jei matai, kad vaikas linksta ne ten, reikia pakreipti vystymąsi. Pas mus net minimalios ir vidutinės vaiko priežiūros priemonės, kurios turėtų prisidėti prie vaikų ugdymo, socializacijos, iš tikrųjų tėra represinės, vaikams priderintos Baudžiamajame kodekse numatytos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės.

 

– Na, bent jau viešai deklaruojama, kad kaliniai įstaigose ne tik sėdi, – kai kurie ir dirba. Kiek tai prisideda prie tolesnės jų integracijos ir ką dar reikėtų padaryti šia kryptimi?

– Vienas dalykas – neturime tikrų duomenų, kiek tokių žmonių įdarbinama. Rezultatai, kurie yra skelbiami, Europos mastu labai maži – kartais apie 20–30 proc. Jei nuteistajam vieną dieną liepiama ką nors iškrauti, bet iki tos dienos jis nieko nedarė ir po tos dienos nieko nedarė, statistikoje atsiranda, kad jis per tą laikotarpį buvo įdarbintas.

Antras dalykas – viešieji darbai. Iš šalies tai atrodo labai teigimai, bet viešiesiems darbams probacijos tarnybos tik priima paraiškas iš organizacijų, kurioms reikia darbo jėgos. Jos gauna paraišką, pasižiūri, ką iš nuteistųjų galima pasiųsti viešųjų darbų, juos nusiunčia ir vėliau gauna raštą iš organizacijos ir savivaldybės, kad nuteistasis kažką dirbo. Nei ieškoma, kur jiems dirbti, nei iš tikrųjų žiūrima, kaip ir ką jie dirbdami darė. Apskritai į viešuosius darbus pasižiūrėta kaip į nuteistųjų išnaudojimą: tegul jie atkenčia už tai, ką padarė.

Kitose valstybėse tokia bausmės rūšis nyksta – ne visos ir turėjo viešuosius darbus. Viešieji darbai gali būti tik sudėtinė vadinamųjų bendruomeninių bausmių dalis. Atlikdami bausmes žmonės dalyvauja pykčio valdymo programose, jiems padedama susivokti, išmokti gyventi visuomenėje. Be to, viešieji darbai ne kažką gero gali duoti, jau vien dėl to, kad dažnai nuteisti žmonės neturi jokių darbo įgūdžių.

Daugelio mėgstama frazė, kurią pasakė vienas klasikinių kriminologijos teoretikų Franzas von Lisztas: „Geriausia baudžiamoji politika yra gera socialinė politika.“ Tuos žmones reikia įtraukti į visuomenės gyvenimą, kad jie jaustųsi nors kiek reikalingi.

 

– Tačiau ar reikalavimas atidirbti visuomenei nėra nepagrįstas? Vėlgi, dalis žmonių apeliuoja į tai, kad, nepaisant laisvės suvaržymo, nuteistieji turi stogą virš galvos, maitinimą, kai kada ir televizorių, biblioteką, galimybę mokytis, kitų teisių ir yra išlaikomi iš mokesčių.

– Vieno nuteistojo laisvės atėmimo bausme išlaikymas kainuoja 18,6 euro kasdien. Žiniasklaida linkusi pasigauti ir savaip sureikšminti tokius skaičius. Tačiau iš jų maistui, patalynei, higienos priemonėms iš tikrųjų tenka euras, gal vos vos daugiau. Aišku, kai kas gauna perlaidas, kai kas turi kažkiek pinigų, kiti gauna kokį nors darbą ten, yra galimybė nueiti į parduotuvę.

Mums atrodo, kad išlaikymą skiriame kaliniams, tačiau pinigai daugiausia nueina kalinių ir senų kalėjimų priežiūrai. Pavyzdys apie vieną laisvės atėmimo įstaigą: karšta vasaros diena, nuo drėgmės iš sienų patalpoje – tirštas rūkas. Išimti visi langai. Kodėl? Todėl, kad per metus „išsidaužo“. Pavasarį išimami, rudenį įdedami.

Algimantas Čepas

– Kita dažnai minima kalėjimo problema: patekimas į tokią aplinką nesprendžia problemos, tačiau ją gilina, nes dėl vyraujančios kalėjimo subkultūros kaliniai susiduria su fiziniu ir psichologiniu smurtu, be to, gali užmegzti naujus, ne visada teigiamus ryšius. Ar yra galimybių ją prislopinti ar naikinti?

