"Veido" archyvas

Šių metų parodose gausu technologinių naujovių, kuriomis jau suskubo apsiginkluoti madas sekantys išmaniųjų telefonų, vaizdo kamerų, kompiuterių gerbėjai visame pasaulyje.

Išmanieji telefonai

Išmaniųjų telefonų rinkoje ekspertai šiemet daugiausiai dėmesio skiria kompanijos “Apple” išmaniesiems telefonams “iPhone 4″. Beje, rinkai jie buvo pristatyti dar pernai, tačiau vartotojams ėmus skųstis prastu bevieliu ryšiu iš prekybos buvo pašalinti, o patobulinta versija vėl pristatyta šį sausį. Vis dėlto šis telefonas jau spėjo tapti vienu populiariausių ir madingiausių išmaniųjų telefonų pasaulyje, nors konkurentų jam nestinga.

Pavyzdžiui, Amerikoje nepaprastai madingas tapo rinką sudrebinęs ypač plonas, vos 9 milimetrų storio 4G telefonas, kurį ryšio tiekėjo AT&T užsakymu sukūrė bendrovė HTC. Į išmaniųjų telefonų rinką šiemet tvirtai įžengė ir “Motorola”, pristatydama telefoną “Atrix”, kuris yra tarpinis variantas tarp telefono ir kompiuterio, nes jame įdiegta daugelyje nešiojamųjų kompiuterių naudojama programinė įranga ir procesorius.

Beje, unikaliu gaminiu telefonų rinkoje šiemet galima laikyti oro linijų kompanijos “Aircell” pristatytą mobilųjį telefoną “Aircell Smartphone” – tai pirmasis mobiliojo ryšio telefonas, sukurtas skambinti skrydžių metu.

Muzikos klausymosi prietaisai

Didžiąją MP3 grotuvų rinkos dalį jau kuris laikas užgrobusi kompanija “Apple”. Kadangi konkurentai šias jos pozicijas nuolat stengiasi išklibinti, “Apple” kas mėnesį stengiasi užlieti naujovėmis. Rinkai jau pristatyti “iPod Touch”, atnaujintas “iPod Shuffle” ir verslui skirtas “iPod Nano”. Pastarajame įdiegta ne tik muzikai klausytis reikalinga įranga ar aukštos rezoliucijos vaizdo kamera, bet ir liečiamasis ekranas, kuriame galima peržiūrėti muzikinius vaizdo įrašus, dokumentus.

Iš esmės šis prietaisas leidžia vartotojui pačiam kurti vaizdo klipus: kokybės, bent kaip teigia gamintojai, pakanka tiek garsui įrašyti, tiek vaizdui filmuoti, be to, prietaisas palaiko interneto ryšį, tad sukurti vaizdo ir garso įrašai gali būti bemat perkelti, tarkime, į “YouTube” svetainę.

Kad savoka “madingas” tinka ne tik “Apple” gaminiams, įrodyti bando kūrėja “iriver”, pristačiusi naują įrenginuką T9, šiek tiek primenantį USB atmintinę ir “iPod Shuffle”. Grotuvas taip pat turi G sensorių, kuris gali būti naudojamas sportuojant (pavyzdžiui, kalorijoms skaičiuoti), o jį krestelėjus automatiškai perjungiamos dainos.

Kompiuteriai

Kompiuterių rinkoje šiemet neabejotinai dominuoja vadinamieji “Tablet”, arba planšetiniai kompiuteriai. Technologinių naujovių gerbėjai neliko abejingi dar pernai rudenį Berlyne pirmą kartą pristatytiems kompanijos “Samsung” planšetiniams kompiuteriams “Galaxy Tab”, taip pat “Toshibos” sukurtam “Folio 100″ bei jau minėtos “Motorolos” planšetiniam kompiuteriui “Xoom”.

Dar vienas naujovių besivaikančių vartotojų atradimas – pirmasis kompanijos “Research In Motion” pristatytas planšetinis kompiuteris “PlayBook”. Priminsime, kad ši kompanija gamina vienus populiariausių pasaulyje išmaniuosius telefonus “BlackBerry”, o dabar nusprendė konkuruoti ir planšetinių kompiuterių rinkoje.

Tiesa, kaip ir muzikos prietaisų, kompiuterių madose pirmauja naujausi “Apple” kompiuteriai “iPad 2″. Šis prietaisas turi dvigubai galingesnį procesorių nei jo pirmtakas, bet baterija dėl to neišsikrauna greičiau – kompanijos vadovas Steve’as Jobsas netgi pareiškė, kad, pristačius šį prietaisą, tiek kompiuterių, tiek mobiliųjų telefonų baterijų rinkoje įvyko perversmas.

Kompanija LG perversmą žada kitoje srityje. Ji pristato naujos koncepcijos įrenginį “viskas viename” – kompiuterį-televizorių-vaizdo kamerą V300 su 3D ekranu ir specialiais lengvais akiniais. Kompiuteris turės didelį “Full HD” raiškos ekraną, valdomą liečiant. O sklandų darbą užtikrins galingas procesorius ir didelė darbinė atmintis. Be to, ploname ir mažai vietos užimančiame įrenginyje bus ir vaizdo kamera, “BlueTooth” jungtis, bevielis internetas.

“Keli viename” prietaisai, regis, yra šių metų mados viršūnė. “Computex” parodoje bendrovė “Asus” pristatė netikėtą gaminį “Padfone”. Tai planšetinio kompiuterio ir prie jo prijungiamo išmaniojo telefono su “Android” operacine sistema junginys. Šis “telefonas” turės ir mažą, telefoninį ekraną, ir didesnį, jei bus naudojamas kaip planšetinis kompiuteris.

3D televizoriai

Dar viena naujovė, dėl kurios galvą pameta vis daugiau pirkėjų, – galimybė namie per televizorių žiūrėti 3D filmus. Tad gamintojai neriasi iš kailio siūlydami vis pažangesnius sprendimus.

Tiesa, reikia pripažinti, kad čia žengiami dar tik pirmieji žingsniai: jei televizorius gali rodyti ir paprastą, ir 3D vaizdą, tai jis greičiausiai vis dar neturi palydovinės televizijos imtuvo ar vietinio tinklo jungties. Toks yra, tarkime, “Samsung PS50C490″, kurį galima įsigyti ir Lietuvoje. Trimatį vaizdą rodančius televizorius jau siūlo ir “Sony”, “Samsung” bei kitos kompanijos, tačiau tai iš tiesų labiau mados reikalas: pasaulyje yra ne taip daug namų 3D vaizdui pritaikytų filmų bei televizijų, be to, vartotojai, be televizoriaus, dar turi įsigyti ir specialų DVD grotuvą bei akinius.

Ekspertai prognozuoja, kad tikrasis 3D namų kino bumas prasidės kitais metais, kai gamintojai pristatys dar labiau patobulintus prietaisus, o filmų kūrėjai rengiasi tikrai 3D filmų, skirtų žiūrėti namie, erai.

Foto- ir vaizdo aparatūra

Kalbėdami apie fotoaparatų ir vaizdo kamerų naujoves, ekspertai kaip technologinę staigmeną įvardija 3D filmavimo kameras. Pirmąją 3D vaizdo kamerą šiemet pristatė tokios kompanijos, kaip “Samsung”, “Sony” ar “Panasonic”. Beje, pastaroji ką tik pasiūlė ir naują trečios kartos “Lumix” serijos fotoaparatą G3 su liečiamuoju ekranu.

O štai fotoaparatų gamintoja “Sigma” naujovių gurmanams profesionalams šiemet jau siūlo vieną brangiausių pasaulyje, galingą fotoaparatą SD1 su didžiuliu 46 megapikselių sensoriumi ir įspūdingu ISO jautrumu (nuo 100 iki 6400). Tiesa, jo kaina taip pat įspūdinga – beveik 10 tūkst. JAV dolerių.

Visiška priešingybė – nebrangus (apie 300 Lt) miniatiūrinis 8MP raiškos fotoaparatas. Šį mažylį, kuris sveria vos 14 gramų, tačiau stebina net 8 megapikselių nuotraukomis ir galimybe būti naudojamas kaip diktofonas, pristatė kompanija “Thanko”.

Mobilieji spausdintuvai

Viena karščiausių naujovių, kurią skuba įsigyti ne tiek privatūs vartotojai, kiek įvaizdžiu, operatyvumu ir patogumu besirūpinančios įmonės, – mobilieji spausdintuvai.

Štai kompanija HP pristatė nešiojamąjį “HP Officejet 100 Mobile Printer” spausdintuvą, praversiantį keliaujantiems darbuotojams, kuriems svarbu dokumentus spausdinti ne vien biure.

Šiame kompaktiškame, patvariame įrenginyje veikia galingas ličio jonų akumuliatorius, kurio įkrovos pakanka išspausdinti iki 500 lapų. Be to, į spausdintuvą integruota “Bluetooth” belaidė sąsaja leidžia spausdinti aukštos kokybės dokumentus iš mobiliųjų įtaisų – nešiojamųjų ar internetinių kompiuterių, “Windows Mobile”, “BlackBerry, “HP webOS” bei “Nokia Symbian” išmaniųjų telefonų.

“HP Officejet 100 Mobile Printer” turi 50 lapų talpos popieriaus padavimo stalčių, šis spausdintuvas gali per minutę išspausdinti iki 22 nespalvotų arba 18 spalvotų puslapių.

Prie šio mobiliojo spausdintuvo galima prijungti su “PictBridge” standartu suderinamą įrenginį, pavyzdžiui, skaitmeninį fotoaparatą, ir kelyje išsispausdinti laboratorijos kokybės nuotraukas.

