2010 Spalio 03

Informacinės technologijos

Privatumo eros pabaiga

veidas.lt

"Veido" archyvas

Svarbiausia būti atidiems, įtariems ir kritiškams prieš bet kur užrašant savo adresus, kodus ar skelbiant savo nuotraukas

Visai neseniai vadovaujantis “Google” direktorių tarybos narys Ericas Schmidtas pareiškė: “Vieną dieną kai kuriems žmonėms gali tekti pasikeisti vardus ir pavardes, siekiant pabėgti nuo savo virtualiosios praeities”. Reikia pripažinti, kad tokie žodžiai iš pačios “Google” lūpų skamba grėsmingai.

Atlikime eksperimentą: į “Google” paieškos langelį įveskime savo vardą bei pavardę ir atlikime paiešką. Ar visų gautų rezultatų tikėjotės? Dabar nurodykime ieškoti tarp nuotraukų. Gal ir čia esate? O gal visaregė “Google” dar nieko apie jus nežino? Tuomet sveikiname. Kurį laiką dar esate viešai nematomas. Bet ar ilgai?

Nauja materialinė vertybė

Žmonijos turto suvokimas ilgainiui kinta. Kažkada svarbi materialinė vertybė buvo žemė, pinigai, o XXI amžiuje ja tapo asmeniniai duomenys. O jie šiais laikais, ir ypač Lietuvoje, itin lengvai pasiekiami, pačiam savininkui apie tai nė nesužinant. Štai vienos Lietuvos IT kompanijos darbuotojas pasakoja: “Kuriame programinę įrangą, kurioje naudojama vartotojo identifikacija pagal asmens duomenis. Bandydami sistemą naudojame išgalvotus duomenis, bet taisyklingo asmens kodo pats neišgalvosi. Iš kur imame asmens kodus programos veikimui tikrinti? Tiesiog į “Google” paiešką įvedame raktinius žodžius “asmens kodas”… Rezultatų pakanka”.

Taip pat daugelis turbūt dar prisimena akibrokštą prieš keletą metų, kai internete paskelbtoje skaitmeninėje byloje nesunkiai buvo galima perskaityti “VP Market” vadovybės asmeninius duomenis – vardus, pavardes, registruotos gyvenamosios vietos adresus, asmens kodus.

Kodėl taip nutinka

Pirmoji priežastis – vartotojų nerūpestingumas, neatidumas ir nesidomėjimas, kam bus naudojami jų asmeniniai duomenys. Taip, prekybos centrai, už asmeninius duomenis dalydami nuolaidų korteles, lyg ir neprekiauja surinkta informacija, o naudoja ją vidiniams rinkodaros tyrimams, bet… yra toks pajuokavimas: viskas, kas bloga, anksčiau ar vėliau patenka į internetą. Ir tai nutinka nebūtinai piktavališkai – neretai čia įsivelia žmogiškosios klaidos veiksnys, pasireiškiantis kad ir dirbančiojo su informacija kvalifikacijos trūkumu, kaip tai nutiko “VP Market” atveju. Taip pat pasitaiko netikėtumų, susijusių su programine įranga, kai ji duomenis paskelbia pernelyg viešoje vietoje ar laiko juos neužkoduotus.

Ne visus informacijos sklaidos kelius įmanoma sukontroliuoti, tad šiuolaikiniai privatūs detektyvai neretai gali nemažai nuveikti ir neatsitraukdami nuo kompiuterio. Dirbate kokioje nors kompanijoje, kuri turi tinklalapį internete, einat joje atsakingesnes pareigas? Didelė tikimybė, kad jau patekote į interneto paieškos sistemų katalogus.

Visa informacija, net ir kartais nelaikoma itin svarbia, per “Google” leidžia apie jus ir jūsų artimuosius susidaryti gana išsamų vaizdą: šeimos galva dirba vienoje ar kitoje įmonėje, vienas vaikas gabus sportui ar mokslams, kitas jau stoja į prestižinę specialybę – iš šios informacijos įžvalgus žmogus gali numatyti net ir apytikslias šeimos pajamas.

Ir ši informacija – beveik nesukontroliuojama: tiek dėl daugybės skirtingų šaltinių, tiek dėl neadekvataus privatumo reikšmės supratimo iš skelbėjo pusės.

