Kovo 11 d. Japonijoje įvyko didžiausias kada nors užfiksuotas žemės drebėjimas.

Po nelaimės Japonija jautė stiprią tarptautinės bendruomenės ir mūsų draugų iš viso pasaulio paramą. Visų Japonijos žmonių vardu norėčiau išreikšti nuoširdžią padėką už palaikymą ir solidarumą, kurio mes sulaukėme iš daugiau nei 130 valstybių, beveik 40 tarptautinių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų ir nesuskaičiuojamos gausybės žmonių.

Taip pat norėčiau išreikšti nuoširdžią padėką už palaikymą ir solidarumą, kurio sulaukėme ir iš Lietuvos žmonių.Lietuvos vyriausybė išsiuntė pagalbos siuntą per ES. Sužinojau, kad buvo surengta daug labdaros renginių, o daugelis labdaros organizacijų, tarp jų ir Raudonasis Kryžius bei “Gelbėkit vaikus”, surinko daug lėšų. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Lietuvos žmonėms už pagalbą ir užuojautą.

Labai gaila, kad Japonijai tenka išgyventi atominės elektrinės avariją, kuri tarptautiniu lygiu yra laikoma pačia rimčiausia. Aš labai rimtai žiūriu į įvykius Fukušimos jėgainėje. Mobilizavome visus išteklius kovai su rizika, kurią kelia elektrinė, remdamiesi trimis principais: visų piliečių saugumas ir sveikata, ypač tų, kurie gyvena netoli elektrinės; kruopštus rizikos valdymas bei planų visiems galimiems scenarijams parengimas. Pavyzdžiui, mes ir toliau labai stengiamės sustabdyti radioaktyviojo vandens nutekėjimą į vandenyną. Be to, vyriausybė ėmėsi visų priemonių, kad užtikrintų maisto ir kitų produktų saugumą.

Pažadu, kad Japonijos vyriausybė greitai ir išsamiai pateiks avarijos priežastis, taip pat pasidalys informacija ir patirtimi su visu pasauliu, kad tokios nelaimės nesikartotų ateityje. Tokiais veiksmais mes aktyviai prisidėsime prie pasaulinių debatų dėl atominės energetikos saugumo.

Žemės drebėjimo ir dėl jo kilusio cunamio nusiaubto Tohoku regiono atstatymas nebus lengvas. Tačiau aš tikiu, kad šis sunkus periodas suteiks mums Japonijos atgimimo galimybę. Vyriausybė parodys pasauliui savo gebėjimą sukurti moderniausius Rytų Japonijos atkūrimo planus.

Mes, Japonijos žmonės, prisikėlėme iš Antrojo pasaulinio karo pelenų, aš neturiu nė mažiausios abejonės, kad Japonija pergyvens ir šią krizę, atsigaus po šios nelaimės, išaugs stipresnė ir sukurs geresnę, gyvybingesnę Japoniją ateinančioms kartoms.

Aš tikiu, kad geriausias būdas Japonijai atsidėkoti už “kizuna” (japoniškai – draugystės ryšius), nuoširdžią draugystę, kurią mes patyrėme iš tarptautinės bendruomenės, yra toliau prisidėti prie tarptautinės bendruomenės vystymosi.

"Veido" archyvas

Japonija mobilizavo visas pajėgas, kad kuo sparčiau atstatytų stichijos nuniokotą šalies infrastruktūrą

Radiacijos pavojus Japonijoje niekur nedingo, tačiau šalis mokosi prisitaikyti prie naujų sąlygų ir žada parodyti pasauliui rekordinio atsitiesimo po nelaimės pavyzdį.

Praėjusią savaitę Japonijos vyriausybė įstatymu uždraudė įžengti į 20 km zoną aplink avarijos ištiktą Fukušimos branduolinį kompleksą, mat paaiškėjo, kad kai kurie gyventojai, nepaisydami perspėjimų, sugrįžo į šioje teritorijoje esančius savo namus.

Iki nelaimės 20 km spinduliu aplink elektrinę gyveno apie 80 tūkst. žmonių, tad dabar bent kurį laiką jie bus priversti prieglobsčio ieškotis kitur, nes radiacijos lygis toliau kyla.

Balandžio viduryje avarijos Fukušimoje vertinimas padidintas nuo 5 iki 7 balų pagal tarptautinę atominių įvykių vertinimo skalę. Taigi ji prilyginta 1986 metų nelaimei Černobylio atominėje elektrinėje, nors ekspertai tvirtina, kad Fukušimos skleidžiama radiacija sudaro vos 10 proc. tos taršos, kuri pasklido po Černobylio katastrofos. Beje, ekspertų vertinimu, radiacijos lygis aplink atominę elektrinę normalizuosis tik po dviejų trijų mėnesių, kai bus baigti reaktorių remonto darbai.

Patys japonai džiaugiasi, kad kitose šalies vietose radiacija nėra padidėjusi, tad ir Japonijos, ir Jungtinių Tautų turizmo departamentas drąsina turistus nevengti kelionių į šią šalį.

Beje, pagirtinas Japonijos vyriausybės gebėjimas laiku reaguoti į pasikeitusią situaciją – jos iniciatyva perbraižyti turistų maršrutai, aplenkiant sugriautus greitkelius ar geležinkelius, be to, pradėjo veikti turistams skirtas civilinės aviacijos biuro portalas, kuriame pateikiama naujausia informacija tiek apie keliones lėktuvais, tiek apie radiacijos lygį įvairiose Japonijos vietose.

Greitas permainas Japonijoje galima stebėti ir kitose srityse. Ne veltui šalis deklaruoja siekį parodyti pasauliui rekordinio atsitiesimo po nelaimės pavyzdį. Atstatymo darbams visoje šalyje koordinuoti planuojama įsteigti specialią laikinąją ministeriją. Be to, Japonija nieko nelaukdama vykdo stambius metalų, cemento ir kitų atstatymo darbams reikalingų medžiagų užsakymus.

“Moody’s” analitikas Gusas Faucheris neabejoja, kad dėl to šalyje pirmiausia atsigaus statybų sektorius, kils inžinierių atlyginimai, suklestės sunkioji pramonė, augs angliakasybos, metalo, cemento gamybos rinkos.

