2016 Kovo 04

Emocijos sporte

Kodėl treneriai tokie nenormalūs?

veidas.lt

BFL

Inga NECELIENĖ

Kai Vilniuje dėl pirmojo šio sezono krepšinio trofėjaus kovojo senos priešininkės – sostinės „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ komandos, sirgaliai ir žiūrovai stebėjo ne mažiau įdomią ne tik žaidėjų, bet ir trenerių tarpusavio kovą. Abu beveik vienmečiai, abiem neseniai patikėtos vyriausiųjų vairininkų pareigos, abu panašiai impulsyvūs ir ekspresyvūs – į Tomą Pačėsą (44 m.) ir Šarūną Jasikevičių (rytoj, kovo 5-ąją, minintį 40-metį) TV kamerų objektyvai krypo ne rečiau nei į karštus įvykius aikštelėje.

Kaip jie šiapus ir anapus ekrano atrodė? Kai vyksta karas ir jo lemtis kybo ant plauko, ne gražiai atrodyti svarbiausia. Ramią mažai kam žinomo miestelio kasdienybę sudrumstė nedidukas krepšinio treneris, įkūręs ir per kelerius metus nuo žemiausios iki aukščiausios šalies lygos nuvedęs vietinio fabriko remiamą krepšinio komandą.

Nepriklausomybės priešaušriu į šio miestelio mokyklos salę atvykdavo ir legendinio „Žalgirio“, ir „Statybos“ vyrai, o kai sykį „Kibirkšties“ moterys čia susitiko su kubietėmis, vietiniai grūdosi bent akies krašteliu pažiūrėti į iki tol neregėtas juodaodes. Draugiškam viešnių iš Kubos ir šalies moterų rinktinės mačui vėl vadovavo buvęs ilgametis stipriausios krepšininkių komandos Vilniaus „Kibirkšties“ ir nacionalinės rinktinės treneris Algis Gedminas, tuomet jau persikėlęs į Dzūkiją, arčiau tėviškės, ir nuo 1983 m. stojęs prie nedideliame miestelyje suburtos Vieciūnų „Drobės“ komandos vairo. Ir išsišoko – iš vietinių ir kelių „legionierių“, t.y. už pažadėtą būstą iš kitur atsiviliotų žaidėjų, sudarytai ekipai nuo trečios pagal pajėgumą iki aukščiausios šalies lygos nukeliauti pakako trejų metų.

Iš šono rungtynes stebintiems A.Gedminas visada buvo įdomus – ar komanda laimi, ar pralaimi. Į savitu folkloru garsėjusio trenerio palyginimus, kurių per vienas rungtynes būdavo pažeriama keliomis dešimtimis ir keliais aukštais, būdavo įpinama ne tik visiems žinomų keiksmų, bet ir su didžiuliu jo pomėgiu žvejyba susijusios leksikos. „Ko ten lendi – ar tau, kilbukui, vieta po krepšiu! Apie savo lydekas ir nerštą galvojat ar krepšinio žaisti susirinkot? Kabliuko aikštelėj ieškai ar į kamuolį žiūri?!“ – nedidelę mokyklos salę treneriui perrėkti būdavo vieni niekai.

Šis ekskursas į trijų dešimtmečių senumo įvykius – ne bandymas ieškoti to, ko šiandien nerastume. Panašių palyginimų gal neišgirstume, bet riksmų ir keiksmų – į valias, nes tai kasdienė matoma ir girdima krepšinio rungtynių pusė. „Bet su gerais berniukais karo nelaimėsi“, – paaiškina krepšinio treneris Kęstutis Kemzūra.

Tikslas – užmušti varžovą

Literatūroje trenerio darbas dažnai lyginamas su ekstremalių profesijų atstovais, pavyzdžiui, lakūnais. „Lemiamomis akimirkomis ir trenerio, ir lakūno sprendimai lemia, išsigelbėsi, išsaugosi keleivių ir įgulos gyvybes ar praloši ir žūsi“, – knygos mintimis pasidalija K.Kemzūra.

