2016 Balandžio 10

Ledo rutulys

Žaisti lazdomis ir galva

veidas.lt

BFL

Inga NECELIENĖ

Užsimaukšlinęs kažkur rastą baidarininko šalmą, apsiavęs dailiojo čiuožimo pačiūžomis nupjautais priekiniais dantukais ir rankose laikydamas iš medžio išdrožtą lazdą prieš 35 metus ledo ritulio subtilybių pradėjo mokytis Darius Kasparaitis. Keičiantis santvarkai, ekipuotės madoms lietuviškas ledo ritulys pratūnojo tarsi įsipainiojęs į kibų priešininkų vartų tinklą. Bet jau šešti metai matomas kiekybinis šuolis. Ar atėjo laikas kalbėti ir apie kokybinį?

Dažnas elektrėniškis, paklaustas, kaip atsidūrė ledo ritulio aikštėje, kalbą pradeda tokiais tarsi savaime suprantamais žodžiais: „Kad Elektrėnuose daugiau ne­buvo kur eiti. Kiemo, klasės draugai ledo ritulio treniruotes lankė, taigi nuėjau ir aš.“

Prieš keturis dešimtmečius 1976-aisiais išdygusi pirmoji Lietuvoje uždarų patalpų ledo arena neilgai trukus ne tik tapo ledo ritulininkų sostine, bet ir palaikė šios sporto šakos gy­vas­tį tada, kai ja beveik niekas daugiau nesirūpino. Du vieninteliai iki šiol į stipriausią pasaulio ledo ritulio lygą NHL patekę lietuviai laikytis ant pačiūžų ir valdyti ledo ritulio lazdą irgi mo­kėsi ne kur kitur, o šioje ledo arenoje.

Klubinis sezonas baigėsi

Besibaigiantis šių metų ledo ritulininkų se­zonas pateikė kelias staigmenas. Finišo tiesiąją pasiekęs Lietuvos ledo ritulio čempionatas pa­rodė, kad ir ilgamečiai lyderiai Elektrėnų „Ener­­gijos“ žaidėjai jau gali ne tik kaimyninių šalių lygose, bet ir savo kieme sulaukti at­kak­lių varžovų, galinčių stipriai kibti į atlapus. Šiai elektrėniškių ir sostinės „Hockey Punks“ ekipos finalinei kovai papildomo svorio pridėjo kitas šį sezoną „Energijos“ pasiektas rezulta­tas – antroje pagal pajėgumą Baltarusijos aukščiausioje ledo ritulio lygoje sugebėta nukeliauti iki pusfinalio. O galutinai apsisaldinti tinka ša­lies ledo ritulio pirmenybių mažasis finalas, ku­riame nugalėtojui išaiškinti prireikė pratęsimo.

„Šiemet Lietuvos čempionate buvo gal ke­tu­rios komandos, kurios žaidė apylygiai. „Ener­­gija“ meistriškumu išsiskyrė, bet kaip ma­­tėme finale, ir jai lengvai aukso niekas ne­atidavė. Tikiu, kad vyrų čempionatas kasmet ju­dės į priekį ir galbūt jau artimoje ateityje ne­be­reikės stipriausioms mūsų komandoms varžovų ieškotis užsienyje, nes ten yra savų niuansų. Pavyzdžiui, teisėjavimas – natūralu, ten teisė­jai palaiko savus, todėl svetimiems sunku kažką iškovoti“, – sako Šarūnas Kuliešius, ilgame­tis Lietuvos rinktinės ir Elektrėnų „Ener­gi­jos“ puolėjas, šiemet finale kaip žaidžiantis Vilniaus „Hockey Punks“ ekipos treneris stojęs prieš buvusią savo komandą.

Bet kokios sporto šakos lyga bus iš anksto pasmerkta mirčiai, jeigu dar prieš turnyrą bus aiškūs laimėtojai, nes tokie čempionatai žiūrovams neįdomūs.

Šiemet Lietuvos čempionatui intrigą sugrąžinę sostinės ledo ritulininkai, kurių gretose kelias rungtynes žaidė ir D.Kasparaitis, savęs išsišokėliais nevadina. Ambicijos kautis dėl pirmų vietų buvo deklaruotos dar prieš sezoną. „Bet kokios sporto šakos lyga bus iš anksto pasmerkta mirčiai, jeigu dar prieš turnyrą bus aiškūs laimėtojai, nes tokie čempionatai žiūrovams neįdomūs“, – sako Š.Kuliešius.