Skaičiuojama, kad cunamio nusiaubta Japonija visiškai atsities per penkerius metus ir tam išleis per 300 mlrd. JAV dolerių. Tačiau prisikėlusi ji bus dar modernesnė ir pažangesnė nei bet kada.

“Japonija, nusipurčiusi po griuvėsių likusias dulkes, atsities dar modernesnė, dar pažangesnė ir sukurs dar daugiau technologinių stebuklų”, – Japonijos ateitį šviesiomis spalvomis piešia technologijų ekspertas Eduardo Kauselis.

Jis pabrėžia, kad Japonija jau dabar pasirodė kaip viena pažangiausių, puikiai organizuotų ir technologiškai nepriekaištingai pasirengusių žemės drebėjimams valstybių. Juk vaizdai, kai per žemės drebėjimą Japonijos statiniai tik švelniai siūbuoja į šonus, bet negriūva, tapo chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip technologijos ne vien kuriamos popieriuje, bet ir įgyvendinamos. “Jei ne cunamis, Japonija nebūtų patyrusi beveik jokių nuostolių”, – neabejoja E.Kauselis.

Jo nuomone, dabar Japonija cunamio sugriautus pastatus atstatys dar atsparesnius siautėjančioms stichijoms. Jau dabar šalies inžinieriai braižo naujus projektus, iš kurių matyti, kad Japonijos laukia tikras inžinerinis proveržis.

Vien tai, kokiu greičiu atstatomi keliai ir viadukai, kaip per kelias savaites iš pelenų kyla pakrantėse nusiaubti geležinkeliai, verčia žavėtis Japonijos pažanga. Be to, analitikai aiškina, kad nors skamba ciniškai ar paradoksaliai, tačiau Japoniją ištikusi nelaimė ilgainiui išeis į gera, ir šalies ekonomika suklestės, net jei šiemet stichija “nukando” maždaug 0,5 proc. prognozuoto šalies ekonomikos augimo.

“Dabar japonams teks atstatyti greitkelius, transporto sistemas ir daugybę pastatų. Tai reiškia, kad atstatymui reikės didžiulių pajėgų, visų sričių specialistų darbo”, – padėtį Japonijoje apibendrina “Moody’s” analitikas Gusas Faucheris.
Jis aiškina, kad dėl to Japonijoje itin atsigaus statybų rinka, kils inžinierių atlyginimai, suklestės sunkioji pramonė, augs angliakasybos, metalo, cemento gamybos rinkos. “Visos šios rinkos iš atstatymo tik laimės”, – neabejoja G.Faucheris.

Kitas analitikas Mattas Eganas prognozuoja, kad Japonijos atstatymas prisidės ir prie JAV ekonomikos atsigavimo, o tai savo ruožtu lems pakilimą visame pasaulyje. “Neabejoju, kad prasidėjus atstatymo darbams padidės JAV produkcijos paklausa: japonai importuos mūsų metalus ir techniką”, – prognozuoja analitikas.

Tačiau yra ir liūdnoji medalio pusė. Tai didžiulės išlaidos, kurias patyrė ir dar patirs ne tik Japonijos biudžetas, bet ir nukentėję gyventojai bei privačios įmonės.

Išlaidos bus didžiulės

Pasaulio banko vertinimu, Japonijos atstatymas iš viso kainuos 309 mlrd. JAV dolerių ir truks penkerius metus.
Labiausiai šalyje nukentės draudikai: jie turės padengti didžiulius apsidraudusių ir per stichiją nukentėjusių kompanijų nuostolius. Juk cunamio banga privertė uždaryti tokias gamyklas, kaip “Sony”, “Nikon” ar “Toshiba”, o jų patirti nuostoliai skaičiuojami milijardais dolerių.

Bendrovės “AIR Worldwide” vertinimu, draudikams iš viso teks pakloti per 35 mlrd. JAV dolerių, o tai reiškia, kad Japoniją kovo 11-ąją sukrėtusi stichija yra pati brangiausia katastrofa pasaulio draudimo rinkos istorijoje.

Be to, stichija neigiamai paveikė tokias rinkas, kaip automobilių ir elektronikos pramonė. “Japonija buvo viena stambiausių detalių ir įvairių komponentų gamintojų pasaulyje, iš esmės visiškai tenkinusi Rytų Azijos poreikius.

Dabar tiekimas sutrikdytas, nišą skuba užimti kiti tiekėjai, tad Japonijai nebus lengva žaibiškai atgauti savo pozicijas”, – aiškina Pasaulio banko analitikai.

Galiausiai Japonijos šiaurės rytuose, kur buvo žemės drebėjimo epicentras, esama daug uostų, metalo gavybos įmonių, atominių elektrinių, kurios patyrė didesnių ar mažesnių nuostolių, o dalis tebėra uždarytos. Dėl to Japonijoje vis dar stringa elektros tiekimas, o tai lyg uždaras ratas: stingant elektros, visu pajėgumu vis dar negali veikti ir daugelis gamyklų, dėl drebėjimo nepatyrusių jokių kitų nuostolių.

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

Po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje atominės energijos atsisakyti nutarusiai Vokietijos kanclerei A.Merkel nepavyko įkalbėti pasekti jos pavyzdžiu Lenkijos premjerą D.Tuską, nusiteikusį statyti saugius šiuolaikinius atominius reaktorius, o Rusijos ir Prancūzijos vadovai D.Medvedevas ir N.Sarkozy žada patikrinti savo atominių elektrinių atsparumą gamtinių katastrofų poveikiui

Po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje vienos valstybės ketina uždaryti visus savo atominius reaktorius, kitos ragina statyti naujus, šiuolaikiškus ir saugius.

Po didžiausio istorijoje Japoniją sukrėtusio žemės drebėjimo kilusios avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje dar nėra įveiktos, bet kalbos apie galimą atominę katastrofą pamažu slopsta. Nors aušinant įkaitusius reaktorius į ligoninę pateko du apšvitinti darbininkai, regis, jau galima tikėtis, kad blogiausias scenarijus – pačių branduolinių reaktorių išsilydymas ar sprogimas – neišsipildys.

Reaktoriai atlaikė

Didžiausią pavojų aplinkai ir avarijos likvidatoriams dabar kelia panaudoto kuro saugyklos ir radioaktyvus vanduo, atsiradęs pagalbinėmis priemonėmis aušinant reaktorius.