Krepšinio treneriui, biomedicinos mokslų daktarui Rūteniui Paulauskui įstrigo lyderių savybes nagrinėjantis veikalas, kuriame pagal panašias ekstremalias darbo sąlygas į vieną gretą rikiuojamas vadovavimas kariuomenei, sporto komandai, redakcijai ir mokinių klasei.

Jokie standartai, kaip šiems kolektyvams vadovauti, netinka, todėl lyderis turi elgtis pagal situaciją – kartais labai destruktyviai, o kartais itin konstruktyviai. „Jeigu sporto komandoje įsivyrauja demokratija ir sprendimus priima ne vienas žmogus, atsiranda sporte baisus dalykas – anarchija, kuris tampa nevaldomas ir nuo to visiems būna blogai: žaidėjams, treneriams, komandos vadovams, sirgaliams. Todėl neį­si­vaizduoju gero trenerio, kuris būtų demokratiškas“, – sako R.Paulauskas.

Ramybe spinduliuojantį trenerį per įtemptas rungtynes įsivaizduoti sunku, bet lengva numanyti aplinkinių reakciją, jeigu tokio stratego komanda pralaimėtų. „Sprendimai nepasiteisina, komanda klumpa, o treneris – šaltas ir ramus, nepanikuoja, nešaukia, nelaksto. Koks čia treneris, argi tai normalu?“ – klyktų gerbėjai.

„Sunku pasakyti, kas yra normalu, o kas ne. Sporte nusistovėjo aiški tendencija: jei komanda laimi, tampa čempione, daug dalykų atrodo normalu. 30 taškų laimi, bet iš žaidėjų vis tiek reikalauja maksimumo – štai koks geras treneris. O jei pralaimi – viskas atsisuka prieš: 30 taškų pralaimi ir dar skeryčiojasi, lyg kas nuo to švieslentėje pasikeistų!“ – veidrodinius atspindžius pamini R.Paulauskas.

Kelnės prasisegė, suknelė nusmuko – parodyti būtina, tai jau „top“ kadras. Treneris toks susinervinęs, kad net spjaudosi? Pats laikas kamerą kišti jam kuo arčiau veido.

„Visi mes ramūs iki tam tikros ribos. Bet mūšyje nelabai galvojame, kaip atrodome ir ką sakome. Ekstremaliose situacijose išlenda tai, kas blogiausia. Arba labai norime parodyti tai, kas blogiausia. Nebėra jokių tabu, nepaliekama jokios uždangos. Bet ir aktoriai, ir kitų profesijų žmonės šaukia, keikiasi, verkia. Blogio ir taip užtenka – gal reikėtų trenerį palikti ramybėje ir duoti jam išsikeikti“, – svarsto K.Kemzūra.

Ir sportininkui, ir treneriui reikia gero agresyvumo, negali būti švelnus, nes kovoji, juk rungtynės – tai karas. Vadinasi, privalai būti kietas, negailestingas, agresyvus, nes tam tikra prasme nori užmušti varžovą. Kai susitinka panašaus lygio, pajėgumo ir talento komandos, laimi ta, kuri turi daugiau energijos, būna agresyvesnė. Nedidelėje krepšinio aikštelėje per minutę padėtis kartais pasikeičia kelis kartus, o treneris gali pašaukti žaidėją ir čia pat replikuoti, nurodyti, atkreipti dėmesį. Futbolo, regbio, beisbolo aikštėje taip nepašūkausi, nes atstumai kiti.

