2016 Balandžio 17

Sporto užkulisiai

Skalpeliu per medalį

veidas.lt

Dreamstime nuotr.

Inga NECELIENĖ

Kai olimpiniame kaimelyje vienas rinktinės gydytojas ant medicinos punkto durų užrašė darbo pabaigos laiką – 23 val., vyriausiasis olimpiečių gydytojas Dalius Barkauskas pataisė: dirbame 24 valandas per parą. Sportininkai turi žinoti, kad jais bus pasirūpinta bet kuriuo paros metu, nes jie čia svarbiausi.

Sporto medikų darbas – būti šalia sportininkų ir rūpintis jų sveikata. Kaip ir sportininkų, sporto medikų lygų būna įvairių, bet pažiūrėkime į pačią aukščiausią, dirbančią su olimpine rinktine. Su sportu juos sieja ne tik pasirinkta medicinos pakraipa: kaip sportininkai prieš žaidynes jie buriasi į komandą ir stengiasi, kad mikroklimatas joje būtų geras, antraip bus sunku padėti kitiems. Dauguma jų iš­bandę ne vieną sporto šaką arba patys jaunystėje aktyviai sportavę.

Vieni sporto medikai, mokslininkai siekti rezultatų padeda legaliai, kiti griebiasi šiuolaikinio sporto rykštės dopingo, bet abiejose barikadų pusėse dirbantys specialistai įrodo, kad šių dienų sportas be medicinos neįsivaizduojamas. Galbūt artėjame prie žmogaus galimybių ribos, ir be medikų, farmacijos įmonių, šiuolaikinių technologijų pagalbos sportininkai būtų bejėgiai pagerinti jau pasiektus rekordus. Kiek kainuoja medalis ir kokią jo dalį už savo pa­slaugas galėtų atsiriekti sportininką aptarnaujanti medikų komanda?

Ar tikrai neįmanoma?

Sportininko medalis kainuoja tiek, kiek tektų sumokėti už auksą, jeigu jį iškovojusio atleto svorį paverstume šiuo tauriuoju metalu. Tokiu kažkur girdėtu medalio kainos apibrėžimu pasidalija intensyviai ketvirtosioms olimpinėms žaidynėms besirengiantis Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) kineziterapeutas Ju­rijus Vaščenkovas.

Sportininkai suvokia, kiek į juos įdėta, ko­kią atkarpą iki žaidynių tenka įveikti. Vienam šio kelio nueiti praktiškai neįmanoma.

Medalis, ypač pelnytas aukščiausios prabos varžybose, pavyzdžiui, olimpinis auksas, nematuojamas tik ketverių metų prakaitu ir darbu – nuo vienų žaidynių iki kitų. Sportininkas olimpinio kelialapio link eina 15–20 metų, nuo pat pirmųjų vaikiškų treniruočių. Todėl reikėtų pradėti skaičiuoti nuo to, kiek į sportininką įde­da pirmieji treneriai, tėvai, vėliau pridėti keliones, užsienio stovyklas ir varžybas, papildomą pagalbinį personalą.

„Sportininkai suvokia, kiek į juos įdėta, ko­kią atkarpą iki žaidynių tenka įveikti. Vienam šio kelio nueiti praktiškai neįmanoma. Nors yra talentų, kurie ir vieni daug pasiekia, be tik­ro sporto mediko, kurio net nebūna matę. To­kių perliukų reikėtų dairytis tarp jaunimo – jie jauni, sveiki, todėl gali aukštai iššauti“, – sako J.Vaščenkovas.

Bet nutinka ir priešingai. Be adekvačios me­dikų priežiūros besitreniruojantys jauniai neretai sportuoja tiek, kiek turi jėgų ir sveikatos. Nuo šito ir prasideda visos tolesnės bėdos, ku­rias vėliau, jau perėjus į profesionalesnį lygį, sporto medikams tenka taisyti – šalinti problemų priežastis, nes sportininko kūnas visų pir­ma turi būti sveikas.

Ar galėtume šiandien pasakyti, kokios sporto rezultatų ribos neperžengiamos, nes jos viršija žmogaus galimybes? Pavyzdžiui, konstatuoti, kad 100 metrų nubėgti per 7 sekundes – misija neįmanoma? Sporto medikai sako, kad tokių ribų šiandien niekas negalėtų nubrėžti.

