BFL / T.Lukšio nuotr.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos užsakymu atliktas tyrimas piešia pesimistinį Lietuvos ateities paveikslą. Pateikiame 8 pagrindinius tyrimo atradimus, kurie, deja, visai nedžiugina:

1. Tauta nyksta:

Pagal šio tyrimo metu atliktas demografines prognozes Lietuvoje 2030 m. turėtų gyventi 2,5 mln. žmonių.

2015 m. pradžioje Lietuvoje buvo 2 mln. 921 tūkst. gyventojų. Nuo 2011 iki 2015 m. pradžios gyventojų sumažėjo visose apskrityse, labiausiai mažėjimą šiuo laikotarpiu pajuto Šiaulių (7,9 proc.) ir Panevėžio (7,4 proc.) apskritys. Daugiau nei pusė savivaldybių per pastaruosius 14 metų neteko apie penktadalio gyventojų. Šiuo laikotarpiu augo tik Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono, Kauno rajono, Klaipėdos rajono bei Neringos savivaldybės. Pagal šio tyrimo metu atliktas demografines prognozes Lietuvoje 2030 m. turėtų gyventi 2,5 mln. žmonių. 2015 – 2030 m. Klaipėda turėtų trauktis apie 5 proc.,  Kaune, Panevėžyje bei Šiauliuose – (13 – 16 proc.). Išimtis – Vilniaus miestas, kur numatomas 9 proc. gyventojų skaičiaus padidėjimas.

2. Emigracijos banga atslūgo:

Pastaraisiais metais pastebimi tarptautinės emigracijos srautų mažėjimai – 2010 m. tūkstančiui gyventojų teko 26,9 emigranto, 2013-2014 m. šis rodiklis gerokai sumažėjo – iki 12,5 emigranto tūkstančiui gyventojų. 2010-2014 m. laikotarpiu į Lietuvą reemigravusių žmonių skaičius išaugo beveik 5 kartus (nuo 5,2 iki 24,3 tūkst.), dauguma jų renkasi gyventi trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tačiau tiek nepakanka, kad būtų kompensuojami natūralūs nuostoliai.

3. Dirbti lieka tik senukai:

2015–2030 m. laikotarpiu Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų turėtų sumažėti apytikriai ketvirtadaliu (26 proc.), o pensinio – išaugti kiek daugiau nei penktadaliu (22,5 proc.).

Žygimantas Mauricas

Analizuojant darbingo (15-64 metų) amžiaus gyventojus penkerių metų intervalais matyti, kad daugiausia darbo jėgos šiandien turime 50-54 metų amžiaus, po dešimtmečio gausiausia grupė bus 60-64 metų amžiaus. Tendencijoms nesikeičiant, būtina gerinti švietimo kokybę, auginti paskatas vyresnius žmones įtraukti į darbo rinką ir skatinti verslumą. Dėl sumažėjusio kvalifikuotų darbuotojų skaičiaus kai kuriuose regionuose sunku užtikrinti gerai apmokamas darbo vietas, situacija dar sudėtingesnė kaimo vietovėse. Tyrimo projekcijomis, jeigu tokios pačios tendencijos išliks, 2025 m. gausiausia darbingo amžiaus žmonių grupė bus 60-64 metų. Arba 50-64 metų amžiaus darbo jėgos grupė bus trečdaliu gausesnė nei 20–34 mečiai. 2015–2030 m. laikotarpiu Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų turėtų sumažėti apytikriai ketvirtadaliu (26 proc.), o pensinio – išaugti kiek daugiau nei penktadaliu (22,5 proc.).

4. Labiausiai nukentėjo:

Akmenės r. savivaldybė 2014 m. praradusi 51,9 žmogaus tūkstančiui gyventojų, Tauragės rajone šis rodiklis siekia 37,6. Vertinant vidinės migracijos rodiklius matyti, kad Akmenės (34,6) ir Ignalinos (29,4) rajonai nuo jos nukentėjo smarkiausiai. Mažiausiai vidinė migracija iš Vilniaus – į kitus regionus 2014 m. išvyko gyventi tik 11,4 žmogaus tūkstančiui gyventojų, bet sostinė sulaukia kur kas daugiau atvykstančių gyventi.

5. Vilnius išsiskiria ir tarp Baltijos šalių sostinių:

Vilnius šiuo metu yra jauniausias ir sparčiausiai augantis miestas, kuris jau po 10-15 metų pagal gyventojų skaičių gali aplenkti Rygą.

„Baltijos šalių kontekste, Vilnius šiuo metu yra jauniausias ir sparčiausiai augantis miestas, kuris jau po 10-15 metų pagal gyventojų skaičių gali aplenkti Rygą. Jau dabar Vilniuje gyvena daugiau 15-24 metų amžiaus jaunimo nei 100 tūkstančių gyventojų daugiau turinčioje Rygoje. Skandinavijos šalių kontekste Vilnius taip pat atrodo ne prasčiau nei migrantus pritraukiančios Skandinavijos šalių sostinės“, – sakė „Nordea“ banko vyr. analitikas Žygimantas Mauricas.