Ar ir kitą sezoną vyrų pirmenybėse galima tikėtis septynių komandų, o gal jų bus daugiau, Lietuvos ledo ritulio asociacijos (LLRA) prezidentas Petras Nausėda kol kas nesiima spėlioti. „Dar sunku kalbėti apie kitų metų sezoną, nes šis ką tik pasibaigė, visi skaičiuoja viščiukus. Tiksliau, klubai dažniausiai skaičiuoja skolas – susitvarkys piniginius reikalus ir tada ims dėlioti kitų metų finansus bei planus“, – ne­daugžodžiauja P.Nausėda.

Be nuotaiką šiek tiek apkartinusio olimpinės atrankos etapo, kuriame vyrų rinktinė neiškovojo nė vienos pergalės, iki dabar, kol dar neaišku, kaip seksis Lietuvos jaunių iki 18 m. ir šalies vyrų rinktinei kovoti dėl galimybės patekti į aukštesnį divizioną (jaunių turnyras Rumunijoje baigsis balandžio 10 d., vyrų kovos Kroatijoje prasidės balandžio 17 d. dvikova su Estijos rinktine), šis sezonas, P.Nausėdos tikinimu, geras visomis prasmėmis. O kokia bus jo pabaiga, parodys rinktinių rezultatai.

Kiekybinis šuolis

Ilgą laiką tik Elektrėnuose, Rokiškyje ir Kaune gyvavęs ledo ritulys tarsi atgijo 2009-aisiais. Šiais metais įkurta na­cionalinė vaikų ledo ritulio lyga davė impulsą atsigręžti vaikams į iki tol gerokai užleistą ir savieigai paliktą sporto šaką. Vos po metų, 2010–2011 m. sezoną, naujosios lygos prizinį fondą sudarė 100 tūkst. litų – šie pinigai tapo paskata privačioms ledo ritulio akademijoms steigtis.

Vaikų padaugėjo, bet vietų jiems treniruotis daugiau neatsirado, todėl kai kurioms mokykloms teko rengti iki tol neregėtą dalyką – norinčių treniruotis vaikų atranką.

Kiekybinis plėtros rezultatas – iki tol gyvavusias šešias ledo ritulio mokyklas (tris valstybines – Rokiškio, Kauno, Elektrėnų ir tiek pat privačių) papildė dar penkios akademijos. Bent jau išorinių kokybinių pokyčių irgi neišvengta. Vaikų padaugėjo, bet vietų jiems treniruotis daugiau neatsirado, todėl kai kurioms mokykloms teko rengti iki tol neregėtą dalyką – norinčių treniruotis vaikų atranką.

Kitas ryškus postūmis – 2014 m. Vilniuje vykęs pasaulio ledo ritulio I diviziono B grupės turnyras, kuriame žaidė ir bronzos medalius rinktinei padėjo pelnyti geriausiu to čempionato puolėju pripažintas Dainius Zubrus. Pirma, pasižiūrėti į rinktinę ir D.Zubrų atėjo 40 tūkst. žmonių, o rudeniop į ledo ritulio treniruotes susirinko nebe pernykščiai 500, o per 800 vaikų.

Šiuo metu aktyviai šalies ir užsienio mokyklose besitreniruojančių ledo ritulininkų turime per tūkstantį. Ar yra dėl ko džiūgauti, juk, pa­vyz­džiui, Kanadoje vaikų treniruojasi apie milijoną. Žiūrint, su kuo lyginsi – jei lyg bulvę su apelsinu Lietuvą ir šimtametes ledo ritulio tradicijas turinčią Kanadą, pagrindo džiaugtis nė­ra. Bet galima paminėti, kad 2009 m. pas mus tebuvo 160 ledo rituliu užsiimančių vaikų.

„Dabar pati geriausia padėtis žvelgiant į de­šimtmečių vaikų komandas: turime 18 jų komandų, vadinasi, jau kitąmet mums savų vaikų užteks, nebereikės į šios am­žiaus grupės čempionatus kviestis kaimynų – iš Ka­linin­gra­do srities, Baltarusijos, Latvijos. Ne tik kiekybė, bet ir kokybė džiugina: šie vaikai nu­gali bendraamžius iš kaimyninių šalių. Vy­res­nių am­žiaus grupių vaikų turnyruose tiek daug komandų neturime, todėl ten dar teks vers­tis su kaimynų pagalba“, – paaiškina LLRA atstovas spaudai Vaclovas Gedvilas.