Kaip išlikti ramiam ir suvaldyti komandą, jei emocijos verda iš visų pusių: tarp į dvi stovyklas pasidalijusių sirgalių, trenerių štabo ir žaidėjų, kurie ir su varžovais, ir su teisėjais, ir tarpusavyje sukibirkščiuoti gali. Labai pasiduosi emocijoms – negalėsi blaiviai mąstyti, priimti tinkamus sprendimus ar keičiantis situacijai  žaibiškai reaguoti: laiku paprašyti minutės pertraukėlės, pakeisti žaidėją, nuspėti tikėtinas varžovų užmačias. Prireikia stipresnio žodžio, riksmo, ekspresyviai sviesto rankšluosčio ar švarko arba trenerių dažnai naudojamos žaidėjų išbudinimo taktikos – nesportinės pražangos.

„Įnirtinga sportinė kova – tai gladiatorių kautynės, karas, o kai užvaldžiusios emocijos ir karo baigtis kybo ant plauko, mandagybėms vietos nėra. Gerbiamasis, atsiprašau – nebe tos kategorijos žodžiai“, – sako K.Kemzūra, pridurdamas, kad sporte, kaip ir kare, tikslas pateisina bet kokias priemones.

Nuo kūno – prie galvos

Neuroreabilitacijos procesus tyrinėjantis Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas sako, kad krepšinio treneriai – vieni uoliausių mokinių, noriai ateinančių ir į jo skaitomas paskaitas. Dabar visuotinai pripažįstama, kad labiausiai treneriams trūksta psichologinių žinių. Va­dinasi, pamažu nuo kūno tobulinimo pereinama prie galvos?

„Vaizdžiai kalbant galima taip sakyti. Bet gerų psichologų trūksta, o sporto psichologų apskritai turime saujelę. Mokslo įstaigos, tarp jų ir LSU, turėtų daugiau dėmesio į tai kreipti, daugiau ruošti specialistų, skaityti paskaitų, nes tai didelė spraga“, – sutinka A.Skurvydas.

Komandos fiziologų turi, sporto mokslininkų turi, o psichologų – ne. Nors kūną valdo galva, vis dar labiau domimasi sportininko kūnu, nes jį suprasti daug lengviau. Savęs ir savo emocijų valdymo tema (angl. „self-control“) pas mus dar labai nauja, nors, rektoriaus tikinimu, tuo, kaip reikia valdyti savo protą, jausmus, mąstymą, mums visiems būtų labai sveika pasidomėti. Tada, pasak A.Skurvydo, ir sau, ir kitiems nervų negadintume. Ir visi ilgiau gyventume.

Betgi sportas visų pirma mėgstamas dėl ekspresijos, emocionalumo, spontaniškumo, nesuvaidintų tikrų jausmų. Jeigu sportininkai, treneriai elgtųsi ramiai lyg robotai – ar nenusisuktų gerbėjai? Visiškai užblokuoti trenerio emocinį intelektą vargu ar pavyktų ir kažin ar to reikėtų. Jeigu treneris nerodytų emocijų, komandai vadovautų ramiu ir tolygiu lyg mokslininko tonu, vargu ar tokiu šnekėjimu įkvėptų sportininkus kovoti. Vadinasi, tarp rėkimo, šaukimo ir utopinės jo ramybės turėtų būti vidurys.

„Turi išlikti šaltas protas, o emocinis trenerio intelektas privalo padėti suvaldyti komandą. Rasti aukso vidurį sunku. Nuolatiniu rėkimu iki proto neprisibelsi, tą sėkmingiau galima padaryti taikliu žodžiu, kuris gali būti įvilktas į emocinį kontekstą – aistringiau gestikuliuoti, kad būtum išgirstas, nėra blogai. Bet manyti, kad kuo garsiau šauksiu, tuo geriau mane supras, – prastas skonis ir išsiauklėjimas“, – tikina A.Skurvydas.

