BFL

Inga NECELIENĖ, Dovaidas PABIRŽIS

Kai pernai Europos krepšinio čempionate lietuviai kopė ant garbės pakylos atsiimti sidabro, sykiu garantavusio kelialapį į olimpinį Rio, Lietuvą užplūdo euforija. Ne ką mažesnė ji kilo auksu pasidabinusių ispanų tėvynėje. Tik kas tada galėjo pagalvoti, kad pačios FIBA įteikti kelialapiai olimpinės ramybės negarantuos.

Po pernykščių dar pagal seną tvarką vykusių Europos krepšinio batalijų surengtoje spaudos konferencijoje Tarptautinės krepšinio federacijos (pranc. FIBA) Europos padalinio vadovai prašneko ir apie komercinę krepšinio pusę. Norėjo tiesiog pasidžiaugti pirmąkart Senojo žemyno pirmenybių rengimo keturiose valstybėse finansine puse, bet išėjo kaip visada – užklausus apie krepšinyje vis gi­liau įsišaknijantį „perku parduodu“ principą, griausmingais veidais puse lūpų prašneko ir apie įvairių turnyrų organizavimo įkainius.

Apetitas kyla

„FIBA Europe“ prezidento turko Tur­gay‘aus Demirelio tikinimu, 2015 m. Latvijoje, Vokietijoje, Kroatijoje ir Prancūzijoje surengto čempionato metu parduota 630 tūkst. bilietų – beveik dukart daugiau, nei jų buvo išpirkta prieš dvejus ir ketverius metus, kai pirmenybes organizavo viena šalis: 2013 m. Slovėnija arba 2011 m. Lietuva.

„Tai – istorinis žingsnis“, – taip pernykščių Senojo žemyno pirmenybių komercinę sėkmę apibūdino „FIBA Europe“ generalinis sekretorius Kamilis Novakas, sykiu duodamas suprasti, kad čempionatai vienoje šalyje – atgyvena.

Matematika čia paprasta. Vienos Europos čempionato grupės turnyro surengimo mokestis, kurį tenka atiduoti „FIBA Europe“, – 1,4 mln. eurų. Rengiant skirtingose šalyse, kiek gru­­pių – tiek valstybių, taigi tiek ir įmokų – ke­turios. Už finalinį etapą, aišku, laukiamos pa­­pildomos injekcijos. Galima palyginti: už 2011 m. pirmenybių surengimą mūsų šalyje Lie­tuvos krepšinio federacija (LKF) FIBA Europos padaliniui atseikėjo 3 mln. eurų.

Jei šalis gali tiek susimokėti, jos rinktinės pasirodymo rezultatai nelabai svarbūs.

Šioje konferencijoje buvo užsiminta ir apie naują nacionalinių rinktinių susitikimų sistemą, vienas prie vieno nukopijuotą iš futbolo, ir apie tris prieš Rio žaidynes vyksiančius atrankos tu­rnyrus, ir apie jų bazinę kainą – 1,75 mln. eurų. Jei šalis gali tiek susimokėti, jos rinktinės pasirodymo rezultatai nelabai svarbūs. Ką tai turi bendra su FIBA mėgstamu deklaruoti spor­tiniu principu? Pareiškęs, kad šitaip šalims su­teikiamas papildomas šansas, K.Novakas pa­tvirtino, jog priimant galutinį sprendimą pinigai nėra lemiamas veiksnys. Tai kas tada lemiamas? Galbūt daugiau pinigų, nes įvardyta suma – tik bazinė.

Norite dalyvauti, pavyzdžiui, pasaulio čempionate, bet jūsų šalies rinktinė neužsitikrino tokios teisės? Atvykite pas mus į Šveicariją, į iš­taiginguosius Krepšinio namus – pakalbėsime ir aptarsime detales. Arba paprašysime pu­sės milijono eurų – ir dalyvaukite. Už tokią su­mą mūsų rinktinė pateko į 2010 m. mums bron­za suspindusį pasaulio čempionatą, bet gal dabar dalyvavimo kainos jau pakilusios?

Sumanymas neblogas, kvietimas – tragiškas

FIBA organizuoja įvairius turnyrus – jaunių, jaunimo, vyrų, moterų, žemynų, pasaulio čempionatus, įvairias atrankas, o pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiria ir vadinamajam trijulių krepšiniui. Lyg perlas FIBA karūnoje blizga nacionalinių rinktinių čempionatai. O štai Europos klubinio krepšinio reikalus FIBA kadaise pramiegojo, leido iškilti ir sustiprėti Eurolygai, bet dabar vėl susigriebė ir panoro kaip įtakingas žaidėjas grįžti į stipriausių Europos klubų gyvenimą. Bėda ta, kad nemažai komandų gerai prisimena, kuo analogiškas mėginimas prasidėjo ir baigėsi prieš 15 metų: tąkart vos metus gyvavusi naujoji FIBA lyga žlugo, o į ją perbėgusioms komandoms atkurti santykius su Eurolyga nebuvo paprasta.

Europos klubams skirtą turnyrą FIBA rengė nuo 1958 iki 2000-ųjų. Tada buvo įkurta privati įmonė „Euroleague Basketball Com­pany“. Kitą sezoną Senojo žemyno klubai pa­si­dalijo į dvi stovyklas: dalis jų („Panathi­nai­kos“, „Maccabi“, CSKA, „Efes Pilsen“ ir kt.) pasirinko FIBA „Suprolygą“, kita dalis („Bar­celona“, „Real“, „Olympiacos“, „Žalgiris“ ir kt.) – naująjį 1991 m. įkurtos Europos krepšinio lygų są­jungos (pranc. ULEB) Eu­rolygos va­riantą. Tą sezoną Europa turėjo dvi stipriausias komandas.

Nuo kito sezono planuojamas rengti naujojo FIBA turnyro atitikmuo paimtas iš futbolo ir skambiai pavadintas FIBA Čempionų lyga.

Po sezono, klubams ir organizacijų vadovams įsitikinus, kad du turnyrai nėra tinkamas sprendimas, buvo pasiektas susitarimas. Nuo tada ULEB organizuoja du stipriausius žemyno klubinius turnyrus – Eurolygą ir Europos taurę, o FIBA trečiąjį pagal pajėgumą čempionatą. 2005-aisiais abi organizacijos sutarė bendradarbiauti rengiant turnyrus, suvienodino žaidimo taisykles (ULEB įvedė nemažai pakeitimų, priartinusių taisykles prie NBA). Šis bendradarbiavimas ir toks „status quo“ tęsėsi iki 2016-ųjų, kai FIBA vėl panoro visiškai perimti klubinį krepšinį į savo rankas.

Beje, nuo šio konflikto nukentėjo ir trumpai gyvavusi 1998-aisiais Šarūno Marčiulionio įkurta Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL). 2002 m., sėkmingai įsitvirtinus Eurolygai, pa­grindiniai klubai prarado susidomėjimą šia ly­ga, vėliau ji nesėkmingai buvo įtraukta į FIBA Europos lygą, kuri tuo metu buvo organizuojama pagal geografiniu pagrindu sudarytas konferencijas.

Nuo kito sezono planuojamas rengti naujojo FIBA turnyro atitikmuo paimtas iš futbolo ir skambiai pavadintas FIBA Čempionų lyga. Ar antrasis FIBA bandymas susigrąžinti įtaką Senojo žemyno klubams konkrečius griaučius jau turi? „FIBA Čempionų lyga oficialiai įkurta, pasirašyti jos įkūrimo dokumentai. Bet kol nepasibaigę nacionaliniai čempionatai, neaišku, kas joje turės teisę dalyvauti. Nekalbama apie sutartis su konkrečiais klubais, čia numatytas sportinis principas, kad turnyre dalyvaus atitinkamas vietas nacionaliniuose čempionatuose užėmusios komandos“, – paaiškina Lie­tu­vos krepšinio lygos (LKL) generalinis direktorius Romualdas Brazauskas.

Kviestiniams klubams, t.y. tiems, kurie į planuojamą turnyrą pagal parodytus rezultatus ne­pa­teks, numatytos keturios vietos. Bet ne pa­čia­me naujajame turnyre, o atrankos į jį varžy­bose. Asmeninius kvietimus už tam tikrus nuopelnus, pavyzdžiui, praeities, klubams skirs FIBA.

Prieš derybas – raumenų demonstravimas?

Spaudimas, nacionalinių federacijų ir klubų gąsdinimas, ultimatumai ir grasinimai – tą iš FIBA vadovų lūpų girdėjome pastarąsias pora savaičių, prieš pasklindant žiniai, kad FIBA kviečiasi Eurolygos vadovus sėsti prie derybų stalo. Išeina, kad visos šios ant Eurolygos ir Europos klubinio krepšinio išpiltos pamazgos – priešderybinis FIBA raumenų demonstravimas ir noras įrodyti galingus savo svertus. Artėjant olimpinėms batalijoms galimos sankcijos – pats paveikiausias būdas įrodyti, kad su FIBA reikia skaitytis, neprieštarauti ir dalytis gardžiu krepšinio kąsniu.

Po šio sprendimo sušauktoje chaotiškoje spaudos konferen­cijoje LKF vadovai Arvydas Sabonis ir Min­daugas Špokas atrodė tarsi mokinukai.

Iki bandymo tartis FIBA griebėsi atviro šantažo ir grasindama pašalinimu iš olimpiados bei 2017-ųjų Europos pirmenybių įsakmiai kreipėsi į federacijas – priverskite klubus pa­klusti ir neleiskite jiems dalyvauti Europos taurės turnyre. Iš pradžių tai skambėjo desperatiškai, bet nacionalinės federacijos – Serbijos, Italijos, Kroatijos, Rusijos viena po kitos nusileido to­kiems FIBA užmojams. Tarp jų ir Lie­tu­va, su­spendavusi Vilniaus „Lietuvos ryto“ klu­bo da­lyvavimą Lietuvos pirmenybėse. Po šio sprendimo sušauktoje chaotiškoje spaudos konferen­cijoje LKF vadovai Arvydas Sabonis ir Min­daugas Špokas atrodė tarsi mokinukai, kurie, užuot pateikę atsakymus ir motyvus, patys klausinėjo žurnalistų patarimo. Žinoma, neva juokais.

„Nereikia labai gilintis, laikas viską iš-spren­džia. Dar turime laiko ir matysime, kas čia bus toliau“, – pareiškė A.Sabonis.

M.Špokas pridėjo – FIBA nariai esame nuo 1936-ųjų ir kitos tokios organizacijos tiesiog nė­ra: „Jūs gal siūlote mums išstoti iš FIBA ir klu­bai tegul patys išsiaiškina, kur jie nori žaisti? Jis (P.Baumannas) yra mūsų vadovas. Kas dar neaišku? Mes esame tos organizacijos na­riai“, – subtilių atsakymų neieškojo M.Špo­kas.

Nežinia, kiek buvo pagrįsti šie griežti pareiškimai, nes nėra žinoma, ar kas nors iš tiesų buvo įforminta dokumentaliai, bet po gąsdinimų, blefo apraiškų kai kurių šalių federacijos išsigando ir sutiko su FIBA reikalavimais. O paskui įvyko tai, kas turėjo būti iš pat pradžių – bandymas tartis, nes bet koks prieš­taravimas nenaudingas abiem konfliktuojančioms pusėms ir kenkia bei griauna krepšinį“, – sako buvęs krepšininkas, o dabar Seimo narys Sergejus Jovaiša.

Buvusio ilgamečio žalgiriečio S.Jovaišos įsitikinimu, jei greitu metu bus nesusitarta, o konfliktas dar pagilintas, nukentės visi. Dėl to būtina ieškoti kompromiso. Kaip parodė neseni įvykiai, FIBA Europos padaliniui į naująją savo Čempionų lygą ne taip lengva prikalbinti stipriausius klubus, Eurolyga dalį jų vis tiek prarastų, bet labiausiai pasijustų nuskriausti klubai ir ypač niekuo dėti žaidėjai, kurie būtų iš­mesti iš turnyrų, čempionatų, o gal, kaip ne­pabijota pagrasinti, net ir olimpinių žaidynių.

Nėra abejonių, kad šis laikas pasirinktas neatsitiktinai: olimpinės žaidynės ir atrankos turnyrai čia pat, todėl nacionalinėms krepšinio federacijoms reikėjo greitai apsispręsti. Gal dėl to šalių federacijos nepuolė tarpusavyje tartis, kaip veikti toliau, ar laikytis vienybės ir kovoti dėl savo klubų teisių. Kilus grėsmei nacionalinėms rinktinėms, matyt, nutarta, kad klubų reikalai palauks.

„Pasižiūrėkime, kokios valstybės pakibusios – Lietuva, Ispanija, Graikija, Italija, Rusija, vi­sos Balkanų šalys. Kokį turnyrą be jų turėtume, kam jis būtų įdomus? Lietuva – trečia FIBA reitinge, su mumis turi skaitytis ne šalies dydžiu, o krepšinio svoriu“, – neabejoja S.Jo­vaiša.

Jeigu FIBA kabinetų duris varsto žmonės, kuriems žodis „krepšinis“ ir jų pačių deklaruojamas sportinis principas šį tą reiškia, ar jie su­gebėtų paaiškinti sprendimą iš žaidynių ša­linti tas nacionalines ekipas, kurios jų pačių nustatytomis sąlygomis ir jos rengtame turnyre šią teisę pelnė? Apie neabejotinai audringą sirgalių, krepšinio bendruomenės reakciją net ne­ver­ta kalbėti, bet kažin ką pasakytų rėmėjai, tarp kurių esama ir solidžių Europos bendrovių.

„Matyt, teks abiem organizacijoms šiuo kąsniu dalytis ir išmokti pasitenkinti. Eurolygai irgi neverta priešintis, geriau paaukoti dalį komercinės naudos ir toliau gyventi taikiai. Matyt, ir teisinė aplinka parodė, kad ir vieniems, ir kitiems saldu nebus, todėl reikia sėsti ir tartis. Bet šito reikėjo siekti iš pat pradžių, o ne pirmiausia pulti viešai draskytis ir daužytis, tada nebūtų tokios duobės“, – stebisi S.Jovaiša.

Karo kirvį vėl užkas?

LKL gen. direktorius R.Brazauskas tvirtina tokio gylio duobės Europos krepšinyje neprisimenąs. Taip, 2003–2004 m. sezoną, kai dar pats teisėjavo, FIBA ir Eurolygos konflikto atpirkimo ožiu buvo pasirinkti Eurolygos teisėjai, iš kurių metams buvo atimta FIBA licencija. Dėl šios priežasties R.Brazauskui neteko teisėjauti 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse, kuriose nė vienas Eurolygos teisėjas negalėjo dirbti. „Bet tai, palyginti su dabartine situacija, tebuvo labai mažas lašas jūroje“, – sako R.Bra­zauskas.

Klaipėdos „Neptūno“ direktoriaus Osvaldo Kurausko manymu, FIBA su Eurolyga bendrauti ypač trukdo įsitikinimas savo teisumu: viena pusė neabejoja savo regalijų galia, o kita tiki sėkmingu ilgalaikiu darbu. Bet Eurolygos pažanga akivaizdi: žingsnis po žingsnio daugėja rėmėjų, pajamų, žiūrovų. FIBA kyla pavydas.

„Kaip gerai pasakė A.Sabonis, laikas visagalis. Abiejose pusėse dirba teisininkai, įtrauktos ES institucijos, bet teisiniai dalykai greitai ne­sprendžiami, iš pradžių vis tiek pasiūloma susitarti geruoju“, – sako šiemet Europos taurės turnyre rungtyniavusio, o dabar laukimo strategiją pasirinkusio „Neptūno“ direktorius O.Ku­­rauskas.

Ir didžiausiam naivuoliui aišku, kad FIBA trečiuoju pagal pajėgumą Europos klubiniu tur­­nyru nebesitenkins. LKL gen. direktorius R.Brazauskas atkreipia dėmesį, kad šiame ka­re galima įžvelgti ir gerų poslinkių: dar prieš metus nei viena, nei kita organizacija nesiūlė klu­bams tokių solidžių prizinių fondų, apie ko­kius dabar ir vieni, ir kiti prabilo, norėdami pa­traukti komandas į savo pusę. Juk dešimties me­tų sutartis, kokios sulaukė vienuolika Eu­ro­pos klubų, tarp jų ir Kauno „Žalgiris“, skamba so­lidžiai. Bet ne mažiau solidi ir 10 mln. eurų bauda, kurią tektų pakloti nusprendus iš šio tur­nyro pasitraukti. Siūlant šias sutartis apie nesutarimus žinota, vadinasi, pagudravimų esa­ma ir iš vienos, ir iš kitos pusės.

Utenos „Juventus“ klubo direktorius Ei­man­tas Skersis taip pat atkreipia dėmesį į fi­nansinę turnyrų organizatorių pasiūlymų pusę: „Visa esmė ta, kad krepšinyje atsirado daug pinigų. Tiek FIBA, tiek ULEB klubai pradėti vilioti dideliais pinigais. Utenos „Juventus“ niekada nebūtų dalyvavęs FIBA Europos taurėje, jeigu sąlygos būtų tokios, kaip prieš dvejus metus, kai reikėjo už viską didelėmis sumomis mokėti. Dabar gauname pajamų už patekimą į kitą etapą, už kiekvienas namų rungtynes ir pan. Tas pats „Žalgiris“ iš Eurolygos gaus ne­menką sumą. Krepšinis tapo kaip futbolas. To anksčiau nebuvo. Vienintelė karo nauda yra ta, kad klubai gaus daug pinigų“, – sako „Ju­ventus“ vadovas.

Bet ar yra koks nors loginis paaiškinimas, ko­dėl viename to paties organizatoriaus rengia­mame turnyre – šiuo atveju Eurolygoje – klubams galima žaisti, o kitame, Europos taurės, – ne? „Vyksta kova už būvį ir dabar kertinis akmuo yra antras pagal pajėgumą Europos klubinis turnyras, kurį nori rengti abi konfliktuojančios pusės. Nesu skaitęs ar girdėjęs paaiškinimų, kodėl taikomi dvigubi standartai ir vienur klubams rungtyniauti galima, o kitur ne. Kita vertus, galbūt atsakymą į šį klausimą slepia „FIBA Europe“ pareiškimas, kad vienuo­likos Europos klubų sutartys su Eurolyga pripažįstamos tik iki 2016–2017 m. sezono pa­baigos, dėl to jie bent jau šiandien į FIBA juodąjį sąrašą nepatenka“, – spėja R.Brazauskas.

Banga – iš viršaus į apačią

Kol kas į nepaklusniųjų sąrašą nepatenkančio Klaipėdos „Neptūno“ direktorius apgailestauja, kad dar neregėtą sumaištį kelia tos organizacijos, kurios turėtų rūpintis krepšiniu. Uos­tamiesčio klubui dabar aišku tiek, kad niekas nebeaišku: nei kur, nei su kuo kitą sezoną žais.

„Tokios neapibrėžtos situacijos neprideda stabilumo nei klubui, nei rėmėjams. Visi planuoja laiką, ateitį, darbus, tik ką gali planuoti, jeigu aiškumo jokio. Dėl kito sezono sprendimų dar nesame priėmę. Užuot eikvoję energiją tam, kas nuo mūsų nepriklauso, bandome atsiriboti ir susitelkti į tai, kas nuo mūsų priklauso – į LKL sezono pabaigą ir jo finišo tiesiąją, į kurią norime išeiti kuo geresnės nuotaikos ir sportinės formos. Bet kilusi sumaištis nori nenori įsuka“, – prisipažįsta pašnekovas.

Ar įsivaizduotų O.Kurauskas LKL čempionatą be lyderių, jeigu FIBA primygtinai pareikalautų jiems nepaklūstančius klubus šalinti iš nacionalinių pirmenybių? „Manau, iki to ne­prie­isime ir nė viena komanda nesportiniu prin­cipu iš šalies pirmenybių nebus pašalinta. Tam ir yra nacionalinis čempionatas, be kita ko, pasižymintis ilgalaikėmis tradicijomis“, – sako O.Kurauskas.

Mėgstantieji spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, gali žvilgtelėti į Baltijos krepšinio lygą (BBL). Ar BBL išliko tokia pat populiari, iš jos pasitraukus lietuviškiems grandams? „Kiekvienas klubas, ypač turintis stiprų prekės ženklą ir gebantis sukelti ažiotažą, į turnyrą įneša savo svarų indėlį“, – atsako uostamiesčio klubo direktorius.

„Neagituoju nė už vienus, nė už kitus Eu­ro­pos turnyro organizatorius. Ir mūsų valdyboje buvo priimtas nutarimas, kad klubai patys renkasi, kur jiems geriau žaisti, mes jiems negalime nurodinėti. Ir nesiruošiame nieko šalinti. Net neįsivaizduoju nacionalinio čempionato be stipriausių mūsų komandų, mums sukuriančių didžiausią pridedamąją vertę. Tikrai nekirsime šakos, ant kurios sėdime“, – tvirtina LKL gen. direktorius R.Brazauskas.

Utenos „Juventus“ direktorius E.Skersis ir­­gi tikina neįsivaizduojantis LKL be, tarkime, Vilniaus „Lietuvos ryto“, o LKF priimtą sprendimą vertina kaip taktinį, siekiant laimėti laiko ir pasižiūrėti, kas bus ateityje. Pašnekovas sunkiai įsivaizduoja ir LKL atsiskyrimą nuo LKF, nors tiesaus atsakymo, kaip balsuotų, jeigu toks sprendimas būtų svarstomas, nepateikia.

Mes esame pinigai

FIBA šūkis skelbia: mes esame krepšinis. Bet ar tikrai? Krepšinis svarbus, nes aikštelėje ver­da žiūrovus traukiančios sportinės aistros. Ne mažiau karščio kunkuliuoja ir kabinetuose – FIBA, „FIBA Europe“, Eurolygos. Kaip žaidėjai aikštelėje, taip ir sporto funkcionieriai ne­mėgsta pralaimėti. Prieš 15 metų patirto nokdauno sustiprėjęs ir daugiau paramos užsitikrinęs dabartinis FIBA generalinis sekretorius Patrickas Baumannas nepamiršo ir, regis, neatleido. Sustiprino gretas, taktiką papildė gąsdinimo, šantažo, reketo elementais – ir vėl stojo į mūšį.

„FIBA yra labai didelis mechanizmas. Nemanau, kad jie šį karą pradėjo neapgalvoję. Ten dirba didžiulės teisininkų komandos, į to­kius dalykus metamos didelės  pajėgos. Ma­nau, jie gali atrasti būdų, kaip įvesti sankcijas bet kokiu atveju“, – sako E.Skersis.

Utenos krepšinio klubo vadovo nuomone, FIBA turi gana daug realių svertų laimėti šį konfliktą, nes visa krepšinio struktūra, pradedant paleidžiamaisiais žaidėjų raštais, baigiant jaunimo rinktinėmis ir čempionatais, yra jos rankose. Pašnekovo teigimu, FIBA galėtų nu­sileisti ir iki žaidėjų lygio ir, pavyzdžiui, neleisti jiems atstovauti nacionalinėms rinktinėms. O tada Lietuvos klubai nebebūtų pajėgūs privilioti žaidėjų tokiais pinigais, kad šie išsižadėtų galimybės atstovauti savo šaliai tarptautiniuose tur­nyruose. Net Pasvalio „Pieno žvaigždėse“ jau šiandien rungtyniauja du Ukrainos nacionalinės rinktinės žaidėjai.

Klaipėdos „Neptūno“ direktorius nedrįstų prognozuoti galutinės šio konflikto baigties. Pa­sak jo, tai tas pats, kas nuspėti ilgalaikes naftos kainas.

Buvusiam krepšininkui S.Jovaišai apmaudu, kad šis konfliktas apnuogino akivaizdžią tiesą, kad viskas daroma ne dėl paties krepšinio, o dėl pinigų. Dėl jų paminami ne tik sportiniai, bet ir žmogiški principai.

„Matėme, kaip sunku iškovoti olimpinį ke­lialapį, dėl to visi labai juo džiaugėmės. Tik ne­ži­nojome, kad iškovoti – dar ne viskas, dar bus sporto trilerių. Į FIBA kabinetus persikelia ko­mercija, jie įvairiai gudraudami pasipildo savo biudžetą. Norint išgyventi, taip elgtis turbūt būtina, bet bent jau reikia mokėti kaip įmanoma padoriau tai pateikti, be grumtynių ir pa­klo­dės plėšymo į savo pusę. Galėtų išmokti su­sitarti taip, kad visi kiti apie tai kuo mažiau girdėtų ir ateityje tokių karų nekiltų“, – krepšinio strateguotojams siūlo S.Jovaiša.

Europos krepšinio griovėjas – FIBA gen. sekretorius P.Baumannas

Pagrindinis FIBA, kuriai iš viso priklauso 215 krepšinio federacijų, pertvarkų ir naujųjų planų architektas yra jos generalinis sekretorius Patrickas Baumannas. Į šias pareigas 49-erių metų šveicaras išrinktas 2002 m. Būtent jo vadovaujama organizacija ėmėsi atviro šan­tažo prieš nacionalines krepšinio federacijas bei privačius klubus.

P.Baumannas studijavo teisę ir sporto vadybą Lozanoje ir Lione, stažavosi Čikagoje. Jaunystėje šiandieninis sporto funkcionierius pats rungtyniavo Italijoje, vėliau dirbo arbitru, organizavo teisėjų kursus. FIBA organizacijoje šveicaras pradėjo dirbti 1994-aisiais. Jis taip pat yra vienas Tarptautinio olimpinio komiteto narių, todėl savo kardinaliems planams randa užtarimą ir šioje prestižinėje organizacijoje. Tą patvirtino Europos olimpinio komiteto prezidentas Patrickas Hickey, konflikto įkarštyje pareiškęs, kad nenužudžius pelno siekiančių organizacijų dabar galimai atsiras organizacija, galinti sukurti alternatyvą olimpiadai.

P.Baumanno rankomis jau kuris laikas stengiamasi pažaboti „FIBA Europe“ ir kitų žemynų krepšinio federacijų padalinius. „FIBA Europe“ po 2012 m. reformos prarado turėtą įtaką, nusileido FIBA reikalavimui Senojo žemyno čempionatus rengti ne kas dvejus, kaip buvo iki 2015-ųjų, o kas ketverius ir nuolankiai atidavė turėti teisę priešolimpiniais metais dviem stipriausioms žemyno komandoms kartu su medaliais įteikti ir olimpinius kelialapius. Taigi Europos pirmenybės iš esmės nieko nebelems, o olimpiniai kelialapiai nuo šiol bus skirstomi pasaulio čempionate, kurio reikšmę P.Baumannas stengiasi kaip įmanoma padidinti. 2019 m. Kinijoje vyksiančiame čempionate varžysis jau 32 komandos, pateksiančios per specialius atrankos turnyrus.

Į olimpines žaidynes šiandien tiesiogiai patenka vos dvi Europos rinktinės, nors akivaizdu, kad objektyvus žemyno komandų pajėgumas yra kur kas didesnis. Anksčiau tokią teisę turėdavo penkios rinktinės.

Prieš ketverius metus „FIBA Europe“ valdyba mėgino atsiskirti nuo FIBA, bet šis sumanymas nepavyko, o „FIBA Europe“ vadovas Naras Zanolinas buvo atleistas iš uži­mamų pareigų. Vienas šio nepavykusio atsiskyrimo dalyvių, buvęs LKF generalinis sekretorius ir buvęs „FIBA Europe“ valdybos narys Mindaugas Balčiūnas sako, kad tuo metu FIBA Europos padalinys savo vadyba aplenkė pačią FIBA ir buvo mėginama sekti futbolo pavyzdžiu – 28 valstybės ėmėsi steigti naują organizaciją EBA.

FIBA nušalinus N.Zanoliną, šis vėliau laimėjo teismą ir už tai prisiteisė daugiau nei milijoną eurų. Anot M.Balčiūno, po to FIBA apsistatė silpnais žmonėmis, atėmė beveik visas kontinentinių padalinių teises ir šiandien veikia panašiai centralizuotai kaip Kinijos komunistų partija.

Šveicaras ne sykį pabrėžė savo siekį reformuoti krepšinį ir išpopuliarinti jį visame pasaulyje. „Norėčiau matyti olimpinių žaidynių finale kovojančias Kiniją ir JAV arba Braziliją, žaidžiančią prieš Afrikos komandą. Tai būtų mano svajonės išsipildymas“, – viename interviu yra sakęs šveicaras.

Aktualusis „Veido“ interviu

Advokatų profesinės bendrijos „Roedl&Partner“ partneris, sporto teisės ekspertas Audrius Biguzas

– Ir Eurolyga, ir FIBA kreipėsi į Europos Komisiją (EK). Abiejų šių organizacijų tarpusavio bendravimas rodo, kad taikus susitarimas sunkiai įmanomas. Ar iš to, kas dabar vyksta ir yra žinoma, galima sakyti, kad lemiamą paskutinį žodį turės tarti teisininkai?

– Kreipimasis į EK – viena iš teisinių priemonių ginče tarp abiejų pusių. Iškelti klausimai EK tiek iš Eurolygos, tiek iš FIBA pusės atspindi kertinius teisinius šių organizacijų nesutarimus. EK yra priėmusi abiejų šalių skundus, dabar vyksta EK tyrimas dėl skunduose išdėstytų argumentų. Taikus susitarimas įmanomas, bet pirmiausia jis turi būti dėl komercinių ateities bendravimo tarp FIBA ir Eurolygos sąlygų. Išsprendus komercines sąlygas teisinis ginčas baigtųsi taikos sutartimi, kuri galėtų būti pagrindas nutraukti tyrimą Europos Komisijoje.

– Kokios EK tolesnės tokio konflikto sprendimo procedūros ir kiek jos gali užtrukti?

– Europos Komisija, konkrečiai Konkurencijos direktoratas, šią situaciją gali nagrinėti gana ilgai, netgi ilgiau nei kelerius metus. Procedūros sudėtingos ir dažniausiai uždaros. Jei tyrimas pripažįstamas kaip pagrįstas, EK Konkurencijos direktoratas turi teisę organizuoti suinteresuotų šalių dialogus Europos Sąjungos lygmeniu. Inicijavusi tyrimą EK gali imti analizuoti krepšinio rinkas Europoje, tirti susidariusią padėtį ir galiausiai taikyti atsakingoms šalims sankcijas arba įpareigoti nutraukti pažeidimus. Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug teisinių resursų, todėl greito rezultato, jeigu nebus susitarta taikiai, nereikėtų tikėtis.

– Ar gali FIBA neleisti žaisti savo rengiamuose čempionatuose tų ekipų atstovams, kurie priklauso jai nepaklūstantiems klubams?

– Sankcionuoti kiekvieną žaidėją atskirai būtų problemiška pačiai FIBA. Kartu tai sukeltų didelių teisinių problemų pačiai FIBA organizacijai ir grėstų bylomis prieš FIBA Tarptautiniame sporto arbitražo teisme. Taigi FIBA renkasi kur kas lengvesnį ir greičiau įgyvendinamą kelią – sankcionuoti klubus. Žaidėjų sankcionavimas daug kainuotų, trukdytų rengti varžybas, tikriausiai dėl to FIBA nesirenka tokio kelio. Sankcionuoti federacijas – kur kas lengviau.

– Laisvas klubų, žaidėjų pasirinkimas, nacionalinių krepšinio federacijų šantažas – pažeistų teisinių normų svarstymo objektas. Ar čia esama daugiau teisinių pažeidimų?

– Įžvelgtinas ES sutarties 101 straipsnio pažeidimas, kuris kalba, kad su bendrąja vidaus rinka nėra suderinti visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Tai reiškia, kad sporto federacijos, manytina, neteisėtai sankcionuoja nacionalines

federacijas ir riboja jų veiklą uždrausdamos rungtyniauti konkuruojančiose organizacijose, veikiančiose ES.

– Ar tarp FIBA ir Eurolygos susiklosčiusi padėtis turi precedentą?

– Ši padėtis precedentą turi tik dėl paties bylos dalyko – ES lygmeniu buvo nagrinėjamos analogiškos situacijos, bet jos keliais atvejais teismo nepasiekė ir baigėsi taikos sutartimis (paminėtina FIA, arba Tarptautinės automobilių federacijos, byla). Šiuo metu EK nagrinėja panašią bylą dėl Tarptautinės čiuožimo sąjungos veiksmų, kuriais Tarptautinė čiuožimo sąjunga draudžia sportininkams dalyvauti komercinėse varžybose, kurios nėra šios sąjungos pripažintos. Taigi tiesioginio precedento nėra, bet panašių bylų ar tyrimų ES lygmeniu yra ir buvo.

Scanpix nuotr.

Inga NECELIENĖ

Dopingo kontrolieriai, paskelbę karą meldonio vartotojams, bet neištyrę jo pasišalinimo iš organizmo trukmės, stiprų šios medžiagos poveikį privertė pajusti ir niekuo dėtus sportininkus, ir visą visuomenę. Tai kurie dabar išties kalti, o kurie – meldonio aukos? Arba mus ypač dominantis klausimas – matysime Julijos Jefimovos šypseną Rio de Žaneiro baseine ar ne?

Nuo sausio 1-osios sportininkams už­draus­ta vartoti medžiaga meldonis (lot. meldonium), vaistų rinkoje geriausiai ži­­noma mildronato vardu, pasižymi ilgalaikiu ne­­­ištirtu poveikiu ne tik sportininkų organizmams, bet ir tikrintojams bei dopingo testų ver­tintojams. Tokią iš­vadą galima pasidaryti žvel­giant į tris mėnesius intensyviai pildytą mel­­do­nio aukų sąrašą, o įpusėjus ketvirtajam ga­liau­siai sušvelnėjusią Pasaulio antidopingo agentūros (WADA) poziciją įkliuvusiųjų atžvilgiu.

