Tag Archive | "Arvydas Sabonis"

FIBA reketuoja Europą

Tags: , , , , ,


BFL

Inga NECELIENĖ, Dovaidas PABIRŽIS

Kai pernai Europos krepšinio čempionate lietuviai kopė ant garbės pakylos atsiimti sidabro, sykiu garantavusio kelialapį į olimpinį Rio, Lietuvą užplūdo euforija. Ne ką mažesnė ji kilo auksu pasidabinusių ispanų tėvynėje. Tik kas tada galėjo pagalvoti, kad pačios FIBA įteikti kelialapiai olimpinės ramybės negarantuos.

Po pernykščių dar pagal seną tvarką vykusių Europos krepšinio batalijų surengtoje spaudos konferencijoje Tarptautinės krepšinio federacijos (pranc. FIBA) Europos padalinio vadovai prašneko ir apie komercinę krepšinio pusę. Norėjo tiesiog pasidžiaugti pirmąkart Senojo žemyno pirmenybių rengimo keturiose valstybėse finansine puse, bet išėjo kaip visada – užklausus apie krepšinyje vis gi­liau įsišaknijantį „perku parduodu“ principą, griausmingais veidais puse lūpų prašneko ir apie įvairių turnyrų organizavimo įkainius.

Apetitas kyla

„FIBA Europe“ prezidento turko Tur­gay‘aus Demirelio tikinimu, 2015 m. Latvijoje, Vokietijoje, Kroatijoje ir Prancūzijoje surengto čempionato metu parduota 630 tūkst. bilietų – beveik dukart daugiau, nei jų buvo išpirkta prieš dvejus ir ketverius metus, kai pirmenybes organizavo viena šalis: 2013 m. Slovėnija arba 2011 m. Lietuva.

„Tai – istorinis žingsnis“, – taip pernykščių Senojo žemyno pirmenybių komercinę sėkmę apibūdino „FIBA Europe“ generalinis sekretorius Kamilis Novakas, sykiu duodamas suprasti, kad čempionatai vienoje šalyje – atgyvena.

Matematika čia paprasta. Vienos Europos čempionato grupės turnyro surengimo mokestis, kurį tenka atiduoti „FIBA Europe“, – 1,4 mln. eurų. Rengiant skirtingose šalyse, kiek gru­­pių – tiek valstybių, taigi tiek ir įmokų – ke­turios. Už finalinį etapą, aišku, laukiamos pa­­pildomos injekcijos. Galima palyginti: už 2011 m. pirmenybių surengimą mūsų šalyje Lie­tuvos krepšinio federacija (LKF) FIBA Europos padaliniui atseikėjo 3 mln. eurų.

Jei šalis gali tiek susimokėti, jos rinktinės pasirodymo rezultatai nelabai svarbūs.

Šioje konferencijoje buvo užsiminta ir apie naują nacionalinių rinktinių susitikimų sistemą, vienas prie vieno nukopijuotą iš futbolo, ir apie tris prieš Rio žaidynes vyksiančius atrankos tu­rnyrus, ir apie jų bazinę kainą – 1,75 mln. eurų. Jei šalis gali tiek susimokėti, jos rinktinės pasirodymo rezultatai nelabai svarbūs. Ką tai turi bendra su FIBA mėgstamu deklaruoti spor­tiniu principu? Pareiškęs, kad šitaip šalims su­teikiamas papildomas šansas, K.Novakas pa­tvirtino, jog priimant galutinį sprendimą pinigai nėra lemiamas veiksnys. Tai kas tada lemiamas? Galbūt daugiau pinigų, nes įvardyta suma – tik bazinė.

Norite dalyvauti, pavyzdžiui, pasaulio čempionate, bet jūsų šalies rinktinė neužsitikrino tokios teisės? Atvykite pas mus į Šveicariją, į iš­taiginguosius Krepšinio namus – pakalbėsime ir aptarsime detales. Arba paprašysime pu­sės milijono eurų – ir dalyvaukite. Už tokią su­mą mūsų rinktinė pateko į 2010 m. mums bron­za suspindusį pasaulio čempionatą, bet gal dabar dalyvavimo kainos jau pakilusios?

Sumanymas neblogas, kvietimas – tragiškas

FIBA organizuoja įvairius turnyrus – jaunių, jaunimo, vyrų, moterų, žemynų, pasaulio čempionatus, įvairias atrankas, o pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiria ir vadinamajam trijulių krepšiniui. Lyg perlas FIBA karūnoje blizga nacionalinių rinktinių čempionatai. O štai Europos klubinio krepšinio reikalus FIBA kadaise pramiegojo, leido iškilti ir sustiprėti Eurolygai, bet dabar vėl susigriebė ir panoro kaip įtakingas žaidėjas grįžti į stipriausių Europos klubų gyvenimą. Bėda ta, kad nemažai komandų gerai prisimena, kuo analogiškas mėginimas prasidėjo ir baigėsi prieš 15 metų: tąkart vos metus gyvavusi naujoji FIBA lyga žlugo, o į ją perbėgusioms komandoms atkurti santykius su Eurolyga nebuvo paprasta.