Ar galėtume šiandien pasakyti, kokios sporto rezultatų ribos neperžengiamos, nes jos viršija žmogaus galimybes? Sporto medikai sako, kad tokių ribų šiandien niekas negalėtų nubrėžti.

1932 m. Los Andželo žaidynėse olimpiniam aukso medaliui iškovoti ir disko metimo rekordui pasiekti amerikiečiui Johnui An­dersonui pa­kako 49,49 m. O štai kaip sparčiai kito 1956–1968 m. keturiskart olimpinio disko metimo čempiono iš JAV Alo Oerterio žaidynėse rodyti rezultatai: 1956 m. – 56,36 m, 1960 m. – 58,43 m (olimpinis rekordas), 1964 m. – 60,54 m (olimpinis rekordas), 1968 m. – 64,78 m (olimpinis rekordas). Nuo 2004-ųjų Virgilijui Aleknai priklausantis olimpinis rekordas yra 69,89 m.

Per 72 metus, skiriančius J.Andersono ir V.Alek­nos olimpinius rekordus, daug kas keitėsi: kito diskas, tobulėjo jo metimo technika, im­ta profesionaliau žiūrėti į sportą ir pagrindinį sportininko darbo įrankį – kūną. Rezultatas – plius 20 metrų. Tai kodėl 100 m įveikti per 7 se­k. turėtų atrodyti tik iš fantastikos srities?

„Sportininkų aprangą, bėgimo takų dangą irgi galėtume priskirti prie veiksnių, lemiančių naujus rekordus. Bet viskas turi eiti natūraliai, antraip sportas praranda savo reikšmę, tikslą. Kaip sugebame pasiruošti, taip turime ir startuoti. Jeigu sportininkas pasiruošia blogiau už kitus, bet kažką pavartojęs laimi, per maža apie tai kalbėti vien kaip apie neetišką elgesį“, – sako Lietuvos sporto medicinos centro vyr. gydytojas Edmundas Švedas.

Visomis priemonėmis siekiama, kad dalyvių galimybės laimėti būtų vienodos, dėl to tikrinamas ne tik sportininkų organizmas, bet ir įranga – ar tai būtų „Formulės 1“ bolidai, ar irkluo­tojų valtys, ar tas pats diskas.

Per dvidešimtmetį – nuo 1 iki 20

1996 m. dabartinis olimpinės rinktinės vy­riausiasis gydytojas Dalius Barkauskas pirmasis iš mūsų šalies sporto medikų vyko į Atlantos olimpines žaidynes. Ten jis buvo vienas.

„1996 m. vos surinkome pinigų sportininkams į JAV išsiųsti, todėl vyko tik vienas medikas. Dabar į Braziliją skris maždaug 20 medikų: kelių gydytojų komanda nuolat dirbs olimpi­niame kaimelyje, o jiems padės su atskirų spor­to šakų rinktinėmis atvyksiantys sporto me­­­dikai, masažuotojai, kineziterapeutai“, – pa­aiškina LOSC direktoriaus pavaduotojas Egi­dijus Balčiūnas.

Įsi­vaiz­duojate, amerikiečiai olimpiniame kaime­­ly­je turi savo medicinos kabinetą.

Atlantos olimpiniais metais aktyviai sportavęs, bet į šias žaidynes dar nevykęs dabar jau buvęs baidarininkas E.Balčiūnas neabejoja, kad ir anksčiau žinota apie sporto medikų naudą, bet jiems tobulintis, reikiamos įrangos nupirkti ant kojų dar tik besistojančioje valstybėje galimybių nebūta.

Tąkart iš Atlantos grįžęs D.Barkauskas ne­slėp­damas nuostabos kolegoms pasakojo, ko­kios nematytos įrangos ir aparatų ten regėjo. „Įsi­vaiz­duojate, amerikiečiai olimpiniame kaime­­ly­je turi savo medicinos kabinetą“, – prieš 20 me­tų kolegos Daliaus nuostabą šiandien pri­si­mena Kauno sporto centro vadovė Alma Ka­jė­n­ienė.

