„Neįgaliųjų socialinės įmonės Lietuvoje tapo valstybės kreditorėmis“, – tikina neįgaliųjų verslo konsultantas Darius Malinauskas.

Verslą neįgaliems asmenims kurti padedantis D.Malinauskas stebisi, kad paramą neįgaliųjų užimtumui deklaruojančioje Lietuvoje jau kelinti metai vėluoja socialinėms įmonėms skirta valstybės parama – dalinė darbo užmokesčio bei valstybinio socialinio draudimo įmokų kompensacija. Tai esą socialines įmones, kurių šalyje veikia 137 (iš jų 102 – neįgaliųjų) ir kuriose šiuo metu dirba 3497 tikslinėms asmenų grupėms priklausantys darbuotojai, veda prie žlugimo.
„Ši problema egzistuoja jau dvejus metus – lėšų atlyginimams mokėti kompensavimas kartais vėluoja, todėl socialinių įmonių vadovai priversti skolintis, kad tik sumokėtų darbuotojams algas. Pavyzdžiui, įmonei, kurioje dirba dešimt darbuotojų, staiga reikia kažkur surasti apie 15 tūkst. Lt atlyginimams mokėti, nes valstybė savo įsipareigojimų nevykdo, jau kokį mėnesį dėl neaiškių priežasčių vėluodama pervesti lėšas“, – teigia D.Malinauskas.
Jis kelia versiją, kad tai daroma sąmoningai, siekiant pašalinti iš rinkos kai kurias stiprias socialines įmones: „Mat socialinės įmonės naudojasi tam tikromis privilegijomis – atlyginimai kompensuojami, viešųjų pirkimų konkursuose jos gali dalyvauti turėdamos pirmumo teisę, o tai nepatinka didelėms verslo grupuotėms.“
Socialinės įmonės statusą turinčios VšĮ „Upės kultūra“ direktorė Sniegė Naku patvirtino, kad šį mėnesį valstybės pagalba ir vėl vėlavo maždaug tris savaites. „Tai verslo žlugdymas, nes staiga kažkur turi surasti 19 tūkst. Lt. Ką darome? Skolinamės, – teigia S.Naku. – Yra tokių socialinių įmonių, kuriose dirba keli šimtai darbuotojų, ir sumos ten kur kas didesnės. Neįsivaizduoju, kur jos randa pinigų.“ Pasak vadovės, lėšos atlyginimams mokėti paprastai vėluoja keletą kartų per metus.
Pakomentuoti situaciją paprašėme ir už lėšų pervedimą atsakingos Lietuvos darbo biržos (LDB). Pasak jos atstovų, nuo vasario 1 d. socialinių įmonių atlyginimai kompensuojami ESF projekto „Neįgaliųjų integracija“ lėšomis. Projekto sutartis esą pasirašyta tik balandžio 4-ąją, o finansavimas gautas šiomis dienomis, todėl ir buvo pavėluota. LDB taip pat informavo, kad praėjusios savaitės gale, kol naujas „Veido“ numeris buvo rengiamas spaudai, lėšos socialinėms įmonėms jau bus pervestos. Kodėl lėšos atlyginimams mokėti vėluoja jau ne pirmą kartą, atsakymo iš darbo biržos išgirsti taip ir nepavyko.

Savaitraščio „Veidas“ apklausti ekspertai išskyrė labiausiai nepasiteisinusius įmonių pardavimo ir įsigijimo sandorius per pastarąjį dešimtmetį.

Korporacijos „Yahoo!“ akcininkai, 2008 m. iš „Microsoft“ gavę pasiūlymą parduoti kompaniją už 44,6 mlrd. JAV dolerių, įsižeidė – tokia suma jiems pasirodė niekingai maža. Dabar „Yahoo!“ vertė siekia vos 20 mlrd. dolerių, o akcininkai tikriausiai kasdien sau priekaištauja už praleistą progą.
Per dideli lūkesčiai dėl įmonės ateities sukelia ir atvirkštines situacijas, kai dėl sprendimo brangiai įsigyti bendrovę nagus nusigraužia pirkėjai, vėliau niekam negalintys savo pirkinio iškišti net už pusę sumokėtos kainos. Apžvelgus pastarojo dešimtmečio įmonių įsigijimo ir pardavimo sandorius Lietuvoje galima rasti ir tokių pavyzdžių, kai už milijonus parduota bendrovė dabar kainuoja milijardus litų, ir tokių, kai prarasti milijonai, nes prieš kelerius metus įsigytoje įmonėje šeimininkauja bankroto administratorius.
Savaitraštis „Veidas“ paprašė penkių Lietuvos investicinės bankininkystės ekspertų išskirti pastarojo dešimtmečio nesėkmes – per pigiai parduotas ir per brangiai nupirktas bendroves.

Didžiausia permoka – už „Mažeikių naftą“

Dėl didžiausios permokos ekspertai buvo vieningi: vertinant iš šių dienų pozicijų visus sandorius nurungė „PKN Orlen“, įsigydama „Mažeikių naftą“. 2006 m. lenkų bendrovė „PKN Orlen“ už „Mažeikių naftą“ 3,9 mlrd. Lt sumokėjo rusų kompanijai „Yukos International UK“, 2,2 mlrd. Lt – Lietuvos Vyriausybei, o vėliau – dar 700 mln. Lt už likusias akcijas. Iš viso, vertinant tuometiniu dolerio kursu, lenkai paklojo net 6,8 mlrd. Lt, tačiau dabartinė „Orlen Lietuva“ rinkos vertė, Investuotojų asociacijos valdybos pirmininko Vytauto Plunksnio skaičiavimais, tesiekia apie 3,9 mlrd. Lt (1,5 mlrd. dolerių).
„Sumokėta per brangiai, nes nuo to laiko ir įmonės pelnas buvo mažesnis (kai kuriuo metu dirbta netgi nuostolingai), ir patys lenkai savo apskaitoje tas akcijas nukainojo“, – pabrėžia V.Plunksnis.
Finansų patarėjų įmonės „Porta finance“ partneris Aidas Galubickas pritaria, kad už tą kainą, kurią sumokėjo, „Mažeikių naftos“ lenkai niekada neparduos. „Tai buvo didžiausia „PKN Orlen“ investicija, ir labai nesėkminga, garsiai nuskambėjusi pačioje Lenkijoje. „PKN Orlen“ neįvertino su naftos tiekimu susijusio aspekto ir politinių pasekmių, o klausimas dėl naftos tiekimo „Mažeikių naftai“ visada buvo politizuotas“, – pabrėžia A.Galubickas.

Daugiausiai nusivylimų – dėl 2007–2008 m. sandorių

Investicinės bankininkystės įmonės „Finasta Corporate Finance“ Kapitalo finansavimo departamento direktorius Darius Saikevičius tvirtina, kad daugiausiai neefektyvių sandorių Lietuvoje įvyko prieš pat krizę – 2007–2008 m., kai įsigijimų rinkoje buvo pasiektas pikas, o kainos pakilo iki aukštumų, nepateisinamų ekonomine logika.
„Įmonės būdavo įsigyjamos remiantis prielaida, kad ekonomika sparčiai augs, todėl neišsipildžius prielaidoms subliūško daugelis įsigijimų. 2007 m. sudarant daugelį įsigijimo sandorių prognozuota, kad įmonės pajamos didės 15–20 proc. kasmet, bet gyvenimas pakrypo kita vaga ir daugelis įmonių nukraujavo“, – teigia D.Saikevičius.
Ryškiausias ekonominio pakilimo apsvaigintų investuotojų euforijos pavyzdys, atsiduriantis antroje neefektyviausių įsigijimo sandorių vietoje, – mobiliojo ryšio operatorės „Bitė“ pirkimo sandoris 2007 m. A.Galubickas pamena, kad dėl „Bitės“ varžėsi net kelios dešimtys rinkos dalyvių. Tuomet visus nurungė privataus kapitalo fondas „Mid Europa Partners“, „Bitę“ įsigijęs už 1,55 mlrd. Lt (450 mln. eurų). V.Plunksnio skaičiavimais, šiuo metu bendrovės vertė, įskaičiuojant skolą, siekia 0,85–1 mlrd. Lt.
„Mobiliojo ryšio operatorės „Bitė“ pardavimas buvo paremtas lūkesčiais: įmonė buvo tik pradėjusi plėtrą į Latviją, todėl daug tikėtasi iš to, kad Latvijoje pavyks greitai augti. Bet viskas pasisuko atvirkščiai – atėjo krizė, Latvijos rinka neaugo tiek, kiek manyta, o įėjimas į rinką pareikalavo kur kas daugiau investicijų, negu planuota“, – komentuoja D.Saikevičius.
Dar vienas panašus pavyzdys – 2007 m. privataus kapitalo investicinės grupės „Enterprise Investors“ sumokėti 138 mln. Lt už kelionių organizatoriaus „Novaturas“ kontrolinį akcijų paketą. Ekspertų nuomone, „Novaturo“ vertė krito tris kartus, nes kelionių organizavimas – cikliškas sektorius, kuris vienas pirmųjų kyla gerais laikais, bet vienas pirmųjų smunka atėjus krizei.
Ypač nesėkmingi 2007–2008 m. pardavimo sandoriai ir kituose sektoriuose, kurie labiausiai nukentėjo nuo krizės. Prie tokių pavyzdžių ekspertai priskiria Kauno „Akropolio“ pardavimą vokiečių kompanijai „Deka Immobilien GmbH“. Nors pardavimo sandorio vertė oficialiai nebuvo paskelbta – kalbėta tiek apie 500 mln. Lt, tiek apie milijardą litų, rinkos dalyvių nuomone, įmonės vertė šiandien kritusi apie 30 proc.

„Agrowill“ ir „Alitos“ sandoriai nesėkmingi

Kai kurios ekspertų išskirtos įmonės nesėkmingai įsigijo net kelias bendroves, o šie pirkiniai jas pačias privertė balansuoti ties išnykimo riba. Ypač nesėkmingai prieš krizę apsipirko „Agrowill“ ir „Alita“.
„Agrowill“ 2008 m. už 34,5 mln. Lt Lietuvoje įsigijo žemės ūkio bendrovę „Grūduva“, o Estijoje už 48,4 mln. Lt – pieno bendrovę „Polva agro“. „Šias įmones „Agrowill“ nusipirko skolintomis lėšomis, o brangūs pirkiniai lėmė pačios „Agrowill“ restruktūrizavimo procesą – brangiai sumokėta už įmones, kurios generavo per mažai pajamų“, – tvirtina D.Saikevičius.
„Alita“, ekspertų nuomone, taip pat permokėjo už viską, ką pirko: „Anykščių vyną“, alaus daryklą ir nekilnojamąjį turtą Serbijoje, „Vilkmergę“.
Vertinant iš šių dienų perspektyvos matyti, kad tiek, kiek už jį būdavo sumokama prieš kelerius metus, dabar nevertas ir leidybos verslas. A.Galubicko manymu, estų leidybos grupė „Ekspress grupp“ permokėjo už „Delfi“ naujienų portalus: ekspertą dar 2007 m. nustebino 187 mln. Lt sandorio vertė. O V.Plunksnis priduria, kad „Hermis Capital“ per brangiai įsigijo „Kauno dieną“.
Prieškriziniais metais įvykę sandoriai šiandien atrodo nenusisekę dėl tuo metu visuomenę apgaubusių per didelių lūkesčių. Tačiau D.Saikevičius atkreipia dėmesį į dar vieną priežastį: pasikeitus akcininkams, kartais įmonę vairuoti imasi nauji vadovai, kurie nesuvaldo to verslo modelio.
Šį aspektą gerai iliustruoja du pavyzdžiai. 2008 m. už 51,8 mln. Lt įmonę „Viltechmeda“ įsigijo koncernas “Moog”. Tuometinis “Viltechmedos” vadovas  nesikeitė porą metų, tad įmonė išlaikė stabilumą, o jos vertė nesumažėjo. Kita situacija, susijusi su saldumynų verslo „Jukna ir Ko“ pardavimu, visiškai priešinga. Šios įmonės įkūrėjai verslininkai Juknos pardavę verslą pasitraukė, o naujieji savininkai nesusidorojo – įmonė šiuo metu bankrutuoja.

Per pigiai parduotos įmonės

Lietuvos rinkoje galima rasti ir tokių pavyzdžių, kai pigiai parduota įmonė šiuo metu kainuoja kelis ar keliolika kartų daugiau. Investuotojų asociacijos skaičiavimais, „Lifosos“ vertė šiuo metu siekia 1,5–2 mlrd. Lt, o buvęs akcininkas Danas Tvarijonavičius kartu su kitais akcininkais akcijas pardavė už 15,5 mln. Lt. Kita vertus, V.Plunksnio nuomone, tuo metu kitos išeities nebuvo.
„D.Tvarijonavičiui buvo dvi išeitys: arba bankrutuoti, arba parduoti už tokią kainą. Trąšų verslas labai cikliškas, ir taip sutapo, kad įmonė į rinkos nuosmukį pateko neturėdama rezervų, prieš tai į modernizaciją investavusi per 200 mln. Lt skolintų lėšų. Dabar brangiai kainuoja ir žaliavos, ir trąšos, todėl „Lifosa“ gauna milžinišką pelną. Be to, pagrindinės įmonės žaliavos – apatito rinka oligopolinė, o dabartiniai „Lifosos“ akcininkai yra vieni jos dalyvių. Neturėdami prieigos prie pagrindinės žaliavos, ankstesni „Lifosos“ savininkai turėjo ją brangiai pirkti“, – paaiškina V.Plunksnis.
Neretai toks likimas ištinka ir valstybės įmones, kurios privatizuojamos gana pigiai, o atsidūrusios privačiose rankose prisirpsta iki brangiausių bendrovių Lietuvoje. Investicinio banko „GILD Bankers“ partneris Šarūnas Skyrius mano, kad pasirinktas privatizavimo būdas už VST neleido gauti visos kainos.
„Energetikos ir natūralių monopolijų privatizavimo reikia imtis po sektoriaus reformos, kai sukurtas stiprus, nepriklausomas reguliatorius. Jis leistų investuotojams tikėtis protingos, bet ne per didelės grąžos, kuri būtų skaičiuojama į tarifą. O Lietuvoje pirmiausia buvo privatizuota įmonė, tik tada leista į tarifą įskaičiuoti kapitalo sąnaudas. Antra, VST konkurse buvo apribotas užsienio dalyvių dalyvavimas, dėl to susidarė santykinai mažesnė konkurencija“, – komentuoja Š.Skyrius.
Vis dėlto „Veido“ kalbinti ekspertai sutaria, jog daugelis šių sandorių iš pradžių atrodė normalūs ir tik pasikeitusios aplinkybės lėmė tai, kad jie nepateisino lūkesčių. „Daugelis sandorių jų sudarymo metu nebuvo blogi, o jų kainą padiktavo laikmetis ar parduodamos įmonės padėtis. Pavyzdžiui, „Lifosa“ be akcininko pasikeitimo greičiausiai nebūtų išgyvenusi. Už „Bitę“ sumokėta rekordinė suma, nes tuo metu visos įmonės buvo brangios, o pirkėjas įžvelgė galimybę greitai įsukti pelningą verslą Latvijoje. Planams sutrukdė Baltijos šalių ekonomikos krizė“, – atkreipia dėmesį V.Plunksnis.
Kad ir kaip būtų, investuotojai iš klaidų pasimokė. „Visi investuotojai dabar moka už dabartį, bet ne ateitį, o anksčiau parduoti ateitį buvo daug lengviau. Dabar neužtenka deklaruoti labai ambicingų augimo tikslų – reikia stropiai pagrįsti juos konkrečiais planais ir kontraktais. Jei perki ateitį, tuomet ir atsiranda rizika per daug įvertinti įmonę, o jei perki dabartį – nepermokėsi“, – apibendrina D.Saikevičius.

