2015 Kovo 02

Thomas Molstedas Jorgensenas

„Darbo rinkos lankstumas – vienintelis būdas tapti turtingiems”

veidas.lt

Darbo santykiai. Danų ekspertas pabrėžia, kad mažoms ekonomikoms netrūks pinigų, darbdavių ir darbuotojų, tik joms liberalizavus darbo santykius.

Lietuvoje diskusijos dėl darbo santykių ir protingo darbuotojų socialinių garantijų balanso aršios ir nerezultatyvios. Mokslininkų darbo grupės, neseniai pateikusios išvadas apie darbo santykių tobulinimą, vizijas užgožė – ironiška – pačios darbo grupės ir jos darbdavio, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, abejotino skaidrumo darbo apmokėjimo sutartis. Didelė dalis politikų iš esmės pripažįsta, kad darbo rinką reikia liberalizuoti, bet sprendimų nepriima, nes tai vieni rinkimai, tai kiti, ir rizikuoti rinkėjų simpatijomis nesiryžtama. Profsąjungos linkusios viską vetuoti. O darbdaviai su darbuotojais neretai tiesiog susitaria tarpusavyje dėl vokelių principu paremtų darbo santykių.

Danijoje situacija priešinga. Ten algos vienos didžiausių ES, nedarbas mažiausias, maždaug perpus mažesnis nei Lietuvoje, socialinė rūpyba – tarp dosniausių, o nelegalus darbas gana retas. Kaip tai pavyksta ir ko Lietuva gali pasimokyti iš danų, „Veidas” klausė ES atstovybės Lietuvoje kvietimu Vilniuje patirtimi pasidalijusio Danijos užimtumo ministerijos vyriausiojo politikos patarėjo, knygos apie darbo rinką autoriaus Thomo Molstedo Jorgenseno.

VEIDAS: Danijoje liberali darbo rinka, didelės algos ir dosni socialinės rūpybos sistema. Kaip ir mums to pasiekti?

T.M.J.: Klausimas labai sunkus, nes dauguma Lietuvos šios srities problemų, mano požiūriu, kyla iš klausimo, kas pirma – višta ar kiaušinis, nes kaip gali būti dosni socialinės apsaugos sistema, jei žmonės nenori mokėti mokesčių, ir kaip galima surinkti daugiau mokesčių, kurių reikia socialinėms problemoms spręsti, kai algos mažos, vadinasi, ir mokesčių surenkama mažai. Viskas tarpusavyje labai glaudžiai susiję.

Dar vienas labai svarbus dalykas, kai kalbama apie darbo rinkos apsaugą: reikia laikytis principo, kad socialiniai partneriai nėra žmonės, kurie tik sako „ne”, – tai žmonės, kurie jaučiasi atsakingi už visos darbo rinkos plėtrą, siūlo, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Pavyzdžiui, Danijoje veikia profsąjungos, joms priklauso apie 75–80 proc. darbuotojų (apie 60 proc. privačiame, beveik 100 proc. – viešajame sektoriuje). Tačiau žmonės gana dažnai atleidžiami iš darbo, nes patys nori jį keisti, kad gautų didesnį atlyginimą, užuot bandę susisieti su darbdaviu amžiams. Mobilumas darbo rinkoje laikomas pozityviu elementu, nes tai susiję ir su atlyginimų lygiu.

Danija, kaip ir Lietuva, nedidelė ir atvira ekonomika. Taigi reikia būti labai lankstiems, kad būtume pajėgūs operatyviai reaguoti į pokyčius. O dabar toks laikas, kai pokyčiai vyksta nuolat ir jie labai spartūs. Kai esame maža ekonomika, lankstumas darbo rinkoje yra vienintelis būdas tapti turtingiems tiek pajamų, tiek darbdavių, tiek ir darbuotojų požiūriu.

Beje, vienas pastebėjimas: dažnai manoma, kad Danijoje darbo santykių sistema visai liberali, į darbuotojo saugumą kreipiama mažai dėmesio. Bet iš tikrųjų taip nėra. Vis dar tobuliname vadinamąjį ~flexicurity~ modelį, bet jau yra pavykę pasiekti neblogą balansą tarp darbo santykių liberalumo ir darbuotojo socialinio saugumo. Taip, Danijoje dabar galima nesunkiai pasamdyti ir nesunkiai atleisti darbuotoją, tačiau tai nereiškia, kad darbo santykiai veikia laukinių Vakarų principu.