Netikėtai ilgas sąrašas?

Įsisiūbavus meldonio skandalui viešumon ėmė lįsti vis garsesnės jo pinklių neišvengusių sportininkų pavardės. Iš pradžių kova su naujosios dopingo medžiagos vartotojais kasdien įgau­davo vis didesnį pagreitį, o įkliuvėlių sąrašas kas savaitę ilgėjo. Rodėsi, pagautieji neišvengs griežtų bausmių – vieni iš tolo pamojuos olim­pi­niam Rio, kitiems teks ištarti „sudie“ visai ligtolinei sportinei karjerai.

Pro­blemos dėl meldonio liečia ne tik Rusiją. Do­pingo kon­trolės sistema turi būti ne tik baudžianti, bet ir auklėjanti.

Regis, tuo patikėjo ir gausiausią meldonio au­kų sąrašo grupę sudarančių Rusijos atletų už­ta­rėjai – jų sporto bei politinė valdžia. Dar ko­vo 31 d. apgailestavęs dėl didžiausių įkliuvusių Ru­sijos sporto žvaigždžių – plaukikės Julijos Je­fi­mo­vos ir tenisininkės Marijos Šarapovos bei leidęs suprasti, kad praktiškai jau susitaikyta su jų ne­da­ly­va­vi­mu Rio de Žaneiro žaidynėse, balandžio 12 d. Ru­sijos sporto ministras Vitalijus Mut­ko prašneko kur kas optimistiškiau: dėl mildronato kilę ne­sklandumai greitai bus išspręsti. „Tai preparatas spąstai. Tikiuosi, ar­­ti­miausioje ateityje bus gerų naujienų. Pro­blemos dėl meldonio liečia ne tik Rusiją. Do­pingo kon­trolės sistema turi būti ne tik baudžianti, bet ir auklėjanti“, – tokiais žo­džiais maž­daug 40-iai įkliuvusių Rusijos sportininkų vilties su­teikė V.Mutko.

Ir tikrai – jo minėtas artimiausias metas pa­si­­rodė besanti jau kita diena. Balandžio 13-ąją at­s­kriejo žinia apie numatytą leistiną šios už­draus­tos medžiagos normą: WADA informavo, kad jeigu mėginyje, paimtame iki kovo 1 d., bu­vo aptikta mažiau nei 1 mikrogramas meldo­nio, sportininkas nebus baudžiamas.

Sportininkė dėl meldonio vartojimo yra nekalta, todėl, ne­paisant išgyvento didžiulio streso, jau artimiausioje ateityje turėtų grįžti į varžybas.

Po šio pranešimo sukruto vienos labiausiai Ru­sijoje gailėtų meldonio aukų – kovo pabaigoje į kameras raudojusios ir tikinusios, kad šio vaisto nei vartojo, nei žinojo apie jo uždraudimą – J.Jefimovos atstovas Andrejus Mitkovas. Jo teigimu, pagal visus laiko ir kiekio rodiklius, ku­rie nurodyti WADA pareiškime, sportininkė dėl meldonio vartojimo yra nekalta, todėl, ne­paisant išgyvento didžiulio streso, jau artimiausioje ateityje turėtų grįžti į varžybas.

„Rengiame oficialų kreipimąsi į Tarptautinę plau­kimo federaciją (FINA) su prašymu panaikin­ti J.Jefimovai laikiną nušalinimą“, – sakė A.Mit­­­­kovas. Ir pridūrė tikįs, jog toks sprendimas bus priimtas kaip įmanoma greičiau, mat jau ba­landžio 16–23 d. vyksta Rusijos plaukimo čem­­pionatas, kuriame, Rusijos sporto atstovų įsitikinimu, privalo dalyvauti ir ryškiausia jų plaukimo žvaigždė.

J.Jefimova bilietą iš Los Andželo, kuriame tre­­niruojasi pas amerikietį Davidą Salo, nusipirko, į Maskvą nuskrido, bet dalyvauti šalies pirmenybėse FINA leidimo negavo. Kita vertus, ir be šių pirme­nybių J.Jefimova būtų turėjusi palikti „Trojan“ plaukimo mokyklą, nes JAV įstatymai neleidžia ša­lies plaukimo treneriams dirbti su sportininkais, ku­­­­rie įkliuvę dėl dopingo. Bet po pastarojo WA­DA pareiškimo ir leistinos meldonio normos nu­sta­tymo klausimas, kalta J.Je­fi­mo­va ar ne, lieka at­viras.

Prasižengėliai – paprasti ir ypatingi

Kuo ypatingas šis preparatas, „pakabinęs“ ar­ti pusantro šimto daugiausia posovietinio blo­ko sportininkų, dabar neramiai laukiančių am­ne­­s­tijos arba bausmės? Ir kodėl meldonis u­ž­kliu­vo tik dabar, jeigu, kaip prisipažino pirmo ryš­kumo te­­niso žvaigždė ir iki skandalo daugiausiai uždirbu­si sportininkė M.Šarapova, jį vartojo ištisą de­šimtmetį?

Rusai ne visada elgiasi sąžiningai. Daž­niau­siai jie iš sportininko išsunkia viską, kas įmanoma, o šiam tapus ne tokiam pajėgiam, galima sa­kyti, išmeta.

1975 m. latvio Ivaro Kalvinio sukurtas vaistas mil­­dronatas, į kurio sudėtį įeina keturis dešimtme­čius niekam įtarimų nekėlęs meldonis, seniai var­totas širdies ligoms gydyti. Ypač buvusiose SSRS šalyse. Lietuvos sportininkai jo irgi vartodavo, bet, kaip pabrėžia Lietuvos sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas, tikrai ne penkmečiais ar dešimtmečiais. Visi vaistai yra nuodai, todėl ilgame­tis ar besaikis jų vartojimas be pasekmių ne­praeina.

„Rusai ne visada elgiasi sąžiningai. Daž­niau­siai jie iš sportininko išsunkia viską, kas įmanoma, o šiam tapus ne tokiam pajėgiam, galima sa­kyti, išmeta. Juk šalis didelė, yra ir bus kitų spor­tininkų. O mes galvojame, kad tam žmogui ir baigus aktyvią sportinę karjerą dar reikės gyventi, mo­terims – vaikus gimdyti“, – lygina E.Švedas.

Mildronato paplitimą tarp Rusijos atletų pa­tvir­tina ne tik gausus dopingo kontrolieriams įk­liu­vusių šios šalies įvairių sporto šakų atstovų są­ra­šas, bet ir ledo ritulio rinktinės gydytojas Va­lerijus Konovas, kurio tvirtinimu, ledo ritulininkams šio vaisto skiriama jau 15 metų.

„Kai miršta ledo ritulininkas, tada lakstome ir ieškome, kodėl taip nutiko. Sportininkus reikia ne tik užversti krūviu, bet ir saugoti. Arba žaiskime lėtą ledo ritulį, bet ne – reikalaujame maksimalių greičių, jėgos žaidimo“, – piktinosi V.Konovas, besilaikantis Ru­sijoje po­puliarios nuomonės, kad visa ši naujausia do­pin­go istorija tėra politika ir noras eliminuoti iš žai­dynių stiprius varžovus rusus.

Nuo mildronato sklindantį politinį kvapą užuo­džia ir Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidentas Gintautas Bartkus, tik šiek tiek kitokį. Jeigu priimi sprendimą, kad nuo tada ir ta­da tam tikros medžiagos organizme neturi būti, bet po to jį keiti ir pradedi taikyti kažkokias išlygas – vienoks kiekis galimas iki vasario, kitoks iki ko­vo mėnesio paimtuose mėginiuose, nori nenori negerai pakvimpa.

Ar kas nors tiek terliotųsi, jei pagautų lietuvį, latvį ar uzbeką? Tuoj pat nubaustų, uždarytų ir pamirštų.

„Jei visa dabartinė tvarka būtų priimta iš anks­to, tada kitas reikalas. Negerus įtarimus sus­tiprina Rusijos, kurios sportininkų daugiausia įk­liuvo, sporto ir politinės valdžios atstovų kalbos: išvakarėse miglotai šnekama apie išteisinimą, o jau kitą dieną sužinome, kad nustatytos leistinos normos. Ar kas nors tiek terliotųsi, jei pagautų lietuvį, latvį ar uzbeką? Tuoj pat nubaustų, uždarytų ir pamirštų“, – sako G.Bartkus.

Į meldonio temą jautriai reaguoja ne tik Ru­­sijos sporto ministras, bet ir aukščiausia šios ša­lies politinė valdžia, neatmetant nė didelio spor­to gerbėjo Vladimiro Putino, ėmus bliūkšti mel­donio skandalui per kasmetį tiesioginį televizi­jos tilto transliacijos spektaklį guodusį savo atletus.

Ar į šio preparato pinkles, be dviejų futbolininkų, dar yra įkliuvusių lietuvių? Lietuvos an­tidopingo agentūros (LAG) di­rek­torė Ieva Lu­ko­šiūtė-Stanikūnienė tokių ži­nių nei patvirtina, nei paneigia. „Mes apie teigiamus do­pingo testus ne­skelbiame. Bet jeigu tokių faktų at­siranda, pranešame tai, ką iki bylos nagrinėjimo lei­džiama skelbti“, – sako agentūros vadovė.

Tikrintojai atkreipė dėmesį, kad tam tikro re­giono atletai itin dažnai mini meldonį, ir nutarė jo poveikį patyrinėti išsamiau.

Kodėl ši medžiaga pateko į draudžiamų prepa­ratų sąrašą, sporto medicinos gydytojas E.Šve­das turi savą prielaidą. Atėjęs į dopingo kontrolę sportininkas turi surašyti viską, ką vartojo per pastarąsias dešimt dienų – visus vitaminus, mikroelementus, vaistus ir pan. Matyt, Pasaulio anti­do­pingo agentūros, nuolat peržiūrinčios prepara­tus, tikrintojai atkreipė dėmesį, kad tam tikro re­giono atletai itin dažnai mini meldonį, ir nutarė jo poveikį patyrinėti išsamiau. 2015-uosius pa­skyrusi šios medžiagos poveikio tyrinėjimui, praėjusių metų pabaigoje WADA paskelbė, kad mel­donį uždraudžia.

Kaip paaiškėjo, šis vaistas ne tik stiprina širdį, pa­­didina jos darbingumą, bet ir turi kitų sportinin­kams svarbių savybių: tinka nuovargio simpto­mams, raumenų įsitempimui mažinti, nervų sistemai pareguliuoti.

I.Lukošiūtė-Stanikūnienė priduria, kad vienas dalykas, kai gydytojas mato poreikį ir skiria vaisto žmogui, bet visai kas kita, kai sportininkas pats sau preparato pasiskiria ir neaišku kurį laiką bei kokiais kiekiais savo nuožiūra jį vartoja. O kai kuriose šalyse, LAG vadovės tikinimu, mil­dronato vartojimas buvo besaikis – lyg vitaminų.

Įprastos procedūros ar politika?

Prieš šešerius metus buvo kilęs panašaus mas­to dopingo skandalas dėl stipraus stimuliatoriaus me­tilheksanamino – cheminės medžiagos, itin pa­plitusios maisto papilduose. Pelargonium, ge­ra­nium pavadinimais rinkoje funkcionavęs draudžiamas preparatas tąkart įklampino nemažai atletų – Australijos nacionalinių regbio ir futbolo lygų žaidėjų, Pietų Afrikos Respublikos regbininkų, Jamaikos sprinterių, kitų šalių pirmo ryškumo lengvaatlečių, dviratininkų.

„Būna, kad preparatą pavadina kitaip arba jo pavadinimas varijuoja, sportininkas neišsiaiškina, neįsiskaito, kas jis toks, o tokio, kaip parašyta, draudžiamame sąraše neranda, ima vartoti ir ta­da pasipila teigiami dopingo testai. Būtent taip nu­tiko su metilheksanaminu. Tada WADA irgi su­švelnino savo poziciją ir šios medžiagos statusą iš sunkaus dopingo pakeitė į specifinės me­džiagos“, – panašią istoriją primena I.Lukošiūtė-Sta­nikūnienė.

Tąkart sušvelnėjo ne tik medžiagos statusas, bet ir įkliuvusių sportininkų bausmė: vietoje to­kiais atvejais įprastos dvejų metų diskvalifikacijos ji buvo sušvelninta iki pusmečio, trijų mėnesių, o kai kurie, sugebėję įrodyti ir įtikinti, kad ne­turėjo ketinimų pažeisti taisyklių, atsipirko griež­tu įspėjimu. Galbūt istorija kartojasi?

Bet šįkart meldonio iš draudžiamo sąrašo niekas neatšaukė – kaip buvo įrašytas sausio 1-ąją, taip tebėra iki šiol. Bet atsiradus naujesniems ty­ri­mams, parodžiusiems, kad nedideli šios me­džia­­gos kiekiai organizme gali likti ilgą laiką (kaip nurodo WADA, nuo kelių dienų iki kelių mė­nesių), buvo išleistas dokumentas, kaip ad­mi­­nistruoti gautus teigiamus testus. Nutarta taip: jei­gu iki kovo 1 d. imtame mėginyje rastas nedide­­lis meldonio kiekis, tačiau sportininkas sugeba įro­dyti, kad jį vartojo praėjusiais metais ir net neįsi­vaizdavo, jog galėtų pažeisti antidopingo taisykles, tada komisija, išnagrinėjusi tokią bylą, gali pri­­eiti prie išvados, kad nėra sportininko kaltės per neapdairumą, o uždrausta medžiaga tiesiog ne­­spėjo pasišalinti iš jo organizmo. Svarbi detalė: ši nutartis galioja tik tiems mėginiams, kurių koncentracija – iki 1 mikrogramo. Jeigu mėginys im­tas po kovo 1 d. ir rastas didesnis meldonio kiekis, šios aplinkybės bylą daro sudėtingesnę.

I.Lukošiūtė-Stanikūnienė neįžvelgia WADA mė­tymosi, politikavimo ar aiškios pozicijos šio pre­­­parato atžvilgiu nebuvimo: „WADA pozicija tvirta, tiesiog šiek tiek koreguojama dėl paaiškėjusių detalesnių aplinkybių. Tai normalios procedūros. Dabar, kai atsirado WADA išaiškinimas, tu­rė­tų pajudėti su meldoniu susijusios sportininkų by­­los. Visiems vieno bendro sprendimo nebus. Bus pasirinktas toks variantas: dėl kiekvieno sporti­n­inko, kurio organizme rasta meldonio koncen­tra­cija neviršija nustatyto 1 mikrogramo normos, bus sprendžiama individualiai. Jeigu bus nustatyta, kad nėra sportininko kaltės per neapdairumą, tokie atletai nebus sankcionuojami.“

Sumaištis didžiulė, baigtis neaiški

Sunku pasakyti, kas yra dideli ar maži, dažni ar reti dopingo skandalai. Kartais ant vieno garsaus sportininko mestas įtarimų šešėlis tampa dė­­me visai sporto šakai. LPF viceprezidento G.Bart­­kaus tikinimu, iki šio skandalo atrodė, kad kova su dopingu sugriežtinta, plaukimas da­rė­si švaresnis, pasitikėjimas WADA buvo didžiulis, bet po pastarųjų įvykių pasitikėjimas susvyravo, o labiausiai nukentėjo pats sporto įvaizdis.

„Dabar baigties prognozuoti neįmanoma, net ne­aišku, į kurią pusę pasuks tyrimas. Jeigu ir WADA, o J.Jefimovos atveju – ir Tarptautinė plau­­­­kimo federacija tvirtai laikysis savo pozicijos, bus vienaip. Tik nereikia sakyti, kad sportinin­kė apie meldonį nieko nežinojo – tai visiškos pa­sa­kos. Visi, kurie susiję su sportu – ir treneriai, ir spor­­tininkai, – nuo rugsėjo mėnesio žinojo, tik J.Je­fimova nežinojo“, – stebisi G.Bartkus.

Šios istorijos baigties nenori spėti ir I.Lu­ko­šiū­tė-Stanikūnienė. Artėjančios Rio žaidynės tu­rėtų paskubinti įkliuvusių sportininkų bylų nagrinėjimą, bet iki tol visiems belieka laukti.

Jeigu J.Jefimovai nepavyks išsisukti, jai grės aš­­tuonerių metų diskvalifikacija – dažniausiai to­kia bauda skiriama įkliuvus antrąsyk. O do­pingo kontrolierių nemalonėn patekus tris sy­kius, spor­tininkui gresia diskvalifikacija iki gy­vos galvos.

Nėra abejonių – Rusija, kurios visa lengvosios at­letikos federacija yra suspenduota dėl dopingo, darys viską, kad bent jų šalies tūkstantmečio plaukikė šypsotųsi olimpiniame Rio baseine.

Liktų be lyderės

Balandžio 3 d. 24-erių metų gimtadienį atšventusi J.Jefimova, pripažinta geriausia šio tūkstantmečio Rusijos plaukike, jau kelerius metus yra savo šalies plaukimo rinktinės lyderė. Pernai Kazanėje vykusiame pasaulio vandens sporto čempionate iš „tikrųjų“ plaukikų, be J.Jefimovos aukso ir bronzos, sidabrą dar pelnė vyrų 4×100 m laisvuoju stiliumi estafetės dalyviai ir 200 m krūtine rungties bronzą iškovojo Jevgenijus Rylovas. Visi kiti šios šalies sportininkų pelnyti medaliai iškovoti sinchroninio plaukiojimo (8 aukso, 1 sidabro) ir šuolininkų į vandenį (2 sidabro, 2 bronzos) varžybose.

2014 m. sausį buvo paskelbta, kad J.Jefimovos organizme buvo aptikta anabolinio steroido dehidroepiandrosterono, kurį sportininkai vartoja greičiau reikiamoms kūno formoms pasiekti, jėgai ir raumenims didinti. Šio draudžiamo preparato galima rasti dietiniuose papilduose. Būtent jų vartojusi prisipažino plaukikė. Tokiais atvejais įprastos dvejų metų diskvalifikacijos jai pavyko išvengti – J.Jefimova buvo nubausta 16 mėn. nušalinimu iš visų oficialių varžybų, iš jos atimti 2013 m. gruodį Herninge, Danijoje, vykusio Europos plaukimo čempionato trumpame baseine iškovoti medaliai – keturi aukso ir vienas sidabro (po rusės diskvalifikacijos 50 m plaukimo krūtine auksas atiteko Rūtai Meilutytei, kurią J.Jefimova buvo aplenkusi 0,06 sek.).

Sportininkė su diskvalifikacija sutiko. „Trokštu visiems įrodyti, kad tai buvo klaida, o mano medaliai ir rekordai yra švarūs. Nors tie papildai, dėl kurių įkliuvau, yra juokingi, be to, ir mano organizme aptikta jų koncentracija itin menka, nesirengiu niekam nieko įrodinėti. Trokštu kuo greičiau grįžti į didįjį sportą, dalyvauti varžybose ir viršyti visus rekordus, kurių staiga netekau. Esu tuo tikra! Antidopingo agentūros prašiau: tik leiskite man plaukti – ir viskas“, – po nuosprendžio liejosi J.Jefimova.

Po diskvalifikacijos grįžusi į plaukimo takelį 2015 m. vasarą Kazanėje vykusiame pasaulio plaukimo čempionate J.Jefimova laimėjo du medalius: 100 m plaukimo krūtine varžybų auksą ir 50 m krūtine distancijos bronzą.

Pasipiktinęs šiais laimėjimais Italijos plaukikas Filippo Magnini pareiškė: „Rusams gauti diskvalifikaciją dėl dopingo yra tas pats, kas man Veronoje sumokėti už ne vietoje paliktą automobilį. Sumoki ir tiek – visiškai normalu.“

J.Jefimova dalyvavo 2008 m. Pekino (100 krūtine – 4 vieta, 200 m krūtine varžybose – 5 vieta) ir 2012 m. Londono (100 m krūtine – 7 vieta, 200 m krūtine distancijoje – 3 vieta) olimpinėse žaidynėse. Ji yra įvykdžiusi olimpinius Rio de Žaneiro žaidynių 100 ir 200 m plaukimo krūtine A normatyvus.

Dreamstime nuotr.

Inga NECELIENĖ

Kai olimpiniame kaimelyje vienas rinktinės gydytojas ant medicinos punkto durų užrašė darbo pabaigos laiką – 23 val., vyriausiasis olimpiečių gydytojas Dalius Barkauskas pataisė: dirbame 24 valandas per parą. Sportininkai turi žinoti, kad jais bus pasirūpinta bet kuriuo paros metu, nes jie čia svarbiausi.

Sporto medikų darbas – būti šalia sportininkų ir rūpintis jų sveikata. Kaip ir sportininkų, sporto medikų lygų būna įvairių, bet pažiūrėkime į pačią aukščiausią, dirbančią su olimpine rinktine. Su sportu juos sieja ne tik pasirinkta medicinos pakraipa: kaip sportininkai prieš žaidynes jie buriasi į komandą ir stengiasi, kad mikroklimatas joje būtų geras, antraip bus sunku padėti kitiems. Dauguma jų iš­bandę ne vieną sporto šaką arba patys jaunystėje aktyviai sportavę.

Vieni sporto medikai, mokslininkai siekti rezultatų padeda legaliai, kiti griebiasi šiuolaikinio sporto rykštės dopingo, bet abiejose barikadų pusėse dirbantys specialistai įrodo, kad šių dienų sportas be medicinos neįsivaizduojamas. Galbūt artėjame prie žmogaus galimybių ribos, ir be medikų, farmacijos įmonių, šiuolaikinių technologijų pagalbos sportininkai būtų bejėgiai pagerinti jau pasiektus rekordus. Kiek kainuoja medalis ir kokią jo dalį už savo pa­slaugas galėtų atsiriekti sportininką aptarnaujanti medikų komanda?

Ar tikrai neįmanoma?

Sportininko medalis kainuoja tiek, kiek tektų sumokėti už auksą, jeigu jį iškovojusio atleto svorį paverstume šiuo tauriuoju metalu. Tokiu kažkur girdėtu medalio kainos apibrėžimu pasidalija intensyviai ketvirtosioms olimpinėms žaidynėms besirengiantis Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) kineziterapeutas Ju­rijus Vaščenkovas.

Sportininkai suvokia, kiek į juos įdėta, ko­kią atkarpą iki žaidynių tenka įveikti. Vienam šio kelio nueiti praktiškai neįmanoma.

Medalis, ypač pelnytas aukščiausios prabos varžybose, pavyzdžiui, olimpinis auksas, nematuojamas tik ketverių metų prakaitu ir darbu – nuo vienų žaidynių iki kitų. Sportininkas olimpinio kelialapio link eina 15–20 metų, nuo pat pirmųjų vaikiškų treniruočių. Todėl reikėtų pradėti skaičiuoti nuo to, kiek į sportininką įde­da pirmieji treneriai, tėvai, vėliau pridėti keliones, užsienio stovyklas ir varžybas, papildomą pagalbinį personalą.

„Sportininkai suvokia, kiek į juos įdėta, ko­kią atkarpą iki žaidynių tenka įveikti. Vienam šio kelio nueiti praktiškai neįmanoma. Nors yra talentų, kurie ir vieni daug pasiekia, be tik­ro sporto mediko, kurio net nebūna matę. To­kių perliukų reikėtų dairytis tarp jaunimo – jie jauni, sveiki, todėl gali aukštai iššauti“, – sako J.Vaščenkovas.

Bet nutinka ir priešingai. Be adekvačios me­dikų priežiūros besitreniruojantys jauniai neretai sportuoja tiek, kiek turi jėgų ir sveikatos. Nuo šito ir prasideda visos tolesnės bėdos, ku­rias vėliau, jau perėjus į profesionalesnį lygį, sporto medikams tenka taisyti – šalinti problemų priežastis, nes sportininko kūnas visų pir­ma turi būti sveikas.

Ar galėtume šiandien pasakyti, kokios sporto rezultatų ribos neperžengiamos, nes jos viršija žmogaus galimybes? Pavyzdžiui, konstatuoti, kad 100 metrų nubėgti per 7 sekundes – misija neįmanoma? Sporto medikai sako, kad tokių ribų šiandien niekas negalėtų nubrėžti.

Ar galėtume šiandien pasakyti, kokios sporto rezultatų ribos neperžengiamos, nes jos viršija žmogaus galimybes? Sporto medikai sako, kad tokių ribų šiandien niekas negalėtų nubrėžti.

1932 m. Los Andželo žaidynėse olimpiniam aukso medaliui iškovoti ir disko metimo rekordui pasiekti amerikiečiui Johnui An­dersonui pa­kako 49,49 m. O štai kaip sparčiai kito 1956–1968 m. keturiskart olimpinio disko metimo čempiono iš JAV Alo Oerterio žaidynėse rodyti rezultatai: 1956 m. – 56,36 m, 1960 m. – 58,43 m (olimpinis rekordas), 1964 m. – 60,54 m (olimpinis rekordas), 1968 m. – 64,78 m (olimpinis rekordas). Nuo 2004-ųjų Virgilijui Aleknai priklausantis olimpinis rekordas yra 69,89 m.

Per 72 metus, skiriančius J.Andersono ir V.Alek­nos olimpinius rekordus, daug kas keitėsi: kito diskas, tobulėjo jo metimo technika, im­ta profesionaliau žiūrėti į sportą ir pagrindinį sportininko darbo įrankį – kūną. Rezultatas – plius 20 metrų. Tai kodėl 100 m įveikti per 7 se­k. turėtų atrodyti tik iš fantastikos srities?

„Sportininkų aprangą, bėgimo takų dangą irgi galėtume priskirti prie veiksnių, lemiančių naujus rekordus. Bet viskas turi eiti natūraliai, antraip sportas praranda savo reikšmę, tikslą. Kaip sugebame pasiruošti, taip turime ir startuoti. Jeigu sportininkas pasiruošia blogiau už kitus, bet kažką pavartojęs laimi, per maža apie tai kalbėti vien kaip apie neetišką elgesį“, – sako Lietuvos sporto medicinos centro vyr. gydytojas Edmundas Švedas.

Visomis priemonėmis siekiama, kad dalyvių galimybės laimėti būtų vienodos, dėl to tikrinamas ne tik sportininkų organizmas, bet ir įranga – ar tai būtų „Formulės 1“ bolidai, ar irkluo­tojų valtys, ar tas pats diskas.

Per dvidešimtmetį – nuo 1 iki 20

1996 m. dabartinis olimpinės rinktinės vy­riausiasis gydytojas Dalius Barkauskas pirmasis iš mūsų šalies sporto medikų vyko į Atlantos olimpines žaidynes. Ten jis buvo vienas.

„1996 m. vos surinkome pinigų sportininkams į JAV išsiųsti, todėl vyko tik vienas medikas. Dabar į Braziliją skris maždaug 20 medikų: kelių gydytojų komanda nuolat dirbs olimpi­niame kaimelyje, o jiems padės su atskirų spor­to šakų rinktinėmis atvyksiantys sporto me­­­dikai, masažuotojai, kineziterapeutai“, – pa­aiškina LOSC direktoriaus pavaduotojas Egi­dijus Balčiūnas.

Įsi­vaiz­duojate, amerikiečiai olimpiniame kaime­­ly­je turi savo medicinos kabinetą.

Atlantos olimpiniais metais aktyviai sportavęs, bet į šias žaidynes dar nevykęs dabar jau buvęs baidarininkas E.Balčiūnas neabejoja, kad ir anksčiau žinota apie sporto medikų naudą, bet jiems tobulintis, reikiamos įrangos nupirkti ant kojų dar tik besistojančioje valstybėje galimybių nebūta.

Tąkart iš Atlantos grįžęs D.Barkauskas ne­slėp­damas nuostabos kolegoms pasakojo, ko­kios nematytos įrangos ir aparatų ten regėjo. „Įsi­vaiz­duojate, amerikiečiai olimpiniame kaime­­ly­je turi savo medicinos kabinetą“, – prieš 20 me­tų kolegos Daliaus nuostabą šiandien pri­si­mena Kauno sporto centro vadovė Alma Ka­jė­n­ienė.

Dar po ketverių metų į Sidnėjaus žaidynių olimpinę delegaciją buvo įtrauktas ir E.Švedas. „Tada daug ko nemokėjome, nežinojome. Jei­gu lygintume 2000-uosius ir dabartį, viskas stipriai pasikeitę – ir įranga, ir technologijos, ir pats spor­to medikų profesinis komandos lygis ko­kius dešimt kartų pakilęs“, – patikina gydytojas.

Pamačiusios, kad be investicijų į sporto me­diciną nieko nebus, pečius surėmė ir šalies spor­­to institucijos: Kūno kultūros ir sporto de­partamentas investuoja į medicininę įrangą, o Lietuvos tautinis olimpinis komitetas siunčia medikus tobulintis.

„Dabar savo medicinos kabinetą kiekvienose olimpinėse žaidynėse ir mes turime. Ir tikrai nesijaučiame silpnesni ar menkesnės kvalifikacijos nei kitų šalių sporto medikai. Be to, kasmet tobulėjame, po kiekvienų žaidynių suprantame, ko mums dar reikia, kokios įrangos turėtume įsigyti, ir ją perkame“, – sako A.Ka­jė­nienė.

Obuoliai nokinami kantriai

E.Švedas primena pagrindinę sporto medikų užduotį – rūpintis, kad sportininkas kiek įmanoma būtų nepažeidžiamas, sveikas, nes tik sveikas žmogus gali pakelti didžiulius krūvius.

„Kai man sako – oho, tu buvai Kinijoje, kiek daug visko matei, aš atsakau: ne, Kinijos aš ne­mačiau, mačiau tik olimpinį kaimelį. Lon­done olimpinio kaimelio teritoriją buvau palikusi du kartus. Kaip mes sakome, tiek kartų buvau už tvoros“, – pasakoja šiuo metu trečiai olimpiadai besirengianti A.Kajėnienė.

Rio de Žaneire ji bus tas asmuo, kuris įrengs medicinos punktą ir nuo žaidynių pradžios iki jų pabaigos dirbs olimpiniame kaimelyje. Kokia eilinė olimpiniame kaimelyje dirbančio mediko die­na? Trumpasis atsakymo variantas būtų toks: visus išleisti, visus pasitikti.

Ir taip visą die­ną: vienus išlydime, kitus pasitinkame sugrįžtančius, padedame atsigauti, suteikiame reikalingą pagalbą.

„Iš vakaro susižiūriu, kada ir kam pirmieji startai, jiems pasiruošiu. Keliuosi pirma, atidarau medicinos punktą, nes atsikėlęs sportininkas turi rasti medikus jau dirbančius. Keltis tenka įvairiai, atsižvelgiant į startus, – dažnai būna ir 6 valandą ryto. Susižiūrime, kam reikės mūsų pagalbos, tada vieni liekame, kiti vykstame su sportininkais į varžybas. Ir taip visą die­ną: vienus išlydime, kitus pasitinkame sugrįžtančius, padedame atsigauti, suteikiame reikalingą pagalbą. Užsidarome tada, kai paskutinis sportininkas mūsų kabinetą palieka“, – pasakoja sporto medikė.

Bet ir užrakinus medicinos punkto duris dar­bas nesibaigia: ant durų kabo medikų telefono arba kambario numeris, kad prireikus spor­tininkai galėtų bet kada į juos kreiptis.

Kartu su sportininkais į varžybas vykstančio medicinos personalo užduotis – ne tik trispalvėmis mojuoti ir saviškius palaikyti. Pirmiausia jų rankose atsiduria ne vėliava, o sportininko kū­­nas, kuriam reikia padėti apšilti, jį išmankštin­­ti, paruošti startui, jei tenka varžytis šaltu oru, įtrinti kūną šildomaisiais tepalais. Kai E.Bal­­čiūnas irklavo kartu su Alvydu Duonėla, ilgą laiką jo baidarės porininkas dalyvavo ir vienvietininkų varžybose. Būdavo, kad po dvivietės varžybų pasirengti vienvietės startui A.Duonėlai belikdavo 30–40 min.

„Per pusfinalį gerai pasirodome, iškovojame vietą finale, o po 40 min. Alvydui tą pačią 500 m distanciją reikia irkluoti vienviete. Va­dinasi, jo organizmui reabilituotis ir jėgoms at­gau­ti turi pakakti 40 min., nors dar po mūsų fi­nišo jo rankos „užkaltos“. Taigi griebia jį masažuotojas ir minko, kad Alvydas vėl galėtų maksimaliai greitai įveikti tą patį nuotolį. Taip pat su­tvarko kvėpavimą, kraujotaką, padeda at­gau­ti prarastą energiją, suaktyvinti kitas būtinas organizmo funkcijas“, – mediko darbo per varžybas pavyzdį pateikia E.Balčiūnas.

Kineziterapeutui J.Vaščenkovui varžybos – tai lyg prinokusių sodo vaisių raškymas. Visi daro savo darbą, bet sodas jau sužaliavęs, obuo­liai paraudę, raškai ir mėgaujiesi skoniu, nes visas juodas darbas, vykstantis pasirengimo lai­­kotarpiu, atliktas. „Varžybos – tai vienas star­­tas per dieną, o pasirengimo stovyklose bū­na po dvi treniruotes per dieną, po dukart spor­tininką ruoši startui, o po treniruočių pa­dedi jam atsigauti“, – prinokusio obelyno asociaciją pakomentuoja kineziterapeutas.