Dar po ketverių metų į Sidnėjaus žaidynių olimpinę delegaciją buvo įtrauktas ir E.Švedas. „Tada daug ko nemokėjome, nežinojome. Jei­gu lygintume 2000-uosius ir dabartį, viskas stipriai pasikeitę – ir įranga, ir technologijos, ir pats spor­to medikų profesinis komandos lygis ko­kius dešimt kartų pakilęs“, – patikina gydytojas.

Pamačiusios, kad be investicijų į sporto me­diciną nieko nebus, pečius surėmė ir šalies spor­­to institucijos: Kūno kultūros ir sporto de­partamentas investuoja į medicininę įrangą, o Lietuvos tautinis olimpinis komitetas siunčia medikus tobulintis.

„Dabar savo medicinos kabinetą kiekvienose olimpinėse žaidynėse ir mes turime. Ir tikrai nesijaučiame silpnesni ar menkesnės kvalifikacijos nei kitų šalių sporto medikai. Be to, kasmet tobulėjame, po kiekvienų žaidynių suprantame, ko mums dar reikia, kokios įrangos turėtume įsigyti, ir ją perkame“, – sako A.Ka­jė­nienė.

Obuoliai nokinami kantriai

E.Švedas primena pagrindinę sporto medikų užduotį – rūpintis, kad sportininkas kiek įmanoma būtų nepažeidžiamas, sveikas, nes tik sveikas žmogus gali pakelti didžiulius krūvius.

„Kai man sako – oho, tu buvai Kinijoje, kiek daug visko matei, aš atsakau: ne, Kinijos aš ne­mačiau, mačiau tik olimpinį kaimelį. Lon­done olimpinio kaimelio teritoriją buvau palikusi du kartus. Kaip mes sakome, tiek kartų buvau už tvoros“, – pasakoja šiuo metu trečiai olimpiadai besirengianti A.Kajėnienė.

Rio de Žaneire ji bus tas asmuo, kuris įrengs medicinos punktą ir nuo žaidynių pradžios iki jų pabaigos dirbs olimpiniame kaimelyje. Kokia eilinė olimpiniame kaimelyje dirbančio mediko die­na? Trumpasis atsakymo variantas būtų toks: visus išleisti, visus pasitikti.

Ir taip visą die­ną: vienus išlydime, kitus pasitinkame sugrįžtančius, padedame atsigauti, suteikiame reikalingą pagalbą.

„Iš vakaro susižiūriu, kada ir kam pirmieji startai, jiems pasiruošiu. Keliuosi pirma, atidarau medicinos punktą, nes atsikėlęs sportininkas turi rasti medikus jau dirbančius. Keltis tenka įvairiai, atsižvelgiant į startus, – dažnai būna ir 6 valandą ryto. Susižiūrime, kam reikės mūsų pagalbos, tada vieni liekame, kiti vykstame su sportininkais į varžybas. Ir taip visą die­ną: vienus išlydime, kitus pasitinkame sugrįžtančius, padedame atsigauti, suteikiame reikalingą pagalbą. Užsidarome tada, kai paskutinis sportininkas mūsų kabinetą palieka“, – pasakoja sporto medikė.

Bet ir užrakinus medicinos punkto duris dar­bas nesibaigia: ant durų kabo medikų telefono arba kambario numeris, kad prireikus spor­tininkai galėtų bet kada į juos kreiptis.

Kartu su sportininkais į varžybas vykstančio medicinos personalo užduotis – ne tik trispalvėmis mojuoti ir saviškius palaikyti. Pirmiausia jų rankose atsiduria ne vėliava, o sportininko kū­­nas, kuriam reikia padėti apšilti, jį išmankštin­­ti, paruošti startui, jei tenka varžytis šaltu oru, įtrinti kūną šildomaisiais tepalais. Kai E.Bal­­čiūnas irklavo kartu su Alvydu Duonėla, ilgą laiką jo baidarės porininkas dalyvavo ir vienvietininkų varžybose. Būdavo, kad po dvivietės varžybų pasirengti vienvietės startui A.Duonėlai belikdavo 30–40 min.