Pirmieji tokių prietaisų prototipai buvo pristatyti dar prieš penkerius metus, o dabar jie tampa jau masinio vartojimo produktu. Tarkime, kita kompanija “Selphy” pristatė kompaktiškus nuotraukų spausdintuvus, galinčius lygiuotis į profesionalią fotolaboratoriją. Šie nedideli nešiojamieji prietaisai spausdina tiesiai iš suderinamo fotoaparato, atminties kortelės ar mobiliojo telefono.

Mobiliuosius spausdintuvus vienos po kitų pristato ir fotoaparatų gamintojos “Fuji”, “Canon” bei kitos.

Scanpix

Nuo gegužės 10 d. kompanija „Google“ keičia kainodaros ir paslaugų teikimo sąlygas „Google Apps“ vartotojams. Bendrovės, kurios šiuo virtualaus biuro priemonių paketu pradės naudotis po gegužės 10 d. – privalės rinktis „Apps for Business“ planą ir mokėti už paslaugas. Tokios sąlygos bus taikomos, jei įmonėje dirba 10 ir daugiau darbuotojų.

„Iki šiol mažos ir vidutinės įmonės, turinčios iki 50 darbuotojų, „Google Apps“ galėjo naudotis nemokamai. Tokios sąlygos ir toliau bus taikomos tiems šio virtualaus biuro paslaugų vartotojams, kurie buvo pradėję „Google Apps“ naudoti dar iki gegužės 10-osios. Iš esmės šis virtualaus biuro paketas suteikia kiek mažiau galimybių nei „Apps for Business“, tačiau kiek pastebėjome iš praktikos – jo visiškai pakanka mažoms ir vidutinėms įmonėms“, – komentuoja informacinių technologijų ir telekomunikacijų įmonių grupei „Unicenter“ priklausančios bendrovės „Zorvidas“ direktorius Zigmantas Orvidas.

Kaip skelbia „Google“, naujiems „Apps for Business“ vartotojams bus suteikta galimybė už šias paslaugas mokėti kartą per mėnesį, o nustatyta paslaugos kaina – kiek mažesnė nei panašus kompanijos „Microsoft“ siūlomas virtualaus biuro sprendimas „Office 365”. Užsisakius paslaugą internetu – už vieną „Apps for Business“ vartotoją įmonė turės mokėti po 5 JAV dolerius per mėnesį arba ir toliau galės rinktis metinį paslaugos mokestį – 50 JAV dolerių už vieną vartotoją per metus.

Įmonės, kurios pradėjo naudotis „Google Apps“ iki gegužės 10 d., galės nemokamai padidinti vartotojų skaičių iki 50. „Google Apps for Education“ – išlieka nemokama, neribojant vartotojų skaičiaus.

Prieš savaitę “Facebook” komanda panaikino šiame socialiniame tinkle sukurtą puslapį, kviečiantį palestiniečius pradėti trečiąjį sukilimą – intifadą. Šio puslapio gerbėjais vos per kelias dienas buvo tapę per 350 tūkst. “Facebook” vartotojų, o savo komentaruose jie ėmė raginti palestiniečius ginklu pamokyti Izraelį.

Tuomet Izraelio diplomatijos ir diasporos reikalų ministras Yuli Edelsteinas laišku kreipėsi tiesiai į “Facebook” įkūrėją Marką Zuckerbergą, prašydamas pašalinti agresiją skatinantį puslapį.

Galima numanyti, kad sutikdama su Izraelio politiko prašymu “Facebook” komanda spėjo užkirsti kelią kruviniems įvykiams, pastaruoju metu itin dažnai užsimezgantiems būtent socialiniuose tinkluose.

Štai visai neseniai įtakingo leidinio “Foreign Policy” apžvalgininkas Joshua Keatingas “Twitter”, “Facebook” ir kitus socialinius tinklus pavadino ginklais, galinčiais sukelti revoliucijas ar net karus.

Kad socialiniuose tinkluose konfliktai bręsta žaibiškai, jis įsitikino pats. Prieš kelias savaites “Foreign Policy” tinklaraštyje jis paskelbė, kad agentūra SIPRI Indiją pripažino daugiausiai ginklų perkančia valstybe pasaulyje. Po kelių valandų šią žinią per socialinį tinklą “Twitter” paskelbė Pakistano ambasadorius Husainas Haqqani. “Foreign Policy” apžvalgininkas ėmė būgštauti, kad tai pakenks Pakistano ir Indijos, o gal ir JAV bei Indijos dvišaliams santykiams, ir per tą patį “Twitter” paskelbė, jog Pakistanas irgi yra tarp pirmaujančių valstybių pagal įsigyjamą ginkluotę. Laimei, didesnis konfliktas iš šio pranešimo neišsirutuliojo.

O neretai išsirutulioja. Prisiminkime, kad masiniai jaunimo protestai Tunise sausio viduryje prasidėjo būtent nuo pranešimų socialiniuose tinkluose – “Facebook” bei “Twitter”, virtualios idėjos vos per kelias dienas išsiliejo į gatves ir baigėsi prezidento Zine’o El Abidine’o Ben Ali nušalinimu iš posto.

Ne taip seniai, mažiau nei prieš metus, socialinių tinklų jėgą pajuto ir Iranas. Po prezidento rinkimų viso pasaulio iraniečiai per “Facebook” ir “Twitter” ėmė tartis, kur ir kada rengti demonstracijas, pranešinėjo pasauliui apie šalyje vykdomas represijas. Irano žurnalistė Anahita Moghaddam per “Facebook” dieną naktį siuntinėjo protestų nuotraukas ir vaizdo įrašus, demaskavo agresyvius policininkus, skatino solidarizuotis su savo tauta bei teikė informaciją užsienio žurnalistams, kuriems buvo uždrausta siųsti reportažus iš Irano.

Ne veltui Irano rinkėjų protestai internetu pernai buvo išrinkti kaip vienas iš dešimties svarbiausių viso pastarojo dešimtmečio interneto įvykių.

Vyriausybės nepatenkintos

Yra ir kita medalio pusė. Taip, “Facebook” ar “Twitter” dabar gali padėti žmonėms į gera keisti savo gyvenimą ar demaskuoti režimus bei nusikaltimus, vis dėlto šių tinklų įtakos stiprėjimas kelia nemažą grėsmę stabilumui, nes vienu mygtuko paspaudimu galima pakeisti netgi politines santvarkas ar tarptautinius santykius. Dėl to “Facebook” sulaukia vis daugiau priekaištų, ypač iš vyriausybių.

Ilgainiui interneto tinklalapių reikšmė stipriai keičiasi. Juk, tarkime, dešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje kritikos sulaukė tuomet monstrais vadinta paieškos sistema “Yahoo” ar interneto prekybos tinklalapis “eBay”.

2000-aisiais Prancūzijos žydus vienijanti organizacija netgi padavė “Yahoo” į teismą už tai, kad jo tinklalapyje vykusiame viešame aukcione buvo prekiaujama nacių atributika. Dabar socialinių tinklų pasiekiama auditorija, veiklos laukas, mastas ir padariniai – visiškai kitokie.

Šiais laikais skirtingų valstybių vyriausybės interneto tinklalapių, o ypač socialinių tinklų įtaką vertina itin rimtai. Ypač tai pastebima Europoje. Ir tai nėra labai keista, nes Senajame žemyne suskaičiuojama jau 123 mln. “Facebook” vartotojų.

Kadangi valdžios atstovai socialiniams tinklams priešnuodžių turi nedaug, jie renkasi kitokią taktiką ir inicijuoja tyrimus, pavzydžiui, ar naudojimasis “Facebook” nepažeidžia asmens duomenų privatumo. Tokius tyrimus jau yra pradėjusios Vokietijos bei Šveicarijos vyriausybės. Spėjama, kad jei tyrimų rezultatai bus nepalankūs, “Facebook” Europoje gali tekti peržiūrėti asmens duomenų saugojimo politiką.

Beje, kai kuriose ne Vakarų kultūros šalyse “Facebook” apskritai uždraustas. Po to, kai šiame socialiniame tinkle pasirodė pranešimas apie “tarptautinę Muhamedo piešinių dieną”, “Facebook” savo tautiečiams uždraudė Pakistanas ir Bangladešas.

Lygiai taip pat “Facebook” šiuo metu draudžiamas ir Kinijoje, jau minėtame Irane, Sirijoje, Vietname, o prasidėjus revoliucijoms arabų šalyse beveik visos jos irgi nedelsiant uždraudė gyventojams naudotis socialiniais tinklais. Tai tik dar kartą įrodo, kad šie socialiniai tinklai neabejotinai yra nauja galinga jėga, vyriausybėms kelianti daug baimės, o jais besinaudojantiems žmonėms atverianti naujas, iki šiol neįsivaizduotas galimybes savo rankomis keisti pasaulio politiką.

Kai kalbama apie modernių technologijų proveržį Lietuvoje, dažniausiai turimos omenyje informacinės ir telekomunikacijų technologijos. Būtent šiose srityse mūsų šalis pažengusi labiausiai. Tačiau padarytos pažangos dar nepakanka tikram proveržiui pasiekti. Kas trukdo?

Lietuvoje sukurta pasaulinio lygio interneto ir telekomunikacijų infrastruktūra. Turime keletą rodiklių, pagal kuriuos pirmaujame Europoje ar net esame tarp pirmųjų pasaulyje. Pavyzdžiui, Lietuva yra antra pasaulyje pagal duomenų išsiuntimo spartą, Europoje pirmaujame pagal šviesolaidinio interneto linijų (“Fiber to the home”) skverbtį namų ūkiuose, tradiciškai esame tarp didžiausią mobiliojo ryšio paslaugų vartotojų skverbtį turinčių šalių, o elektroninis parašas rinkai prieinamas nuo 2007 m., kai jį turėjo vos kelios pasaulio šalys.