Nežymus radiacijos padidėjimas kai kuriuose maisto produktuose, kaip ir radioaktyviųjų dalelių pėdsakai, oru atkeliavę ir iki Lietuvos, jokio pavojaus žmonių sveikatai nekelia. Bent jau taip teigia specialistai. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad fizinio avarijos Fukušimoje poveikio Lietuvai ir Europai nė iš tolo negalima lyginti su ligi šiol didžiausios istorijoje Černobylio atominės elektrinės avarijos poveikiu.

Fukušimos avarijos poveikis bus netiesioginis – kirs per atominę energetiką, tiksliau, jos ateitį. Paradoksas: objektyviai vertinant, avarija parodė, kad atominiai reaktoriai yra labai saugūs, nes netgi prieš keturis dešimtmečius sukurti, 1967-aisiais pastatyti pirmos kartos “General Electric” reaktoriai atlaikė didžiulį žemės drebėjimą ir cunamį. Avarijos prasidėjo tik todėl, kad statydami elektrinę japonai neapskaičiavo, jog vanduo gali sunaikinti viso regiono elektros tinklus. O Mk-1 reaktoriai buvo sukurti dar iki tol, kai “General Electric” inžinieriai atrado, kad sutrikus aušinimo sistemoms dėl išorinio aprūpinimo elektra stygiaus jie tampa nesaugūs. Ir vis tiek kol kas lieka nepažeisti. O vėlesni reaktoriai jau kurti atsižvelgiant į šias galimas problemas.

Vokietija: šalin atomą!

Vis dėlto atominės avarijos tiesioginiame televizijų eteryje poveikis, sustiprintas visa šluojančio cunamio ir žemės drebėjimo vaizdų, taip kirto per pasaulio visuomenės smegenis, kad politikai negalėjo nereaguoti. Prie panikos kėlimo prisidėjo ir žurnalistai, nuolat kartojantys apie “sprogimus atominiuose reaktoriuose”, nors sproginėjo ir degė tik vandenilio garai virš reaktorių esančiuose pastatuose. Tačiau ką domina tokie niuansai? Ypač kad norinčiųjų numarinti atominę energetiką visuomet pakako – nuo žaliųjų iki dujų ar atsinaujinančių šaltinių energetikos lobistų.

Į tai atsižvelgiant nereikia stebėtis, kad ketvirtos pasaulio ir didžiausios Europoje ekonomikos – Vokietijos vadovė Angela Merkel avariją Fukušimoje pavadino “apokaliptinio masto katastrofa”. Nors, kaip matome iš lentelės, INES skalėje ši avarija gavo tik 5 balus – mažiau už Černobylį ir Kyštymą (kurį apskritai menkai kas žino už siauro specialistų rato ribų) ir tiek pat, kiek avarijos Vindskeil Paile, Čalk Riverije ar Trijų Mylių saloje. Nė viena pastarųjų, kaip žinome, “apokaliptinių katastrofų” nesukėlė.

Tačiau kanclerė A.Merkel jau spėjo pasižymėti kaip itin jautriai į rinkėjų nuotaikas reaguojanti politikė, o vokiečiai alergiški atominei energijai nuo avarijos Černobylyje laikų. Pridėkime prie to suskystintas ar Rusijos dujas importuojančių korporacijų intersus, ir turime rezultatą – dar teberūkstant Fukušimos dūmams A.Merkel pareiškė, kad Vokietija įšaldo neseniai su dideliu vargu priimtą sprendimą pratęsti esamų atominių elektrinių darbo laiką.

Anksčiau Vokietija planavo atsisakyti atominės energijos laipsniškai, iki 2035 metų, o dabar užsibrėžta paskutinę elektrinę uždaryti jau 2021-aisiais ir visiškai pereiti prie energijos iš atsinaujinančių šaltinių. Šiuo metu Vokietija atominėse elektrinėse gamina 23 proc. savo elektros energijos, 17 proc. gauna iš atsinaujinančių šaltinių, 13 proc. – iš dujų, o daugiau nei 40 proc. – iš anglių. Atominės energijos atsisakymas Vokietijai kainuos, minimaliais skaičiavimais, 150 mlrd. eurų. Tai gerokai padidins elektros kilovatvalandės kainą vartotojams, bet Fukušimos įspūdžio paveikti vokiečiai pasirengę mokėti. Bent jau kol kas.

Prancūzija: tikrinsime

“Atominių panikierių” vokiečių kaimynai – prancūzai ir lenkai nusiteikę kur kas ramiau. Prancūzija, savo atominėse elektrinėse gaminanti net 79 proc. šalies elektros energijos, apie jos atsisakymą net nešneka. Atomas – Prancūzijos strateginio energetinio saugumo garantas ir viena iš nedaugelio sričių, kurioje ši šalis yra tarp pasaulio technologijų lyderių.

Reaguodama į Fukušimos avariją Prancūzijos vyriausybė pavedė Atominės saugos agentūrai iki šių metų pabaigos patikrinti, kaip turimos jėgainės pasirengusios atlaikyti potvynio, žemės drebėjimo, elektros tiekimo nutraukimo, aušinimo sistemos išėjimo iš rikiuotės keliamus pavojus, taip pat – kaip jos parengtos valdyti kilus krizinėms situacijoms. Prezidento Nicolas Sarkozy teigimu, tos elektrinės, kurios neišlaikys patikrinimo, bus uždarytos. Bet kažkodėl sunku patikėti, kad tokių bus daug. Vien todėl, kad lig šiol Prancūzijos jėgainės buvo tarp saugiausių.

Lenkija: statysime

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas praėjusią savaitę atmetė Berlyno siūlymą ir Varšuvai atsisakyti atominių elektrinių statybos. Kaip žinoma, Lenkija planuoja statyti dvi atomines jėgaines, kiekvieną po 3000 megavatų galios, ir dalyvauti naujosios Ignalinos atominės jėgainės statyboje kartu su Lietuva, Latvija ir Estija.