Europos klubams skirtą turnyrą FIBA rengė nuo 1958 iki 2000-ųjų. Tada buvo įkurta privati įmonė „Euroleague Basketball Com­pany“. Kitą sezoną Senojo žemyno klubai pa­si­dalijo į dvi stovyklas: dalis jų („Panathi­nai­kos“, „Maccabi“, CSKA, „Efes Pilsen“ ir kt.) pasirinko FIBA „Suprolygą“, kita dalis („Bar­celona“, „Real“, „Olympiacos“, „Žalgiris“ ir kt.) – naująjį 1991 m. įkurtos Europos krepšinio lygų są­jungos (pranc. ULEB) Eu­rolygos va­riantą. Tą sezoną Europa turėjo dvi stipriausias komandas.

Nuo kito sezono planuojamas rengti naujojo FIBA turnyro atitikmuo paimtas iš futbolo ir skambiai pavadintas FIBA Čempionų lyga.

Po sezono, klubams ir organizacijų vadovams įsitikinus, kad du turnyrai nėra tinkamas sprendimas, buvo pasiektas susitarimas. Nuo tada ULEB organizuoja du stipriausius žemyno klubinius turnyrus – Eurolygą ir Europos taurę, o FIBA trečiąjį pagal pajėgumą čempionatą. 2005-aisiais abi organizacijos sutarė bendradarbiauti rengiant turnyrus, suvienodino žaidimo taisykles (ULEB įvedė nemažai pakeitimų, priartinusių taisykles prie NBA). Šis bendradarbiavimas ir toks „status quo“ tęsėsi iki 2016-ųjų, kai FIBA vėl panoro visiškai perimti klubinį krepšinį į savo rankas.

Beje, nuo šio konflikto nukentėjo ir trumpai gyvavusi 1998-aisiais Šarūno Marčiulionio įkurta Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL). 2002 m., sėkmingai įsitvirtinus Eurolygai, pa­grindiniai klubai prarado susidomėjimą šia ly­ga, vėliau ji nesėkmingai buvo įtraukta į FIBA Europos lygą, kuri tuo metu buvo organizuojama pagal geografiniu pagrindu sudarytas konferencijas.

Nuo kito sezono planuojamas rengti naujojo FIBA turnyro atitikmuo paimtas iš futbolo ir skambiai pavadintas FIBA Čempionų lyga. Ar antrasis FIBA bandymas susigrąžinti įtaką Senojo žemyno klubams konkrečius griaučius jau turi? „FIBA Čempionų lyga oficialiai įkurta, pasirašyti jos įkūrimo dokumentai. Bet kol nepasibaigę nacionaliniai čempionatai, neaišku, kas joje turės teisę dalyvauti. Nekalbama apie sutartis su konkrečiais klubais, čia numatytas sportinis principas, kad turnyre dalyvaus atitinkamas vietas nacionaliniuose čempionatuose užėmusios komandos“, – paaiškina Lie­tu­vos krepšinio lygos (LKL) generalinis direktorius Romualdas Brazauskas.

Kviestiniams klubams, t.y. tiems, kurie į planuojamą turnyrą pagal parodytus rezultatus ne­pa­teks, numatytos keturios vietos. Bet ne pa­čia­me naujajame turnyre, o atrankos į jį varžy­bose. Asmeninius kvietimus už tam tikrus nuopelnus, pavyzdžiui, praeities, klubams skirs FIBA.

Prieš derybas – raumenų demonstravimas?

Spaudimas, nacionalinių federacijų ir klubų gąsdinimas, ultimatumai ir grasinimai – tą iš FIBA vadovų lūpų girdėjome pastarąsias pora savaičių, prieš pasklindant žiniai, kad FIBA kviečiasi Eurolygos vadovus sėsti prie derybų stalo. Išeina, kad visos šios ant Eurolygos ir Europos klubinio krepšinio išpiltos pamazgos – priešderybinis FIBA raumenų demonstravimas ir noras įrodyti galingus savo svertus. Artėjant olimpinėms batalijoms galimos sankcijos – pats paveikiausias būdas įrodyti, kad su FIBA reikia skaitytis, neprieštarauti ir dalytis gardžiu krepšinio kąsniu.

Po šio sprendimo sušauktoje chaotiškoje spaudos konferen­cijoje LKF vadovai Arvydas Sabonis ir Min­daugas Špokas atrodė tarsi mokinukai.

Iki bandymo tartis FIBA griebėsi atviro šantažo ir grasindama pašalinimu iš olimpiados bei 2017-ųjų Europos pirmenybių įsakmiai kreipėsi į federacijas – priverskite klubus pa­klusti ir neleiskite jiems dalyvauti Europos taurės turnyre. Iš pradžių tai skambėjo desperatiškai, bet nacionalinės federacijos – Serbijos, Italijos, Kroatijos, Rusijos viena po kitos nusileido to­kiems FIBA užmojams. Tarp jų ir Lie­tu­va, su­spendavusi Vilniaus „Lietuvos ryto“ klu­bo da­lyvavimą Lietuvos pirmenybėse. Po šio sprendimo sušauktoje chaotiškoje spaudos konferen­cijoje LKF vadovai Arvydas Sabonis ir Min­daugas Špokas atrodė tarsi mokinukai, kurie, užuot pateikę atsakymus ir motyvus, patys klausinėjo žurnalistų patarimo. Žinoma, neva juokais.

„Nereikia labai gilintis, laikas viską iš-spren­džia. Dar turime laiko ir matysime, kas čia bus toliau“, – pareiškė A.Sabonis.