Panevėžio miesto savivaldybės ir Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų (PPAR) vadovai apsilankė buvusios „Ekrano“ gamyklos teritorijoje ir susipažino su čia įsikūrusiomis įmonėmis.

„Labai smagu matyti naujam gyvenimui bundančius gigantiškos gamyklos pastatus. Pats šioje gamykloje išdirbau 15 metų. Tikiuosi, kad per artimiausius metus čia įsikurs nemažai Lietuvos bei užsienio kompanijų“, – sakė meras Vitalijus Satkevičius.

Buvusioje „Ekrano“ gamyklos teritorijoje kuriamas Panevėžio pramonės kompleksas.

„Teritorija idealiai tinka pramonei ir smulkiajam verslui plėtoti. Tokios miesto pramonės zonos – puikus potencialas steigti verslą. Čia visos komunikacijos, inžineriniai tinklai, energetinai įvadai – viskas, ko reikia verslininkams“, – teigė PPAR generalinis direktorius Visvaldas Matkevičius.

„Pramonės kompleksą sudaro vienas buvęs gamybos ir du administraciniai pastatai. Bendrasis  jų plotas – per 40 tūkst. kv. m“, – sako UAB Turto valdymo firmos plėtros direktorius Arūnas Dirvinskas.

Visa pramonės komplekso teritorija užima 4 ha, jame yra visos komunalinės paslaugos, elektros energijos pajėgumai siekia 100 MV. Pastatai tinka biurams, smulkiajai gamybai, gamybinei veiklai ir sandėliavimui.

Po buvusios kineskopų gamyklos „Ekranas“ bankroto naujiems savininkams jau parduota 90 proc. buvusios gamyklos pastatų.

SEB bankas, paslaugas teikiantis 44 tūkst. mažų ir vidutinių įmonių, pradeda du mėnesius truksiančią verslininkų konsultavimo finansų klausimais kampaniją, kuriai vykstant bankas planuoja surengti daugiau kaip tūkstantį susitikimų su įmonių atstovais visoje Lietuvoje.

Pasak SEB banko prezidento pavaduotojo, Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus Virginijaus Doveikos, vykstant šiai kampanijai, bus siekiama padėti mažoms ir vidutinėms įmonėms iš didelės finansinių paslaugų ir sprendimų pasiūlos pasirinkti tinkamiausius ir taip užtikrinti investicijų tęstinumą, apyvartinio kapitalo stabilumą ar prekybos plėtrą. Susitikimų metu bus teikiamos trijų pagrindinių sričių konsultacijos – susijusios su įmonės finansais ir jų valdymu, su asmeniniais finansais bei jų tvarkymu ir su darbuotojų papildomomis motyvacijos galimybėmis.
„Mažos ir vidutinės įmonės yra pagrindinė varomoji šalies ekonomikos jėga ir jos pamažu atsigauna. Matome, kad šiame verslo segmente jau juntamas noras plėstis, didinti gamybą, eksportą. Žinoma, verslininkai po sunkmečio plėtrą planuoja atsargiau, tačiau finansinės konsultacijos, pavyzdžiui, kaip efektyviau valdyti įmonės finansų srautus, kaip papildomai skatinti ir išlaikyti stiprią darbuotojų komandą, gali padėti įmonei sėkmingai augti“, – sako V. Doveika.
SEB bankas šios kampanijos simboliu pasirinko „Smart“ (liet. sumanus) automobilius. Būtent jais į susitikimus su įmonių atstovais vyks banko vadybininkai. Iš viso į kelius išriedės dešimt SEB prekės ženklo spalvomis nudažytų ir logotipais pažymėtų itin ekologiškų automobilių.
Per du mėnesius – nuo balandžio 16 d. iki birželio 15 d. – iš viso planuojama surengti 1,3 tūkst. banko atstovų susitikimų su įmonėmis visoje Lietuvoje. Įmonių vadovams nereikės vykti į banką, vienas ar keli įvairių banko veiklos sričių vadybininkai – priklausys nuo įmonių poreikių, reikiamos konsultacijos – atvažiuos į įmonę iš anksto suderintu laiku.
„Mes nuolat konsultuojame įmones, periodiškai rengiame bankų specialistų susitikimus su įmonių vadovais didmiesčiuose ir regionuose. Tačiau neretai dėl didelio užimtumo verslininkai neturi laiko užsukti į banką pasitarti, skirti laiko keliems susitikimams su įvairiais klausimais konsultuojančiais specialistais. Todėl, atvykdami pas įmonių vadovus, stengiamės vieno susitikimo metu suteikti visapusiškai naudingos informacijos, surasti ir iš karto pasiūlyti  reikiamus sprendimus verslui. Tai gali būti kasdienes bankininkystės paslaugas, pavyzdžiui, atsiskaitymo kortelėmis verslui galimybes, sudėtingesnius sprendimus, tokius kaip prekybos finansavimas, investicijos į verslo plėtrą, ir, žinoma, finansų planavimą“, – sako V. Doveika.
Konsultuodamas įmones, SEB bankas taip pat taikys kovo mėnesį pristatytą finansų konsultavimo modelį mažoms ir vidutinėms įmonėms, kuris padės akivaizdžiai įsitikinti, kaip vieni ar kiti verslo sprendimai, pavyzdžiui, investicijos, skolinimasis apyvartiniam kapitalui ir kiti, gali lemti įmonės finansinę padėtį trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu, kaip galima efektyviau valdyti įmonės finansų srautus.
SEB banko Lietuvoje pradedama kampanija yra tarptautinė. Ji vyks ir Latvijoje bei Estijoje. „Kaimyninėse šalyse smulkiojo ir vidutinio verslo segmente vyrauja panašios tendencijos – verslininkai įžvelgia galimybių plėtrai, verslo augimui. Taip pat pastebimas didėjantis konsultacijų finansų klausimais poreikis“, – sako V. Doveika.
Į nemokamas konsultacijas Lietuvos įmonės gali registruotis SEB banko interneto svetainėje, paskambinusios verslo klientų telefonu 19222 arba kreipdamosi į savo vadybininką. Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje iš viso veikia apie 61,5 tūkst. mažų ir vidutinių įmonių.

Kiekvienais metais iš skandinaviško kapitalo įmonių Lietuvoje dividendų pavidalu išteka milijonai litų. Finansų analitikai pastebi, kad vakarietiško kapitalo įmonės dividendus akcininkams linkusios mokėti dažniau nei lietuviškos.
Iš Lietuvos dažniausiai iškeliauja stabiliai ir seniai rinkoje veikiančių įmonių uždirbti pinigai. Banko „Finasta“ analitikas Tadas Povilauskas vardija, kad didelius dividendus kasmet moka „Teo LT“, taip pat didžiausia Lietuvos alaus darykla „Švyturys-Utenos alus“, priklausanti „Carlsberg“ koncernui.
„Dividendais pelnas išimamas iš tų įmonių, į kurias investicijų pritraukta prieš keliolika metų, kur verslai jau nebeauga, veikia stabiliame sektoriuje. O kadangi skandinavai aktyviai investavo dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir šio pradžioje, nemažai tokių verslų jau subrendę, nebereikalauja daugiau investicijų plėtrai, tad pinigai ima kauptis ir pelnas grįžta į užsienio įmones. Ten, kur neseniai investuota ar kur verslai mažesni, dividendai dar nėra mokami“, – komentuoja T.Povilauskas.
UAB „Keystone Advisers“ partneris Karolis Rūkas prognozuoja, kad abi minėtos bendrovės šiemet dividendais akcininkams išmokės panašias sumas kaip ir pernai: „Švyturys-Utenos alus“ – 100 mln. Lt, o „Teo LT“ – 140 mln. Lt.
Tiesa, skandinaviški bankai dividendų motininėms įmonėms nemoka. „Swedbank“ atstovai „Veidui“ tvirtino, kad banko vadovybė šiemet neplanuoja mokėti dividendų. Tačiau iš skandinaviškų bankų Lietuvoje pinigai išjuda kitais būdais – per „motinoms“ grąžinamas paskolas. „Skandinavų bankai lėtina savo apimtis Lietuvoje ir anksčiau suteiktos paskolos Lietuvos bankams grąžinamos, bet ne dividendų pavidalu“, – pastebi T.Povilauskas.
K.Rūkas mano, kad dividendų mokėjimo kultūra būdingesnė vakarietiškoms įmonėms, kurios investavusios nori gauti grąžą, o lietuviams vadovams nepatinka dalytis pelnu su kitais akcininkais. Be to, lietuviškos įmonės pinigus dažniau išsiima kitais būdais – paskolomis akcininkams ar antrinėms įmonėms.
„Finasta“ prognozuoja, kad šiemet iš 33 biržoje kotiruojamų įmonių dividendus gali mokėti 14–16. Tarp jų nemažą dalį sudarys valstybinės įmonės, kurioms dividendus išmokėti liepė Vyriausybė.

Dėl specialistų trūkumo Lietuvoje labiausiai kenčia įmonių produktyvumas, inovatyvumas ir klientų aptarnavimas.

Trečdalis Lietuvoje veikiančių įmonių neturi specialistų, reikalingų efektyviam jų verslo vystymui, pusė susiduria su problemomis jų ieškodamos bei daugiau nei 40 proc. šią problemą įvardija kaip vieną iš trijų didžiausių grėsmių jų verslui. Šiuos duomenis atskleidęs tarptautinis „The Grafton Employment Group“ tyrimas rodo, jog lyginant su Europos, Viduriniųjų Rytų ir Afrikos šalių vidurkiu, Lietuvoje specialistų trūkumas turi didesnės neigiamos įtakos verslo produktyvumui, inovacijoms ir klientų aptarnavimui.
„Iš verslininkų Lietuvoje dažnai girdime prieštaravimą: nors bedarbystės lygis šalyje aukštas, susirasti reikiamą specialistą sunku. Atliktas tyrimas rodo, kad su šia problema susiduria daugelis Europos ir kitų regionų verslininkų. Apklausoje dalyvavusios įmonės taip pat išreiškė susirūpinimą, kad neturint ir negalint susirasti reikiamų specialistų, joms gali būti sunku pasiekti užsibrėžtus verslo tikslus“, – sako „The Grafton Employment Group“ priklausančios „Grafton Recruitment“ Lietuvoje vadovė Diana Mečanecaitė.
Pasak jos, ateityje specialistų trūkumo problema gali dar didėti, jei dabar, į Lietuvą ritantis antrajai sunkmečio bangai ir intensyvėjant emigracijai, verslininkai nesiims reikiamų priemonių. „Šiuo metu vadovai priversti priimti svarbius, bet sudėtingus ir sunkius sprendimus. Svarstydami darbuotojų klausimą, jie privalo gerai apgalvoti visus aspektus ir elgtis protingai. Esant būtinybei žmones atleisti, su jais reikia elgtis etiškai ir garbingai, kad, poreikiui vėl išaugus, būtų išvengta su samda susijusių problemų“, – sako D. Mečanecaitė.
Tyrimo duomenimis, Lietuvoje su reikiamų specialistų trūkumu ir problematiška jų paieška susiduria 49 proc. įmonių, tuo tarpu tokių bendrovių dar daugiau Vokietijoje (50 proc.), Viduriniuosiuose Rytuose ir Afrikoje (54 proc.), Turkijoje ir Vengrijoje (po 55 proc.), mažiau – Slovakijoje (47 proc.), Čekijoje (46 proc.), Rumunijoje (43 proc.), Airijoje (32 proc.), Balkanuose (27 proc.).
Remiantis Lietuvoje veiklą vykdančių įmonių atsakymais, reikiamų specialistų trūkumas turi didžiausios neigiamos įtakos bendrovių produktyvumui – taip nurodė 59 proc. respondentų. Vidutiniškai Europos, Viduriniųjų Rytų ir Afrikos šalyse taip teigė 56 proc. įmonių. Strateginę lyderystę ir inovacijas kaip sritis, patiriančias didžiausią žalą dėl specialistų trūkumo, nurodė 47 proc. Lietuvoje veikiančių įmonių. Europos, Viduriniųjų Rytų ir Afrikos šalių vidurkis – atitinkamai 54 proc. ir 41 proc. Trečioje vietoje pagal dėl specialistų trūkumo patiriamą žalą tarp įmonių Lietuvoje – klientų aptarnavimas. Taip teigė 31 proc. bendrovių. Vidutiniškai Europos, Viduriniųjų Rytų ir Afrikos šalyse taip teigusių įmonių 29 proc.
„The Grafton Employment Group“ atliktoje įmonių apklausoje iš viso dalyvavo 1046 tarptautinės kompanijos, veikiančios Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir Šiaurės šalyse, Vokietijoje, Čekijos Respublikoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Viduriniuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

Per pastaruosius trejus metus Lietuvoje daugiausiai darbuotojų samdė prekybos tinklai, tekstilės, transporto bendrovės ir maitinimo įstaigos.

Nuo 2009 m. Lietuvos ekonomikoje įsivyravo gerų žinių badas, o pesimistinę nuotaiką kurstė didžiulis nedarbas. Tačiau kai kurios Lietuvos įmonės net sunkmečiu gyvino darbo rinką ir skleidė daugiau gerų žinių už kitas. „Veidas“ domėjosi, kurios šalies bendrovės per pastaruosius trejus metus samdė daugiausiai darbuotojų.