“Mes nepasiduosime isterijai, – sakė D.Tuskas, atremdamas antiatominių lobistų spaudimą. – Radiacijos pavojus Japonijoje kilo ne dėl atominės avarijos, o dėl žemės drebėjimo ir jo sukelto cunamio padarinių. Susidariau įspūdį, kad Lenkijos visuomenė neketina atsisakyti pigios, saugios ir švarios atominės energijos.”

Lenkija, kaip ir visa ši Europos dalis, seisminiu atžvilgiu yra viena ramiausių. Toliau dalyvausianti Ignalinos atominiame projekte patvirtino ir Latvija.

Kai pradėjau rašyti šiuos žodžius, lėktuvas atsiplėšęs nuo pakilimo tako pasuko Europos link. Nors bilietus skrydžiui į Lietuvą buvau užsisakęs prieš mėnesį, kai net patys garsiausi pasaulio orakulai negalėjo išpranašauti tragedijos dienos, jaučiausi nejaukiai, lyg sprukčiau palikęs šiuos darbščius ir kūrybingus, nuoširdžius ir rūpestingus, draugiškus, tik kartais gal pernelyg nedrąsius žmones nelaimės akivaizdoje vienus kovoti su dar nepasibaigusia tragedija ir su neaiškiomis ateities vizijomis.

Prisimindamas pastarąsias keturias dienas, kurios įvykių gausa, tragedijų skaičiumi ir dar nenusakomomis pasekmėmis galėtų prilygti bet kurios kitos valstybės visai egzistavimo epochai, noriu trumpam sugrįžti į ankstesnius laikus, kai Japonija vystymosi greičiu ir technologinėmis naujovėmis stebino visą pasaulį. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad pirmasis Fukušimos AE blokas, kuriame ir prasidejo pirmieji perkaitimo požymiai bei įvyko pirmasis vandenilio garų sprogimas, pastatytas 1971 m. ir yra vienas seniausių Japonijoje (tik vasarį jo eksploatavimo laikas buvo pratęstas dar dešimčiai metų).

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai greita Japonijos ekonomikos plėtra reikalavo vis daugiau energijos išteklių, norint užtikrinti aukštą visuomenės pragyvenimo lygį, atominė energetika buvo priimta kaip nacionalinės strategijos prioritetinė šaka ir dabar 55 reaktoriai pagamina apie 40 proc. visos Japonijos energijos. Gamtinių išteklių neturinčiai šaliai tai leido tapti vienai pasaulio ekonomikos lyderių.

Kiekvienas tragiškas įvykis, ar tai būtų žemės drebėjimas, ar karas, ar bet kokia kita stichija, pareikalavusi daugybės žmonių gyvybių ir pridariusi materialinių nuostolių, visada yra skaudi tiesa, su kuria žmonija niekada negalėjo ir negalės susitaikyti. Skirtumas tik toks, per kiek laiko viena ar kita tauta atsigauna po tokių likimo smūgių. Vien Tokijas per pastaruosius 150 metų buvo tris kartus nušluotas nuo žemės paviršiaus, bet ir vėl išaugdavo iš griuvėsių, lyg demonstruodamas japonų darbštumą, užsispyrimą ir kolektyviškumo jėgą. Japonai, kaip ir lietuviai, sunkiu gyvenimo momentu sugeba mobilizuotis ir susivienyti.

Kaip pasiseks jiems šį kartą ir kokiomis vidaus politikos bei tarptautinių santykių sąlygomis Japonija išgyvena šią didžiulę krizę?

Nuo stichijos nukentėjo didžiulė teritorija

Pirmasis pirmadienis po nelaimės Tokijo biržoje prasidėjo staigiu “Nikkei” indekso kritimu net 6,2 proc. Tokio didelio kritimo nebuvo daugiau kaip trejus metus, kai kilo pasaulinė finansų krizė. Tokį kritimą lėmė ne tik stichinė nelaimė, bet ir “Sony”, “Fujitsu”, “Honda”, “Nissan” bei kitų pramonės gigantų paskelbta informacija apie laikinai stabdomą gamybą.

Jei įvertinsime faktą, kad Japonijos ekonomika patyrė žymų smukimą 2010 m. paskutinįjį ketvirtį (kai antros pasaulio ekonomikos titulą iš Japonijos perėmė Kinija), naujas smūgis šios šalies ekonomikai gali būti dar skausmingesnis.

Svarbiausia, kad visiškai neaiški stichijos ekonominių padarinių įveikimo trukmė, kuri priklauso nuo daugelio veiksnių.

Visų pirma iki šiol nežinomi tragedijos metu patirti ir dar patiriami nuostoliai. Antra, kaip greitai pavyks atkurti energetinius pajėgumus, prarastus atominės energetikos dalyje, ir kokios bus pažeistų reaktorių suvaldymo pasekmės.

Trečia, kaip greitai savo gamybos apimtis atkurs gamybos gigantai. Ketvirta, kiek ir kokios paramos Japonijai suteiks tarptautinės organizacijos.

Šį kartą nuo stichijos nukentėjo didžiulė teritorija. O juk po 1995 m. Hanšino žemės drebėjimo, per kurį buvo sugriautas tik vienas Kobės miestas ir jo apylinkės, 10 metų trukęs atstatymas pareikalavo beveik 90 mlrd. JAV dolerių. Finansinių lėšų pritaukimas į šalį stichijos padariniams likviduoti visada lemia tos šalies valiutos kurso sustiprėjimą. Po 1995 m. katastrofos jenos kursas per porą mėnesių pakilo beveik 20 proc. Jei įvertinsime, kad šiuo metu jena ir taip yra sustiprėjusi, jos kursas gali pakilti į rekordines aukštumas. Japonijos pramonei tai peilis po kaklu. Staigus jenos sustiprėjimas 1995 m. tik dar labiau pagilino daugiau nei 15 metų trukusią ekonominę krizę.

Čia svarbu paminėti, kad šiuo metu Japonijos valstybės skola yra didžiausia tarp industrinių pasaulio valstybių ir siekia 200 proc. bendros metinės gamybos apimties. Todėl vyriausybė susiduria su sudėtinga finansine situacija, kurios sprendimo būdas dabar gali būti tik mokesčių didinimas. Daugelis tikriausiai nustebtų sužinoję, kad pridėtinės vertės mokestis Japonijoje sudaro tik 5 proc., kai Europoje jau senai perlipo 20 proc. vidurkį. Be to, Japonijos socialinės apsaugos ir pensijų sistemos problemos dėl spartaus visuomenės senėjimo jau ir anksčiau reikalavo griežtų ekonominių reformų, tačiau politiniai sprendimai buvo vis atidėliojami.