VEIDAS: Kaip praktiškai atrodo tas ~flexicurity~ modelis, kurį bando diegti ir kitos valstybės?

T.M.J.: Tam reikia trijų bazinių elementų. Pirma, turi būti tam tikro lygio nedarbo draudimas, socialinis saugumas, nes be jo negali būti darbo santykių lankstumo. Tačiau ir atvirkščiai – darbo santykiai turi būti lankstūs, dinamiški, įtraukiantys žmogų į darbo rinką. Tai labai svarbu, nes darbdavys suinteresuotas darbuotoją tiek lengvai pasamdyti, tiek jį atleisti, bet dėl objektyvių priežasčių – jei nėra darbo ar darbuotojui trūksta kvalifikacijos atlikti pareigas. Tačiau negalima žmogaus atleisti, jei jis darbdaviui tiesiog nepatinka. Įstatymai reglamentuoja, kad darbuotojas negali būti diskriminuojamas dėl amžiaus ar lyties. Lankstūs ir įtraukūs darbo santykiai reiškia, kad situacijai pagerėjus žmogui vėl bus galimybė įsidarbinti.

Antra, vykstant dialogui tarp socialinių partnerių labai svarbu konsensusas. Jis turi prasidėti darbdavių ir darbuotojų lygmeniu, gali įtraukti ir daugiau partnerių.

Trečia, teisės aktai turėtų ne per griežtai reglamentuoti darbuotojo priėmimą ir atleidimą iš darbo, tai derinant su kitomis darbo santykių lankstumo formomis. Tai turi paskatinti mobilumą pereinant iš vieno darbo į kitą, sukurti geresnes įsidarbinimo galimybes neturintiems darbo.

VEIDAS: Danijos darbo santykiai laikomi pavyzdžiu kitoms šalims. Tačiau, pasak vieno eksperto, Lietuvai ši sistema netinka, nes jai funkcionuoti reikia nekorumpuotos, nepiktnaudžiaujančios valstybės parama, vieni kitais pasitikinčios visuomenės. Ar pritariate tokiai nuomonei?

T.M.J.: Iš esmės pritariu. Bet nuo kažko juk reikia pradėti keisti padėtį. Manau, didesnį akcentą reikėtų teikti atsakomybei – tiek kiekvieno darbuotojo, tiek socialinių partnerių. Jūs turite plėtoti partnerystę visais lygiais.  Reikia skatinti darbuotoją ir darbdavį pačius tiesiogiai ieškoti išeičių iš susidarančių situacijų. O profsąjungos, valstybės institucijos turėtų daugiau koncentruotis į kovą su nelegaliu darbu ir korupcija. Tai viena svarbiausių problemų: jei bus didelė korupcija, aukštas nelegalaus darbo lygis, bus neįmanoma kurti gerovės valstybės, nes ji remiasi geru mokesčių surinkimu. Korupcija ir gerovės valstybė – tarpusavyje nesuderinamos sąvokos.

VEIDAS:  Lietuvoje yra Trišalė taryba, sudaryta iš Vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių organizacijų atstovų. Ar tokia institucija yra Danijoje?

T.M.J.: Danijoje yra daug panašių institucijų. Bet, mano manymu, jas vertėtų pertvarkyti, nes jos turi tendenciją užsiciklinti savo pačių veikloje, maža to, didina biurokratiją. Tada realios ir labai rimtos problemos, kurioms spręsti ir buvo sukurtos šios institucijos, nustumiamos į šalį, o viršų ima klausimai, kaip išlaikyti šias struktūras, kaip jų darbuotojams neprarasti savo postų. Nežinau recepto, kaip to išvengti, bet vienas iš būdų – reformuoti šias institucijas, joms įleidžiant naujo kraujo, priimant jaunesnių žmonių.