Treneriai itin domisi komandos suvaldymu, bet nesimoko, kaip tvarkytis su savo emocijomis, o tai, LSU rektoriaus tvirtinimu, yra silpnoji jų pusė. Mes, žmonės, esame emocionalūs, bet tam mums ir duotas protas, kad išmoktume susivaldyti. Aštrios emocijos, nuolatinis stresas – pagrindinės priežastys, lemiančios nervų ląstelių žūtį. O visa tai nepraeina be pasekmių ne tik rėkiančiajam, bet ir tam, ant kurio šaukiama – apšauktojo galvos smegenys į įžeidimą gali aktyviai reaguoti ir pusmetį, ir metus, ir visą gyvenimą.

Ar tikrai išlieka stipriausi?

Tose šalyse, kuriose sportas yra politinis įrankis, turintis pasauliui parodyti, kokių stiprių atletų valstybė išaugina, dažniausias sportininkų ugdymo būdas – nuolatinis fizinis ir psichologinis muštras. O įvairiausių būdų su smulkmeniškomis priemonių detalėmis galėtų pateikti karjeras jau baigę buvusios SSRS sportininkai.

Lietuviai – ne išimtis: visiems duodavo didžiulius krūvius ir sakydavo, kad tie, kurie atlaikys, tie ir bus pasaulio čempionai. Nepatinka trenerio epitetas, intonacija, suskydai, apsižliumbei dėl vaizdingo palyginimo ar posakio – vadinasi, sporte tau ne vieta, o už durų norinčiųjų eilė laukia. Tiesą sakant, toks požiūris pažįstamas ne tik iš sporto.

„Šis reiškinys po truputį nyksta, nors dar rastume pagal seną kurpalių dirbančių trenerių. Anais laikais Lietuvoje buvo viena stipri moterų ir dvi vyrų krepšinio komandos – jose išlikdavo arba talentai, arba stipriausi. Dabar komandų kur kas daugiau – nepatinka vienas, gali eiti pas kitą trenerį. Dabar trenerio paskirtis – suprasti vidinius žaidėjo motyvus, kurie jį skatina siekti geriausio rezultato“, – lygina R.Paulauskas.

A.Skurvydas perspėja, kad jeigu vaikai patiria socialinį trenerio pažeminimą, tai gali būti trauma visam gyvenimui. Todėl tokius trenerius, kurie su vaikais bando dirbti kareiviškai, bet kokia kaina siekia iš jų padaryti tvirtus sportininkus ir kitiems girdint tyčiojasi, iškart reikėtų vyti lauk.

„Sporte turėtų likti patys talentingiausi, bet daug talentingų vaikų tokiu trenerių elgesiu galima sugadinti. Tai ne laukinė gamta, nors net gamtoje gyvūnai pradeda vieni kitus globoti. Dėl tokio požiūrio labai daug žmonių susižalojo sveikatą, neretai – patys talentingiausi“, – atkreipia dėmesį LSU rektorius.

Olimpinė čempionė, krepšininkė Angelė Rupšienė, „Kibirkštyje“ ne vienerius metus tiksliai vykdžiusi trenerio A.Gedmino nurodymus (bet kokia žaidėjo kūryba būdavo blogis) ir klausiusi kandžių jo replikų, yra prisipažinusi, kad nenorėtų to prisiminti ir iš praeities kapstyti nemalonių dalykų.

Ir moterų, ir vyrų komandas treniravęs R.Paulauskas pripažįsta, kad dirbti su moterimis yra kur kas sunkiau: treneris turi būti santūresnis ir labiau galvoti, ką, kaip ir kada sako, nes moterys daugybę dalykų, taip pat ir žaidybinių, gali priimti labai asmeniškai, užpykti ir po nežinia kiek laiko tai priminti arba neatleisti visą gyvenimą.

„Ne visi vyrai treneriai galėtų dirbti su moterų komanda, su vyrais darbuotis psichologiškai kur kas lengviau. Ir nė viena moteris negalėtų dirbti su didelio meistriškumo vyrų ekipa. Būdama švelnesnės prigimties, ji neištvertų totalumo, kuris vyrauja stipriosios lyties sporte, ir būtų priversta kapituliuoti anksčiau, o treneris turi išlaikyti viską iki galo“, – sako buvęs nacionalinės moterų rinktinės treneris R.Paulauskas.