Samdė pirmieji išsiveržę iš krizės

„Veido“ prašymu Lietuvos darbo birža sudarė sąrašą įmonių, kurios nuo 2009 m. iki 2011 m. rudens įregistravo daugiausiai laisvų neterminuoto darbo vietų. Sąrašo viršuje – prekybos tinklai, kurie yra didžiausi šalies darbdaviai. Per beveik trejus metus „Maxima LT“ užregistravo 2526 laisvas darbo vietas, „Palink“ – 2011, „Norfos mažmena“ – 971, „Senukų“ prekybos centras – 596, „Makveža“ – 499, „Rimi Lietuva“ – 469. Šių prekybos tinklų plėtra sunkmečiu sulėtėjo, tačiau nesustojo, tad naujų darbuotojų įmonės ieškojo ir atidarydamos naujas parduotuves, ir dėl darbuotojų kaitos.
Labiau netikėti sąrašo dalyviai – pasaulinių prekių ženklų atstovams produkciją tiekiančios siuvimo bendrovės „Lelija“ ir „Visatex“, atitinkamai užregistravusios 1039 ir 929 laisvas darbo vietas. Nors paprastai siuvimo sektoriaus kuriamos darbo vietos nėra gerai mokamos, jos svarbios socialiniu požiūriu, nes įdarbinami žmonės provincijoje.
Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas tvirtina, kad šios didžiosios siuvimo bendrovės rodo bendrą viso sektoriaus tendenciją. „Siuvimo sektoriuje gamyba ir užsakymai iš Azijos šalių grįžo į Europą. Užsakymų iš tradicinių partnerių ES šalyse daugėjo, o jiems įvykdyti 2010–2011 m. reikėjo daugiau darbuotojų. Būtų buvę įmanoma ir daugiau žmonių priimti, ir didesnius užsakymus įvykdyti, bet susiduriama su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu“, – plėtros kliūtį mini L.Lasiauskas.
ES įmonės, sunkiai galėdamos sunkmečiu prognozuoti vartotojų poreikius, norėjo dirbti lanksčiau – greičiau gauti produkciją, užsisakyti mažesnius drabužių kiekius, planuoti trumpesnį laikotarpį, tad vėl atsigręžė į partnerius Rytų Europoje. L.Lasiausko manymu, šiai tendencijai įtakos turėjo ir pasikeitusi trečiųjų šalių politika – Kinija prieš trejetą metų radikaliai pakeitė savo ekonomikos plėtros politiką iš eksporto skatinimo į vidaus vartojimo skatinimą ir panaikino subsidijas eksportuotojams, kurios iškreipdavo tarptautinę rinką.
Kitas sektorius, gausiai samdęs Lietuvai sunkiu metu, – transporto. Į daugiausiai darbo vietų įregistravusių įmonių 30-uką patenka šešios transporto įmonės, o šimtuke jų dar daugiau. Personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas nesistebi, kad transporto, logistikos ir sandėliavimo bendrovė „Girteka“ atsiduria net trečioje sąrašo vietoje, – tai didžiausią sunkvežimių parką turinti bendrovė, diversifikavusi savo riziką. „Logistikos sritis labai greitai atsigavo po krizės, nes tai konkurencingas sektorius – visos paslaugos teikiamos Europos mastu. Lietuva turi išsikovojusi  krovinių gabenimo rinkos dalį iš Europos šalių į Rytus“, – komentuoja A.Francas.
Tarptautinių pervežimų bendrovės „Hegelmann transporte“ direktorius Tomas Jurgelevičius paaiškino, kad jų įmonė 2009–2011 m. ieškojo naujų klientų, gavo daugiau užsakymų, tad didino ir automobilių, ir darbuotojų skaičių. Per trejus metus įmonė ieškojo 421 darbuotojo, o prieš kelerius metus turėjusi 40 vilkikų, dabar turi šimtą. Beje, nors Lietuvoje bedarbių daugiau nei 200 tūkst., šimtų darbuotojų ieškojusiai „Hegelmann transporte“ įmonei čia nepavyko apsirūpinti darbo jėga. Šiuo metu įmonės vilkikus vairuoja ir baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, gruzinai. „Su darbo birža net darbo muges rengėme, bet žmonių nesusirinkdavo. Lietuvoje buvo 300 tūkst. bedarbių, bet tarp jų nebuvo tarptautinio pervežimo vairuotojų“, – paradoksą išryškina T.Jurgelevičius.
A.Francas atkreipia dėmesį, kad iš statybų sektoriaus į sąrašą pateko dvi didžiosios įmonės – Panevėžio statybos trestas ir „Vėtrūna“, laimėjusios didelius valstybinius sporto ir pramogų arenų statybos projektus. Kadangi juos reikėjo įgyvendinti greitai ir baigti 2011 m., įmonės samdė naujų darbuotojų. O valstybinių užsakymų neturėjusios statybos įmonės vis dar gyveno susispaudusios ir darbuotojų neieškojo.
Beje, nors sąraše matomos įmonės daugiausia samdė žemos kvalifikacijos darbuotojus, į šimtuką patenka ir keletas aukštųjų technologijų bendrovių, tokių kaip „Teltonika“ (užregistravo 273 naujas darbo vietas) ar „Intersurgical“ (236).

Nauja niša – valymo paslaugos

Daugiausiai samdžiusių bendrovių sąrašas nurodo ir naujus, sparčiai augančius verslus. Naujai besikuriantis sektorius Lietuvoje – valymo paslaugos. Į sąrašą pateko net dvi tokios įmonės – „Ainava“ ir „Corpus A“. „Lietuvoje pirkti valymo paslaugas iš išorės yra nauja tendencija, kurią įmonės sparčiai perima. Apskritai Lietuvos įmonės netiesiogines funkcijas perkelia išoriniam tiekėjui, tad atsirado paslaugų nišos įmonėms, teikiančioms valymo, IT paslaugų ir kompiuterių priežiūros, buhalterines ir finansines paslaugas“, – pastebi A.Francas.
Valymo paslaugų poreikį taip pat pajuto Klaipėdos bendrovės „Eurotela“ direktorius Nerijus Briedis. Nors įmonės pagrindinė veikla – apklausų atlikimas,  prieš porą metų pamačiusi apylaisvę nišą bendrovė pradėjo teikti valymo paslaugas. 2006 m. pradėjusi veiklą nuo keturių žmonių, 2010–2011 m. „Eurotela“ stipriai plėtėsi ir šiuo metu apklausoms atlikti yra įdarbinusi apie šimtą, o valymo paslaugoms teikti – per du šimtus žmonių.
Beje, ši įmonė iš kitų išsiskiria tuo, kad samdo tik neįgaliuosius. N.Briedis teigia, kad anksčiau pats dirbo skambučių centre, o nusprendęs kurti savo verslą mąstė, kaip sumažinti didelę darbuotojų kaitą tokio tipo įmonėje. „Apie tai mąstydamas važiavau keliu ir staiga mane pralenkė automobilis su neįgaliojo ženkliuku. Tada toptelėjo, kad galiu priimti žmones su negalia, nes jie lojalesni“, – kaip sugalvojo įmonės koncepciją, atskleidžia N.Briedis.

„Vičiūnų“ restoranų grupė apsukų nemažins

Maitinimo sektorius – reikalaujantis itin daug darbuotojų, o labiausiai sunkmečiu plėtėsi „Vičiūnų“ restoranų grupė ir „Kretingos maistas“. „Vičiūnų“ restoranų grupės direktorius Gediminas Balnis tvirtina, kad įmonė paaugo dvigubai – 2009 m. apyvarta siekė 25 mln. Lt, o 2011 m. – 53 mln. Lt, restoranų pagausėjo nuo 25 iki 37, padvigubėjo ir darbuotojų skaičius. Be to, anksčiau įmonė veikė su „Katpėdėlės“ prekės ženklu, o dabar plečiasi su penkiais prekių ženklais, iš kurių trys nauji – „Charlie pizza“, „Charlie Kids“ ir „La Crepe“.
„Šiais metais vėl pranašaujama krizė, tad mes ir vėl sparčiai plėsimės. Atidarysime ne mažiau kaip dešimt restoranų, iš jų penkis pirmąjį ketvirtį“, – ambicingus planus dėsto G.Balnis. Didžiausia „Vičiūnų“ restoranų grupės plėtra šiemet vyks Vilniuje, planuojama sukurti iki 400 naujų darbo vietų.
Darbo biržos skaičiavimais, 2009–2011 m. „Vičiūnų“ restoranų grupė sukūrė 455 darbo vietas, tačiau G.Balnis mano, kad pridėjus ir rudenį atidarytus restoranus jų bus per 500. „Mes jau pradėjome rinkti darbuotojus naujiems restoranams, nes po mėnesio restoraną atidarysime Vokiečių gatvėje, po kelių mėnesių – Gedimino prospekte. O naujausio sandorio metu nusipirkome vieną seniausių restoranų – „Pilies menę“ Vilniuje valdančią bendrovę „Gairė“ su darbuotojais“, – pasakoja G.Balnis.

Į 2012-uosius žvelgia atsargiai

Tiesa, ne visų 2009–2011 m. daugiausiai samdžiusių įmonių atstovai nusiteikę taip optimistiškai kaip „Vičiūnų“ restoranų grupės vadovas. Dauguma jų abejoja, ar pavyks tokius pat plėtros tempus išlaikyti ir 2012 m. L.Lasiausko nuomone, dėl ES rinkas apėmusio sąstingio naujų darbo vietų kūrimas siuvimo įmonėse šiemet nebus toks spartus kaip 2011 m.
„Hegelmann transporte“ vadovas T.Jurgelevičius taip pat prognozuoja mažesnę plėtrą. Įmonė daugiausia veža vaisius, o dėl šiltos žiemos vaisių paklausa, taigi ir įmonės apsukos, sumažėjusios.
Šiemet nežadamas ir vidaus vartojimo atsigavimas, tad prekybos tinklų plėtra turėtų būti vangi. Situacija nebent pagyvins planuojamas naujo prekybos centro „Lidl“ įžengimas į Lietuvos rinką.
A.Francas pagyvėjimo darbo rinkoje šiemet laukia iš naujų investuotojų. Pasak jo, šiais metais dvi skandinaviško kapitalo bendrovės Vilniuje ir Kaune įkurs po vieną finansinių paslaugų centrą. Nors planuojami nedideli centrai – kiekvienas iki 50 darbuotojų, jų įkūrimas bus geras ženklas potencialiems investuotojams, kad iš Lietuvos finansines paslaugas galima teikti visoje Europoje. „Šiemet ieškosime darbuotojų, kurie turi finansų, buhalterinės apskaitos žinių ir kalba mūsų regiono kalbomis – skandinavų, vokiečių, lenkų, estų“, – kam šiemet įsidarbinti bus daugiau galimybių, užsiminė A.Francas.

Darbo rinkos ekspertas A.Francas: „Šiemet skandinavai Vilniuje ir Kaune įkurs po naują finansinių paslaugų centrą.“

Įmonės, daugiausiai įregistravusios laisvų darbo vietų 2009–2011 m.

Įmonė    Laisvos darbo vietos

1. „Maxima LT“    2526
2. „Palink“    2011
3. „Girteka“    1066
4. „Lelija“    1039
5. „Norfos mažmena“    971
6. „Visatex“    929
7. „Ainava“    829
8. „Eurotela“    802
9. „Rivona“    723
10. „Senukų“ prekybos centras    596
11. „Mažeikių lyra“    593
12. „Makveža“    499
13. „Corpus A“    489
14. Panevėžio statybos trestas    483
15. „Rimi Lietuva“    469
16. „Vėtrūna“    465
17. „Vičiūnų“ restoranų grupė    455
18. „Kretingos maistas“    449
19. „Sitra LT“    435
20. „Hegelmann transporte“    421
21. „Transmėja“    409
22. „Konsolė“    397
23. Lietuvos paštas    382
24. „Transtira“    375
25. „Vičiūnai ir partneriai“    356
26. „Vakonda Group“    352
27. „Green logistics“    349
28. „Grūstė“    343
29. „Švaistūnas“    341
30. „Norvelita“    340

Šaltinis: Lietuvos darbo birža
Pastaba: įregistruotos neterminuoto darbo vietos iki 2011 m. rudens.

Valstybės valdomas įmones dalytis pelnu su valstybe privers įstatymas. Tai duos daugiau naudos ar žalos mums, mokesčių mokėtojams, ir tikriesiems šių įmonių savininkams?