6. Pašalpų gavėjų sumažėjo:

Per palyginti trumpą 2012–2014 m. laikotarpį įvyko žymūs teigiami poslinkiai šalies gyventojų ekonominėje struktūroje. Socialinių pašalpų gavėjų dalis bendrame gyventojų skaičiuje sumažėjo nuo 7,4 iki 4,8 proc., bedarbių – nuo 7,3 iki 5,9 proc.

7. Verslumas lietuviams neprigyja:

Labai sumažėjo savarankiškai dirbančių žmonių skaičius, kuris yra vienas pagrindinių verslumo rodiklių. Santykinis rodiklis 2003–2014 m. susitraukė nuo 16,9 iki 10,8 proc. Tai liudija apie menką savo verslo organizavimo galimybių realizavimo mastą šalyje ir jos regionuose.

8. Darbo jėgos pasiskirstymas:

Matydami, kaip smarkiai sumažės jaunų žmonių skaičius, turime keisti kelis dalykus: pirmiausia savo suvokimą, kad esame pigios, nors ir kvalifikuotos darbo jėgos šalis.

Robertas Dargis

Vertinant pastarųjų dvejų metų pokyčius matyti, kad darbuotojų skaičius šalies privačiame sektoriuje padidėjo nuo 766 iki 826 tūkst. Valstybiniame sektoriuje per šį laikotarpį sumažėjo nuo 395 iki 390 tūkst. Bendras apdraustųjų darbuotojų skaičius, “Sodros” duomenimis, šalyje itin sparčiai didėjo prieš ekonominę krizę, tačiau nuo 2008 m. pradėjo mažėti. Nors po ūkio nuosmukio matome ryškų padėties pagerėjimą, tačiau absoliutinis apdraustųjų skaičius dar nepasiekė prieškirzinio laikotarpio. 2010–2014 m. bendras apdraustųjų skaičiaus rodiklis išaugo nuo 1,252 mln. iki 1,377 mln. tačiau 2007 m. buvo gerokai didesnis ir siekė 1,474 mln.

“Lietuvoje vykstantys procesai nėra išimtis, sensta, traukiasi ir ties miestais koncentruojasi visa Europa. Tačiau mūsų šalyje tai vyksta didesniais tempais. Matydami, kaip smarkiai sumažės jaunų žmonių skaičius, turime keisti kelis dalykus: pirmiausia savo suvokimą, kad esame pigios, nors ir kvalifikuotos darbo jėgos šalis. Turime tapti verslių, kūrybingų žmonių šalimi. Tam reikia keisti išsilavinimo sistemą, jau mokyklose skatinti verslumą, kūrybinį mąstymą ir nudirbti darbus, kurie reikalingi verslo aplinkai gerinti”, – sakė Robertas Dargis, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas.

Plačiau skaitykite čia

Kad ekonomikos atsigavimas pamažu įgyja pagreitį, šiandien liudija dauguma šalies statistinių rodiklių. Be to, nors šiemet atsivėrė naujos darbo rinkos Vokietijoje ir Austrijoje, emigracija iš Lietuvos ne padidėjo, o pradėjo mažėti.

Vis dėlto gyventojų nuotaikos, pasak Statistikos departamento direktorės Vilijos Lapėnienės, dar tebėra labiau pesimistinės – visuomenė realaus gyvenimo pagerėjimo kol kas nejaučia.

VEIDAS: Ar išties galima teigti, kad Lietuvos ūkio sąstingis jau įveiktas?

V.L.: Vertinant pagal bendrojo vidaus produkto (BVP), vieno svarbiausių makroekonominių rodiklių, atskleidžiančių šalies ekonominę padėtį, duomenis, pastebimas spartėjantis ekonomikos augimas. Nuo 2008 m. ketvirtojo ketvirčio BVP šešis ketvirčius iš eilės mažėjo, o pastaruosius keturis ketvirčius jau didėjo. Šių metų pirmąjį ketvirtį BVP išaugo 6,9 proc.

VEIDAS: Kokius teigiamus pokyčius rodo pramonės, eksporto, mažmeninės prekybos rodikliai?

V.L.: Apie ūkio atsigavimą liudija ne tik BVP, bet ir visi kiti su tuo susiję rodikliai. Pavyzdžiui, šių metų sausio–gegužės mėnesiais eksportas pasiekė ir beveik 22 proc. viršijo 2008 m. to paties laikotarpio eksporto lygį. Ypač džiugina, kad lietuviškos kilmės eksportas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, šiemet padidėjo beveik 11 proc. Atrodo, galime tikėtis ir tolesnio eksporto didėjimo.