Kaip patys save pristatome

Dažniausias kovotojų dėl privatumo internete taikinys – socialinis tinklas “Facebook”. Kaltinimai gana pagrįsti – dar visai neseniai vartotojo paskyros nebuvo galima apsaugoti taip, kad jos vidinio turinio neaptiktų “Google”.

Leptelėjote ką nors aštriau savame draugų rate, būdami įsitikinę, kad tai tik ten ir pasiliks? O po savaitės kitos jūsų citata matoma visiems, kas tik įveda į paieškos laukelį jūsų vardą ir pavardę.

Kitas “Facebook” pavojus – jis labai populiarus tarp jaunesnių vartotojų, kurie dar nelabai suvokia privatumo svarbą. Vakarėlių akimirkos, pernelyg atviros nuotraukos – nereikia pamiršti, kad sistemos vardan pačių vartotojų patogumo kuria atsargines kopijas, tad net ir ištrynus originalą vėliau nereikia stebėtis, kaip čia nuotrauka, kurioje tu, švęsdamas savo aštuonioliktąjį gimtadienį stiklinėmis akimis žiūri į fotoaparato objektyvą, po kelerių metų vėl išlindo į interneto dienos šviesą…

JAV nuskambėjo ir kitas precedentas: ten kelių jaunų vyrų kompanija sekdavo būsimų privačių vakarėlių skelbimus socialiniame tinkle “Myspace”, vykdavo pas švenčiančiuosius ir piktybiškai gadindavo vakarą – priekabiaudavo prie dalyvių, gadindavo turtą, vartodavo svaiginamąsias medžiagas ir agresyviai elgdavosi. “Mes tiesiog linksmindavomės tų kvailių sąskaita”, – pagiežingai prisipažino galiausiai sulaikytos kompanijos lyderis.

Dar viena grėsmė – vadinamieji seksualiniai medžiotojai. Neatsargūs vartotojai neretai bendrauja, atskleidžia informaciją apie save visiškai nepažįstamiems ar menkai pažįstamiems asmenims, kurie gali būti ir ne tie, kuo dedasi.

Beje, šis pavojus aktualus ir Lietuvoje. Kurį laiką lietuviškajame internete veikė satyrinės krypties tinklaraštis, renkantis ir publikuojantis pačias komiškiausias ar netinkamiausias nuotraukas iš populiariausio lietuviško tinklalapio One.lt. Prisižiūrėti galima buvo visko – net ir beveik nuogų nepilnamečių. Tinklaraštis akivaizdžiai pademonstravo: socialinis tinklas – tiesiog elektroninis būsimų seksualinių aukų katalogas.

Apsisaugojimo būdas – švietimas

Prieš savaitę Vilniuje vykusiame Interneto valdymo forume įtakingos JAV korporacijos CISCO viceprezidentas Robertas Pepperis kaip vieną jo atstovaujamos kompanijos siūlomų krypčių Lietuvoje nurodė vaikų apsaugą internete. R.Pepperio nuomone, Lietuva neturi kokių nors ypatingų ar specifinių problemų šioje srityje, bet svarbiausias dalykas, stengiantis apsaugoti vaikus, yra švietimas. Suaugusieji neretai nesuvokia, neįvertina ar tiesiog abejingai žiūri į tai, ką internete veikia jų atžalos. O būtent tai, R.Pepperio nuomone, ir yra didžiausia problema.

Kodėl taip yra? Viena priežasčių – internetas įsitvirtino Lietuvoje gana vėlai, ir nesunkiai galima pastebėti, kad dalis vyresnio amžiaus vartotojų dar nesuvokia jo reikšmės ir pavojų. “O kas ten gali atsitikti tame internete? Pavogti mano vaikas nieko nepavogs – nemokės, iš jo pavogti irgi nėra ko…” – tokia nereta, ypač tarp vyresnio amžiaus tėvų pasitaikanti pozicija yra klaidinga. Jei jūs patys internete tik rašote elektroninius laiškus ar tik diskutuojate valgio gaminimo forumuose, nesitikėkite, kad tai viskas, ką gali pasiūlyti internetas, ar kad tik tuo jūsų atžala ir užsiims.

Vaikai yra smalsesni ir aktyvesni už suaugusiuosius, o interneto turinys nuolat keičiasi, tad vien sudaryti pavojingų svetainių sąrašo ir apriboti vaiko lankymosi jose nepakanka – reikia perprasti pačias tendencijas. Ir, be abejo, kalbėtis su pačiu vaiku, padėti jam suvokti pavojus.