Iš esmės informacinių technologijų sritis tikrai galėtų tapti ta “vėliava”, kuria būtų galima sparčiausiai gerinti Lietuvos įvaizdį investuotojų akyse. Štai visai naujas pavyzdys: sausio 19–20 dienomis Londone vyko Didžiosios Britanijos, Danijos, Estijos, Islandijos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos ministrų pirmininkų susitikimas, apie kurį rašyta ir “Veide”. Tačiau labai įdomi ir svarbi detalė lietuviškos spaudos nepasiekė – apibendrindamas susitikimą, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas apie Lietuvą pasakė: “Jūs turite geriausią Europoje interneto prieigos infrastruktūrą ir esate antri pasaulyje pagal programų, skirtų mobiliesiems telefonams, vystymą.”

Kalbėdamas apie mobiliąsias programas, D.Cameronas, regis, turėjo omenyje Lietuvoje gimusią kompaniją “GetJar”, kuri dabar yra antra pasaulyje po garsiosios “Apple” mobiliųjų telefonų programų parduotuvės (JAV).

Tačiau visi minėti laimėjimai susiję su informacinių technologijų infrastruktūra, kuri rodo šalies gyventojų galimybes ir išprusimą moderniųjų technologijų srityje, bet tėra tik viena iš prielaidų technologijų proveržiui pasiekti. Pagrindinis Lietuvos iššūkis – kaip iš puikios IT infrastruktūros sukurti vertę, galinčią gerinti gyvenimo kokybę.

Reikalingas verslo ir valdžios bendradarbiavimas

Taigi ryšių infrastruktūra puiki, lietuviai – imlūs informacinėms technologijoms (tarkim, labai plačiai naudojasi el. bankininkyste, mokesčių deklaravimu elektroniniu būdu, mobiliuoju internetu telefonuose), o aukštosios mokyklos kasmet parengia nemažą būrį programuotojų. Atrodytų, liko tik žingsnis iki išsvajoto proveržio. Kas trukdo tą žingsnį žengti?

Bendrovės “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis mano, kad labiausiai Lietuvai trūksta valstybinės politikos ir bendradarbiavimo tarp valdžios ir verslo: jei šios pusės žengs kiekviena atskirai, šalis nepajėgs prilygti valstybėms, vykdančioms PPP (“private public partnership”) iniciatyvas moderniųjų technologijų srityje. “Pažangių šalių politikai turi aiškias savo valstybių raidos vizijas, prioritetus ir nuosekliai laikosi pasirinktos strategijos, geba žvelgti į ateitį.

Tarkime, Suomija pirmoji pasaulyje įstatymu įtvirtino teisę į internetą kiekvienam piliečiui. Lietuva pradeda žengti šia kryptimi pagaliau turėdama viziją “Lietuva 2030″. Tik svarbu, kad užtektų valios atsispirti skepticizmui ir tą viziją įgyvendinti, nes jos turinys kreipia šalį teisinga kryptimi”, – įsitikinęs A.Zabulis.

Svarbu žinoti, kad įvairios vyriausybinės programos mokslo ir technologijų skatinimo srityje Šiaurės šalyse bei Didžiojoje Britanijoje gimsta ne valdininkų galvose ir popieriuose, o yra pagrįstos sėkmingais nedidelio masto bandomaisiais projektais. Jei eksperimentas pasiteisina kurioje nors savivaldybėje, tuomet programa išplečiama iki nacionalinio lygmens – taip užtikrinamas investicijų efektyvumas. “Kartu būtinas ir investicijų harmoningumas – tai yra žiūrėjimas ne į vieną detalę, o į visą proceso grandinę. Pavyzdžiui, gerai, kad Lietuvoje atsirado “Barclays”, tačiau dėl to juk neatsirado naujo fakulteto, kuriame būtų rengiami specialistai”, – pabrėžia A.Zabulis.

“Veido” kalbintas “GetJars” vadovas Ilja Laursas atkreipia dėmesį ir į kitas problemas: “Techninę infrastrukturą ir kvalifikuotų IT darbuotojų iš tiesų jau turime. Geras įvaizdis padeda privilioti investuotojų, objektyviai stipri bazė padeda juos išlaikyti, taip pat plėtoti nuosavą verslą. Tačiau teisinė aplinka dar nėra patraukli, žinių ir patirties kitose svarbiose verslo srityse, tokiose kaip rinkodara ar pardavimas, švietimo sistemoje turime dar labai mažai. Tai dideli, bet įveikiami trūkumai.”

A.Zabulis priduria, kad reikalinga ir parama gebantiesiems kurti inovacijas. Pavyzdžiui, 2009 m. Islandija patyrė didelę finansinio sektoriaus krizę ir be darbo liko nemažai gabių žmonių. Tačiau valstybė padėjo jiems atsistoti ant kojų – dirbantys inovacijų srityje ar kuriantys inovacijomis pagrįstus verslus žmonės buvo remiami, todėl šiandien Islandijoje yra nemažai naujai įsikūrusių perspektyvių įmonių. “Tai pavyzdys, kaip žmonės ne tiesiog maitinami pašalpomis, o skatinami kurti vertę”, – pabrėžia bendrovės “Omnitel” vadovas.

Nereikėtų blaškytis

Iš esmės visi “Veido” pašnekovai minėjo po keletą problemų, kurios Lietuvai vis pakiša koją vejantis pažangos ir inovatyvumo traukinį. Tai vis dar didelė skaitmeninė atskirtis tarp miesto ir kaimo, tarp jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių, nepakankama el. paslaugų pasiūla iš privataus ir viešojo sektoriaus. Pavyzdžiui, Lietuva pagal viešųjų el. paslaugų (“Government to Citizen”) naudojimą užima lyg ir neprastą vietą tarp visų ES šalių, tačiau juk apie 90 proc. “valdžia – pilietis” sandorių vis dar yra popieriniai.

“Mano nuomone, Lietuvoje žmonės tiesiog per mažai skatinami, per mažai jiems aiškinama, kas yra elektroninės paslaugos, kokios naudos galima iš jų gauti. Dėl to būtina inicijuoti projektus, kurie padėtų išspręsti informavimo problemą”, – tvirtina aljanso “Langas į ateitį” direktorė Loreta Križinauskienė.

Verta pabrėžti, kad šis aljansas yra geras valstybinio masto viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo programos pavyzdys. Jo misija – skatinti interneto naudojimą Lietuvoje ir taip kelti šalies gyventojų gyvenimo lygį, šalies konkurencingumą Europoje bei pasaulyje.

Atkreiptinas dėmesys, kad visi pašnekovai sutaria, jog Lietuvai reikia nesiblaškyti ir susikurti aiškią viziją – ko siekiame ir kur žengiame. Štai “Microsoft” technologijų ekspertas Šarūnas Končius mano, kad informacinių technologijų proveržiui Lietuvoje reikia pasirinkti siauresnes plėtros kryptis.

“Į IT infrastruktūrą mes investavome pakankamai ir rezultatus jau matome. Dabar mums reikia pasirinkti vieną, galbūt kelias plėtros kryptis. Renkantis tolesnę kryptį verta daugiau dėmesio skirti ne reikiamam kvalifikuotų žmonių kiekiui, bet šios srities sukuriamoms specifinėms savybėms ir vertėms. Lietuvai derėtų išnaudoti savo geografinius ir istorinius pranašumus, tokius kaip tarpininko tarp Vakarų ir Rytų. Aptarnavimo centrų verslas paprasčiausiu lygiu vargu ar yra įmanomas. Mes negalime lygiuotis su kokia nors Indija, kuri IT specialistų prirengia šimtais tūkstančių. Mes turėtume susitelkti į truputį aukštesnę grandį, pavyzdžiui, pirmojo arba aukštesnio lygio vadovų grandį, nes tam reikalingų savybių tikrai turime”, – neabejoja Š.Končius.

Lietuviškas “Skype” ir “iPhone”

Beje, technologijų proveržis glaudžiai susijęs su jas kuriančiomis kompanijomis. Štai Suomijos technologijų pažanga siejama su mobiliųjų telefonų bendrove “Nokia”, JAV – su IT įrangos gigantais “Apple”, “Microsoft” ir daugybe kitų, Estijos – su pokalbių programa “Skype”. Lietuva irgi turi ryškų pavyzdį – mobiliųjų programų parduotuvę “GetJar”. Tačiau tiek Estijoje, tiek Lietuvoje tokių kompanijų yra per mažai, kad šios šalys pradėtų diktuoti technologijų madas pasaulyje. Vis dėlto potencialo yra. “GetJars” vadovas I.Laursas teigia, kad “pas mus yra daugiau nei dešimt kompanijų IT srityje, turinčių visas galimybes tapti tarptautiniais lyderiais”, bet priduria, jog “pasiekti tokius mastus kaip “Nokia” bet kokiai kompanijai truks ne vieną dešimtmetį”.

Š.Končiaus prognozės irgi optimistinės: “Aš matau, kiek daug jaunų žmonių buriasi į įvairius inkubatorius ir bando sukurti savo verslą. Neatmesčiau galimybės, kad kažkas iš jų ir iššaus į viršų.”

Daugeliui paskutiniu metu kyla egzistenciniai klausimai – kaip išgyventi ir kaip gyventi toliau. Šie klausimai kyla ir valstybės veikėjams numatantiems šalies vystymosi kryptis. Daug kalbama apie IT vystymosi kryptis ir to prioritetus – imama pavyzdžiu Indija, kur tikrai įvyko žymus IT(Informacinių-interneto Technologijų) proveržis.

Iš kitos pusės užleidžiamos tos sritys, kuriose Lietuva visada garsėjo ir kuriose jai reikėtų mokytis visai nedaug – žemės ūkis. Čia žmonės turi patirties – kol kas dar turi. Ir ši sritis užleidžiama dėl visai neaiškių daugumai priežasčių, net mokant ūkininkams už tai, kad jie negamins žemės ūkio produkcijos.

Kur dar pasaulyje mokama už tai, kad žmogus nedirbtų? Tik žemės ūkyje, nes tai strateginė KIEKVIENOS šalies ūkio kryptis. Tai gyvybiškai svarbi kryptis kiekvienos šalies išgyvenimui!