M.Špokas pridėjo – FIBA nariai esame nuo 1936-ųjų ir kitos tokios organizacijos tiesiog nė­ra: „Jūs gal siūlote mums išstoti iš FIBA ir klu­bai tegul patys išsiaiškina, kur jie nori žaisti? Jis (P.Baumannas) yra mūsų vadovas. Kas dar neaišku? Mes esame tos organizacijos na­riai“, – subtilių atsakymų neieškojo M.Špo­kas.

Nežinia, kiek buvo pagrįsti šie griežti pareiškimai, nes nėra žinoma, ar kas nors iš tiesų buvo įforminta dokumentaliai, bet po gąsdinimų, blefo apraiškų kai kurių šalių federacijos išsigando ir sutiko su FIBA reikalavimais. O paskui įvyko tai, kas turėjo būti iš pat pradžių – bandymas tartis, nes bet koks prieš­taravimas nenaudingas abiem konfliktuojančioms pusėms ir kenkia bei griauna krepšinį“, – sako buvęs krepšininkas, o dabar Seimo narys Sergejus Jovaiša.

Buvusio ilgamečio žalgiriečio S.Jovaišos įsitikinimu, jei greitu metu bus nesusitarta, o konfliktas dar pagilintas, nukentės visi. Dėl to būtina ieškoti kompromiso. Kaip parodė neseni įvykiai, FIBA Europos padaliniui į naująją savo Čempionų lygą ne taip lengva prikalbinti stipriausius klubus, Eurolyga dalį jų vis tiek prarastų, bet labiausiai pasijustų nuskriausti klubai ir ypač niekuo dėti žaidėjai, kurie būtų iš­mesti iš turnyrų, čempionatų, o gal, kaip ne­pabijota pagrasinti, net ir olimpinių žaidynių.

Nėra abejonių, kad šis laikas pasirinktas neatsitiktinai: olimpinės žaidynės ir atrankos turnyrai čia pat, todėl nacionalinėms krepšinio federacijoms reikėjo greitai apsispręsti. Gal dėl to šalių federacijos nepuolė tarpusavyje tartis, kaip veikti toliau, ar laikytis vienybės ir kovoti dėl savo klubų teisių. Kilus grėsmei nacionalinėms rinktinėms, matyt, nutarta, kad klubų reikalai palauks.

„Pasižiūrėkime, kokios valstybės pakibusios – Lietuva, Ispanija, Graikija, Italija, Rusija, vi­sos Balkanų šalys. Kokį turnyrą be jų turėtume, kam jis būtų įdomus? Lietuva – trečia FIBA reitinge, su mumis turi skaitytis ne šalies dydžiu, o krepšinio svoriu“, – neabejoja S.Jo­vaiša.

Jeigu FIBA kabinetų duris varsto žmonės, kuriems žodis „krepšinis“ ir jų pačių deklaruojamas sportinis principas šį tą reiškia, ar jie su­gebėtų paaiškinti sprendimą iš žaidynių ša­linti tas nacionalines ekipas, kurios jų pačių nustatytomis sąlygomis ir jos rengtame turnyre šią teisę pelnė? Apie neabejotinai audringą sirgalių, krepšinio bendruomenės reakciją net ne­ver­ta kalbėti, bet kažin ką pasakytų rėmėjai, tarp kurių esama ir solidžių Europos bendrovių.

„Matyt, teks abiem organizacijoms šiuo kąsniu dalytis ir išmokti pasitenkinti. Eurolygai irgi neverta priešintis, geriau paaukoti dalį komercinės naudos ir toliau gyventi taikiai. Matyt, ir teisinė aplinka parodė, kad ir vieniems, ir kitiems saldu nebus, todėl reikia sėsti ir tartis. Bet šito reikėjo siekti iš pat pradžių, o ne pirmiausia pulti viešai draskytis ir daužytis, tada nebūtų tokios duobės“, – stebisi S.Jovaiša.

Karo kirvį vėl užkas?

LKL gen. direktorius R.Brazauskas tvirtina tokio gylio duobės Europos krepšinyje neprisimenąs. Taip, 2003–2004 m. sezoną, kai dar pats teisėjavo, FIBA ir Eurolygos konflikto atpirkimo ožiu buvo pasirinkti Eurolygos teisėjai, iš kurių metams buvo atimta FIBA licencija. Dėl šios priežasties R.Brazauskui neteko teisėjauti 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse, kuriose nė vienas Eurolygos teisėjas negalėjo dirbti. „Bet tai, palyginti su dabartine situacija, tebuvo labai mažas lašas jūroje“, – sako R.Bra­zauskas.

Klaipėdos „Neptūno“ direktoriaus Osvaldo Kurausko manymu, FIBA su Eurolyga bendrauti ypač trukdo įsitikinimas savo teisumu: viena pusė neabejoja savo regalijų galia, o kita tiki sėkmingu ilgalaikiu darbu. Bet Eurolygos pažanga akivaizdi: žingsnis po žingsnio daugėja rėmėjų, pajamų, žiūrovų. FIBA kyla pavydas.

„Kaip gerai pasakė A.Sabonis, laikas visagalis. Abiejose pusėse dirba teisininkai, įtrauktos ES institucijos, bet teisiniai dalykai greitai ne­sprendžiami, iš pradžių vis tiek pasiūloma susitarti geruoju“, – sako šiemet Europos taurės turnyre rungtyniavusio, o dabar laukimo strategiją pasirinkusio „Neptūno“ direktorius O.Ku­­rauskas.