Šalia viso to kovo 11-ąją Japonija sulaukė pragaištingo smūgio. Galingiausios pasaulyje atominės elektrinės blokai užpilti jūros vandeniu, o tai reiškia, kad jie jau niekada nebus rekonstruoti ir negalės būti eksploatuojami. Visas šias AE statybos ir modernizavimo išlaidas teks nurašyti į nuostolius. Be to, labai svarbu suprasti, kad, nors ir sustabdyti, reaktoriai dar turi būti nuolat stebimi ir prižiūrimi daugelį metų, nes ir toliau skleidžia apie 7 proc. to karščio, kuris išsiskirdavo veikiant reaktoriui. Šiai priežiūrai taip pat teks skirti nemažai lėšų ir tai irgi turėtų būti pridėta prie tragedijos nuostolių.

Mano nuomone, kartu su cunamio padaryta žala Japonija patyrė tikrai ne mažiau kaip 300–400 mlrd. JAV dolerių materialinių nuostolių. Dar turint omenyje ir žmonių netektis, kurių pinigais apskritai negalima išmatuoti, o tų netekčių tikrai bus daugiau nei 15 tūkst., darytina išvada, kad tai didžiausių nuostolių kada nors Japonijos istorijoje sukėlusi tragedija.

Godumo pasekmės

Nors Japonija ir labai technologiškai išsivysčiusi valstybė, daug problemų ją ištinka dėl žmonių silpnybių. Susidariusiai padėčiai Japonijos energetikos srityje neigiamos įtakos turėjo atomines elektrines valdžiusios Tokijo elektros tinklų kompanijos (“Tokyo Denryoku”) veiklos pobūdis. Ši kompanija ėjo tiesiausio pelno keliu, daugiausia plėtodama vienos rūšies energijos gamybą – atominę energetiką. Tai jie darė nuosekliai, ne kartą nuo visuomenės nuslepdami įvairias avarijas elektrinėse, fabrikuodami ekspertizių išvadas ir t.t. Jie nuslėpė faktą, kad prieš keletą metų įvykus žemės drebėjimui sutrūkinėjo Nigatos prefektūroje esančios Kašivazaki AE betoninis pagrindas. Ir tik įsikišus užsienio ekspertams tiesa išaiškėjo, o elektrinė buvo sustabdyta. Todėl ir dabar “Tokyo Denryoku” pranešimus derėtų vertinti rezervuotai.

Dar vienas labai svarbus faktas – ne tik Fukušimos AE, bet ir daugelis kitų šiuo metu yra nepsaugotos nuo galimo cunamio poveikio, nes neturi jokių specialių apsauginių molų. Tai buvo viena pagrindinių atominiuose reaktoriuose prasidėjusių nevaldomų procesų priežasčių: kilus cunamiui jūros vanduo užliejo atsarginius elektros generatorius, skirtus reaktorių avariniam vėsinimui.

Po šios nelaimės vis daugiau ekspertų pasaulyje skelbia, kad apsisaugoti nuo didžiulių problemų gali padėti tik energijos išteklių ir elektros energijos gamybos būdų įvarovė. Tačiau čia jau kyla kita problema – ne visos alternatyvos patrauklios finansiniu požiūriu.

Šį kartą su energijos ištekliais Japonijai pagalbos ranką ištiesė Rusija, kartu suteikdama Japonijai galimybę išbandyti naują energetikos rūšį – suskystintų gamtinių dujų. Du rusų tanklaiviai su gamtinėmis dujomis artėja prie Japonijos krantų.

Teigiama, kad nelaimės suartina tautas ar net sutaiko mirtinus priešus. Priminsime, kad Japonija ir Rusija, kaip Sovietų Sąjungos teisių ir įsipareigojimų perėmėja, dar nėra pasirašiusios Antrojo pasaulinio karo pabaigos taikos sutarties – dėl Rusijos okupuotų po Japonijos kapituliacijos pietinių Kurilų salų.

Atrodo, tereikia nedidelio pirmo žingsnio bent iš vienos pusės, kad prasidėtų draugiškos, abiem pusėms naudingos derybos, kai japonų technologijos ir investicijos kartu su rusų energetinėmis bei kitomis žaliavomis sudarytų supergalingą tandemą.

Žinodamas, kaip japonai myli ir saugo savo protėvių žemę, tikiu, kad pastaraisiais metais į politiką ir verslo įmonių viršūnes įsiliejęs gabus ir perspektyvus jaunimas, remdamasis vyresniųjų patirtimi ir savo šiuolaikine pasaulėžiūra, ne tik greitai sugebės atgaivinti ekonomiką, bet ir daug efektyviau įgyvendins gerosios kaimynystės bendradarbiavimo politiką. Kažkas pirmas juk turi ištiesti ranką, kaip kadaise tai padarė Prancūzija ir Vokietija. Juk ir tada viskas prasidėjo nuo ekonominio bendradarbiavimo, o išaugo iki tokios sajungos, kurioje dabar yra ir Lietuva.

Meldžiuosi ir linkiu Japonijai kuo greitesnio atsigavimo, o jos žmonėms – ištvermės ir pasiaukojimo. Tikiu, kad po ko būtinai prasidės naujas šios šalies atgimimas.

Pačių japonų vertinimai

Prof. Akio Kawato, tarptautinės politikos ekspertas

Žemės drebėjimo ir cunamio padariniai yra siaubingi. Elektros tiekimas sutrikęs visoje Japonijoje. Tiesa, Japonijos ekonomika nežlugo ir išliko beveik tokio pat pajėgumo.

Mano žiniomis, žemės drebėjimo padarinių likvidavimas bus finansuojamas naujai išleidžiamomis vyriausybės obligacijomis. Vyriausybės išlaidų padidinimas sukels infliaciją, bet nemanau, kad galimas finansinis kolapsas.

Japonijos jenos kursas iš pradžių gali pradėti kilti, nes Japonijos investuotojai parduos daug užsienio valiutos bei vertybinių popierių, kad sukauptų vidaus rinkai būtinų išteklių.