Bet stiebtis yra kur. „Jeigu pagal vaikų ma­siškumą ledo ritulį palygintume su krepšiniu ar futbolu, pamatytume, kad mes dar toli“, – at­kreipia dėmesį P.Nausėda.

Ledo ritulys ypač tinkamas augančiam or­ganizmui vystytis. Kaip ir plaukiojant, čia dir­ba daug raumenų grupių – juk turi čiuožti, tai yra laikytis ant kojų, ir dar žaisti.

Ko vaikai eina į ledo ritulio mokyklas? Visų pirma ledo ritulys ypač tinkamas augančiam or­ganizmui vystytis. Kaip ir plaukiojant, čia dir­ba daug raumenų grupių – juk turi čiuožti, tai yra laikytis ant kojų, ir dar žaisti. Dar gydyto­jai rekomenduoja šaltyje sportuoti tiems, ku­rie turi kvėpavimo bėdų. O gal atėję vaikai iš­syk išrėžia, kad nori būti tokie kaip Zubrus ar Kas­paraitis? „Kviečiame 4–5 metų vaikus sportuoti, jų tėvai žino, kas yra Kasparaitis ir Zub­rus, o tokio amžiaus vaikai nebūtinai šias pa­vardes žino“, – patikina pats dar žaidžiantis ir akademijoje vaikus treniruojantis Š.Kuliešius.

Reikia 25 vienodai pajėgių

„Anksčiau, mano laikais, būdavo 25 rinktinės kandidatai, iš kurių 20 rinktinėje žaisdavo – taigi konkurencijos beveik jokios. Todėl ankstesnė nacionalinė komanda, kuri sugebėjo pa­siekti tikrai gerų rezultatų ir į neblogą lygį iš­tempti visą Lietuvos ledo ritulį, būdavo kelių Elektrėnų gatvių ir Rokiškio rinktinė. O dabar visi didieji miestai pasistiprinę“, – sako 1995 m. rinktinėje pradėjęs žaisti Š.Kuliešius.

Kai šie vaikai paaugs, dabartinis masiškumas ir stiprėjanti konkurencija turės įtakos ir šalies rinktinės rezultatams. Ilgamečio rinktinės žaidėjo tikinimu, Lietuva pajėgi rungtyniauti aukščiausiame divizione. Nors tarp lyderių naivu tikėtis pakliūti, tokios pozicijos, kaip Slovėnijos ar Vengrijos, kurios tai papuola, tai vėl iškrinta, ir mums įkandamos. „Būkime realistai: į olimpines žaidynes dar negreitai papulsime, bet apie elitinį divizioną per artimiausią dešimtmetį tikrai kalbėsime“, – įsitikinęs Š.Ku­liešius.

Ledo rituliui žaisti kelių tegul pačios aukščiausios klasės žaidėjų nepakanka. Turime vartininką Mantą Armalį, kelis aukščiausiose Suo­mi­jos, Rusijos lygose rungtyniaujančius ledo ritulininkus, bet komandai sudaryti reikia 25 vie­nodo pajėgumo žaidėjų. „Dėl to Lietuva už­ima vienokią poziciją ir žaidžia trečioje pagal pajėgumą pasaulio lygoje, o Kanada, kurioje ledo ritulio tradicijos ir mokykla skaičiuoja šimtmetį, yra lyderė“, – palygina P.Nausėda.

Jau kelinta savaitė Švedijos žiniasklaida įsikandusi 23-ejų lietuvio M.Armalio pavardę. Švedijoje nuo kūdikystės augęs ir šios šalies le­do ritulio mokyklą išėjęs lietuvis atsidūrė D.Zub­raus atstovaujamos San Chosė „Sharks“ akiratyje. Dėmesys neatsitiktinis: du pastaruosius sezonus su Stokholmo „Djur­garden“ ekipa elitinėje Švedijos ledo ritulio lygoje rungtyniavusio vartininko šiųmetis rezultatas – per 34 re­guliariojo sezono rungtynes atremta 91,8 proc. varžovų smūgių į vartus. Prie pat stipriausios pasaulio ledo ritulio lygos priartėjęs Lietuvos rinktinės vartų sargas būtų trečiasis lietuvis, kuris bandytų laimę iškovoti Stanley taurę.