Ir didžiausiam naivuoliui aišku, kad FIBA trečiuoju pagal pajėgumą Europos klubiniu tur­­nyru nebesitenkins. LKL gen. direktorius R.Brazauskas atkreipia dėmesį, kad šiame ka­re galima įžvelgti ir gerų poslinkių: dar prieš metus nei viena, nei kita organizacija nesiūlė klu­bams tokių solidžių prizinių fondų, apie ko­kius dabar ir vieni, ir kiti prabilo, norėdami pa­traukti komandas į savo pusę. Juk dešimties me­tų sutartis, kokios sulaukė vienuolika Eu­ro­pos klubų, tarp jų ir Kauno „Žalgiris“, skamba so­lidžiai. Bet ne mažiau solidi ir 10 mln. eurų bauda, kurią tektų pakloti nusprendus iš šio tur­nyro pasitraukti. Siūlant šias sutartis apie nesutarimus žinota, vadinasi, pagudravimų esa­ma ir iš vienos, ir iš kitos pusės.

Utenos „Juventus“ klubo direktorius Ei­man­tas Skersis taip pat atkreipia dėmesį į fi­nansinę turnyrų organizatorių pasiūlymų pusę: „Visa esmė ta, kad krepšinyje atsirado daug pinigų. Tiek FIBA, tiek ULEB klubai pradėti vilioti dideliais pinigais. Utenos „Juventus“ niekada nebūtų dalyvavęs FIBA Europos taurėje, jeigu sąlygos būtų tokios, kaip prieš dvejus metus, kai reikėjo už viską didelėmis sumomis mokėti. Dabar gauname pajamų už patekimą į kitą etapą, už kiekvienas namų rungtynes ir pan. Tas pats „Žalgiris“ iš Eurolygos gaus ne­menką sumą. Krepšinis tapo kaip futbolas. To anksčiau nebuvo. Vienintelė karo nauda yra ta, kad klubai gaus daug pinigų“, – sako „Ju­ventus“ vadovas.

Bet ar yra koks nors loginis paaiškinimas, ko­dėl viename to paties organizatoriaus rengia­mame turnyre – šiuo atveju Eurolygoje – klubams galima žaisti, o kitame, Europos taurės, – ne? „Vyksta kova už būvį ir dabar kertinis akmuo yra antras pagal pajėgumą Europos klubinis turnyras, kurį nori rengti abi konfliktuojančios pusės. Nesu skaitęs ar girdėjęs paaiškinimų, kodėl taikomi dvigubi standartai ir vienur klubams rungtyniauti galima, o kitur ne. Kita vertus, galbūt atsakymą į šį klausimą slepia „FIBA Europe“ pareiškimas, kad vienuo­likos Europos klubų sutartys su Eurolyga pripažįstamos tik iki 2016–2017 m. sezono pa­baigos, dėl to jie bent jau šiandien į FIBA juodąjį sąrašą nepatenka“, – spėja R.Brazauskas.

Banga – iš viršaus į apačią

Kol kas į nepaklusniųjų sąrašą nepatenkančio Klaipėdos „Neptūno“ direktorius apgailestauja, kad dar neregėtą sumaištį kelia tos organizacijos, kurios turėtų rūpintis krepšiniu. Uos­tamiesčio klubui dabar aišku tiek, kad niekas nebeaišku: nei kur, nei su kuo kitą sezoną žais.

„Tokios neapibrėžtos situacijos neprideda stabilumo nei klubui, nei rėmėjams. Visi planuoja laiką, ateitį, darbus, tik ką gali planuoti, jeigu aiškumo jokio. Dėl kito sezono sprendimų dar nesame priėmę. Užuot eikvoję energiją tam, kas nuo mūsų nepriklauso, bandome atsiriboti ir susitelkti į tai, kas nuo mūsų priklauso – į LKL sezono pabaigą ir jo finišo tiesiąją, į kurią norime išeiti kuo geresnės nuotaikos ir sportinės formos. Bet kilusi sumaištis nori nenori įsuka“, – prisipažįsta pašnekovas.

Ar įsivaizduotų O.Kurauskas LKL čempionatą be lyderių, jeigu FIBA primygtinai pareikalautų jiems nepaklūstančius klubus šalinti iš nacionalinių pirmenybių? „Manau, iki to ne­prie­isime ir nė viena komanda nesportiniu prin­cipu iš šalies pirmenybių nebus pašalinta. Tam ir yra nacionalinis čempionatas, be kita ko, pasižymintis ilgalaikėmis tradicijomis“, – sako O.Kurauskas.

Mėgstantieji spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, gali žvilgtelėti į Baltijos krepšinio lygą (BBL). Ar BBL išliko tokia pat populiari, iš jos pasitraukus lietuviškiems grandams? „Kiekvienas klubas, ypač turintis stiprų prekės ženklą ir gebantis sukelti ažiotažą, į turnyrą įneša savo svarų indėlį“, – atsako uostamiesčio klubo direktorius.

„Neagituoju nė už vienus, nė už kitus Eu­ro­pos turnyro organizatorius. Ir mūsų valdyboje buvo priimtas nutarimas, kad klubai patys renkasi, kur jiems geriau žaisti, mes jiems negalime nurodinėti. Ir nesiruošiame nieko šalinti. Net neįsivaizduoju nacionalinio čempionato be stipriausių mūsų komandų, mums sukuriančių didžiausią pridedamąją vertę. Tikrai nekirsime šakos, ant kurios sėdime“, – tvirtina LKL gen. direktorius R.Brazauskas.