Valstybės valdomos įmonės pernai į valstybės biudžetą įnešė 42 mln. Lt, šiais metais – 86 mln. Lt, o 2012 m. patvirtintas 540 mln. Lt planas beveik trylika kartų didesnis, nei įmonės atseikėjo 2010 m. Vyriausybė neneigia, kad jei valstybės įmones valdytų privatus akcininkas, pagal turimą turtą jos galėtų uždirbti ir milijardą pelno.
Įmonės dosnesnės biudžetui tapo ne savo noru: pirmą kartą po 1990 m. šių įmonių akcininkė valstybė, o jos vardu – Vyriausybė ėmė joms formuluoti finansinius tikslus ir reikalauti juos įgyvendinti. Nuo sausio 1 d. įsigalios ir nauja įstatyminė norma: pusė tokių įmonių pelno atiteks jų valdomo turto savininkei – valstybei.
Nauda šiandien – žala rytoj, taip Vyriausybės pastangas iš valstybės valdomų įmonių gauti daugiau lėšų į biudžetą vertina nemažai šių bendrovių vadovų, įspėdami, kad iš jų gręžiami įmonių plėtrai ir investicijoms skirti pinigai.
Kurių pozicija naudingesnė mums, šių įmonių tikriesiems savininkams – mokesčių mokėtojams, „Veidas“ aiškinosi, sukvietęs į apskritojo stalo diskusiją abiejų pusių atstovus: valstybės valdomoms įmonėms atstovavo AB Lietuvos pašto generalinė direktorė Lina Minderienė bei finansų tarnybos direktorius Kęstutis Jaržemskas, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Albertas Šimėnas, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos finansų ir ekonomikos direktorius Martynas Armonaitis, generalinio miškų urėdo pavaduotojas Gintaras Visalga, o Vyriausybei – Ūkio ministerijos, atsakingos už valstybės valdomų įstaigų reformą, ministro patarėjas Adomas Audickas.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar Vyriausybės „nuleisti“ planai – realūs?
A.AUDICKAS: Milijardas litų buvo paminėtas kaip teorinis skaičius, išvestas skaičiuojant, kokią grąžą duotų privačios bendrovės su tokiu portfeliu, kokį dabar valdo valstybinės. Tačiau nereikia užmiršti, kad šios apkrautos ir nekomerciniais įpareigojimais, turi socialinių funkcijų, tad tiesiogiai lyginti su privačiomis jų negalima. Bet, žinoma, ateityje, padidinus įmonių veiklos efektyvumą, dividendai galėtų būti didesni nei dabar.
G.VISALGA: Stebina tai, kad būdami tokie pat kaip kitose ES valstybėse valstybinių miškų valdytojai, palyginti su jais, esame apmokestinti dvigubai – mokame 15 proc. apyvartos mokestį (tiesa, 5 proc. grįžta mūsų reikmėms), pelno mokestį, be to, mokame šešis septynis kartus didesnį gamtos išteklių mokestį, nei kiti jų naudotojai Lietuvoje. Čia matome valstybės biudžeto rezervą, užuot drastiškai didinus mokesčius valstybiniam sektoriui.
Antras rezervas: dalis valstybės valdomų įmonių pelno negauna, tad gal vertėtų peržiūrėti visų efektyvumą, o ne apkrauti vis didesniais mokesčiais tuos, kurie juos moka. Jei nebus sustota ties 50 proc. pelno atidavimu į valstybės biudžetą, o imta reikalauti, kaip kad buvo kalbama, ir 70 ar 100 proc., nepadarysime investicijų ir privalomų miško darbų. Kas tuomet liks iš miškų po trejų–penkerių metų? Beje, Lietuvos valstybės miškų ūkis yra vienas efektyviausių Europoje, o kitose net patiriama nuostolių.
A.AUDICKAS: Lygintis turime su palyginamomis šalimis – panašaus klimato, kaip estai, latviai, Šiaurės šalys, bet ne kokia Vokietija, kurioje miškai nėra tokio tankumo.
O urėdijų apmokestinimą lemia įmonės forma, kurią, pripažįstu, galima būtų koreguoti. Miškininkystės verslas – apie 90 proc. komercinė veikla, todėl tai turėtų būti ne valstybės įmonės, o akcinės bendrovės, kaip yra daugelyje kitų šalių. Miškų įmonių statuso nesiryžtama keisti, nes kyla baimių, kad po to jos bus privatizuotos.
Tačiau argumentas, kad urėdijos dvigubai apmokestinamos, yra nerimtas: svarbu ne kaip, o kiek sumokama. Kitose šalyse įmonės moka didelius dividendus, o pas mus jie nebuvo mokami, nes įmonės teisinė forma to nenumato.
G.VISALGA: Pagal naują įstatymą sumokėję į biudžetą 50 proc. pelno, atiduosime pinigus, kurie buvo numatyti kitiems darbams. Administruojame 42 urėdijas: vienos gyvena geriau, kitos, priklausomai ir nuo geografinės padėties, medynų struktūros, prasčiau. Jos gali susidurti su rimtomis problemomis. Reikiamai netvarkydami miškų, kaip kad latviai, galime netekti tarptautinių sertifikatų ir prarasti galimybę sėkmingai pardavinėti medieną užsienio šalims.
A.AUDICKAS: Nereikia klaidinti visuomenės taip šnekant. Sakome: atlikite būtinus darbus, ir jei juos atlikus lieka pelno, tuomet dalį skirkite valstybei, o ne atvirkščiai. Be to, juk investicijos nedaromos tik iš pelno: jos daromos ir iš nusidėvėjimui padengti skirtų ar skolintų lėšų. O naujų miškų valstybė neketina įsigyti, tad Generalinei urėdijai lėšų plėtrai nereikia.
A.ŠIMĖNAS: „Lietuvos geležinkeliai“ Vyriausybės sprendimu turi įnešti į biudžetą net ne 50, o iki 80 proc. pelno ir šiemet jau įnešė. Ir čia negali būti jokių diskusijų – pats akcininkas nusprendžia, atsižvelgdamas į savo reikmes. O reikmes suprantame – valstybės finansinė padėtis sudėtinga. Tačiau norime objektyvumo vertinant įmonės veiklą pagal visus mokesčius, kuriuos ji sumoka į biudžetą. Dividendų kiekis ne viską pasako, kiek įmonė valstybei generuoja lėšų į biudžetą. Skaičiuojant gyventojų pajamų mokestį, akcizą, pelno mokestį, dividendus, įmokas „Sodrai“, „Lietuvos geležinkeliai“ į biudžetą per metus sumoka apie 300 mln. Lt, o per trejus krizės metus šios sumos išaugo 36 proc. Kodėl kitos valstybės valdomos įmonės krizės laikotarpiu negali padidinti įmokų į biudžetą 36 proc.? Ir kodėl kitoms užtenka atiduoti biudžetui 50 proc. pelno, o mums reikia 80 proc.? Nei skundžiuosi, nei nesiskundžiu – tik konstatuoju.
Biudžeto deficitas yra problema, bet tikslas turėtų būti minimizuoti gamybos nuosmukį, išlaikyti darbo vietas, o mokesčiai – išvestinis dalykas. Pas mus, jei biudžete trūksta lėšų, didinami mokesčiai, mažinamas finansavimas. Pavyzdžiui, Lenkijoje ne mokesčiai keliami į pirmą vietą, o skatinama, kad jų ūkio subjektai realizuotų kuo daugiau produkcijos, kad jos nebankrutuotų, kad gyventojai nebėgtų į užsienį apsipirkti.
A.AUDICKAS: Skatinti ūkio – pirkti prekes ir paslaugas – Vyriausybė dabar neturi iš ko, juolab valiutų valdybos modelis neleidžia turėti laisvos valiutos ir imtis monetarinės politikos, kuri skatintų ūkį. Lenkija, kaip žinome, zloto nėra susiejusi su euru, tad nėra suvaržyta šių apribojimų.
Be to, dividendai yra ne mokestis, o grąža akcininkui iš jo kapitalo. Anksčiau „Lietuvos geležinkeliai“ mokėjo 40 proc., bet dabar sunkmetis, todėl nustatytas tikrai didelis procentas – 80, kuris pagerėjus ekonominei situacijai turėtų mažėti. Tačiau turime vertinti ne tik tai, kiek įmonė moka mokesčių, bet ir kiek dividendų, priešingu atveju neįvertinsime ir nepalyginsime įmonių efektyvumo.
A.ŠIMĖNAS: Tai kodėl nenorite lyginti „Lietuvos geležinkelių“ su, pavyzdžiui, Vokietijos? Krovinių vežimo verslas ten minusinis.
A.AUDICKAS: Lyginti su Vokietija nedera, nes pagrindinę dalį pelno „Lietuvos geležinkeliai“ uždirba dėl Lietuvos geografinės padėties – iš tranzito.
A.ŠIMĖNAS: Tranzitas mums generuoja 30 proc. pajamų ir apie 60 proc. pelno. Bet latviams – 90 proc. pajamų.
A.AUDICKAS: Tačiau ten važinėja rusiški traukiniai, ir dar klausimas, kur nusėda Latvijos geležinkelių pelnai – Latvijoje ar Rusijoje.
VEIDAS: Ar lėšų stygius nestabdys būtinų darbų ir plėtros?
M.ARMONAITIS: Negalima uosto priskirti prie vien komercines funkcijas vykdančių įmonių – jo funkcijos apibrėžtos net specialiu įstatymu, kuriame numatyta, ką turi daryti uosto direkcija ir kam ji įsteigta. Daugiausiai lėšų skiriame uosto infrastruktūros plėtrai: šiuo metu esame sudarę su rangovais sutarčių, vertų 670 mln. Lt, ir jas reikia įgyvendinti. Kai kurios investicijos komerciškai nėra rentabilios, pavyzdžiui, statome krantines karinio jūrų laivyno pajėgoms, mažųjų laivų prieplaukai. Nebuvome planavę, kad teks daugiau lėšų skirti valstybės biudžetui, tad uosto direkcijai teks skolintis norint įgyvendinti projektus, o dalies gal net atsisakyti, nors jie komerciškai būtų naudingi. Kiek liepta, tiek lėšų į biudžetą ir pervesime, bet tai gali reikšti neigiamas pasekmes įmonei ir jos vykdomoms investicijoms.
A.AUDICKAS: Dalis valstybės valdomų įmonių mano, kad valstybės kapitalas, kurį jos valdo, nekainuoja. Valstybė į šias įmones yra investavusi 14 mlrd. Lt, bet iš jų gauna labai nedidelę grąžą. Vyriausybė priversta skolintis, nes biudžete trūksta pinigų, už skolas moka nemažas palūkanas, o iš savo turto gauna tik mažas pajamas. Kapitalas turi generuoti tam tikrą grąžą.
Norėčiau priminti, kad valstybė skolinasi nuolat, o uostas skolos beveik neturi. Jei, kaip sakote, esate tikri, kad investicijos atsipirks, galbūt pinigų srautams subalansuoti galima kiek ir pasiskolinti.
M.ARMONAITIS: Uostas – ne ta įmonė, kuri turėtų tiesiogiai generuoti kapitalo grąžą, nes mes kuriame infrastruktūrą ne sau, o visai logistikos grandinei: uosto bendrovėms, „Lietuvos geležinkeliams“, kurie ja naudojasi ir moka mokesčius į biudžetą.
A.AUDICKAS: Kiekvienas verslas yra kažkokio kito verslo grandinė. Ir nenorėčiau sutikti, kad uostas – nekomercinė įmonė. Pasaulyje uostai dažnai yra privatūs ir moka dividendus savo akcininkams. Jei nesivadovaujame kapitalo sąnaudų principu, neefektyviai naudojame savo turtą. Vyriausybė supranta, kad reikia investuoti į uostą, bet tam yra ir investicijų programa, per kurią galima finansuoti vieną ar kitą projektą, ES fondų lėšos.
O naujai priimtos įstatymų pataisos neįpareigoja mokėti kažkokio procento nuo kapitalo: sako, jei turite pelno, dalį skirkite valstybei, nes kapitalas kainuoja. Jei įmonė įgyvendina valstybei svarbius projektus, Vyriausybė gali priimti sprendimą sumažinti dividendų dalį ar leisti visai jų nemokėti.
M.ARMONAITIS: Ar ne geriau, užuot daugiau mokėjus į biudžetą, pastatyti dvi giliavandenes krantines, juolab uostai kaimyninėse šalyse plečiasi, konkurencija didėja? Beje, Talino ir Rygos uostai nemoka dividendų valstybei: Talino turi akcinės bendrovės statusą, bet atleistas nuo dividendų, o Rygos – valstybinė įmonė, tad dividendų nemoka. Dalį tranzito, pavyzdžiui, iš Ventspilio uosto, atsikovojome daugiausia tik todėl, kad investavome į infrastruktūrą. Jei būsime nekonkurencingi, palyginti su latvių ir estų uostais, nei geležinkeliai galės konkuruoti, nei eksportas konkurencingomis sąlygomis išeiti į pasaulio rinkas.
A.ŠIMĖNAS: Konkuruoti dėl krovinių gali, jei turi muskulų – investuoji, neleidi ūkiui nusidėvėti, o trejus metus to nedarome. Valstybės valdomas įstaigas palikus be pakankamų lėšų investicijoms, ilgalaikėje perspektyvoje gali nutikti taip, kad dabar valstybės biudžeto neišgelbėsime, o ateityje ir patys paskęsime.
A.AUDICKAS: Vyriausybė supranta, kad plėtra reikalinga, tačiau turi būti balansas tarp investicijų ir įmokų į biudžetą.
VEIDAS: Kodėl įvairioms įmonėms taikomi skirtingi mokesčiai?
G.VISALGA: Pagal visą mokesčių bazę nuo 2008 m. Generalinės urėdijos įmokos į biudžetą padidėjo 400 proc. Raskite kitą tokį sektorių. Mes sumokėsime, kiek reikalaujama, bet Vyriausybė turi ieškoti rezervų ir kitur. Štai Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras atliko tyrimą, kuriame pateikė išvadą, kad valstybinis sektorius valdo 50 proc. miškų, o, Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, šiemet privatus ir valstybinis sektorius parduos medienos po tokį pat kiekį. Tačiau į valstybės biudžetą mokesčių mes per metus sumokame 220 mln. Lt, o privačių miškų savininkai – 12 mln. Lt, vadinasi, aštuoniolika kartų mažiau. Negi tai niekam akių nebado?
A.AUDICKAS: Jūs manipuliuojate skaičiais – imate kažkokį atskirą mokestį ir sakote, kad jūsų įmokos į biudžetą padidėjo 400 proc. Bendros įmokos į biudžetą tikrai tiek nedidėjo. Skaičiuoti reikia, ne kiek sumokėjote litais, o kokią pajamų dalį. Be to, reikia neužmiršti, kad miškai – valstybės, visų mūsų mokesčių mokėtojų turtas, kuris generuoja didelę grąžą, todėl natūralu, kad šią grąžą turi gauti valstybės piliečiai, o ne urėdijos. Ir negalime taip paprastai lyginti valstybės ir privataus sektoriaus: privataus miško savininkai veiklą vykdo pagal įvairias veiklos formos, kurių apmokestinimas skiriasi, be to, privataus miško savininkas didelę pajamų dalį pasiima sau, ir tai normalu, nes tai jo turtas, už kurį jis sumokėjo pirkdamas miško.
G.VISALGA: Bet kodėl urėdijos moka septyniskart didesnį mokestį už gamtos išteklius nei kiti gamtos išteklių naudotojai, pavyzdžiui, kasantys žvyrą?
A.AUDICKAS: Neturiu faktų dėl mokesčių už žvyrą, tačiau kažin ar aktualu lygintis, nes neturime valstybinės įmonės, kuri prekiautų žvyru.
A.ŠIMĖNAS: Valstybė nusprendė, kad jos turtas turi generuoti dividendus. O kiek tuomet gauname iš gydymo, švietimo įstaigų turto?
A.AUDICKAS: Jei kalbate apie teisę, tai jokiuose teisės aktuose nenumatyta, kad švietimo ar sveikatos įstaigos turi mokėti valstybei dividendus. Jei švietimo ar sveikatos įstaigos vykdytų veiklą įsisteigusios bendroves, tuomet dividendai būtų galimi.
A.ŠIMĖNAS: Tai kodėl ta teisė tokia keista? Vienas turtas turi generuoti dividendus, kitas ne. Geležinkelių infrastruktūra turi generuoti dividendus, o automobilių kelių – ne. Krovinių vežimo geležinkeliais tarife mokestis už infrastruktūrą sudaro 46 proc. tarifo, o automobilių keliai moka niekingą 20 ar 19 Lt vinjetės mokestį. Bet kuo jie skiriasi – kad čia geležis, o ten asfaltas?
Seniai kalbame, kad valstybei reikėtų sulyginti ekonomines sąlygas. Dabar visi mokesčių mokėtojai mokame pinigus, kad būtų kelių infrastruktūra, paskui dar už jų remontą, o kur dar oro tarša. Jei ir krovinių gabenimas automobilių keliais būtų apmokestintas infrastruktūros mokesčiu, daugiau krovinių būtų vežama geležinkeliais, reikėtų mažiau investuoti į kelių remontą, o valstybė gautų daugiau pinigų į biudžetą. Būtų dviguba nauda valstybei ir sąžininga konkurencija. Šia kryptimi juda šveicarai, austrai, lenkai, kitos šalys. Pas mus – dvigubi praradimai: mažiau mokesčių į biudžetą, o iš jo dar nuolat reikia investuoti į kelius.
A.AUDICKAS: Automobilių keliai nuo geležinkelių skiriasi ne tik tuo, kad vienur geležis, kitus – asfaltas: pastarieji neturi vieno operatoriaus. Jei automobilių kelių infrastruktūra būtų sukurta vienai įmonei, ji turėtų mokėti infrastruktūros mokestį.
VEIDAS: Kaip manote, kas turi apmokėti nekomercines socialines paslaugas?
A.ŠIMĖNAS: Galėtume valstybei mokėti didesnius dividendus, jei ji dengtų keleivių vežimo nuostolius. Vertinant, kiek „Lietuvos geležinkeliai“ papildo valstybės biudžetą, prie mokamų sumų reikėtų pridėti ir tai, kiek iš ūkinės veiklos skiriame keleiviams vežti.
M.ARMONAITIS: Uostas orientuojasi ne vien į komercinį rezultatą, investicijų grąžą – darome daug investicijų, kurios reikalingos visuomenei, mokesčių mokėtojams, bet ne uosto direkcijai, kaip komercinei struktūrai.
L.MINDERIENĖ: Lietuvos paštas – akcinė bendrovė, pagal įstatymą turime siekti pelno, taikyti efektyvius valdymo metodus. Strateginis tikslas – dirbti pelningai. Tačiau Vyriausybė lygia greta su klausimu dėl dividendų turėtų apsispręsti, kokias funkcijas turi vykdyti valstybės valdomos įmonės. Lietuvos pašte esame išskaidę veiklas ir turime aiškią viziją, kas gali uždirbti pelną akcininkui – valstybei. Tačiau mums skiriamos ir socialinės funkcijos, kurios yra nuostolingos. Reikia išspręsti klausimą, kiek tai kainuoja valstybei ir iš kokių išteklių šie nuostoliai turi būti apmokami, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymą nuostolingų veiklų negali būti. Jei socialiai kažkokios komerciškai nuostolingos funkcijos reikalingos, akcininkas turi jas dotuoti.
K.JARŽEMSKAS: Vyriausybės dividendų politika aiški, tačiau dabar svarbiausia atskirti veiklas, kad visuomenė žinotų, kuri valstybės valdomų įmonių veikla generuoja pelną, o kuri – nuostolius.
A.AUDICKAS: Jau pradėjome atskyrinėti valstybės valdomų įmonių komercines veiklas ir nekomercines, socialines funkcijas. Jos tui būti vykdomos, tačiau kai kur reikia ieškoti išeičių. Štai 1 km važiavimo geležinkeliu keleiviui savikaina – apie 60 ct, beveik taksi, jei važiuoji dviese, o autobusu – 15 ct. Kai kuriais maršrutais vežiodami keleivius autobusais sutaupytume, net jei tą darytume nemokamai.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar gali būti efektyvi valstybės įmonė?
A.ŠIMĖNAS: Sprendimus priima žmonės, tad ir privačiame, ir valstybės sektoriuje yra ir efektyvių, ir neefektyvių įmonių. O kai kada valstybės valdomų įmonių neefektyvumą lemia nuo jų nepriklausantys dalykai. Pavyzdžiui, viešieji pirkimai: teoriškai jie yra tam, kad numuštų kainą, tačiau iš tikrųjų dažnai būna atvirkščiai.
A.AUDICKAS: Nesakau, kad viešųjų pirkimų nereikia, bet jie užima daug laiko ir iš tikrųjų ne visada leidžia nusipirkti pigiausiai.
O dėl valstybės ir privačių įmonių valdymo efektyvumo, tai analizavau daugelio valstybių patirtį ir galiu tvirtinti, kad valstybė niekada nebus geresnė savininkė už privatų akcininką, nes neturi tokios atsakomybės kaip šis, priima sprendimus ne dėl savo asmeninės nuosavybės.
L.MINDERIENĖ: Nuo 2004 m. dėl visiško valdymo neefektyvumo (pašte buvo vienuolika ar dvylika kunigaikštysčių, kiekviena su direktoriumi, kuris valdė turtą ir iždą), dėl nesiorientavimo rinkoje Lietuvos paštas buvo privestas prie bankroto ribos. Būdama rinkos monopolininkė, įmonė galėjo bankrutuoti. Situacija suvaldyta, ir po kelerių nuostolingų metų šiuos metus pavyks baigti su minimaliu pelnu.
A.AUDICKAS: Lietuvos pašto patirtį reikėtų pritaikyti miškų urėdijoms, kurių yra net 42.
Reikia pripažinti, jog valstybės valdomos įstaigos anksčiau nepasiekdavo geresnių rezultatų ir todėl, kad iš akcininko pusės nebuvo aiškiai suformuluoti tikslai, ko jis nori iš tos įmonės: siekti dividendų ar pirmenybę skirti valstybei reikalingiems, nors ir nepelningiems projektams. Antra, šių įmonių valdymas decentralizuotas – jas valdo šakinės ministerijos, o jų ir Vyriausybė požiūris dažnai nesutampa. Trečia, įmonės apkrautos nekomerciniais įsipareigojimais ir kartais tikrai nesupranta, ar jos turi siekti pelno, ar ne. Ne paskutinės svarbos ir tas faktas, kad įmonių vadovams nėra motyvacijos siekti rezultato, nes privačiame sektoriuje panašių pagal dydį įmonių vadovų atlyginimai gerokai didesni. Jei norime tinkamai motyvuoti valstybės valdomų įmonių vadovus, reikia taikyti ir tokius pačius motyvacinius paketus.
Tačiau dabar sprendžiame šiandienos problemą – reikia kaip įmanoma daugiau lėšų įnešti į valstybės biudžetą. Žinoma, jei įmonė įgyvendina svarbius projektus, į tai reikia atsižvelgti.

