Molekulinės mašinos

Nobelio premija chemijos srityje įteikta trims chemikams – prancūzui Jean–Pierre’ui Sauvage’ui, škotui J. Fraseriui Stoddartui ir olandui Bernardui Feringai. Jie įvertinti už molekulinių mašinų sumanymą ir sukūrimą.

Įsivaizduokite robotą, kurio aukštis yra mažesnis už plauko skersmenį. Arba prietaisą, kuris ląstelės viduje sujungia amino rūgštis. Tokių molekulinių mašinų atsiradimas – Nobelio premija apdovanotų mokslininkų nuopelnas.

Jie sukūrė miniatiūrines mašinas, kurios, gavusios energijos, atlieka mechaninius judesius. Manoma,kad tokių mašinų atsiradimas reiks visiškai naują technologijų erą. Molekulinės mašinos galėtų būti naudojamos kuriant naujas medžiagas, jutiklius ir energijos kaupimo sistemas.

“Mokslo vystymosi požiūriu dabar molekuliniai varikliai yra pažengę tiek, kiek elektros varikliai buvo pažengę ketvirtajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Mokslininkai demonstravo elektra varomų mechanizmų veikimą, patys nenujausdami, kad jų atradimai padės sukurti traukinius, skalbimo mašinas, ventiliatorius ir virtuvės kombainus“, – aiškina Švedijos karališkosios mokslų akademijos nariai.

Beje, šie trys mokslininkai daugiausia nuveikė skirtingais laikotarpiais. 1983 m. J.P.Sauvage’as pirmą kartą sujungė dvi žiedines molekules į grandinę – tokie junginiai vadinami katenanais. Po aštuonerių metų J.F.Stoddartas atrado rotaksanus – junginius, kuriuose ant hantelį primenančios molekulės uždėta žiedinė molekulė. Kol galiausiai B.Feringa pademonstravo molekulinio variklio veikimą.

KTU nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prof. Sigito Tamulevičiaus kartu su komanda sukurtas matavimo prietaisas – skalės precizinėms lazerinėms mata­vi­mo sistemoms – prieš kelis mėnesius įmonei „Precizika Metrology“ pelnė Metų gaminio įvertinimą. Tačiau moks­li­nin­kas tai vadina dar palyginti nedideliu Kauno technologijos universiteto (KTU) Medžiagų mokslo instituto lai­mė­ji­mu.

Kolegos S.Tamulevičių apibūdina kaip išskirtinį žmogų, kuris sugeba vienu me­­tu būti ir lyderis, ir mokslininkas, ir as­me­nybė. Jis rūpinasi, kad mokslo idėjos rastų pir­kėją, įgautų prasmę ir būtų įkūnytos – pa­naudotos praktikoje.

Jis pats aktyviai ieško naujų partnerių, kviečia į susitikimus verslininkus, mezga ryšius su ki­tų šalių mokslininkais ir ragina tai daryti ki­tus. Girdi, pati mokslo sritis tam dėkinga ir bū­ti­na tai išnaudoti. „Medžiagų inžinerija – tarpsritinė, apimanti fiziką, chemiją ir inžineriją. Ir skirta ji medžiagoms, kurias galima panaudoti praktikoje, tyrinėti“, – savo idėjų praktinį pritaikymą aiškina mokslininkas.

Užtat jo idėjos – unikalios ir pripažįstamos vi­s­ame pasaulyje. KTU mokslo prorektorė As­ta Pundzienė S.Tamulevičių ne be pagrindo va­­dina tarptautinio lygio mokslininku: „Jo pub­likacijos spausdinamos geriausiuose pasaulio moksliniuose žurnaluose. Jį mato ir pripažįsta tarptautinė mokslininkų bendruomenė. Jis yra tarptautinių asociacijų narys.“

S.Tamulevičius sako, jog visa tai – dėl to, kad paprastų dalykų jis nekuria. Pagrindiniai jo vadovaujamos 15 mokslo daktarų komandos dar­bo „įrankiai“ – vakuuminės, plazminės, pa­staruoju metu – ir lazerinės technologijos. O šios galvočių komandos tyrimų objektai – aukštųjų technologijų medžiagos, struktūros ir prietaisai. Kaip aiškina profesorius, jos kasdieninės inžinerijos reikmėms net ir nenaudojamos: institute atliekami tyrimai su naujomis, perspektyviomis medžiagomis ir struktūromis. Pagal medžiagų savybes tai puslaidininkiai, metalai, dielektrikai.