Žalčiai plaukuoti šansų neturi

Patekę į naują aplinką legionieriai pirmaisiais mėnesiais, be elementarių „labas“ ar „viso gero“, dar pramoksta tos šalies keiksmažodžių, nes tai tam tikra visiems aiški kodų kalba.

Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių prorektorė, Lietuvių kalbos katedros profesorė Ineta Dabašinskienė, kurios viena tyrinėjimo sričių – psicholingvistika, paaiškina, kad patekus į ekstremalią situaciją (sporto rungtynėse tokios ypač dažnos) pirmiausia iš leksikono, saugomo ir trumpalaikėje, ir ilgalaikėje atmintyje, atkoduojami stiprų emocinį krūvį turintys žodžiai.

Net jeigu žmogus ilgą laiką gyvena užsienyje, puikiai moka tos šalies kalbą, įvykus nemaloniai situacijai gali savo gimtąja kalba nusikeikti ar riebesnį žodį pasakyti. Esant tam tikriems emociniams dirgikliams šie žodžiai palyginti greitai iš saugyklų ištraukiami.

Naujokus veikia ir vadinamoji kalbinė akomodacija: į tam tikrą kalbinę aplinką patekęs žmogus ir savo kalba, ir elgsena taikosi prie ten jau esančių. O grįžę nesunkiai adaptuojasi iš naujo. Šių dienų realijomis kalbant, dešimt mėnesių už Atlanto praleidžiančiam Jonui Valančiūnui patekus tarp savų, t.y. atvykus į rinktinės stovyklą, nebūna sunku nuo „f“ vėl pereiti prie „b“.

„Kodėl vartojame pas mus iš Rusijos atėjusius keiksmažodžius, galima paprastai paaiškinti kalboje veikiančiu dažnumo principu: lietuviškų keiksmų mažai girdime, jie nėra ryškūs, jei kas ir nusikeikia, pasimėto kokiomis rupūžėmis, kitų, tokių kaip bl…, k… ir panašių, girdime tūkstančius kartų dažniau. Taigi vienu trumpu žodžiu galime daug ką pasakyti“, – dar nuo Stalino laikų iš kalėjimų po visą tuometę SSRS paplitusių mongolų invazijos metais rusams paliktų keiksmų populiarumo priežastis paaiškina I.Dabašinskienė.

Mūsų keiksmažodžiai mažai tyrinėti, nes mums labiau rūpi kalbos norma, o ne kasdienė vartosena. Išgirdus keiksmažodį tampa aišku, kad buvo patirta stipri emocija, kurią ir šalia esantiems su tokiu „pariebinimu“ lengviau suprasti.

Bet keikiasi ne tik treneriai ar sportininkai – kiekvienas nesame šventas. O sporte dar veikia kalbos ekonomijos principai: čia reikia pasakyti greitai, paprastai, trumpai ir aiškiai. Kai per minutės pertraukėlę reikia greitai perduoti skubią informaciją, ne laikas galvoti, kokiais žodžiais tą padaryti.

„Kalba turi būti stipri ir įtikinama, todėl pasirenkamas toks žodynas ir kalbėjimo maniera, kuri būtų paveiki. Rusiški keiksmai ne tik trumpi, bet dar turi emociją sustiprinantį sprogstamąjį efektą – jiems būdinga sprogstamųjų, pučiamųjų garsų sangrūda. Kita vertus, jaunoji karta vartoja ir angliškų keiksmažodžių, todėl dabar išgyvename hibridinį laikotarpį, matome tam tikrą jų persimaišymą – tai jau kalbos prestižo, vienos ar kitos kalbos įtakos zona“, – pastebėjimais dalijasi psicholingvistė.