E.Balčiūnas prideda, kad mediko ir sportininko dienotvarkė bei darbas nesiskiria, ypač treniruočių stovyklose: abu ryte keliasi, eina į startą, jam ruošiasi, po treniruotės laukia atsigavimo procedūros, o po pietų – vėl viskas iš naujo. Ir tokiu pat monotonišku ritmu bent dvi tris savaites. Vienas medikas aptarnauja 6–10 sto­vyklaujančių sportininkų.

Pacientai – beveik gydytojai

Aukščiausios sporto medikų lygos pacientai – taip pat aukščiausio lygio olimpinės rinktinės kandidatai ir nariai. Su olimpine rinktine, kurią sudaro apie 200 sportininkų (110  vasaros olimpinės rinktinės narių ir 78 perspektyvinės pa­mainos, plius apie 10 žiemos olimpiečių), LOSC dirba 29 medikai: psichologai, gydytojai, masažuotojai, kineziterapeutai, slaugytojai.

„Mums trūksta patyrusių kineziterapeutų, to­­dėl dauguma jų dirba su kelių sporto šakų rinktinėmis. Pavyzdžiui, su bokso ir irklavimo rinktinėmis dirbantis Aleksandras Trofimovas šiuo metu su boksininkais išvykęs į atrankos turnyrą Turkijoje, iš kurio skris tiesiai į Graikiją pas irkluotojus“, – pateikia lietuvišką pavyzdį E.Balčiūnas.

O štai kitas pavyzdys. Į treniruočių stovyklą atvyksta baidarininkų ir kanojininkų iš Rusijos delegacija – maždaug 100 sportininkų ir apie 50 aptarnaujančio personalo, tarp kurio yra sporto medikų, kineziterapeutų, masažuotojų, psichologų ir laborantų kraujo tyrimams atlikti. Rusų irkluotojai su tokio dydžio aptarnaujančiu personalu dirba ištisus metus.

„Mes visame Lietuvos olimpiniame sporto centre turime keturis psichologus, todėl jų siųsti su kiekvienos sporto šakos rinktine negalime“, – paaiškina LOSC direktoriaus pavaduotojas E.Balčiūnas.

Sporto psichologas, kineziterapeutas – dar ga­na nauji žodžiai mūsų sporto terminijoje. Pra­dėjęs sportuoti E.Balčiūnas apie kineziterapiją nežinojo, nes tada sportininkams padėdavo tik gydytojai ir masažuotojai. Kinezi­te­ra­peu­­­tu J.Vaščenkovas tapo apie 2008-uosius, nuo 2006 m. dirbti į LOSC atėjo kaip masažuo­to­jas. Tai per vidurį tarp gydytojų ir masažuotojų esantys sveikatos specialistai, kurie geba diag­nozuoti ligą, ją gydyti, plius gerai dirbti ran­­­komis, tai yra masažuoti.

Ar aukščiausio lygio sportininkai – klusnūs pacientai? „Yra tokių, kurie mėgsta pasiginčyti. Bet tai normalu, kažin ar būtų gerai, jeigu aukšto meistriškumo sportininkai aklai pasitikėtų kažkieno žodžiu. Jie domisi savo kūnu, daug apie save žino, todėl turi suprasti, ką me­dikas jiems daro. O gydytojas turi gebėti atsakyti į sportininkui kylančius klausimus. Jei jis to nesugeba, pasėja abejonių“, – pasakoja J.Vaš­­čenkovas.

Kad bet ko nepatarsi, nekyla abejonių po įva­do į netrumpą dabartinio LOSC direktoriaus pavaduotojo E.Balčiūno medicininį mo­nologą apie sportininko organizmo reikmes ir funkcijas: „Kiekvienas sportininkas stebi savo kū­ną ir žino, kiek reikia laiko po intensyvaus krū­vio treniruočių jo organizmui atsigauti. Po pir­mosios treniruočių stovyklos savaitės organiz­mas atsigauna greitai, bet po trečiosios jam at­sigauti nė 12 valandų gali nepakakti. Tai pa­pras­čiausi stebėjimo rezultatai, bet šių dienų tech­nologijos leidžia daug ką tiksliai išmatuoti, ne vien remtis stebėjimu – įvairiai apdoroti krau­jo duomenis, pedagoginiais testais nu­staty­ti organizmo būklę. O ką jau kalbėti apie tai, kad pulsą, spaudimą matuoti – kiekvienos dienos ritualas.“

Rinkti, kaupti, saugoti

A.Kajėnienė primena, kad daugumą sportininkų medikai puikiai pažįsta ir vienas kitą va­dina vardais, nes su jais dirba visą laiką. „Mes žaidynėms irgi rengiamės ketverius metus, kaupiame ir dalijamės informacija apie sportininkų sveikatą. Vieni daugiau žinome apie vienus sportininkus, aš daugiau žinau apie kauniečius. Toks mūsų darbas – rinkti informaciją apie sportininkų sveikatą, juos kamuojančias bė­das, numatyti, kas galėtų nutikti ir kaip jiems būtų galima pagelbėti. Aišku, visko neapgalvosi ir nenumatysi, bet kuo daugiau dalykų ap­mąstai – tuo tvirčiau jautiesi“, – pasakoja Kau­no sporto medicinos centro vadovė.

Dabartinis gydytojos apmąstymų objektas – maždaug 70 būsimos Rio de Žaneiro olimpinės rinktinės narių. Galutinis sportininkų delegacijos dydis lems ir būsimos medikų komandos gretas, nes žaidynėse abu šie kintamieji glaudžiai susiję ir griežtai ribojami.

Tiesa, iš spėjamo sportininkų 70-uko reikia at­mesti krepšinio rinktinę, žaidynėse turinčią sa­vą medikų komandą, kuriai įsisenėjusios ir nau­jos krepšininkų sveikatos bėdos ne nuo vakar žinomos.

Sakoma, kad JAV krepšininkų rinktinei ap­tar­nauti skrenda visas jų asmeninio medicinos personalo lėktuvas. Geriausi JAV krepšininkai – daug uždirbančios žvaigždės, o kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau asmeninio personalo gali pasisamdyti.

„Naujienos nepasakysiu, bet sportas pasidarė labai komercinis. Kita vertus, jei žmogus il­gai sportuoja, tam aukoja savo laiką, sveikatą, nor­malu, kad iš to turi uždirbti, susikurti materia­linę gerovę“, – nesistebi E.Švedas.

Atrodytų, kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau ji gali investuoti į sporto mediciną, įrangą, la­­boratorijas ir sykiu į savo sportininkus. Bet daž­­nos sporto šakos rezultatai būna labai glausti, pavyzdžiui, finale besivaržančius plauki­kus skiria šimtosios sekundės dalys, o sprinterių rezultatams išaiškinti nebestebina keliskart persukama fotofinišo juostelė. Milise­kun­dė­mis, milimetrais besiskiriantys rezultatai – laboratorijų, farmacijos korporacijų, įvairios sporto ir medicinos įrangos gamintojų bendradarbiavimo pa­darinys. Tarpusavyje bendradarbiauja ir treneriai, sporto medikai bei mokslininkai, bet nereikia manyti, kad vieni kitiems viską sako.

„Usainas Boltas ne šiaip geriausias sprinteris, jo treneriai turi savų metodikų, kurių neatskleis ir niekam nepapasakos. Kiekviena šalis turi savų paslapčių. Mes jų irgi turime. Su artimiausiais kaimynais latviais galbūt daugiausia bendraujame, bet tik bendrais bruožais, nes ir latviai, ir estai stadionuose, sporto aikštelėse yra mūsų priešininkai“, – paaiškina E.Švedas.

Kodėl į Šveicarijoje vykstančias automobilių parodas gausiai sugužėję kinai viską iki smulkmenų filmuoja ir fotografuoja? Ogi todėl, E.Švedo tikinimu, kad galėtų viską tiksliai nu­ko­pijuoti. Taip ir čia, juk sporto medicina – tai lenktynės: kurios šalies atletai rodo geresnius rezultatus, ten ir sporto mokslininkai, medikai yra protingesni.

Bet ne visiems sporto šakų atstovams medicina, technologijos vienodai reikšmingos. Anks­­čiau su boksininkais, dziudo kovotojais daugiau dirbęs J.Vaščenkovas atkreipia dėmesį į dvikovos sporto šakas, kur ypač daug lemia taktika, patirtis, gebėjimas tinkamai įvertinti pa­dėtį. Dėl to dvikovą dažniausiai laimi techniškiausias, labiausiai emociškai motyvuotas, o ne pats stipriausias sportininkas.

Iškovoto medalio dalybos

Olimpinė finišo tiesioji – jau čia pat už po­sū­kio. Kas pasirengimo laikotarpiu medikams svar­biausia? „Mes sakome, kad jeigu gerai dir­bi iki žaidynių, jose nelabai būna ką veikti. Aišku, taip tik juokaujame, nes veikti išties yra ką, bet pasirengimas labai svarbus. Kuo daugiau viską apmąstai, kuo įvairesnių variantų su­sidėlioji, tuo tvirčiau jautiesi pasirengęs. O ap­mąs­tyti tenka daug ką: kiekvieno sportininko in­dividualius poreikius, laukiamą aklimatizaciją, šalies, į kurią vykstame, specifiką. Net tokie, rodos, menki dalykai kaip elektros kištukai gali su­maišyti kortas, nes jeigu netiks, mūsų nusivežta įranga toje šalyje neveiks“, – pasakoja A.Ka­­jėnienė, pridurdama, kad didieji namų dar­­­bai jau atlikti ir į Rio siunčiama medicinos įranga perduota muitinei.

Prieš ketverius metus Londone medikams ir sportininkams buvo paprasčiau dėl aklimatizacijos, o Brazilija papildomai grasina Zikos viruso banga. Sportininkams pavojingos visos in­fekcijos, svarbaus starto išvakarėse pasijutus blogai gali tekti palaidoti visą sunkų ketverių metų darbą. Bandydami nuo tokio scenarijaus apsaugoti sportininkus šįsyk medikai į būsimų žaidynių sostinę išsiuntė ir repelentų, kurie galbūt padės atbaidyti Zikos viruso nešiotojus bra­­ziliškus uodus.

Ar medikai patys apie save pagalvoja? Kaip pa­siruošti, kad patiems žaidynių maratono įkarš­tyje neprireiktų kolegų pagalbos? „Tam ruo­­­šiuosi visą gyvenimą. Nors visiems galimiems atvejams pasiruošti sunku, bet kaip valdyti padėtį, nepervargti ir išbūti ilgą laiką jaučiant didžiulę įtampą, mokėmės specialiuose kur­suose“, – sako visą mėnesį Rio olimpiniame kaimelyje dirbsianti A.Kajėnienė.

„Visą sezoną stiprinu savo sveikatą, sportuoju. Kai dirbau su boksininkais, ir pats kriaušę padaužydavau. Dabar su irkluotojais einu į štanginę, kartais sėdu į valtį pairkluoti – patinka išbandyti įvairias sporto šakas. Juk blogas tas dietologas, kuris turi antsvorio, vadinasi, blogas tas sporto gydytojas, kuris nesupranta, kaip reikia sportuoti, kad neskaudėtų nugaros“, – palygina J.Vaščenkovas.

Sunku tiksliai pasakyti, kiek medikai padeda sportininkams siekti pergalių ir medalių, bet be jų darbo sporto trofėjų būtų mažiau. Jeigu sportininkui po masažo pagerėjo ir finišuodamas jis „numetė“ sekundės dalį, vadinasi, masažuotojas labai prisidėjo prie jo rezultato, nes rezultatai dažniausiai ir skiriasi tik sekundės dalimis. „Pro­centą pasakysi – atrodys labai mažai, bet jeigu pirmą ir ketvirtą vietą skiria 10 milisekundžių, o masažas tiek ir pridėjo, vadinasi, jis davė labai daug“, – naudą bando apibrėžti E.Bal­čiūnas.

Nesileisdamas į skaičius ir J.Vaščenkovas mi­­ni naudą: „Daugiausia pasako rezultatai. Jei­gu tampi sportininkui naudingas, vadinasi, esi jo komandos narys. Jokie kiti dalykai čia negroja – nei autoritetas, nes patys sportininkai yra au­toritetai, nei medicinos žinios.“

Gerai sustyguotas sporto medikų komandos darbas – lyg savaime suprantamas prieskonis. „Kai maiste užtektinai druskos, niekas to ne­vertina, bet vos persūdysi ar nepakankamai pa­sūdysi – valgytojai iškart pastebės. Taip ir čia: kai viskas gerai, atrodo, taip ir turi būti. Gal mū­sų indėlis labiau pasimato tada, kai kažko pritrūksta?“ – svarsto A.Kajėnienė.

„Tarkime, Rūta Meilutytė Rio de Žaneire iš­kovoja aukso medalį ir už šį laimėjimą gauna 100 proc. Vyriausybės numatytos premijos, 50 proc. premijos gauna treneris, o 25 proc. pasidalija jai padedantis medicinos personalas: me­­­dikai, masažuotojai, kineziterapeutai, moks­lininkai. Vadinasi, toks ir yra mūsų indėlis į šį medalį“, – apibendrina E.Švedas.

Motyvacija ir provokacija

Paklaustas, kas labiausiai motyvuoja šiame darbe, daugiausia su baidarininkais ir kanojininkais dirbantis kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas ima svarstyti: „Mes vis dar su žmona grįžtame prie šio klausimo. Pagrindinė motyvacija yra emocijos, kurių patiri per varžybas. Juk matai ne tik varžybas, kartu būni visą laiką ir iki jų, prisimeni, kaip po treniruotės sportininkas gulėdavo neatgaudamas kvapo ir kaip jį bandydavai reabilituoti. Kartu su sportininku iki finalo nueini ilgą kelią. Ir jeigu pavyksta laimėti, patiri nepakartojamą euforiją – visa komanda jaučiasi laimėjusi. Būti šalia medalio – tai didžiausia motyvacija.“

O kas iš vienvietę irkluojančių kanojininkų šiemet vyks į žaidynes? „Gera provokacija, bet tikrai nežinau, – juokiasi su visais kanojininkais dirbantis kineziterapeutas. – Aš prie dviejų nežinomųjų, Jevgenijaus Šuklino ir Henriko Žustauto, pridėčiau dar vieną – Vadimą Korobovą, kuris nė kiek nenusileidžia vyresniems. Pernai iššovė Henrikas, o kaip bus šiemet – matysime. Galiu pasakyti tik tiek, kad treniruočių stovyklose nė vienas jų nėra aiškus lyderis. O vyks pats stipriausias, nes jų tarpusavio konkurencija visus tris stumia į priekį. Nebūtų J.Šuklino – kažin ar H.Žustautas taip sparčiai tobulėtų, nebūtų jų abiejų – kas paskui save timptelėtų pernykštį Europos jaunių čempioną V.Korobovą.“

Inga NECELIENĖ

Vėlyvą vakarą nedideliame daugiaaukščių namų kvartale dingusi elektra privertė pasiieškoti degtukų, kadai jau degintos kalėdinės žvakės ir suvokti akivaizdžią tiesą: daugumos mūsų gyvenimas tarsi prilituotas prie elektros kabelio, kuriam sugedus pasijuntame akli ir paralyžiuoti.

Dingusi elektra – rimtas iššūkis ne tik be jos likusiems gyventojams, bet ir Ben­drojo pagalbos centro (BPC) darbuotojams, nes sunerimusių žmonių pranešimai apie elektros tiekimo sutrikimus įkaitina ir BPC liniją. Balanos gadynė baigėsi seniai, įpratome vieno mygtuko paspaudimu junginėti mažesnius ir didesnius elektros prietaisus, pasišviesinti ar pasitamsinti būstą. Kaip šis įprotis giliai įsišaknijęs, supranti ne iškart, bet bejėgiškumo ir besąlygiškos priklausomybės nuo elektros kabelio suvokimas per keletą pirmųjų tamsoje praleistų minučių tolydžio stiprėja.

Užsiplikyti arbatos ir sėsti prie kompiuterio padirbėti – toks prieš stojusią tamsą buvo planas, bet kokia arbata, juk arbatinukas elektrinis. Na, vandens ir ant viryklės galima užsikaisti, bet ir viryklė prijungta prie nelemtojo kabelio.

Tik be panikos, gal kas nors internete parašė, kas nutiko, kiek laiko elektros nebus ir kokią miesto dalį gedimas iškirto. Kompiuteris įkrautas – nereikės nė elektros. Tik kas čia dabar, kodėl neveikia internetas, juk jis belaidis – argumentuoja moteriška logika. Internetas – taip, bet jo įranga taip pat į elektros lizdus sukaišiota. Vadinasi, informacijos patikrinimo telefone variantas irgi atkrinta.

Vakaras be informacijos – gal net įdomiau, kiek galima kabėti neatsitraukiant nuo jos srauto. Juolab ateina elektros operatoriaus žinutė: atsiprašome, elektros kabelio gedimas, tiekimas bus atnaujintas apie antrą valandą nakties. Puiku.

Balanos gadynė baigėsi seniai, įpratome vieno mygtuko paspaudimu junginėti mažesnius ir didesnius elektros prietaisus, pasišviesinti ar pasitamsinti būstą.

Aplink neįprasta ramybė. Ir už sienos muzikos negirdėti. Gal ne taip blogai tas sugedęs elektros kabelis, kad jau pats bent retsykiais nesugebi sustoti, įsitaisyti priešais langą ir užversti galvos į žvaigždes. Absoliuti informacinė ramybė irgi pradeda patikti: jokio televizoriaus, jokių kompiuterių, jokių žinių. Bet kas būtų, jeigu įvyktų karinis konfliktas, perversmas, diversija? Net radijo aparato, veikiančio su baterijomis, namie nė pasišviesdamas keliomis kalėdinėmis žvakėmis nerastum. Tada nebūtų taip ramu. Jokio televizoriaus, jokių kompiuterių, jokių žinių galėtų galvą kainuoti.

Prie strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių priskirtas elektrą tiekiantis Energijos skirstymo operatorius (ESO) ramina, kad jų bendrovės pastatų, įrenginių ir kitų objektų apsaugai yra taikomi aukščiausi saugumo reikalavimai. Be to, ESO specialistai nuolat bendradarbiauja su atsakingomis institucijomis at­liekant įvairias ekstremalių situacijų simuliacijas pratybų metu. Taigi elektros visiems gyventojams iškart jokie užpuolikai išjungti nesugebėtų.

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) atstovai antrina, kad visos Lietuvos elektrinės turi savo apsaugą, kuria nuolat rūpinasi. Juk bet kas po elektrines nevaikšto. Strateginiai objektai, tokie kaip Suskystintų dujų terminalas, „Mažeikių nafta“ ar tas pats ESO, irgi saugomi. Žinia, gyvename neramiais laikais, todėl šių objektų saugumu itin susirūpinta.

Pareiškusi, kad protingi žmonės nelaimėms ruošiasi iš anksto, KAM išleido piliečiams praktinį vadovą, mokantį pasirengti ekstremalioms situacijoms ir karo metui. „Ginkluoto konflikto atveju eiliniai piliečiai, kurie nepriklauso ginkluotosioms pajėgoms ir nedalyvauja partizaniniame pasipriešinime, turi tris pasirinkimus: prisidėti prie pilietinės gynybos, evakuotis iš konflikto zonos arba pasilikti joje ir bandyti išgyventi“, – rašoma KAM išgyvenimo vadove. Patarimų daug, kaip ir svarstymų apie vyriausybines visuomenės informavimo priemones bei kanalus, kuriais žmonės turėtų gauti visą svarbią informaciją. Bet kaip tas priemones įsijungti, jei atkirstas išganingasis elektros kabelis?

„Po velniais, kas čia vyksta!“ Ogi nieko – po apokaliptinės ramybės atėjo antra valanda nakties.

Be elektros likęs sostinės kvartalėlis – vos šešių namų dydžio. Būna, kad tamsoje paskęsta ir 50 mln. piliečių būstų. 2003-iųjų rugpjūtis ir rugsėjis – tikras pasaulinių elektros tiekimo kataklizmų me­tas. Rugpjūčio 14 d. įvyko didžiausia Šiaurės Ame­rikos istorijoje elektros energijos tiekimo krizė. JAV ir Kanadoje vos trijų minučių pakako, kad per kilusią grandininę reakciją automatiškai išsijungtų daugiau nei šimtas elektrinių, tarp kurių ir 22 atominiai reaktoriai. Be elektros liko apie 50 mln. Niujorko, Konektikuto, Masa­ču­setso, Miči­gano, Naujojo Džersio, Ohajo, Pensilvanijos, Vermonto ir Ontarijo gyventojų. Tik po gerų dviejų parų Niujorko Taimso aikštėje vėl įsižiebė neoninės reklamos, o Brodvėjuje pradėti rodyti spektakliai.

Tais pačiais metais rugpjūčio 28 d. per patį vakarinį piką Londone dingus elektrai ir kilus eismo chaosui įstrigo apie pusę milijono iš darbo keliaujančių žmonių. Bene labiausiai paralyžiuoti pasijuto tie, kurie pusvalandžio nežinomybę išgyveno požemiuose užgesusiuose metropoliteno traukiniuose ir liftuose.

Po nepilno mėnesio rugsėjo 23 d. su priverstine tamsa susidūrė maždaug 5 mln. Švedijos ir Danijos gyventojų. Buvo uždaryti oro uostai, sustojo traukiniai, nuostolių patyrė pramonė.

Dar po trijų dienų be elektros energijos liko beveik visa Italija – apie 57 mln. žmonių, išskyrus autonominę elektros energijos sistemą turinčią Sardinijos salą. Šalies energetinės sistemos kontrolei prarasti pakako keturių sekundžių. Tai su­kėlė domino efektą, pradanginusį elektrą beveik visoje šalyje.

Tikrą domino efektą sukėlė ir lietuviškame šešių namų kvartale įsijungusi elektra. Širdies plakimą sutankino ir iš lovos išvertė staiga pradėjęs klykti šaldytuvas, ėmęs cypti televizorius, netikėtai miegamajame užsidegusi šviesa (kelių minučių vakarinis svarstymas, pakeltas ar nuleistas jungiklis reiškia išjungtą šviesą, buvęs klaidingas), už sienos ėmusi riaumoti muzika ir virš šio naktinio chaoso pakibęs kaimyninis moteriškas čaižus klyksmas: „Po velniais, kas čia vyksta!“ Ogi nieko – po apokaliptinės ramybės atėjo antra valanda nakties.

Po smūginės naktinės elektros terapijos kvartalas vėl nurimo. Iki pamažu visus išjudinsiančio elektrifikuoto rytmečio.

BFL

Inga NECELIENĖ

Užsimaukšlinęs kažkur rastą baidarininko šalmą, apsiavęs dailiojo čiuožimo pačiūžomis nupjautais priekiniais dantukais ir rankose laikydamas iš medžio išdrožtą lazdą prieš 35 metus ledo ritulio subtilybių pradėjo mokytis Darius Kasparaitis. Keičiantis santvarkai, ekipuotės madoms lietuviškas ledo ritulys pratūnojo tarsi įsipainiojęs į kibų priešininkų vartų tinklą. Bet jau šešti metai matomas kiekybinis šuolis. Ar atėjo laikas kalbėti ir apie kokybinį?

Dažnas elektrėniškis, paklaustas, kaip atsidūrė ledo ritulio aikštėje, kalbą pradeda tokiais tarsi savaime suprantamais žodžiais: „Kad Elektrėnuose daugiau ne­buvo kur eiti. Kiemo, klasės draugai ledo ritulio treniruotes lankė, taigi nuėjau ir aš.“

Prieš keturis dešimtmečius 1976-aisiais išdygusi pirmoji Lietuvoje uždarų patalpų ledo arena neilgai trukus ne tik tapo ledo ritulininkų sostine, bet ir palaikė šios sporto šakos gy­vas­tį tada, kai ja beveik niekas daugiau nesirūpino. Du vieninteliai iki šiol į stipriausią pasaulio ledo ritulio lygą NHL patekę lietuviai laikytis ant pačiūžų ir valdyti ledo ritulio lazdą irgi mo­kėsi ne kur kitur, o šioje ledo arenoje.

Klubinis sezonas baigėsi

Besibaigiantis šių metų ledo ritulininkų se­zonas pateikė kelias staigmenas. Finišo tiesiąją pasiekęs Lietuvos ledo ritulio čempionatas pa­rodė, kad ir ilgamečiai lyderiai Elektrėnų „Ener­­gijos“ žaidėjai jau gali ne tik kaimyninių šalių lygose, bet ir savo kieme sulaukti at­kak­lių varžovų, galinčių stipriai kibti į atlapus. Šiai elektrėniškių ir sostinės „Hockey Punks“ ekipos finalinei kovai papildomo svorio pridėjo kitas šį sezoną „Energijos“ pasiektas rezulta­tas – antroje pagal pajėgumą Baltarusijos aukščiausioje ledo ritulio lygoje sugebėta nukeliauti iki pusfinalio. O galutinai apsisaldinti tinka ša­lies ledo ritulio pirmenybių mažasis finalas, ku­riame nugalėtojui išaiškinti prireikė pratęsimo.

„Šiemet Lietuvos čempionate buvo gal ke­tu­rios komandos, kurios žaidė apylygiai. „Ener­­gija“ meistriškumu išsiskyrė, bet kaip ma­­tėme finale, ir jai lengvai aukso niekas ne­atidavė. Tikiu, kad vyrų čempionatas kasmet ju­dės į priekį ir galbūt jau artimoje ateityje ne­be­reikės stipriausioms mūsų komandoms varžovų ieškotis užsienyje, nes ten yra savų niuansų. Pavyzdžiui, teisėjavimas – natūralu, ten teisė­jai palaiko savus, todėl svetimiems sunku kažką iškovoti“, – sako Šarūnas Kuliešius, ilgame­tis Lietuvos rinktinės ir Elektrėnų „Ener­gi­jos“ puolėjas, šiemet finale kaip žaidžiantis Vilniaus „Hockey Punks“ ekipos treneris stojęs prieš buvusią savo komandą.

Bet kokios sporto šakos lyga bus iš anksto pasmerkta mirčiai, jeigu dar prieš turnyrą bus aiškūs laimėtojai, nes tokie čempionatai žiūrovams neįdomūs.

Šiemet Lietuvos čempionatui intrigą sugrąžinę sostinės ledo ritulininkai, kurių gretose kelias rungtynes žaidė ir D.Kasparaitis, savęs išsišokėliais nevadina. Ambicijos kautis dėl pirmų vietų buvo deklaruotos dar prieš sezoną. „Bet kokios sporto šakos lyga bus iš anksto pasmerkta mirčiai, jeigu dar prieš turnyrą bus aiškūs laimėtojai, nes tokie čempionatai žiūrovams neįdomūs“, – sako Š.Kuliešius.

Ar ir kitą sezoną vyrų pirmenybėse galima tikėtis septynių komandų, o gal jų bus daugiau, Lietuvos ledo ritulio asociacijos (LLRA) prezidentas Petras Nausėda kol kas nesiima spėlioti. „Dar sunku kalbėti apie kitų metų sezoną, nes šis ką tik pasibaigė, visi skaičiuoja viščiukus. Tiksliau, klubai dažniausiai skaičiuoja skolas – susitvarkys piniginius reikalus ir tada ims dėlioti kitų metų finansus bei planus“, – ne­daugžodžiauja P.Nausėda.

Be nuotaiką šiek tiek apkartinusio olimpinės atrankos etapo, kuriame vyrų rinktinė neiškovojo nė vienos pergalės, iki dabar, kol dar neaišku, kaip seksis Lietuvos jaunių iki 18 m. ir šalies vyrų rinktinei kovoti dėl galimybės patekti į aukštesnį divizioną (jaunių turnyras Rumunijoje baigsis balandžio 10 d., vyrų kovos Kroatijoje prasidės balandžio 17 d. dvikova su Estijos rinktine), šis sezonas, P.Nausėdos tikinimu, geras visomis prasmėmis. O kokia bus jo pabaiga, parodys rinktinių rezultatai.

Kiekybinis šuolis

Ilgą laiką tik Elektrėnuose, Rokiškyje ir Kaune gyvavęs ledo ritulys tarsi atgijo 2009-aisiais. Šiais metais įkurta na­cionalinė vaikų ledo ritulio lyga davė impulsą atsigręžti vaikams į iki tol gerokai užleistą ir savieigai paliktą sporto šaką. Vos po metų, 2010–2011 m. sezoną, naujosios lygos prizinį fondą sudarė 100 tūkst. litų – šie pinigai tapo paskata privačioms ledo ritulio akademijoms steigtis.

Vaikų padaugėjo, bet vietų jiems treniruotis daugiau neatsirado, todėl kai kurioms mokykloms teko rengti iki tol neregėtą dalyką – norinčių treniruotis vaikų atranką.

Kiekybinis plėtros rezultatas – iki tol gyvavusias šešias ledo ritulio mokyklas (tris valstybines – Rokiškio, Kauno, Elektrėnų ir tiek pat privačių) papildė dar penkios akademijos. Bent jau išorinių kokybinių pokyčių irgi neišvengta. Vaikų padaugėjo, bet vietų jiems treniruotis daugiau neatsirado, todėl kai kurioms mokykloms teko rengti iki tol neregėtą dalyką – norinčių treniruotis vaikų atranką.

Kitas ryškus postūmis – 2014 m. Vilniuje vykęs pasaulio ledo ritulio I diviziono B grupės turnyras, kuriame žaidė ir bronzos medalius rinktinei padėjo pelnyti geriausiu to čempionato puolėju pripažintas Dainius Zubrus. Pirma, pasižiūrėti į rinktinę ir D.Zubrų atėjo 40 tūkst. žmonių, o rudeniop į ledo ritulio treniruotes susirinko nebe pernykščiai 500, o per 800 vaikų.

Šiuo metu aktyviai šalies ir užsienio mokyklose besitreniruojančių ledo ritulininkų turime per tūkstantį. Ar yra dėl ko džiūgauti, juk, pa­vyz­džiui, Kanadoje vaikų treniruojasi apie milijoną. Žiūrint, su kuo lyginsi – jei lyg bulvę su apelsinu Lietuvą ir šimtametes ledo ritulio tradicijas turinčią Kanadą, pagrindo džiaugtis nė­ra. Bet galima paminėti, kad 2009 m. pas mus tebuvo 160 ledo rituliu užsiimančių vaikų.

„Dabar pati geriausia padėtis žvelgiant į de­šimtmečių vaikų komandas: turime 18 jų komandų, vadinasi, jau kitąmet mums savų vaikų užteks, nebereikės į šios am­žiaus grupės čempionatus kviestis kaimynų – iš Ka­linin­gra­do srities, Baltarusijos, Latvijos. Ne tik kiekybė, bet ir kokybė džiugina: šie vaikai nu­gali bendraamžius iš kaimyninių šalių. Vy­res­nių am­žiaus grupių vaikų turnyruose tiek daug komandų neturime, todėl ten dar teks vers­tis su kaimynų pagalba“, – paaiškina LLRA atstovas spaudai Vaclovas Gedvilas.

Bet stiebtis yra kur. „Jeigu pagal vaikų ma­siškumą ledo ritulį palygintume su krepšiniu ar futbolu, pamatytume, kad mes dar toli“, – at­kreipia dėmesį P.Nausėda.

Ledo ritulys ypač tinkamas augančiam or­ganizmui vystytis. Kaip ir plaukiojant, čia dir­ba daug raumenų grupių – juk turi čiuožti, tai yra laikytis ant kojų, ir dar žaisti.

Ko vaikai eina į ledo ritulio mokyklas? Visų pirma ledo ritulys ypač tinkamas augančiam or­ganizmui vystytis. Kaip ir plaukiojant, čia dir­ba daug raumenų grupių – juk turi čiuožti, tai yra laikytis ant kojų, ir dar žaisti. Dar gydyto­jai rekomenduoja šaltyje sportuoti tiems, ku­rie turi kvėpavimo bėdų. O gal atėję vaikai iš­syk išrėžia, kad nori būti tokie kaip Zubrus ar Kas­paraitis? „Kviečiame 4–5 metų vaikus sportuoti, jų tėvai žino, kas yra Kasparaitis ir Zub­rus, o tokio amžiaus vaikai nebūtinai šias pa­vardes žino“, – patikina pats dar žaidžiantis ir akademijoje vaikus treniruojantis Š.Kuliešius.

Reikia 25 vienodai pajėgių

„Anksčiau, mano laikais, būdavo 25 rinktinės kandidatai, iš kurių 20 rinktinėje žaisdavo – taigi konkurencijos beveik jokios. Todėl ankstesnė nacionalinė komanda, kuri sugebėjo pa­siekti tikrai gerų rezultatų ir į neblogą lygį iš­tempti visą Lietuvos ledo ritulį, būdavo kelių Elektrėnų gatvių ir Rokiškio rinktinė. O dabar visi didieji miestai pasistiprinę“, – sako 1995 m. rinktinėje pradėjęs žaisti Š.Kuliešius.

Kai šie vaikai paaugs, dabartinis masiškumas ir stiprėjanti konkurencija turės įtakos ir šalies rinktinės rezultatams. Ilgamečio rinktinės žaidėjo tikinimu, Lietuva pajėgi rungtyniauti aukščiausiame divizione. Nors tarp lyderių naivu tikėtis pakliūti, tokios pozicijos, kaip Slovėnijos ar Vengrijos, kurios tai papuola, tai vėl iškrinta, ir mums įkandamos. „Būkime realistai: į olimpines žaidynes dar negreitai papulsime, bet apie elitinį divizioną per artimiausią dešimtmetį tikrai kalbėsime“, – įsitikinęs Š.Ku­liešius.