– Yra. Estai jau spėjo gerokai sumažinti jos mastus. Jie tiesiog pastatė kamerų tipo įstaigas – kaliniai turi savo kameras. Pas mus – bendrabučio tipas, kai esi nakčiai užrakinamas su 12 kitų žmonių ir tuomet kas vyksta, tas vyksta. Tačiau nepritariu įsitikinimui, kad jei atsiras kamerų sistema, hierarchijos neliks. Kalėjimo subkultūra liks – vien tik namo pakeisti neužtenka, reikia, kad keistųsi ir gyventojai. Reikalingos programos, kaip tai suvaldyti. Vis dėlto patalpos gerokai palengvintų problemos sprendimą.

Pas mus pagrindinė bėda, kad įkalinimo įstaigos labiau sutelktos Pietų Lietuvoje. Pirmiausia tai neturi būti rezervatai. Kita, dalykinė problema, – žmonės iš kalėjimo vis tiek išeina. Ir prieš jiems išeinant juos reikėtų perimti į probacijos sistemos priežiūrą. Bet kai pareigūnas yra Skuode, o kalinys išeina iš Marijampolės, koks gali būti pasirengimas jį priimti? Pagal Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją norima, kad įkalinimo įstaigos būtų išdėstytos tolygiai ir būtų mažesnės. Mūsų kalėjimai labai dideli. Normalus vakarietiškas kalėjimas skirtas 300–400 žmonių, pas mus – tūkstančiams. Jei jie būtų tolygiai išdėstyti, visi probacijos tarnybų skyriai galėtų geriau pasirengti priimti išėjusius kalinius.

 

– Neseniai Kalėjimų departamentas pranešė, kad domisi galimybe įkurti naują tardymo izoliatorių netoli Skuodo. Turint omenyje požiūrį į kalinius, naujos įkalinimo įstaigos taip pat gali sulaukti visuomenės ir atskirų bendruomenių pasipriešinimo, juk joms įrengti ne tik skiriama biudžeto lėšų, bet ir greičiausiai mažai žmonių nori gyventi šalia kalėjimo?

– Amerikoje kaip tik norima gyventi šalia kalėjimo, nes paskui jį ateina pinigai. Atsiranda darbo: iš pradžių statybininkams, paskui aptarnaujančiam personalui ir panašiai. Tai yra tam tikra investicija į tam tikrą regioną, tik pas mus tokia žinia neiškomunikuojama.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

CŽV kalėjimai, kam jie įdomūs?

Tags: , , ,


BFL

Aiškėja skandalingi faktai, kad Abu Zubaydah galėjo būti laikomas Lietuvoje. Tokia yra mūsų prielaida, nes lėktuvas, kuriame galimai buvo šis asmuo, galimai leidosi Vilniuje ir todėl, todėl…negalima kankinti žmonių! Atnaujinkite tyrimą dėl CŽV kalėjimų!

Maždaug tokius „argumentus“ pateikia organizacija „Amnesty International“. Prieštarauti žmonių kankinimo draudimui ir norui žinoti tiesą regis būtų eretiška. Tačiau kaip sakoma vienoje patarlėje apie gerais norais grįstus kelius… .

Parlamentinis tyrimas, prokuratūros tyrimas CŽV kalėjimų egzistavimo Lietuvoje faktų nepatvirtino. Finita la comedia?
„Nei velnio! Reikia tirti toliau.”

Tačiau būkime nuoseklūs ir sudėliokime „kas bus jeigu“ grandinėlę.

Kas bus jeigu netirsim?

Atvirai pasakius, manyčiau, kad tiesiog nieko nebus. „Teisybės ieškotojai“, protesto vardan gal prirakins prie statybinės tvoros fragmento dar keletą spuoguotų „aktyvistų“, surengs tūžmingą konferenciją „Unlock the truth in Lithuania II“ pademonstruodami ta proga išleistą makulatūrą brangiais blizgančiais viršeliais ir…viskas.

Ką mums duos naujas tyrimas?