Šiandien valstybė valdo 157 įmones. Pagrindinės jų dirba strateginiuose valstybės sektoriuose. Bet yra daug ir ne valstybinės svarbos įmonių, kurias galima būtų privatizuoti, nors “Veido” pašnekovai minėjo, kad privačius investuotojus domintų toli gražu ne visos. Tačiau svarbiausia, kad visos valstybinės įmonės būtų valdomos efektyviai ir neužmirštų, kieno turtas joms patikėtas ir kas yra dažnai vienintelis jų akcininkas.

Savaitraštis „Veidas“ šiemet pirmą kartą ėmėsi naujo projekto ir išrinko vertingiausias įmones, daugiausiai prisidedančias prie gyventojų ir visos mūsų valstybės gerovės.

Verslas – šalies maitintojas, tačiau kai kurios įmonės savo indėliu į visuomenės ir valstybės gyvenimą prilygsta bičių motinėlei, be kurios neišgyventų visas avilys. Jos svarbios dėl daugelio priežasčių – ne tik turi daug darbuotojų, bet ir moka daugiausiai mokesčių, daugiausiai eksportuoja, darbuotojams moka didžiausius atlyginimus, investuoja į naująsias technologijas ar labiausiai dalijasi savo uždirbtais pinigais su visuomene.
„Veidas“ pirmą kartą išrinko ne brangiausiai įkainotas, ne didžiausias, bet vertingiausias Lietuvos bendroves – be šių 17 įmonių (trys dalijasi 15-ą vietą) mūsų šalies pažanga tikriausiai nebūtų tokia ryški.
„Be šio sąrašo lyderių neturėtume verslo milžinų vidaus rinkoje, o kartu smarkiai nukentėtų eksportas. Kai kurios įmonės labai reikšmingos jų atstovaujamam sektoriui, todėl žalą patirtų visa vertikali tos šakos grandinė – tiek tiekėjai, tiek produkcijos pirkėjai, tiek darbuotojai. O dalis įmonių, tokių kaip „Lietuvos geležinkeliai“, „Orlen Lietuva“, yra tiesiog strategiškai svarbios Lietuvai ir be jų šalies verslo žemėlapis būtų visiškai kitoks“, – visapusišką šių įmonių svarbą pabrėžia specializuotos investicinės bankininkystės įmonės „Finasta Corporate Finance“ kapitalo finansavimo departamento direktorius Darius Saikevičius.

Politikai rinko „Achemą“, verslininkai – „Sicor Biotech“

Vertingiausių Lietuvos įmonių rinkimai susidėjo iš trijų etapų. Iš pradžių pagal kelis kriterijus atsirinkome didžiausias šalies įmones – 200 didžiausių darbdavių iš „Sodros“, 200 didžiausių mokesčių mokėtojų (atmetus akcizo mokestį) iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, 200 bendrovių, užregistravusių daugiausiai laisvų neterminuotų darbo vietų 2009–2011 m., iš Lietuvos darbo biržos, 100 didžiausių eksportuotojų iš „Verslo žinių“ sudaryto sąrašo ir 60 didžiausių oro teršėjų iš Aplinkos apsaugos agentūros. Taip pat atsižvelgėme į „nuodėmės industriją“ – mūsų nuomone, naudingiausiomis visuomenei įmonėmis negalima laikyti alkoholio, cigarečių gamintojų ar platintojų, taip pat azartinių žaidimų organizatorių, todėl šios įmonės iš rinkimų buvo pašalintos.
Iš gautų sąrašų atrinkome 125 įmones, kurios pagal minėtus kriterijus surinko daugiausiai balų. Beje, į šį sąrašą nepateko bankai – tik keletas jų buvo patekę į didžiausių mokesčių mokėtojų sąrašus, tačiau vieno šio rodiklio neužteko atsidurti tarp 125 vertingiausių įmonių.
Per antrąjį etapą visoms 125 įmonėms išsiuntėme anketas, prašydami atsakyti į papildomus klausimus, tokius kaip atlyginimų vidurkis, investicijos į naująsias technologijas, dividendų politika, verslo ambasadorių veikla, parama, pritrauktos užsienio investicijos ir kt. Įmonių rizikos vertinimo bendrovės „Creditreform Lietuva“ direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa įvertino šias įmones pagal finansines jų perspektyvas, o „Finastos“ analitikai apskaičiavo papildomą kriterijų – kiek kiekviena šių įmonių kuria pridėtinės vertės, kitaip tariant, koks įmonės indėlis į BVP absoliučiąja verte.
„Šiuo rodikliu parodoma, kurios įmonės sukuria daugiausiai vertės darbuotojams ir kapitalo gavėjams. Mes skaičiavome pridėtinę vertę, iš pajamų atimdami visą gamybos ir pardavimo savikainą, išskyrus žmogiškųjų išteklių sąnaudas. Dėl to didžiausios darbovietės – „Maxima LT“, „Lietuvos geležinkeliai“ – ir tapo didžiausios pridėtinės vertės kūrėjomis Lietuvoje“, – komentuoja „Finastos“ kapitalo rinkų analitikas Tadas Povilauskas.
Gavę informaciją iš bendrovių, visas įmones vertinome jau pagal 13 kriterijų: penkis iš pirmojo etapo ir aštuonis iš antrojo.
Įdomu, kad pagal skirtingus kriterijus į priekį išsiverždavo skirtingos bendrovės. Daugiausiai darbuotojų įdarbinusi „Maxima LT“, tačiau daugiausiai uždirba užsienio kapitalo bendrovėse dirbantys žmonės – visas įmones pagal šį kriterijų pralenkė vaistų didmeninės prekybos bendrovė „Bayer“, kurioje vidutinis atlyginimas siekia 7943 Lt neatskaičius mokesčių. Daugiausiai labdaros ir paramos atseikėjo elektros tiekėja „Inter Rao Lietuva“ (7,5 mln. Lt) ir „Lietuvos geležinkeliai“ (5,5 mln. Lt), o daugiausiai į naująsias technologijas investavo „Teo LT“ (296 mln. Lt).
Trečiuoju etapu pagal kriterijus atrinktą 20-uką pateikėme jau visuomenės elito teismui. Rinkos tyrimų bendrovė „Prime consulting“ atliko 500 verslininkų, politikų, valdininkų, savo srities profesionalų apklausą, kuri ir surikiavo vertingiausių įmonių Lietuvai ir visuomenei sąrašą.
Apklausa pateikė staigmenų – respondentai „Sicor Biotech“ ir „Achemą“ iš sąrašo vidurio iškėlė į priekį. „Prime consulting“ vadovas Saulius Olencevičius pabrėžia, kad politikai dažniau balsavo už „Achemą“ ir „Lietuvos geležinkelius“, o verslininkai – už „Achemą“, „Kauno grūdus“ ir „Sicor Biotech“. Tuo tarpu valdininkai labiausiai išskyrė bendroves „Maxima LT“ ir „Sicor Biotech“. Kai kurių įmonių apklausos dalyviai iš viso nepaminėjo, todėl jos į sąrašą nepateko. Rezultatai taip pat lėmė, kad 15-ą vietą pasidalijo trys bendrovės.
Beje, pagal kriterijus nedaug nuo laimėtojų atsiliko bendrovės „City service“, „Agrorodeo“, „Schmitz Cargobull Baltic“, „Rokiškio sūris“, „Scandagra“, „Retal Europe“ ir „Agrokoncernas“.