„Tai didžiulis įvykis Lietuvai, bet kartu gali būti itin skaudus praradimas mūsų rinktinei. Ma­ntas – ne tik puikus vartininkas, bet ir svarbi visos komandos figūra, o NHL varžybos su nacionaliniais atrankos turnyrais amžinai kertasi“, – ir džiūgauja, ir liūdi P.Nausėda.

 

Kviestiniai dirigentai, galva aukštesni kaimynai

Lietuviškame ledo ritulyje – nemažai užsienie­tiškų akcentų. Ne tik vaikai, jaunimas ar pa­ty­rę žaidėjai vyksta mokytis ir treniruotis į užsienį, bet ir už­sie­niečių atvyksta pas mus. Tik ne žaidėjų, o trene­rių. Apie ketvirtus metus be atlygio nacionalinę vyrų rinktinę treniruojantį 70-metį vo­kietį Bern­­dą Haake‘ę LLRA prezidentas sa­ko taip: „Mes jo nebevadiname legionieriumi, nes jis mū­siškis.“

Prie Lietuvos ledo ritulio plėtros specialistas iš Vokietijos prisideda ne tik strateginėmis ir taktinėmis žaidimo žiniomis, bet ir plačiais savo ry­šiais, kontaktais, kitokiu, nei buvo įprasta iš Ry­tų mokyklų gautu, požiūriu į ledo ritulininkus, treniruočių procesą. Per pirmuosius dvejus jo vadovavimo Lietuvos rinktinės vy­rams metus – du bronzos apdovanojimai pa­sau­lio ledo ritulio čempionato I diviziono B gru­pėje. Tik jau mi­nėta šiųmetė olimpinė at­ran­ka nesusiklostė: į Budapeštą atvykę be laz­dų, vyrai, B.Haake‘s žo­džiais tariant, žaidė be galvos.

Su jo įsikišimu į Lietuvą asmeninių sentimen­tų paskatintas dirbti su jaunimo iki 18 ­me­tų rinktine atvyko Damianas DiGulianas, vienos JAV universiteto komandos vyriausiasis tre­­neris. Šių asmeninių sentimentų kurstytoja – iš Raseinių kilusi jo senelė, iš kurios apie Lie­tuvą daug sužinojo, o išgirdęs iš B.Haake‘s apie galimybę čia padirbėti D.DiGulianas ilgai nesvarstė.

„Treneriai užsieniečiai – mums gera patirtis, jie atveria akis, padeda pamatyti save iš šono. Kartu su jais ir lietuviai treneriai tobulėja“, – pabrėžia P.Nausėda.

Š.Kuliešius antrina, kad jaunajai kartai labai svarbus Vakarų specialistų perteikiamas mentalitetas, jog ledo ritulį reikia žaisti ne dėl trenerio, o dėl savęs. Jeigu iš tiesų nori tapti profesionalu, turi pats daugiau galvoti, o ne laukti, kol papunkčiui treneris viską susakys. „Gai­liuo­­si, kad į rinktinę atėjo vakarietiško mąstymo žmogus tada, kai jau reikia baigti žaisti. Ne­nu­vertindamas Rytų šalių specialistų turiu pa­sakyti, kad labai sveika pasitreniruoti ir pas vienus, ir pas kitus – tada prasiplečia akiratis“, – sako Š.Kuliešius.

Akiratį plečia ir kaimyninių šalių turnyrai, kuriuose dalyvauja stipriausios mūsų komandos. Latviai, rusai, baltarusiai, lenkai –­ visi mus su­pantys kaimynai galva ar net keliomis aukštesni. Š.Kuliešiaus tikinimu, baltarusiai, kurių lyga stipresnė, mums padeda labiau nei latviai. O Latvija, mūsų regiono lyderė, turinti į pasaulio dešimtuką patenkančią rinktinę, suka šiek tiek kitu keliu: nors ledo ritulio piramidė veikia ge­rai, mūsų kaimynai neturi visiškai profesionalios nacionalinės lygos, nes nusprendė koncen­truotis į vieną Rusijos aukščiausiojoje lygoje KHL rungtyniaujančią komandą, kurioje telkiasi geriausi jų žaidėjai.