Dažniausiai profsąjungų atstovai, lyderiai yra vyresnio amžiaus žmonės. Pažiūrėkite į profsąjungų atstovų, vadovų susirinkimus – ten beveik nėra jaunimo. Kažkas čia negerai. Reikia atnaujinti šias organizacijas, atjauninti jų vadovybę, tobulinti valstybės institucijų ir profsąjungų bei darbdavių bendradarbiavimą, keliant klausimus, ką kiekvienas šioje srityje daro, kokias konkrečias iniciatyvas siūlo, kokių siūlymų yra parengę. Jei kas nori daryti įtaką, vaidinti vaidmenį visuomenėje (o profsąjungos tą nori daryti), neužtenka vien sakyti „ne”: privalai siūlyti sprendimus, o ne tik spausti socialinius partnerius ir bandyti ant jų uždėti visą naštą.

Ir Danijoje diskutuojame, kad vieni kitiems bandome primesti problemų sprendimą, tačiau labai svarbu, kad kiekvienas jaustų už tai atsakomybę, matytų reiškinių visumą, o socialinių partnerių institucijas reikia refomuoti prisimenant jų pagrindus, jų esmę, kokiam tikslui jos buvo steigiamos ir ko jos turi siekti.

Tad ir Lietuvoje reikia ieškoti atsakymų, kaip geriau sutvarkyti šią sistemą, užuot tik skundusis dėl didelių mokesčių ir toleravus nelegalų darbą, teisinantis neturint kito pasirinkimo. Beje, ir Danijoje pasitaiko nelegalaus darbo, tad irgi turime dar daug padaryti, kad to išvengtume.

VEIDAS: Lietuvoje darbo mokesčiai iš tiesų labai dideli, net vieni didžiausių tarp ES šalių. Kokią tai, jūsų vertinimu, daro įtaką darbo rinkai?

T.M.J.: Dideli darbo mokesčiai turi mažėti, nes tai skatina vengti juos mokėti. Danijoje taip pat daug diskutuojama, kaip galėtume sumažinti mokesčių naštą darbui. Ekonomistai nuolat siūlo tai, kas politikams nepatinka: jie pataria daugiau mokesčių užkrauti nekilnojamajam turtui, o ne dirbantiesiems, nes nekilnojamasis turtas čia vis tiek liks, o žmonės, jei bus nepatenkinti, emigruos iš šalies.

Be to, tai dar padeda išlaikyti ir socialinį balansą, nes dideliuose namuose gyvena turtingi žmonės. Tiksliai nežinau situacijos jūsų šalyje, bet toks principas ir pas jus turėtų veikti.

VEIDAS: Lietuvoje profsąjungos kovoja prieš darbo rinkos liberalizavimą, kad neva apsaugotų žmones nuo atleidimo iš darbo. Darbo rinkos ekspertai tikina priešingai: liberali rinka padeda mažinti nedarbą. Kokį ryšį tarp nedarbo ir darbo rinkos liberalumo lygio įžvelgiate jūs?

T.M.J.: Tai tiesiogiai susiję. Jei darbo rinkos įstatymuose yra labai griežtų ribojimų, darbdaviai darbuotojus samdys pagal nepalankias darbuotojui sutartis, o gal ir nelegaliai. Pateiksiu tokį pavyzdį: prieš keletą metų didžiausia įstatyminė darbo santykių apsauga buvo įteisinta Nigerijoje, Afrikoje. Tik problema, kad niekas ten nesamdė žmonių dirbti legaliai, nes jų darbo apsaugos priemonės buvo labai didelės. Jei ribojimai per griežti, tai neveikia. Tas pats principas galioja ir mokesčiams: jei jie per dideli, bandoma išvengti juos mokėti. Per didelis ir per sudėtingas darbo apmokestinimas atgraso nuo sąžiningo mokesčių mokėjimo.

VEIDAS: Lietuva pagal nedarbo rodiklius vis dar negrįžo į ikikrizinį lygį. Kaip sunkmečio aplinkybėmis keitėsi Danijos darbo rinka?

T.M.J.: Kaip ir visa Europa, Danija patyrė dramatišką ekonominę krizę. BVP krito 8 proc. Padidėjo nedarbas, nors jis Danijoje visuomet buvo gana žemo lygio, nes mūsų šalis patraukli darbuotojams dėl didelių atlyginimų. Tačiau užgriuvus krizei per kelis mėnesius darbą prarado apie 200 tūkst. žmonių.