Diplomatinius-finansinius nuostolius. Naują diplomatinio korpuso Vilniuje susirašinėjimo bangą su mūsų užatlantės strateginiu partneriu ir („kas galėtų paneigti galimybę“) tam tikrų investicinių JAV projektų Lietuvoje įšaldymą „kol atšils klimatas“ arba „abi pusės ras tinkamus kompromisinius sprendimus“. Kitaip tariant, jau ne pirmą kartą bus suabejota Lietuvos, kaip partnerės, patikimumu o valstybės ūkis neteks milijonų litų su šimtais ar tūkstančiais naujų darbo vietų.
Papildomas išlaidas. Valstybės institucijų biudžetai bus švaistomi komisijų kūrimui. Važinėjimui po miškingas Nemenčinės vietoves. Sėdėjimui kabinetuose su kava ir pokalbiais: „Ir Jums tikrai neskambino ponas Smitas? Neskambino …hmmm…taip ir parašom protokole“.
Tuo tarpu valstybinis sektorius darbo našumu pasigirti negali  ir eilės prie valdininkų durų nemažėja.
Fizinio saugumo sumažėjimą. Jūs labai jaudintumėtės dėl partnerio, kuris šypsodamasis į veidą, už akių rezga intrigas? Girdėjome apie NATO parengtus Lietuvos gynybos planus, kuriuose JAV vaidmuo nutylimas. Sakysite, natūralu, JAV toli o kitos aljanso narės šalia. Tačiau kitos aljanso narės smarkiai mažina savo gynybos biudžetus, flirtuoja su „meška“ ir sustingusios iš siaubo žiūri į „duosim-neduosim Europai dujų“ žaidimus.
Tirkime toliau ir JAV vaidmens NATO gynybos planuose nesumažės. Ir nepadidės. Jo tiesiog neatsiras.
„Aitvaras“ ant motociklų Afganistane geopolitinių svarstyklių mūsų pusėn nenusvers. Tai gali padaryti politikai.
Pasiduodantys šantažui arba ne.
Valstybės silpninimą. Kiekvienas taksistas žino apie objektą Antaviliuose, kurio…žinoti tiesiog neturėtų. Žyma „slaptai“ galioja ir demokratinėse šalyse.
Ar gali suinteresuotos, valstybei nepalankios, jėgos pasinaudoti situacija ir šališka žiniasklaidos dalimi bei kelti institucijų vadovų, atsakingų už mūsų šalies vidinį ir išorinį saugumą, kompetencijos klausimus? Gali. Ir kels, kuo stipriau bus įsiūbuojama skandalo švytuoklė.

Ir taip ne itin aukštą pasitikėjimą teisėsauga sudrebino „buitinis“ pedofilijos skandalas. Keletas negudrių viešųjų ryšių triukų ir  „CŽV kalėjimų“ atvejis gali jį pranokti bei būti pateiktas kaip chrestomatinis „atitinkamų institucijų neįgalumas“. Tuo pačiu ir valstybės. Mano ir Jūsų Valstybės.

Tad KAM reikalingi CŽV kalėjimai Lietuvoje?

Giedrius Petkevičius

Spėjamų kalėjimų vietas lankiusių ET tyrėjų ataskaitoje – nieko skandalingo

Tags: , ,


Teisingumo ministras Remigijus Šimašius sako, kad spėjamų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimų vietas Lietuvoje lankiusių Europos Tarybos (ET) komiteto narių ataskaitoje nieko skandalingo nėra.

Taip pat ministras tvirtino nematantis priežasčių, kodėl ataskaita negalėtų būti viešinama, tačiau dėl to sprendimą priims Vyriausybė. Dėl ataskaitos viešinimo, pagal procedūras, turėtų būti apsispręsta kitąmet.

“Aš pats tos ataskaitos, kuri yra nemažos apimties, savaime suprantama, neperskaičiau atidžiai, bet, mano žiniomis, nieko skandalingo arba ypač vertingo, kad kas susilauktų ypatingo vertinimo, ten nėra”, – ketvirtadienį žurnalistams Seime sakė R.Šimašius.

Ministro teigimu, gavusi ataskaitą Lietuva per tris mėnesius turi parengti atsakymus į joje keliamus klausimus, tuomet bus sprendžiama dėl jos paviešinimo.

“Kol kas nemačiau jokios priežasties, kodėl ta ataskaita negalėtų būti viešinama. Jei kuri nors institucija pasakys, kad yra tokių priežasčių, ir tos priežastys pasirodys Vyriausybei pakankamai rimtos, tai bus nevieša, bet aš kol kas tokių priežasčių nematau. Tiesiog reikės keletą mėnesių palaukti pagal visas procedūras”, – sakė ministras.