„Per pusfinalį gerai pasirodome, iškovojame vietą finale, o po 40 min. Alvydui tą pačią 500 m distanciją reikia irkluoti vienviete. Va­dinasi, jo organizmui reabilituotis ir jėgoms at­gau­ti turi pakakti 40 min., nors dar po mūsų fi­nišo jo rankos „užkaltos“. Taigi griebia jį masažuotojas ir minko, kad Alvydas vėl galėtų maksimaliai greitai įveikti tą patį nuotolį. Taip pat su­tvarko kvėpavimą, kraujotaką, padeda at­gau­ti prarastą energiją, suaktyvinti kitas būtinas organizmo funkcijas“, – mediko darbo per varžybas pavyzdį pateikia E.Balčiūnas.

Kineziterapeutui J.Vaščenkovui varžybos – tai lyg prinokusių sodo vaisių raškymas. Visi daro savo darbą, bet sodas jau sužaliavęs, obuo­liai paraudę, raškai ir mėgaujiesi skoniu, nes visas juodas darbas, vykstantis pasirengimo lai­­kotarpiu, atliktas. „Varžybos – tai vienas star­­tas per dieną, o pasirengimo stovyklose bū­na po dvi treniruotes per dieną, po dukart spor­tininką ruoši startui, o po treniruočių pa­dedi jam atsigauti“, – prinokusio obelyno asociaciją pakomentuoja kineziterapeutas.

E.Balčiūnas prideda, kad mediko ir sportininko dienotvarkė bei darbas nesiskiria, ypač treniruočių stovyklose: abu ryte keliasi, eina į startą, jam ruošiasi, po treniruotės laukia atsigavimo procedūros, o po pietų – vėl viskas iš naujo. Ir tokiu pat monotonišku ritmu bent dvi tris savaites. Vienas medikas aptarnauja 6–10 sto­vyklaujančių sportininkų.

Pacientai – beveik gydytojai

Aukščiausios sporto medikų lygos pacientai – taip pat aukščiausio lygio olimpinės rinktinės kandidatai ir nariai. Su olimpine rinktine, kurią sudaro apie 200 sportininkų (110  vasaros olimpinės rinktinės narių ir 78 perspektyvinės pa­mainos, plius apie 10 žiemos olimpiečių), LOSC dirba 29 medikai: psichologai, gydytojai, masažuotojai, kineziterapeutai, slaugytojai.

„Mums trūksta patyrusių kineziterapeutų, to­­dėl dauguma jų dirba su kelių sporto šakų rinktinėmis. Pavyzdžiui, su bokso ir irklavimo rinktinėmis dirbantis Aleksandras Trofimovas šiuo metu su boksininkais išvykęs į atrankos turnyrą Turkijoje, iš kurio skris tiesiai į Graikiją pas irkluotojus“, – pateikia lietuvišką pavyzdį E.Balčiūnas.

O štai kitas pavyzdys. Į treniruočių stovyklą atvyksta baidarininkų ir kanojininkų iš Rusijos delegacija – maždaug 100 sportininkų ir apie 50 aptarnaujančio personalo, tarp kurio yra sporto medikų, kineziterapeutų, masažuotojų, psichologų ir laborantų kraujo tyrimams atlikti. Rusų irkluotojai su tokio dydžio aptarnaujančiu personalu dirba ištisus metus.

„Mes visame Lietuvos olimpiniame sporto centre turime keturis psichologus, todėl jų siųsti su kiekvienos sporto šakos rinktine negalime“, – paaiškina LOSC direktoriaus pavaduotojas E.Balčiūnas.

Sporto psichologas, kineziterapeutas – dar ga­na nauji žodžiai mūsų sporto terminijoje. Pra­dėjęs sportuoti E.Balčiūnas apie kineziterapiją nežinojo, nes tada sportininkams padėdavo tik gydytojai ir masažuotojai. Kinezi­te­ra­peu­­­tu J.Vaščenkovas tapo apie 2008-uosius, nuo 2006 m. dirbti į LOSC atėjo kaip masažuo­to­jas. Tai per vidurį tarp gydytojų ir masažuotojų esantys sveikatos specialistai, kurie geba diag­nozuoti ligą, ją gydyti, plius gerai dirbti ran­­­komis, tai yra masažuoti.