Utenos „Juventus“ direktorius E.Skersis ir­­gi tikina neįsivaizduojantis LKL be, tarkime, Vilniaus „Lietuvos ryto“, o LKF priimtą sprendimą vertina kaip taktinį, siekiant laimėti laiko ir pasižiūrėti, kas bus ateityje. Pašnekovas sunkiai įsivaizduoja ir LKL atsiskyrimą nuo LKF, nors tiesaus atsakymo, kaip balsuotų, jeigu toks sprendimas būtų svarstomas, nepateikia.

Mes esame pinigai

FIBA šūkis skelbia: mes esame krepšinis. Bet ar tikrai? Krepšinis svarbus, nes aikštelėje ver­da žiūrovus traukiančios sportinės aistros. Ne mažiau karščio kunkuliuoja ir kabinetuose – FIBA, „FIBA Europe“, Eurolygos. Kaip žaidėjai aikštelėje, taip ir sporto funkcionieriai ne­mėgsta pralaimėti. Prieš 15 metų patirto nokdauno sustiprėjęs ir daugiau paramos užsitikrinęs dabartinis FIBA generalinis sekretorius Patrickas Baumannas nepamiršo ir, regis, neatleido. Sustiprino gretas, taktiką papildė gąsdinimo, šantažo, reketo elementais – ir vėl stojo į mūšį.

„FIBA yra labai didelis mechanizmas. Nemanau, kad jie šį karą pradėjo neapgalvoję. Ten dirba didžiulės teisininkų komandos, į to­kius dalykus metamos didelės  pajėgos. Ma­nau, jie gali atrasti būdų, kaip įvesti sankcijas bet kokiu atveju“, – sako E.Skersis.

Utenos krepšinio klubo vadovo nuomone, FIBA turi gana daug realių svertų laimėti šį konfliktą, nes visa krepšinio struktūra, pradedant paleidžiamaisiais žaidėjų raštais, baigiant jaunimo rinktinėmis ir čempionatais, yra jos rankose. Pašnekovo teigimu, FIBA galėtų nu­sileisti ir iki žaidėjų lygio ir, pavyzdžiui, neleisti jiems atstovauti nacionalinėms rinktinėms. O tada Lietuvos klubai nebebūtų pajėgūs privilioti žaidėjų tokiais pinigais, kad šie išsižadėtų galimybės atstovauti savo šaliai tarptautiniuose tur­nyruose. Net Pasvalio „Pieno žvaigždėse“ jau šiandien rungtyniauja du Ukrainos nacionalinės rinktinės žaidėjai.

Klaipėdos „Neptūno“ direktorius nedrįstų prognozuoti galutinės šio konflikto baigties. Pa­sak jo, tai tas pats, kas nuspėti ilgalaikes naftos kainas.

Buvusiam krepšininkui S.Jovaišai apmaudu, kad šis konfliktas apnuogino akivaizdžią tiesą, kad viskas daroma ne dėl paties krepšinio, o dėl pinigų. Dėl jų paminami ne tik sportiniai, bet ir žmogiški principai.

„Matėme, kaip sunku iškovoti olimpinį ke­lialapį, dėl to visi labai juo džiaugėmės. Tik ne­ži­nojome, kad iškovoti – dar ne viskas, dar bus sporto trilerių. Į FIBA kabinetus persikelia ko­mercija, jie įvairiai gudraudami pasipildo savo biudžetą. Norint išgyventi, taip elgtis turbūt būtina, bet bent jau reikia mokėti kaip įmanoma padoriau tai pateikti, be grumtynių ir pa­klo­dės plėšymo į savo pusę. Galėtų išmokti su­sitarti taip, kad visi kiti apie tai kuo mažiau girdėtų ir ateityje tokių karų nekiltų“, – krepšinio strateguotojams siūlo S.Jovaiša.

Europos krepšinio griovėjas – FIBA gen. sekretorius P.Baumannas

Pagrindinis FIBA, kuriai iš viso priklauso 215 krepšinio federacijų, pertvarkų ir naujųjų planų architektas yra jos generalinis sekretorius Patrickas Baumannas. Į šias pareigas 49-erių metų šveicaras išrinktas 2002 m. Būtent jo vadovaujama organizacija ėmėsi atviro šan­tažo prieš nacionalines krepšinio federacijas bei privačius klubus.

P.Baumannas studijavo teisę ir sporto vadybą Lozanoje ir Lione, stažavosi Čikagoje. Jaunystėje šiandieninis sporto funkcionierius pats rungtyniavo Italijoje, vėliau dirbo arbitru, organizavo teisėjų kursus. FIBA organizacijoje šveicaras pradėjo dirbti 1994-aisiais. Jis taip pat yra vienas Tarptautinio olimpinio komiteto narių, todėl savo kardinaliems planams randa užtarimą ir šioje prestižinėje organizacijoje. Tą patvirtino Europos olimpinio komiteto prezidentas Patrickas Hickey, konflikto įkarštyje pareiškęs, kad nenužudžius pelno siekiančių organizacijų dabar galimai atsiras organizacija, galinti sukurti alternatyvą olimpiadai.