Ploniau už plauką

„Mūsų skiriamasis bruožas – kad dirbame su plonais sluoksniais. Tai tam tikros dangos arba sluoksniai, pritaikomi optikoje, elektronikoje, mechanikoje. Pastaruoju metu atlikome daug bandymų ir teorinių skaičiavimų su amorfine anglimi, kuri ir buvo panaudota kuriant prietaisą bendrovei „Precizika Metrology“, – savo tyrimus glaustai nupasakoja S.Tamulevičius.

Profesorius net sudėtingiausius dalykus su­geba paaiškinti labai paprastai. Sako – įsivaizduokite pieštuką. Jis padarytas iš grafito – kristalinės anglies atmainos, kuri rašant ant popieriaus palieka pėdsaką. O mes anglį mokame paversti amorfine – joje atomai nesudaro kristalinių struktūrų. S.Tamulevičius aiškina, kad tokia ang­lies atmaina pasižymi unikaliomis mechaninėmis, op­tinėmis savybėmis. Iš jos ir galima padaryti plonus sluoksnius, kokių prireikė kuriant skales precizinėms lazerinėms matavimo sistemoms.

Tai buvo bendras KTU ir „Precizika Me­tro­­logy“ projektas, finansuojamas Mokslo, inovaci­jų ir technologijų agentūros (MITA). Jį įgyven­di­nant buvo sukurtos matavimo skalės, naudo­ja­mos kampiniam posūkiui arba poslinkiui ma­tuoti.

„Mūsų mokslininkai sukūrė technologiją, ku­ri leido šias skales padengti amorfiška deiman­tiškąja anglimi. Ji neiškraipo optinių ir už­tik­rina idealias mechanines savybes, pavyzdžiui, nesibraižo. Tai labai svarbu, nes jeigu į tokią skalę patenka dulkelė ir skalė subraižoma, ji bemat sugenda ir nebetinka naudoti“, – savo gaminio esmę aiškina profesorius.

Tačiau visa tai – mechaninės savybės. Kaip sa­­ko mokslininkas, ne mažiau darbų atlikta ty­rinėjant optines amorfiškosios anglies savy­bes. Iš jos S.Tamulevičius su kolegomis bando su­kur­ti optinius elementus, kuriuos galima pa­nau­doti optiniame jutiklyje ir naudoti atliekant visiems įprastus laboratorinius bioskysčių tyrimus: „Op­tinis biojutiklis – prietaiso pavadinimas. O mes kuriame jo elementą – submikroni­nę difrak­cinę gardelę. Submikroninė reiškia, kad jos matmenys mažesni už vieną mikrometrą. Pa­lyginimui, plauko storis yra 60 mikrometrų.“

S.Tamulevičius visa tai išverčia į žmonių kal­bą: bendradarbiaujant su medikais, KTU buvo sukurtas jutiklis, leidžiantis stebėti antibiotikų sąveiką su bakterijomis realiu laiku: „Mes tyrinėjome antibiotikų sąveiką su staphylococcus aureus – auksinio stafilokoko bakterijomis. Šį procesą sugebėjome stebėti realiu laiku.“

Bendro darbo stebuklai

Profesorius atkreipia dėmesį, kad kuriant naujus produktus bendradarbiavimas visuomet yra kertinis akmuo. Antai KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su amerikiečių mokslininkais, dalyvavo tarptautiniame projekte, kurio tikslas – sukurti unikalų širdies stimuliatorių, veikiantį be elektros energijos šaltinio. Šiuo atveju mokslininkų užaugintos kamieninės ląstelės pačios generuoja elektrinį signalą. Na, o tokių ląstelių išdėstymui KTU mokslininkai ruošia polimerinius pagrindus – karkasus.

Puikiu bendradarbiavimo pavyzdžiu S.Ta­mu­­levičius vadina ir bendrą projektą su IBM, kurį KTU mokslininkai dabar tęsia su Cu­ku­boje įsikūrusiu Nacionaliniu Japonijos medžiagų mokslo institutu. „Mes norime sukurti tam tikrą reljefą dangoje ir panaudoti šį reljefą na­nodalelių manipuliavimui. Toks dalelių rinkinys gali būti ir ypač brangių prekių apsaugos ele­mentas, ir analitikoje naudojamo prietaiso da­lis. Japonai labai susidomėjo, nes dirba su fo­tokatalize. Jiems toks didelis nanodalelių de­rinys atrodo labai patrauklus“, – netrukus į Kau­ną iš Cukubos atvyksiančios japonų moksli­ninkų delegacijos vizito priežastis aiškina moksl­ininkas.