Ar aukščiausio lygio sportininkai – klusnūs pacientai? „Yra tokių, kurie mėgsta pasiginčyti. Bet tai normalu, kažin ar būtų gerai, jeigu aukšto meistriškumo sportininkai aklai pasitikėtų kažkieno žodžiu. Jie domisi savo kūnu, daug apie save žino, todėl turi suprasti, ką me­dikas jiems daro. O gydytojas turi gebėti atsakyti į sportininkui kylančius klausimus. Jei jis to nesugeba, pasėja abejonių“, – pasakoja J.Vaš­­čenkovas.

Kad bet ko nepatarsi, nekyla abejonių po įva­do į netrumpą dabartinio LOSC direktoriaus pavaduotojo E.Balčiūno medicininį mo­nologą apie sportininko organizmo reikmes ir funkcijas: „Kiekvienas sportininkas stebi savo kū­ną ir žino, kiek reikia laiko po intensyvaus krū­vio treniruočių jo organizmui atsigauti. Po pir­mosios treniruočių stovyklos savaitės organiz­mas atsigauna greitai, bet po trečiosios jam at­sigauti nė 12 valandų gali nepakakti. Tai pa­pras­čiausi stebėjimo rezultatai, bet šių dienų tech­nologijos leidžia daug ką tiksliai išmatuoti, ne vien remtis stebėjimu – įvairiai apdoroti krau­jo duomenis, pedagoginiais testais nu­staty­ti organizmo būklę. O ką jau kalbėti apie tai, kad pulsą, spaudimą matuoti – kiekvienos dienos ritualas.“

Rinkti, kaupti, saugoti

A.Kajėnienė primena, kad daugumą sportininkų medikai puikiai pažįsta ir vienas kitą va­dina vardais, nes su jais dirba visą laiką. „Mes žaidynėms irgi rengiamės ketverius metus, kaupiame ir dalijamės informacija apie sportininkų sveikatą. Vieni daugiau žinome apie vienus sportininkus, aš daugiau žinau apie kauniečius. Toks mūsų darbas – rinkti informaciją apie sportininkų sveikatą, juos kamuojančias bė­das, numatyti, kas galėtų nutikti ir kaip jiems būtų galima pagelbėti. Aišku, visko neapgalvosi ir nenumatysi, bet kuo daugiau dalykų ap­mąstai – tuo tvirčiau jautiesi“, – pasakoja Kau­no sporto medicinos centro vadovė.

Dabartinis gydytojos apmąstymų objektas – maždaug 70 būsimos Rio de Žaneiro olimpinės rinktinės narių. Galutinis sportininkų delegacijos dydis lems ir būsimos medikų komandos gretas, nes žaidynėse abu šie kintamieji glaudžiai susiję ir griežtai ribojami.

Tiesa, iš spėjamo sportininkų 70-uko reikia at­mesti krepšinio rinktinę, žaidynėse turinčią sa­vą medikų komandą, kuriai įsisenėjusios ir nau­jos krepšininkų sveikatos bėdos ne nuo vakar žinomos.

Sakoma, kad JAV krepšininkų rinktinei ap­tar­nauti skrenda visas jų asmeninio medicinos personalo lėktuvas. Geriausi JAV krepšininkai – daug uždirbančios žvaigždės, o kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau asmeninio personalo gali pasisamdyti.

„Naujienos nepasakysiu, bet sportas pasidarė labai komercinis. Kita vertus, jei žmogus il­gai sportuoja, tam aukoja savo laiką, sveikatą, nor­malu, kad iš to turi uždirbti, susikurti materia­linę gerovę“, – nesistebi E.Švedas.

Atrodytų, kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau ji gali investuoti į sporto mediciną, įrangą, la­­boratorijas ir sykiu į savo sportininkus. Bet daž­­nos sporto šakos rezultatai būna labai glausti, pavyzdžiui, finale besivaržančius plauki­kus skiria šimtosios sekundės dalys, o sprinterių rezultatams išaiškinti nebestebina keliskart persukama fotofinišo juostelė. Milise­kun­dė­mis, milimetrais besiskiriantys rezultatai – laboratorijų, farmacijos korporacijų, įvairios sporto ir medicinos įrangos gamintojų bendradarbiavimo pa­darinys. Tarpusavyje bendradarbiauja ir treneriai, sporto medikai bei mokslininkai, bet nereikia manyti, kad vieni kitiems viską sako.