Vyrauja lietuviškas kapitalas

Buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas kartą pasakė: „Geriausi protai yra ne vyriausybėje. O jei keli būtų ir ten, verslas vis tiek juos nusamdytų.“ Ši mintis apie geriausiųjų santalką versle Lietuvai ypač tinka, nes verslas per du dešimtmečius nusiyrė į priekį didžiuliais mostais. D.Saikevičius atkreipia dėmesį į iškalbingą faktą, kad tarp septyniolikos Lietuvai naudingiausių įmonių randame tik dvi susijusias su valstybiniu kapitalu („Lietuvos geležinkeliai“ ir „Lietuvos dujos“). Taigi akivaizdu, kad privatus verslas sugeba dirbti kur kas efektyviau.
Investicijų bendrovės „Mes Invest“ valdybos pirmininkas Algimantas Variakojis pasakoja kartą iš užsieniečio išgirdęs taiklų kontraargumentą, prieštaraujantį statistikai, kad lietuviai neverslūs: Lietuvoje veikia tūkstančiai įmonių, iš kurių didelė dalis yra jaunos ir sparčiai besivystančios („star-tup’ai“), o Vakaruose dirba trečios ar penktos kartos verslininkai. Lietuviai viską kūrė patys, neretai nuo nulio, mokydamiesi iš savo klaidų, o vakariečiai perėmė senelių ar prosenelių įkurtą ir išplėtotą verslą.
Net ir privatizuotoms įmonėms išlaikyti iki šių dienų ir modernizuoti taip, kad jos sugebėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, reikėjo didelės įžvalgos bei polinkio rizikuoti. Juk, kaip parodė „Ekrano“, „Vilniaus vingio“ ir daugelio kitų palūžusių gigantų pavyzdžiai, perimti didžiulę įmonę – dar ne viskas.
Į vertingiausių Lietuvos įmonių sąrašą patekusios prekybos žemės ūkio technika įmonės „Lytagra“ vadovas Adomas Balsys, kartu su kolegomis nepriklausomybės pradžioje privatizavęs šią įmonę, svarsto, kad dalis privatizuotų įmonių iki šios dienos neatsilaikė dėl to, kad vadovai užmiršo atsakomybę kolektyvui ir per greitai pradėjo kurti gerovę sau. „Aš buvau paskutinis Kaune, kuris nustojo važinėti „Volga“, ir visiškai to nesigėdijau – maniau, kad visas lėšas reikia nukreipti į įmonę, o sau užsidirbti suspėsime. Tik 2003 m. nusipirkau „Opel“ automobilį“, – nustebina A.Balsys.
Dėl to itin džiugu, kad iš 17 įmonių, patekusių į vertingiausių Lietuvos valstybei ir gyventojams įmonių sąrašą, net dešimt yra lietuviško kapitalo. „Tai reiškia, kad Lietuva turi potencialo ir gali sukurti bei užauginti verslą iki didelių mastelių“, – mano apskaitos ir finansų valdymo įmonės „M-Finance“ vadovas Eladijus Kirijanovas.
Dar vienas lietuviško kapitalo pranašumas – pinigai lieka Lietuvoje, nes akcininkai mūsų šalyje ir investuoja uždirbtą pelną, ir vartoja, o užsieniečiai akcininkai uždirbtus pinigus neretai išsiveža.
Kita vertus, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įžvelgia ir neigiamą pusę – vertingiausių Lietuvos įmonių sąrašas atskleidžia, kad, priešingai nei dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių, nesugebame pritraukti užsienio investuotojų, kurie per dvejus trejus metus tuščiame lauke sukurtų stambias gamyklas ir perteiktų čia savo patirtį. O iš vidinių išteklių tokioms įmonėms užsiauginti mums prireikė kone dviejų dešimtmečių.
„Tam tikra prasme Lietuvoje daugelyje sričių išradinėjamas dviratis, o kai išradimas jau tampa panašus į dviratį, tada gamintojas nuperkamas patyrusių tarptautinių kompanijų“, – priduria N.Mačiulis.

Maitina gamyba ir prekyba

Finansų analitikų asociacijos prezidentas Mindaugas Vaičiulis mano, kad simboliška pirmajame vertingiausių Lietuvos valstybei ir gyventojams įmonių sąrašo trejetuke matyti tris skirtingo profilio bendroves – „Achemą“, „Maximą LT“ ir „Sicor Biotech“. „Šios trys įmonės atstovauja trims stulpams, ant kurių stovi Lietuvos ekonomika, – tai pramonė, prekyba ir aukštosios technologijos. Mūsų ekonomika pakankami diversifikuota, palyginti, pavyzdžiui, su Latvija, ir tai padeda lengviau atlaikyti sunkius momentus, kaip įrodėme per krizę“, – lygina M.Vaičiulis.
Šios įmonės į vertingiausių bendrovių sąrašą nepateko atsitiktinai. A.Variakojis „Achemą“ gyrė už eksportą ir investicijas Lietuvoje, „Maximą“ – už modernų valdymą, gebėjimą atsilaikyti net prieš užsienio konkurentus ir lietuviškų produktų išvedimą į kaimynines šalis, o „Sicor Biotech“ – už tai, kad išsaugojo bendrovės branduolį Lietuvoje ir čia gamina didelės pridėtinės vertės produktus.
Į pirmas tris vietas patekę sektoriai atsikartoja visame sąraše: penki tradicinei pramonei atstovaujantys gamybininkai, šeši prekybininkai, dvi aukštųjų technologijų gamintojos, dvi telekomunikacijų bendrovės, du strateginiai paslaugų teikėjai. Tad realybė visai kitokia, negu piešia Lietuvos strategijos ir vizijų kūrėjai. Kad ir kiek svajotume apie aukštąsias technologijas bei paslaugų centrus, būtent gamybininkai ir prekybininkai šiandieną duoda daugiausiai naudos valstybei bei jos gyventojams.
„Šiame sąraše yra įmonių, dėl kurių galima būtų džiaugtis, nes jos augina ekonomiką parduodamos produkciją užsienyje, bet yra įmonių, dėl kurių verdame savo sultyse, – jos auga, bet iš mūsų pačių išteklių. Dėl šito reikėtų susimąstyti“, – akmenį į prekybininkų pusę meta E.Kirijanovas.
Kodėl šiame sąraše matome tiek daug prekybininkų? N.Mačiulis atsako, kad dėl didelės Lietuvos ekonomikos priklausomybės nuo vidaus vartojimo: apie 66 proc. Lietuvos BVP sudaro namų ūkių vartojimas, o, tarkim, Estijoje – 50 proc. Nenuostabu, kad valstybėje, kurios didelė ekonomikos dalis paremta vidaus vartojimu, išplėtotas platus prekybos tinklas.
Ekonomistai prekybininkus kritikuoja dėl mažų atlyginimų, dėl sukuriamo užsienio prekybos deficito. Be to, šios įmonės nekuria unikalaus produkto, tad nėra nepakeičiamos – vienai pasitraukus, jos rinkos dalį tuoj pat užimtų kita. Beje, nepaisant savo svarbos valstybėje, kritikos sulaukia ir dar keletas į sąrašą patekusių įmonių – infrastruktūrą iš sovietmečio paveldėjusios ir monopolinę padėtį užimančios bendrovės, tokios kaip „Lietuvos dujos“, „Orlen Lietuva“, „Lietuvos geležinkeliai“, kurioms dėl išskirtinės padėties lengviau uždirbti daug ir dalytis tuo uždarbiu su valstybe bei visuomene.
N.Mačiulio manymu, vertingiausių Lietuvos įmonių sąrašo struktūra atspindi vieną šalies ekonomikos evoliucijos stadijų, ir šis sąrašas laikui bėgant keisis. Stiprios ekonomikos valstybės, kaip Šveicarija ar Skandinavijos šalys, pradėjo nuo žemės ūkio ir primityviausių pramonės šakų, o tapdamos turtingesnės galėjo pereiti prie didesnės pridėtinės vertės prekių. „Per 15 metų pasistūmėjome prekybos ir telekomunikacijų sektoriuje, atsirado šiek tiek aukštųjų technologijų įmonių. Per ateinančius 15 metų aukštųjų technologijų įmonės turėtų užimti vis didesnę dalį, o tradicinių sektorių svoris – mažėti“, – prognozuoja N.Mačiulis.

Pažangos skleidėjos ir regionų gaivintojos

Nors sąraše atsidūrė įvairių sektorių bendrovės, vis dėlto daugumai jų būdinga ta kryptis, kuria žiūri visa Lietuva, – orientacija į užsienio rinkas ir naujas technologijas. Ne išimtis ir sąraše matomos su žemės ūkiu susijusios bendrovės „Kauno grūdai“, „Amilina“, „Lytagra“, „Linas Agro“.
Pasak A.Variakojo, moderni krakmolo gamintoja „Amilina“ nuo nulio išaugo iki tokio lygio, kad sugebėjo „įkąsti“ vieniems stambiausių pasaulio žaidėjų šiame segmente, – prancūzų kompanija „Roquette“ šiemet įsigijo dalį „Amilinos“ akcijų. O „Linas Agro“ vadovai jau seniai vadina savo verslą ne lietuvišku, bet tarptautiniu. „Mūsų verslas tarptautinis, nes veikiame tarptautinėse rinkose – vienoje šalyje perkame ar gaminame, kitoje parduodame“, – „Veidui“ tvirtino „Linas Agro“ valdybos pirmininkas Darius Zubas.
Įmonė eksportuoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Ukrainos, Rusijos, Kazachstano, o eksporto rinkų geografija nusidriekusi nuo kaimyninių rinkų, tokių kaip skandinavai, iki Saudo Arabijos ar Mozambiko.
Į sąrašą patekusios abi telekomunikacijų bendrovės prisideda prie šalies pažangos. A.Variakojis giria „Teo LT“ už tai, kad ši nenuėjo elementariu keliu, bet perėjo į naują kokybinį lygmenį – interneto tiekimą, „Gala“ televiziją, o „Omnitel“ išsiskiria kaip pionierių, kuris ne tik pirmas atvedė mobilųjį ryšį į Lietuvą, bet ir toliau išliko idėjų generatoriumi. „Mūsų sėkmę lemia ir įmonės genai, ir noras būti tais, kurie atneša pažangą į Lietuvą“, – „Veidui“ sakė „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis.
Šį norą įmonė patvirtina ne tik pirmoji pristatydama rinkos naujoves (pirmi Lietuvoje pradėjo diegti 4G mobilųjį ryšį), bet ir įvairiais socialiniais projektais. Prieš keletą savaičių „Omnitel“ surengė tarptautinį renginį – mobiliųjų programėlių kūrimo „App camp“ dirbtuves, kuriose dalyvavo 300 gabių žmonių. „Tokie renginiai – stimulas jauniems žmonėms realizuoti savo idėjas. Norime padėti jiems atsiskleisti, ir jei susikurs daugiau verslų, kurie galvos apie inovatyvius sprendimus, naudos turės ir Lietuva“, – tvirtina A.Zabulis, tikintis, kad renginyje užsimezgė naujų verslų užuomazgų.
Nors „Veido“ išrinktos vertingiausios įmonės svarbios visai šaliai, dalis jų tiesiog nepakeičiamos regionuose, kuriuose yra įsikūrusios. „Achema“ Jonavoje, „Orlen Lietuva“ Mažeikiuose, o „Intersurgical“ Pabradėje yra ne tik didžiausi darbdaviai ir mokesčių mokėtojai, bet ir rajono bendruomenių ramstis. Nors „Orlen Lietuva“ keikiama už didžiausias benzino kainas Baltijos šalyse ar taršą, ji yra įdarbinusi beveik du tūkstančius darbuotojų ir per porą metų skyrė 1,45 mln. Lt paramos, kuri pasiekė ir mažeikiškius.
Medicininių kvėpavimo sistemų gamintojas „Intersurgical“ rūpinasi visos Pabradės kultūros, sporto, švietimo bendruomenėmis. O tai, kad mirus „Achemos“ grupės prezidentui Bronislovui Lubiui gedėjo visa Jonava, visai nestebina – per dvejus pastaruosius metus „Achema“ skyrė 1,8 mln. Lt paramos ir rėmė kone visus Jonavos sporto klubus ir būrelius, sergančiųjų ar kultūros draugijas.
Parama, pažangos skleidimas yra itin svarbu, tačiau didžiausios pagarbos verslas nusipelno dėl to, kad yra vienintelis valstybės pajamų šaltinis, – be verslo suneštų pinigų negalėtų dirbti medikai, mokytojai, policininkai, nebūtų ir valstybės tarnautojų. N.Mačiulis įsitikinęs, kad įmonės vadovai ir darbuotojai yra tie žmonės, nuo kurių prasideda vertės kūrimas, ir tai leidžia valstybei augti, progresuoti bei evoliucionuoti.
Tad valstybė savo ruožtu taip pat turėtų stengtis tą verslą skatinti. „Mačiau nemažai pavyzdžių, kai kitose valstybėse, tokiose kaip Danija, vyriausybės didžiuojasi savo bendrovėmis, aktyviai jas stumia ir rekomenduoja, kad jos galėtų ateiti į vieną ar kitą šalį. O jei vienas ar kitas verslininkas suspindės ir papasakos savo sėkmės istoriją, atsiras šimtai norinčiųjų jais sekti“, – galimybių, kaip įsukti dar didesnį verslo ratą, mato „Omnitel“ prezidentas.

Kaip mes skaičiavome
I.  Vertingiausios Lietuvos įmonės rinkimus sudarė trys etapai
1. Iš 800 didžiųjų įmonių sąrašo atrinkta 100 geriausių įmonių, įvertinus 6 kriterijus: didžiausi darbdaviai (šaltinis – “Sodra”), didžiausi mokesčių, išskyrus akcizą, mokėtojai (šaltinis – Valstybinė mokesčių inspekcija), didžiausi eksportuotojai (šaltinis – “Verslo žinios”), didžiausi teršėjai (šaltinis – Aplinkos apsaugos agentūra), daugiausiai laisvų darbo vietų įregistravusios įmonės 2009–2011 m. (Lietuvos darbo birža), nuodėmės industrija (išbrauktos bendrovės, gaminančios alkoholį, tabaką, užsiimančios azartinių lošimų organizavimu).
2. Iš 100 įmonių, įvertinus 13 kriterijų, atrinkta 20 Lietuvai naudingiausių įmonių. Maksimaliai buvo galima surinkti 100 balų. Po 10 balų buvo galima gauti už šiuos kriterijus: eksportas; sumokėti mokesčiai (išskyrus akcizą); darbuotojų skaičius; atlyginimų vidurkis; parama; pritrauktos užsienio investicijos; nauji etatai 2011 m. Po 5 balus suteikta už tokius kriterijus: tarša; įregistruotos laisvos darbo vietos 2009–2011 m.; investicijos į naująsias technologijas; vadovų ir akcininkų, kaip verslo ambasadorių, veikla; dividendų politika; įmonės sukuriama pridėtinė vertė.
3. “Veido” reitinge atrinktų įmonių 20-uką vertino visuomenės elitas – 500 verslininkų, politikų, valdininkų, intelektualų, savo sričių profesionalų. Pagal šią apklausą ir sudarytas galutinis Lietuvai vertingiausių įmonių sąrašas.