Juk šalis sužlugdžiusi savo žemės ūkį tampa visiškai PRIKLAUSOMA nuo užsienio tiekėjų ir jokių savo sąlygų diktuoti jau nebegali, nes neturi alternatyvų.

Kam naudingas toks Lietuvos variantas? Ogi pažiūrėkime kas moka tuos Judo sidabrinius – ES centrinis bankas. Ir kuo mažiau šalių bus, kurios pačios valdys savo maisto aprūpinimo sistemą, tuo didesnius spaudimo svertus turės tos šalys, kuriose ta sistema bus išvystyta. Ir pasekus toliau šia mintimi gausis, kad mes jau nebegalėsime net atsisakyti jokių GMO produktų, nes tiesiog neturėsime iš ko rinktis. Čia apie Lietuvos Nepriklausomybę net kalbos būti negali, čia jau tiesiogine vergija kvepia.

O kokias kryptis mums siūlo rinktis? Aukštųjų technologijų į kurias patenka ir IT (informacinės-interneto technologijos).

Šis siūlymas yra kaip katė maiše, niekas iki galo nėra išsiaiškinęs kas yra ta, ar tas IT ir su kuo jis valgomas, bei kokios jo priklausomybės.

Pabandykime pasiaiškinti vieną kryptį – interneto technologijas ir pamatysime, kad pats internetas yra kaip didelis tinklas, kurio vartai randasi JAV Interneto istorija – http://lt.wikipedia.org/wiki/Interneto_istorija. Ir būtent JAV valdo tuos vartus, kurie bet kada gali būti uždaryti. Ir visos mūsų technologijos automatiškai nueis šuniui po uodega, jei jomis negalės pasinaudoti tie, kam jos skirtos. Kitaip sakant mūsų technologijos mūsų tik tol, kol mums leidžia jomis naudotis.

Beje yra dar vienas dalykas, kurį turbūt visi pastebėjome vykstant masiniams mitingams Egipte. Tai galimybė atjungti interneto ir mobilų ryšį. Kad visuomenės grupės būtų atjungtos viena nuo kitos ir negalėtų koordinuoti savo veiksmų. Ir tai būdinga visoms šalims…

Tas pats vyksta ir Lietuvoje, visuomenė įpratinama prie netiesioginio bendravimo ir tai labai akivaizdu, kai kažkas pamiršta telefoną namuose – žmogų apima vos ne panikos būsena, jis nežino kitų būdų, kaip susisiekti su reikalingu žmogumi. Arba kai laikinai dingsta interneto ryšys, pastebėkite kokie apima jausmai…

Ir kai valdantiesiems tas pasirodys reikalinga, visuomenė atjungus šiuos ryšius bus išbarstyta į atskirus individus, nes dauguma nežino kito kontaktavimo būdo, kaip tik internetas ar mobilus ryšys. Tiesioginis kontaktas daugelio jau pamirštas, kaip atgyvena.

Bet neabejokime, būtent tuo bus reikiamu metu pasinaudota, kad tauta negalėtų įgyvendinti savo Konstitucinių teisių, kurių 4 straipsnis (Lietuvoje) skelbia:

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Pirmoje vietoje stovi žodis TIESIOGIAI. Ir būtent tas žodis yra kaip peilis valdantiesiems, nes jie žino, jog atėjus laikui Tauta gali pareikalauti šios teisės. Ir tada pasirinkimas bus arba/arba. Reiškia šios mobilaus ir internetinio ryšio priemonės yra tikras Trojos arklys visuomenei, kuris veiks tik iki tol, kol nekels grėsmės esamai santvarkai ir sistemai. Kai tik iškils grėsmė sistemai – tai bus atjungta momentaliai. Ir tai bus pateisinta kuo tik nori, pradedant maišto sąvoka ir baigiant perversmo galimybe. Tik niekada tai nebus įvardinta, kaip teisėta Tautos valia tiesiogiai vykdyti savo suverenią galią.

Dabar kokios gaunasi išvados? – Žlugdome tai kas tikra ir įdedame savo laiką, lėšas, energiją ir žmogiškus išteklius į tai, ko net negalime pilnai valdyti, nes pirminė sąlyga (vieta, veiklos laukas) nėra mūsų. Ji (vieta, laukas) valdoma JAV.

Griauname savo visuomenės saugumą, tai yra, griauna tie, kas už jį atsakingi, vietoje to, kad jį saugoti ir vystyti. Čia kalbu būtent apie maisto pramonę ir žemės ūkį, kuris yra pirminė maisto pramonės sąlyga.

Žemės ūkis griaunamas sąmoningai ir vykdant iš anksto numatytą planą. Niekas nevyksta stichiškai ir bet kaip. Ir šiais globalizacijos laikais finansiniai-gamybiniai koncernai koncentruoja energetikos ir pramonės resursus į savo rankas. Ir maisto pramonė čia užima strateginę vietą. Manipuliuojant maisto tiekimu pasaulio lygmenyje, galima sukelti maištus, revoliucijas, nuversti neįtinkančias vyriausybes ar režimus. Sukelti šiaip neramumus bet kurioje šalyje. Badas ne brolis.

Kalbant apie Lietuvą, neturėdami savo maisto pramonės turėsime įsileisti svetimus pardavėjus, kurie mums diktuos savo sąlygas, pradedant GMO produktais ir baigiant jų kainomis. Kol kas nediktuoja, tik varžosi kainomis, bet kas liečia visus „E“ priedus jau dabar nuodija mus atsakančiai.

Todėl šią sritį išmintingos vyriausybės saugo itin atidžiai, tai prioritetinės valstybių sritys. Tai kodėl Lietuvoje kitaip? Kodėl mūsų šalyje leidžiama dalinti išmokas nedirbantiems ūkininkams! už tai, kad jie nedirba savo žemės maitintojos?! – Už tai turėtų būti baudžiama! Juk kas seks po to, kai niekas nebedirbs savo žemės, arba ją dirbs tik nežymi mažuma? Pabandykime pamodeliuoti šį variantą…

Ūkininkams mokamos išmokos neleidžia susitaupyti ir atsidėti pinigų ateičiai. Jos pravalgomos. Technika surūdys ir bus atiduota į metalo laužą. O išmokos bus nutrauktos mokėti, motyvuojant tuo, kad netikslinga. Ūkininkai tiesiog bus priversti parduoti savo žemes pusvelčiui, nes niekam jų nebereikės – niekas nebenorės, o ir nebeturės kuo dirbti savo žemės, buvusios maitintojos. Technika bus metalo lauže, darbo įgūdžiai pamiršti arba jaunimo apskritai neįsisavinti. Žemės mokesčiai neleis išlaikyti žemės jos neįdirbant, o dirbti jau nebus kam.

Žemė bus prekybos objektas ir neaišku ar jos kam nors reikės. Jei ir reikės, tai užsienio koncernai ją supirks vien tam, kad čia netyčia neatgimtų praeityje toks sėkmingas žemės ūkis. O galbūt bus sėjami GMO augalai. Čia jau galite interpretuoti, kaip norite, Esmė tame, kad savo maistu apsirūpinti jau nebegalėsime.

Pasaulyje gilėja apsirūpinimo maistu krizė. O jei pasakyti tiksliai – pasaulyje gilinama maisto produktų gamybos krizė. Gilinama griežtai pagal planą. Keliamos maisto produktų kainos, tuo pačiu mažinant apdirbamos žemės plotus. Kad tai vykdoma kryptingai – akivaizdu, juk pakaktų padidinti apdirbamos žemės plotus, kad išauginti didesnį grūdų derlių. Didesnis derlius atpigintų pašarų gamybą, atpigtų mėsa ir kiti susiję su grūdais maisto produktai.

Bet daroma viskas atvirkščiai – išmokomis mažinamas dirbančiųjų žemę skaičius, tuo sumažinant žemės ūkio produkcijos kiekį ir keliant jos kainas. Per tai vyksta santykinai pigių GMO produktų įterpimas į maisto rinką, kurie ateityje gerokai pabrangs, kai jau nebebus konkurencijos iš natūralių augalų augintojų pusės. T. y. kai natūrinis žemės ūkis bus sunaikintas. O kol kas keliama bado grėsmė tam, kad potencialūs maisto pirkėjai labai nesigilintų į pateikiamų produktų kokybę ir suprantama kainą.

Juk jei visur bus sunaikintas žemės ūkis, tai monopolistas galės savo produkciją pardavinėti kokiomis nori kainomis ir vis tiek dar eilė stovės, nes visiems neužteks. Jau dabar pasaulyje norint panaikinti bado grėsmę žemės ūkio produkcijos apimtis reikėtų padidinti 50 %. Bet nežiūrint į tai, jos tik mažinamos.

Rusija apskritai uždraudė grūdų eksportą, nes ten suprato, kuo gali grėsti maisto trūkumas šalyje. Ir teisingai nusprendė, kad nei €urų, nei $Dolerių valgyti neišeis, bet teks už juos pirkti. Ir pirkti ko gero teks brangiau, nei gautų pinigų dabar pardavę savas atsargas.

Gal laikas būtų jau ir mus atsigręžti į tai, kas turi tikrą vertę – į mūsų žemę maitintoją, už kurią ilgus amžius kovojo mūsų proseneliai, kad galėtų ją palikti mums. Jie suprato kas yra tikrosios vertybės, suprato, kas suartina žmones. Tai žemė kurios vardas Lietuva ir kuri leidžia mums vadintis jos piliečiais – pilies gynėjais. Tai žemė, kuri ilgus amžius mus maitino ir kol kas maitina iki šiol.