KTU mokslininkai bendardarbiauja ir su Šveicarijos mokslininkais iš Paulio Scherrerio instituto (PSI). S.Tamulevičius sako, kad kuo daugiau technologijų kuri, tuo daugiau partnerių gali susirasti.

Vienas ypač plačiai pritaikomas KTU su­kur­tas prietaisas – lazerio bangos fronto daliklis. „Vaizdžiai kalbant, jūs šviečiate į tą daiktą la­zerio spinduliu, o jis jums atsako dviem spinduliais“, – aiškina mokslininkas, kukliai prisipa­žindamas, kad tokius daliklius naudoja daugelis Lietuvoje su optika dirbančių specialistų, o vienas išgabentas ir į Italiją.

„Dar esame sukūrę pjezovaržinį ju­tiklį, kuris gali būti naudojamas slėgio ma­tuokliuose. Jeigu į tokius jutiklius įdedama na­no­d­alelių – pagal mūsų technologiją tam naudojamas reaktyvusis magnetroninis medžiagos dulkinimas, – tokio pjezovaržinio dalikio savybės nekinta kintant temperatūrai, o matavimuose tai labai svarbu“, – išradimo es­mę aiškina S.Tamule­vi­čius, kartu šį darbą rek­lamuodamas, mat pirkėjo pjezovaržinis ju­tiklis dar neturi.

Kaip sako profesorius, atstumas tarp mokslinių tyrimų ir galutinio produkto yra toks pat di­delis kaip ir tyrimai, kuriuos reikia atlikti. Tam, kad iš idėjos atsirastų prietaisas, reikia iš­s­pręsti labai daug organizacinių, vadybinių dalykų.

Pasak S.Tamulevičiaus, paprastai mokslininkai kažką sukuria, o tada bando tai kažkam pasiūlyti. Rečiau pasitaiko, kad patys verslininkai kreiptųsi ir prašytų ką nors padaryti, nors tokių atvejų irgi pasitaiko.

KTU pradėjo veikti net specialus „pardavimo skyrius“ – Inovacijų ir verslo centras, kuris sie­kia surinkti visas mokslininkų idėjas, jas prista­tyti leidinyje, dalyvauti idėjų mugėse. S.Ta­mu­­levičiaus žodžiais, kartais tai suveikia. Tačiau tokiu atveju verslininkas turi labai tikėti idėja, nes pats prisiima riziką – juk jis į idėją investuoja savo lėšas.

Kitas modelis – kai produktą sukuria ir riziką prisiima mokslininkai. Žinoma, jie investuoja ne asmenines lėšas, tačiau šis variantas atima daug laiko ir energijos.

Štai ir šiuo metu S.Tamulevičius rašo net du projektus. „Kiekvieną projektą rašydamas turi pa­aiškinti, kuo nustebinsi ekspertą. Reikia jį su­intriguoti ir parodyti, kad ne tik idėja yra ge­ra, bet ir tu pats esi būtent tas žmogus, kuris tą idėją gali įgyvendinti. Taigi reikia, kad jis patikėtų, jog tu esi „teisingas“ žmogus su „teisinga“ idėja. Tai nuolatinė būsena“, – apie jį gerokai varginantį „popierizmą“ pasakoja S.Ta­mu­le­vičius.

Hologramų meistrai

„Ak, kalbėdamas apie pritaikymą, ko gero, pa­miršau svarbiausia, ką esame padarę. Tai taip na­tūralu, kad net užmiršti. Juk esame su­kūrę vi­są technologinę optinių apsaugos elementų – ho­logramų gamybos liniją. Galbūt teko matyti par­duotuvėse, ant svarstyklių, būna tokie blizgučiai? Arba degalinėse ant matuoklių, skaitiklių? Tai tik kelios pritaikymo sritys. Metro­lo­gi­nės patikros autentiškumą užtikrina tokių specialiųjų priemonių naudojimas“, – su užsidegimu ima pasakoti S.Tamulevičius.