II.  Apie kriterijus
Įmonei nepateikus duomenų pagal kurį nors kriterijų, rašėme 0 balų ir tik prie atlyginimo vidurkio rašėme minimalų atlyginimą šalyje – 800 Lt.
Skaičiuodami reitingą vertinome 2010 m. eksportą.
Pateikiamia informacija apie sumokėtus mokesčius, įtraukiant įmokas “Sodrai”, gyventojų pajamų mokestį, bet išskaičiavus akcizo mokestį.
Jei įmonė nepateko į Lietuvos darbo biržos sudarytą 200-uką įmonių, užregistravusių daugiausiai laisvų darbo vietų 2009–2011 m., už šį kriterijų gavo 0 balų.
Į išleidžiamų ir perduodamų teršalų registro sudarytą 60 didžiausių oro teršėjų sąrašą nepatekusios įmonės gavo 5 balus ir reitinge nurodytos kaip mažai teršiančios. Pirmoje teršėjų sąrašo vietoje atsidūrusi įmonė neteko 5 balų, antroje – 4,5 balo.
Verslo ambasadorių veiklą vertinome balais: daugiausiai balų gavo Lietuvai užsienyje atstovaujantys, į verslo misijas vykstantys, tarptautinėse konferencijose ir visuomeninėje veikloje dalyvaujantys įmonių vadovai ir akcininkai.
Dividendų politiką vertinome taip: 5 balus (maksimalų vertinimą) gavo įmonės,  dividendus reinvestuojančios; 4–4,5 balo – dalį  pelno išmokančios dividendais arba stiprinančios kapitalą, o likusius pinigus reinvestuojančios; 3–3,5 balo – išmokančios dividendus akcininkams; 2 balus – jei pelnas naudojamas kaip apyvartinės lėšos; 0 – pelno nebuvo ir dividendai nemokėti.

Didžiausius atlyginimus mokančios bendrovės
Įmonė    Vidutinis atlyginimas (Lt), neatskaičius mokesčių
1. “Bayer”    7943
2. “Linas Agro”    6235
3. “Inter Rao Lietuva”    5022
4. “Retal Europe”    4951
5. “Gargždų mida”    4873
6. “Agrorodeo”    4743
7. “Schmitz Cargobull Baltic”    4738
8. “Sicor Biotech”    4700
9. “Scandagra”    4640
10. “Orlen Lietuva”    4598
11. “Lifosa”    4405
12. “Silberauto”    4184
13. “Dotnuvos projektai”    3900
14. “Mestilla”    4319
15. “Achema”    3600
16. “Teo LT”    3500
17. “Vailendas”    3500
18. “Amilina”    3478
19. “Lietuvos dujos”    3400
20. “City service” grupė     3037

Šaltinis: įmonių pateikti duomenys

Didžiausią pridėtinę vertę kuriančios bendrovės
Vieta    Įmonė
1. “Maxima LT”
2. “Lietuvos geležinkeliai”
3.  “Lesto”
4. “Orlen Lietuva”
5. “Teo LT”
6. “Lifosa”
7. “Lietuvos dujos”
8. “Palink”
9. “Omnitel”
10. “Norfos mažmena”
11. “Vičiūnų” įmonių grupė VICI
12. “Bitė Lietuva”
13. “Tele2″
14. “Achema”
15. “City service” grupė
16. “Pieno žvaigždės”
17. Lietuvos paštas
18. “Rokiškio sūris”
19. “Rimi Lietuva”
20. “Mars Lietuva”

Šaltinis: “Finastos” analitikų ekspertinis vertinimas

Vertingiausios Lietuvos įmonės

Įmonė    Eksportas (mln. Lt) 2010 m.; 2011 m. (trys ketvirčiai)     Darbuotojų skaičius     Sumokėta mokesčių, mln. Lt (be akcizo) 2010 m.    Užregistravo laisvų darbo vietų 2009–2011 m.    Tarša     Atlyginimų vidurkis (Lt)     Investicijos į naujas technologijas (mln. Lt)     Verslo ambasadorių veikla (balai)    Labdara/parama (mln. Lt)     Užsienio investicijos (mln. Lt)    Dividendų politika (balai)    Nauji etatai 2011 m.    Pridėtinė vertė (vieta 100-uke)

1.”Achema”    905,6; 1013    1426    29,9    0    didelė    3600    30,4    10    1,83    0    8    31    14
2.”Maxima LT”    0; 0    15 667    404,4    2526    maža    800*    0    3    3    0    0    650    1
3. “Sicor Biotech”    156,3; n.d.    150    n.d.    0    maža    4700    60,5    10    0,5    25,2    10    32    36
4. “Kauno grūdai”    185,6; 205,6    476    8,6    0    maža    2611    14,4    5    1,55    0    10    49    41
5. “Lietuvos geležinkeliai”    0; 0    10 561    n.d.    151    maža    2808    0    5    5,5    0    5    170    2
6. “Linas Agro”    195,3; 176,6    104    66,6    0    maža    6235    0    6    0,1    0    8    10    25
7. “Norfos mažmena”    0; 0    3268    48,2    971    maža    1863    13,5    1    0,15    0    10    0    10
8. “Teo LT”    0; 0    2066    94,9    0    maža    3500    296    9    3,5    0    6    0    5
9. “Orlen Lietuva”    12 227; 14 785    1926    667    0    didžiausia    4598    112    2    1,45    0    0    0    4
10. “Lytagra”, grupė    21,5; 40,8    726    65,6    0    maža    2289    38    4    0,26    0    10    67    51
11. “Omnitel”    0; 0    681    99,2    0    maža    viešai neskelbia    136,8    10    viešai neskelbia    0    0    18    9
12. “Silberauto”    0; 0    138    n.d.    0    maža    4184    0,68    6    0,1    0    10    4    93
13. “Amilina”    215; 222    306    4,7    0    maža    3478    25    8    0,05    120    10    30    44
14. “Norvelita”    268,8; 200,7    635    5,8    340    maža    1819    18    3    1,5    0    10    60    54
15. “Intersurgical”    170; 140,7    1398    14,98    236    maža    1735    25,5    8    0,14    0    10    186    42
15. “Bayer”    46,6; 32,7    43    2,9    0    maža    7943    0    2    0,78    0    4    0    nepateko
15. “Lietuvos dujos”    0; 0    624    379    0    maža    3400    viešai neskelbia    2    1,49    128    6    18    7

Šaltinis: įmonių pateikti duomenys, “Sodra”, Lietuvos darbo birža, Aplinkos apsaugos agentūra, “Finasta”
* “Maxima” vidutinio atlyginimo nepateikė, todėl reitinge skaičiuojamas kaip minimalus atlyginimas

Visuomenės elito apklausa
Lietuvos valstybei vertingiausios bendrovės    proc. balsavusiųjų
1. “Achema”    18,7
2. “Maxima”    17,6
3. “Sicor Biotech”    15,8
4. “Kauno grūdai”    10,5
5. “Lietuvos geležinkeliai”    9,1
6. “Linas Agro”    4,1
7. “Norfos mažmena”    3,7
8. “Teo LT”    2,8
9. “Orlen Lietuva”    2
10. “Lytagra” grupė    1,8
11. “Omnitel”    1,2
12. “Silberauto”    1
13. “Amilina”    0,6
14. “Norvelita”    0,4
15. “Bayer”    0,2
15. “Intersurgical”    0,2
15. “Lietuvos dujos”    0,2

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. lapkričio 16–22 d. atlikta Lietuvos elito apklausa (apklausta 100 politikų, 100 verslininkų, 100 valdininkų, 100 intelektualų bei inteligentų ir 100 savo sričių profesionalų (teisininkų, medikų, inžinierių ir kt.). Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Savaitraštis „Veidas“ šiemet pirmą kartą ėmėsi naujo projekto ir išrinko vertingiausias įmones, daugiausiai prisidedančias prie gyventojų ir visos mūsų valstybės gerovės.

Verslas – šalies maitintojas, tačiau kai kurios įmonės savo indėliu į visuomenės ir valstybės gyvenimą prilygsta bičių motinėlei, be kurios neišgyventų visas avilys. Jos svarbios dėl daugelio priežasčių – ne tik turi daug darbuotojų, bet ir moka daugiausiai mokesčių, daugiausiai eksportuoja, darbuotojams moka didžiausius atlyginimus, investuoja į naująsias technologijas ar labiausiai dalijasi savo uždirbtais pinigais su visuomene.
„Veidas“ pirmą kartą išrinko ne brangiausiai įkainotas, ne didžiausias, bet vertingiausias Lietuvos bendroves – be šių 17 įmonių (trys dalijasi 15-ą vietą) mūsų šalies pažanga tikriausiai nebūtų tokia ryški.
„Be šio sąrašo lyderių neturėtume verslo milžinų vidaus rinkoje, o kartu smarkiai nukentėtų eksportas. Kai kurios įmonės labai reikšmingos jų atstovaujamam sektoriui, todėl žalą patirtų visa vertikali tos šakos grandinė – tiek tiekėjai, tiek produkcijos pirkėjai, tiek darbuotojai. O dalis įmonių, tokių kaip „Lietuvos geležinkeliai“, „Orlen Lietuva“, yra tiesiog strategiškai svarbios Lietuvai ir be jų šalies verslo žemėlapis būtų visiškai kitoks“, – visapusišką šių įmonių svarbą pabrėžia specializuotos investicinės bankininkystės įmonės „Finasta Corporate Finance“ kapitalo finansavimo departamento direktorius Darius Saikevičius.

Politikai rinko „Achemą“, verslininkai – „Sicor Biotech“

Vertingiausių Lietuvos įmonių rinkimai susidėjo iš trijų etapų. Iš pradžių pagal kelis kriterijus atsirinkome didžiausias šalies įmones – 200 didžiausių darbdavių iš „Sodros“, 200 didžiausių mokesčių mokėtojų (atmetus akcizo mokestį) iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, 200 bendrovių, užregistravusių daugiausiai laisvų neterminuotų darbo vietų 2009–2011 m., iš Lietuvos darbo biržos, 100 didžiausių eksportuotojų iš „Verslo žinių“ sudaryto sąrašo ir 60 didžiausių oro teršėjų iš Aplinkos apsaugos agentūros. Taip pat atsižvelgėme į „nuodėmės industriją“ – mūsų nuomone, naudingiausiomis visuomenei įmonėmis negalima laikyti alkoholio, cigarečių gamintojų ar platintojų, taip pat azartinių žaidimų organizatorių, todėl šios įmonės iš rinkimų buvo pašalintos.
Iš gautų sąrašų atrinkome 125 įmones, kurios pagal minėtus kriterijus surinko daugiausiai balų. Beje, į šį sąrašą nepateko bankai – tik keletas jų buvo patekę į didžiausių mokesčių mokėtojų sąrašus, tačiau vieno šio rodiklio neužteko atsidurti tarp 125 vertingiausių įmonių.
Per antrąjį etapą visoms 125 įmonėms išsiuntėme anketas, prašydami atsakyti į papildomus klausimus, tokius kaip atlyginimų vidurkis, investicijos į naująsias technologijas, dividendų politika, verslo ambasadorių veikla, parama, pritrauktos užsienio investicijos ir kt. Įmonių rizikos vertinimo bendrovės „Creditreform Lietuva“ direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa įvertino šias įmones pagal finansines jų perspektyvas, o „Finastos“ analitikai apskaičiavo papildomą kriterijų – kiek kiekviena šių įmonių kuria pridėtinės vertės, kitaip tariant, koks įmonės indėlis į BVP absoliučiąja verte.
„Šiuo rodikliu parodoma, kurios įmonės sukuria daugiausiai vertės darbuotojams ir kapitalo gavėjams. Mes skaičiavome pridėtinę vertę, iš pajamų atimdami visą gamybos ir pardavimo savikainą, išskyrus žmogiškųjų išteklių sąnaudas. Dėl to didžiausios darbovietės – „Maxima LT“, „Lietuvos geležinkeliai“ – ir tapo didžiausios pridėtinės vertės kūrėjomis Lietuvoje“, – komentuoja „Finastos“ kapitalo rinkų analitikas Tadas Povilauskas.
Gavę informaciją iš bendrovių, visas įmones vertinome jau pagal 13 kriterijų: penkis iš pirmojo etapo ir aštuonis iš antrojo.
Įdomu, kad pagal skirtingus kriterijus į priekį išsiverždavo skirtingos bendrovės. Daugiausiai darbuotojų įdarbinusi „Maxima LT“, tačiau daugiausiai uždirba užsienio kapitalo bendrovėse dirbantys žmonės – visas įmones pagal šį kriterijų pralenkė vaistų didmeninės prekybos bendrovė „Bayer“, kurioje vidutinis atlyginimas siekia 7943 Lt neatskaičius mokesčių. Daugiausiai labdaros ir paramos atseikėjo elektros tiekėja „Inter Rao Lietuva“ (7,5 mln. Lt) ir „Lietuvos geležinkeliai“ (5,5 mln. Lt), o daugiausiai į naująsias technologijas investavo „Teo LT“ (296 mln. Lt).
Trečiuoju etapu pagal kriterijus atrinktą 20-uką pateikėme jau visuomenės elito teismui. Rinkos tyrimų bendrovė „Prime consulting“ atliko 500 verslininkų, politikų, valdininkų, savo srities profesionalų apklausą, kuri ir surikiavo vertingiausių įmonių Lietuvai ir visuomenei sąrašą.
Apklausa pateikė staigmenų – respondentai „Sicor Biotech“ ir „Achemą“ iš sąrašo vidurio iškėlė į priekį. „Prime consulting“ vadovas Saulius Olencevičius pabrėžia, kad politikai dažniau balsavo už „Achemą“ ir „Lietuvos geležinkelius“, o verslininkai – už „Achemą“, „Kauno grūdus“ ir „Sicor Biotech“. Tuo tarpu valdininkai labiausiai išskyrė bendroves „Maxima LT“ ir „Sicor Biotech“. Kai kurių įmonių apklausos dalyviai iš viso nepaminėjo, todėl jos į sąrašą nepateko. Rezultatai taip pat lėmė, kad 15-ą vietą pasidalijo trys bendrovės.
Beje, pagal kriterijus nedaug nuo laimėtojų atsiliko bendrovės „City service“, „Agrorodeo“, „Schmitz Cargobull Baltic“, „Rokiškio sūris“, „Scandagra“, „Retal Europe“ ir „Agrokoncernas“.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-49) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Bankrotai, kurių dažniausia priežastis buvo įskola bankams, darosi vis retesni – dabar Lietuvoje jau kurį laiką stebimas bankrotas įmonių, kurios nebeturi didesnių įsipareigojimų bankams, tačiau ekonomikos sunkmečio sąlygomis išsilaikyti nesugebėjo. Šią tendenciją įžvelgia Nacionalinės bankroto administratorių asociacijos valdybos pirmininkė Renata Kaladytė.
Jos teigimu, šiuo metu dažniausiai bankrutuoja statybos ir prekybos įmonės. „Statybos įmonės vis dar bankrutuoja dėl bankų vykdomos kreditavimo politikos pasikeitimo, o prekybos įmonės bankrutuoja dėl negebėjimo tinkamai konkuruoti su prekybos centrų vykdoma sutartine politika“, – sako ekspertė.
Tiesa, bankrotų skaičius gerokai sumažėjo. Šiemet per pirmą pusmetį bankroto procedūros pradėtos 672 įmonėms – pernai per tą patį laikotarpį bankrutavo 792 įmonės, o 2009 m. – 984 bendrovės.
Pasak R.Kaladytės, administratoriai iš praktikos žino, kad naujus verslus dažniausiai „nužudo“ nesugebėjimas sumokėti mokesčių (ypač “Sodrai”). Pradinis 10 tūkst. Lt įstatinis kapitalas dažnai būna per mažas, kad įmonė per pirmus metus sugebėtų įvesti prekę ar paslaugą į rinką ir kartu sumokėti visus mokesčius.