P.Baumanno rankomis jau kuris laikas stengiamasi pažaboti „FIBA Europe“ ir kitų žemynų krepšinio federacijų padalinius. „FIBA Europe“ po 2012 m. reformos prarado turėtą įtaką, nusileido FIBA reikalavimui Senojo žemyno čempionatus rengti ne kas dvejus, kaip buvo iki 2015-ųjų, o kas ketverius ir nuolankiai atidavė turėti teisę priešolimpiniais metais dviem stipriausioms žemyno komandoms kartu su medaliais įteikti ir olimpinius kelialapius. Taigi Europos pirmenybės iš esmės nieko nebelems, o olimpiniai kelialapiai nuo šiol bus skirstomi pasaulio čempionate, kurio reikšmę P.Baumannas stengiasi kaip įmanoma padidinti. 2019 m. Kinijoje vyksiančiame čempionate varžysis jau 32 komandos, pateksiančios per specialius atrankos turnyrus.

Į olimpines žaidynes šiandien tiesiogiai patenka vos dvi Europos rinktinės, nors akivaizdu, kad objektyvus žemyno komandų pajėgumas yra kur kas didesnis. Anksčiau tokią teisę turėdavo penkios rinktinės.

Prieš ketverius metus „FIBA Europe“ valdyba mėgino atsiskirti nuo FIBA, bet šis sumanymas nepavyko, o „FIBA Europe“ vadovas Naras Zanolinas buvo atleistas iš uži­mamų pareigų. Vienas šio nepavykusio atsiskyrimo dalyvių, buvęs LKF generalinis sekretorius ir buvęs „FIBA Europe“ valdybos narys Mindaugas Balčiūnas sako, kad tuo metu FIBA Europos padalinys savo vadyba aplenkė pačią FIBA ir buvo mėginama sekti futbolo pavyzdžiu – 28 valstybės ėmėsi steigti naują organizaciją EBA.

FIBA nušalinus N.Zanoliną, šis vėliau laimėjo teismą ir už tai prisiteisė daugiau nei milijoną eurų. Anot M.Balčiūno, po to FIBA apsistatė silpnais žmonėmis, atėmė beveik visas kontinentinių padalinių teises ir šiandien veikia panašiai centralizuotai kaip Kinijos komunistų partija.

Šveicaras ne sykį pabrėžė savo siekį reformuoti krepšinį ir išpopuliarinti jį visame pasaulyje. „Norėčiau matyti olimpinių žaidynių finale kovojančias Kiniją ir JAV arba Braziliją, žaidžiančią prieš Afrikos komandą. Tai būtų mano svajonės išsipildymas“, – viename interviu yra sakęs šveicaras.

Aktualusis „Veido“ interviu

Advokatų profesinės bendrijos „Roedl&Partner“ partneris, sporto teisės ekspertas Audrius Biguzas

– Ir Eurolyga, ir FIBA kreipėsi į Europos Komisiją (EK). Abiejų šių organizacijų tarpusavio bendravimas rodo, kad taikus susitarimas sunkiai įmanomas. Ar iš to, kas dabar vyksta ir yra žinoma, galima sakyti, kad lemiamą paskutinį žodį turės tarti teisininkai?

– Kreipimasis į EK – viena iš teisinių priemonių ginče tarp abiejų pusių. Iškelti klausimai EK tiek iš Eurolygos, tiek iš FIBA pusės atspindi kertinius teisinius šių organizacijų nesutarimus. EK yra priėmusi abiejų šalių skundus, dabar vyksta EK tyrimas dėl skunduose išdėstytų argumentų. Taikus susitarimas įmanomas, bet pirmiausia jis turi būti dėl komercinių ateities bendravimo tarp FIBA ir Eurolygos sąlygų. Išsprendus komercines sąlygas teisinis ginčas baigtųsi taikos sutartimi, kuri galėtų būti pagrindas nutraukti tyrimą Europos Komisijoje.

– Kokios EK tolesnės tokio konflikto sprendimo procedūros ir kiek jos gali užtrukti?

– Europos Komisija, konkrečiai Konkurencijos direktoratas, šią situaciją gali nagrinėti gana ilgai, netgi ilgiau nei kelerius metus. Procedūros sudėtingos ir dažniausiai uždaros. Jei tyrimas pripažįstamas kaip pagrįstas, EK Konkurencijos direktoratas turi teisę organizuoti suinteresuotų šalių dialogus Europos Sąjungos lygmeniu. Inicijavusi tyrimą EK gali imti analizuoti krepšinio rinkas Europoje, tirti susidariusią padėtį ir galiausiai taikyti atsakingoms šalims sankcijas arba įpareigoti nutraukti pažeidimus. Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug teisinių resursų, todėl greito rezultato, jeigu nebus susitarta taikiai, nereikėtų tikėtis.

– Ar gali FIBA neleisti žaisti savo rengiamuose čempionatuose tų ekipų atstovams, kurie priklauso jai nepaklūstantiems klubams?

– Sankcionuoti kiekvieną žaidėją atskirai būtų problemiška pačiai FIBA. Kartu tai sukeltų didelių teisinių problemų pačiai FIBA organizacijai ir grėstų bylomis prieš FIBA Tarptautiniame sporto arbitražo teisme. Taigi FIBA renkasi kur kas lengvesnį ir greičiau įgyvendinamą kelią – sankcionuoti klubus. Žaidėjų sankcionavimas daug kainuotų, trukdytų rengti varžybas, tikriausiai dėl to FIBA nesirenka tokio kelio. Sankcionuoti federacijas – kur kas lengviau.

– Laisvas klubų, žaidėjų pasirinkimas, nacionalinių krepšinio federacijų šantažas – pažeistų teisinių normų svarstymo objektas. Ar čia esama daugiau teisinių pažeidimų?