KTU mokslininkai įkūrė savo bendrovę „Hol­tida“, kuri gamina hologramas – ženkliukus, naudojamus dokumentams, prekėms ar paslaugų autentiškumui apsaugoti. KTU mokslininkų sukurtu holograminiu ženkliu­ku buvo apsaugotas pirmas Lietuvos užsienie­čio pasas. Taip pat – kompensuojamųjų vais­tų receptų knygelės, sveikatos draudimo pa­­žymėjimai.

Diktatorius – tik beviltiškais atvejais

Apie tiksliuosius mokslus prof. S.Ta­mu­levičius galvojo jau mo­kyk­­­los suole, tačiau ką konkrečiai studijuoti – ma­tematiką ar fiziką, svarstė ilgokai. Ga­liau­siai įstojo į tuometį Kauno politechnikos institu­tą, vėliau baigė Maskvos inžinerinį fizikos ins­­titutą. Po to, raginamas savo vadovo prof. Liud­viko Prane­vi­čiaus, grįžo į Lietuvą.

„O paskui buvo labai įdomių atkarpų – dirbau Švedijoje Karališkajame technologijos  institute, JAV Masačusetso technologijos institute. Ten labai ryški mokslo aura. Turėjome gražių kontaktų su Pran­cū­zi­jos mokslininkais. Visa tai padeda keistis nau­jomis idėjomis, rasti bendraminčių“, – apie moks­lininko karjeros pradžią pasakoja S.Ta­mu­levičius.

Pasak jo, labai svarbu, kad tuo, ką siūlai, pa­ti­kėtų aplinkiniai. Svarbu, kad prie tavęs dėtųsi, kad su tavimi dirbtų. Taip pamažu formuojasi ta­vo komanda. „Kai universitete nutarėme, kad tu­ri būti padalinys, kuriame būtų vystomos tech­nologijos ir kuris galėtų konkuruoti Eu­ro­poje, reikėjo susigrąžinti mokslininkus iš verslo, reikėjo juos įtikinti dirbti kartu. Užtat dabar turime gana neblogą kolektyvą. Mus žino, pripa­žįsta, spausdina, kviečia į konferencijas, skaitome pranešimus. Tai rodo, kad esame šiokie tokie autoritetai šioje srityje“, – savo ir vi­sos ko­mandos laimėjimais didžiuojasi S.Ta­mu­le­vičius.

Ir priduria, kad bendraujant su mokslininkais reikia labai daug subtilumo. Čia kiekvienas – asmenybė, ir reikia meistriškumo, kad tą asmenybę kuo geriau atskleistum, kad kiekvienas darytų tai, ką moka geriausiai. Svarbiausia šiuo atveju, profesoriaus nuomone, demokratija: kalbėjimas, keitimasis nuomonėmis, diskusija. „Diktatoriaus bruožų prireikia tik tada, kai dirbi su jaunimu ir kai yra beviltiška situacija“, – juokiasi S.Tamulevičius.

Jis prisipažįsta dirbantis beveik be atokvėpio, o apie poilsį per daug negalvojantis. Jam tik gaila, kad per visokius projektų rašymus dažnai nelieka laiko net knygoms. Na, sako, jeigu neskaičiuosime vakar anūkui Jonui skaitytų „Brolių Grimų pasakų“.

Vis dėlto mokslininkas neabejoja, kad poilsis žmogui būtinas, o ištisi savaitgaliai prie kompiuterio atima daug energijos. Todėl jis niekada nepraleidžia progos pagrybauti ir jau 20 metų kiekvieną savaitę žaidžia krepšinį. „Esu kilęs iš Zervynų kaimo. Čia žmogus iš­moksta grybauti vos pradėjęs vaikščioti. O krepšinis man yra tam tikras mano fizinės būklės rodiklis. Kai nebegalėsiu žaisti, nebegalėsiu ir institutui vadovauti“, – svarsto mokslininkas, žadėdamas, kad toks laikas ateis dar negreitai, o jo vadovaujamas institutas dar daug kartų nustebins naujomis idėjomis.

JAV lietuvio išrastą losartaną kraujo spaudimui mažinti renkasi ir chemikai Nobelio premijos laureatai.

Aušra Lėka

Naują vaistą išrasti taip sunku, kad retai būna, jog mokslininkas gali pasigirti kelių vaistų išradimu. O JAV lietuvį dr. Joną Dunčią kolegos, sveikindami su vienu iš daugelio jo pelnytų apdovanojimų, net pavadino fenomenaliu vaistų medžiotoju.