Lietuvos pramonės produkcijos gamyba šių metų sausio–gegužės mėnesiais išaugo 12,9 proc., bet čia matyti ir daugiau gerų ženklų: pramonės produkcijos pardavimas užsienyje pernai šiuo laikotarpiu siekė 66,6 proc. visos pardavimo apimties, o šiemet – 68,5 proc. Tai vėlgi rodo, kad Lietuvos produkcija turi paklausą užsienio rinkose ir ji pamažu didėja.

Mažmeninės prekybos apimtys šių metų sausio–gegužės mėnesiais palyginamosiomis kainomis didėjo 21,5 proc. Na, o labiausiai augo automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas – beveik du kartus, išaugo ir kitų variklinių transporto priemonių – krovininių automobilių, vilkikų, priekabų ir puspriekabių pardavimas (beveik 2,5 proc.). Pastarasis augimas sietinas su transporto verslo atsigavimu: gamyba, pervežimai didėja, tad atgyja ir transporto sektorius.

Kai analizuojame mažmeninės prekybos struktūrą, pastebime, kad beveik 23 proc. padidėjo baldų, apšvietimo įrangos ir kitų namų ūkio prekių, taip pat kompiuterių bei kitos programinės įrangos pardavimas. Tai reiškia, kad gyventojai pradeda leisti pinigus ne tik pirmo būtinumo, bet jau ir ilgalaikio vartojimo prekėms.

Maitinimo įstaigų apyvarta irgi didėjo – 11,1 proc. palyginamosiomis kainomis, iš sąstingio išeina ir statybų sektorius, o bene džiugiausia žinia, kad šių metų pirmąjį ketvirtį 2,8 proc. išaugo įmonių pelnas: šis rodiklis byloja apie verslo atsigavimą. Taigi tam tikras pagyvėjimas juntamas visuose sektoriuose.

VEIDAS: Ar šalyje ir toliau mažėja nedarbas?

V.L.: Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, pirmąjį metų ketvirtį nedarbo lygis šalyje sudarė 17,2 proc. Per metus nedarbo lygis, nors ir labai mažai, vis dėlto 0,9 proc. sumažėjo. Tiesa, dar išlieka gana didelis jaunimo nedarbas (34,1 proc.), nors per metus jis irgi 1,8 proc. sumažėjo. Na, o pačių bedarbių šiemet, palyginti su pernai, sumažėjo 5,4 proc., arba 15,8 tūkst. Taigi bedarbių skaičius tebėra įspūdingas ir siekia 277 tūkst.

Dar vienas pastebėjimas: 2011 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, vidutinis darbuotojų skaičius šalies ūkyje padidėjo 2,3 proc., arba 22,2 tūkst. Tad po truputį mūsų darbo rinka pasipildo naujais darbuotojais. Bedarbių mažės labiau, jei bus aktyviau kuriamos naujos darbo vietos.

VEIDAS: Ar pradeda sparčiau didėti ir darbo užmokestis?

V.L.: Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje pirmąjį metų ketvirtį sudarė 2071,6 Lt ir, palyginti su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, šalies ūkyje bei valstybės sektoriuje padidėjo atitinkamai po 2 proc., o privačiame sektoriuje – 2,3 proc. Taigi atlyginimų kilimo šuolio dar nematome.

Kita vertus, jei įmonių pelnas beveik 2,8 proc. padidėjo, potencialas darbo užmokesčiui kilti lyg ir yra. Bet tai, matyt, priklausys nuo to, kada pačios įmonės įgis pasitikėjimo ir ryšis atlyginimus didinti.

VEIDAS: Ar optimistiškai nuteikia ir demografiniai rodikliai?

V.L.: Liepos pradžioje Lietuvoje buvo 3 mln. 218,1 tūkst. gyventojų, arba 26,5 tūkst. mažiau nei šių metų pradžioje. Gimė mažiau, negu mirė, tad šis mažėjimas yra ir dėl natūralios gyventojų kaitos. Iš viso per pirmąjį šių metų pusmetį gimė apie 17 tūkst., o pernai – beveik 18 tūkst. naujagimių. Susituokė 48 poromis daugiau negu pernai (šių metų sausį–birželį – iš viso 6711 porų), bet dar daugiau porų išsituokė – 185 poromis daugiau negu pernai (iš viso 5033 ištuokos).
Na, o išvykimą iš Lietuvos per šių metų šešis mėnesius deklaravo beveik 28 tūkst. emigrantų, t.y. 8 tūkst. mažiau nei per praėjusių metų tą patį laikotarpį.

VEIDAS: Vadinasi, emigracija, nepaisant prognozuoto lietuvių antplūdžio į Vokietijos ir Austrijos rinkas, mažėja?

V.L.: Taip, šiemet, palyginti su 2010-aisiais, kai emigravo 83,2 tūkst. gyventojų – beveik keturis kartus daugiau nei 2009-aisiais, emigracijos tempai gerokai lėtesni. Be to, padidėjo imigracija: šiemet sausio–birželio mėnesiais atvyko beveik 4 tūkst. žmonių daugiau. Apie 80 proc. visų imigrantų buvo namo parvykę lietuviai.