„Ką lietuviams pavyko sukurti krepšinyje, tą latviai galėjo įgyvendinti ledo ritulio aikštėje, bet neatsirado žmonių, kurie būtų pajėgūs realizuoti idėjas, nors iš regiono lyderių norėtųsi di­desnės iniciatyvos. Juk būtų galima kurti ben­drą Baltijos šalių lygą, kokia yra krepšinyje – tam visos galimybės yra, atstumai keliauti nedideli. Žiūrint iš rinkodaros pusės, tokia lyga ir lat­viams būtų patraukli, bet kol kas jie verda savo sultyse. Galbūt iškelta nosis šiek tiek trukdo?“ – svarsto Š.Kuliešius.

Tai kur žais D.Kasparaitis?

Norėdamas atstovauti Lietuvai kaip nacionalinės rinktinės narys, D.Kasparaitis, prieš tai žaidęs Rusijos rinktinėje, pagal nustatytas taisykles turi bent tris sezonus rungtyniauti šalies pirmenybėse. 2018-ieji bus tie metai, kai Da­rius jau galėtų padėti Lietuvos rinktinei. Tik vi­sų pirma jam bus mažiausiai 45-eri, antra, ne­aiš­ku, kokiame turnyre lietuviai žais.

„Turiu svajonę sužaisti atstovaudamas Lie­tu­vai, nors kasmet vis sunkiau grįžti į sportą. Bet svarbiausia – neužsiauginti pilvo“, – juokia­­si Floridoje su šeima gyvenantis D.Kas­pa­rai­tis. 2010-aisiais profesionalo karjerą baigęs lietuvis Floridoje ledo ritulį tebežaidžia mėgėjiškai, nes, kaip prisipažįsta, be sporto jau ne­begali.

Galbūt D.Zubraus Lietuvoje patirti įspūdžiai paskatino Darių pabandyti užsivilkti na­cionalinės rinktinės aprangą? „Tai sena ma­no svajonė“, – prisipažįsta D.Kasparaitis.

LLRA prezidentas P.Nausėda neatmeta to­kios galimybės: „Atstovaudamas rinktinei D.Zub­­rus sukėlė didelį susidomėjimą ledo ri­tuliu. Manau, taip pat būtų ir su D.Kas­pa­rai­čiu – ir jis pats, ir ledo ritulio gerbėjai norėtų pa­matyti jį, vilkintį Lietuvos aprangą. Bet tai greičiau būtų simbolika.“

Ar tikrai brangu?

Mėgstama kartoti, kad ledo ritulys – brangus sportas, nes kainuoja ir ledo nuoma, ir visa ekipuotė. Ar 4–7 metų vaikams, o būtent tokio amžiaus jie pradedami kviesti į ledo ritulio treniruotes, išbandyti šią sporto šaką išties taip brangu? Neturint ypatingų stiliaus ir firminės aprangos reikalavimų, pasitenkinant jau nešioja amunicija, pirmaisiais sportavimo metais, kol taps aišku, ar vaikui ši sporto šaka tinka ir patinka, už aprangą, pačiūžas, apsaugas, lazdas galima ir nieko nemokėti. Vaikai greitai auga, todėl ne vienoje mokykloje ir akademijoje visa reikiama ekipuotė sukasi ratu, nemažai jos kaip labdarą kasmet atveža D.Zubrus.

Jeigu norima savos amunicijos, labai pataupant ir renkantis pigiausius variantus pradedančiajam keturmečiui–sep­tynmečiui ją galima nupirkti už maždaug 150 eurų. Ne pati brangiausia, bet garsesnių prekių ženklų ekipuotė atsieis dvigubai brangiau – apie 300 eurų.

Brangiausiai kainuos treniruotės privačiose mokyklose, bet jų kaina priklausys ir nuo vietovės, kurioje ketinama treniruotis. Vilniuje privačioje akademijoje treniruočių mėnesio kaina – apie 70 eurų, o valstybinėje Elektrėnų sporto mokykloje pakaks simbolinių 3 eurų mokesčio.

„Sunkiau priprašyti vaiką ar jo tėvus, kad atvestų pasitreniruoti, nei vėliau jį tose treniruotėse išlaikyti, nes tai užkrečiantis sportas“, – reziumuoja sostinės ledo ritulio akademijos treneris Š.Kuliešius.