Apginkime SAVO Lietuvą dar kartą, šįkart nuo tų, kurie siūlo ją išparduoti užsieniečiams vien todėl, kad patys yra prisipirkę jos spekuliaciniais tikslais ir dabar agituoja už įstatymus, leisiančius jiems eilinį kartą užsidirbti Judo sidabrinius už savo Tėvynės pardavimą.

Viskas ką jie sako yra MELAS!

Jiems nerūpi kokį maistą valgo Lietuvos piliečiai.

Jiems nerūpi Lietuvos žmonės ir Tėvynė.

Jiems rūpi tik PELNAS!

Pasakykime NE Lietuvos išpardavimui, išsaugokime ją savo vaikams – žemė neturi būti prekybos objektas tarp valstybių, nes priklauso tik jose gyvenantiems žmonėms. Ir tikiu, kad lietuviai supras jog tai, kur jie gyvena, yra mūsų protėvių narsa ir krauju apmokėta ir išsaugota mums Lietuva, kuri tiesiog neįkainojama ir kuri turi likti kiekvienam savo piliečiui šventas vardas, kaip Motina.

Mes čia gimėme ir mes čia mirsime, SAVO žemėje, kaip jos šeimininkai, o ne užsienio tarnai.

Arvydas Daunys

Į stambių korporacijų išsidalytą interneto naršyklių rinką skverbiasi naujas žaidėjas. Lapkričio viduryje kompanija “RockMelt” išleido bandomąją naujos naršyklės versiją, pritaikytą patogiai naudotis socialiniais tinklais ir bendrauti su draugais.

Naršyklės kūrėjai “RockMelt” vadina naršykle “Facebook” erai, nes tikina ją pritaikę dabartinių žmonių naudojimosi internetu įpročiams, kurie per keletą metų gerokai pasikeitė.

“Nors visos šiandien prieinamos naršyklės tapo kur kas greitesnės, jos vis dar naršo per interneto tinklalapius, o mes naršyklei suteikėme papildomų savybių, skirtų patenkinti tris svarbiausius žmonių naršymo įpročius – bendravimo su draugais, naujienų sekimo ir paieškos”, – teigia vienas iš naršyklės kūrėjų Timas Howesas.

Pagrindiniame naujosios naršyklės lange iš abiejų pusių matomi du stulpeliai su ikonomis, – kairėje pusėje rodomi internauto draugų kontaktai, dešinėje surikiuoti mėgstamiausi vartotojo socialiniai tinklalapiai. “Pasidalink” mygtuku tiesiai iš pagrindinio naršyklės lango lengva paskelbti tinklalapio nuorodą ar “Youtube” vaizdelį “Facebook” ir kituose socialiniuose tinkluose. Taip pat pagrindiniame lange paprasta naudotis “Google” paieškos sistema.

Tiesa, Lietuvoje naujosios naršyklės sunkiai skinasi kelią. Prieš porą metų “Google” išleista patogia “Chrome” naršykle naudojasi tik 12,6 proc. internautų. “Gemius SA” duomenimis, populiariausios Lietuvoje “Firefox” naršyklės, kuriomis naudojasi 41,4 proc. internautų. Antroje vietoje liko “Internet Explorer” naršyklės (35,4 proc.). O “Opera” naršykle naudojasi 8,7 proc. Lietuvos internautų.

"Veido" archyvas

Startavusi 1997-aisiais, dabartinė “Google” korporacija verta jau daugiau nei 150 mlrd. JAV dolerių. Pradėjusi nuo interneto paieškos sistemos, dabar ji teikia kelias dešimtis įvairių paslaugų, nemažai jų – nemokamai.

Ekonomistai primena, kad kai kompanijos ar produkto pavadinimas tampa bendriniu žodžiu, tai būna blogas ženklas pačiai kompanijai ar produktui, mat jis praranda savo išskirtinumą. Nes tuo pačiu žodžiu pradedama vadinti ir konkurentų produkcija, o dėl to krinta pardavimo rodikliai. Bet yra viena kompanija, kuriai tai, regis, visa nerūpi.

Anglų kalboje “google” jau beveik prieš dešimtmetį tapo paieškos internete sinonimu, neseniai tai persimetė ir į lietuvių kalbą – neformalus žodelis “gūglinti” lengvai įsitvirtino jau ir tarp aktyviai IT pasaulyje gyvenančių lietuvių.
Nuo ko tai prasidėjo? Kaip susiformavo ir iškilo “Google” imperija? Ar visi jos žingsniai buvo sėkmingi? Ir kokie tolimesni “Google” planai?

Geriausia interneto paieška

Teigiama, kad pirmoji “Google” kūrėjų pažintis, įvykusi dar 1995-aisiais Stanfordo universitete, nebuvo itin maloni ir draugiška, greičiau atvirkščiai: 21 metų Sergejus Brinas ir 22-ejų Lawrence’as “Larry” Page’as ginčydavosi dėl kiekvieno nieko. Bet jau po metų abu vaikinai pradėjo kartu dirbti prie bendro projekto – interneto paieškos sistemos “BackRub”.

Nuo sistemos starto praėjus metams, vaikinai nusprendė pakeisti ir savo kūrinio pavadinimą. Naujuoju vardu buvo pasirinktas “Google”, kildinamas iš vieno didžiausių matematinių skaitmenų – gugolio (angl. “googol”), skaitine reikšme užrašomo vienetu su šimtu nulių. Pasak vaikinų, šis pavadinimas turėjo simbolizuoti jų kuriamos sistemos tikslą – aprėpti praktiškai begalinį informacijos kiekį internete.

Įdomu ir tai, kad pirmąją didelę investiciją “Google” gavo dar prieš įregistruojant bendrovę – 100 tūkst. JAV dolerių čekį tuomet dar ne iki galo juridiškai įformintai kompanijai išrašė kitos IT milžinės “Sun” įkūrėjas Andy Bechtolsheimas.

Interneto platybėse klajojusieji iki 2000 metų tikriausiai dar prisimena kitas tuo metu veikusias interneto paieškos sistemas – “AltaVista”, “Lycos”, “Infoseek” ar iki šių laikų išlikusią “Yahoo”. Tad kaip jas visas įveikė “Google”?

Pagrindinė priežastis – “Google” paieškos ir katalogavimo mechanizmas veikė tikrai gerai. Paieškos rezultatai buvo tikslesni nei kitose sistemose, tarp jų patekdavo mažiau su paieška nesusijusių rezultatų. To pasiekta sukūrus tikrai veiksmingą paieškos algoritmą – sistema ne tik ieškodavo raktinių žodžių, bet ir vykdydavo paties tinklalapio analizę, kai dauguma kitų paieškos sistemų tiesiog kataloguodavo svetaines. Tuo sėkmingai naudodavosi apsukrūs interneto reklamos vadybininkai, siekdami savo kuruojamus puslapius išstumti į pirmąsias paieškos rezultatų pozicijas.

Dar viena įdomi detalė, kad “Google” beveik nesireklamavo, – ar bent jau ne tiek, kiek tai darė konkurentai. Žinia apie “Google”, kaip apie geriausią paieškos sistemą, sklido iš lūpų į lūpas, taip bendrovei darydama geriausią ir natūraliausią reklamą.

Milžiniškas paštas

Antras sėkmingas žingsnis, padėjęs “Google” tapti IT kompanijų gigantu, – inovatyvaus elektroninio pašto pasiūlymas. Gigabaito talpos pašto dėžutė 2004-aisiais buvo išties daug. Pradėjęs veikti prieš šešerius metus, “Gmail” neskubėjo ir į priekį judėjo atsargiai: trejus metus kukliai vadinosi beta (bandomąja) versija, susikurti paskyrą buvo galima tik gavus pakvietimą iš jau esamo “Gmail” vartotojo.

Čia vėl suveikė geras “Google” ir jos produktų vardas: turėti “Gmail” pašto dėžutę tapo vos ne gero tono ženklu internete, tik, priešingai nei įprasta mada, ši turėjo ir protingą pagrindą – “Gmail” paštas vėl buvo geresnis už kitų kompanijų siūlomus, ir ne tik paskyros talpa, sėkmingai veikiančiais interneto šiukšlių filtrais, bet ir pačia koncepcija.

Mat kitų kompanijų pašto dėžutėse laisvos vietos ilgainiui mažėjo, o “Gmail” vartotojo paskyra… didėjo, ir didėja iki šiol: 2004-aisiais laiškams pasiūlęs 1 GB, šiuo metu “Gmail” siūlo jau daugiau nei 7,5 gigabaito. Ir visa tai – nemokamai.

Šiuo metu “Google” vartotojui siūlo visą paslaugų kompleksą, integruotą į vieną vartotojo paskyrą: elektroninį paštą, internetinį biuro programų paketą, nuotraukų talpyklą, RSS skaityklę ir daug kitų. Taip pat prieigą prie kitų interneto svetainių bei projektų, kurias korporacija įsigijo vėliau.

Piniginės reikalai

Turbūt žinomiausias “Google” pirkinys – pati populiariausia vaizdo klipų svetainė “YouTube”, 2006-aisiais korporacijai atsiėjusi 1,65 mlrd. JAV dolerių. Iki šiol ginčijamasi, ar suma nebuvo per didelė: pirmus kelerius metus “dirbusi” nuostolingai, 2009-aisiais “YouTube” uždirbo tiek pat, kiek kainuoja jos išlaikymas, t.y. 700 mln. dolerių, ir tik šiemet, “Wall Street” prognozėmis, turėtų priartėti prie milijardo dolerių pajamų.

Milžiniškos investicijos, brangūs pirkiniai, o, regis, viskas, ką “Google” atiduoda vartotojams, – nemokama. Tad iš ko gyvena ši milžinė, iš kur tie 23 milijardai dolerių, 2009-aisiais paskelbti metiniu korporacijos pelnu?