VEIDAS: Tačiau per visuotinį surašymą jums nepavyko surašyti apie 181 tūkst. lietuvių. Kada galutinai paaiškės, ar šie gyventojai emigravo, ar dėl kitokių priežasčių nedalyvavo surašyme?

V.L.: Priminsiu, kad, išankstiniais duomenimis, buvo surašyta 3 mln. 54 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų. Kovo 1 d. Lietuvoje buvo 3 mln. 234 tūkst. gyventojų, tad mums nepavyko surašyti apie 181 tūkst., arba 6 proc., gyventojų. Žinoma, neatmetama galimybė, kad tie gyventojai, su kuriais mums nepavyko užmegzti jokio kontakto, gali būti emigravę. Tačiau į šį klausimą mes aiškiai visuomenei galėsime atsakyti tik tada, kai bus apdoroti gyventojų surašymo duomenys – nuskenuoti ir perkelti į elektronines formas, ir mes galėsime juos palyginti su visų egzistuojančių registrų – “Sodros”, mokinių ir studentų, pašalpų gavėjų ir pan. duomenimis. Bandysime identifikuoti kiekvieną iš 181 tūkstančio ir tik tada galėsime pasakyti, ar iš tiesų visi šie žmonės yra emigravę. Esame įsipareigoję tai padaryti iki 2013 m. pradžios, bet jei mums pavyks greičiau apdoroti turimą informaciją, galbūt išsamius duomenis turėsime jau 2012 m. pabaigoje.

Kai kam kyla klausimas, kodėl tai trunka taip ilgai. Bet jei užeitumėte į salę, kurioje jau prasidėjo duomenų apdorojimas, ir pamatytumėte didžiules krūvas suvežtų surašymo lapų, kuriuos visus reikia nuskenuoti, identifikuoti, užkoduoti – žodžiu, sutvarkyti, suprastumėte, kad darbo turime labai daug.

VEIDAS: Ar ekonomikai pamažu atsigaunant jau gerėja ir visuomenės nuotaikos?

V.L.: Mes atliekame tyrimą, kurio metu namų ūkių klausiame, kaip jie vertina šalies ekonomikos ir savo šeimos finansinę padėtį. Taigi vertindami tiek šalies, tiek savo asmeninę finansinę padėtį gerus pokyčius kol kas pastebi tik nedidelė dalis gyventojų. Birželio mėnesį 14 proc. apklaustųjų atsakė, kad šalies ekonominė padėtis per metus pagerėjo, o beveik kas antras manė, kad pablogėjo. Savo namų ūkio padėties pagerėjimą per metus pajuto 8 proc. gyventojų, o 48 proc. teigė, kad padėtis pablogėjo.

Vis dėlto prognozuodami šalies ekonomikos pokyčius gyventojai yra kur kas optimistiškesni nei pernai: per artimiausius metus pagerėjimo tikisi 28 proc. gyventojų, o prieš metus tokių buvo tik 13 proc. Na, jeigu visuomenė jau tikisi šalies ekonomikos pagerėjimo, netrukus turėtų pagerėti ir asmeninių finansų vertinimo rodiklis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nors gyventojai savo namų ūkio finansines perspektyvas vertina optimistiškiau nei prieš metus, pesimistų yra vis dar daugiau nei optimistų.

VEIDAS: Jūsų nuomone, ko turėtume pasimokyti, kad išvengtume tokių sunkių krizių ateityje?

V.L.: Kad turime gyventi pagal išgales.

Manau, sunkmečiui Lietuvoje labai didelės įtakos turėjo pasaulinė krizė. Bet taip pat akivaizdu, kad buvo pervertintos tiek valstybės, tiek pačių piliečių galimybės – turiu galvoje skolinimąsi.

VEIDAS: Daugelis statistinių rodiklių vis dar stipriai atsilieka nuo buvusių ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Ką pasakytumėte visuomenei, kuri laukia, kada vėl gyvensime kaip 2007-aisiais?

V.L.: Vien tai, kad eksporto apimtys pasiekė ir viršijo 2008-ųjų lygį, leidžia teigti, jog artėjame prie ikikrizinio laikotarpio.

Optimistiškai nuteikia ir įmonių vadovų apklausos duomenys, o jie paprastai labai taikliai atskleidžia šalies ekonomikos pokyčius. Taigi birželio mėnesio įmonių vadovų nuomonių tyrimo rezultatai parodė, kad verslo tendencijos gerėja: įvairiose srityse jaučiamas pozityvus poslinkis, prognozuojamas gamybos, statybos darbų užsakymų, prekių apyvartos didėjimas, be to, daugelis vadovų žada didinti darbuotojų skaičių arba bent jau jo nekeisti.