Privatumo abėcėlė

Į ką labiausiai verta atkreipti dėmesį, stengiantis paskleisti kuo mažiau informacijos apie save? Panagrinėkime tris populiariausius asmeninių duomenų rinkimo būdus Lietuvoje.

Dauguma prekybos centrų, dalydami nuolaidų korteles, prašo užpildyti anketas, kuriose reikia nurodyti vardą ir pavardę, adresą, kartais – net ir asmens kodą. Po visų šių grafų – vieta ar net dvi, skirtos parašams po tekstu “aš sutinku, kad šie duomenys būtų naudojami rinkos tyrimo tikslams” ar panašiai. Galimybės atsisakyti lyg ir nenurodyta.

Antroji privačių duomenų “juodoji skylė” – interneto vartotojų paskyros bei profiliai įvairiuose tinklalapiuose: forumuose, pažinčių svetainėse, socialiniuose tinkluose. Pastaruosiuose neretai galimybė konfigūruoti savo asmeninių duomenų prieinamumą kitiems būna tokia paini, kad dalis vartotojų mumoja į ją ranka. Tuo ypač pasižymi dabartinis socialinių tinklų lyderis “Facebook”.

Trečioji – įvairūs žaidimai bei lošimai. Būtent jų metu dažnai renkamos vartotojų, būsimų reklamos aukų, duomenų bazės. Beje, tas pats galioja ir interneto erdvėje – kai kurie tinklalapiai (pavyzdžiui, Zebra.lt) savo organizuojamuose žaidimuose, konkursuose ir viktorinose reikalauja ne tik vardo, pavardės ir elektroninio pašto adreso, ko tikrai pakaktų susisiekti su laimėtoju, bet ir adreso, telefono numerio. O vėliau dalyviai sulaukia skambučių iš pačių įvairiausių kompanijų, siūlančių savo prekes.

Tad svarbiausia būti atidiems, įtariems ir kritiškiems prieš bet kur užrašant savo adresus, kodus ar skelbiant savo nuotraukas. Pagalvokime, ar mūsų atiduodami duomenys tikrai verti žadamo aukso puodo, o galbūt jį pasiekti galima ir atsisakius atskleisti informaciją apie save?

Dažniausi asmeninių duomenų rinkimo būdai

● nuolaidų/lojalumo kortelių išdavimas

● vatotojo paskyros internete

● registracija į įvairius reklaminius žaidimus

Dviejų vaikų mama: internetas nėra draugiškas vaikams

IT srityje dirbanti Rūta Šiaučiulytė

Savo dukroms (ketverių ir dvejų metų)neleidžiame savarankiškai naršyti internete. Vyresnioji pati klajodavo po “Youtube” svetainę, žiūrėdavo filmukus, bet vienąkart pataikė ant vaizdo klipo su paslėptu siaubo elementu. Nuo to laiko “Youtube” filmukus beveik pakeitė patikrintos animacijos kolekcijos iš rinkinių vaikams.

Toje pačioje svetainėje “Youtube” daug vaizdų, turinčių paslėptą turinį, – tik ką šokę teletabiai kitame kadre jau virsta kokiu nors iškrypimu. Laimei, dukros dar nė karto nesusidūrė su pornografija ar dar kuo nors panašiu.

Ateityje stengsimės vaikams diegti protingo naudojimosi kompiuteriu idėją – kad kompiuteris ir internetas yra skirtas darbui, informacijos rinkimui, o ne beprasmiam naršymui. O dėl asmeninių duomenų saugumo – tikimės, kad dukros, turėdamos tėvus, dirbančius IT srityje, perims ir jų atsargumą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Aurimas Aurimas rašo:

    Na, aš niekada nesupratau tų žmonių, į Internetą talpinančių visą informaciją apie save. Juk nereitai įvairiuose soc. tinklalapiuose ar forumuose galima patalpinti fiktyvius vardus arba slapyvardžius – už tai į kalėjimą niekas nesodins.

    Kitas dalykas, informacija netolygu informacijai. Niekam nerūpi ar tu ten girtas šlaistaisi gatvėmis ir tave užfiksavo, ar tu ten dar ką darai, kol nenusižengi įstatymams, o tada ir prikimba.

    Ir paskutinis dalykas, Šiaučiulytė leidžia savo 4 metų dukroms eiti į Internetą? Kas čia per nesąmonė. Sakyčiau bent iki 7 – 8 metų reikia palaukti…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...