Vienas galingiausių finansinių “Google” variklių – reklama. Panašiai kaip interneto paieškos ar elektroninio pašto srityje, “Google” teikia kokybiškas ir efektyvias reklamos paslaugas, vadinamąją protingą reklamą, kai vartotojui reklamuojami ne atsitiktiniai produktai ar paslaugos, bet parenkami pagal jo paieškas, naršymo istoriją ir panašią informaciją.

Nepavykę projektai

Ar visi “Google” žengti žingsniai buvo sėkmingi? Be abejo, ne. Siūlyti naujas, inovatyvias paslaugas – gana rizikinga, tad “Google” turi ir ne itin vartotojų įvertintų produktų. Vienas tokių pavyzdžių – “Google Wave”. Gana sudėtinga, centralizuota kooperacinio darbo sistema tiesiog nepritapo, jos nepamėgo nei profesionalai, nei paprasti vartotojai.

Panašiai nutiko net ir su dviem socialiniais tinklais – “Orkut” ir “Google Buzz”. Tiesa, negalima sakyti, kad šie patyrė visišką nesėkmę: “Orkut” tapo visai populiarus keliose šalyse, o “Google Buzz”, tariamas atsakas į “Facebook”, taip pat tebegyvuoja, bet toli gražu ne taip aktyviai, kaip jį norėtų matyti kūrėjai.

Korporacija sulaukia nemažai kritikos ir dėl nenumatytų neigiamų padarinių, kurių gali atsirasti dėl “Google” siūlomų paslaugų. Puikiu pavyzdžių galėtų tapti “Google Street View” – paslauga, leidžianti matyti realias gatvių fotografijas. 2008-aisiais viena pora Jungtinėse Valstijose iškėlė korporacijai 25 tūkst. dolerių ieškinį, teigdama, kad “Google” pažeidė jų privatumą ir pridarė materialinių nuostolių: esą viešai paskelbtos jų namo nuotraukos smarkiai sumažino paties namo vertę. Šią bylą “Google” laimėjo, bet šurmulys dėl privatumo ribos buvo sėkmingai sukeltas.

Ateitis – internete

Naujausi didesnio dėmesio sulaukę “Google” produktai – nauja interneto naršyklių karų dalyvė “Google Chrome” ir būsima savotiška operacinė sistema “Google Chrome OS”.

Nuo 2004-ųjų naršyklių kovoje dalyvauja dvi stambios žaidėjos, besigalynėjančios iki šiol, – “Internet Explorer” ir “Mozilla Firefox”. 2008-aisiais “Google” žengė drąsų žingsnį ir pristatė savo žaidimo dalyvę – mažą, greitą “Google Chrome”. Šiuo metu “Google” išdidžiai teigia, kad “Chrome” yra trečia pagal populiarumą, bet iš tiesų šia naršykle naudojasi tik apie 10 proc. interneto naršytojų. Vis dėlto reikia pripažinti, kad “Chrome” iš trečios vietos išstūmė “Apple” naršyklę “Safari”.

Praėjusiais metais “Google” paskelbė kurianti ir savo operacinę sistemą “Google Chrome OS”. Produkto taikinys – mažieji tinklo kompiuteriai (angl. “netbook”), ir visa operacinė sistema taikoma būtent naršymui internete. Žinoma, “Google Chrome OS” netaps rimta konkurente tokiems gigantams, kaip “Windows”, “Linux” ar “Mac OS”, bet vis dėlto stipriai įsikiš į vis populiarėjančių tinklo kompiuterių rinką.

"Veido" archyvas

Svarbiausia būti atidiems, įtariems ir kritiškams prieš bet kur užrašant savo adresus, kodus ar skelbiant savo nuotraukas

Visai neseniai vadovaujantis “Google” direktorių tarybos narys Ericas Schmidtas pareiškė: “Vieną dieną kai kuriems žmonėms gali tekti pasikeisti vardus ir pavardes, siekiant pabėgti nuo savo virtualiosios praeities”. Reikia pripažinti, kad tokie žodžiai iš pačios “Google” lūpų skamba grėsmingai.

Atlikime eksperimentą: į “Google” paieškos langelį įveskime savo vardą bei pavardę ir atlikime paiešką. Ar visų gautų rezultatų tikėjotės? Dabar nurodykime ieškoti tarp nuotraukų. Gal ir čia esate? O gal visaregė “Google” dar nieko apie jus nežino? Tuomet sveikiname. Kurį laiką dar esate viešai nematomas. Bet ar ilgai?

Nauja materialinė vertybė

Žmonijos turto suvokimas ilgainiui kinta. Kažkada svarbi materialinė vertybė buvo žemė, pinigai, o XXI amžiuje ja tapo asmeniniai duomenys. O jie šiais laikais, ir ypač Lietuvoje, itin lengvai pasiekiami, pačiam savininkui apie tai nė nesužinant. Štai vienos Lietuvos IT kompanijos darbuotojas pasakoja: “Kuriame programinę įrangą, kurioje naudojama vartotojo identifikacija pagal asmens duomenis. Bandydami sistemą naudojame išgalvotus duomenis, bet taisyklingo asmens kodo pats neišgalvosi. Iš kur imame asmens kodus programos veikimui tikrinti? Tiesiog į “Google” paiešką įvedame raktinius žodžius “asmens kodas”… Rezultatų pakanka”.

Taip pat daugelis turbūt dar prisimena akibrokštą prieš keletą metų, kai internete paskelbtoje skaitmeninėje byloje nesunkiai buvo galima perskaityti “VP Market” vadovybės asmeninius duomenis – vardus, pavardes, registruotos gyvenamosios vietos adresus, asmens kodus.

Kodėl taip nutinka

Pirmoji priežastis – vartotojų nerūpestingumas, neatidumas ir nesidomėjimas, kam bus naudojami jų asmeniniai duomenys. Taip, prekybos centrai, už asmeninius duomenis dalydami nuolaidų korteles, lyg ir neprekiauja surinkta informacija, o naudoja ją vidiniams rinkodaros tyrimams, bet… yra toks pajuokavimas: viskas, kas bloga, anksčiau ar vėliau patenka į internetą. Ir tai nutinka nebūtinai piktavališkai – neretai čia įsivelia žmogiškosios klaidos veiksnys, pasireiškiantis kad ir dirbančiojo su informacija kvalifikacijos trūkumu, kaip tai nutiko “VP Market” atveju. Taip pat pasitaiko netikėtumų, susijusių su programine įranga, kai ji duomenis paskelbia pernelyg viešoje vietoje ar laiko juos neužkoduotus.

Ne visus informacijos sklaidos kelius įmanoma sukontroliuoti, tad šiuolaikiniai privatūs detektyvai neretai gali nemažai nuveikti ir neatsitraukdami nuo kompiuterio. Dirbate kokioje nors kompanijoje, kuri turi tinklalapį internete, einat joje atsakingesnes pareigas? Didelė tikimybė, kad jau patekote į interneto paieškos sistemų katalogus.

Visa informacija, net ir kartais nelaikoma itin svarbia, per “Google” leidžia apie jus ir jūsų artimuosius susidaryti gana išsamų vaizdą: šeimos galva dirba vienoje ar kitoje įmonėje, vienas vaikas gabus sportui ar mokslams, kitas jau stoja į prestižinę specialybę – iš šios informacijos įžvalgus žmogus gali numatyti net ir apytikslias šeimos pajamas.

Ir ši informacija – beveik nesukontroliuojama: tiek dėl daugybės skirtingų šaltinių, tiek dėl neadekvataus privatumo reikšmės supratimo iš skelbėjo pusės.

Kaip patys save pristatome

Dažniausias kovotojų dėl privatumo internete taikinys – socialinis tinklas “Facebook”. Kaltinimai gana pagrįsti – dar visai neseniai vartotojo paskyros nebuvo galima apsaugoti taip, kad jos vidinio turinio neaptiktų “Google”.

Leptelėjote ką nors aštriau savame draugų rate, būdami įsitikinę, kad tai tik ten ir pasiliks? O po savaitės kitos jūsų citata matoma visiems, kas tik įveda į paieškos laukelį jūsų vardą ir pavardę.

Kitas “Facebook” pavojus – jis labai populiarus tarp jaunesnių vartotojų, kurie dar nelabai suvokia privatumo svarbą. Vakarėlių akimirkos, pernelyg atviros nuotraukos – nereikia pamiršti, kad sistemos vardan pačių vartotojų patogumo kuria atsargines kopijas, tad net ir ištrynus originalą vėliau nereikia stebėtis, kaip čia nuotrauka, kurioje tu, švęsdamas savo aštuonioliktąjį gimtadienį stiklinėmis akimis žiūri į fotoaparato objektyvą, po kelerių metų vėl išlindo į interneto dienos šviesą…

JAV nuskambėjo ir kitas precedentas: ten kelių jaunų vyrų kompanija sekdavo būsimų privačių vakarėlių skelbimus socialiniame tinkle “Myspace”, vykdavo pas švenčiančiuosius ir piktybiškai gadindavo vakarą – priekabiaudavo prie dalyvių, gadindavo turtą, vartodavo svaiginamąsias medžiagas ir agresyviai elgdavosi. “Mes tiesiog linksmindavomės tų kvailių sąskaita”, – pagiežingai prisipažino galiausiai sulaikytos kompanijos lyderis.

Dar viena grėsmė – vadinamieji seksualiniai medžiotojai. Neatsargūs vartotojai neretai bendrauja, atskleidžia informaciją apie save visiškai nepažįstamiems ar menkai pažįstamiems asmenims, kurie gali būti ir ne tie, kuo dedasi.

Beje, šis pavojus aktualus ir Lietuvoje. Kurį laiką lietuviškajame internete veikė satyrinės krypties tinklaraštis, renkantis ir publikuojantis pačias komiškiausias ar netinkamiausias nuotraukas iš populiariausio lietuviško tinklalapio One.lt. Prisižiūrėti galima buvo visko – net ir beveik nuogų nepilnamečių. Tinklaraštis akivaizdžiai pademonstravo: socialinis tinklas – tiesiog elektroninis būsimų seksualinių aukų katalogas.