Tai signalas, kad ateityje mūsų laukia geresnės tendencijos. O nuotaikos iš verslo sektoriaus po kiek laiko persiduoda ir pačiai visuomenei. Tad tikėtina, kad ekonomikos augimas turėtų būti didesnis.

BFL

Mažėjant gyventojų Lietuvai neišvengiamai teks mažinti ir policininkų, medikų, mokytojų bei kitų viešojo sektoriaus darbuotojų, bet visi šie pokyčiai, nors ir žūtbūt reikalingi, vyks itin lėtai.

32-ejų metų kaunietė Indrė Jonaitytė, trečius metus gyvenanti Kopenhagoje, net ir vėlų vakarą vaikščiodama po šį miestą jaučiasi visiškai saugi. Danija, šioje šalyje vertėja dirbančios moters nuomone, yra viena saugiausių Europos šalių.

Grįžusi į Kauną aplankyti artimųjų I.Jonaitytė nebesijaučia taip ramiai, nors tai jos gimtasis miestas. Įdomu, kad skaičiuojant pagal gyventojus Danijoje policijos pareigūnų yra gerokai mažiau: čia šimtui tūkstančių gyventojų tenka 194 policijos darbuotojų pareigybės, o Lietuvoje – 425. Policijos departamento duomenimis, daugiau policininkų nei Lietuvoje yra devyniose iš dvidešimt septynių Europos Sąjungos šalių – visur kitur pareigūnų mažiau. Vis dėlto santykinė policininkų gausa turi mažai ką bendro su gyventojų saugumu. Policijos sistema Lietuvoje didelė ir brangi, tačiau neefektyvi.

Pasidairę į kitas viešojo sektoriaus sritis pamatysime panašų vaizdą: Lietuvoje ir mokytojų, palyginti su mokinių skaičiumi, yra daugiau nei kitose Europos šalyse, o apie tai jau ne kartą įspėjo Pasaulio banko bei kiti ekspertai. Bet vargu ar galime teigti, kad Lietuva yra viena labiausiai išsilavinusių ES šalių. Pagal gydytojų ir lovų ligoninėse skaičių Lietuva irgi lenkia net daugelį turtingiausių ES šalių, bet vis tiek už kitus europiečius sergame daugiau ir sunkiau, eilėse patekti pas specialistus laukiame bene ilgiausiai, o pagaliau patekę pas gydytoją jaučiame pareigą įbrukti į delną vieną kitą šimtinę.

Galime didžiuotis, kad gydytojų ir ligoninių turime santykinai daug, bet sveikatos apsaugos paslaugų kokybė Lietuvoje vis tiek smarkiai atsilieka nuo kitų šalių: tai patvirtino ir 2010 m. sveikatos apsaugos kokybės indeksas “Euro-Canada Health Consumer Index”, kuriame mūsų šalis užėmė trečią vietą nuo galo, tai patvirtina ir vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė.

Svarbu tai, kad verslas į gyventojų mažėjimo tendencijas reaguoja iš karto, antraip bankrutuotų, tačiau viešajame sektoriuje pokyčiai vyksta lėtai ir vangiai. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės iš miego kol kas nepažadino net grėsmingi gyventojų surašymo duomenys.

Policininkų daug – saugumo mažai

Gyventojų surašymo duomenys vėl atgaivino diskusijas, ką daryti su brangiu ir neefektyviu viešuoju sektoriumi. Jei gyventojų taip sparčiai mažėja (per pastaruosius dešimtį metų sumažėjo maždaug 400 tūkst.), ar turi atitinkamai mažėti ir policininkų, gydytojų, mokytojų, socialinių darbuotojų, žemėtvarkininkų ir t.t.?

Viena aišku – imtis viešojo sektoriaus reformų būtina, bet kol kas Vyriausybė pristinga ryžtingų veiksmų joms įgyvendinti.
Kaip sako Viešosios politikos ir vadybos instituto partneris dr. Vitalis Nakrošis,teigti, kad valdžia nieko nedaro, būtų neteisinga. Prasidėjus krizei valstybės tarnautojų ir kitų pareigybų šalyje sumažėjo, pradėtos ir struktūrinės viešojo sektoriaus reformos, bet tai vyksta labai lėtai. Daug lėčiau, nei reikėtų, ir smarkiai atsiliekant nuo dabartinių demografinių tendencijų. Gyventojų emigracija lyg ir turėjo tapti tuo postūmiu ryžtingiau imtis viešojo sektoriaus pertvarkų, bet taip, deja, neatsitiko.

Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės Rūtos Vainienės, versle viskas kitaip: telekomunikacijų milžinė “Omnitel”, pastebėjusi, kad priėmus naują mokėjimo planą sumažėjo vartotojų, iš karto rengia posėdį ir sprendžia, ką toliau daryti. Tokį “smegenų šturmą” sulaukusi signalo, kad mažėja viešųjų paslaugų vartotojų, nedelsiant turėtų surengti ir valdžia. Tačiau viešasis sektorius, R.Vainienės pastebėjimu, bet kokios veiklos imasi tik visiškai įvarytas į kampą.