Manau, kad atominė energetika bus diskredituota globaliai. Dėl šios priežasties naftos ir dujų kainos kils.

Kita vertus, šis žemės drebėjimas turi ir teigiamų savo pusių. Juk po jo paaiškėjo, kad nė vienas aukštas pastatas per drebėjimą nesugriuvo, vadinasi, Japonijos seisminiai statybos standartai pasiteisino. Taip pat ir nė vienas greitasis traukinys nenulėkė nuo bėgių, tai irgi didžiulė pažanga.

Dabar po nelaimės Japonija sulaukia daug pagalbos iš kitų šalių, ypač JAV, Kinijos, Rusijos. Kinijos pagalba Japonijai nekelia didelio pasitikėjimo, bet manau, kad ilgainiui Japonijos ir Kinijos santykiai taps šiltesniais, kaip ir Japonijos bei Rusijos.

Beje, liūdna, kad nelaimė Japonijoje leido savo galią sustiprinti Libijos diktatoriui Gaddafi’ui. Kol per televiziją rodomi Japonijos vaizdai, jis gali šaudyti, kiek nori.

Manami Tominaga, filologė, anglų kalbos vertėja

Nemanau, kad mes atsisakysime atominės energetikos. Mums vis didesnį nerimą kelia pranešimai apie naujus sprogimus ir pažeidimus Fukušimos atominės elektrinės reaktoriuose. Mes, visi Japonijos gyventojai, dabar taupome elektros energiją, manome, kad ji bus tiekiama tik tam tikromis valandomis. Norėdami apsirūpinti pakankamu kiekiu maisto ir kitų būtiniausių prekių japonai atakuoja parduotuves, perka ryžius, duoną, bulves, vandenį, arbatą, pieną.

Kai kuriose parduotuvėse pakilo maisto produktų kainos. Šalia mano namų esančioje parduotuvėje 100 g vištienos pabrango devynis kartus. Darosi vis sunkiau įsipilti degalų į automobilį.

Prekybos srityje tikimasi dar blogesnės situacijos. Bet aš manau, kad japonai daug pasimokė iš pastarojo didelio žemės drebėjimo 1995 m. TV pranešimai dabar informatyvesni, ir vyriausybė noriai priima užsienio valstybių paramą bei pagalbą, ko nebuvo 1995 m. Aš manau, jog šie pokyčiai susiję su tuo, kad žmonės šiandien susieti didžiulio socialinio tinklo internete ir patys gali keistis informacija bei padrąsinti ar paguosti vieni kitus be didelių išlaidų.

Nors dabar mus pasiekia labai nerami informacija iš Fukušimos atominės elektrinės, nemanau, kad japonų tauta pakeis savo požiūrį į atominę energetiką. Mano nuomone, šios nelaimės atominėje elektrinėje atsitiko dėl inžinierių ir operatorių klaidų. Pati atominė energetika čia niekuo dėta. Turėti teisingas inžinierių elgesio instrukcijas esant tokioms situacijoms yra viena, bet turėti veiklos patirties – visai kas kita.

Kol kas Japonijoje nėra keliamas klausimas, ar turime apskritai atsisakyti atominės energetikos. Aš manau, kad mūsų šalis ir toliau ieškos būdų, kaip sugyventi su atomine energetika, plėtodama patikimesnes technologijas ir rizikos kompensavimo mechanizmus žmonėms, gyvenantiems netoli atominių elektrinių.

"Veido" archyvas

Penktadienį Japonija pakėlė branduolinės katastrofos rizikingumo balą, kuris siekia jau 5 iš 7 galimų

Po kovo 11-osios tragedijos Japonijoje požiūris į atominę energetiką neabejotinai keisis, bet galutinius sprendimus vis dėlto turėtų priimti ekspertai, o ne politikai.

Šiandien 29-iose pasaulio valstybėse veikia 442 branduoliniai reaktoriai, gaminatys 375 gigavatus elektros energijos. Tai sudaro 15 proc. visos suvartojamos elektros energijos. Dar 65 branduoliniai reaktoriai statomi.

Nors šiandien yra daug manančiųjų, kad klimato atšilimo problemos gali būti sprendžiamos tik plėtojant branduolinę energetiką, įvykiai Japonijoje gali tapti branduolinės energetikos posūkio tašku.

Praėjusių metų viduryje Švedija pakeitė savo 30 metų galiojusį įstatymą pasitraukti iš branduolinės energetikos valstybių sąrašo. Naujasis įstatymas leidžia pastatyti 10 naujų atominių elektrinių. JAV net 30 metų negauta nė vienos paraiškos statyti naują atominę elektrinę, bet pernai JAV prezidentas pasirašė dokumentus, kurie suteikia finansines garantijas atominės elektrinės statytojams. Tad šiuo metu Pietų Karolinoje jau vyksta atominės elektrinės statyba.

Naujausiais duomenimis, Kinija planuoja statyti net 27 atomines elektrines, Rusija – vienuolika. Rusija vieną mažą plūduriuojantį branduolinį reaktorių planuoja pastatyti net Arktikoje. TATENA informuoja, kad dar 65 šalys, iš jų 25 Afrikoje, suinteresuotos statyti atomines elektrines. Kartu TATENA primena prognozes, kad iki 2030 m. elektros energijos poreikis pasaulyje padidės dvigubai.

Bet po didžiulės nelaimės Japonijoje tiek atominės energetikos vertinimai, tiek veiksmai neabejotinai keisis.

Kodėl nesustojo reaktoriai

“Tai tarsi trečioji atominė bomba, numesta ant Japonijos. Tik šį kartą mes tai padarėme patys”, – sako 82 metų Hirosimos atominį sprogimą pergyvenęs Keijiro Matshushima.

Šių metų kovo 11-ąją prasidėjus žemės drebėjimui, prietaisai sureagavo greičiau nei žmonės. Fukušimos-Daiči atominės elektrinės seisminiai jutikliai užregistravo žemės drebėjimo bangas per kelias sekundas. Netrukus reaktorių kontrolės sistema įjungė greitą automatinį trijų reaktorių stabdymą. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Per kelias sekundes kontroliniai branduolinę grandininę reakciją stabdantys strypai buvo įvesti į reaktorių. Taip, kaip ir turi būti stabdomas reaktorius.