Ledo rituliui žaisti kelių tegul pačios aukščiausios klasės žaidėjų nepakanka. Turime vartininką Mantą Armalį, kelis aukščiausiose Suo­mi­jos, Rusijos lygose rungtyniaujančius ledo ritulininkus, bet komandai sudaryti reikia 25 vie­nodo pajėgumo žaidėjų. „Dėl to Lietuva už­ima vienokią poziciją ir žaidžia trečioje pagal pajėgumą pasaulio lygoje, o Kanada, kurioje ledo ritulio tradicijos ir mokykla skaičiuoja šimtmetį, yra lyderė“, – palygina P.Nausėda.

Jau kelinta savaitė Švedijos žiniasklaida įsikandusi 23-ejų lietuvio M.Armalio pavardę. Švedijoje nuo kūdikystės augęs ir šios šalies le­do ritulio mokyklą išėjęs lietuvis atsidūrė D.Zub­raus atstovaujamos San Chosė „Sharks“ akiratyje. Dėmesys neatsitiktinis: du pastaruosius sezonus su Stokholmo „Djur­garden“ ekipa elitinėje Švedijos ledo ritulio lygoje rungtyniavusio vartininko šiųmetis rezultatas – per 34 re­guliariojo sezono rungtynes atremta 91,8 proc. varžovų smūgių į vartus. Prie pat stipriausios pasaulio ledo ritulio lygos priartėjęs Lietuvos rinktinės vartų sargas būtų trečiasis lietuvis, kuris bandytų laimę iškovoti Stanley taurę.

„Tai didžiulis įvykis Lietuvai, bet kartu gali būti itin skaudus praradimas mūsų rinktinei. Ma­ntas – ne tik puikus vartininkas, bet ir svarbi visos komandos figūra, o NHL varžybos su nacionaliniais atrankos turnyrais amžinai kertasi“, – ir džiūgauja, ir liūdi P.Nausėda.

Kviestiniai dirigentai, galva aukštesni kaimynai

Lietuviškame ledo ritulyje – nemažai užsienie­tiškų akcentų. Ne tik vaikai, jaunimas ar pa­ty­rę žaidėjai vyksta mokytis ir treniruotis į užsienį, bet ir už­sie­niečių atvyksta pas mus. Tik ne žaidėjų, o trene­rių. Apie ketvirtus metus be atlygio nacionalinę vyrų rinktinę treniruojantį 70-metį vo­kietį Bern­­dą Haake‘ę LLRA prezidentas sa­ko taip: „Mes jo nebevadiname legionieriumi, nes jis mū­siškis.“

Prie Lietuvos ledo ritulio plėtros specialistas iš Vokietijos prisideda ne tik strateginėmis ir taktinėmis žaidimo žiniomis, bet ir plačiais savo ry­šiais, kontaktais, kitokiu, nei buvo įprasta iš Ry­tų mokyklų gautu, požiūriu į ledo ritulininkus, treniruočių procesą. Per pirmuosius dvejus jo vadovavimo Lietuvos rinktinės vy­rams metus – du bronzos apdovanojimai pa­sau­lio ledo ritulio čempionato I diviziono B gru­pėje. Tik jau mi­nėta šiųmetė olimpinė at­ran­ka nesusiklostė: į Budapeštą atvykę be laz­dų, vyrai, B.Haake‘s žo­džiais tariant, žaidė be galvos.

Su jo įsikišimu į Lietuvą asmeninių sentimen­tų paskatintas dirbti su jaunimo iki 18 ­me­tų rinktine atvyko Damianas DiGulianas, vienos JAV universiteto komandos vyriausiasis tre­­neris. Šių asmeninių sentimentų kurstytoja – iš Raseinių kilusi jo senelė, iš kurios apie Lie­tuvą daug sužinojo, o išgirdęs iš B.Haake‘s apie galimybę čia padirbėti D.DiGulianas ilgai nesvarstė.

„Treneriai užsieniečiai – mums gera patirtis, jie atveria akis, padeda pamatyti save iš šono. Kartu su jais ir lietuviai treneriai tobulėja“, – pabrėžia P.Nausėda.

Š.Kuliešius antrina, kad jaunajai kartai labai svarbus Vakarų specialistų perteikiamas mentalitetas, jog ledo ritulį reikia žaisti ne dėl trenerio, o dėl savęs. Jeigu iš tiesų nori tapti profesionalu, turi pats daugiau galvoti, o ne laukti, kol papunkčiui treneris viską susakys. „Gai­liuo­­si, kad į rinktinę atėjo vakarietiško mąstymo žmogus tada, kai jau reikia baigti žaisti. Ne­nu­vertindamas Rytų šalių specialistų turiu pa­sakyti, kad labai sveika pasitreniruoti ir pas vienus, ir pas kitus – tada prasiplečia akiratis“, – sako Š.Kuliešius.

Akiratį plečia ir kaimyninių šalių turnyrai, kuriuose dalyvauja stipriausios mūsų komandos. Latviai, rusai, baltarusiai, lenkai –­ visi mus su­pantys kaimynai galva ar net keliomis aukštesni. Š.Kuliešiaus tikinimu, baltarusiai, kurių lyga stipresnė, mums padeda labiau nei latviai. O Latvija, mūsų regiono lyderė, turinti į pasaulio dešimtuką patenkančią rinktinę, suka šiek tiek kitu keliu: nors ledo ritulio piramidė veikia ge­rai, mūsų kaimynai neturi visiškai profesionalios nacionalinės lygos, nes nusprendė koncen­truotis į vieną Rusijos aukščiausiojoje lygoje KHL rungtyniaujančią komandą, kurioje telkiasi geriausi jų žaidėjai.

„Ką lietuviams pavyko sukurti krepšinyje, tą latviai galėjo įgyvendinti ledo ritulio aikštėje, bet neatsirado žmonių, kurie būtų pajėgūs realizuoti idėjas, nors iš regiono lyderių norėtųsi di­desnės iniciatyvos. Juk būtų galima kurti ben­drą Baltijos šalių lygą, kokia yra krepšinyje – tam visos galimybės yra, atstumai keliauti nedideli. Žiūrint iš rinkodaros pusės, tokia lyga ir lat­viams būtų patraukli, bet kol kas jie verda savo sultyse. Galbūt iškelta nosis šiek tiek trukdo?“ – svarsto Š.Kuliešius.

Tai kur žais D.Kasparaitis?

Norėdamas atstovauti Lietuvai kaip nacionalinės rinktinės narys, D.Kasparaitis, prieš tai žaidęs Rusijos rinktinėje, pagal nustatytas taisykles turi bent tris sezonus rungtyniauti šalies pirmenybėse. 2018-ieji bus tie metai, kai Da­rius jau galėtų padėti Lietuvos rinktinei. Tik vi­sų pirma jam bus mažiausiai 45-eri, antra, ne­aiš­ku, kokiame turnyre lietuviai žais.

„Turiu svajonę sužaisti atstovaudamas Lie­tu­vai, nors kasmet vis sunkiau grįžti į sportą. Bet svarbiausia – neužsiauginti pilvo“, – juokia­­si Floridoje su šeima gyvenantis D.Kas­pa­rai­tis. 2010-aisiais profesionalo karjerą baigęs lietuvis Floridoje ledo ritulį tebežaidžia mėgėjiškai, nes, kaip prisipažįsta, be sporto jau ne­begali.

Galbūt D.Zubraus Lietuvoje patirti įspūdžiai paskatino Darių pabandyti užsivilkti na­cionalinės rinktinės aprangą? „Tai sena ma­no svajonė“, – prisipažįsta D.Kasparaitis.

LLRA prezidentas P.Nausėda neatmeta to­kios galimybės: „Atstovaudamas rinktinei D.Zub­­rus sukėlė didelį susidomėjimą ledo ri­tuliu. Manau, taip pat būtų ir su D.Kas­pa­rai­čiu – ir jis pats, ir ledo ritulio gerbėjai norėtų pa­matyti jį, vilkintį Lietuvos aprangą. Bet tai greičiau būtų simbolika.“

Ar tikrai brangu?

Mėgstama kartoti, kad ledo ritulys – brangus sportas, nes kainuoja ir ledo nuoma, ir visa ekipuotė. Ar 4–7 metų vaikams, o būtent tokio amžiaus jie pradedami kviesti į ledo ritulio treniruotes, išbandyti šią sporto šaką išties taip brangu? Neturint ypatingų stiliaus ir firminės aprangos reikalavimų, pasitenkinant jau nešioja amunicija, pirmaisiais sportavimo metais, kol taps aišku, ar vaikui ši sporto šaka tinka ir patinka, už aprangą, pačiūžas, apsaugas, lazdas galima ir nieko nemokėti. Vaikai greitai auga, todėl ne vienoje mokykloje ir akademijoje visa reikiama ekipuotė sukasi ratu, nemažai jos kaip labdarą kasmet atveža D.Zubrus.

Jeigu norima savos amunicijos, labai pataupant ir renkantis pigiausius variantus pradedančiajam keturmečiui–sep­tynmečiui ją galima nupirkti už maždaug 150 eurų. Ne pati brangiausia, bet garsesnių prekių ženklų ekipuotė atsieis dvigubai brangiau – apie 300 eurų.

Brangiausiai kainuos treniruotės privačiose mokyklose, bet jų kaina priklausys ir nuo vietovės, kurioje ketinama treniruotis. Vilniuje privačioje akademijoje treniruočių mėnesio kaina – apie 70 eurų, o valstybinėje Elektrėnų sporto mokykloje pakaks simbolinių 3 eurų mokesčio.

„Sunkiau priprašyti vaiką ar jo tėvus, kad atvestų pasitreniruoti, nei vėliau jį tose treniruotėse išlaikyti, nes tai užkrečiantis sportas“, – reziumuoja sostinės ledo ritulio akademijos treneris Š.Kuliešius.

Gražiausias ledo ritulys, kai žaidžia D.Kasparaitis

Taip juokdamasis sako Darius Kasparaitis – vienintelis ledo ritulininkas iš Lietuvos, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse ir pelnė visų trijų spalvų olimpinius medalius. 1992 m. subyrėjus SSRS D.Kasparaitis kartu su jungtine komanda tapo Albervilio žiemos žaidynių čempionu, 1998 m. Nagane atstovaudamas Rusijos rinktinei iškovojo sidabrą, o 2002 m. Solt Leik Sityje – bronzą.

„Neturėjau didelių pasirinkimų, kuriai šaliai atstovauti. Galėjau rinktis tik iš dviejų variantų: arba atstovauti Rusijai, arba iš viso niekada nedalyvauti olimpinėse žaidynėse. Aš pasirinkau pirmąjį variantą, ir nors dėl to iki šiol sulaukiu nemažai priekaištų ir replikų, manau, ne vienas komandinės sporto šakos atstovas būtų taip pasielgęs. O lietuvis būsiu visą gyvenimą – nesvarbu, kurioje šalyje gyvensiu ir kokį pasą turėsiu“, – sako 43-ejų metų Lietuvos ir JAV pilietybę turintis ledo ritulininkas.

– Neseniai buvote grįžęs į Lietuvą ir atstovaudamas Vilniaus „Hockey Punks“ klubui žaidėte Lietuvos ledo ritulio lygos čempionate. Kokia pasirodė Lietuvos ledo ritulio lyga?

– Buvo malonu pažaisti, pamatyti, kad ir aš dar neblogai ant ledo judu, galiu įmušti įvartį, atlikti rezultatyvų perdavimą. Lietuvos čempionato lygis nėra aukščiausias, jeigu aš, kelerius me­tus tik mėgėjiškai žaisdamas, dar galiu neblogai pasirodyti. Iki aukšto lygio dar toli, tai vis dėlto labiau mėgėjų nei profesionalų lyga.

Artimiausią ateitį matyčiau šviesią, nes yra perspektyvių vaikų ir jaunimo. Bet pramokę žaisti jie susiduria su bėdomis: Lietuvoje nėra rimtų klubų, kuriuose jie galėtų visapusiškai tobulėti. Jeigu šita problema būtų išspręsta, ledo ritulys sparčiau kiltų į viršų. Buvo bandymų burti jaunių komandą, bet abu sykius ji bankrutavo. Vis dėlto ledo ritulys – labai brangus sportas, todėl be šalies pagalbos sunku reikšmingai pakelti jo lygį.

– Kokią matote lietuvišką sportininkų rengimo sistemą?

– Pagaliau ir čia padėtis keičiasi į gera, nes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo ledo ritulys buvo visiškai užmirštas, o dabar kuriama ir to­bu­linama vaikų rengimo sistema.

Kaip jau minėjau, daugiausia rūpesčių kelia ūgtelėję 13–14 metų žaidėjai, kuriems Lietuvoje nėra kur tobulėti, todėl sulaukus tokio amžiaus reikia vykti į užsienį ir ten ieškotis klubų, akademijų. O tai kainuoja ir tik tėvai gali nuspręsti, jie yra pajėgūs ar ne investuoti į vaiko ateitį.

Lietuvoje sava sistema dar tik kuriama, jos niekada nebuvo – anksčiau perspektyvūs vaikai, kaip, tarkime, mes su Dainiumi Zubrumi, vykome į Rusiją. Bet politika pasikeitė. Be to, ir rusai bando savus ugdyti, iš kitų šalių jų aukščiausiojoje ledo ritulio lygoje KHL sunku prasimušti. Vadinasi, lieka kitos arčiausiai Lietuvos esančios stiprios ledo ritulio šalys – Suomija arba Švedija. Į jas dažniausiai talentingų vaikų turinčių tėvų akys ir krypsta, bet tenka priimti nelengvą sprendimą: arba tėvams kartu su vaiku vykti, arba vieną vaiką išleisti į užsienį. Bet reikia nepamiršti, kad ledo ritulio šalyse konkurencija didžiulė. Kita vertus, kai stipri žaidėjų rengimo sistema, ir rezultatai būna kitokie. Geras pavyzdys – Mantas Armalis, kuris nuo mažens auga Švedijoje. Kažin ar jis būtų tokių aukštumų pasiekęs, jeigu būtų tobulinęsis tik Lietuvoje.

Pažįstu lietuvių, žaidžiančių ne tik Skandinavijoje, bet ir Amerikoje, Kanadoje.

– Ar išleistumėte savo sūnų treniruotis į kitą šalį? Juk pats būdamas keturiolikos palikote Elektrėnus ir išvykote į Maskvą bei savo kailiu patyrėte, ką tai reiškia.

– Man pasisekė – mano tėvams nereikėjo visko mesti ir vykti paskui mane, kad galėčiau žaisti ir tobulėti. Nors tuometėje SSRS mažai ko buvo, bet ledą, trenerius ir galimybę treniruotis kiek nori gavau nemokamai, už tai didelių su­mų mano tėvams nereikėjo mokėti. Tuo metu iš Elektrėnų išvykti į Maskvą ir žaisti SSRS aukščiausiojoje lygoje buvo visų to me­to ir toje santvarkoje gyvenusių ledo ritulininkų svajonė.

Ką čia slėpti, palikti namus ir išvykti lengva nebuvo. Juk buvau keturiolikmetis vaikas. Pirmais mėnesiais ir verkiau, ir ištisai liūdėjau. Buvo gaila namų, tėvų, paliktos Elektrėnų mokyklos – teko pratintis prie visiškai naujo gyvenimo, griežto režimo, nuolatinės priežiūros. Tuometinis mano klubas Maskvos „Dinamo“ iš esmės buvo pasieniečių komanda, laipsniais apsikarstę treneriai turėdavo atsiskaityti kažkam aukščiau, todėl tvarka, drausmė buvo ypač svarbi. Kartą per savaitę mus išleisdavo į miestą – ir viskas, daugiau jokios laisvės, tik mokykla ir treniruotės. Kartą net pabėgęs į Lietuvą buvau. Todėl savo vaiką būtų baisu išleisti.

– Kada patyrėte didesnį sukrėtimą – iš Lie­tuvos išvykęs į Maskvą ar paskui iš Mask­vos persikėlęs žaisti į Ameriką?

– Išvykti į Ameriką buvo labai lengva, jau nereikėjo įveikti daugybės biurokratinių kliūčių, nes subyrėjus SSRS mus visus lengvai išleido. Man labai pasisekė, kad būdamas vos 19 metų jau galėjau žaisti NHL – pačioje stipriausioje le­do ritulio lygoje. Bet išvažiavus iš SSRS sistemos ir patekus į amerikietišką vėl reikėjo persiorientuoti. Didžiausias skirtumas buvo tas, kad Amerikoje, priešingai nei Rusijoje, nebebuvo griežto režimo ir gyvenimo pagal kalendorių. Baigėsi treniruotės – ir daryk ką nori, jo­kios kontrolės, niekas iš paskos nevaikšto ir nežiūri, ką veiki, nes esi profesionalas ir pats už save atsakai. Su atsivėrusia laisve teko mokytis gyventi.

– Grįžtate į Elektrėnus, nueinate į ledo areną ir kokie jausmai užplūsta?

– Malonūs. Visada smagu grįžti. Nors ledo arena gerokai pasikeitė nuo tada, kai aš čia treniravausi. Turiu planų Elektrėnuose atidaryti savo ledo ritulio mokyklą ir žiniomis, patirtimi pasidalyti su vaikais. Man ledo ritulys davė viską, ką šiuo metu turiu, bet prieš tai turėjau ir pats nemažai atiduoti – daug laiko, sveikatos ir jėgų.

– Ar yra dalykų, kuriuos jums sunku paaiškinti savo vaikams?

– Pirmąkart ant ledo atsistojau aštuonerių. Pirmosios mano pačiūžos buvo tokios: tėvas kažkur rado dailiojo čiuožimo pačiūžas, nupjovė priekinius dantukus ir su tokiomis mokiausi čiuožti. Tada radome baidarininko šalmą, kažkas iš medžio išdrožė lazdą – ir su tokia amunicija žaidžiau. Užtat koks buvo džiaugsmas, kai gavau pirmas tikras pačiūžas. Jos vadinosi „Lazer“.  Tos akimirkos nepamiršiu. Tai laikais bu­vo didelė laimė vaikui gauti bet ką. Mes ga­vome ne kamuolį, o visą amuniciją: šalmą, laz­dą, pačiūžas, aprangą.

Dabar negaliu savo vaikams paaiškinti, kodėl pas mus nieko nebuvo, kodėl negalėjome tiesiog nueiti į parduotuvę ir ko reikia nusipirkti.

BFL

Inga NECELIENĖ

Apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą rašo istorijos vadovėliai, į kurio skyrius taip pat įrašyta apie tarpukario Lietuvą, kaip karo aviacijos valstybę, ir jos turėtus nuosavus lėktuvus. Lėktuvų neturime, nuosavų avialinijų taip pat, galbūt atėjo ir aviacijos sporto eilė?

Lietuvoje šiuo metu veikia 15 valstybės bendrosios aviacijos civilinių aerodromų, kuriuos pačius ir su jais susijusį kitą turtą valdo: žemę – Nacionalinė žemės tarnyba ir Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD), kitą ilgalaikį turtą KKSD, Krašto apsaugos ministerija (Šilutės), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (Vilniaus r. Kyviškių) ir valstybės įmonė Turto bankas (Panevėžio Stetiškių g.), o pagal panaudos sutartį naudoja regioniniai aeroklubai savo veiklai plėtoti.

Kauno S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas, esantis Aleksote, – ar ne puiki vieta vienam kitam gyvenamųjų namų  kvartalui išdygti?

Naujausias valdžios koridoriuose gimęs planas – juos atiduoti savivaldybėms. Bet savivaldybių funkcija – ne sportu ir bendraisiais aviacijos reikalais rūpintis. Atokiai nuo didesnių miestų esantys aerodromai – tai viena, o kas galėtų užtikrinti, kad po penkerių ar dešimties metų funkcijos nepakeistų patraukliose miestų vietose esantys aerodromai. Pavyzdžiui, Kauno S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas, esantis Aleksote, – ar ne puiki vieta vienam kitam gyvenamųjų namų  kvartalui išdygti? Kas yra istorija, garsi praeitis, puikiai rodo sostinės „Žalgirio“ stadionas – ogi nieko.

KKSD direktorius Edis Urbanavičius patikina, kad jeigu taip nutiktų ir šie objektai išties pereitų savivaldybių globon, į sutartis būtų įtraukta maksimali apsauga – punktas nekeisti aerodromų paskirties. Bet tik naivuoliai galėtų patikėti, kad šis punktas veiktų amžinai.

Muziejinė ar vis dar skraidanti tauta?

Kitų metų pavasarį civilinei aviacijai pradžią davęs Lietuvos aeroklubas minės 90 metų sukaktį. 1927 m. balandžio 28 d. Kaune susirinkusi grupė aviacijos karininkų, tarp kurių buvo ir S.Darius, apsvarstė Lietuvos aeroklubo (sutrumpintai LAK) statutą ir jį priėmė. Statutas skelbė: „Klubo tikslas – ruošti visų oreivystės sričių specialistus, vienyti juos žinių ir prityrimo gilinimui ir visaip remti skraidymo mokslą Lietuvoje, propaguoti oro sportą, dominti visuomenę oreivyste, supažindinti ją su savisauga oro puolimų metu ir reprezentuoti Lietuvos civilinę aviaciją viduje ir užsienyje.“

Karo aviacijos seniai nėra ir net savų avialinijų nebeturime, o ką turime šiuo metu?

Per gana trumpą laiką, iki Lietuvos okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo pradžios, LAK ne tik pavyko sukurti ir išplėtoti aviacijos in­frastruktūrą, bet ir šviesti, sudominti visuomenę, burti aviacijos specialistus, rengti konkursus, varžybas, paskaitas, seminarus, leisti specialiąją literatūrą, ruošti lakūnus keleivinei ir transporto aviacijai ir t.t.

Visų tarpukario aviatorių darbo vaisius – sukurta karo aviacijos valstybė ir turėti, bet sovietų paimti 117 lėktuvų. Karo aviacijos seniai nėra ir net savų avialinijų nebeturime, o ką turime šiuo metu? Vieną kitą stiprų aviatorių, sugebantį iš savo talento išsilaikyti, įstengiantį nusipirkti technikos ir per svarbius tarptautinius renginius kilstelėti valstybės prestižą, vieną kitą vaikų ir jaunimo rengimu užsiimantį entuziastą ir gana stipriai išplėtotą turistinę, arba pramoginę, aviaciją – pagrindinę aerodromų, aeroklubų ir pačių aviatorių maitintoją.

Vien per praėjusius metus aštuonių aviacijos sporto šakų atstovai, dalyvaujantys aukščiausio rango Europos, pasaulio čempionatuose ir aviacijos olimpiada vadinamose pasaulio oro žaidynėse (jos taip pat vyksta kas ketverius metus), iškovojo 14 trijų spalvų medalių. Tarp jų – ir oro žaidynių auksas bei bronza.

Dar turime motyvuotų žmonių, kurie negaudami valstybės finansinės paramos sugeba prisitaikyti prie valdžios žmonių įvairiais įstatymais ir jų aktais sukeltų cunamių.

„Aviacijos sporte mes dar nesame legenda. Dar turime motyvuotų žmonių, kurie negaudami valstybės finansinės paramos sugeba prisitaikyti prie valdžios žmonių įvairiais įstatymais ir jų aktais sukeltų cunamių, išgyventi ir palyginti daug pasiekti atstovaudami šiai šaliai“, – sako dvi pastarąsias kadencijas šalies aviatorius vienijančiam Lietuvos aeroklubui vadovavęs lakūnas Jonas Mažintas.

Nepriklausomybės pradžioje, apie 1990-uosius, aviacijos sportininkų buvo per 20 tūkst., o dabar – 3 tūkst. 1989 m. atkūrus Lietuvos aeroklubą jame dirbo 400 žmonių, dabar beliko pustrečio etatinio darbuotojo. „Liko paskutiniai mohikanai, nes nėra normalios valstybės politikos“, – konstatuoja J.Mažintas.

Žinomi sportininkai tik savo aukštą meis­triškumą pardavinėdami gali sportuoti, išsilaikyti ir įsigyti inventoriaus – kitų būdų tiesiog nėra.

Aviacijos sportas iš valstybės remiamas per Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą (KKSRF). Kitas pinigų šaltinis – pramoginės ir turistinės paslaugos. 2016 m. dvylika sporto federacijų vienijančiam Lietuvos aeroklubui iš KKSRF atseikėta 197 380 eurų. Suma nemaža, betgi sklandytuvą ar parašiutą įsigyti – tai ne kamuolį, raketę ar lazdą nusipirkti.

Iš KKSRF gaunami pinigai padalijami visoms aviacijos sporto federacijoms, kurios juos dažniausia naudoja sportininkų kelionėms į varžybas apmokėti. Dalį išlaidų pavyksta padengti, bet visa kita – treniruotės, technika, jos remontas finansuojama iš vadinamosios turistinės aviacijos eilutės.

„Žinomi sportininkai tik savo aukštą meis­triškumą pardavinėdami gali sportuoti, išsilaikyti ir įsigyti inventoriaus – kitų būdų tiesiog nėra“, – apgailestauja Kauno aeroklubo direktorius Algimantas Žentelis.

Valstybės pinigų – tik dulkėms nuvalyti

1990 m., nebelikus rusišku trumpiniu DOSAAF vadintos organizacijos (savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti), tikėta, kad pavyks sukurti savą lietuvišką sistemą, bet ji nebuvo sukurta. Taigi Maskvos upėms išsekus aeroklubų turėtas turtas, aerodromų infrastruktūra ir statiniai, iš pradžių pasisvaidžius kaltinimais, ar tikrai visas turtas suskaičiuotas ir užfiksuotas, imtas iš vienų rankų į kitas mėtyti: iš pradžių perėjo kelioms techninio sporto draugijoms ir institucijoms, susijusioms su krašto apsauga, tada Ekonomikos ministerijai, iš jos – apskričių administracijoms, o jas panaikinus civilinės aviacijos sritis perduota KKSD.

„Centrinio finansavimo nebuvimas susiklostęs istoriškai, nes aviaciją ilgą laiką rėmė iš Maskvos. Atkūrus nepriklausomybę anuomet veikęs Sporto komitetas tik persivadino Kūno kultūros ir sporto departamentu, bet ir žmonės, ir finansavimo struktūra išliko tokia pati. Nuslūgus Maskvos pinigų šaltiniams, mes pasidarėme nebereikalingi. Istoriškai susiklostė remti krepšinį, futbolą, tinklinį ir kitas sporto šakas, o aviacijos – ne. Tai, kad KKSD nėra aviacijos specialistų, irgi istoriškai dėsninga, nes aviatoriai nuo bendro sporto buvo atskirai. O dabar mus ne tik į vieną sporto finansavimo sistemą įtraukė, bet mes dar norime pinigų“, – istorines peripetijas paaiškina A.Žentelis.

Aviacijos sportas į KKSD rankas perėjo po eilinės pertvarkos, akyliems strateguotojams užmačius žodį „sportas“ ir pagal šį priklausinį jos globon paskyrus.

„Mums didelio džiaugsmo aerodromų turimo turto priežiūra, jo administravimas nesuteikia. Techniką savo lėšomis turime drausti, inventorizuoti, o tai irgi kainuoja. Juk mūsų funkcijos – ne turto administratoriaus, bet prisidengiant sportu priimami sprendimai, kurie neva laikini“, – sako KKSD gen. direktorius E.Urbanavičius.

Regis, artėja naujas aviatorių priklausomybės kam nors laikotarpis, bene penktasis skaičiuojant nuo 1989-ųjų. Visa aviatorių naudojama technika, aerodromų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kurį prižiūri juo besinaudojantys aviatoriai, yra valstybės, bet vėl užsimota pakeisti turto valdytojus.

Kodėl ši absurdiška situacija neišsprendžiama visą nepriklausomybės laikotarpį, Kauno aerodromo direktoriui sunku suvokti. Bet aišku viena: aviacijai tai ne į gera, kai kurios bazės ir aerodromai vos ne dugnan nuėję. „Dabar tik privatus kapitalas įstengia vieną kitą lėktuvą ar kitokios skraidymo technikos įpirkti. O jeigu aeroklubai nevykdytų veiklos, kuri padeda užsidirbti pinigų ir techniką bei infrastruktūrą išlaikyti, aviacijos sportui valstybės skiriamų lėšų užtektų tik dulkėms nuo lėktuvų nuvalyti“, – apgailestauja A.Žentelis.

Partinė aviacija

Kodėl kilo naujas vajus? Pasikeitė įstatymai, pagal kuriuos aerodromai regioniniams aeroklubams negali būti perduoti valdyti panaudos teise. 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo ūkio subjektų, įrenginių, priklausinių, turinčių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, pakeitimo įstatymas, pagal kurį į šių objektų sąvoką įeina ir bendrosios aviacijos civiliniai aerodromai. Taigi dabar aerodromai negali būti nei išnuomojami, nei perduodami pagal panaudos sutartis iki tol juose veikusiems aeroklubams.

Aerodromų klausimą bandyta spręsti ne kartą. Pastarieji du mėginimai – 2012 m. pavasarį aviacijos reikalų ėmėsi kadenciją baigianti Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, bet tesuspėjo į 16 puslapių surašyti problemas ir pasiūlė sudaryti autoritetingesnę darbo grupę. Pasikeitusi valdžia į Vyriausybės programą įrašė su mažosios aviacijos plėtros skatinimu susijusį punktą.

Į aeroklubus ir aerodromus klampinančią aklavietę dėmesį atkreipė vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, protokolu pasakęs, ką reikėtų daryti – valstybei plėtoti bendrąją aviaciją susisiekimo, turizmo, sporto ir kitais tikslais bei steigti viešąją įstaigą, kuri šią veiklą koordinuotų. Aviatoriams ėmus džiūgauti, kad ketvirtį amžiaus kabantis klausimas pagaliau bus išspręstas, nepraėjus nė mėnesiui buvo priimtas kitoks verdiktas – aerodromus po savo sparnu siūlyti priglausti savivaldybėms, o tuos, kurių savivaldybės nenorės, atiduoti valstybės įmonei Turto bankas, arba, suprantamesniais žodžiais tariant, parduoti ir taip padėti tašką.

Kauno aeroklubo direktoriaus įsitikinimu, priimant šį sprendimą trūko specialistų, o ne funkcionierių, kurie šią sritį išmano paviršutiniškai arba visiškai neišmano, jeigu siūlo rengti tokį aukcioną – kas norit imate, kas nenorit, Turto bankas paims: „Iš esmės tai reiškia visišką aviacijos sporto sužlugdymą. Ir kitose srityje pas mus taip jau yra: savo vartotojo, savo pramonininko, savo sportininko Lietuva negina. Tik vieni kitiems pagalius į ratus kaišioti mokame.“

Pasak A.Žentelio, šią šaradą galima labai greitai išspręsti, tik nė viena valdžia nesiryžta to padaryti, nors pati pripažįsta, kad aviacijos sporto šakos finansuojamos vos keliais procentais to, kiek joms iš tiesų reikia, o skirti daugiau neišgali. „Kodėl negalėtų atsiskaityti turtu – padovanoti turtą klubams, kurie jį ir taip prižiūri, tada iš karto viskas pajudėtų kita linkme. Bet mums atsako: teisinė sistema neleidžia to padaryti. Tai keiskite teisinę sistemą. Bet tai rinkimai, tai vėl laikas prieš rinkimus – niekas nieko keisti, spręsti nenori arba neranda tam tinkamo laiko“, – paaiškina A.Žentelis.

Valstybės turtas bet kam neatiduodamas, o savivaldybės yra ta grandis, kuri galėtų jį perimti. Būtent dėl to ir buvo pasirinktas savivaldybių variantas. E.Urbanavičiaus tikinimu, jis nėra idealus, bet alternatyvų nėra. „Steigti naują valstybinę priežiūros įmonę nenorėta ir gana griežtai pasisakyta prieš, nes kaip tik tokių norima mažinti, o ne naujų steigti. Savivaldybės mato galimybių pritraukti investicijų, pagerinti klubų bazę ir ateityje iš to gauti papildomų pajamų, todėl žvelgiant iš šio taško logikos atiduoti aerodromus savivaldybių globon yra. Kita vertus, reikia vienokių ar kitokių, bet aiškių sprendimų. Net priėmus ne visiems palankų sprendimą, jis bent jau būtų aiškus, o dabar aiškumo jokio. Tai pati blogiausia situacija“, – pripažįsta KKSD direktorius.

Betgi aerodromai jau buvo atiduoti apskričių administracijoms. Ar šįkart kas nors būtų kitaip? Vidaus reikalų ministro S.Skvernelio tikinimu, strateginės komisijos priimtas sprendimas – kompromisinis, o sportas iš aerodromų neišnyks, nes bus sudėti saugikliai. Pirminės minties kurti viešąją įstaigą atsisakyta, nes tai reiškia ir išlaikymą, ir papildomas administracines išlaidas.

Savose teritorijose aerodromus turinčioms savivaldybėms raštai išsiųsti, laukiama atsakymų, kurios jų norės naujų priklausinių su visu jų kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, o kurios tars ne, sykiu pasmerkdamos ir aerodromus. Bet ne visose savivaldybėse dešimtmečiais valdo tos pačios partijos ir merai. Ateis nauja valdžia, kuriai aerodromas pasirodys nereikalingas, ir kas tada?