Ką reikėtų daryti? Peržiūrėti visas viešojo sektoriaus sritis, pradedant švietimu ir baigiant sveikatos priežiūra, ir pagaliau imtis ne vien kiekybinių, bet ir kokybinių pertvarkų. Kaip sutiko visi “Veido” kalbinti ekspertai, vien sumažinti policininkų, mokytojų ar medikų neužteks – daug svarbiau yra peržiūrėti funkcijas ir tobulinti pačią sistemą, ypač viešojo sektoriaus vadybą.

“Pas mus tokia tradicija, kad žmonės labai nori matyti gatvėje policininkų, – sako buvęs vidaus reikalų ministras Regimantas Čiupaila. – Policijos pareigūnų turi mažėti, bet sykiu policija turi tapti dar matomesnė. Tai reiškia, jog reikia reformų, kad sistema būtų efektyvesnė.”

R.Čiupailos manymu, turi būti stiprinama pagalbos tarnyba 112, diegiamos naujos pareigūnų motyvavimo priemonės, tobulinama apylinkės inspektorių veikla – jie turi būti labai aiškūs vietos policininkai.

Nors kitų šalių, pavyzdžiui, Danijos, patirtis liudija, kad saugumo užtikrinimas ne visada priklauso nuo policininkų skaičiaus, R.Čiupaila pabrėžia, kad Lietuvoje paprasčiausiai atleidus dalį policininkų, bet nesiėmus jokių kitų veiksmų, padėtis tik pablogėtų. “Jūs pamėginkite Danijoje pereiti per kokį nors kiemą – pas mus eitum ir nueitum, o ten prie prašalaičio iškart kas nors prisistatys ir paklaus, kas esi ir kur eini, o supratus, kad turima blogų kėslų, nedelsiant imamasi priemonių. Bendruomeniškumo jausmas Danijoje daug stipresnis, šito mums dar labai trūksta”, – tvirtina buvęs vidaus reikalų ministras.

Kasmet reikia 1300 mokytojų mažiau

Dabartinis vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis “Veidui” teigia, kad policininkų bei kitų viešojo sektoriaus darbuotojų mažinimas yra “labai jautrus ir dar atviras klausimas”. Ministras nesutinka, kad Lietuvoje policininkų per daug. Jo teigimu, pernai Lietuvoje nusikalstamų veikų, palyginti su 2009 m., sumažėjo 6,7 proc., o per eismo įvykius žuvo 18,6 proc. mažiau žmonių. R.Palaitis sako neabejojąs, kad tai lėmė ne tik griežtos baudos, bet ir tai, kiek šiuo metu turime policijos pareigūnų. “Kaip pastebi ir vienas žymiausių pasaulio ekonomistų, knygos “Keistonomika” autorius Stevenas Levittas, žmonių saugumą lemia tik bausmių griežtumas ir policijos pareigūnų skaičius, o visa kita tėra spekuliacija”, – neabejoja R.Palaitis.

Vis dėlto ministras sutinka, kad galimybės optimizuoti policijos struktūrą bei sureguliuoti pareigūnų skaičių yra svarstomos, o tai daryti verčia esama padėtis. Pavyzdžiui, ministro duomenimis, nuo 2012 m. sausio 1 d. policija nebeatliks komercinės apsaugos funkcijos, tad sumažės ir apie 500 šiai funkcijai atlikti sukurtų pareigybių.

Tiesa, kitų šalių patirtis rodo, kad tikrai galima išsiversti ir su mažesniu būriu pareigūnų bei kitų biudžetininkų, jei į viešąjį sektorių bus labiau įtrauktos vietos gyventojų bendruomenės. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje bei kitose šalyse pastaruoju metu vis daugiau gyventojų per visuomenines organizacijas įtraukiama į įvairią viešąją veiklą – eismo saugumo užtikrinimo, socialinių paslaugų ir kt. Pasak V.Nakrošio, įtraukiant gyventojų bendruomenę mažinamos valdymo išlaidos. Europos šalyse tai tampa labai populiaru.

Na, o ką daryti su mokytojais, kurių mažėja gerokai lėčiau nei mokinių mokyklose? Per pastaruosius trejus metus mokinių sumažėjo 15 proc., o mokytojų – per 9 proc. Pasaulio bankas jau prieš kelerius metus įspėjo, kad pagal mokinių skaičių Lietuvoje mokytojų yra per daug – daugiau nei daugumoje Europos šalių.

Apie tai, kad Lietuvai gresia didelis mokytojų perteklius, dar 2006-aisiais įspėjo ir grupė mokslininkų, atlikusių mokytojų poreikio šalyje iki 2015 m. prognozę. Šiame tyrime mokslininkai teigė, kad 2006–2015 m. darbo vietų visiems bendrojo lavinimo mokyklų mokytojams sumažės 34–39 proc., o kasmet šalyje reikės vidutiniškai 1300 mokytojų mažiau nei ankstesniais metais.