Lietuviški keiksmai į šią konkurencinę kovą šansų įsiterpti neturi, nes visų pirma retai vartojami, antra, dauguma jų ilgi, kai kurie praradę ryšį su pirmine reikšme ar greičiau juokingi nei paveikūs. Eksperimento vertas klausimas, ar neužkliūtų žaidėjas už vidurio linijos ir nenuvirstų iš netikėtumo, jei išgirstų trenerio siūlymą eiti kiaulėms uodegų mazgoti, šunų šukuoti ar balų deginti.

„Įgūdžiai, kalbiniai irgi, susiformuoja natūraliai, specialiai čia nieko nepadarysi. Ir jeigu nėra platformos lietuviškiems keiksmams prigyti, matyt, jie ir neprigis. Geras, stilingas kalbėjimas neatsiranda per dieną – tai žmogaus raidos kelias“, – reziumuoja I.Dabašinskienė.

Kai aistros aprimsta

Ko po įtempto sezono prie upių ir ežerų, apsikarstę meškerėmis ir kitais žvejybos atributais, traukė ar tebetraukia dauguma legendinio „Žalgirio“ krepšininkų, trenerių (Vladas Garastas mėgdavo vėžiauti) ir dabarties strategų bei oranžinio kamuolio meistrų?

Nuslopinti stresą, atsigauti, moksliškai tariant, sumažinti kortizolio koncentraciją ir padidinti endorfino, džiaugsmo hormono, lygį. Joga, pasivaikščiojimai gamtoje, žvejyba – vieni tinkamiausių atsigavimo būdų, atrandamų spontaniškai arba atsitiktinai. Jei atsigavimas paliekamas savieigai, tada, pasak A.Skurvydo, pagreitintu tempu ardoma sveikata ir anksčiau laiko paliekamas gyvenimas.

Sulaukęs beveik 79-erių A.Gedminas pralaimėjo gyvenimo kovą – pergalę teko įskaityti sunkiai ligai. O išsišokėlė „Drobė“ mirė kartu su nepriklausomybės pradžioje dieną naktį baigusiomis burgzti verpimo staklėmis. Dauguma komandos aukštaūgių įsikūrė netoliese esančiuose Druskininkuose, tapo treneriais, sporto centrų, sanatorijų vadovais. Mažas miestelis šalia jų ir vėl nurimo.

Po pergalingų „Lietuvos ryto“ krepšininkų, klubo vadovų ir sirgalių šėlionių nurimo ir „Siemens“ arena. Abu finalinio mačo komandų strategai atrodė ne mažiau kilometrų aikštelėje įveikę nei pagrindiniai jų žaidėjai kartu sudėjus. Suplūkęs ir užkimęs T.Pačėsas triumfavo, o Š.Jasikevičius tą naktį greičiausiai vargiai galėjo užmigti.

Treneris yra vienišas

Rinalda Germanienė, psichoterapeutė, sporto psichologė

Sportas – tai karo atmaina, todėl čia patiriami panašūs emociniai ir psichologiniai krūviai. Nuolat dirbti patiriant didžiulę įtampą, ribinius išgyvenimus – pavojinga sveikatai. Kaip rodo atliktas tyrimas, kario emocinė ir psichologinė būklė kare išlieka adekvati dešimt dienų, po to jo nervų sistema neišlaiko, atsiranda įvairių šalutinių veiksnių, kurie daro didžiulę įtaką asmenybės raidai, jos transformacijai.

Patiriami stiprūs emociniai išgyvenimai turi išliekamųjų reiškinių ir mūsų mintims, ir emocijoms, ir elgesiui. Labai individualu, kiek žmogus gali ar (ir) nori patirti ribinius išgyvenimus arba gyventi jausdamas nuolatinę įtampą. Dažnai treneris pats pasirenka tokį gyvenimo kelią todėl, kad nori įrodyti, pirmiausia sau, jog gali tai atlaikyti.