„Bendrai paėmus aviacija nėra partinė, o aerodromus atidavus savivaldybėms, kuriose valdžia keičiasi kas kelerius metus, įsivyraus politinis turgus. Neaišku, kas ten bus plėtojama – ar aviacijos sportui liks vietos, ar išsiteks tik komercija“, – nuogąstauja Vilniaus aeroklubo direktorė Dalia Vainienė.

„Geriau priimti blogą sprendimą, negu nepriimti jokio“, – belieka skėstelėti rankomis J.Mažintui, prisiminus po šio sprendimo premjero Algirdo Butkevičiaus pasakytus žodžius.

Neišsijungiantis propeleris

Lietuvos sklandymo sporto federacijos prezidentas Vytautas Sabeckis primena kaimynų pavyzdžius. Savus DOSAAF atitikmenis turėję lenkai, čekai iškart po sistemos griūties visą jų valdytą turtą atidavė klubams. Ir dabar tose šalyse aviacijos sportas klesti. O kai Latvijoje aerodromai buvo perduoti savivaldai, aviatoriams jų pačių prižiūrimą techniką teko nuomotis už pinigus.

„Jeigu su savivaldybėmis kurtume viešąją įstaigą, tai būtų žingsnis geryn, nes turtas taptų šios įstaigos ir išslystų iš valstybinio turto sąvokos: jeigu jį renovuoji, už tai moki savo pinigus, dabar vis tiek dedi į valstybės kišenę“, – dėsto V.Sabeckis.

Ir dar vienas akcentas: įsteigus viešąją įstaigą būtų galima dalyvauti finansavimo projektuose ir bandyti pritraukti investicijų.

Į amžinos nežinomybės propelerį įsukti ne tik aviatoriai, bet ir jų prižiūrima technika. Europos Sąjungoje uždraudus sklandyti metaliniais „Blanik“ sklandytuvais dabar jie angaruose stovi ir rūdija: juk vadinamieji „blanikai“, kaip ir viskas, yra valstybės, jų nei kitiems parduosi (nors kaimyninėse šalyse tokiais tebesklandoma – būtų, kas nuperka), nei į metalo laužą atiduosi.

„Esame lyg pakabinti: savo lėšomis remontuojame angarus, skraidymo techniką, įrangą, tvarkome aerodromus, bet nežinome, kas bus rytoj, todėl ir patiems daug investuoti, ir juolab rėmėjų rasti sunku. Inventoriaus negalime nei išmainyti, nei parduoti – tik naudotis“, – paaiškina D.Vainienė.

Aviacijos sporto disciplinos – vienos brangiausių. Neturtingai valstybei brangu tokį sportą remti, todėl taip ir išeina: arba kapstykitės patys, arba mirkite. Aviatoriai nesiginčija, kad jų sportas – ne iš pigiųjų, bet jeigu valstybė neįstengia padėti, gal bent galėtų netrukdyti ir pagaliau išspręsti daugiau nei ketvirtį amžiaus kabančius turto klausimus.

E.Urbanavičius primena, kad aviacijos sportas yra remiamas ir valstybei įdomus. Tik jis kur kas stipriau nei kitos sporto šakos susijęs su infrastruktūra, be kurios – nė iš vietos. O infrastruktūra ir jos išlaikymas – ne iš pigiųjų.

Ar Lietuvoje tebereikia plėtoti civilinę aviaciją? „Buvo atsakyta – nėra kam, niekas nenori, nereikia. Bet į šį klausimą turi atsakyti politikai, nes vien sporto, kurio tėra gal kokie 5–10 proc., iš šios srities neištrauksi, tai kompleksinis dalykas. Yra išties įdomių disciplinų, pavyzdžiui, aviamodelių atšaka kosminiai modeliai. Krašto apsaugos ministerijos atstovams siūliau atkreipti dėmesį į apdovanojimų pelnančius jaunuolius ir juos priimti po KAM sparnu“, – prasitaria E.Ur­ba­navičius.

A.Žentelis sutinka, kad aviacijos srityje gryno sporto tėra gal 5 proc., visa kita – sudėtingas ir brangus sraigtas: technikos priežiūros, specialistų rengimo, draudimo ir panašiai, be ko aviacijos apskritai nebūtų. O būdas pinigų prasimanyti ir visą šią sistemą išlaikyti tėra vienas – parduoti savo sportinį meistriškumą.

1933 m. liepos 15 d. S.Darius ir S.Girėnas per 37 val. ir 11 min. lėktuvu „Lituanica“ perskrido Atlantą, bet nepasiekę galutinio tikslo žuvo šiaurės vakarų Lenkijos Soldino apylinkėse. 1935 m. rugpjūčio 21–22 d. Amerikos lietuvis Feliksas Vaitkus lėktuvu „Lituanica II“ iš Niujorko sėkmingai perskrido Atlanto vandenyną. Pergalę aukščiausio lygio akrobatinio skraidymo pasaulio „Grand Prix“ varžybose pasiekė ir Pasaulio taurę 2000-aisiais laimėjo Jurgis Kairys. Naujų kairiukų nespėjo užaugti, nes nebuvo jiems nei kuo, nei iš kur mokytis pakilti.

Toks įrašas galėtų būti paskutiniame Lie­tuvos aviacijos sporto skyriaus puslapyje.

Scanpix nuotr.

Inga NECELIENĖ

Tarptautinio olimpinio komiteto vadovas paskelbė, kad šią vasarą Rio de Žaneire pirmąkart žaidynių istorijoje varžysis atskira pabėgėlių rinktinė, ir taip, jo žodžiais tariant, pasiuntė vilties žinutę visiems panašaus likimo žmonėms. 1948 m. į Londone vykusias žaidynes beldęsi iš agresorių pavergtų šalių pabėgę sportininkai tokios malonės nesulaukė, todėl surengė atskirą savo sporto šventę – Europos pavergtųjų tautų žaidynes.

Rugpjūčio 5-ąją Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos sportinių delegacijų parado pabaigą sudrebins dvi paskiausios eisenos: prieš tradiciškai garsius ir ypač džiugius žaidynių šeimininkų, šįkart brazilų, sveikinimo šūksnius legendinis „Marakana“ stadionas sukils pasižiūrėti į ne tokią gausią, bet neįprastą komandą – pabėgėlių rinktinę, žygiuosiančią paskui olimpinę vėliavą.

Negalėdami kovoti už savo gimtąją šalį, jie atstovaus olimpinėms vertybėms. Ir jaus milijonų tokių pat kaip jie palaikymą.

Ši komanda bus traktuojama kaip ir visos kitos 206 sportininkų delegacijos, bet iš margaspalvės tautine atributika pasipuošusių sportininkų minios jos narius išskirs Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) simbolika: jie vilkės TOK aprangą, glausis po TOK vėliava, o jei iškovos aukščiausios prabos medalį, klausysis Olimpinio himno. Negalėdami kovoti už savo gimtąją šalį, jie atstovaus olimpinėms vertybėms. Ir jaus milijonų tokių pat kaip jie palaikymą.

„Olimpiada – tolerancijos, solidarumo ir taikos metas. TOK nusprendė pakviesti aukšto meistriškumo pabėgėlius sportininkus dalyvauti Rio de Žaneiro žaidynėse. Norime pasiųsti palaikymo bei vilties žinutę visiems pabėgėliams ir atkreipti viso pasaulio dėmesį į šią didžiulę problemą“, – TOK sprendimą paaiškino olimpinio judėjimo vadovas, olimpinis čempionas Thomas Bachas.

Pavergtų, tėvynės ir namų netekusių sportininkų atžvilgiu sporto vadovai ne visada buvo tokie supratingi.

Nenugalėti čempionai

Dukart paeiliui – 1937 ir 1939 m. nenugalėti krepšinio čempionai, arba, kaip tais laikais vadinta, meisteriai, po mūsų tautai skaudžių istorinių perversmų į pirmąsias po karo Šveicarijoje vykusias Senojo žemyno krepšinio pirmenybes nebuvo priimti. Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose glaudęsi lietuviai, tarp kurių būta ir tikrųjų 1939 m. Europos čempionų (Leonas Baltrūnas, Vitalius Norkus, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Pranas Mažeika), bergždžiai beldėsi į Tarptautinės krepšinio federacijos duris.

Po karo buvome naivūs idealistai, manėme, kad viskas grįš į normalias laisvės ribas. Tačiau mūsų viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Kad stovykloje Vokietijoje susibūrusios lietuvių krepšininkų komandos būta ne iš kelmo spirtos, rodė jos rezultatai – rungtynes su pajėgiais amerikiečių kariuomenės žaidėjais dažniausiai laimėdavo mūsiškių pabėgėlių rinktinė.

„Po karo buvome naivūs idealistai, manėme, kad viskas grįš į normalias laisvės ribas. Tačiau mūsų viltims nebuvo lemta išsipildyti – pabėgėlių stovyklose gyvenantiems mūsų žaidėjams Tarptautinė krepšinio federacija ir jos generalinis sekretorius J.Jonesas neleido dalyvauti čempionate. Tada pirmą kartą pajutome pasaulio politinę realybę“, – knygoje „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ šiuos įvykius mena tada aktyviai sportavęs ir su kitais karo pabėgėliais Vokietijoje glaudęsis dabar jau kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Varžytasi ne tik su amerikiečiais. 1948 m. Augsburge per draugiškas rungtynes, to meto masteliais matuojant, lietuvių rinktinė tiesiog nušlavė Vakarų Vokietijos rinktinę (44:25), o per trejus metus sužaidusi 30 rungtynių patyrė vos vieną pralaimėjimą. Vienu tašku nusileista Prancūzijai, į kurią pabėgėliai buvo pakviesti, o tai irgi daug pasako apie šios komandos pajėgumą.

Antra karti piliulė

Iš okupuotos tėvynės ištrūkusiems krepšininkams atstovauti savo šaliai 1946 m. Europos krepšinio čempionate nepavyko, bet 1948 m. Londone laukė dar didesnis sporto įvykis – olimpinės žaidynės. Gal antras bandymas bus sėkmingesnis? Juk tauta nemirė, tik dalis jos žmonių ir žemė buvo pavergta, mūsų šalies Olimpinis komitetas irgi nebuvo panaikintas, vadinasi, iš už geležinės uždangos ištrūkusiems bėgliams teisė dalyvauti žaidynėse turi būti suteikta. Taip manė pabėgėliai idealistai, bet ne TOK vadovybė su prezidentu švedu Johannesu Sigfridu Edstromu priešakyje.

1948-aisiais pabėgėlių stovyklose gyvenę sportininkai susibūrė į Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurios finalinis akordas vyko Niurnberge.

Vis dėlto tais metais Lietuvos vėliava – ir ne naujoji raudona, o trispalvė – suplevėsavo aukštai. Tais pačiais olimpiniais 1948-aisiais pabėgėlių stovyklose gyvenę sportininkai, paraginti Rytų Europos pabėgėlių sporto organizatorių, tarp kurių vieni aktyviausių buvo lietuviai, susibūrė į Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurios finalinis akordas vyko Niurnberge. 18 šalių, tarp kurių buvo ir Estijos, Vengrijos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovakijos sportininkų, daugiau nei dvi savaites kovojo šešių sporto šakų varžybose: futbolo, tinklinio, krepšinio, lengvosios atletikos, teniso ir stalo teniso.

Man ši Pavergtųjų tautų olimpiada tapo sportinės karjeros viršūne, svariausiu mano laimėjimu, kuriuo nepaprastai didžiavausi.

Lietuviams ypač sėkmingas buvo lengvosios atletikos sektorius, nes čia keturis medalius iškovojo V.Adamkus: du aukso (šuolių į tolį ir aukštį sektoriuose) ir tiek pat sidabro (100 m bėgimo ir estafetės 4×100 m). „Turbūt gyvenime nesu taip greitai bėgęs 100 m distancijos, kojos mane pačios nešė į finišą. Pralenkiau vieną varžovą, o bėgdamas paskutinius metrus, tiesiog griūdamas, krūtine pralenkiau ir estą – savo komandai užtikrinau sidabro medalius. Man ši Pavergtųjų tautų olimpiada tapo sportinės karjeros viršūne, svariausiu mano laimėjimu, kuriuo nepaprastai didžiavausi“, – dramatišką 4×100 m estafetės bėgimo finalą, kuriame, be paskutinę 100 m atkarpą įveikusio V.Adamkaus, dar bėgo Juozas Nakutavičius, Vytautas Žemaitis ir būsimojo Prezidento treneris Kaune Vladas Bakūnas, mena šios neįprastos olimpiados čempionas ir sidabro medalininkas.

Pavergtųjų tautų olimpiada buvo pirma ir paskutinė. Komandinėje lengvosios atletikos įskaitoje nugalėjo latviai, antri liko lietuviai. Rezultatai galėjo būti geresni, bet pabėgėlių stovyklose sportininkai, kaip ir V.Adamkus, gyveno pusbadžiu, mito skurdžiai – dažną dieną vien vandenyje virtomis kruopomis be jokių pagardų.

Šių dienų pabėgėliai

TOK į būsimąją Rio de Žaneiro pabėgėlių rinktinę atrinko 43 vilčių teikiančius aukšto lygio sportininkus. Galutinė jų komanda bus žinoma birželį, o iki to laiko, motyvuodama nenoru trukdyti kandidatams rengtis įvykdyti olimpinius normatyvus, TOK detalių apie ją neteiks. Išskyrus tris sportininkus, kurie jau peržengė olimpinės atrankos barjerą ir atitiko visus keliamus reikalavimus, kurių vienas pagrindinių – būti Jungtinių Tautų patvirtintam karo pabėgėliu.

Šie trys vietą pabėgėlių delegacijos eisenoje jau užsitikrinę žinomieji – tekvondo kovose dalyvausianti iranietė Raheleh Asemani, dziudo kovotojas Popole‘is Misenga iš Kongo ir Vokietijoje besitreniruojanti plaukikė Yusra Mardini iš Sirijos. Abi merginos yra TOK stipendininkės.

Kai mergina tamsoje pamatė valties dugne besikaupiantį vandenį, baimė susuko vidurius, bet neatėmė šalto proto.

Belgijoje gyvenanti ir paštininke dirbanti R.Asemani sausį iš Stambule vykusios tekvondo olimpinės atrankos įstengė ir pati sau išsisiųsti brangų laišką – kelialapį į Rio. P.Misenga kartu su tautiete dziudo meistre Yolande Mabika į Braziliją iš Kongo atvyko prieš trejus metus ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio. O bėglę iš gimtojo Damasko 17-metę Y.Mardini jos sporto šaka kartą jau išgelbėjo.

Bandymas žmonių perpildyta pripučiama valtimi įveikti pabėgėlių kapinėmis vadinamą Viduržemio jūros kelią Graikijos Lesbo salos link vos netapo lemtingas. Kai mergina tamsoje pamatė valties dugne besikaupiantį vandenį, baimė susuko vidurius, bet neatėmė šalto proto. Nelaimėliai išmetė visą turėtą mantą į jūrą, bet jų laivelis ir toliau sparčiai grimzdo žemyn – svorio vis tiek buvo per daug. Tada Y.Mardini kartu su seserimi ir keliais kitais plaukti mokančiais bėgliais šoko į šaltą jūrą ir tris valandas plaukė iki Lesbo salos – tūkstančių panašaus likimo žmonių vilties taško pradėti geresnį gyvenimą kitur.

Galbūt pabėgėlių stovyklose tarp milijonų atvykėlių tokių kaip Yusra yra ir daugiau. „Bet ne tai esmė. Svarbiausia, kad tokius sportininkus kaip ji palaikys milijonai pabėgėlių“, – pabrėžė Vokietijos olimpinio komiteto atstovas Michaelis Schirpas.

Ar pabėgėliams bus taikomi kokie nors specialūs olimpiniai barjerai, ar jų sąskaita galėtų apmažėti kitų šalių sportinės delegacijos – šito TOK atstovai neatskleidžia.

Rio žygiuosianti pabėgėlių rinktinė tikriausiai nebus gausi – kalbama apie 5–10 sportininkų. Laiko iki žaidynių nėra daug – nepilnas pusmetis, tad ir galimybių per likusias atrankas į jas patekti ne per daugiausia. Ar pabėgėliams bus taikomi kokie nors specialūs olimpiniai barjerai, ar jų sąskaita galėtų apmažėti kitų šalių sportinės delegacijos – šito TOK atstovai neatskleidžia ir prašo laukti birželio, kai bus sukomplektuota ir paskelbta galutinė jų rinktinė.

„Tai greičiau politinis gestas, parodantis, kad TOK supranta kilusią pabėgėlių krizę ir sunkią bėglių padėtį. TOK siekia, kad pabėgėliai, kaip sportininkai, nebūtų nuskriausti, – užtenka to, kad jie kaip žmonės yra nuskriausti ir priversti bėgti“, – sako buvęs ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas

Tikros ir jungtinės komandos

Precedentų, kai sportininkai žaidynėse dalyvavo su TOK vėliava, būta ne vieno. 1949 m. Vokietiją padalijus į Rytų ir Vakarų, abiejų šalių sportininkai 1956–1964 m., po trejas olimpines žiemos ir vasaros žaidynes, kovojo kaip vienos tautos atstovai. Nepaisant ideologinės prarajos, visi kartu žygiavo paskui olimpinę vėliavą, o nugalėtojai klausėsi dabartinio Europos Sąjungos himno – Ludwigo van Beethoveno „Odės džiaugsmui“.

Daug olimpinių vėliavų plevėsavo Vakarų valstybių boikotuotose 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse. Šalių vyriausybėms nepritariant SSRS vykdomam karui Afganistane, demokratinių valstybių sportininkams buvo leista patiems apsispręsti, dalyvauti Maskvoje rengiamoje olimpiadoje ar ne. Dešimties šalių – Airijos, Australijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Šveicarijos sportininkai 1980 m. Maskvoje glaudėsi po TOK vėliava. O aukso medalių laimėtojų, tarp jų ir dabartinio Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos prezidento Sebastiano Coe, garbei tuometėje SSRS sostinėje skambėjo Olimpinis himnas.

Ką daryti, kai šalies komandinės sporto šakos atstovai iškovoja teisę dalyvauti olimpinėse batalijose, bet tos valstybės tiesiog ima ir nebelieka? Tokį rebusą prieš 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes teko spręsti ir tuomečiam TOK prezidentui Juanui Antonio Samaranchui, kai SSRS nebeliko, o dauguma tradiciškai galingų žaidybinių sporto šakų jos rinktinių turėjo teisę startuoti olimpiadoje.

1992 m. buvusių SSRS respublikų krepšininkai, išskyrus lietuvius, kurie į Barseloną prasibrovė per papildomą atranką, buvo susibūrę į vadinamąją jungtinę komandą (angl. „Unified Team“, arba tiesiog CIS, – nepriklausomų šalių sandraugą, „Commonwealth of Independent States“).

„Ant kiekvienos šios jungtinės komandos nario sportinių marškinėlių rankovės buvo prisiūta jo šalies vėliava – Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir panašiai. Taip tuometis Rusijos vadovas Borisas Jelcinas buvo sutaręs su TOK prezidentu – kad jungtinė komanda dalyvaus su savo šalių vėliavų antsiuvais“, – paaiškina A.Poviliūnas, pirmasis jaunos atkurtos valstybės Tautinio olimpinio komiteto vadovas ir itin emocingų rungtynių su istorine jungtine komanda liudininkas.

Jis papasakoja krepšininkų rungtynių dėl bronzos medalio epizodą, iliustruojantį, ką tada šie antsiuvai reiškė. „Jungtinėje komandoje žaidė du latviai, nes ne visi pasielgė taip pilietiškai kaip Lietuvos sportininkai, kurie iškart po nepriklausomybės atkūrimo pasitraukė ir SSRS rinktinių. Vienam latviui metant baudos metimus šalia manęs sėdintis Latvijos olimpinės delegacijos narys atsistojo ir iš visų plaučių latviškai suriko, ką lietuviškai būtų galima išversti taip: „Kad tau rankos nudžiūtų!“ Ir latvis abi baudas prametė. Toks buvo daugelio arenoje sėdinčiųjų noras, kad nugalėtume mes.“

Pabėgėliai, emigrantai, pargrįžėliai

Jeigu ne 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, 1992 m. vasarį vykusiose Albervilio žiemos ir tų pačių metų liepą Barselonoje surengtose vasaros žaidynėse mūsų sportininkai kartu su latviais ir estais taip pat būtų žygiavę paskui TOK vėliavą. Tokie tuomečio TOK prezidento J.A.Samarancho priimto sprendimo atgarsiai iš SSRS pasitraukusių, bet TOK pripažinimo jau trečius metus tebelaukusių Baltijos šalių olimpinių komitetų atstovus 1991-aisiais pasiekė iš Tokijo, kuriame vyko TOK sesija. „Dar neoficialiai, bet išgirdome pažadą, kad mūsų sportininkams dėl politinių įvykių nebus leista nukentėti“, – pasakoja A.Poviliūnas.

Mėgstama kartoti, kad ten, kur sportas, politikai ne vieta. Bet šioje srityje politikos apstu. Netgi šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius Pierre‘as de Coubertinas jas atkūrė tikėdamasis, kad XIX a. pabaigoje sportas sugebės pagerinti santykius tarp valstybių ir kurti taikingesnį pasaulį. Žaidynių boikotai, sporto arena kaip politinių santykių aiškinimosi vieta, nenugalimos, dvasia ir kūnu tvirtos tautos kūrimas, žaidynių rengėjų varžytuvės ir noras pasipuikuoti prieš kitus – argi tai ne politika? O pastaroji TOK deklaracija su Rio žygiuosiančia iš penkių ar dešimties pabėgėlių sudaryta komanda šiek tiek nepanaši į viešųjų ryšių akciją ir politiką?

Universaliausios kalbos rinkimuose sportas užimtų vieną pirmųjų vietų. Ką žmonėms per dienas didžiulėse pabėgėlių stovyklose veikti? V.Adamkus prisipažįsta, kad laiko turėdavęs daug, taigi daug ir bėgiodavęs. Nežinomybės persmelktai kasdienybei praskaidrinti tinka bet koks sportas: ramesniam laisvalaikiui – šaškės, šachmatai, didesnei kompanijai susirinkus – krepšinis, futbolas, kiti žaidimai.

Tokiomis sąlygomis žmonės linkę burtis ir kažką bendrai veikti. Sportas – viena universalesnių veiklų. Stovykloms ištuštėjus, bėgliams pasklidus po platųjį pasaulį, jame apsipratus ir pabandžius įsitvirtinti sugalvojamas pretekstas vėl susitikti ir kartu kažką nuveikti.

Taip suprimityvintai galima paaiškinti Pasaulio lietuvių sporto žaidynių gimimą. 1978 m. vasarą maždaug tūkstantis lietuvių iš Kanados, JAV, Argentinos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų šalių susirinko į Torontą išbandyti jėgų daugiau kaip dešimtyje sporto šakų varžybų. Ne vienas šio pirmojo ir vėlesnių pasaulio lietuvių susitikimų dalyvių sportavo ir pabėgėlių stovyklose.

Trečiąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, kurios 1988 m. vyko Australijoje, puikiai mena ir A.Poviliūnas – į tolimąją Adelaidę, šiek tiek sušvelnėjus politiniam klimatui, vyko ir grupelė sportininkų iš SSRS. „Australijoje jau buvo išties viso pasaulio lietuvių pirmasis susibūrimas, nes nei 1978 m. Toronte, nei antrose žaidynėse 1983 m. Čikagoje sportininkų iš SSRS nebuvo“, – sako į Australiją vykusios sportininkų delegacijos vadovas A.Poviliūnas.

Kitąmet Kaune bus surengtos jau dešimtosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. „Per Adelaidę – visada į Lietuvą“, – būsimojo pranešimo tema prabyla A.Poviliūnas, kalbėdamas apie pagrindinį šių išskirtinių žaidynių principą, kad viso pasaulio lietuviai (juolab dabar jau nauja emigrantų karta pasklido po pasaulį) bent savaitei ar dviem sugrįžtų į Lietuvą. Kol nebuvo įmanoma išsibarsčiusiai tautai rinktis gimtinėn, žaidynės vykdavo kitur.

Tokiu pat principu – sukviesti tautiečius ir visiems kartu pasportuoti – vyksta makabiados, dar vienos po pasaulį išbarstytos tautos sporto žaidynės. Pasak A.Poviliūno, žydų makabiados – grandiozinis renginys, per kurį vien sportininkų iš JAV delegacija užima visą 400 m ilgio stadiono ratą.

Kai 1949 m. V.Adamkus transportiniu karo laivu emigravo į JAV, su savimi pasiėmė tik nedidelį lagaminėlį, kuriame, be iškovotų pabėgėlių olimpiados apdovanojimų, buvo keletas drabužių, diskas, futbolo batai ir startukai. Niujorko uosto bagažo tikrintojai, pamatę lagamino turinį, tik nusišypsojo

"Shutterstock" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Ambicijos, nesutarimai, nutrūkusios derybos, tikėtinas karinis konfliktas ir skilimas – šie pastaruoju metu prieš daugelio valią jau kasdieniais tapę žodžiai neaplenks ir Europos klubinio krepšinio. 15 metų trukusios paliaubos byra, o Senojo žemyno krepšinio klubams vis mąžta laiko apsispręsti, kuriuo keliu sukti. Į kuriamą Čempionų lygą eisi – su nežinomybe ir prasta ankstesne patirtimi susidursi, Eurolygai ar Europos taurei lojalumą parodysi – savai krepšinio federacijai lyg rakštis vienoj vietoj styrosi. Kur pasukti?

Ano 2001-aisiais patirto pralaimėjimo, kuris vos po vieno sezono pasibaigė abiejų lygų susijungimu ir visišku ambicingosios Suprolygos žlugimu, Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) nepamiršo ir Europos krepšinio lygų sąjungai (ULEB) neatleido. Nugvelbusi iš FIBA panosės Eurolygos pavadinimą, teisę rengti stipriausią klubinį čempionatą ir antrą pagal pajėgumą Europos taurės turnyrą, vargu ar ULEB galėjo tikėtis nuoširdžios ir amžinos draugystės su FIBA.

FIBA, viršesnei sporto organizacijai, Europoje beliko tenkintis trečiu pagal pajėgumą krepšinio turnyru – Iššūkio taurės rengimu, bet ir į jį be įspėjimo buvo pasikėsinta.

Po 2001 m. Miunchene tarp FIBA ir ULEB įtvirtintų paliaubų pirmosios žiežirbos tarp abiejų krepšinio organizacijų plykstelėjo 2007-aisiais, kai ULEB nusprendė išplėsti Europos taurės dalyvių skaičių iki 54. Stipresnėms komandoms perėjus į ULEB turnyrą, FIBA rengiamo čempionato prestižas dar labiau smuko.

Kur susijungė, ten ir išsiskirs

Šįkart FIBA nusprendė Europos krepšinio pamatus sujudinti iš kito flango – imtis nacionalinių rinktinių reikalų, kuriuos tvarko jai pavaldžios šalių krepšinio federacijos. Jau kitąmet atranka į 2019 m. pasaulio čempionatą vyks naujoviškai – žaisti atrankos mačų rinktinės turės susitikti ir klubinio sezono metu, iš viso per dvejus metus tam turės būti numatyti vadinamieji šeši langai.

Prieš tokį sumanymą piestu stojo ne tik Eurolyga, kitų stiprių krepšinio turnyrų organizatoriai, bet ir Šiaurės Amerikos krepšinio lyga (NBA), o su ja FIBA vadovams vargu ar iš viso pavyks susitarti. Ir kas galėtų paneigti, jog NBA, savarankiškos ir kur kas turtingesnės bei galingesnės nei pati FIBA, pavyzdys nebuvo pirminis akstinas kažką kuo skubiau keisti, kad būtų pažabota kasmet vis didėjanti ULEB galia. Beliko šį ketinimą įvilkti į gražius sportinius drabužius.

Nuo kitų metų dėl olimpinių kelialapių bus kovojama tik pasaulio čempionatuose, o kas ketverius metus vyksiančios Senojo žemyno krepšinio batalijos tebus mūšis dėl garbės. Taip buvo suduotas dar vienas smūgis Europos krepšinio vadovams. Taigi jau aišku, kad pernai Lietuvos krepšininkų Europos čempionate pelnytas sidabras, sykiu atvėręs duris į olimpines žaidynes, buvo paskutinė tokia galimybė. Ją FIBA nuo kito olimpinio atrankos ciklo tiesiog atima.

Kuo dar neįtiko ULEB? Tuo, kad trečius metus į FIBA sąskaitą nemoka sutarto 400 tūkst. eurų metinio mokesčio, o abu ULEB rengiami krepšinio turnyrai – tikras chaosas, nes esą kas sezoną komandoms vis kitaip dalijamos vietos juose, dėl to, FIBA atstovų įsitikinimu, į Europos krepšinį pirmiausia reikia grąžinti sportinį principą ir harmoniją.

Iš pradžių buvo skelbiama, kad naujasis FIBA projektas – suprantama, harmoningas ir nepažeidžiantis jokių principų – bus pristatytas šių metų gegužę, bet pamačiusi sparčius Eurolygos žingsnius nusprendė nesnausti ir FIBA. Taigi jau šį pirmadienį, vasario 8-ąją, Miunchene bus pasirašyti naujosios FIBA Čempionų lygos steigimo dokumentai. Tame pačiame Miunchene, kuriame 2001 m. FIBA buvo priversta kapituliuoti ir suraityti parašus ant susitaikymo su Eurolyga dokumentų.

„Kiek yra tekę bendrauti su klubais, kurių vadovai nepasikeitė nuo ano Europos klubinio krepšinio skilimo prieš 15 metų, visi mato lygiai tą patį – vandens drumstimas ir jokio konkretumo. Netgi yra keletas tų pačių žmonių, kurie dirbo ir prie Suprolygos turnyro, ir prie dabartinio Čempionų lygos“, – kolegų pastebėjimais dalijasi „Žalgirio“ klubo direktorius Paulius Motiejūnas.

Kur du pešasi, turėtų laimėti trečias

ULEB pareiškus, kad nuo kito sezono bus stiprinamas pajėgiausias klubinio krepšinio Eurolygos turnyras ir jame žais ne dabartinės 24, o tik 16 komandų, pasigirdo nepatenkintų balsų, kad taip kuriama išrinktųjų lyga, į kurią patekti beveik neįmanoma. Teisybės čia yra: joje dešimt metų žais visada tas pats dėl vietos nebesijaudinsiantis vienuoliktukas, apdovanotas ilgalaikėmis A licencijomis ir solidžiomis kasmetėmis piniginėmis injekcijomis. Nors likusios penkios komandos keisis, belieka mažai sportinio principo.

„Stabili vieta, žinomi varžovai, finansinė lygos parama – matome tik pliusus. Nors padėtis nesikeis ir turbūt turėsime vieną mažiausių biudžetų Eurolygoje, pas mus atvažiuos 15 stipriausių Europos komandų. Finansinė nauda susidės iš dviejų dalių: pirmiausia atvykus stipriems varžovams parduosime daugiau bilietų, antra, gausime tiesioginę paramą iš Eurolygos – ji turėtų padidėti daugiau nei trečdaliu“, – naujos ilgalaikės sutarties naudą komentuoja P.Motiejūnas.

Klaipėdos „Neptūno“ direktorius Osvaldas Kurauskas įsitikinęs, kad tokios komandos kaip „Žalgiris“ ir yra tas trečiasis, kuris dviem tarpusavyje susipešus laimi. „Pasirašydamas dešimties metų sutartį po 3,6 mln. eurų kasmet „Žalgiris“ Eurolygą jau laimėjo. Tai labai patrauklios sąlygos. Gal ir kiti mūsų klubai gaus galimybę pasirašyti ilgesnes sutartis geresnėmis sąlygomis – su ULEB Europos taurės ar FIBA turnyro rengėjais“, – viliasi O.Kurauskas.

Uostamiesčio krepšinio ekipos direktorius šiame mūšyje įžvelgia ir daugiau potencialių laimėtojų. Visų pirma – pačių klubų, į kuriuos tiek viena, tiek kita lyga atsigręžė ir panoro išklausyti. ULEB rengiamas Europos taurės turnyras jau seniai prašėsi būti atnaujinamas, todėl Eurolyga, nelaukdama, kol komandos ims bėgti pas konkurentus, pristatė nuo kito sezono gerokai patrauklesnę Europos taurę: susitraukus Eurolygai joje bus ir galingesnių varžovų, ir finansinės paskatos, nes iki šiol piniginiu požiūriu dalyvavimas šiame turnyre tebuvo klubų prestižo reikalas.

Paankstinta ir burtų traukimo ceremonija – dabar Europos taurės burtai bus traukiami kartu su Eurolyga vasarą, o ne rudenį kaip anksčiau. „Labai svarbu klubams, rėmėjams, abonentus ketinantiems įsigyti sirgaliams žinoti, su kuo komanda žais, kiek bus rungtynių“, – dar vieną pranašumą įžvelgia O.Kurauskas.

Jo manymu, Eurolyga mažiau kalba ir daugiau daro: pasakė, kad keisis, tobulės – rado naują rėmėją, kuriuo tapo JAV draudimo ir reklamos kompanija IMG, pasirašė dešimties metų 872 mln. eurų sutartį, iš kurių Eurolygos klubams per dešimtmetį bus atseikėta 360 mln. eurų, ir atskleistas kortas padėjo klubams svarstyti ant stalo. O FIBA apie generalinį rėmėją jau daugiau nei metus tik kalba.