Bet tada prasidėjo rimtos problemos, privedusios prie dramatiškų padarinių. Net ir po mechaninio branduolinių reaktorių veikimo sustabdymo reaktorius vis dar gamina didelį kiekį energijos – šilumos, nes radioaktyviosios medžiagos, sukurtos vykstant grandininei reakcijai, toliau dalijasi į kitus cheminius elementus ir irsta. Jei elektrinės inžinieriai negali šios toliau išsiskiriančios energijos išvesti iš reaktoriaus pasitelkę aušinimą, reaktorius gali išsilydyti. Taip ir atsitiko Trijų Mylių branduoliniame reaktoriuje šalia Harisbergo Pensilvanijoje, taip pat ir Černobylyje.

Siekiant to išvengti, Fukušimoje buvo toliau pumpuojamas vanduo per vėsinimo sistemą, bet dėl žemės drebėjimo ir cunamio sutriko elektros energijos tiekimas. Buvo paleisti atsarginiai generatoriai, tačiau dėl cunamio jūros vanduo užpylė visą elektrinės teritoriją ir jie nesuveikė. Inžinieriai iškart įjungė atsarginius akumuliatorius, bet jų tarnavimo laikas yra trumpas. Jų paskirtis – aprūpinti elektra dvi minutes, tol, kol elektrą pradės tiekti dyzeliniai generatoriai. Šie akumuliatoriai padėjo išvengti reaktorių išsilydymo ir sprogimo nuo perkaitimo pačioje pavojingiausioje reaktorių stabdymo stadijoje. Kiekvieną minutę reaktoriaus temperatūra mažėja, bet iki visiško reaktoriaus ataušimo gali praeiti daug laiko. Kai kurių branduolinės reakcijos elementų skilimo periodas yra keli mėnesiai.

Europą drebina debatai

Prieš 25-erius metus įvykusi Černobylio tragedija prisiminta pačiais baisiausiais aspektais. Apskritai suabejota visu branduolinės energetikos sektoriumi. Vokietijos žurnalas “Der Spiegel” praneša apie branduolinės energetikos eros pabaigą, laikraštis “Die Welt” tvirtina, kad jokiame kitame pasaulio žemyne atominė energetika nėra tokia svarbi kaip Europoje. Bet ne tai svarbiausias klausimas, svarbiausia – ar Europos atominės elektrinės yra saugios, ar jas gali ištikti tokia pat nelaimė kaip Fukušimoje.

Europos atominės energetikos ekspertai iki šiol arogantiškai tvirtino, kad dėl Černobylio atominės katastrofos kalti neatsakingi ir negrabūs Rytų Europos inžinieriai. Buvo teigiama, kad Prancūzijoje, Vokietijoje ir Japonijoje inžinieriai yra visai kito lygio – atsakingesni, rūpestingesni ir technologiškai gerai pasirengę. O vakarietiški reaktoriai modernesni, geriau prižiūrimi ir tiesiog saugesni. Ši teorija žlugo Japonijai patiriant branduolinę krizę.

Čia kyla klausimas: kokias išvadas galima padaryti iš Japonijos tragedijos?

Iš tiesų Japonijos tragedija negali būti nei pervertinta, nei neįvertinta. Aišku viena, kad būtų labai pavojinga, jei atominė energetika, akivaizdžiai praradusi žmonių pasitikėjimą, virstų tik politiniu klausimu. Iš tiesų pirmiausia tai technologinis klausimas. Ar žmogus šiandien gali kontroliuoti branduolinę reakciją? Į šį klausimą turėtų atsakyti ne politikai, o ekspertai, mokslininkai ir inžinieriai.

Visiškai aišku, kad visi turime mokėti už savo gyvenimo būdą ir įpročius. Jei nesame pasirengę radikaliai keisti gyvenimo būdo ir mažinti vartojimo, turime suvokti, kad tam vartojimui realizuoti elektra gali būti generuojama su tam tikru laipsniu rizikos.
Černobylio avarija įvyko dėl žmogaus kaltės. Fukušima negali būti pavyzdys, leidžiantis daryti išvadą, kad branduoliniai reaktoriai negali būti saugiai eksploatuojami ir Japonijos seisminėmis sąlygomis. “Šie Fukušimos reaktoriai yra seni, tai istorinis reliktas”, – sako Shau Burnie, britų “Greenpeace” atominės energetikos ekspertas, gerai susipažinęs su Japonijos rytų pakrantės branduoliniais reaktoriais. Pirmasis ir antrasis Fukušimos-Daiči reaktoriai paleisti 1972 m., kai saugumo standartai buvo visai kitokie nei šiandien. Jie buvo sukurti tuo metu, kai “Volkswagen” gamino savo “vabalą” dar be saugos diržų, oro pagalvių, apsauginių galvos atlošų.

Naujos konstrukcijos branduoliniai reaktoriai yra daugybę kartų saugesni, bet kartu ir labai brangūs. Dabar pasigirsta svarstymų, kad atominės energetikos srityje per mažai kontrolės. Kad pačios valstybės, tiksliau, jų politikai, nuspręsdavo dėl naujų atominių elektrinių skaičiaus, dėl jų vietos, o tai ydinga praktika. Esą kur kas išmintingiau būtų, jei galutinį žodį, galima ar negalima statyti atominę elektrinę, kur ją statyti, kokie reaktoriai yra saugiausi, vis dėlto tartų tarptautinė organizacija TATENA.

Lietuva štai jau daugiau nei savaitė – vis siunčia ir niekaip nenusiunčia savo humanitarinės pagalbos Japonijai. Jei viskas susiklostys palankiai, šį pirmadienį – t.y. nuo Japoniją nuniokojusio žemės drebėjimo ir jį sekusio cunamio praėjus dešimčiai dienų, Japonijos link pagaliau išskris Lietuvos pagalba miegmaišiais ir antklodėmis – kartu su tokiu pat visos ES siuntiniu.