Gražiausias ledo ritulys, kai žaidžia D.Kasparaitis

Taip juokdamasis sako Darius Kasparaitis – vienintelis ledo ritulininkas iš Lietuvos, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse ir pelnė visų trijų spalvų olimpinius medalius. 1992 m. subyrėjus SSRS D.Kasparaitis kartu su jungtine komanda tapo Albervilio žiemos žaidynių čempionu, 1998 m. Nagane atstovaudamas Rusijos rinktinei iškovojo sidabrą, o 2002 m. Solt Leik Sityje – bronzą.

„Neturėjau didelių pasirinkimų, kuriai šaliai atstovauti. Galėjau rinktis tik iš dviejų variantų: arba atstovauti Rusijai, arba iš viso niekada nedalyvauti olimpinėse žaidynėse. Aš pasirinkau pirmąjį variantą, ir nors dėl to iki šiol sulaukiu nemažai priekaištų ir replikų, manau, ne vienas komandinės sporto šakos atstovas būtų taip pasielgęs. O lietuvis būsiu visą gyvenimą – nesvarbu, kurioje šalyje gyvensiu ir kokį pasą turėsiu“, – sako 43-ejų metų Lietuvos ir JAV pilietybę turintis ledo ritulininkas.

– Neseniai buvote grįžęs į Lietuvą ir atstovaudamas Vilniaus „Hockey Punks“ klubui žaidėte Lietuvos ledo ritulio lygos čempionate. Kokia pasirodė Lietuvos ledo ritulio lyga?

– Buvo malonu pažaisti, pamatyti, kad ir aš dar neblogai ant ledo judu, galiu įmušti įvartį, atlikti rezultatyvų perdavimą. Lietuvos čempionato lygis nėra aukščiausias, jeigu aš, kelerius me­tus tik mėgėjiškai žaisdamas, dar galiu neblogai pasirodyti. Iki aukšto lygio dar toli, tai vis dėlto labiau mėgėjų nei profesionalų lyga.

Artimiausią ateitį matyčiau šviesią, nes yra perspektyvių vaikų ir jaunimo. Bet pramokę žaisti jie susiduria su bėdomis: Lietuvoje nėra rimtų klubų, kuriuose jie galėtų visapusiškai tobulėti. Jeigu šita problema būtų išspręsta, ledo ritulys sparčiau kiltų į viršų. Buvo bandymų burti jaunių komandą, bet abu sykius ji bankrutavo. Vis dėlto ledo ritulys – labai brangus sportas, todėl be šalies pagalbos sunku reikšmingai pakelti jo lygį.

– Kokią matote lietuvišką sportininkų rengimo sistemą?

– Pagaliau ir čia padėtis keičiasi į gera, nes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo ledo ritulys buvo visiškai užmirštas, o dabar kuriama ir to­bu­linama vaikų rengimo sistema.

Kaip jau minėjau, daugiausia rūpesčių kelia ūgtelėję 13–14 metų žaidėjai, kuriems Lietuvoje nėra kur tobulėti, todėl sulaukus tokio amžiaus reikia vykti į užsienį ir ten ieškotis klubų, akademijų. O tai kainuoja ir tik tėvai gali nuspręsti, jie yra pajėgūs ar ne investuoti į vaiko ateitį.

Lietuvoje sava sistema dar tik kuriama, jos niekada nebuvo – anksčiau perspektyvūs vaikai, kaip, tarkime, mes su Dainiumi Zubrumi, vykome į Rusiją. Bet politika pasikeitė. Be to, ir rusai bando savus ugdyti, iš kitų šalių jų aukščiausiojoje ledo ritulio lygoje KHL sunku prasimušti. Vadinasi, lieka kitos arčiausiai Lietuvos esančios stiprios ledo ritulio šalys – Suomija arba Švedija. Į jas dažniausiai talentingų vaikų turinčių tėvų akys ir krypsta, bet tenka priimti nelengvą sprendimą: arba tėvams kartu su vaiku vykti, arba vieną vaiką išleisti į užsienį. Bet reikia nepamiršti, kad ledo ritulio šalyse konkurencija didžiulė. Kita vertus, kai stipri žaidėjų rengimo sistema, ir rezultatai būna kitokie. Geras pavyzdys – Mantas Armalis, kuris nuo mažens auga Švedijoje. Kažin ar jis būtų tokių aukštumų pasiekęs, jeigu būtų tobulinęsis tik Lietuvoje.

Pažįstu lietuvių, žaidžiančių ne tik Skandinavijoje, bet ir Amerikoje, Kanadoje.