– Įžvelgtinas ES sutarties 101 straipsnio pažeidimas, kuris kalba, kad su bendrąja vidaus rinka nėra suderinti visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Tai reiškia, kad sporto federacijos, manytina, neteisėtai sankcionuoja nacionalines

federacijas ir riboja jų veiklą uždrausdamos rungtyniauti konkuruojančiose organizacijose, veikiančiose ES.

– Ar tarp FIBA ir Eurolygos susiklosčiusi padėtis turi precedentą?

– Ši padėtis precedentą turi tik dėl paties bylos dalyko – ES lygmeniu buvo nagrinėjamos analogiškos situacijos, bet jos keliais atvejais teismo nepasiekė ir baigėsi taikos sutartimis (paminėtina FIA, arba Tarptautinės automobilių federacijos, byla). Šiuo metu EK nagrinėja panašią bylą dėl Tarptautinės čiuožimo sąjungos veiksmų, kuriais Tarptautinė čiuožimo sąjunga draudžia sportininkams dalyvauti komercinėse varžybose, kurios nėra šios sąjungos pripažintos. Taigi tiesioginio precedento nėra, bet panašių bylų ar tyrimų ES lygmeniu yra ir buvo.

 

 

 

Žingsniu priekyje

Tags: , , , , , , ,


"Veido" archyvas

Pasirengti žaidynėms – per 90 dienų. Tokia užduotis teko Lietuvos sportininkams ir sporto organizatoriams, sulaukusiems kvietimo į 1992 m. žiemos olimpines žaidynes. Aukas sportininkams prieš Barselonos olimpiadą rinko ir tuometis Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos pirmininkas Valdas Adamkus, laisvu nuo krepšinio metu jų prasimanymu rūpinosi kiti krepšininkai – Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius panašia užklasine veikla kaip Šarūnas Marčiulionis JAV užsiėmė Ispanijoje.

Inga NECELIENĖ

Faktą, kad komandiniam sportui klestėti reikia stiprių vietinių čempionatų, ypač gerai suprato SSRS aukščiausiosios lygos pirmenybėse kovoję to meto geriausi šalies krepšininkai. Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pamatus paklojo 1994 m. šios lygos įkūrimo iniciatorius ir ilgametis vadovas (iki 2004 m.) Š.Marčiulionis, vėliau įsteigęs platesnę krepšinio sąjungą – Šiaurės Europai skirtą krepšinio lygą, gyvavusią ketverius metus ir žinotą NEBL vardu.

Su Š.Marčiulionio vardu siejama to meto naujovė – privati krepšinio mokykla, kurią jis įkūrė 1992 m. Po poros metų duris atvėrė A.Sabonio krepšinio mokykla.

Nuo pat tada, kai gerokai ištįsusį jaunąjį legendinio „Žalgirio“ vidurio puolėją pagaudavo televizijos kameros, būdavo smalsu: o ką gi pasakė A.Sabonis?

Laikai, santvarkos, rinktinės, krepšinio komandos, pareigos keitėsi, bet ką pasakė A.Sabonis – iki šiol įdomu. Dažniausiai jis sako nedaug, bet ką pasako – retas drįsta ginčytis, nes autoritetai visada teisūs.

Kai Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF), kurios vairą iš Vlado Garasto perėmė 2011 m., padvelkė užkulisiniais politiniais vėjais, A.Sabonis pasakė: aš čia nežaisiu, išeinu. Ir paskui jį susirengė LKF viceprezidentas, vykdomasis direktorius, rinktinės treneris. Tąkart išėjo generalinis sekretorius, o Lietuvos sporto ir krepšinio vėliavnešys A.Sabonis pasakė, kad dar pasiliks.

Kaip sportininkai policininkus išvijo

Pirminei euforijai praėjus po sugrįžimo į olimpinę šeimą pradėti kurti lietuviškos sporto sistemos pagrindai. Po ne itin sėkmingų 1996 m. olimpinių žaidynių savą sportininkų rengimo sistemą ėmė gryninti Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) ir kartu stiprinti finansinę nepriklausomybę garantuojančią pagrindinę pinigų tiekėją – loterijų bendrovę.

Įkurtas aukščiausio meistriškumo sportininkų rengimu besirūpinantis Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC), imti steigti atskirų sporto šakų sportininkų rengimo mini centrai.

Dėl vieno tokių centrų – Trakų irklavimo bazės, kurioje geriausi šalies irkluotojai treniravosi dar tada, kai Trakų pilies vietoje styrojo griuvėsiai, sporto bendruomenei ir jos vadovams teko ilgai aiškintis su Vidaus reikalų ministerija (VRM), užsimojusia šią bazę atiduoti Lietuvos policijos mokymo centrui.

Kodėl būsimiesiems policininkams rengti VRM buvo numačiusi šią vaizdingą vietovę ir kas ten iš tiesų būtų vykę, belieka spėlioti, bet tuometis Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vadovas Algirdas Raslanas, LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, viceprezidentas Vytas Nėnius, Lietuvos irklavimo federacijos vadovybė surėmę pečius pasiekė, kad nebūtų įgyvendintas 2008 m. pavasarį, prieš pat Pekino olimpines žaidynes, tuomečio premjero Gedimino Kirkilo ir vidaus reikalų ministro Regimanto Čiupailos pasirašytas Vyriausybės nutarimas esą kaip netinkamą naudoti griauti finišo bokštelį.