Pirmasis gelbėti Japoniją puolė vidaus reikalų ministras Remigijus Palaitis. Vos pasklidus žinioms apie nelaimę Japonijoje jis pranešė, kad vykti ten yra pasirengęs 24 Lietuvos gelbėtojų būrys – ugniagesiai gelbėtojai, pasieniečiai su šunimis, medikai ir logistikos specialistai, nes esą būtent tokios pagalbos labiausiai laukia japonai. Tiesa, čia pat paaiškėjo nemaloni aplinkybė: mes neturime savo karinio transporto, kuris galėtų įveikti atstumą iki Japonijos, tad likome laukti tarptautinės gelbėjimo misijos, prie kurios galėtume prisišlieti.

Jau kitą dieną karštos lietuvių gelbėtojų galvos atvėso – paaiškėjo, kad Japonija priima tik artimiausių šalių kaimynių ir JAV pagalbą, taip pat laukia gelbėtojų iš tų šalių, su kuriomis turi pasirašiusi dvišales tarpusavio pagalbos sutartis – o visoje ES tokias su japonais tėra pasirašiusios Didžioji Britanija ir Prancūzija. Nepaisant to, kad mūsų pagalbos neprašė, Lietuva praėjusį pirmadienį dėl visa ko deklaravo vis dar esanti pasirengusi siųsti savo gelbėtojus, tik nedrąsiai susiskaičiavo, kad tokia misija mums kainuotų apie 600 tūkst. Lt.

Žinant, kad galiausiai Vyriausybės posėdyje Japonijai pagelbėti tebuvo skirta 234 tūkst Lt. antklodėms ir miegmaišiams išsiųsti, nesunku nuspėti, kad tas geras pusmilijonis būtų tapęs rimtu galvos skausmu Lietuvos Vyriausybei.

“Misijų finansavimas – iš tiesų opus klausimas, kiekvieną kartą turime kreiptis į politikuspinigų, kai norime kur nors vykti pagelbėti”, – prisipažįsta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Situacijų koordinavimo skyriaus viršininkas Rimantas Ramanauskas. Jis aiškina, kad šiuo atveju negalima delsimu kaltinti Lietuvos Vyriausybės – tarptautinės pavienių valstybių pagalbos atsisakė pati Japonija, tepaprašiusi ES centralizuotai atsiųsti antklodžių ir miegmaišių. Juos Lietuva per praėjusį savaitgalį ir nuvežė į ES paskirtą karinį oro uostą, iš kurio europiečių pagalba ir turi pasiekti Japoniją.

O ar valstybės išlaikomam, tarptautiniuose mokymuose treniruojamam Lietuvos būriui apskritai kada nors pavyksta sudalyvauti tikrose gelbėjimo operacijose? R.Ramanauskas vardija, kad mūsiškiai jau yra padėję per potvynius Lenkijoje, Moldovoje, prisidėjo likviduojant naftos išsiliejimo avariją Latvijoje.

Dažniausiai žmonės linkę manyti, kad ilgainiui jie tampa vis protingesni, vis daugiau žino, daro vis mažiau klaidų, sugeba neblogai prognozuoti, apsisaugoti nuo įvairių nelaimių, todėl vis kyla ir kyla gerovės ir pažangos laiptais.

Tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai, ypač tragedija Japonijoje, šį įsivaizdavimą stipriai pakoregavo. Pasirodo, mes ir šiandien vis dar gana menkai žinome, darome pernelyg daug klaidų, poprasčiai prognozuojame ir nemokame apsisaugoti nuo nelaimių. Pastaroji katastrofa Japonijoje privers tiek paprastus žmones, tiek pasaulio galinguosius apie daug ką susumąstyti iš naujo. Galbūt paaiškės, kad anksčiau įtikėtos mūsų tiesos buvo klaidingos. Tikrai kažkiek pasikeis daugumos žmonių požiūris į atominę energetiką. Žinoma, čia tuojau atsiras skeptikų, kurie pradės tvirtinti, kad alternatyvų atominei energetikai ne taip jau daug turime. Nes elektrinės, kurenamos dujomis, nafta, ar anglimis – lygiai tokia pat didelė blogybė, kuri didina šilnamio afektą, lygiai taip pat didina cunamių ir kitų stichinių nelaimių tikimybę.

Tačiau čia svarbu kitkas – žmonija manė, kad atominiai reaktoriai – panacėja, todėl milžiniškas lėšas metė į juos ir iki minimumo sumažino investicijas į kitokių – naujų energetikos šaltinių paiešką ar išradimus. Juk šioje srityje per pastaruosius 30 metų nieko labai ypatingo neišrasta.

Panašiai viskas rutuliojasi ir kitose srityse, tarkime, automobilių pramonėje. Čia automobilių pramonės milžinai tiesiog dirbtinai gniaužia bet kokias naujas idėjas, bet kokių naujų degalų panaudojimo galimybes, bet kokias išradėjų revoliucines mintis. Automobilių gamintojus visiškai tenkina dabartinė padėtis. Regis, jų nuostatas pakeisti gali tik nelaimės. O kol nelaimių nėra, visi panyra į rutiną ir mano, kad elgiasi tinkamai.

Kaip žmonės protingais veidais daro didelių ir brangiai kainuojančių klaidų, puikiai iliustruoja Europos Sąjungos pavyzdys. Tiksliau, jos žemės ūkio politika. Dešimt metų Europos Sąjunga stengėsi nuo žemės ūkio nuvaryti kuo daugiau žmonių ir dirbtinai mažino žemės ūkio produktų gamybą. Tam išleista milijardai eurų. Šiemet apsižiūrėta, kad tai visiškai klaidingas sprendimas, nueita visai ne tuo keliu.

Pamatę, kad pasaulyje didėja maisto produktų poreikis, kyla jų kainos, už ES sprendimus atsakingi asmenys ima suprasti, kad pridaryta klaidų, išmesti milijardai, jie dabar jau linkę keisti ES žemės ūkio politiką.

Ir tokių pavyzdžių – gausybė. Nagrinėjant juos – išvada viena: visur reikalingas balansas ir harmonija, bet kur kenkia lazdos perlenkimas. Iš tiesų daugumą nelaimių ir nuostolių lemia vadinamasis žmogiškasis faktorius (už jo tiek neprofesionalumas, tiek godumas, tiek pikta valia, tiek nežinojimas) ir nepasimokymas iš savo ar kitų klaidų. Galbūt pastarieji sukrėtimai šioje srityje lems permainų.