Ką reiškia, kai treneriai ant sportininkų rėkia, šaukia? Dažniau rėkia senesnės kartos treneriai, kiti derina rėkimą su kalbėjimu, bendravimu. Dažnas treneris rėkia dėl to, kad kartais toks metodas pasiteisina – sportininkui sukelia baimę, nerimą. O tokia sportininko savijauta neretai paaštrina reakciją, mobilizuoja, sužadinamas savisaugos instinktas, tada sportininkas stengiasi neklysti, kad išvengtų rėkimo, neigiamų emocijų ir reakcijų.

Baimė ir nerimas sporte suvokiami įvairiai. Pavyzdžiui, anglai buvo šokiruoti, kai gražiausią ir talentingiausią futbolininką Davidą Beckhamą pamatė su mėlyne paaky ir sužinojo, kad ją įtaisė santūrusis seras Alexas Fergusonas, mat po „Manchester United“ komandos pralaimėjimo nesusivaldė ir sviedė „bucą“, kuris pataikė tiesiai D.Beckhamui į akį.

Nerimas gali būti kliūtis prisiimti riziką, bet gali duoti būtiną emocinį spyrį, reikalingą iššūkiui priimti. Taigi kai kurie treneriai sąmoningai padidina nerimo lygį savo sportininkams, kad šie pasiektų geresnių rezultatų.

Geriau šaukiantis nei rėkiantis treneris. Čia būtų galima remtis siųstuvo ir imtuvo principu. Tam, kad imtuvas priimtų informaciją, siųstuvas ją turi išsiųsti imtuvui atpažįstamu formatu. Sužadinti žaidėją galima ir gestu, jeigu treneris žino, ką tas gestas konkrečiam žaidėjui reiškia.

Kita vertus, šaukimas – tai labai garsus kalbėjimas. Jis vertingas tik tada, kai treneris iš tikrųjų turi ką pasakyti. Ledo ritulininkas Dainius Zubrus yra sakęs, kad visada nori laimėti ne mažiau nei treneris. Kai treneris nuoširdžiai rūpinasi žaidėjais, bendrauja, supranta, tai jaučia visa komanda. Tada, D.Zubraus tikinimu, kitą dieną po pralaimėtų rungtynių jis nori eiti į čiuožyklą, dirbti, nes ramus ir nuoširdus bendravimas su treneriu prideda pusę žingsnio daugiau kiekvienam kiekvienoje treniruotėje.

Žaidėjas negali būti tiktai funkcija komandoje, jis turi pajusti savirealizacijos jausmą. Einant priešingu keliu – taisant tiktai sportininko funkcinius rodiklius – gali didėti įtampa ir nerimas, nes sportininkas jaučia pareigą ir baimę jos neįvykdyti. Žaidėjai nėra tik instrumentai trenerių strategijose. Pirmiausia sportas prasideda nuo konkrečios asmenybės ir tik po to einama prie komandinių tikslų.

Yra trenerių, kurie supranta psichologijos poveikį, svarbą, ieško pagalbos, žinių, atsakymų į klausimus. Bet nemažai ir tokių, kurie psichologinio palaikymo nevertina ir neieško. Dar kiti pasitiki ir remiasi tik savimi.

Treneris pirmiausia yra vienišas ir veikia kaip subjektas, o ne visumos dalelė, kaip dažnai gali pasirodyti kalbant apie komandines sporto šakas. Komanda pralaimėjo, žaidėjai pamiršo, o treneris – ne. Krepšinis – komandinis žaidimas ir treneris čia ne vienas, bet iš tiesų kiekvienas komandoje atsakingas tik už save. Treneris turi šeimą, draugų, komandą, bet pagrindinė sportinė patirtis yra tik jo paties, pergalė ir pralaimėjimas yra tik jo arba pirmiausia jo.

Atmosfera komandoje yra vienas pagrindinių elementų pergalėms pasiekti. Būtent kuriant komandos atmosferą ir atsiskleidžia trenerio psichologinis meistriškumas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...