Mokslininkas, visą gyvenimą dirbantis farmacijos įmonėje, neslepia, kad toks įvertinimas jam malonus, bet priduria: „Prisipažįstu, kad didžiąja dalimi išradimai priklauso ne nuo manęs. Yra labai daug dalykų, kurių mokslininkai dar nesupranta. Labai sunku ieškoti vaistų nuo ligos, jeigu nėra tiksliai žinoma ligos priežastis ir vystymasis molekuliniu lygiu. Taigi yra daug klaidžiojimų. Kaip sako mano padėjėjas, su kuriuo kartu dirbu per tris dešimtmečius, ir aš su juo sutinku, jei žinotume, ką darome laboratorijoje, tai kiekvienos laboratorijos lentyna būtų nukrauta naujai išrastais vaistais.“

Vis dėlto J.Dunčios išradimų lentyna tikrai verta ne tik mokslininko gautų įvertinimų, bet ir milijonų pacientų dėkingumo.

Losartanas jau padeda milijonams visame pasaulyje

Revoliucingu, etapiniu vaistu širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti vadinamas J.Dunčios su nedidele komanda kolegų sukurtas losartanas (vaisto komercinis pavadinimas „Cozaar“) jau padeda milijonams žmonių visame pasaulyje gydytis nuo per didelio kraujospūdžio. Lietuvis chemikas su kolegomis išrado dar keletą junginių, bet kol jie neišėjo į rinką, dėl konfidencialumo reikalavimų minėti jų neleidžiama. Dabar mokslininkas dirba imunologijos srityje.

Kurti vaistą nuo aukšto kraujospūdžio J.Dunčia ėmėsi dar būdamas jaunas chemijos mokslų daktaras. Garsi „DuPont Pharmaceuticals“ firma, kurioje jis įsidarbino, kaip tik buvo užsibrėžusi tikslą tokį vaistą sukurti. Nedidelė mokslininkų komanda ėmėsi ieškoti vaisto, kuris sumažintų kraujo spaudimą, blokuodamas angiotenzino receptorius (angiotenzinas – tai hormonas, sutraukiantis kraujagysles; dėl tokio jo veikimo ir pakyla kraujo spaudimas).

Metai intensyvaus darbo, antri, tačiau siekiamo rezultato nepavyksta pasiekti. Tada mokslinėje literatūroje jie rado japonų firmos „Takeda“ patentą, kuriame minimas japonų surastas, bet silpnai kraujo spaudimą mažinantis cheminis junginys. Japonams to junginio veikimo patobulinti nepavyko, tad savo išradimą jie užpatentavo ir tą tyrinėjimo sritį apleido.

„Žiūrėdamas į mūsų sukurtą angiotenzino modelį kompiuteryje mačiau, kad prie „Takedos“ junginio pridėjus dar vieną rūgšties grupę naujas produktas taptų panašus į angiotenziną. Tą pačią savaitę, prijungęs rūgšties grupę prie „Takedos“ junginio, gavau naują junginį, kuris veikė dešimt kartų stipriau nei „Takedos“ firmos junginys. Po kelių mėnesių sukūriau junginį, kuris buvo dar dešimtkart stipresnio aktyvumo. Mano kolegai pasisekė dar labiau patobulinti mūsų junginį, bet vis tiek jo veikimas buvo per silpnas, kad būtų galima vartoti kaip vaistą. Prireikė laiko, bet tai buvo vainikuota losartano išradimu“, – pasakoja J.Dunčia.

Išrastas naujas cheminis junginys tapo pirmuoju pasaulyje vaistu, blokuojančiu patį hormoną angiotenziną II, kuris kūne siaurina kraujagysles ir taip aukština kraujospūdį. Losartanas kūne yra stebuklingai metabolizuojamas į junginį, kurio poveikis sustiprėja dar dešimtkart, kas yra 10 tūkst. kartų stipriau nei „Takedos“ sukurtas junginys.

„Bet aš šito negalėjau sugalvoti. Vieni sakys, kad šio vaisto išradimas – tik malonių sutapimų seka. Tačiau esu įsitikinęs, kad tai Dievas stebuklingai panaudojo mane pagalbai sergantiems žmonėms suteikti“, – sako religingas chemikas, prisimindamas, kad įsidarbinęs farmacijos bendrovėje dėkodamas Dievui už gautą įdomų darbą pirmą kartą gyvenime paaukojo nemažą sumą pinigų krikščioniškai labdaros organizacijai, šelpiančiai alkstančius žmones visame pasaulyje, paskui aukojo dar keliskart, ir kaskart po aukos pasisekdavo pasiekti ženklų postūmį kuriant vaistą.