Visa tai lėmė, kad buvo pradėta mokyklų tinklo pertvarka, mokytojų mokyklose ėmė mažėti, tačiau akivaizdu, kad švietimo srityje bet kokie pokyčiai vyksta dar lėčiau nei policijoje ar kitose srityse.

Kaip teigia analitikas dr. Žilvinas Martinaitis, svarbiausias dalykas, kurį turime padaryti, kai kalbama apie švietimo sistemą, – subalansuoti dabar esančius netolygumus tarp regionų ir didžiųjų miestų. Lig šiol tai vyko vangiai. “Kaimuose klasės yra gana mažos, o miestuose vienoje klasėje gali rasti ir po trisdešimt mokinių, – sako Ž.Martinaitis. – Taip pat labai netolygūs ir skirtingos patirties bei kvalifikacijos mokytojų atlyginimai.”

Mokytojų skaičius mokyklose, pašnekovo nuomone, tikėtina, sumažės natūraliai – juk jei jau dabar išeitų visi mokyklose dirbantys pensinio amžiaus mokytojai, jų gali netgi pritrūkti. Iš tiesų, “Eurostato” duomenys rodo, kad 2009 m. Lietuvos mokyklose dirbo 37,9 proc. vyresnių nei 50 metų mokytojų. “Tad teigti, kad ateityje bus didelis mokytojų perteklius, aš nedrįsčiau”, – tvirtina Ž.Martinaitis.

Dalį mokytojų galėtų įdarbinti ir privačios mokyklos, jei tik pavyktų paskatinti tokių mokyklų plėtrą. Tiesa, dabartiniu metu tai atrodo sunkiai įmanoma: privačios mokyklos kuriasi vangiai, nes konkurencijos sąlygos su valstybinėmis mokyklomis tebėra labai nelygios.

Politikai tapo įkaitais

Nors nuo 2000 m. gyventojų šalyje sumažėjo apie 400 tūkstančių, praktikuojančių gydytojų, Statistikos departamento duomenimis, per šį laikotarpį sumažėjo beveik nepastebimai – nuo 12,7 iki 12,2 tūkst. Lovų ligoninėse mažėjo labiau. Pagal šiuos rodiklius Lietuva taip pat išsiskiria ES.

“Kad mūsų sveikatos apsaugos sistema labai neracionali – tai akivaizdu. Laikas pagaliau pradėti dirbti, nes tai, kas vyksta dabar (turiu galvoje ligoninių jungimą), yra ne reforma, o parodija”, – teigia gydytojas psichiatras, Vilniaus universiteto docentas Dainius Pūras.

Pasak jo, šiandien visi Lietuvos gyventojai yra tapę viešajame sektoriuje labiausiai korumpuotos sveikatos apsaugos sistemos įkaitais, o ypač – politikai, kurie naudojasi elitinėmis gydymo paslaugomis ir todėl mano, kad ši sistema veikia puikiai.

Apibendrindama R.Vainienė sutiko, kad gyventojų skaičiui tai mažėjant, tai didėjant valdininkams būna sunku numatyti, kiek iš tikrųjų Lietuvai reikės gydytojų ar mokytojų, todėl ji siūlo visas viešojo sektoriaus sritis kiek įmanoma labiau privatizuoti. “Tada prisitaikymas vyks ir laiku, ir labai tiksliai, nebus tokių žemės drebėjimų kaip dabar, kai valdžia staiga praregėjo turinti gerokai mažiau klientų savo viešosioms paslaugoms, nei manyta iki šiol”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovė.

Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis savo ruožtu pažadėjo, kad sveikatos, švietimo ir kitos viešojo sektoriaus sritys bus peržiūrimos. “Visame viešajame sektoriuje turi būti vykdomos reformos, kurios parodytų, ar efektyviai yra valdoma, ar darbuotojų skaičius optimalus ir t.t.”, – “Veidui” sakė D.Matulionis.

Taigi reformos viešajame sektoriuje būtinos, bet kaip greitai jos vyks ir ar valdžia nepristigs ryžto imtis nepopuliarių sprendimų? Bent jau šios dienos duomenys rodo, kad viskas pas mus vyks kaip visada – kaip įmanoma lėčiau, o reformos tebus kosmetinės.