– Ar išleistumėte savo sūnų treniruotis į kitą šalį? Juk pats būdamas keturiolikos palikote Elektrėnus ir išvykote į Maskvą bei savo kailiu patyrėte, ką tai reiškia.

– Man pasisekė – mano tėvams nereikėjo visko mesti ir vykti paskui mane, kad galėčiau žaisti ir tobulėti. Nors tuometėje SSRS mažai ko buvo, bet ledą, trenerius ir galimybę treniruotis kiek nori gavau nemokamai, už tai didelių su­mų mano tėvams nereikėjo mokėti. Tuo metu iš Elektrėnų išvykti į Maskvą ir žaisti SSRS aukščiausiojoje lygoje buvo visų to me­to ir toje santvarkoje gyvenusių ledo ritulininkų svajonė.

Ką čia slėpti, palikti namus ir išvykti lengva nebuvo. Juk buvau keturiolikmetis vaikas. Pirmais mėnesiais ir verkiau, ir ištisai liūdėjau. Buvo gaila namų, tėvų, paliktos Elektrėnų mokyklos – teko pratintis prie visiškai naujo gyvenimo, griežto režimo, nuolatinės priežiūros. Tuometinis mano klubas Maskvos „Dinamo“ iš esmės buvo pasieniečių komanda, laipsniais apsikarstę treneriai turėdavo atsiskaityti kažkam aukščiau, todėl tvarka, drausmė buvo ypač svarbi. Kartą per savaitę mus išleisdavo į miestą – ir viskas, daugiau jokios laisvės, tik mokykla ir treniruotės. Kartą net pabėgęs į Lietuvą buvau. Todėl savo vaiką būtų baisu išleisti.

– Kada patyrėte didesnį sukrėtimą – iš Lie­tuvos išvykęs į Maskvą ar paskui iš Mask­vos persikėlęs žaisti į Ameriką?

– Išvykti į Ameriką buvo labai lengva, jau nereikėjo įveikti daugybės biurokratinių kliūčių, nes subyrėjus SSRS mus visus lengvai išleido. Man labai pasisekė, kad būdamas vos 19 metų jau galėjau žaisti NHL – pačioje stipriausioje le­do ritulio lygoje. Bet išvažiavus iš SSRS sistemos ir patekus į amerikietišką vėl reikėjo persiorientuoti. Didžiausias skirtumas buvo tas, kad Amerikoje, priešingai nei Rusijoje, nebebuvo griežto režimo ir gyvenimo pagal kalendorių. Baigėsi treniruotės – ir daryk ką nori, jo­kios kontrolės, niekas iš paskos nevaikšto ir nežiūri, ką veiki, nes esi profesionalas ir pats už save atsakai. Su atsivėrusia laisve teko mokytis gyventi.

– Grįžtate į Elektrėnus, nueinate į ledo areną ir kokie jausmai užplūsta?

– Malonūs. Visada smagu grįžti. Nors ledo arena gerokai pasikeitė nuo tada, kai aš čia treniravausi. Turiu planų Elektrėnuose atidaryti savo ledo ritulio mokyklą ir žiniomis, patirtimi pasidalyti su vaikais. Man ledo ritulys davė viską, ką šiuo metu turiu, bet prieš tai turėjau ir pats nemažai atiduoti – daug laiko, sveikatos ir jėgų.

– Ar yra dalykų, kuriuos jums sunku paaiškinti savo vaikams?

– Pirmąkart ant ledo atsistojau aštuonerių. Pirmosios mano pačiūžos buvo tokios: tėvas kažkur rado dailiojo čiuožimo pačiūžas, nupjovė priekinius dantukus ir su tokiomis mokiausi čiuožti. Tada radome baidarininko šalmą, kažkas iš medžio išdrožė lazdą – ir su tokia amunicija žaidžiau. Užtat koks buvo džiaugsmas, kai gavau pirmas tikras pačiūžas. Jos vadinosi „Lazer“.  Tos akimirkos nepamiršiu. Tai laikais bu­vo didelė laimė vaikui gauti bet ką. Mes ga­vome ne kamuolį, o visą amuniciją: šalmą, laz­dą, pačiūžas, aprangą.

Dabar negaliu savo vaikams paaiškinti, kodėl pas mus nieko nebuvo, kodėl negalėjome tiesiog nueiti į parduotuvę ir ko reikia nusipirkti.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...