Priešinga kryptimi pasisukus povandeninėms srovėms nebuvo įgyvendintas ir kitas tų pačių metų rudenį priimtas sprendimas grąžinti visą sporto kompleksą VRM. Trakų irklavimo bazė perėjo KKSD arba, tiksliau, sportininkų rengimu besirūpinančio LOSC globon ir dabar čia ne tik treniruojasi mūsų irkluotojai, bet ir sėkmingai rengiamos nacionalinės ir, pastačius naują bokštelį, tarptautinės varžybos.

Prie aukščiausios valstybinės sporto struktūros – KKSD vairo po porą sykių stojo du dar nuo sovietmečio įvairių sporto institucijų koridoriais vaikščioję buvę sportininkai. 1990–1993 m. KKSD vadovavo iš akademinės aplinkos atėjęs buvęs irkluotojas A.Raslanas, kurį pakeitė buvęs ledo ritulininkas V.Nėnius.

Labiau ir mažiau matomi

Ano tūkstantmečio pabaigoje iš aktyvaus sporto pasitraukė garsiausi krepšininkai, bet 2000-aisiais Sidnėjuje sužibo pora ilgai švietusių ir šildžiusių sporto žvaigždžių – tada pirmąjį olimpinį auksą iškovojusio Virgilijaus Aleknos ir po ketverių metų patikėti neįtikinamu dalyku, kad iš NBA superžvaigždžių sudaryta JAV rinktinė yra įveikiama, privertusio Š.Jasikevičiaus.

Ar abu jie tik garsūs ir daug pasiekę sportininkai, ar ir įtakingi sporto veikėjai – štai koks klausimas. Nors ilgamečio pagrindinio šalies vyrų rinktinės įžaidėjo įkvėpti berniukai į krepšinio aikštes, mažai abejonių, plūdo gausiau nei paskui V.Alekną į disko metimo sektorius, abiejų jų įtaka sportui jo populiarinimo matu neabejotinai gali būti matuojama.

V.Alekna – daugiausiai kartų (keturis) iš visų nepriklausomos Lietuvos sportininkų Metų geriausiojo titulą pelnęs atletas. Jis yra pirmasis lietuvis, išrinktas Europos metų lengvaatlečiu ir UNESCO sporto čempionu. Tai tikras sporto džentelmeno, išorės veiksniams neįveikiamo psichologinio stabilumo ir santūrumo pavyzdys.

Š.Jasikevičius tapo ne tik atsinaujinusios šalies krepšinio rinktinės, bet ir naujosios Lietuvos krepšininkų kartos centrine figūra, po 2003 m. iškovoto ilgai laukto Europos čempionato aukso visą šalį paskandinusia į sunkaus laipsnio euforiją.

Tokį pat jausmą išgyvenome ir prieš šešerius metus, kai 1997 m. vienintelį sykį auksu suspindo Lietuvos krepšininkių krūtinės. Tąkart Budapešte Europos čempionių pakylos link krepšininkes vedė sėkmingą trenerio darbą į ne mažiau sėkmingą politiko karjerą iškeitęs Vydas Gedvilas.

Nors būtų galima ginčytis, ar išėjęs į politiką ir nuo 2004 m. jau trečią kadenciją dirbdamas Seimo nariu, eidamas Seimo pirmininko ir jo pavaduotojo pareigas, jis labiau vertintinas kaip politikos ar kaip sporto veikėjas, bet tai greičiau detalės.

Sunku būtų paneigti pastaruosius porą metų besislapstančio, bet iki tol ryškiai Lietuvos sporto padangėje žibėjusio prieštaringai vertinamo verslininko Vladimiro Romanovo įtaką. Vadinamajam sporto rėmėjui, per kelerius metus sugebėjusiam iki antrosios lygos nustekenti buvusį daugkartinį Lietuvos aukščiausiosios lygos čempioną FBK „Kauną“, tokia patirtis nesutrukdė 2009 m. perimti į skolas įklimpusio Kauno „Žalgirio“ akcijų paketo ir pagal savo dūdelę šokdinti ne tik žaidėjus, klubo vadovybę, sirgalius, bet iš dalies ir Kauno miesto savivaldybę.

Vienybę pakartoti sunku

„Duok Dieve, kad patriotizmo, pakylėjimo būtų tiek, kiek anais laikais. Bet tokį entuziazmą, kokį patyrėme pirmosiose olimpinėse žaidynėse, sunkiai būtų įmanoma pakartoti“, – mintimis grįžęs į pirmųjų po nepriklausomybės atkūrimo metų žaidynes sako A.Poviliūnas.

Klausantis šio nostalgiško pasakojimo atrodo, kad tie laikai, kai ne fondai ir milijonų skirstymas, o nuoširdus noras ir už savo pinigus atstovauti šaliai bei kitiems padėti tą patį padaryti, buvę prieš šimtmetį. Nors iš tiesų – prieš 25 metus.

„Nors mūsų delegacija Albervilyje buvo nedidelė, ją išmėtė po kelis kaimelius, kuriuos skyrė kalnuotos vietovės ir dešimtys kilometrų. Todėl taip jau išėjo, kad kai olimpiniame kaimelyje buvo keliama mūsų vėliava, šioje ceremonijoje Lietuvai atstovavau tik aš – stovėjau vienas ir giedojau himną. Tada susigraudinau, kad kažką pavyko padaryti, ir štai mes esame čia“, – apie pirmąją vėliavos kėlimo olimpiniame kaimelyje ceremoniją, palydėtą vyriška ašara, prasitaria A.Poviliūnas.

 

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...