Lietuva trečiadienį gavo ET Komiteto prieš kankinimus ir kitokį nežmonišką, žiaurų ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) ataskaitą. Šio komiteto nariai Lietuvos parlamentinio tyrimo išvadose minimose galimose CŽV kalinimo įstaigose lankėsi šią vasarą.

Teisingumo ministro R.Šimašiaus patarėja Vaida Vincevičiūtė sakė, kad Vyriausybė dėl ataskaitos viešinimo turėtų apsispręsti vasario arba kovo mėnesiais. Tuomet Lietuva turi pateikti ir ataskaitą dėl rekomendacijų įgyvendinimo. V.Vincevičiūtė atkreipė dėmesį, kad iki šiol Lietuva sutiko viešinti visas ankstesnes šio komiteto ataskaitas.

Birželį R.Šimašius patvirtino, kad komiteto nariai aplankė “vietas ir kalbėjo su susijusiais asmenimis ir tyrėjais, kiek tai yra susiję su tariamai CŽV buvusiomis kalinimo įstaigomis Lietuvoje”.

Birželį į Lietuvą atvykusio komiteto nariai taip pat vertino, kaip vykdomos po 2008-ųjų vizito pateiktos rekomendacijos dėl žmogaus teisių užtikrinimo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose ir policijos areštinėse.

JAV žiniasklaidoje pernai pasirodžius informacijai apie galimą CŽV kalėjimo egzistavimą, Lietuvoje atliktas parlamentinis tyrimas. Jo metu surinkti duomenys parodė, kad su CŽV susiję orlaiviai 2002-2005 metais leidosi Lietuvoje. Tačiau apie galimus kalinius jokios informacijos nesurinkta.

Išvadose taip pat minimos dvi patalpos sulaikytiesiems laikyti. Vienos iš jų “patalpų išdėstymas, uždarumas ir perimetro apsauga, VSD darbuotojų fragmentiškas buvimas patalpose leido atlikti VSD nekontroliuojamus partnerių pareigūnų veiksmus ir naudoti infrastruktūrą savo nuožiūra”, teigiama išvadose. Nors tiesiogiai neįvardijama, šiuo atveju minima bazė Antaviliuose, netoli Vilniaus.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad pranešimus apie kalinius, jei tokių Lietuvoje buvo, gali komentuoti tik JAV pusė.

Ekspertai vertins, kaip Lietuvoje užtikrinamos įkalintų žmonių teisės

Tags: , ,


Lietuvoje kitą savaitę lankysis Europos ekspertų delegacija, ketinanti įvertinti, kaip įstaigose, kuriose žmonių laisvė apribota, užtikrinamos žmogaus teisės.

Pasak Teisingumo ministerijos, nėra žinoma, kurias įstaigas Europos komiteto prieš kankinimus ir kitokį nežmonišką, žiaurų ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) delegacija ketina aplankyti, tačiau tikimasi, jog aplankytosios paaiškės vizitui einant į pabaigą.

TM duomenimis, komitetas inspektuoja ne tik pataisos įstaigas, policijų areštines, užsienio piliečių registravimo bei pabėgėlių priėmimo centrus, bet ir psichiatrines ligonines, vaikų auklėjimo ir globos namus bei kitas įstaigas, galinčias riboti jose laikomų asmenų laisvę.

CPT delegacija Lietuvoje viešės savaitė, o jos išvados valstybėms paprastai pateikiamos per tris mėnesius po vizito.

“Po apsilankymo pateikta Komiteto ataskaita leis įsivertinti esamą situaciją bei pateiktomis išvadomis remtis priimant su šių įstaigų veikla susijusius sprendimus,” – teigiama TM pranešime.

Pagal vertintojų delegacijos pateiktas išvadas Komitetas valstybėms teikia rekomendacijas ir pasiūlymus dėl tikrintose įstaigose laikomų asmenų teisių apsaugos.

Teisė CPT atlikti tokias patikrinimo procedūras yra numatyta Europos konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kuri Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo 1999-aisiais.

CPT delegacijos vizitas Lietuvoje buvo numatytas dar balandžio viduryje, tačiau tuomet dėl vulkaninio debesies sukeltų trukdžių jis neįvyko.

Paskutinį kartą CPT atstovai mūsų šalyje lankėsi 2008-aisiais. Apie po šio vizito pateiktų rekomendacijų įgyvendinimą Vyriausybė pernai rudenį Komitetui yra pateikusi viešą ataskaitą.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...