BFL

1. Per aštuonerius metus Vyriausybė privalės sukurti veiksmingą aukšto lygio specialistų iš užsienio pritraukimo strategiją.
2. Dėl emigracijos 2020 m. Lietuvoje labai stigs įvairių profesijų darbuotojų: inžinierių, IT specialistų, vairuotojų, medikų ir kt.
3. 2020 m., kaip ir šiandien, didžiausią dalį emigruojančiųjų sudarys jaunimas nuo 20 iki 34 metų, tačiau pats emigracijos srautas mažės.
4. Dėl emigracijos iki 2020 m. Lietuvoje šiek tiek susitrauks viešasis sektorius.
5. Po 8,5 metų dėl dirbančiųjų ir mokesčius mokančiųjų skaičiaus sumažėjimo šalyje “Sodra” turės dar didesnį deficitą, o Lietuvos pensininkams bus mokamos vienos mažiausių pensijų Europoje.
6. Į Lietuvą sugrįš tik 3–4 proc. naujosios kartos emigrantų.
7. 2020 m. Lietuvos laukia iššūkis, kai subręs vadinamoji emigracijos našlaičių karta, auganti be vieno ar abiejų gimdytojų.
8. Iki 2020 m. Lietuvoje, remiantis užsienio valstybių patirtimi, bus sukurta programa, skatinanti emigrantų investicijas į verslą Lietuvoje.
9. Ir po 8,5 metų pagrindinės emigracijos kryptys nesikeis – daugiausia bus traukiama į Didžiąją Britaniją, Airiją, Vokietiją, Ispaniją, Norvegiją ir JAV, t.y. ten, kur jau egzistuoja lietuvių emigrantų tinklai.
10.2020 m. keisis politinis diskursas apie emigraciją ir išvykusieji nebebus piešiami kaip savo valstybės išdavikai, pabėgėliai.

"Veido" archyvas

Trečiadienį Vilniuje susirinkę jaunimo, švietimo ir politikos sektorių atstovai užmezgė tarptautinį Azijos-Europos dialogą temai „Demografiniai pokyčiai Azijoje ir Europoje: iššūkiai jaunimui“ aptarti. Dialogą inicijavo ir organizavo Azijos-Europos Fondas (Asia-Europe Foundation, ASEF), ASEF Universiteto Alumnių tinklas (ASEF University Alumni Network, ASEFUAN) bei Mykolo Romerio Universitetas.

Dialogo metu, kurį moderavo Mykolo Romerio Universiteto vicerektorius Dr Giedrius Viliūnas, buvo bandoma geriau suprasti Azijos ir Europos jaunimui kylančius iššūkius bei pasiūlyti iniciatyvų ir programų, kurios galėtų padėti išspręsti aptariamas problemas.

Suomijos Finansų Ministras Jussi Lehmusvaara pristatė dabartinę demografinę situaciją Europoje ir Azijoje. Kaip pagrindinį iššūkį jis nurodė sparčiai senstančią visuomenę ir mažėjančias vyresniųjų darbingumo galimybes, taip lėtinant ekonomiką, kuriai reikia vis daugiau lėšų viešiesiems finansams (pavyzdžiui, sveikatos apsaugai ir pensijoms). Jis pažymėjo, kad visa visuomenė, kartu ir vyriausybė, turi imtis priemonių išspręsti šią problemą.

Ateneo Žmogiškųjų teisų centro Filipinuose darbuotoja ir Azijos-Europos Fondo Universiteto Alumnių tinklo prezidentė Krizna Gomez diskutavo apie tradicinį senėjimo krizės suvokimą, kylančius sveikatos apsaugos ir pensijų kaštus bei skirtingų kartų solidarumo koncepciją. Ji pabrėžė poreikį persvarstyti senėjimo koncepciją Azijoje, nes nuo to prikluso politiniai sprendimai tiek vyresniems gyventojams, tiek ir jaunimui.

Lietuvos jaunimo požiūrį į šią problemą pristatė Guoda Lomanaitė, Lietuvos Jaunimo Tarybos narė. Pasak jos, nors iš jaunosios kartos labai daug tikimasi, sunku daryti įtaką teigiamiems pokyčiams dėl nepakankamų galimybių bei paramos. Todėl jaunimas Lietuvoje nesijaučia pripažintas ir galintis nuveikti kažką reikšminga.

Profesorius Leo Tan, pirmininkaujantis Ramiojo vandenyno mokslo asociacijos komunikacijos ir švietimo komitetui Singapūre, pažymėjo, kad efektyvi jaunimo ir pagyvenusių žmonių integracija negali įvykti be dviejų kartų tarpusavio supratimo ir abipusio ryšio. Jis pateikė konkrečius pavyzdžius kaip Singapūre šios problemos sprendžiamos įtraukiant jaunimą ir vietos bendruomenę: Nacionalinius jaunimo pasiekimų apdovanojimus (National Youth Achievement Award) ir Trečiojo amžiaus tarybą (Council for the Third Age).

Viešasis dialogas buvo rengiamas kartu su 26-uoju Azijos-Europos Fondo Vadovų Tarybos Susitikimu, vykstančiu gegužės 12-13 dienomis Vilniuje.

Į dviejų dienų susitikimą susirinko ASEF Vadovų Tarybos nariai ar jų atstovai, susitikimas buvo skirtas peržiūrėti ASEF strategijai ir veiklos kryptims ir pritaikyti jas Azijos-Europos Susirinkimo (Asia-Europe Meeting, ASEM) prioritetams ir tikslams.