Apsisaugojimo būdas – švietimas

Prieš savaitę Vilniuje vykusiame Interneto valdymo forume įtakingos JAV korporacijos CISCO viceprezidentas Robertas Pepperis kaip vieną jo atstovaujamos kompanijos siūlomų krypčių Lietuvoje nurodė vaikų apsaugą internete. R.Pepperio nuomone, Lietuva neturi kokių nors ypatingų ar specifinių problemų šioje srityje, bet svarbiausias dalykas, stengiantis apsaugoti vaikus, yra švietimas. Suaugusieji neretai nesuvokia, neįvertina ar tiesiog abejingai žiūri į tai, ką internete veikia jų atžalos. O būtent tai, R.Pepperio nuomone, ir yra didžiausia problema.

Kodėl taip yra? Viena priežasčių – internetas įsitvirtino Lietuvoje gana vėlai, ir nesunkiai galima pastebėti, kad dalis vyresnio amžiaus vartotojų dar nesuvokia jo reikšmės ir pavojų. “O kas ten gali atsitikti tame internete? Pavogti mano vaikas nieko nepavogs – nemokės, iš jo pavogti irgi nėra ko…” – tokia nereta, ypač tarp vyresnio amžiaus tėvų pasitaikanti pozicija yra klaidinga. Jei jūs patys internete tik rašote elektroninius laiškus ar tik diskutuojate valgio gaminimo forumuose, nesitikėkite, kad tai viskas, ką gali pasiūlyti internetas, ar kad tik tuo jūsų atžala ir užsiims.

Vaikai yra smalsesni ir aktyvesni už suaugusiuosius, o interneto turinys nuolat keičiasi, tad vien sudaryti pavojingų svetainių sąrašo ir apriboti vaiko lankymosi jose nepakanka – reikia perprasti pačias tendencijas. Ir, be abejo, kalbėtis su pačiu vaiku, padėti jam suvokti pavojus.

Privatumo abėcėlė

Į ką labiausiai verta atkreipti dėmesį, stengiantis paskleisti kuo mažiau informacijos apie save? Panagrinėkime tris populiariausius asmeninių duomenų rinkimo būdus Lietuvoje.

Dauguma prekybos centrų, dalydami nuolaidų korteles, prašo užpildyti anketas, kuriose reikia nurodyti vardą ir pavardę, adresą, kartais – net ir asmens kodą. Po visų šių grafų – vieta ar net dvi, skirtos parašams po tekstu “aš sutinku, kad šie duomenys būtų naudojami rinkos tyrimo tikslams” ar panašiai. Galimybės atsisakyti lyg ir nenurodyta.

Antroji privačių duomenų “juodoji skylė” – interneto vartotojų paskyros bei profiliai įvairiuose tinklalapiuose: forumuose, pažinčių svetainėse, socialiniuose tinkluose. Pastaruosiuose neretai galimybė konfigūruoti savo asmeninių duomenų prieinamumą kitiems būna tokia paini, kad dalis vartotojų mumoja į ją ranka. Tuo ypač pasižymi dabartinis socialinių tinklų lyderis “Facebook”.

Trečioji – įvairūs žaidimai bei lošimai. Būtent jų metu dažnai renkamos vartotojų, būsimų reklamos aukų, duomenų bazės. Beje, tas pats galioja ir interneto erdvėje – kai kurie tinklalapiai (pavyzdžiui, Zebra.lt) savo organizuojamuose žaidimuose, konkursuose ir viktorinose reikalauja ne tik vardo, pavardės ir elektroninio pašto adreso, ko tikrai pakaktų susisiekti su laimėtoju, bet ir adreso, telefono numerio. O vėliau dalyviai sulaukia skambučių iš pačių įvairiausių kompanijų, siūlančių savo prekes.

Tad svarbiausia būti atidiems, įtariems ir kritiškiems prieš bet kur užrašant savo adresus, kodus ar skelbiant savo nuotraukas. Pagalvokime, ar mūsų atiduodami duomenys tikrai verti žadamo aukso puodo, o galbūt jį pasiekti galima ir atsisakius atskleisti informaciją apie save?

Dažniausi asmeninių duomenų rinkimo būdai

● nuolaidų/lojalumo kortelių išdavimas

● vatotojo paskyros internete

● registracija į įvairius reklaminius žaidimus

Dviejų vaikų mama: internetas nėra draugiškas vaikams

IT srityje dirbanti Rūta Šiaučiulytė

Savo dukroms (ketverių ir dvejų metų)neleidžiame savarankiškai naršyti internete. Vyresnioji pati klajodavo po “Youtube” svetainę, žiūrėdavo filmukus, bet vienąkart pataikė ant vaizdo klipo su paslėptu siaubo elementu. Nuo to laiko “Youtube” filmukus beveik pakeitė patikrintos animacijos kolekcijos iš rinkinių vaikams.

Toje pačioje svetainėje “Youtube” daug vaizdų, turinčių paslėptą turinį, – tik ką šokę teletabiai kitame kadre jau virsta kokiu nors iškrypimu. Laimei, dukros dar nė karto nesusidūrė su pornografija ar dar kuo nors panašiu.

Ateityje stengsimės vaikams diegti protingo naudojimosi kompiuteriu idėją – kad kompiuteris ir internetas yra skirtas darbui, informacijos rinkimui, o ne beprasmiam naršymui. O dėl asmeninių duomenų saugumo – tikimės, kad dukros, turėdamos tėvus, dirbančius IT srityje, perims ir jų atsargumą.

Nors kompiuteriniai žaidimai laikomi vaikišku užsiėmumu, šių žaidimų kūrėjai ir platintojai iš jų užsidirba milijardus dolerių.

Prieš keletą savaičių kompiuterinių žaidimų pasaulį sudrebino nauja banga – labai seniai lauktas ir galų gale pasirodęs JAV kompanijos “Blizzard” žaidimas “Starcraft II”. Iki šio žaidimo pasirodymo “Blizzard”, kurianti ir palaikanti vieną pelningiausių pasaulyje kompiuterinių žaidimų “World of Warcraft”, per metus iš žaidėjų susirinkdavo iki 5 mlrd. JAV dolerių. Kokio pelno duos “Starcraft II” ir netrukus pasirodysiantis trečiasis “World of Warcraft” tęsinys “Cataclysm” – nedrįsta pranašauti net optimistiškiausi ekspertai.

Reikia pripažinti, kad dauguma vaizdo žaidimus vertina vos ne paniekinamai. Neva tai vaikiškas užsiėmimas, laiko švaistymas, akių gadinimas. Galbūt taip ir yra, bet pamirštamas vienas dalykas: vaizdo žaidimai yra jau keturis dešimtmečius veikianti, bet apsukas dar tik didinanti verslo mašina.

Pelningiausios – konsolės

Turbūt sunku būtų rasti su IT susiduriantį žmogų, nieko negirdėjusį apie italų kilmės santechniką Mario, pasaulį užkariavusį iš… Japonijos. Kuo ypatingas šis mažas kompiuterinis žmogeliukas, šokinėjantis kompiuterio ekrane, spardantis vėžlius ir renkantis monetas? Tuo, kad nuo 1985-ųjų, kai pasirodė žaidimas “Super Mario Bros”, kompanija “Nintendo” pardavė daugiau nei 40 mln. šio žaidimo kopijų. Ir tai – ne rekordas.

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad JAV asmeniniams kompiuteriams skirti žaidimai sudaro vos 16 proc. visų metinių tos šalies žaidimų rinkos pajamų. Didžiausia pyrago dalis, 60 proc., atitenka vadinamosioms konsolėms, arba žaidimų kompiuteriams.

Tad iš kur kyla toks konsolių fenomenas? Viena svarbesnių priežasčių – gana efektyvus kovos su piratavimu modelis. Norėdamas įdiegti nelegalią žaidimo versiją, konsolės savininkas turi negrįžtamai modifikuoti patį konsolės įrenginį, taip rizikuodamas prarasti galimybę žaisti oficialiame tinkle su kitais žaidėjais, o tai šiais laikais gana skaudus dalykas. Tad rimtesni žaidėjai mieliau moka po keliasdešimt (ar net per šimtą) JAV dolerių už naują originalų žaidimą, nei rizikuoja būti sugauti ir atkirsti nuo galimybės žaisti kartu su kitais.

Antra ir galbūt net svarbesnė priežastis – senos žaidimų konsolių tradicijos. Mat Japonijoje ir JAV, kurios pirmavo IT srityje nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų, gana greitai išsiskyrė dvi rūšys kompiuterių – skirtų darbui ir skirtų pramogai. Tik Rusijoje ir Rytų Europoje atskiro įrenginio, skirto vien žaidimams, pirkimas atrodo kaip pinigų švaistymas – turtingesnėse šalyse tai jau kelis dešimtmečius atrodo natūralu.

Rinka – dviejų žaidėjų rankose

Toks išsiskaidymas į dvi stovyklas – žaidimus, skirtus asmeniniams kompiuteriams, ir skirtus žaisti konsolėmis, pasižymi ir dar vienu, regis, unikaliu dalyku. Nors didžiąją pajamų dalį uždirba konsolių rinka, nepalyginti daugiau dėmesio sulaukia žaidimai, kuriami žaisti asmeniniais kompiuteriais.

Turbūt retas XXI amžiaus žmogus, artimiau susiduriantis su IT sfera, nėra girdėjęs tokių pavadinimų, kaip “Blizzard” ar “Electronic Arts”. Tai itin stambios šios industrijos žaidėjos, užsiimančios tiek nuosavų žaidimų kūrimu, tiek kitų kompanijų kurtų žaidybinių projektų leidyba. Šių dviejų kompanijų produktai užima keturias iš penkių pozicijų gausiausiai parduodamų asmeninių kompiuterių žaidimų sąraše.