Kitas pliusas – kuo daugiau aukšto lygio turnyrų, tuo daugiau mūsų šalies klubų galės vienuose ar kituose dalyvauti. Juk ir FIBA šneka ne apie vieną, o apie du čempionatus: jų įsitikinimu, Eurolygą numarinsiančią Čempionų lygą ir antrą turnyrą, kuriame kovos menkesnio pajėgumo ir iš pirmojo iškritusios komandos.

Kas galėtų paneigti, kad prie įdomaus, intriguojančio šiųmečio LKL čempionato tam tikra prasme neprisidėjo FIBA, kurios rengiamose Iššūkio taurės varžybose sėkmingai dalyvauja trys Lietuvos ekipos – Utenos „Juventus“, Pasvalio „Pieno žvaigždės“ ir pasirodymą jau baigę „Šiauliai“.

Medžioklė įgauna pagreitį

Visai netrukus FIBA turės atskleisti turimą amuniciją, nes tuščiai žvanginamais ginklais komandas iš Eurolygos bus sunku išvilioti. Nors iki šiol naujosios FIBA krepšinio lygos vizija gaubiama tirštos miglos skraiste, vasario 8-ąją į Miuncheną vyksiantys kviestiniai svečiai, tarp kurių bus ir Klaipėdos „Neptūno“, ir greičiausiai Vilniaus „Lietuvos ryto“ atstovų, tikisi išgirsti daugiau aiškumo.

Ar pagaliau bus pristatytas mistinis generalinis rėmėjas, kurio kasmet investuosimos sumos jau paskelbtos, o štai jis pats – dar nerastas? Kokia rengimo sistema bus pasirinkta, ar žinomos bent kelios šioje lygoje dalyvausiančios komandos, koks prizų fondas, finansinės dalyvavimo sąlygos – ties visais šiais klausimais kol kas styro klaustukai.

Miunchene bus ir daugiau lietuvių: FIBA pavaldžios Lietuvos krepšinio federacijos (LKF), Lietuvos krepšinio lygos atstovų. LKF jau rekomendavo mūsų klubams apsvarstyti galimybę dalyvauti FIBA turnyre.

„Labai svarbu, kas kokioje šalyje rengia nacionalinius čempionatus – krepšinio federacija ar, kaip mūsų atveju, atskira struktūra. Jeigu atskira organizacija, tada federacija gali teikti tik siūlymą apsvarstyti galimybę dalyvauti FIBA turnyre. Jeigu nacionalines pirmenybes rengia pati krepšinio federacija, kaip yra Prancūzijoje, jiems galima nurodyti, kokiame turnyre dalyvauti“, – paaiškina O.Kurauskas.

O paklaustas, kaip šis FIBA nurodymas susijęs su harmonija Europos krepšinyje ir sportiniais principais, atsako: „Ten, kur vyksta karas, gražių dalykų nebūna.“

Po 2000–2001 m. sezono į viršų taures kėlė dvi stipriausiais Senojo žemyno klubais save vadinusios ekipos. Tuometis Bolonijos „Kinder“ po karštos net penkerių rungtynių finalo serijos įveikė du lietuvius savo gretose turėjusią „Tau Ceramica“ komandą ir tapo pirmaisiais naujosios Eurolygos čempionais, o Tel Avivo „Maccabi“ Suprolygos čempionų vardams užsitikrinti pakako vieno finalinio mačo, kuriame jie įveikė Atėnų „Panathinaikos“. Tikėtina, kad kitąmet panaši istorija pasikartos. Ar ilgai išsiteks du čempionai vienoje Europoje?

Eurolygos klubai – iš dalies neliečiami

„Žalgirio“ krepšinio klubo direktorius Paulius Motiejūnas

Kai žinai, ko nori, mažiau mėtaisi. Sunku suprasti, kam naudinga tokia situacija ir kur ji nuves, nes krepšiniui ji visiškai nenaudinga. 15 metų gyvuojanti Eurolyga kasmet iki 10 proc. didina pajamas. FIBA nesėkmingai rengė trečiąjį pagal pajėgumą čempionatą, todėl Europos taurės turnyras automatiškai kilo aukščiau.

Mūsų akimis, tai daugiau FIBA galios parodymas ir noras labiau kontroliuoti krepšinį – ne tik rinktines, federacijas, kas yra normalu, bet dabar rankos tiesiamos ir į klubinį krepšinį. Tik šioje srityje nei sėkmingos patirties jie turi, nei didelės finansinės naudos galėtų tikėtis, nei gražios perspektyvos, kad būtų verta eikvoti energiją ir pinigus. Todėl sunku suprasti, kokiam tikslui norima į klubinį krepšinį lįsti.

Krepšinis niekada nebus toks pelningas kaip futbolas. Jeigu čia kyšotų verslo interesai, būtų aišku, kad dėl didelių pinigų sumų konkuruoja dvi struktūros, bet FIBA tiek pinigų neturi – neturi nei rėmėjo, nei aiškios vizijos, kaip sumanytą projektą įgyvendins.

Turbūt pagrindinė naujos lygos steigimo priežastis – naujasis FIBA projektas, pagal kurį kaip futbole atsiras vadinamieji langai rinktinėms susitikti ir žaisti, taigi vidury sezoninio krepšinio komandos turės atiduoti žaidėjus nacionalinėms rinktinėms. Kadangi Eurolygos klubai to nesutiko daryti, užuot ieškojusi kompromiso, FIBA sugalvojo telkti į Eurolygą nepatenkančius klubus ir juos tarpusavyje kiršinti.

Laimėtojų čia nebus. Bus daug sumaišties, grasinimų, destrukcijos, nestabilumo eskalavimo, neaiškumo – krepšinio sirgaliams, federacijoms. Jau dabar FIBA grasina, kad jų organizuojamam turnyrui pasirinkti bus daroma įtaka per šalių krepšinio federacijas. Tie klubai, kurie pasirašę ilgalaikes sutartis su Eurolyga, iš dalies yra neliečiami, tad tikėtina, per nacionalines federacijas nebebus gąsdinami. Bet gyvename teisinėje valstybėje, ES, o pagal ES teisę juridinis vienetas, toks kaip federacija ar ta pati FIBA, negali liepti klubams žaisti tam tikrame turnyre.

Bus panaši padėtis kaip prieš 15 metų. Vieni eis į vieną, kiti į kitą pusę, abi lygos kažkaip gyvuos. Tie, kurie neišsigąs grasinimų, liks su Eurolyga ir Europos taure, o tos šalys ir klubai, kurie supyks, pasijus už borto ar patikės naujuoju projektu, eis į kitą pusę. Klausimas, kiek vieni ir kiti surinks komandų, kokio jos bus lygio ir kiek laiko dvi lygos gyvuos.

A. Pliadžio nuotr.

Inga NECELIENĖ

Jų ginklas, draugas ir priešas – liežuvis. Jų nėra daug, nes jokie universitetai nerengia, todėl visi sporto komentatoriai – kažkiek savamoksliai. Norėtum išsiaiškinti menką sportinę detalę, bet ar esi pasirengęs, kad artimiausias dvi valandas kitų temų nebus? Juk prisiliesi prie pomėgio, aistros, ne vienam šios profesijos atstovui pereinančios į lengvesnio ar sunkesnio laipsnio maniją ar pamišimą.

„Gyvenu su savo sporto šaka kiekvieną die­ną, todėl apie daugumą žaidėjų ga­lėčiau kalbėti ilgai, ištisas valandas vardyti komandų sudėtis. Mėgs­tamos komandos ar žaidėjo neturiu, kita vertus, ir taip aišku, kas yra Ronaldo ar Messi. Futbolo ka­muolys ir žaidėjai man kasdien vis įdomesni nei prekės ženklas ant jų marškinėlių“, – įprasta grei­takalbe beria daugiau nei 20 metų komentatoriumi dirbantis Nerijus Kesminas.

„Laba diena, gerbiami sporto mėgėjai“, – daž­niausiai tokiais žodžiais transliacijas iš sporto salių ir aikštynų pradėdavo Virgilijus Mun­drys, Algis Matulevičius, Vladas Janiūnas ar Kostas Kynas.

Pavyzdinė dikcija, taisyklingas vadovėlinis kir­čiavimas, nepriekaištinga kalba, nepriklauso­mai nuo to, ar įvykiai klostydavosi žaibiškai ir žodžius tekdavo berti greitakalbe, ar pasakojimas plaukdavo tolygiai tarsi srauni upelė, – to­kia būdavo girdima senosios kartos komenta­torių vizitinė kortelė. Ir televizijos, ir radijo spor­to transliacijų būdavo daug, o sporto ko­mentatorių – palyginti mažai, todėl atpažinti, kas pasakos apie rungtynes, kalbins sportininką ar trenerį, klausytojams pakakdavo ir trumpo komentatoriaus pasisveikinimo.

Dabartiniai komentatorius išskiriantys štam­pai, V.Mundrio nuomone, šiek tiek kitokie. Kalba, kaip ir iš kompiuterio reikia nereikia skaitoma statistika, – štampuota: jei futboli­ninkai laimėjo keliais įvarčiais ar krepšininkai dešimčia taškų, tai būtinai sutriuškino, nors yra daug kitokių žodžių. Ir suvis jis nesutinka su iš rusų pasiskolinto „nusileido“ vartojimu, kuris beveik visiškai išstūmė puikų žodį „pralošė“. „Jeigu Paksas nusileido Kairiui, tai aš norėčiau patikslinimo – šiam ant lėktuvo uodegos ar spar­no nusileido?“ – ironiškai klausia ilgametis sporto komentatorius.

Šią vasarą laukia du svarbūs sporto renginiai: birželį – Europos futbolo čempionatas, rugp­jūtį – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Mes vėl juos girdėsime nuo ryto iki vakaro (per žaidynes – ir naktį), o paskui aptarinėsime, ką kuris sakė, galbūt perlenkė lazdą norėdamas kuo vaizdingiau pakalbėti, susipainiojo ar nusišne­­kėjo. Vie­na vertus, neklysta tik tas, kuris ne­­dirba, kita ver­­tus, vadinasi, mums ne vis vien, kas ir ką šne­ka.

Anų dienų laikmenos ir taktikos

Kovo 1-ąją XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio spor­to „balsas“ V.Mundrys šventė 80-metį, o ko­vo 2-ąją dvidešimtmečiu mažesnę sukaktį, 60-metį, minėjo „Sporto“ laikraštis, kuris kartu su sovietinės okupacijos metų sportininkais ir jų garsiomis pergalėmis irgi išgyveno tikrą pa­ki­limą. Kaip šios datos susijusios?

Sporto komentatoriumi, nacionalinės te­le­vi­­zijos ir Lietuvos radijo sporto skyriaus vedėju ta­­pęs V.Mundrys savo karjerą pradėjo nuo „Spor­­to“ laikraščio, kuriame nuo 1956-ųjų dau­­­giau nei dešimtmetį dirbo korektoriumi.

V.Janiūno kelias komentatoriaus mikrofono link vingiavo per krepšinio salę: prieš išdrįsdamas kitiems bandyti pasakoti, ką mato krepšinio aikštelėje, jis 16 metų pats žaidė krepšinį, tiek pat metų treniravo kitus ir vėliau tokį pat 16 metų ciklą buvo sporto komentatorius.

Atidumas, pastabumas ir gera atmintis – pa­grin­­dinės gero korektoriaus savybės, vėliau V.Mun­­driui pravertusios ir sėdus prie komenta­­toriaus mikrofono.

„Turėjau tokį storą mokyklinį sąsiuvinį, ku­rio du atversti puslapiai būdavo skiriami vienai komandai – ten susirašydavau komandų sudėtis, rungtynių rezultatus, jeigu tai futbolas, kas ir kurią minutę mušė įvarčius, kas geltonų kortelių užsidirbo. Viskas tilpdavo į du sąsiuvinio puslapius, koncentruotai, vienoje vietoje ir vi­sada būdavo po ranka“, – apie ano laikmečio „kom­­piuterius“ ir „laikmenas“ pasakoja V.Mun­­­drys.

Pasėdėti prie šios informacijos tekdavo ne­mažai – ją pašnekovas daugiausia rankiodavo iš prieinamos to meto spaudos: „Sovetskij sport“ laikraščio, lenkų, čekų leidinių. O bene dau­giausia sužinodavo iš tiesioginių pokalbių su žaidėjais ir treneriais.

Nešiodavosi V.Mundrys atskirą pluoštą po­pierių, kuriuose būdavo surašytos įvairios detalės ir iš pirmo žvilgsnio gal nelabai aktualios smulkmenos. Surasti gerą faktą, išlaukti tinkamo momento ir pateikti jį vietoje ir laiku – štai čia atsiskleisdavo tikrasis meistriškumas.

Kaip iliustraciją V.Mundrys mini stipria ran­ka garsėjusį Šiaulių „Tauro“ rankinio ko­man­dos žaidėją Valdą Sadaunyką, prie kurio pa­var­dės jo de­talių įrašuose puikavosi toks skai­čius – 72 metrai, arba kone per visą futbolo aikš­tę, švystelėtas rankinio kamuolys. Ir štai LRT rankinio taurės su Kauno „Granitu“ pirmo­jo kėlinio pabaiga. Vienu įvarčiu pirmauja kau­niečiai, bet likus ke­lioms sekundėms iki pertrau­kos praranda ka­muolį. Jį pasičiupęs V.Sa­dau­nykas sviedžia nuo savo vartų aikštelės į priešininkų komandos vartus, pataiko ir išlygina rezultatą.

„Visi nustebę, kad pataikė įvartį iš gal 35 me­trų atstumo, o mums nenuostabu, nes jis per tre­niruotes meta ir 72 metrus, tai kas jam reiškia tie 35 metrai, – mintimis sugrįžęs į matytą epizodą jį vėl pakomentuoja V.Mundrys ir priduria: – Štai tokia detalė, paminėta tinkamoje vietoje, visai kitaip sužaidžia. Panašių detalių ir smulkmenų, kurios laukdavo savo valandos, turėjau gerą pluoštą – nemažai jų taip ir liko nepanaudotos.“

Ar iš dabartinių komentatorių tokių detalių pasigenda? Dabar, pasak pašnekovo, prasidėjus rungtynėms vyrai atsiverčia kompiuterį, ir kaip ten surašyta, taip pusę kėlinio papunkčiui ir vardija. Išlaukti momento retas kuris moka.

Antros kategorijos sporto mėgėjai

Olimpinės žaidynės – didžiulis įvykis ne tik sportininkams, rengėjams, bet ir komentatoriams. Oficialus šių metų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių  transliuotojas Lietuvoje – švedų bendrovei „Modern Times Group“ priklausantis skaitmeninės ir palydovinės televizijos operatorius „Viasat“.

Šio operatoriaus sporto komentatorių kuratorius Romanas Buršteinas patikina, kad dirbama pagal patarlę „ruošk roges vasarą, o ratus žie­mą“ ir žaidynėms jau rengiamasi. Pašne­ko­vas, kuris anksčiau ir pats nevengė futbolo ko­men­tatoriaus darbo, bet dabar dažniau transliacijas dėlioja kitiems, sako, kad sporto komentatoriai su būsimu olimpiniu vasaros darbymečiu jau susipažinę. Principas toks: komentatoriai pasiskirsto po 5–10 sporto šakų, kurias išmano ar labiau pasigilinę  galėtų komentuoti, ir ruošiasi. Vienos sporto šakos varžyboms ko­men­tuoti bus pasirengę bent du žmonės – taip siekiama apsidrausti nuo galimų netikėtumų.

„Bandysime verstis su tais komentatoriais, ku­riuos turime, bet jiems į pagalbą kviesime įvairių sporto šakų specialistų. Su aiškias taisykles turinčiomis, komandinėmis, kitomis pas mus populiariomis sporto šakomis paprasčiau, sunkiau su tomis, kurios mūsų šalyje mažiau žinomos. Bet turime ir tokių sporto šakų, kaip gimnastika, kurios vertinimo principas gana subjektyvus, specialistų ir mėgėjų“, – pasakoja R.Burš­teinas.

Vien per „Viasat Sport Baltic“ kanalą visas 17 vasaros olimpinių žaidynių dienų numatyta transliacijų iš Rio de Žaneiro nuo 15 val. dienos iki 8 val. ryto. Rimtą 17 dienų po 17 valandų televizinį transliacijų maratoną turės atlaikyti ir sporto komentatoriai. Užduotis pasunkėja žinant, kad vasarą tarp Brazilijos ir Lie­tu­vos laiko skirtumas – 6 valandos, taigi daug transliacijų vyks naktį.

„Visas 17 dienų nieko papildomo neplanuoti, tik darbas ir tinkamas poilsis“, – kaip ko­men­tatoriams net ir per naktines transliacijas ne­prarasti geros formos ir koncentracijos, paaiškina R.Buršteinas.

Iki 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių li­kus keleriems metams iš Lietuvos buvo atrinkti du komentatoriai: buvęs Kauno „Žalgirio“ ka­pitonas, o vėliau sporto komentatorius Pe­t­ras Buzelis turėjo kalbėti iš krepšinio, o V.Mun­drys – iš rankinio arenos. Bet 1978 m. tiesiog sporto salėje sustojus širdžiai P.Buzelis netikėtai mirė, o V.Mundriui teko pereiti visą mėsmalę: rusų kalbos specialistai kibdavo prie menkiausių smulkmenų, o lietuvio, kaip rankinio specialisto, gebėjimus vertino ir šio žaidimo profesionalai, ir treneriai, ir komentatoriai – jo kandidatūrą bandė per SSRS čempionatus, sakydami net menkiausias pastabas.

Per vieną tokių aptarimų šeši ar septyni sporto instituto docentai aiškino, kam turi būti skirtas sporto reportažas. Apklausę kelis tūkstančius sporto mėgėjų jie pateikė tokią apibendrintą informaciją. Sporto mėgėjai gali būti skirstomi į tris kategorijas: pirmoji žiūri rungtynes, jiems įdomu, kas žaidžia, kas laimi, ir viskas – smulkmenos neįdomios.

Antrajai kategorijai priklausantys žiūrovai per rungtynes nori sužinoti ne tik apie žaidėjus, bet ir apie taktiką arba, jei įvyko kažkas sudėtingesnio, nori paaiškinimo, kodėl tai įvyko. Ir trečioji kategorija – sporto šakos profesionalai. Jeigu komentatorius nesiekia jų lygio, jis profesionalams apskritai nieko negalės pasakyti.

„Buvo nutarta, kad mūsų transliacijos ir reportažai turi būti skirti antros kategorijos žiūrovams“, – paaiškina V.Mundrys.

Dauguma dabartinių transliacijų ir reportažų, ilgamečio sporto komentatoriaus vertinimu, tenkina pirmos kategorijos sporto mėgėjų interesus.

Ar tai profesija?

Visi sporto komentatoriai yra savamoksliai, tokios specializacijos ar kursų žinioms pagilinti nėra. Mokosi iš vyresnių, užsienio ko­mentatorių ir iš savo klaidų. „Esu girdėjęs savo jaunatviškų komentarų, dabar jie man kelia šypseną“, – prisipažįsta krepšinio komentatorius Ro­­­­­­­bertas Petrauskas, paaiškindamas, kad ko­mentatoriai, kaip ir žaidėjai, su amžiumi darosi išmintingesni – nesidrasko kur nereikia, ener­­giją išbalansuoja kitaip.

Save 20-metį ir apie futbolą viską žinantį jau­nuolį puikiai prisimena ir N.Kesminas. Bet per 15 rungtynių minučių žinios baigiasi, o ką kal­bėti per likusias? Lieka tokia išeitis: Mi­kalajūnas – Gudaičiui, Gudaitis – Šuikai, Šuika – Mikalajūnui, Mikalajūnas – vėl Gudaičiui.

„Esi lyg į balą įmestas šuniukas – išplauksi ar­ba ne“, – tokį jausmą N.Kesminui paliko pirmo­sios Mažeikiuose vykusios Lietuvos futbolo čem­pionato rungtynės, kuriose jis debiutavo kaip komentatorius ir jau po 15 minučių suprato, kad žinios baigėsi.

Ne kiekvienas turi drąsos išbandyti šį darbą. N.Kesmino įsitikinimu, sporto komenta­torius – tai ir pašaukimas, ir profesija, tik iš ko mokytis, susirandi pats: iš vyresnių kolegų, užsienio komentatorių, nes nelabai įsivaizduojama, kad toks žmogus nekalbėtų bent keliomis kalbomis arba bent jų nesuprastų. Viską, ką girdi, lygini, dėlioji, galbūt kažką nuplagijuoji, prisitaikai sau ir bandai atrasti savą kalbėjimo manierą.

„Sunku komentuoti pirmuosius penkerius metus, po to jau darosi lengviau“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako jau daugiau nei 20 me­tų daugiausia futbolo rungtynes komentuojantis N.Kesminas.

„Visą laiką yra sunku – pirmiausia užsitarnauti pasitikėjimą, pagarbą, o paskui iš­laikyti pasiektą lygį“, – konstatuoja per 16 metų galybę mačų komentavęs V.Janiūnas.

Nuo 2000-ųjų kaip krepšinio komentatorius į čempionatus ėmęs važinėti R.Petrauskas dalijasi tokiais pastebėjimais: tarp sporto komenta­torių didelės rotacijos nėra, todėl kad ir kur va­žiuosi, sutiksi tuos pačius žmones – apie rung­tynes pasakos greičiausiai tie patys serbų, grai­kų ar prancūzų komentatoriai. „Ne visi gali ir moka komentuoti, be to, šį darbą galima dirb­­ti ilgai – tai žmogaus amžiui nepavaldi profesija. Atvirkščiai – kuo daugiau laiko praleidi eteryje, tuo geriau dirbi“, – sako R.Petrauskas.

Bet Lietuvoje rungtynių nėra daug, kaip ir visų žurnalistų, komentatorių honorarai nėra dideli, todėl retas jų vien iš šio užsiėmimo galėtų išgyventi. Dėl to mūsų sporto komentatoriai yra dar ir anonsų rašytojai, įgarsintojai, atstovai spaudai, sporto žinių vedėjai.

„NBA komandos turi savo komentatorius, kuriems moka atlyginimus. Tie komentatoriai neturi būti objektyvūs, to iš jų niekas ir nereikalauja. Pas mus tokios tradicijos nėra, nes ap­skri­tai vyrauja pozicija, kad žiniasklaida, ko­men­tatoriai turi būti objektyvūs“, – į dar vieną niuan­są atkreipia dėmesį R.Petrauskas.

Sporto komentatorius Vaidas Čeponis tikina, kad Lietuvoje, neturėdami didelių finansinių įsipareigojimų, vien iš komentavimo galėtų išgyventi kokie penki žmonės.

O dėl to, kad mūsų sporto komentatoriai yra savamoksliai, akmenį į savo daržą jaučiasi nusipelnęs įsimesti ir V.Mundrys: „1991-aisiais, kai Laimonas Tapinas buvo Žurnalistikos instituto direktorius, jis man siūlė sporto komentatoriams skirtą seminarą ar kursą vesti. Atsi­sakiau, nes turėjau daug darbo, bet dėl to ir šiandien apgailestauju.“

Išbandymai tyla ir netikėtumais

Supratimas, kas yra geras komentavimas, – individualus dalykas, priklausantis ir nuo žiūrovo, klausytojo temperamento, ir nuo komentuojamos sporto šakos.

Pavyzdžiui, per ilgą, mažiausiai pusdienį trun­­kančią kelių šimtų kilometrų dviračių lenkty­nių transliaciją galima papasakoti daugybę de­talių ir istorijų, pradedant sportininkų biografijomis ir baigiant sudedamosiomis jų naudojamų dviračių dalimis. Bet jei užsimirštama ir vien į is­torijas nu­krypstama per futbolo mačą, gali nu­tikti ir taip: pasakojama nei įdomi, nei aktuali is­to­rija, o tada komentatoriaus tekstas: „Štai ir įvar­tis.“

„Jei komentatorius pasakoja kažkokią istoriją ir pamato (dar blogiau, kai nė nepamato) ga­limos atakos pradžią, turi greitai sureaguoti ir apsispręsti, ką daryti – visiškai nutraukti, pa­sku­bomis baigti pasakojimą ir reaguoti į besikeičiančius įvykius aikštėje, ar lyg niekur nieko tęsti istoriją toliau. Bet jei ataka praleidžiama ir komentatoriui belieka konstatuoti įmuštą įvykį – nėra gerai, vadinasi, jis ne padeda, o savo kalbomis trukdo stebėti rungtynes“, – blogo ko­mentavimo pavyzdį pateikia R.Buršteinas.

Tiesioginiame eteryje kartais visaip nutinka. Ir nebūtinai dėl kvailysčių kaltas vien komentatorius. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į eterį. Į eterį išeina pamiršusio mikrofoną išsijung­­ti komentatoriaus aštresnės emocijos, keiks­­­mai ar asmeninių pokalbių nuotrupos. Arba tyla.

Tąsyk kartu su Vytaru Radzevičiumi svarbų Čempionų lygos mačą turėjęs komentuoti N.Kes­­minas važiuodamas iš darbo į studiją šiek tiek vėlavo. Transliacijos pradžioje prisistatęs pats ir pristatęs neva šalimais jau sėdintį kolegą Vytaras minutę kitą kalbėjo vienas, o Nerijui atskubėjus jau ketvirtą minutę buvo įmuštas greitas įvartis.

„Įvartis – visada emocijų pliūpsnis, o jeigu jis gražus, emocijų kyla dar daugiau. Šis įvartis bu­vo gražus, po jo gal 40 sekundžių rėkiau „įvar­tis“. Tik bėda, kad mano ausinių garsas ne­buvo įjungtas, todėl tuo metu eteryje buvo tyla, o po gerų 40 sekundžių tylos toks Vytaro ko­mentaras: taip, iš tiesų gražus įvartis buvo“, – kuriozišką situaciją pasakoja N.Kesminas.

Kitas išbandymas – kalbėti daug, nežinia ką ir velniai žino kiek laiko. Anksčiau per krepšinio rungtynes dažnai įtampos, arba, tiksliau tariant, ant krepšio užsikabinusio sunkiasvorio ilgšio, ne­iš­laikydavo konstrukcija. Kiek laiko tvarkys krep­šinio lentą – sunku pasakyti, bet eterį užimti reikia.

N.Kesminas kalbėjimo tuščiai futbolo aikštei re­­­kordu vadina 1 val. ir 10 min. eterio laiko – ši­tiek prireikė sulaužytiems futbolo vartams pa­keis­­ti ir rungtynėms tęsti. Dabar pačios televizijos, o ne komentatoriai sprendžia kilusias pa­na­šias problemas, bet šie futbolo vartai sulūžo ano am­­­žiaus pabaigoje, kai televizijose nebuvo nei re­k­la­mos, nei anonsų, nei kitokių paruoštukų, ku­­riais būtų galima užkišti netikėtai atsivėrusią spra­­gą.

20 minučių – tokį papildomą pluoštą medžiagos turėjo būti sukaupęs V.Mundrys, V.Janiūnas ir kiti to meto komentatoriai, kad tiek laiko galėtų nepilstydami iš tuščio į kiaurą kalbėti ir užimti eterį, jeigu staiga nutrūktų transliacija.

Komentatorius negali pasiruošti jokiam aiškiam scenarijui, jis turi būti pasirengęs visokiems įmanomiems variantams. Susirinkti kuo daugiau informacijos apie žaidėjus, turėti įdomių istorijų, pikantiškų detalių, kurios dažniausiai lieka nepanaudotos, stengiasi ir R.Petrauskas. „Jei nežiūrėsi, kas vyksta aikštelėje, ir pasakosi tai, ką pasiruošei, nebus gerai. Turi nepamesti rungtynių siužeto“, – apie savą nepanaudotų istorijų pluoštą prasitaria komentatorius.

„Būna ir taip, kad dėl prastų oro sąlygų dingsta vaizdas – mes studijoje transliacijos nematome ir negalime žinoti, kiek laiko vaizdo nebus, o žiūrovai mato. Ką jiems pasakyti? Prisipažinti, kad esama techninių trukdžių, ir dabar esą pasiklausykite stadiono garso, ar toliau apie rungtynes pasakoti?“ – apie komentatoriams tenkančias dilemas užsimena N.Kesminas.

Kai išsiveržia emocijos

Futbolas visame pasaulyje yra futbolas. Vyks­tant jo fiestai rungtynes įdomu stebėti bet kuriame pasaulio krašte, jeigu tik ten yra televizorius. O į kompaniją susiradus vietos žiūrovų reginys persikelia į abi žydrojo ekrano puses, nes įdomus ir televizijos vaizdas, ir komentatorių darbas, ir vietinių reakcija į įvykius aikštėje, ypač kai žaidžia jų tėvynainiai.

„Vilja, Vilja, Vilja, Vilja“, – tolydžio stiprėjančia intonacija šaukia ispanų komentatorius, 2010 m. per pasaulio futbolo čempionatą Davidui Vi­llai varantis kamuolį varžovų vartų link, o ispanų pilnutėlis baras pasigauna šią gaidą ir kartu su juo skanduoja žaidėjo pavardę, kol visa minia, pe­r­rėkdama ne mažiau baubiančius gal tris ko­men­tatorius, pratrūksta turbūt penkių minučių trukmės šūksniu „meta“.

Tais metais ispanai triumfavo ir tapo pasaulio čempionais, o kuo labiau artinosi didysis finalas, tuo nenutrūkstamas „meta“, kurį papildydavo ir suprantamesnis „goal“, vis ilgėjo.

„Esame labiau šiaurietiško charakterio, mums nėra natūralu 30 sekundžių rėkti „įvartis“, nes tave kvailiu palaikys. Emocijoms reikšti ne itin dėkinga ir mūsų kalba. Ispanų, portugalų žo­džiai trumpi, juos gali kaip nori kapoti, o mūsų žo­džiai ilgi, plius turi nepamesti loginio sakinio kir­čio, žodžio kirtis irgi turi būti ten, kur jam priklau­so, nes jei atsidurs netinkamoje vietoje – dar nuo kalbininkų velnių gausi. Mes neturime tiek daug laisvės. Bet nesakyčiau, kad pas mus emocijų nėra – mes jas reiškiame, tik gal santūriau“, – svarsto N.Kesminas.

Kur kas santūresni nei pietiečiai – brazilai, argentiniečiai, meksikiečiai ar tie patys ispanai – yra ir anglai: kai įmušamas įvartis, džiaugdamiesi jie nepraranda šalto proto ir trumpai, glaustai, bet analitiškai paaiškina, kas atsitiko, kaip įvartis buvo pelnytas.

„Emocija – balso valdymas, bet čia reikia pa­ro­dyti ir emociją, ir analitinių sugebėjimų“, – sa­ko R.Buršteinas, kuriam šalta komentatoriaus galva priimtinesnė nei rėksminga gerklė.

Jei komentatoriui pačiam neįdomu ir jis triskart per minutę pakartoja, kad štai rezultatas krep­šinio aikštelėje minus 30 taškų ir viskas čia aišku, kam tokį mačą iš viso transliuoti ir žiūrėti. Štai čia ir atsiskleidžia aukštasis pilotažas: neleisti žiūrovui užmigti, išlaikyti jo dėmesį, nepamesti intrigą jau praradusių rungtynių eigos ir vaizdą papildyti emocija ne kiekvienam pavyksta.

O kultūrų ir mentaliteto skirtumams iliustruo­ti R.Buršteinas pasitelkia prancūzų pavyzdį. 2004 m. per Atėnų olimpines žaidynes, kai Šarūnas Jasikevičius grupės rungtynėse su JAV pataikė tris tritaškius iš eilės ir rezultatą persvėrė mū­­sų naudai, šalia sėdintys prancūzai žurnalistai, ro­dėsi, pakvaiš. „Po pirmojo Šaro tritaškio jie jau dai­navo, o po antro ir trečio, maniau, išprotės: jie rėkė, dainavo, šūkavo, lipo ant stalo, skleidė vi­sokius garsus, kaip supratau, dainavo odes Lie­tuvos rinktinei. Bet juk tai net ne jų šalis, o pa­laikymas buvo nerealus“, – Atėnuose matytų vaizdų negali pamiršti R.Buršteinas.

Kai kurie būsimieji komentatoriai sporto liga su­­­serga dar vaikystėje „Nuo mažens sergu, jau ne­­bėra kada gydytis“, – juokiasi 80-metis V.Mun­­drys, ir šiandien be sporto neišgyvenantis nė dienos.

N.Kesminui futbolas yra liga numeris vienas. O kokios kitos diagnozės? „Jeigu iki gyvenimo pa­baigos futbolas išliks liga numeris vienas ir jokių kitų ligų neateis, labai tuo džiaugsiuosi“, – šypsosi futbolo maniakas.

Du didieji šios vasaros sporto įvykiai

Europos futbolo čempionatas

Vyks birželio 10–liepos 10 d. dešimtyje Prancūzijos miestų.

Žais 24 komandos, suskirstytos į 6 grupes po 4 rinktines.

Iš viso bus sužaistos 51 rungtynės.

Finalas vyks 81 tūkst. žiūrovų vietų Paryžiaus Sen Deni stadione.

Oficialus šio čempionato transliuotojas Lietuvoje – LRT.

Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės

Vyks rugpjūčio 5–21 d.

Susirungs 10 500 atletų iš 206 šalių.

Bus kovojama dėl 306 medalių komplektų.