Danija skubiai reagavo į krizę. Per pusmetį atlyginimai pradėjo beveik nebekilti, o iki sunkmečio jų didėjimas siekė 5–6 proc. per metus. Sumenko vidaus paklausa.  Suvokėme, kad reikia imtis reformų, koreguoti ligi tol taikytas socialinio draudimo, nedarbo išmokų schemas. Kaip ir Vokietijoje, kitose valstybėse, krizės laikotarpiu žmonėms buvo leidžiama dirbti ne visą darbo dieną ir gauti socialinę pašalpą. Tiesa, Danijoje šis vadinamasis ~kurtzarbeit~ metodas taikytas ne tokiu dideliu mastu kaip Vokietijoje.

Maksimalų nedarbo išmokos laikotarpį pailginome nuo dvejų iki trejų metų. Sumažinome mokesčius. Tai buvo labai svarbus žingsnis stabilizuojant ekonominę situaciją. Krizės aplinkybėmis labai svarbu įmonėms sukurti palankias sąlygas, todėl reikia, kad mokesčiai krizių laiku per daug nepakiltų. Antra vertus, tokioje šalyje kaip Danija, kurioje socialinė apsauga dosni, reikia surinkti daug mokesčių, nes reikia lėšų tai socialinei apsaugai. Tad reikėjo operatyvių reformų, ir jos buvo sunkios.

Socialinių ir nedarbo išmokų sistemą labiau individualizavome. Nedarbo išmokas jaunesniems nei trisdešimties metų asmenims praktiškai visai nustota teikti, tačiau jiems skirtos išmokos, stipendijos mokymuisi. Taigi nebaigę mokslų asmenys buvo priversti mokytis. O aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai darbo rinkoje, kaip žinome, paklausesni.

Ligos pašalpų sistemoje įgyvendinome aktyvias priemones, taikomas ligos pradžioje, kad žmogus greičiau pasveiktų ir grįžtų į darbo rinką, nes jei nedarbingumas užsitęsia, darbuotojas pamažu išstumiamas iš darbo rinkos. Investavome į aktyvią darbo rinkos politiką, pradėjome taikyti labiau individualizuotą požiūrį, daugiau dėmesio skyrėme švietimui, mokymui.

Priimtas sprendimas, kad asmuo iki keturiasdešimties metų negali pretenduoti į neįgalumo pensiją. Jei žmogus gauna šią pensiją ankstyvame amžiuje, dažniausiai nuo jos lieka priklausomas visą gyvenimą, nes jei toks žmogus būdamas jaunas nesusiranda darbo, tikimybė, kad susiras vėliau, mažėja. Tai žala žmogui ir našta valstybei. Didelė dalis gaunančiųjų neįgalumo išmokas turėjo psichologinių, psichinių problemų, bet dabar tokie sutrikimai gana sėkmingai gydomi, žmogus gali su jais gyventi ir dirbti, o ne būti priklausomas nuo neįgalumo išmokų.

Sumažinę neįgalumo išmokų skaičių įdiegėme daugiau reabilitacijos schemų, į kurias įtraukėme įvairius partnerius – šeimos, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigas.

VEIDAS: Darbo rinka pasaulyje keičiasi daug sparčiau nei darbo įstatymai. Šiandien žmogus gali būti įmonės darbuotojas vienoje valstybėje, o fiziškai dirbti kitoje. Bet darbo įstatymai bando šiuos santykius reguliuoti kaip prieš dešimt ar dvidešimt metų. Ar darbo santykių teisinio reguliavimo srityje nepribrendo revoliucija?

T.M.J.: ES turime bendrą darbo rinką, tad reikia matyti visos Europos kontekstą. Taip, kai kurios šalys turi griežtesnių apribojimų, kitos – liberalesnių. Kontrolė būtina, tik ji turi būti išmintinga, neužkeliant kartelės tiek, kad jos pasidaro neįmanoma peržengti. Tačiau liberalesnius darbo santykius galima derinti su glaudesniu darbo rinkos partnerių bendradarbiavimu, su daugiau socialinių paslaugų. Ko mes siekiame? Padaryti darbo rinką lankstesnę ta prasme, kad darbdaviui darbuotoją būtų paprasčiau ir samdyti, ir atleisti, o darbuotojui – lengviau įsidarbinti, bet netekus darbo gauti socialinę paramą. Žodžiu, abiem pusėms reikia lanksčių ir saugių darbo santykių.

Aušra Lėka

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...