„Usainas Boltas ne šiaip geriausias sprinteris, jo treneriai turi savų metodikų, kurių neatskleis ir niekam nepapasakos. Kiekviena šalis turi savų paslapčių. Mes jų irgi turime. Su artimiausiais kaimynais latviais galbūt daugiausia bendraujame, bet tik bendrais bruožais, nes ir latviai, ir estai stadionuose, sporto aikštelėse yra mūsų priešininkai“, – paaiškina E.Švedas.

Kodėl į Šveicarijoje vykstančias automobilių parodas gausiai sugužėję kinai viską iki smulkmenų filmuoja ir fotografuoja? Ogi todėl, E.Švedo tikinimu, kad galėtų viską tiksliai nu­ko­pijuoti. Taip ir čia, juk sporto medicina – tai lenktynės: kurios šalies atletai rodo geresnius rezultatus, ten ir sporto mokslininkai, medikai yra protingesni.

Bet ne visiems sporto šakų atstovams medicina, technologijos vienodai reikšmingos. Anks­­čiau su boksininkais, dziudo kovotojais daugiau dirbęs J.Vaščenkovas atkreipia dėmesį į dvikovos sporto šakas, kur ypač daug lemia taktika, patirtis, gebėjimas tinkamai įvertinti pa­dėtį. Dėl to dvikovą dažniausiai laimi techniškiausias, labiausiai emociškai motyvuotas, o ne pats stipriausias sportininkas.

Iškovoto medalio dalybos

Olimpinė finišo tiesioji – jau čia pat už po­sū­kio. Kas pasirengimo laikotarpiu medikams svar­biausia? „Mes sakome, kad jeigu gerai dir­bi iki žaidynių, jose nelabai būna ką veikti. Aišku, taip tik juokaujame, nes veikti išties yra ką, bet pasirengimas labai svarbus. Kuo daugiau viską apmąstai, kuo įvairesnių variantų su­sidėlioji, tuo tvirčiau jautiesi pasirengęs. O ap­mąs­tyti tenka daug ką: kiekvieno sportininko in­dividualius poreikius, laukiamą aklimatizaciją, šalies, į kurią vykstame, specifiką. Net tokie, rodos, menki dalykai kaip elektros kištukai gali su­maišyti kortas, nes jeigu netiks, mūsų nusivežta įranga toje šalyje neveiks“, – pasakoja A.Ka­­jėnienė, pridurdama, kad didieji namų dar­­­bai jau atlikti ir į Rio siunčiama medicinos įranga perduota muitinei.

Prieš ketverius metus Londone medikams ir sportininkams buvo paprasčiau dėl aklimatizacijos, o Brazilija papildomai grasina Zikos viruso banga. Sportininkams pavojingos visos in­fekcijos, svarbaus starto išvakarėse pasijutus blogai gali tekti palaidoti visą sunkų ketverių metų darbą. Bandydami nuo tokio scenarijaus apsaugoti sportininkus šįsyk medikai į būsimų žaidynių sostinę išsiuntė ir repelentų, kurie galbūt padės atbaidyti Zikos viruso nešiotojus bra­­ziliškus uodus.

Ar medikai patys apie save pagalvoja? Kaip pa­siruošti, kad patiems žaidynių maratono įkarš­tyje neprireiktų kolegų pagalbos? „Tam ruo­­­šiuosi visą gyvenimą. Nors visiems galimiems atvejams pasiruošti sunku, bet kaip valdyti padėtį, nepervargti ir išbūti ilgą laiką jaučiant didžiulę įtampą, mokėmės specialiuose kur­suose“, – sako visą mėnesį Rio olimpiniame kaimelyje dirbsianti A.Kajėnienė.