136 medalių komplektus išsidalys moterys, 161 – vyrai, 9 – mišrios poros.

Oficialus Rio žaidynių transliuotojas Lietuvoje – „Viasat“, olimpines kovas rodysiantis per kelis kanalus.

Komentatorių duetai

Duetų, trio, kvartetų – visokių derinių būna ir prie komentatorių stalelio. R.Petrausko manymu, duetas pats savaime nėra geriau už vieną komentatorių, jeigu šis derinys vienas kito nepapildo ir nėra susigrojęs. Du tokio pat tipažo komentatoriai nebent gali susitarti, kad vienas kito nepertraukinės, bet šnekės iš esmės tą patį. Turinio požiūriu kur kas labiau vykęs derinys – iš komentatoriaus ir kalbėti gebančio tos sporto šakos specialisto, esančio ar buvusio sportininko sukomplektuotas duetas.

„Duetų, kurių būtų smagu klausytis, pas mus trūksta, nors tokio potencialo turime. Tarkime, šiuo metu Linas Kleiza traumuotas, bet jam privalo būti sumokėtas geras honoraras ir pasiūlyta komentuoti – tai keliais laipsniais pakeltų ir žiūrovų požiūrį į transliaciją, ir jos kokybę. Televizijos daug sumoka už sporto renginių transliacijų teises, o komentatorių honorarams mokėti skiriama labai mažai – vargu ar 1 proc. transliacijoms išleistos sumos“, – apgailestauja R.Petrauskas.

Kiek yra žinoma, komentuoti mums visiems rūpimų olimpinių krepšinio kovų į Rio de Žaneirą vyks patyręs komentatorius, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės atstovas spaudai Linas Kunigėlis, daug faktų, detalių ir istorijų, kaip ir ankstesnės kartos komentatoriai, sužinantis iš tiesioginių pokalbių su žaidėjais ir treneriais, bei su krepšiniu mažai ką bendra turintis Mindaugas Rainys.

Yra daug gerų krepšinio specialistų, bet jie nėra geri komentatoriai. Kaip vieną retų universalų – ir kaip gerą buvusį krepšininką, ir kaip trenerį, ir kaip komentatorių – R.Petrauskas pamini Tomą Pačėsą. Dėl dueto profesionalus sporto komentatorius plius treneris T.Pačėsas neseniai buvo kilę daug aistrų. Duetas geras, ne sykį išbandytas ir susigrojęs, bet aistras pakurstė pasirinkimas, kokias rungtynes jis buvo pakviestas komentuoti.

„Komentuodamas „Žalgirio“ rungtynes Tomas parodė savo požiūrį į šią komandą, pasakė, kur ji klysta, ką daro gerai ir ką galėtų daryti kitaip. Iš esmės Š.Jasikevičius iš šių komentarų galėtų pasidaryti neblogą žvalgybą, kaip priešininkų komandos treneris mato ekipą, kuriai jis vadovauja“, – jokio kriminalo kolegos V.Čeponio veiksmuose neįžvelgia R.Petrauskas.

Scanpix

Septynerius metus iš eilės po pragariškų „Tour de France“ lenktynių paskutinio etapo Eliziejaus laukuose Paryžiuje ant garbės pakylos lipo Lance‘as Armstrongas – varžovų ir vėžio neįveikiamas dviratininkas legenda. Šią legendą pakirto dopingas, palikdamas nenuplaunamų dėmių ir sportininko biografijoje, ir garsių lenktynių istorijoje. Vietoj laimėtojo vardo – brūkšnys. Taip atrodo šimtametę tradiciją turinčių pačių prestižiškiausių daugiadienių plento dviratininkų lenktynių 1999–2005 m. istorijos lapas.

Inga NECELIENĖ

Nuo žolelių antpilo Antikos laikais, stimuliatorių prieš laukiamą gladiatorių kovą, keliasdešimties gramų alkoholio jauduliui numalšinti, adrenalino suteikiančių sekso valandėlių prieš startą iki persitempimo kontrolę panaikinančių psichostimuliatorių, kurių pavartojęs žmogus neatpažįsta kūno šauksmo „negaliu“ ir toliau iš visų jėgų bėga, mina dviračio pedalus, kol lenktynių trasoje neatlaikiusi krūvio sustoja širdis.

Ano šimtmečio septintąjį dešimtmetį nuo dopingo pasipylusios sportininkų mirtys vertė imtis griežtesnių priemonių šiai sporto epidemijai suvaldyti.

Per pastaruosius dešimtmečius stipriai patobulėjo abi mokslininkų stovyklos – ir kuriančių tokias medžiagas, kurių nebūtų įmanoma aptikti, ir ieškančių būdų, kaip sukurti laboratorijoms neįveikiamą naują dopingą.

Dabar keliasdešimt gramų alkoholio, tarkime, prieš šaudymo rungtį – beveik nekaltas metodas jauduliui numalšinti, palyginti su gerokai pažengusiais sportininkų fizinį pajėgumą pagerinančiais, bet vidaus organus ar smegenis žalojančiais preparatais, į organizmą patenkančiais iš pogrindinių ir spindinčių naujų laboratorijų miltelių ar skysčio pavidalu.

Spektrofotometrija, mikrokristaloskopija, dujinė chromatografija – tai tik keli dopingo kontrolierių naudojami būdai nesąžiningų sportininkų dopingo mėginiams atpažinti ir į arenas grąžinti prigimtinę sporto dvasią – garbingą kovą.

Ne mirties ir gyvybės klausimas

Sakoma, kad sportininkai – tai šių dienų gladiatoriai, mokomi kovoti, nugalėti ir gal net mirti. Bet nuo to, kas moko ir kokių vertybių įskiepija, priklauso, ar jie rinksis teisėtas priemones pergalei pasiekti, ar griebsis bet kokių.

Lietuvos antidopingo agentūros (LAA) direktorės Ievos Lukošiūtės-Stanikūnienės tvirtinimu, moksliškai įrodyta, kad jei treneris yra griežtai nusistatęs prieš dopingą, labai tikėtina, jog tokio trenerio sportininkas dopingo ir nevartos. Bet jeigu jis ateina į tokią aplinką, kurioje sukurta ištisa dopingo vartojimo kultūra, į ją patekęs šią sistemą greičiausiai priims kaip neišvengiamą.

Dopingui palankią aplinką, kaip priimtiną ir visiškai normalią, skatindavo (kaip rodo pastarieji skandalai – gal ir tebeskatina) valdžia, o paradui vadovaudavo saugumo tarnybos: buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), pasak šaltinių, dopingą vartojo per 10 tūkst. sportininkų, nors kai kurie jų to net nežinojo.

„Ir dabar yra tam tikrų tradicijų, dopingą vartojančius sportininkus linkstama slėpti, dangstyti. Sportas – tai įrankis šalims pasidemonstruoti, kai jų sportininkai laimi. Taip visada buvo ir bus“, – įsitikinęs Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas.

Nors VDR, SSRS iš pasaulio žemėlapių išnyko prieš ketvirtį amžiaus, yra iki šiol nepagerintų jau neegzistuojančių valstybių sportininkams priklausančių pasaulio rekordų, ypač vadinamųjų techninių lengvosios atletikos rungčių – disko, kūjo, ieties metimo, rutulio stūmimo, moterų ilgo nuotolio estafečių bėgimo (4×400, 4×800 m), šuolių į tolį.

Vienareikšmiškai teigti, kad visi šie rekordai buvo pasiekti nešvariai, negalima, bet ilgaamžių, iki šiol nepagerintų rekordų derėjimo metas – 1984–1988 m., o su dopingu ypač aktyviai imta kovoti šio amžiaus pradžios išvakarėse, 1999-aisiais, sporto organizacijų ir valstybių vyriausybių iniciatyva įkūrus Pasaulinę antidopingo agentūrą (WADA).

Olimpinė vicečempionė septynkovininkė Austra Skujytė primena, kad prieš beveik tris dešimtmečius SSRS, Rytų Vokietijos sportininkės į tolį šokdavo gerokai toliau nei 7 metrus (pasaulio rekordas – 7,52 m – nuo 1988 m. priklauso SSRS sportininkei Galinai Čistiakovai). Dabar nušokus šiek tiek už 7 metrų žymos prizinė vieta, o gal ir aukso medalis garantuotas (2012 m. olimpiniam auksui iškovoti amerikietei Brittney Reese pakako 7,12 m). „Nors kai kurios rungtys neina į priekį, negalima anuliuoti tų rekordų, nes nežinome, kaip jie buvo pasiekti“, – sako A.Skujytė, kurios geriausias asmeninis šuolių į tolį rezultatas – 6,39 m.

Šių dienų sportininkai, ypač lengvosios atletikos atstovai, kurie varžosi dideliuose, į gladiatorių kovų arenas panašiuose stadionuose, o minios šaukia ir sveikina tik nugalėtojus, į anuomečius gladiatorius mažai panašūs. Taip mano sporto medikas D.Barkauskas, primenantis, kad šiandien sportas yra rimtas ir gerai mokamas darbas, aišku, jeigu esi tarp lyderių. Tai nėra gyvenimo ir mirties klausimas – šis aspektas išnyko, todėl paralelės tarp sportininkų ir anų laikų gladiatorių niekaip negalėtume brėžti.

Sporte greitai nebūna

Šiuolaikinis gyvenimas nuo gladiatorių laikų irgi stipriai skiriasi. Be kitų dalykų, savas taisykles diktuoja didžiulis jo pagreitis. Viską esame linkę daryti greitai – valgyti, dirbti, bendrauti, ilsėtis. Aukšto sportinio rezultato irgi norime greitai. To trokšta sirgaliai, sportininkai, galbūt ir treneriai, sporto šakos federacija. Spausdami sportininkus, tikėdamiesi greito ir gero rezultato galbūt nesąmoningai juos pastumiame į dopingo gamintojų ir platintojų glėbį?

A.Skujytė sako, kad sporte spaudimas neišvengiamas, bet aplinkinių spaudimo kartais nė neprireikia – patys sportininkai nori pasirodyti kaip įmanoma geriau, nenuvilti nei savęs, nei kitų. O kelią trokštamam rezultatui pasiekti renkasi pagal savo vertybes ir sąžinę.

Olimpinės vicečempionės pastebėjimu, vienose šalyje, dažniau mažesnėse, nedaug aukšto meistriškumo sportininkų turinčiose, branginami visi iškovoti medaliai, o didelėse, tokiose kaip JAV, kur daug sportininkų ir konkurencija milžiniška, vertinami tik čempionai. Gal dėl to kai kurie renkasi nelegalų, bet greitesnį kelią aukščiausio garbės pakylos laiptelio link.

Šeštosioms savo, kaip šalies olimpinės rinktinės gydytojo, vasaros žaidynėms besirengiantis D.Barkauskas sako, kad sporte greitai nebūna, žmogaus organizmas tam tikram rezultatui turi subręsti, bet ne visiems užtenka kantrybės šios brandos sulaukti.

Kai kalbama apie didžiausio meistriškumo sportininkus, aukščiausią jų kategoriją, per metus šuolis iš 30-os į trečią ar pirmą vietą praktiškai neįmanomas. Nebent tai būtų nuo teisėjų vertinimo priklausanti sporto šaka, tokia kaip šokiai ant ledo. Tada staigų rezultato pokytį per trumpą laiką būtų galima paaiškinti ankstesniu labai nesėkmingu pasirodymu arba subjektyviu teisėjų vertinimu.

Bet jei kalbėsime apie tas sporto šakas, kuriose rezultatas matuojamas minutėmis, sekundėmis ir milisekundėmis arba metrais ir centimetrais, tokias kaip bėgimas, šuoliai į tolį ir aukštį, staigus rezultato kilimas dažniausiai yra nerealus ir prieštaraujantis žmogaus fiziologijai.

Visų septynkovės rungčių rezultatas yra toks, kokį užfiksuoja ne teisėjai, o prietaisai. A.Skujytė, Londone po šešių rungčių buvusi antra, bet po paskutinės apmaudžiai smuktelėjusi į penktąją, šiuo metu, kaip rodo pataisyti 2012 m. olimpiniai protokolai, yra ketvirta. Austra pakilo laipteliu aukštyn po ukrainietės Liudmilos Josipenko diskvalifikacijos. „Apsidžiaugiau, kad negeri dalykai lenda į paviršių“, – neslepia A.Skujytė, patikindama, kad po pastarųjų žaidynių jaustą apmaudą pamiršo ir dabar bandys patekti į penktąją savo olimpiadą.

Daugybėje aukščiausio lygio varžybų, čempionatų dalyvavusi septynkovininkė prisipažįsta nesekanti varžovių rezultatų, ne visų jų veidus, pavardes įsidėminti, todėl daugiau galinti pasakyti tik apie tas, kurių rezultatai geresni ar apylygiai: „Tų varžovių, kurios mane aplenkia arba rezultatai būna šalia, įsidėmiu ir veidą, ir pavardę, ir metus. Įtarimų būna, bet nepagautas – ne vagis. Tačiau susidurti ar bent smarkiai įtarti yra tekę. Vienos septynkovininkės, su kuria visose rungtyse pasirodydavome apylygiai, po kurio laiko negalėjau atpažinti: dar gegužę beveik visose rungtyse pasirodėme panašiai, o kai susitikome po dviejų mėnesių, pamaniau, kad čia kitas žmogus – visų rungčių rezultatai smarkiai pagerėjo. Tada nori nenori susimąstai: ar man kažkas pasidarė, ar jai.“

Palyginti su individualiomis sporto šakomis, komandinis sportas mažiau priklausomas nuo dopingo. Pavyzdžiui, krepšininkas gali maitintis kaip nori, šokti virš krepšinio lentos, bet jo komandą tai nebūtinai išgelbės nuo pralaimėjimo.

„Šimtą metrų bėgti – visai kitas dalykas, tam reikia būti pasiruošusiam, o jei nesi pasiruošęs – greitai nenubėgsi“, – paaiškina D.Barkauskas, pridurdamas, kad dabar praktiškai visi savo sporto šakos pirmieji numeriai dažniausiai turi asmeninį gydytoją, psichologą, masažuotoją ir sporto mokslininką – vienam dirba visa sporto medikų komanda.

Vietoj čempiono – brūkšnys

Pastaruoju metu sportas patiria rimtų sukrėtimų. Ir ne šiaip sportas, o pačios didžiausios tarptautinės sporto šakų federacijos, kuriose tvarkomasi lyg savame kieme. Dar nespėjus nurimti futbolo korupcijos skandalui paaiškėjo, kad nuo jo neatsilieka ir lengvoji atletika.

„Atėjo naujas prezidentas – buvęs sportininkas ir sąžiningas sporto funkcionierius Sebastianas Coe, kuriam spaudimas yra milžiniškas. Reikia apvalyti federaciją, pabandyti susigrąžinti prarastą reputaciją, todėl pokyčiai bus kur kas rimtesni, nei tik pagrūmojimas pirštu, kaip likus senajai federacijos valdžiai greičiausiai būtų ir atsitikę“, – apie galbūt sutrikdytą Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) valdžios vertikalę prasitaria D.Barkauskas.

„Rusijos dopingo rinktinė kaltinama tuo, kad užsiiminėjo lengvąja atletika“, – netruko paleisti pokštą internautai, kai pasitraukus 16 metų pasaulio lengvajai atletikai vadovavusiam Lamine‘ui Diackui ėmė kristi iki tol dangstytų olimpinių žaidynių, pasaulio, Europos čempionatų laimėtojų ir prizininkų iš Rusijos galvos.

Tiesą sakant, diskvalifikavimo procesas toks spartus, kad nei „Vikipedija“, nei oficialių varžybų protokolų sudarytojai nespėja keisti nugalėtojų, o prie kai kurių Londono žaidynių čempionų grafos, kaip ir prie „Tour de France“ 1999–2005 m. laimėtojo, jau boluoja brūkšniai.

2012 m. Londono olimpiniai čempionai ėjikai Sergejus Kirdiapka, Jelena Lašmanova, vicečempionė ėjikė Olga Kaniškina, 800 m bėgimo olimpinė čempionė Marija Savinova-Farnosova ir bronzinė prizininkė Jekaterina Poistogova, olimpinio aukso savininkė 3000 m bėgikė su kliūtimis Julija Zaripova – tai tik ledkalnio viršūnė.

Po didinamuoju stiklu atsidūrė daugybė Rusijos lengvaatlečių, nors dažniausi linksniuojamos medalius iškovojusių sportininkų pavardės. O ėjikai diskvalifikuojami ne po vieną, bet dešimtimis, ypač jeigu treniravosi pas Viktorą Čeginą, kurio veiklą ėmėsi tirti ir Rusijos antidopingo agentūra.

Vien po nesąžiningos šios šalies ėjikų veiklos tyrimo atsirado trys nauji olimpiniai ir penki pasaulio čempionai – kol kas tiek svarbiausių varžybų aukščiausios prabos medalių turi grąžinti rusai. Vadinasi, iš mažiausiai aštuonių kitų šalių ėjikų buvo ne tik pavogtas medalis, bet ir atimta kur kas daugiau – garbės pakyla, stovintys ir plojantys žiūrovai, šalies himnas ir vėliava. Šio emocinio pergalės triumfo, kurį dažnas atletas per savo sportinę karjerą patiria vos kartą kitą, taip kaip dažniausiai paštu atsiunčiamo medalio, neįmanoma sugrąžinti.

Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas prasitaria, kad užkulisiuose kalbama ne tik apie Rusijos lengvaatlečius, bet ir apie Jamaikos sprinterius, mat įtariama buvus prastą ir nepakankamą jų dopingo kontrolę. Jeigu spėjimus patvirtintų teigiami jamaikiečių dopingo testai, susigrąžinti reputaciją, žiūrovus, rėmėjus IAAF būtų dar sunkiau.

Amžinas verslas: vieni slepia, kiti ieško

Kiek reikia laiko naujai dopingo medžiagai ar neleistinam metodui atrasti, kad Londono žaidynėse triumfavę lengvosios atletikos „didvyriai“ nuo pjedestalų nukeliami tik dabar, po beveik pustrečių metų?

LAA direktorės tikinimu, dabar daug laiko draudžiamai medžiagai surasti nereikia – abi pusės, ir dopingą kurianti, ir jo ieškanti, dirba gerai. „Jeigu palygintume pirmąjį 2004-aisiais WADA sudarytą ir šių metų draudžiamųjų preparatų sąrašą, pamatytume, kad jis akivaizdžiai pailgėjo. Anksčiau sukurti naujam metodui, kuris padėtų rasti draudžiamą medžiagą, reikėdavo kur kas daugiau laiko nei dabar. Bet viskas priklauso nuo medžiagos – yra tokių, kurias sunku aptikti, ir tuo manipuliuojama, arba vartojamos labai mažos dozės, greit pasišalinančios iš organizmo. Apie kai kurių medžiagų egzistavimą kurį laiką apskritai būna nieko nežinoma, todėl ir jų rasti neįmanoma“, – atkreipia dėmesį I.Lukošiūtė-Stanikūnienė.

Bet vakarykščiai nesąžiningi čempionai negali jaustis saugūs bent dešimtmetį – anksčiau mėginiai saugoti aštuonerius metus, o dabar šis terminas pailgintas iki dešimties. Todėl atradus naują draudžiamą medžiagą ir metodą jai išaiškinti visi mėginiai gali būti tiriami iš naujo.

Prie dopingo vartojimo išaiškinimo po ilgo laiko pavyzdžių LAA direktorė priskiria ir  dviratininko L.Armstrongo istoriją. Artinantis Pekino olimpinių žaidynių dalyvių mėginių saugojimo pabaigos terminui atsirado naujas metodas anaboliniams steroidams aptikti. Peržiūrėjus aštuonerių metų senumo mėginius dar dalis sportininkų buvo diskvalifikuoti.

Londone garbės pakylą užėmusių lengvaatlečių diskvalifikacijos tik dabar pasipylė ne dėl to, kad metodų pristigta, o todėl, kad įtartini atvejai buvo slepiami aukščiausiu lygiu.

„Prieš Londono olimpines žaidynes buvo duomenų, kad iš 5 tūkst. sportininkų paimtų 12 tūkst. mėginių neįtikinamai didelė dalis pasirodė įtartinų, tikėtina, teigiamų. Bet jų niekas netyrė, slėpė, stūmė į stalčių, nes nenorėjo kelti skandalo prieš žaidynes. Pasitraukus L.Diackui dabar viskas lenda į paviršių, todėl natūralu, kad anuliuojami rezultatai“, – nesistebi D.Barkauskas.

A.Skujytė sako, kad jei diskvalifikuojama, tarkime, visa šalies elitinių ėjikų ar bėgikų rinktinė, nesunku susigaudyti, jog nešvarūs žaidimai vyksta aukščiausiu lygiu: „Susidariau tokią nuomonę, kad kai kurių šalių atletai, matyt, supami atitinkamos aplinkos, mano, jog visi siekia rezultatų nešvariais būdais, ir gal net nežino, kad yra kitų kelių. Tik taip šiek tiek galėčiau paaiškinti tokį jų elgesį.“

Dopingas prideda daug

Norime būti gražūs, stiprūs, raumeningi ir rezultatą pasiekti greitai. Bet įprastomis sąlygomis taip nebūna. Todėl daugiausia draudžiamų augimo hormonų yra ten, kur jie sparčiau padeda įgauti trokštamą formą, pavyzdžiui, kultūrizmo ar kūno rengybos (fitneso) štanginėse.

„Iš ten daug dalykų į kitas sporto šakas ateina. Bet šiaip sportas tėra ledkalnio viršūnėlė“, – perspėja D.Barkauskas. Pasak olimpinės rinktinės vyr. gydytojo, draudžiami vaistai, preparatai, metodai – tai pramonės šaka, tik dirbanti visai kitiems tikslams. Arba ten, kur milžiniška rinka, tarkime, JAV, kuriose daugiausia suvartojama minėtų augimo hormonų, mat visi nori būti raumeningi ir gražūs, bet dėl šio tikslo nieko nedaryti.

„Dopingo poreikis nėra didelis, sportas – labai ribota rinka, tiesiog ji stipriai matoma, sugeria tai, kas efektyviausia. Bet tai tik gabaliukas to, kas vyksta iš tikrųjų. Šios medžiagos kuriamos kosmoso, karinei pramonei. Iš karinės pramonės į sportą ateina įvairių metodų – juk ten irgi profesionalus sportas“, – dėsto sporto medikas.

I.Lukošiūtė-Stanikūnienė antrina, kad dauguma dabar kaip dopingas pripažįstamų medžiagų buvo kuriamos gydymo tikslams kaip vaistai, tik vėliau buvo pritaikyti sportininkams kaip dopingas: „Dauguma medžiagų, įtrauktų į draudžiamąjį sąrašą, yra vaistai. Nors dalis jų po įvairių tyrimų nebuvo registruoti, bet buvo kuriami būtent dėl to.“

Kiekvienos sporto šakos varžybas, čempionatą labiausiai puošia, didžiausio žiūrovų susidomėjimo, esamų ir būsimų rėmėjų dėmesio sulaukia rekordai. Ar išaiškinus aukščiausio lygio sukčiavimą, dangstymą baigsis rekordai, o sportas praras dalį įdomumo?

„Masiškai rekordų niekada nebuvo pasiekta, bet manyčiau, kad žmogaus galimybių ribos irgi dar nėra pasiektos. Tobulėja treniruočių metodikos, maisto papildai, atsiranda nanotechnologijų, todėl pažanga vis tiek bus. Gal ne taip greitai, bet rekordai bus gerinami“, – įsitikinęs D.Barkauskas.

A.Skujytė pritaria, kad talentingų žmonių, galinčių gerinti rekordus, yra.

Pasak mūsų olimpinės rinktinės gydytojo, didelis dėmesys sportininkų mitybai, papildams, vitaminams, atsigauti padedančioms priemonėms pradėtas skirti nuo maždaug 1980 m. Maskvoje vykusių olimpinių žaidynių. O šių laikų sportas patiria milžinišką spaudimą, gal net perspaudimą: sportininkų organizmui tenka atlaikyti didelius fizinius krūvius, intensyvų varžybų grafiką ir spėti greitai prisitaikyti prie įvairių žemynų specifinių sąlygų. Tarkime, dviratininkai vieną savaitę lenktyniauja Ispanijos, o kitą – jau Kanados kalnuose.

„Toks intensyvus sportininkų varžybų ir gyvenimo tempas diktuoja, jog pagalbines priemones – atsigavimo, reabilitacijos – nori nenori esi priverstas taikyti, kad žmogus ilgą laiką išliktų sporto arenoje. Tik vieni dalykai legalūs, kiti – nelegalūs, bet tarp jų nubrėžta aiški riba“, – sako patyręs sporto medikas D.Barkauskas.

LAA direktorės tikinimu, pats populiariausias dopingas nesikeičia: jau daug metų prizines vietas dalijasi eritropoetinas, augimo hormonai ir kai kurie anaboliniai steroidai. Kas ką renkasi vartoti, priklauso nuo sporto šakos specifikos: anaboliniams steroidams pirmenybę teikia nesąžiningi jėgos sporto šakų atstovai, eritropoetinui – ypatingos ištvermės reikalaujančių varžybų, taigi ir daugiadienių dviračių lenktynių, dalyviai.

„Dopingas duoda milžinišką pranašumą. Paimkime kad ir anabolinius steroidus – daugelis pornomodelių irgi yra steroidų produktas. Šis dopingas duoda ne tik geresnę išvaizdą, bet ir raumens masę, kuri padidėja ne 1–2, o 15–20 proc. Tai labai daug. Arba, pavyzdžiui, L.Armstrongas, kuris dėl vartoto eritropoetino jau startuodamas būdavo visa galva aukštesnis už tuos, kurie stovėjo šalia jo. Tai ne sekundė ar jos dalis, o dopingo suteikiamas milžiniškas pranašumas iškart – dar prie starto linijos“, – apibendrina D.Barkauskas.

„Tai buvo įprasta, kaip pripūsti padangą ir prisipildyti buteliuką vandens“, – po ilgų dopingo vartojimo neigimo metų priremtas įrodymų prisipažino L.Armstrongas, taip netekdamas visų iškovotų titulų, galutinai sugriaudamas ilgai kurtą legendą apie save, kaip valingą ir nenugalimą sportininką, bei priversdamas lyg po vagystės pasijusti tuos, kurie šalia jo tūkstančius kilometrų besidriekiančiose plento trasose kovojo sąžiningai.

BFL

Inga NECELIENĖ

Kai Vilniuje dėl pirmojo šio sezono krepšinio trofėjaus kovojo senos priešininkės – sostinės „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ komandos, sirgaliai ir žiūrovai stebėjo ne mažiau įdomią ne tik žaidėjų, bet ir trenerių tarpusavio kovą. Abu beveik vienmečiai, abiem neseniai patikėtos vyriausiųjų vairininkų pareigos, abu panašiai impulsyvūs ir ekspresyvūs – į Tomą Pačėsą (44 m.) ir Šarūną Jasikevičių (rytoj, kovo 5-ąją, minintį 40-metį) TV kamerų objektyvai krypo ne rečiau nei į karštus įvykius aikštelėje.

Kaip jie šiapus ir anapus ekrano atrodė? Kai vyksta karas ir jo lemtis kybo ant plauko, ne gražiai atrodyti svarbiausia. Ramią mažai kam žinomo miestelio kasdienybę sudrumstė nedidukas krepšinio treneris, įkūręs ir per kelerius metus nuo žemiausios iki aukščiausios šalies lygos nuvedęs vietinio fabriko remiamą krepšinio komandą.

Nepriklausomybės priešaušriu į šio miestelio mokyklos salę atvykdavo ir legendinio „Žalgirio“, ir „Statybos“ vyrai, o kai sykį „Kibirkšties“ moterys čia susitiko su kubietėmis, vietiniai grūdosi bent akies krašteliu pažiūrėti į iki tol neregėtas juodaodes. Draugiškam viešnių iš Kubos ir šalies moterų rinktinės mačui vėl vadovavo buvęs ilgametis stipriausios krepšininkių komandos Vilniaus „Kibirkšties“ ir nacionalinės rinktinės treneris Algis Gedminas, tuomet jau persikėlęs į Dzūkiją, arčiau tėviškės, ir nuo 1983 m. stojęs prie nedideliame miestelyje suburtos Vieciūnų „Drobės“ komandos vairo. Ir išsišoko – iš vietinių ir kelių „legionierių“, t.y. už pažadėtą būstą iš kitur atsiviliotų žaidėjų, sudarytai ekipai nuo trečios pagal pajėgumą iki aukščiausios šalies lygos nukeliauti pakako trejų metų.

Iš šono rungtynes stebintiems A.Gedminas visada buvo įdomus – ar komanda laimi, ar pralaimi. Į savitu folkloru garsėjusio trenerio palyginimus, kurių per vienas rungtynes būdavo pažeriama keliomis dešimtimis ir keliais aukštais, būdavo įpinama ne tik visiems žinomų keiksmų, bet ir su didžiuliu jo pomėgiu žvejyba susijusios leksikos. „Ko ten lendi – ar tau, kilbukui, vieta po krepšiu! Apie savo lydekas ir nerštą galvojat ar krepšinio žaisti susirinkot? Kabliuko aikštelėj ieškai ar į kamuolį žiūri?!“ – nedidelę mokyklos salę treneriui perrėkti būdavo vieni niekai.

Šis ekskursas į trijų dešimtmečių senumo įvykius – ne bandymas ieškoti to, ko šiandien nerastume. Panašių palyginimų gal neišgirstume, bet riksmų ir keiksmų – į valias, nes tai kasdienė matoma ir girdima krepšinio rungtynių pusė. „Bet su gerais berniukais karo nelaimėsi“, – paaiškina krepšinio treneris Kęstutis Kemzūra.

Tikslas – užmušti varžovą

Literatūroje trenerio darbas dažnai lyginamas su ekstremalių profesijų atstovais, pavyzdžiui, lakūnais. „Lemiamomis akimirkomis ir trenerio, ir lakūno sprendimai lemia, išsigelbėsi, išsaugosi keleivių ir įgulos gyvybes ar praloši ir žūsi“, – knygos mintimis pasidalija K.Kemzūra.

Krepšinio treneriui, biomedicinos mokslų daktarui Rūteniui Paulauskui įstrigo lyderių savybes nagrinėjantis veikalas, kuriame pagal panašias ekstremalias darbo sąlygas į vieną gretą rikiuojamas vadovavimas kariuomenei, sporto komandai, redakcijai ir mokinių klasei.

Jokie standartai, kaip šiems kolektyvams vadovauti, netinka, todėl lyderis turi elgtis pagal situaciją – kartais labai destruktyviai, o kartais itin konstruktyviai. „Jeigu sporto komandoje įsivyrauja demokratija ir sprendimus priima ne vienas žmogus, atsiranda sporte baisus dalykas – anarchija, kuris tampa nevaldomas ir nuo to visiems būna blogai: žaidėjams, treneriams, komandos vadovams, sirgaliams. Todėl neį­si­vaizduoju gero trenerio, kuris būtų demokratiškas“, – sako R.Paulauskas.

Ramybe spinduliuojantį trenerį per įtemptas rungtynes įsivaizduoti sunku, bet lengva numanyti aplinkinių reakciją, jeigu tokio stratego komanda pralaimėtų. „Sprendimai nepasiteisina, komanda klumpa, o treneris – šaltas ir ramus, nepanikuoja, nešaukia, nelaksto. Koks čia treneris, argi tai normalu?“ – klyktų gerbėjai.

„Sunku pasakyti, kas yra normalu, o kas ne. Sporte nusistovėjo aiški tendencija: jei komanda laimi, tampa čempione, daug dalykų atrodo normalu. 30 taškų laimi, bet iš žaidėjų vis tiek reikalauja maksimumo – štai koks geras treneris. O jei pralaimi – viskas atsisuka prieš: 30 taškų pralaimi ir dar skeryčiojasi, lyg kas nuo to švieslentėje pasikeistų!“ – veidrodinius atspindžius pamini R.Paulauskas.

Kelnės prasisegė, suknelė nusmuko – parodyti būtina, tai jau „top“ kadras. Treneris toks susinervinęs, kad net spjaudosi? Pats laikas kamerą kišti jam kuo arčiau veido.

„Visi mes ramūs iki tam tikros ribos. Bet mūšyje nelabai galvojame, kaip atrodome ir ką sakome. Ekstremaliose situacijose išlenda tai, kas blogiausia. Arba labai norime parodyti tai, kas blogiausia. Nebėra jokių tabu, nepaliekama jokios uždangos. Bet ir aktoriai, ir kitų profesijų žmonės šaukia, keikiasi, verkia. Blogio ir taip užtenka – gal reikėtų trenerį palikti ramybėje ir duoti jam išsikeikti“, – svarsto K.Kemzūra.

Ir sportininkui, ir treneriui reikia gero agresyvumo, negali būti švelnus, nes kovoji, juk rungtynės – tai karas. Vadinasi, privalai būti kietas, negailestingas, agresyvus, nes tam tikra prasme nori užmušti varžovą. Kai susitinka panašaus lygio, pajėgumo ir talento komandos, laimi ta, kuri turi daugiau energijos, būna agresyvesnė. Nedidelėje krepšinio aikštelėje per minutę padėtis kartais pasikeičia kelis kartus, o treneris gali pašaukti žaidėją ir čia pat replikuoti, nurodyti, atkreipti dėmesį. Futbolo, regbio, beisbolo aikštėje taip nepašūkausi, nes atstumai kiti.