Beje, vėliau mokslininkai pastebėjo, kad losartanas ne tik padeda nuo aukšto kraujo spaudimo, bet ir apsaugo nuo insulto, padeda žmonėms, sergantiems Marfano sindromu (įgimta jungiamojo audinio liga), Vakarų Nilo encefalitu, plaučių fibroze (liga, kuriai būdingas plaučių audinio pažeidimas, dėl kurio jis ima randėti), gal net padės sergant SARS (sunkus ūminis respiracinis sindromas) virusu. „Tai tikrai nuostabi Dievo dovana žmonijai“, – džiaugiasi J.Dunčia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tęsiant projektą „Jaunieji genijai, arba elitas, kuriuo didžiuojamės“, džiugu pristatyti daugelio chemijos ir fizikos olimpiadų aukso bei sidabro medalių laimėtoją Violetą Stojalnikovą. Mergina jau kraunasi lagaminus ir ruošiasi tobulėti Kembridžo universitete.

Violetos mama pasakoja, kad dukra nuo mažens buvo labai smalsi. Kai nuo dvejų metų pradėjo lankyti lopšelį, darželio auklėtojai ir vedėja buvo nustebinti jos gabumų: mergaitė išsiskyrė labai gera atmintimi, kūrybiškumu, atkaklia kova už teisybę.

Mama džiaugiasi, kad dukra sėkmingai skina medalius ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Jos nuomone, svarbiausią įtaką jaunuoliui daro šeimos prioritetai. „Mūsų šeimoje prioritetas yra mokslas, o po to visa kita. Žmogus vertinamas pagal išsilavinimą, o ne pagal materialinę padėtį. Kad Violeta tiek pasiekė, – nemenkas mokyklos ir mokytojų nuopelnas, ypač pirmosios mokytojos ir licėjaus pedagogų“, – pripažįsta merginos mama.

Įkvėpė mokytoja

Šiais metais Violeta sėkmingai baigė mokslus Vilniaus licėjuje. Ji pripažįsta, kad geriausiai jai sekėsi chemija, todėl yra pasiryžusi tobulėti užsienio universitete. Jaunoji studentė pasakoja, kad nuo pradinių klasių ją traukė būtent tikslieji mokslai – matematika, pasaulio pažinimas. Šios sritys paaiškina gamtos reiškinių priežastis ir siūlo stebėjimais bei logika pagrįstų argumentų apie fizinį pasaulį.

Pirmą kartą fizikos olimpiadoje Violeta dalyvavo mokydamasi aštuntoje klasėje. Laimėjo antrą vietą, buvo džiugu, tačiau tada ji dar nesuprato olimpiadų reikšmės ir vertės, nes aštuntoje klasėje respublikinės fizikos olimpiados nėra, viskas baigiasi miesto turu. Galbūt todėl į olimpiadą ji žiūrėjo tik kaip į nedidelį konkursą.

Rengtis olimpiadoms Violetai labai padėjo fizikos mokytoja Asta Bernatavičienė, kuri per pamokas ir sudomino šiuo mokslu. „Jos būreliuose spręsdavome įvairius uždavinius, jei kažkas nepavykdavo, mokytoja kantriai kiekvienam paaiškindavo. Toks kruopštus mokytojos darbas skatino dar labiau stengtis. Rimtesnėse Lietuvos masto olimpiadose pirmą kartą dalyvavau pradėjusi mokytis Vilniaus licėjuje. Čia įspūdį padarė būrelių gausa. Negalėdama išsirinkti ir norėdama viską išbandyti, lankiau fizikos, chemijos, matematikos būrelius. Juose gautos žinios padėjo patekti į keturių dalykų – chemijos, biologijos, fizikos ir matematikos miesto olimpiadas“, – pasakoja Violeta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet chemijos srities „Mini Nobelį“ „Veidas“ skyrė KTU profesoriui Rimantui Petrui Venskutoniui, kuris drauge su savo mokslininkų komanda iš augalų yra išskyręs ne vieną antioksidacinėmis ar antimikrobinėmis savybėmis pasižyminčią medžiagą. Tokios medžiagos galėtų pakeisti sintetinius priedus maisto pramonėje ar būti pritaikytos kosmetikos gamyboje.