BFL

Internetu šiomis dienomis skrieja laiškai su rėksminga antrašte: „Prispauskime Maximą“. Šio laiško autorius, prisistatantis pirkėju, agituoja prisidėti prie inicijuojamos akcijos ir bent savaitę nebepirkti „Maximos“ prekybos tinkle. Taip esą siekiama priversti juos sumažinti kainas. „Kiek savaičių truks akcija, priklausys nuo dalyvių skaičiaus. Jeigu pritariate, persiųskite šį laišką draugams, tuomet prie mūsų akcijos prisijungs vis daugiau žmonių ir mes priversime „Maximos“ oligarchus sumažinti savo apetitą pirkėjų pinigams“, – rašoma laiške.
Tokių raginimų, kaip žinome, pasigirsta nebe pirmą kartą. Kai prieš trejus metus „Vilniaus prekyba“ ėmėsi kurti nacionalinį investuotoją „Leo LT“, kai kurie vilniečiai ant savo automobilių klijavo lipdukus su užrašu „Maximoje” neperku, būk pilietis (-ė) ir tu.“
„Iki šiol turiu šių lipdukų“, – sako naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius Artūras Račas, neslepiantis, kad tai jis savo lėšomis užsakė ir pagamino garsiuosius lipdukus. Pats A.Račas sako nebeperkantis „Maximoje“ nuo 2003-iųjų pavasario: „Vilniaus prekyba“ jis nusivylė dar tuomet, kai ši gyventojus dalyvauti referendume dėl narystės ES skatino dalydama produktus ir gėrimus po vieną centą.

Neteko tik pavienių pirkėjų

„Leo LT“ skandalas pakenkė „Vilniaus prekybos“ įvaizdžiui – tai atskleidė visuomenės apklausos, per kurias klausta gyventojų nuomonės apie įmonių reputaciją. Tačiau šio skandalo įtaka „Maximos“ apyvartai buvo trumpalaikė, prekybos tinklas neteko tik pavienių pirkėjų. O šiandien, triukšmui dėl „Leo LT“ nuslopus, „Maxima“ jau visiškai atsitiesė ir netgi iškopė į geriausios reputacijos įmonių sąrašo viršūnę. Žinoma, prie to prisidėjo ir gausios įmonės investicijos į savo įvaizdį.
„Įtaka buvo juntama skandalo metu. Dabar, kai akcininkai pasitraukė iš viešos komunikacijos ir liko šešėlyje, šis skandalas pamirštamas, o sprendimui, kurį prekybos tinklą rinktis, didžiausią įtaką daro kiti motyvai, – paklaustas, kaip skandalas paveikė „Vilniaus prekybos“ reputaciją, sakė viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius. – Nors bendrąja prasme šiai organizacijai “atsiplauti” tą viešą dėmę būtų įmanoma tik pakeitus savininkus.“
„Leo LT“ skandalas lietuviams neatrodė pakankamai rimta priežastis staiga liautis pirkti didžiausiame šalies prekybos tinkle. Juk tai reikštų daug nepatogumų, juolab kad šis prekybos tinklas – vienas pigesnių. O lietuviams maža kaina ir patogumas – visų svarbiausia. „Lietuviai dar nenori mokėti brangiau, kad pademonstruotų savo vertybes. Kai reikia rinktis – vertybė ar kaina, dauguma gyventojų renkasi kainą, ypač tai paskatino ekoniminė krizė. Apskritai žmonės dar nelabai suvokia, kad jų sprendimas pirkti ar nepirkti gali ką nors pakeisti“, – mano A.Račas.
Kitaip tariant, pasak L.Ulevičiaus, mūsų visuomenė dar ne neįvertina savo vartojimo galios. Taigi nauja akcija, raginanti boikotuoti „Maximą“, regis, didesnio atgarsio nesulauks.
Beje, tai galima pasakyti ne tik apie „Maximą“. Ar iš bankų ėmė sprukti klientai, kai kilo ažiotažas dėl atskleistų Baltarusijos žmogaus teisių aktyvisto A.Beliackio sąskaitų duomenų? Ne. Tiesa, „DnB NORD“ bankui ši istorija akivaizdžiai nemaloni. Bankas atsiriboja nuo bet kokių komentarų šia tema.
Ar vairuotojai liovėsi pirkti kurą „Lukoil“ degalinėse, kai pats Andrius Kubilius, tuomet dar tik būsimas premjeras, ragino boikotuoti šį degalinių tinklą, kilus skandalui dėl naftos gavybos D6 telkinyje šalia Kuršių nerijos? Anaiptol.
Iš tiesų lietuviai dar nelinkę atsisakyti prekių ar paslaugų, jei kalbama apie vertybinę žalą reputacijai. O ypač jei sušlubavusi įmonės reputacija jų nepaliečia tiesiogiai. Bet jei atsitinka priešingai, verslininkai gali patirti didžiulių nuostolių.

Po skandalo – šimtatūkstantiniai nuostoliai

Vienas naujausių pavyzdžių – „Vichy“ vandens parkas Vilniuje, po kasmetinių atnaujinimo darbų vėl atidarytas lankytojams spalio 1-ąją. Po kilusio skandalo dėl legionelių jo lankytojų greičiausiai smarkiai sumažės. „Rugsėjo pradžioje, neatsakingiems biurokratams pradėjus taikyti pavėluotas sankcijas ir tyrimus, klientų sumažėjo, gavome daug mažiau pajamų: materialiniai parko nuostoliai vien šiuo trumpuoju laikotarpiu sudaro iki 200 tūkst. Lt, – skaičiuoja „Vichy“ vandens parko generalinė direktorė Ieva Mazeliauskaitė. – Padaryta didžiulė žala – pradedant sužlugdyta parko reputacija, baigiant sugriautu mūsų klientų pasitikėjimu.“
Pasak rinkodaros konsultanto Audriaus Savicko, šis atvejis – skaudus smūgis tiek pačiam vandens parkui, tiek prekės ženklui “Vichy”, su kuriuo jis susijęs. Kodėl? Nes potencialiems klientams ilgam liks nesaugumo parke pojūtis. „Žmones lengva išgąsdinti pavojais, kurie nėra matomi, o bakterijos yra vienas tokių pavojų. Kontroliuojančiosios valstybės institucijos taip pat turėtų suprasti, kokią žalą gali padaryti įmonėms, viešai paskelbdamos informaciją“, – teigia A.Savickas.
Jis prisimena ir daugiau atvejų, kai dėl suterštos reputacijos buvo kilę grėsmių verslui. Tarkim, gandai apie SEB banko nepatikimumą 2003-iaisiais, kai gyventojai atsiėmė kelias dešimtis milijonų litų indėlių. “Vartojimo prekių kategorijoje taip pat buvo bandymų drausminti gamintojus – kviesta boikotuoti “Kalnapilio” alų už tai, kad reklamai panaudotas rūpintojėlis prie didžėjaus pulto, galime prisiminti ir “Tele2″ sufabrikuotą naujieną apie Latvijoje nukritusį meteoritą arba “Omnitel” įvestą naują mokėjimo planą, papiktinusį didelę dalį klientų”, – primena A.Savickas.
L.Ulevičius papildo, kad kartais skandalai gali turėti ir teigiamą poveikį. Kaip pavyzdį jis priminė muzikos atlikėjo Egidijaus Dragūno išsišokimus, dažniausiai ne sumažinančius gerbėjų, o atvirkščiai – primenančius apie jo naujausius darbus. Teigiamo rezultato, pasak L.Ulevičiaus, gali sulaukti ir „Vichy“ vandens parkas. „Nemažai daliai žmonių tiesiog garsiai priminta apie parko egzistavimą. Tai nėra toks paprastas uždavinys šiais perpildytos informacijos laikais“, – tvirtina viešųjų ryšių specialistas.
Jei prisiminsime „Omnitel“ istoriją, jos patirti nuostoliai dėl pakeistų mokėjimo planų buvo akivaizdūs: viena vertus, stipriai nukentėjo įmonės įvaizdis, antra vertus, 2009 m. ji neteko beveik 50 tūkst. abonentų – daugiausiai iš visų mobiliojo ryšio operatorių.
Kaip sako “Omnitel” vadovas Antanas Zabulis, neturėdama geros reputacijos, įmonė negali tikėtis ir ilgalaikės sėkmės. Tiesa, pasak jo, joks verslas neapsaugotas nuo klaidų, tik vieni tuomet lyg stručiai slepa galvą smėlyje, nes laikui bėgant daugelis dalykų išsitrina iš atminties, o kiti bando klaidas taisyti. Tinkamas atsiprašymas, pašnekovo įsitikinimu, gali net sustiprinti įmonės reputacinę vertę. Šį kelią nusprendė rinktis ir “Omnitel”, pripažindama savo klaidą ir šiandien, pasak A.Zabulio, jau susigrąžinusi nemažą dalį abonentų.
Taigi gera reputacija Lietuvos verslui yra labai svarbi, nors dar ir neįgijusi tokios vertės, kaip Vakaruose.

Dvi nuomonės: kokią vertę versle turi reputacija?
A.Savicko, rinkodaros konsultanto, komentaras
Nesuvaldyta įmonės reputacija gali tapti net pasitraukimo iš verslo priežastimi. Vienas naujesnių pavyzdžių – įmonės BP nesėkmė įvykus avarijai Meksikos įlankoje esančioje naftos platformoje. Tuomet buvo svarstoma, ar įmonė apskritai galės tęsti veiklą tuo pačiu pavadinimu. BP reputacijos gelbėjimas buvo vienas pirmųjų naujojo vadovo Bobo Dudley uždavinių. Taip pat gerai žinoma ir įmonės “Coca-Cola” reputacijos krizė 1985 m., kai buvo bandoma įprastą gėrimą pakeisti geresniu – “New Coke”. Tai buvo pirmas kartas, kai vartotojai privertė įmonę elgtis taip, kaip norisi jiems, o ne įmonei.
Lietuvoje reputacijos krizės padaro mažiau žalos, nei padarytų brandžiose rinkose. Kol kas mūsų vartotojai nemano, kad jie gali daryti reikšmingą įtaką įmonės elgesiui. Manau, kad populiarėjant bendravimui socialiniuose tinkluose ši vartotojų galia didės.

J.Blinstrubo, „BVRG Burson-Marsteller” direktoriaus, komentaras
Mano nuomone, reputacija stipriai prisideda vertinant realią bendrovių rinkos vertę. Reputaciją sudaro daug dalykų – valdymas, lyderystė, prekės ženklų vertė, produktų ir paslaugų teigiamas vertinimas, klientų akimis. Mūsų atliktas tyrimas rodo, kad daugelio sričių – prekybos, telekomunikacijų, finansų, maisto pramonės įmonės rūpinasi savo įvaizdžiu ir reputacija. Tačiau tai ilgalaikės veiklos rezultatas. Kodėl „Maxima“ pirmauja geriausios reputacijos įmonių sąraše? Prekybos centrais labiau nei valdininkais pasitikime ne tik mes, lietuviai. 14-oje Europos valstybių „Burson Marsteller“ atliktas tyrimas apie pasitikėjimą „Trust & Purpose” parodė, kad europiečiai labiausiai pasitiki IT ir kompiuterijos bendrovėmis (71 proc.), prekybos centrais (64 proc.), maisto (63 proc.) ir gėrimų (57 proc.) bei automobilių pramonės atstovais (55 proc.).

Geriausios reputacijos Lietuvos įmonės (proc.)
2010 m.

1. “Teo LT“    7,1
2. “Švyturys-Utenos alus“    5,8
3. “Tele2“    5
4. “Omnitel“    4,2
5. “Bitė Lietuva“    4
6. SEB bankas    3,5
Kitos paminėtos įmonės    58,1
Nežino / neatsakė    28,8

2011 m.
1. “Maxima LT“    6
2. “Švyturys-Utenos alus“    5,4
3. “Tele2“    4,5
4–5. “Bitė Lietuva“    4
4–5. “Iki“    4
6.“Teo LT“    3,5
Kitos paminėtos įmonės    61,6
Nežino / neatsakė    17,7

Šaltinis: „BVRG Burson-Marsteller“, „Spinter tyrimų“ apklausa (2010–2011 m. apklausti 1005 respondentai)

1. „Apple“
2. „Google“
3. „Berkshire Hathaway“
4. „Southwest Airlines“
5. „Procter&Gamble“
6. „Coca-Cola“
7. „Amazon.com“
8. „FedEx“
9. „Microsoft“
10. „McDonald’s“
Šaltinis: „Fortune“ 2011 m. geriausios reputacijos bendrovių reitingas