Kaip išlikti ramiam ir suvaldyti komandą, jei emocijos verda iš visų pusių: tarp į dvi stovyklas pasidalijusių sirgalių, trenerių štabo ir žaidėjų, kurie ir su varžovais, ir su teisėjais, ir tarpusavyje sukibirkščiuoti gali. Labai pasiduosi emocijoms – negalėsi blaiviai mąstyti, priimti tinkamus sprendimus ar keičiantis situacijai  žaibiškai reaguoti: laiku paprašyti minutės pertraukėlės, pakeisti žaidėją, nuspėti tikėtinas varžovų užmačias. Prireikia stipresnio žodžio, riksmo, ekspresyviai sviesto rankšluosčio ar švarko arba trenerių dažnai naudojamos žaidėjų išbudinimo taktikos – nesportinės pražangos.

„Įnirtinga sportinė kova – tai gladiatorių kautynės, karas, o kai užvaldžiusios emocijos ir karo baigtis kybo ant plauko, mandagybėms vietos nėra. Gerbiamasis, atsiprašau – nebe tos kategorijos žodžiai“, – sako K.Kemzūra, pridurdamas, kad sporte, kaip ir kare, tikslas pateisina bet kokias priemones.

Nuo kūno – prie galvos

Neuroreabilitacijos procesus tyrinėjantis Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas sako, kad krepšinio treneriai – vieni uoliausių mokinių, noriai ateinančių ir į jo skaitomas paskaitas. Dabar visuotinai pripažįstama, kad labiausiai treneriams trūksta psichologinių žinių. Va­dinasi, pamažu nuo kūno tobulinimo pereinama prie galvos?

„Vaizdžiai kalbant galima taip sakyti. Bet gerų psichologų trūksta, o sporto psichologų apskritai turime saujelę. Mokslo įstaigos, tarp jų ir LSU, turėtų daugiau dėmesio į tai kreipti, daugiau ruošti specialistų, skaityti paskaitų, nes tai didelė spraga“, – sutinka A.Skurvydas.

Komandos fiziologų turi, sporto mokslininkų turi, o psichologų – ne. Nors kūną valdo galva, vis dar labiau domimasi sportininko kūnu, nes jį suprasti daug lengviau. Savęs ir savo emocijų valdymo tema (angl. „self-control“) pas mus dar labai nauja, nors, rektoriaus tikinimu, tuo, kaip reikia valdyti savo protą, jausmus, mąstymą, mums visiems būtų labai sveika pasidomėti. Tada, pasak A.Skurvydo, ir sau, ir kitiems nervų negadintume. Ir visi ilgiau gyventume.

Betgi sportas visų pirma mėgstamas dėl ekspresijos, emocionalumo, spontaniškumo, nesuvaidintų tikrų jausmų. Jeigu sportininkai, treneriai elgtųsi ramiai lyg robotai – ar nenusisuktų gerbėjai? Visiškai užblokuoti trenerio emocinį intelektą vargu ar pavyktų ir kažin ar to reikėtų. Jeigu treneris nerodytų emocijų, komandai vadovautų ramiu ir tolygiu lyg mokslininko tonu, vargu ar tokiu šnekėjimu įkvėptų sportininkus kovoti. Vadinasi, tarp rėkimo, šaukimo ir utopinės jo ramybės turėtų būti vidurys.

„Turi išlikti šaltas protas, o emocinis trenerio intelektas privalo padėti suvaldyti komandą. Rasti aukso vidurį sunku. Nuolatiniu rėkimu iki proto neprisibelsi, tą sėkmingiau galima padaryti taikliu žodžiu, kuris gali būti įvilktas į emocinį kontekstą – aistringiau gestikuliuoti, kad būtum išgirstas, nėra blogai. Bet manyti, kad kuo garsiau šauksiu, tuo geriau mane supras, – prastas skonis ir išsiauklėjimas“, – tikina A.Skurvydas.

Treneriai itin domisi komandos suvaldymu, bet nesimoko, kaip tvarkytis su savo emocijomis, o tai, LSU rektoriaus tvirtinimu, yra silpnoji jų pusė. Mes, žmonės, esame emocionalūs, bet tam mums ir duotas protas, kad išmoktume susivaldyti. Aštrios emocijos, nuolatinis stresas – pagrindinės priežastys, lemiančios nervų ląstelių žūtį. O visa tai nepraeina be pasekmių ne tik rėkiančiajam, bet ir tam, ant kurio šaukiama – apšauktojo galvos smegenys į įžeidimą gali aktyviai reaguoti ir pusmetį, ir metus, ir visą gyvenimą.

Ar tikrai išlieka stipriausi?

Tose šalyse, kuriose sportas yra politinis įrankis, turintis pasauliui parodyti, kokių stiprių atletų valstybė išaugina, dažniausias sportininkų ugdymo būdas – nuolatinis fizinis ir psichologinis muštras. O įvairiausių būdų su smulkmeniškomis priemonių detalėmis galėtų pateikti karjeras jau baigę buvusios SSRS sportininkai.

Lietuviai – ne išimtis: visiems duodavo didžiulius krūvius ir sakydavo, kad tie, kurie atlaikys, tie ir bus pasaulio čempionai. Nepatinka trenerio epitetas, intonacija, suskydai, apsižliumbei dėl vaizdingo palyginimo ar posakio – vadinasi, sporte tau ne vieta, o už durų norinčiųjų eilė laukia. Tiesą sakant, toks požiūris pažįstamas ne tik iš sporto.

„Šis reiškinys po truputį nyksta, nors dar rastume pagal seną kurpalių dirbančių trenerių. Anais laikais Lietuvoje buvo viena stipri moterų ir dvi vyrų krepšinio komandos – jose išlikdavo arba talentai, arba stipriausi. Dabar komandų kur kas daugiau – nepatinka vienas, gali eiti pas kitą trenerį. Dabar trenerio paskirtis – suprasti vidinius žaidėjo motyvus, kurie jį skatina siekti geriausio rezultato“, – lygina R.Paulauskas.

A.Skurvydas perspėja, kad jeigu vaikai patiria socialinį trenerio pažeminimą, tai gali būti trauma visam gyvenimui. Todėl tokius trenerius, kurie su vaikais bando dirbti kareiviškai, bet kokia kaina siekia iš jų padaryti tvirtus sportininkus ir kitiems girdint tyčiojasi, iškart reikėtų vyti lauk.

„Sporte turėtų likti patys talentingiausi, bet daug talentingų vaikų tokiu trenerių elgesiu galima sugadinti. Tai ne laukinė gamta, nors net gamtoje gyvūnai pradeda vieni kitus globoti. Dėl tokio požiūrio labai daug žmonių susižalojo sveikatą, neretai – patys talentingiausi“, – atkreipia dėmesį LSU rektorius.

Olimpinė čempionė, krepšininkė Angelė Rupšienė, „Kibirkštyje“ ne vienerius metus tiksliai vykdžiusi trenerio A.Gedmino nurodymus (bet kokia žaidėjo kūryba būdavo blogis) ir klausiusi kandžių jo replikų, yra prisipažinusi, kad nenorėtų to prisiminti ir iš praeities kapstyti nemalonių dalykų.

Ir moterų, ir vyrų komandas treniravęs R.Paulauskas pripažįsta, kad dirbti su moterimis yra kur kas sunkiau: treneris turi būti santūresnis ir labiau galvoti, ką, kaip ir kada sako, nes moterys daugybę dalykų, taip pat ir žaidybinių, gali priimti labai asmeniškai, užpykti ir po nežinia kiek laiko tai priminti arba neatleisti visą gyvenimą.

„Ne visi vyrai treneriai galėtų dirbti su moterų komanda, su vyrais darbuotis psichologiškai kur kas lengviau. Ir nė viena moteris negalėtų dirbti su didelio meistriškumo vyrų ekipa. Būdama švelnesnės prigimties, ji neištvertų totalumo, kuris vyrauja stipriosios lyties sporte, ir būtų priversta kapituliuoti anksčiau, o treneris turi išlaikyti viską iki galo“, – sako buvęs nacionalinės moterų rinktinės treneris R.Paulauskas.

Žalčiai plaukuoti šansų neturi

Patekę į naują aplinką legionieriai pirmaisiais mėnesiais, be elementarių „labas“ ar „viso gero“, dar pramoksta tos šalies keiksmažodžių, nes tai tam tikra visiems aiški kodų kalba.

Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių prorektorė, Lietuvių kalbos katedros profesorė Ineta Dabašinskienė, kurios viena tyrinėjimo sričių – psicholingvistika, paaiškina, kad patekus į ekstremalią situaciją (sporto rungtynėse tokios ypač dažnos) pirmiausia iš leksikono, saugomo ir trumpalaikėje, ir ilgalaikėje atmintyje, atkoduojami stiprų emocinį krūvį turintys žodžiai.

Net jeigu žmogus ilgą laiką gyvena užsienyje, puikiai moka tos šalies kalbą, įvykus nemaloniai situacijai gali savo gimtąja kalba nusikeikti ar riebesnį žodį pasakyti. Esant tam tikriems emociniams dirgikliams šie žodžiai palyginti greitai iš saugyklų ištraukiami.

Naujokus veikia ir vadinamoji kalbinė akomodacija: į tam tikrą kalbinę aplinką patekęs žmogus ir savo kalba, ir elgsena taikosi prie ten jau esančių. O grįžę nesunkiai adaptuojasi iš naujo. Šių dienų realijomis kalbant, dešimt mėnesių už Atlanto praleidžiančiam Jonui Valančiūnui patekus tarp savų, t.y. atvykus į rinktinės stovyklą, nebūna sunku nuo „f“ vėl pereiti prie „b“.

„Kodėl vartojame pas mus iš Rusijos atėjusius keiksmažodžius, galima paprastai paaiškinti kalboje veikiančiu dažnumo principu: lietuviškų keiksmų mažai girdime, jie nėra ryškūs, jei kas ir nusikeikia, pasimėto kokiomis rupūžėmis, kitų, tokių kaip bl…, k… ir panašių, girdime tūkstančius kartų dažniau. Taigi vienu trumpu žodžiu galime daug ką pasakyti“, – dar nuo Stalino laikų iš kalėjimų po visą tuometę SSRS paplitusių mongolų invazijos metais rusams paliktų keiksmų populiarumo priežastis paaiškina I.Dabašinskienė.

Mūsų keiksmažodžiai mažai tyrinėti, nes mums labiau rūpi kalbos norma, o ne kasdienė vartosena. Išgirdus keiksmažodį tampa aišku, kad buvo patirta stipri emocija, kurią ir šalia esantiems su tokiu „pariebinimu“ lengviau suprasti.

Bet keikiasi ne tik treneriai ar sportininkai – kiekvienas nesame šventas. O sporte dar veikia kalbos ekonomijos principai: čia reikia pasakyti greitai, paprastai, trumpai ir aiškiai. Kai per minutės pertraukėlę reikia greitai perduoti skubią informaciją, ne laikas galvoti, kokiais žodžiais tą padaryti.

„Kalba turi būti stipri ir įtikinama, todėl pasirenkamas toks žodynas ir kalbėjimo maniera, kuri būtų paveiki. Rusiški keiksmai ne tik trumpi, bet dar turi emociją sustiprinantį sprogstamąjį efektą – jiems būdinga sprogstamųjų, pučiamųjų garsų sangrūda. Kita vertus, jaunoji karta vartoja ir angliškų keiksmažodžių, todėl dabar išgyvename hibridinį laikotarpį, matome tam tikrą jų persimaišymą – tai jau kalbos prestižo, vienos ar kitos kalbos įtakos zona“, – pastebėjimais dalijasi psicholingvistė.

Lietuviški keiksmai į šią konkurencinę kovą šansų įsiterpti neturi, nes visų pirma retai vartojami, antra, dauguma jų ilgi, kai kurie praradę ryšį su pirmine reikšme ar greičiau juokingi nei paveikūs. Eksperimento vertas klausimas, ar neužkliūtų žaidėjas už vidurio linijos ir nenuvirstų iš netikėtumo, jei išgirstų trenerio siūlymą eiti kiaulėms uodegų mazgoti, šunų šukuoti ar balų deginti.

„Įgūdžiai, kalbiniai irgi, susiformuoja natūraliai, specialiai čia nieko nepadarysi. Ir jeigu nėra platformos lietuviškiems keiksmams prigyti, matyt, jie ir neprigis. Geras, stilingas kalbėjimas neatsiranda per dieną – tai žmogaus raidos kelias“, – reziumuoja I.Dabašinskienė.

Kai aistros aprimsta

Ko po įtempto sezono prie upių ir ežerų, apsikarstę meškerėmis ir kitais žvejybos atributais, traukė ar tebetraukia dauguma legendinio „Žalgirio“ krepšininkų, trenerių (Vladas Garastas mėgdavo vėžiauti) ir dabarties strategų bei oranžinio kamuolio meistrų?

Nuslopinti stresą, atsigauti, moksliškai tariant, sumažinti kortizolio koncentraciją ir padidinti endorfino, džiaugsmo hormono, lygį. Joga, pasivaikščiojimai gamtoje, žvejyba – vieni tinkamiausių atsigavimo būdų, atrandamų spontaniškai arba atsitiktinai. Jei atsigavimas paliekamas savieigai, tada, pasak A.Skurvydo, pagreitintu tempu ardoma sveikata ir anksčiau laiko paliekamas gyvenimas.

Sulaukęs beveik 79-erių A.Gedminas pralaimėjo gyvenimo kovą – pergalę teko įskaityti sunkiai ligai. O išsišokėlė „Drobė“ mirė kartu su nepriklausomybės pradžioje dieną naktį baigusiomis burgzti verpimo staklėmis. Dauguma komandos aukštaūgių įsikūrė netoliese esančiuose Druskininkuose, tapo treneriais, sporto centrų, sanatorijų vadovais. Mažas miestelis šalia jų ir vėl nurimo.

Po pergalingų „Lietuvos ryto“ krepšininkų, klubo vadovų ir sirgalių šėlionių nurimo ir „Siemens“ arena. Abu finalinio mačo komandų strategai atrodė ne mažiau kilometrų aikštelėje įveikę nei pagrindiniai jų žaidėjai kartu sudėjus. Suplūkęs ir užkimęs T.Pačėsas triumfavo, o Š.Jasikevičius tą naktį greičiausiai vargiai galėjo užmigti.

Treneris yra vienišas

Rinalda Germanienė, psichoterapeutė, sporto psichologė

Sportas – tai karo atmaina, todėl čia patiriami panašūs emociniai ir psichologiniai krūviai. Nuolat dirbti patiriant didžiulę įtampą, ribinius išgyvenimus – pavojinga sveikatai. Kaip rodo atliktas tyrimas, kario emocinė ir psichologinė būklė kare išlieka adekvati dešimt dienų, po to jo nervų sistema neišlaiko, atsiranda įvairių šalutinių veiksnių, kurie daro didžiulę įtaką asmenybės raidai, jos transformacijai.

Patiriami stiprūs emociniai išgyvenimai turi išliekamųjų reiškinių ir mūsų mintims, ir emocijoms, ir elgesiui. Labai individualu, kiek žmogus gali ar (ir) nori patirti ribinius išgyvenimus arba gyventi jausdamas nuolatinę įtampą. Dažnai treneris pats pasirenka tokį gyvenimo kelią todėl, kad nori įrodyti, pirmiausia sau, jog gali tai atlaikyti.

Ką reiškia, kai treneriai ant sportininkų rėkia, šaukia? Dažniau rėkia senesnės kartos treneriai, kiti derina rėkimą su kalbėjimu, bendravimu. Dažnas treneris rėkia dėl to, kad kartais toks metodas pasiteisina – sportininkui sukelia baimę, nerimą. O tokia sportininko savijauta neretai paaštrina reakciją, mobilizuoja, sužadinamas savisaugos instinktas, tada sportininkas stengiasi neklysti, kad išvengtų rėkimo, neigiamų emocijų ir reakcijų.

Baimė ir nerimas sporte suvokiami įvairiai. Pavyzdžiui, anglai buvo šokiruoti, kai gražiausią ir talentingiausią futbolininką Davidą Beckhamą pamatė su mėlyne paaky ir sužinojo, kad ją įtaisė santūrusis seras Alexas Fergusonas, mat po „Manchester United“ komandos pralaimėjimo nesusivaldė ir sviedė „bucą“, kuris pataikė tiesiai D.Beckhamui į akį.

Nerimas gali būti kliūtis prisiimti riziką, bet gali duoti būtiną emocinį spyrį, reikalingą iššūkiui priimti. Taigi kai kurie treneriai sąmoningai padidina nerimo lygį savo sportininkams, kad šie pasiektų geresnių rezultatų.

Geriau šaukiantis nei rėkiantis treneris. Čia būtų galima remtis siųstuvo ir imtuvo principu. Tam, kad imtuvas priimtų informaciją, siųstuvas ją turi išsiųsti imtuvui atpažįstamu formatu. Sužadinti žaidėją galima ir gestu, jeigu treneris žino, ką tas gestas konkrečiam žaidėjui reiškia.

Kita vertus, šaukimas – tai labai garsus kalbėjimas. Jis vertingas tik tada, kai treneris iš tikrųjų turi ką pasakyti. Ledo ritulininkas Dainius Zubrus yra sakęs, kad visada nori laimėti ne mažiau nei treneris. Kai treneris nuoširdžiai rūpinasi žaidėjais, bendrauja, supranta, tai jaučia visa komanda. Tada, D.Zubraus tikinimu, kitą dieną po pralaimėtų rungtynių jis nori eiti į čiuožyklą, dirbti, nes ramus ir nuoširdus bendravimas su treneriu prideda pusę žingsnio daugiau kiekvienam kiekvienoje treniruotėje.

Žaidėjas negali būti tiktai funkcija komandoje, jis turi pajusti savirealizacijos jausmą. Einant priešingu keliu – taisant tiktai sportininko funkcinius rodiklius – gali didėti įtampa ir nerimas, nes sportininkas jaučia pareigą ir baimę jos neįvykdyti. Žaidėjai nėra tik instrumentai trenerių strategijose. Pirmiausia sportas prasideda nuo konkrečios asmenybės ir tik po to einama prie komandinių tikslų.

Yra trenerių, kurie supranta psichologijos poveikį, svarbą, ieško pagalbos, žinių, atsakymų į klausimus. Bet nemažai ir tokių, kurie psichologinio palaikymo nevertina ir neieško. Dar kiti pasitiki ir remiasi tik savimi.

Treneris pirmiausia yra vienišas ir veikia kaip subjektas, o ne visumos dalelė, kaip dažnai gali pasirodyti kalbant apie komandines sporto šakas. Komanda pralaimėjo, žaidėjai pamiršo, o treneris – ne. Krepšinis – komandinis žaidimas ir treneris čia ne vienas, bet iš tiesų kiekvienas komandoje atsakingas tik už save. Treneris turi šeimą, draugų, komandą, bet pagrindinė sportinė patirtis yra tik jo paties, pergalė ir pralaimėjimas yra tik jo arba pirmiausia jo.

Atmosfera komandoje yra vienas pagrindinių elementų pergalėms pasiekti. Būtent kuriant komandos atmosferą ir atsiskleidžia trenerio psichologinis meistriškumas.

Dreamstime nuotr.

Inga NECELIENĖ

Sporto pinigai išskirstyti, aistros šiek tiek atvėso, bet olimpinė ramybė iki metų galo, kol vėl priartės pinigų dalybų metas, netruks. Į garsiai ir rėksmingai valstybinės sporto institucijos vadovo ir sporto visuomenininkų virtą košę per šį laiką bus stengiamasi pridėti trūkstamų papildų, iš kurių bene svarbiausias – nustatyti, kas yra galutinis sprendimo priėmėjas. Bet skonis, košės irgi, – individualus dalykas. Kas vieniems pagrindinis patiekalo ingredientas – kitiems išvis nebūtinas.

Tarp Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vadovo ir vadinamųjų sporto visuomenininkų dėl Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) pinigų dalybų kilęs konfliktas apogėjų pasiekė praėjusių metų pabaigoje, kai KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius kitų keturių fondo tarybos narių dėl pareikšto nepasitikėjimo buvo nušalintas nuo KKSRF pirmininko pareigų.

Kur tai matyta, tada piktinosi direktorius, kad visuomenininkai priimtų sprendimus, už kuriuos turi atsakyti valstybinės įstaigos vadovas.

Šie keturi visuomenininkai – tai KKSRF įstatymu numatyti ir Vyriausybės skiriami asmenys, sudarantys fondo tarybą: naujuoju pirmininku tapęs Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) prezidentas Rimantas Kveselaitis, Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos pirmininkas Albinas Grabnickas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Romualdas Bakutis bei asociacijos „Sportas visiems“ ir „Žalgirio“ sporto draugijos prezidentas Bro­nislovas Vasiliauskas.

Krizės paveldas

Aprimus aistroms imtos gryninti sisteminės KKSRF bėdos. Nuo 2008 m. krizės, kai sumažėjo KKSD biudžetas, šalies sporto federacijoms išlaikyti, paties departamento bei jam pavaldžių įstaigų kai kurioms funkcijoms vykdyti pinigų imta gvieštis iš fondo. Per šį laikotarpį visuomeninės sporto organizacijos, švietimo įstaigos, bendruomenės, klubai ir kitos institucijos, kurių fiziniam aktyvumui skatinti bei gerinti ir buvo įkurtas šis fondas, labai apytiksliai skaičiuojant neteko arti 30 mln. eurų.

Krizė kaip ir praėjo, bet sporto šakų federacijos iš šio fondo tebefinansuojamos iki šiol. Iš šiųmečio 6,1 mln. eurų fondo sporto šakų federacijoms atseikėta 3,59 mln. eurų, arba 65 proc. visų pinigų, visiems kitiems projektams, kurių iš viso buvo pateikta per 700, teko 2,51 mln. eurų. Kai paraiškose prašoma suma viršija 29 mln. eurų, o fondas beveik penkiskart mažesnis, nepatenkintųjų rasti lengviau nei laimingųjų.

„Jokios įtakos 65 proc. fondo pinigų dalyboms mes neturime: tik sutariame, kokią bendrą sumą turėtume skirti federacijoms, kad jos išgyventų, o kiek konkrečiai kiekviena KKSD pripažinta federacija gauna, pagal savus kriterijus apskaičiuoja KKSD. Mes turime įtakos tik 35 proc. fondo lėšų – šiemet tai buvo 2,5 mln. eurų“, – patikslina naujasis KKSRF tarybos pirmininkas R.Kveselaitis.

Jis primena, kad ne visada fondas buvo tokio pat dydžio kaip dabar, nes didėjo akcizas, bet iki krizės visi jo pinigai buvo skiriami projektams finansuoti, o ne federacijoms išlaikyti.

Bėdos netruko įsisenėti, o visuomeninių organizacijų nepasitenkinimas aštuonerius metus nesprendžiama tokia padėtimi galiausiai išaugo į atvirą fondo skirstytojų konfliktą. R.Kveselaičio tikinimu, po apsižodžiavimų šiemet pinigų skirstymas vyko dalykiškai ir normaliai, o siekiant užbėgti už akių bet kokiems įmanomiems kaltinimams projektams buvo skiriamas ypač didelis dėmesys. „Šiemet projektus vertino ne vienas, o du ekspertai. Vėliau abiejų vertinimai buvo sudedami ir išvedamas vidurkis. Be to, visuose mūsų posėdžiuose dalyvavo Seimo Antikorupcijos komisijos narys Eduardas Šablinskas. Be incidentų, puikiai ir laiku“, – taip šiųmetes fondo pinigų dalybas apibūdina R.Kveselaitis.

Ar bus grąžinta pamatinė funkcija?

KKSD gen. direktorius E.Urba­navičius viliasi, kad per šiuos metus bus rastas politinis sutarimas, išspręstas įsisenėjęs sporto skaudulys ir fondui grąžinta prigimtinė jo funkcija – finansuoti projektus, o ne veiklą. „Funkcijoms įgyvendinti iš fondo pinigai neturėtų būti skiriami – tiek KKSD, tiek kitų valstybės institucijų. Šiais metais turi būti sutarta, kad KKSD gautų papildomus 3,5 mln. eurų asignavimų didelio meistriškumo sportui finansuoti. Jei taip įvyktų, jau nuo kitų metų fondas atgautų prigimtinę paskirtį. Bet tam, kad fondo veikla būtų objektyvi, būtų aiškūs kriterijai, kodėl vieni projektai finansavimą gauna, o kiti – ne, reikia ne vieno sisteminio pakeitimo“, – sako E.Urbanavičius.

KKSD vadovo įsitikinimu, pagrindinis aiškaus apibrėžimo reikalaujantis dalykas – kas priima galutinį sprendimą: ar fondo taryba, ar departamento vadovas. „KKSD atsakingas už asignavimus, todėl jo vadovas ir turėtų priimti galutinį sprendimą. Dabar fondo tarybos, kaip juridinio asmens, nėra, o pagal dabartinį įstatymą KKSD nėra fondo taryba, tik administratorius. Sudaryta darbo grupė, rengiamas naujo įstatymo projektas. Manau, šį kartą fondas bus nagrinėjamas iš visų pusių, kad būtų pasiekta nauja jo veiklos kokybė“, – aiškina E.Urbanavičius.

Atmetus sporto federacijoms tenkantį šios košės dubenį į likusią 2,5 mln. eurų fondo dalį rankas tiesia ne tik sporto projektai – iš šios ir taip palyginti menkos sumos jiems tenka mažuma. Iš čia finansuojamos, pavyzdžiui, ir to paties KKSD reikmės: 145 tūkst. eurų (75 tūkst. sportui nusipelniusiems žmonėms pagerbti, 61 tūkst. fondui administruoti ir 9 tūkst. kvalifikacijai kelti), 75 tūkst. eurų atitenka Lietuvos antidopingo agentūros veiklai.

„KKSD per pusantrų metų fonde jau paliko 200 tūkst. eurų, ką anksčiau metai po metų imdavo departamento įstaigos. Ateityje fonde norėtume palikti visus pinigus, kurie dabar skiriami KKSD reikmėms, tik kol sistema nesudėliota, negalime paimti ir iškart nubraukti tiems patiems apdovanojimams skirtos sumos. Ateityje turėtų išnykti ir Antidopingo agentūrai skiriamas finansavimas – kartu su sporto federacijomis ji irgi turėtų pereiti į atskirą biudžeto, o ne fondo finansavimo eilutę. Mes pasirašėme Antidopingo konvenciją, kurios turime laikytis, taigi ir šios agentūros finansavimą reikia išspręsti per biudžetą“, – dėsto KKSD vadovas.

Šiemet bent 92 tūkst. eurų, skaičiuojant pernykštėmis skirtomis sumomis, buvo sutaupyta iš fondo nebefinansuojant jau likviduojamų dviejų departamento įmonių: „Nemuno žiedo“ (2015 m. – 22 tūkst. eurų) ir Lietuvos sporto informacijos centro (2015 m. – 70 tūkst. eurų).

KKSD vadovo tikinimu, departamentas nuo fondo pinigų atsitraukia, bet yra tokių institucijų, kurios to nedaro. „LSFS sportinei aprangai įsigyti gauna 55 tūkst., jaunučių ir sporto vilčių žaidynėms organizuoti – dar 245 tūkst. eurų. Ar tikrai šie tūkstančiai padeda mokykloms, bendruomenėms? Kodėl organizacija, nevykdanti tiesioginės sportinės veiklos, perka aprangą ir ją perskirsto? Taip jokioje srityje neturėtų būti, nes perskirstymas, kuo užsiima LSFS, veda prie korupcijos“, – LSFS veiklos metodus kritikuoja E.Urbanavičius.

R.Kveselaitis atkerta, kad jaunių ir jaunučių sporto žaidynės, kurioms surengti kasmet rašomi projektai, – tai vieni pagrindinių jaunimui skirtų nacionalinės svarbos renginių, į kuriuos analogišką sumą investuoja 58 šalies savivaldybės. „Mes šių pinigų nepasiimame, jie skiriami 38 federacijoms, o mes apmokame žaidynių finalų išlaidas. Jos vyksta kelis mėnesius – nuo gegužės iki spalio. Kartu tai pagrindinė vasaros jaunimo užimtumo programa, kurioje dalyvauja apie 20 tūkst. vaikų“, – paaiškina LSFS prezidentas.

Ar liks kaip buvę?

E.Urbanavičius pripažįsta: nesąžininga, kad per vieną fondo svarstymo dieną 65 proc. fondo biudžeto lėšų nubraukiama ir atiduodama federacijoms, o daugybei kitų projektų, kuriuos ekspertai įvertina gerai, pinigų nelieka.

Jeigu, kaip ketinama, pavyks sutarti ir sporto federacijoms pramušti atskirą eilutę, o visus fondo pinigus palikti tik sporto projektams, vargu ar KKSRF taryba nesikeistų ir daugiau galių skirstant pinigus nepereitų į valstybės rankas. Jeigu pešamasi dėl liekančių nepilnų dviejų milijonų, vargu ar visuomenininkai turėtų tokią pat įtaką skirstant triskart daugiau – visus 6 mln. eurų. Juk kuo mažiau žmonių dalija, adminis­truoja ir kontroliuoja – tuo mažiau ginčų.

„ES direktyvos sako, kad sportas turėtų būti apolitiškas, bet matome suinteresuotų politikų norą kištis į fondo reikalus ir visuomenininkus apskritai iš ten patraukti. Mes giname savo įsitikinimus, bet kad paliks mus ramybėje – sunku būtų tikėtis“, – prasitaria R.Kveselaitis.

Šią situaciją tarsi iš šalies stebi Lietuvos plaukimo federacija, pernai išstojusi iš LSFS. Jos viceprezidentas Gintautas Bartkus sako, kad tiek pinigų, kiek federacijos gauna iš fondo savo veiklai finansuoti, yra jų sunkiu darbu uždirbta. O pavyksta ar ne lėšų gauti teikiamiems projektams – tai ir laimės dalykas: vienais metais lygiai toks pat projektas pinigų negauna, o po metų, žiūrėk, visiškai toks pat jau gauna.

„Dėl sumų federacijų veiklai finansuoti tarp fondo skirstytojų kyla mažiausiai diskusijų, nes yra kriterijai – geresni ar blogesni, bet jie yra. Šiemet mes antri po krepšinio, bet rezultatams svyruojant ir finansavimas kinta – tai natūralu“, – sako G.Bartkus, sutinkantis, kad federacijoms būti finansuojamoms iš bendro fondo katilo neteisinga klubų, visuomeninių organizacijų ir kitų projektų teikėjų atžvilgiu.

Jeigu nepadeda savivaldybė, šis fondas – vienintelis lėšų šaltinis švietimo įstaigoms, norinčioms atnaujinti sporto bazes ar įsigyti sportinio inventoriaus. Iš ketvirto karto gavusi 600 eurų sporto įrangai įsigyti, viena Šiaurės Lietuvos mokykla šią žinią sutiko ypač džiugiai.

„Dauguma mūsų mokyklos lauko sporto inventoriaus statyta kartu su mokykla – ano šimtmečio septintąjį dešimtmetį. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek sluoksnių dažų ant jų užtepta. Jau sugalvojome, kad pavasariop, kai nauji treniruokliai atvyks į stadioną, surengsime bendruomenei šventę. Net vaišių bus – jau sutarėme, kad iš netoliese esančių kareivinių visą bidoną kareiviškos košės atsivešime“, – apie būsimą šventę pasakoja šios mokyklos kūno kultūros mokytoja Rita.

Reglamentavimas – pavyzdinis

Seimo Jaunimo ir sporto komisijos pirmininkas Juras Požela

Seimui nekliūva Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo veikla. Priešingai – laikomės nuomonės, kad politikams nederėtų kištis ir daryti įtakos fondo priimamiems sprendimams. Šiuo metu svarstoma Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus, bet ne Seimo narių ar Jaunimo ir sporto reikalų komisijos iniciatyva, pagal kurią keistųsi fondo tarybos sudėties formavimo principai.

Mano manymu, tai visiškai perteklinė iniciatyva, kuri iš esmės nesprendžia pagrindinės sporto srities finansavimo problemos. KKSD ir šiuo metu turi visus įrankius, kad efektyviai administruotų fondo finansuojamus projektus ir užtikrintų kokybišką valstybės lėšų panaudojimą. Mano manymu, dabartinis reglamentavimas yra pavyzdinis, rodomas ir kitoms valstybėms, kai į sprendimų priėmimą įtraukiami ne tik valstybės tarnautojai, bet ir sporto bendruomenei atstovaujančios organizacijos. Laikausi gan skeptiškos nuomonės dėl minėtų įstatymo pakeitimų, kurie, beje, dar net nėra užregistruoti.

Esminis klausimas, kurį dažnai pamiršta paminėti valstybės tarnautojai, yra tas, kad Sporto rėmimo fondas buvo kuriamas siekiant skatinti bendruomenių projektus savivaldoje, masinį fizinį aktyvumą ir panašius projektus. Deja, jau daugybę metų fondas ne tik liko su 1 proc. surenkamų akcizų pajamų (panašiu principu veikiantis Kultūros rėmimo fondas gauna 3 proc.), bet ir fondo lėšomis finansuojamomis sporto federacijomis.

Tam reikia nei daug, nei mažai – lygiai pusės fondo išteklių. Taigi pirmiausia reikėtų dėti visas pastangas, kad būtų grįžta prie ikikriziniu laikotarpiu buvusios tvarkos, kai sporto federacijos buvo finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis. Tokių iniciatyvų šiuo metu iš KKSD vadovybės pasigendu.