„Visą sezoną stiprinu savo sveikatą, sportuoju. Kai dirbau su boksininkais, ir pats kriaušę padaužydavau. Dabar su irkluotojais einu į štanginę, kartais sėdu į valtį pairkluoti – patinka išbandyti įvairias sporto šakas. Juk blogas tas dietologas, kuris turi antsvorio, vadinasi, blogas tas sporto gydytojas, kuris nesupranta, kaip reikia sportuoti, kad neskaudėtų nugaros“, – palygina J.Vaščenkovas.

Sunku tiksliai pasakyti, kiek medikai padeda sportininkams siekti pergalių ir medalių, bet be jų darbo sporto trofėjų būtų mažiau. Jeigu sportininkui po masažo pagerėjo ir finišuodamas jis „numetė“ sekundės dalį, vadinasi, masažuotojas labai prisidėjo prie jo rezultato, nes rezultatai dažniausiai ir skiriasi tik sekundės dalimis. „Pro­centą pasakysi – atrodys labai mažai, bet jeigu pirmą ir ketvirtą vietą skiria 10 milisekundžių, o masažas tiek ir pridėjo, vadinasi, jis davė labai daug“, – naudą bando apibrėžti E.Bal­čiūnas.

Nesileisdamas į skaičius ir J.Vaščenkovas mi­­ni naudą: „Daugiausia pasako rezultatai. Jei­gu tampi sportininkui naudingas, vadinasi, esi jo komandos narys. Jokie kiti dalykai čia negroja – nei autoritetas, nes patys sportininkai yra au­toritetai, nei medicinos žinios.“

Gerai sustyguotas sporto medikų komandos darbas – lyg savaime suprantamas prieskonis. „Kai maiste užtektinai druskos, niekas to ne­vertina, bet vos persūdysi ar nepakankamai pa­sūdysi – valgytojai iškart pastebės. Taip ir čia: kai viskas gerai, atrodo, taip ir turi būti. Gal mū­sų indėlis labiau pasimato tada, kai kažko pritrūksta?“ – svarsto A.Kajėnienė.

„Tarkime, Rūta Meilutytė Rio de Žaneire iš­kovoja aukso medalį ir už šį laimėjimą gauna 100 proc. Vyriausybės numatytos premijos, 50 proc. premijos gauna treneris, o 25 proc. pasidalija jai padedantis medicinos personalas: me­­­dikai, masažuotojai, kineziterapeutai, moks­lininkai. Vadinasi, toks ir yra mūsų indėlis į šį medalį“, – apibendrina E.Švedas.

Motyvacija ir provokacija

Paklaustas, kas labiausiai motyvuoja šiame darbe, daugiausia su baidarininkais ir kanojininkais dirbantis kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas ima svarstyti: „Mes vis dar su žmona grįžtame prie šio klausimo. Pagrindinė motyvacija yra emocijos, kurių patiri per varžybas. Juk matai ne tik varžybas, kartu būni visą laiką ir iki jų, prisimeni, kaip po treniruotės sportininkas gulėdavo neatgaudamas kvapo ir kaip jį bandydavai reabilituoti. Kartu su sportininku iki finalo nueini ilgą kelią. Ir jeigu pavyksta laimėti, patiri nepakartojamą euforiją – visa komanda jaučiasi laimėjusi. Būti šalia medalio – tai didžiausia motyvacija.“

O kas iš vienvietę irkluojančių kanojininkų šiemet vyks į žaidynes? „Gera provokacija, bet tikrai nežinau, – juokiasi su visais kanojininkais dirbantis kineziterapeutas. – Aš prie dviejų nežinomųjų, Jevgenijaus Šuklino ir Henriko Žustauto, pridėčiau dar vieną – Vadimą Korobovą, kuris nė kiek nenusileidžia vyresniems. Pernai iššovė Henrikas, o kaip bus šiemet – matysime. Galiu pasakyti tik tiek, kad treniruočių stovyklose nė vienas jų nėra aiškus lyderis. O vyks pats stipriausias, nes jų tarpusavio konkurencija visus tris stumia į priekį. Nebūtų J.Šuklino – kažin ar H.Žustautas taip sparčiai tobulėtų, nebūtų jų abiejų – kas paskui save timptelėtų pernykštį Europos jaunių čempioną V.Korobovą.“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...