Kodėl taip yra? Pagrindiniai kriterijai būtų trys: kokybiška produkcija ir techninis aptarnavimas, originalumas ir lojali gerbėjų bazė. Apie “Blizzard” paslaugumą sklando legendos, ir kiekvienas, žaidęs tegul ir bandomąją “World of Warcaft” versiją, gali jas patvirtinti: žaidėjas, susidūręs su techniniais nesklandumais ir apie juos pranešęs, administratorių pagalbos sulaukia per keliolika minučių, ilgiausiai – per keletą valandų. Visa tai atrodo gana įspūdingai, ypač turint galvoje, kad “World of Warcaft” visame pasaulyje turi daugiau nei 12 mln. žaidėjų.

Beje, tiek “Blizzard”, tiek “Electronic Arts” ne tik pataikauja žaidėjų skoniui, bet ir kuria jį pačios, pristatydamos tiek senų, laiko patikrintų žaidimų tęsinius, tiek naujus, originalius, bet gerai apgalvotus projektus. Visa tai garantuoja didžiulę ir ištikimą gerbėjų armiją. Tai puikiai iliustruoja ir toks faktas, kad prieš trylika metų išleistas vaidmenų-veiksmo žaidimas “Diablo” tapo ne tik žinomiausiu žanro pavyzdžiu, bet ie iki šiol dar yra žaidžiamas.

Žaidimų industrijos modelis

Kaip veikia visas žaidimų industrijos variklis ir kas atsiriekia didžiausią pajamų dalį? Šiuo atžvilgiu žaidimų industrija labai panaši į filmų kūrimo industriją. Didžiausia pajamų dalis tenka ne daugiausiai darbo įdedantiems darbuotojams (filmų operatoriams, techniniam personalui, žaidimų programuotojams, dailininkams) ir netgi ne pačiai žaidimą sukūrusiai kompanijai, o žaidimo leidėjui ir platintojui. Puikūs to pavyzdžiai – jau minėti “Blizzard” ir Elektronic Arts”, taip pat “Ubisoft”, “Sega”, “Nintendo”, “Akella”. Šioje srityje aktyviai dalyvauja ir “Microsoft”, įkūrusi tam atskirą padalinį “Microsoft Games”.

Žaidimų industrijos nesėkmės

Kaip ir kitose srityse, žaidimų industrijoje sužimba ne tik pergalės, bet ir ne ką mažiau įspūdingi pralaimėjimai. Kas juos lemia? Kartais – nedėkinga aplinka, kartais – per didelės ambicijos, pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, nepakankamai objektyvus požiūris į rinką ar žaidėjų norus.

Viena liūdnesnių istorijų siejama su dar vienu žaidimu, apie kurį yra girdėjęs kiekvienas, net ir vaizdo žaidimais nesidomintis žmogus. Tai “Tetris”, pasaulį išvydęs 1984-aisiais Maskvoje. Geležinę šaltojo karo uždangą įveikęs ir visame pasaulyje išpopuliarėjęs žaidimas gimė kaip programuotojo Aleksejaus Pažitnovo laisvalaikio projektas, bet paties A.Pažitnovo istorija šiek tiek primena tėvynainio ginklų gamintojo Michailo Kalašnikovo atvejį. Iki 1996-ųjų visos “Tetrio” autorių teisės (taip pat ir pajamos, gaunamos už licenciją) priklausė Rusijos valstybei, ir tik 1996-aisiais, JAV įkūrus “The Tetris Company”, pinigai pasiekė patį A.Pažitnovą. Kova dėl autorių tiesių ir nelegalių kopijų tęsiasi ir dabar, bet šuolis į traukinį, reikia pripažinti, jau smarkiai pavėluotas.

Kita, šiek tiek ironiškesnė ir daugumos vyresnių vaizdo žaidimų mėgėjų žinoma istorija susijusi su amerikiečio Johno Romero “Daikatana”. Pradėti reikėtų nuo to, kad J.Romero yra tokių legendinių 3D veiksmo žaidimų, kaip “Wolfenstein 3D”, “Doom”, “Quake”, kūrėjas, o visa “Daikatanos” istorija – pavyzdys, kaip sėkmė gali apsukti galvą. 1995-aisiais, palikęs anksčiau minėtų hitų kūrėjų kompaniją “idSoftware”, jis įkūrė nuosavą – “Ion Storm” ir visam pasauliui paskelbė apie būsimą šedevrą, visų žaidimų žaidimą “Daikatana”. Nekuklios kalbos, skambūs pažadai ir vis dėlto dar nesugadinta J.Romero reputacija lengvai įtikino tiek žaidėjų bendruomenę, tiek žiniasklaidą, ir paskelbus, kad žaidimas pasirodys po septynių mėnesių, prasidėjo nekantrus laukimas.

Septyni mėnesiai išsitęsė į metus, paskui – į dar vienus, ir galiausiai “Daikatana” pasirodė vėluodamas trejus metus. Savaime suprantama, per tiek laiko techninis kompiuterių progresas, o ir patys žaidimai buvo jau gerokai pažengę į priekį, tad “Daikatana” atrodė tiek morališkai, tiek technologiškai pasenusi… Vienas ambicingiausių projektų tapo pašaipų objektu ir galimybe pasimokyti iš svetimų klaidų kitiems žaidimų kūrėjams.

Žaidimų verslas Lietuvoje

O kokia žaidimų verslo padėtis Lietuvoje? Kaip tokioje nedidelėje šalyje, visai nebloga. Tiesa, stambių projektų čia jau kuris laikas nevykdoma ir orientuojamasi paprastai ne į vietinę rinką (tuo dažniausiai užsiima smulkesni ar nepriklausomi kūrėjai), bet čia veikia net kelios žaidimų kūrimo kompanijos ar jų padaliniai. Stambiausia ir produktyviausia kūrėja šiuo metu – “Ivolgamus”, kurianti konsolių žaidimus. Kompanija yra išleidusi net ir Šreko franšizės žaidimą.

Lietuvoje taip pat veikia japonų kompanijos “Koei” padalinys “Koei Baltija”, kuriame dirbantys kompiuterinės grafikos dizaineriai kuria medžiagą pačioje Japonijoje kuriamiems žaidimams, leidžiamiems Kanadoje, Kinijoje, JAV ir kitur.

Kol kas stambiausias projektas lietuvių žaidimų kūrimo istorijoje – didelio biudžeto, “pilno metražo” strateginis žaidimas “Psi: Sibiro konfliktas”, kurtas trejus metus ir išleistas 2006 m. Žaidimas buvo išleistas Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje bei Italijoje, rusai ir lietuviai žaidimą įvertino tikrai palankiai.

Naujausia lietuvių kompiuterinių žaidimų kūrėjų kryptis – produktai, skirti “Apple” platformai. Lietuviai kuria ne tik pačius žaidimus, bet ir specialius įrankius, leidžiančius kitiems kurti žaidimus “iPhone” bei “iPad” įrenginiams. Prieš porą savaičių pasirodęs specialiai “iPad” sukurtas “d’ART Jigsaw HD” iškart tapo perkamiausiu “Apple” platformos žaidimu Lietuvoje.

Vienas didžiausių – apie 112 milijonų litų vertės – informacijų technologijų projektų šalies savivaldybėse galėjo būti neskaidrus, perspėjo ūkio ministras Dainius Kreivys.

Savivaldybės, vykdydamos apskaitos sistemų, veiklos, finansinių ir materialinių išteklių valdymo sistemų diegimo paslaugų pirkimus, galėjo susitarti su vienu ar keliais potencialiais tiekėjais. Apie tai Ūkio ministeriją informavo tyrimą atlikusi Viešųjų pirkimų tarnyba, pranešė ministerija.

“Yra ženklų, perspėjančių, kad viešieji pirkimai, vykdant projektą, gali būti atlikti nekompetentingai, o stambios sumos iššvaistytos”, – sakė D.Kreivys.

Ūkio ministerijos Viešųjų ryšių ir protokolo skyriaus atstovė Laura Šebekienė BNS sakė, jog šiemet visos 60 šalies savivaldybių skelbė konkursus, ir šiuo metu vyksta jų procedūros.

“Tai pirkimai pagal programą, kurią kuruoja Vidaus reikalų ministerija. Numatyta, kad iki 2011 metų visos savivaldybės turi įsivesti naujas apskaitos sistemas, ar jas patobulinti, kad suvienodėtų buhalterinė apskaita, finansinių, materialinių išteklių apskaita”, – aiškino L.Šebekienė.

Tačiau įtarimų, anot jos, kilo pamačius, jog kai kurių savivaldybių skelbtų konkursų sąlygos buvo vienodos, nors jų turimos sistemos – skirtingos.

“Vieni turi vienokią informacinę sistemą, bazę – tarkime, vienokius serverius, kitos savivaldybės – kitokius. Viešųjų pirkimų tarnyba kol kas pasižiūrėjo dalį savivaldybių – bet žada žiūrėti visas – ir mato, kad ten yra paruoštos vienodos sąlygos skirtingiems serveriams”, – sakė L.Šebekienė.

Pasak ministerijos, įtariama, kad savivaldybės nustatė tokius techninius reikalavimus, kurie gali dirbtinai riboti konkurenciją, be to, kai kurios techninės specifikacijos yra identiškos. Tai sukėlė įtarimą, kad sąlygas galėjo paruošti iš anksto pasirinkti tiekėjai. Viešųjų pirkimų tarnyba toliau tikrins konkursus.

D.Kreivys kreipėsi į Finansų ir Vidaus reikalų ministerijas. Pastaroji institucija atsakinga už priemonę “Viešojo administravimo subjektų sistemos tobulinimas”, pagal kurios programą skelbiami konkursai.

Ūkio ministerija įspėja, kad dėl galimų pažeidimų gali projektas gali būti neįgyvendintas arba jis užtrukti.