KTU Cheminės technologijos fakulteto profesorius Rimantas P.Venskutonis sunkiai įtilptų į Lietuvos mokslininko stereotipą. Tarp mokslinio darbo laboratorijoje, straipsnių rašymo, vadovavimo doktorantams, paskaitų skaitymo ir lankymosi tarptautinėse konferencijose į šio mokslininko darbotvarkę įsiterpia ir susitikimai su Lietuvos verslininkais bei išvykos į užsienio bendroves.
Dar nepriklausomybės pradžioje R.P.Venskutonio paskaitų klausęsi studentai prisimena, kad jis buvęs kitoks dėstytojas – pažangus, veržlus ir verslus, mat jau tuomet ieškojęs būdų, kaip iš partnerių užsienyje parsigabenti ir studentams parodyti Lietuvoje tuomet dar nenaudotų gamybinių įrenginių. Dar sovietmečiu mokslininkas buvo užmezgęs bendradarbiavimą ir su verslo įmonėmis, tam didelį dėmesį skiria ir dabar.
„Šį rytą buvau susitikęs su „Statoil“ atstovais, nes šiuo metu kartu su verslininkais dirbame ekstrahuodami panaudotus kavos tirščius. „Statoil“ degalinėse verdama daug kavos, susidaro labai daug jos atliekų, tad nuspręsta paieškoti, kur tirščius būtų galima panaudoti. Iš tirščių išskyrėme apie 17 proc. augalinio aliejaus, kuriame daug polinesočiųjų riebalų rūgščių. Jos plačiai taikomos gaminant kosmetikos preparatus, įvairius kremus, tad „Statoil“ ketina iš tirščių gautos aliejinės medžiagos pavyzdžius išsiųsti dviem dešimtims kosmetikos firmų Lietuvoje ir užsienyje. Beje, verslininkai surado Lenkijoje įstaigą, kuri gana nebrangiai kavos tirščius galės jiems perdirbti“, – apie vieną iš dabartinių bendradarbiavimo projektų pasakoja R.P.Venskutonis, paklaustas apie savo tyrinėjimų pritaikomumą gamyboje.

Populiarėja funkcionalusis maistas

Pagrindinė šio mokslininko grupės tyrimų kryptis – bioaktyvieji augalinės kilmės junginiai ir cheminės reakcijos maiste. Paprasčiau kalbant, mokslininkai tiria įvairius aromatinius, prieskoninius, vaistinius, uoginius augalus ir ieško juose įvairių medžiagų, kurios pasižymėtų tam tikromis funkcinėmis savybėmis – antioksidacinėmis, antimikrobinėmis ar turinčiomis teigiamą įtaką sveikatai. Šias rastas medžiagas būtų galima panaudoti gaminant įvairius maisto produktus ar kosmetiką. O erdvės tyrinėjimams dar labai daug: kaip mini R.P.Venskutonis, augalų karalystėje yra apie 30 tūkst. rūšių, iš kurių ištyrinėta labai mažai.
„Vienos pagrindinių medžiagų, kurių ieškome – gamtinės kilmės antioksidantai, nes tai gana universalūs junginiai. Pirma, jie gali būti naudingi pačiame maiste, nes pajėgtų apsaugoti jį nuo oksidacinio gedimo. Tarkime, galėtų pakeisti sintetinius priedus, į kuriuos vartotojai žiūri labai įtariai. Be to, šitos medžiagos, patekusios į organizmą, gali atlikti įvairius vaidmenis. Pavyzdžiui, mūsų ląstelėse susidaro reakcingi deguonies dariniai, kurių dėl išorinių sąlygų ar uždegiminių procesų gali susidaryti labai daug. Tokiu atveju nebepakanka antioksidantų, kurių turime organizme, – reikia gauti papildomai iš išorės. Yra labai daug publikacijų ir tyrimų, rodančių, kad tos gamtinės kilmės medžiagos gali pasižymėti savybėmis, padedančiomis išvengti vėžio, diabeto, uždegimo. Tad ir ieškome tokių medžiagų, kad gautume dvigubą naudą“, – aiškina mokslininkas.
Gamtinės kilmės antioksidantų paieška – perspektyvi ir kasmet populiarėjanti kryptis, nes pasaulyje šiuo metu labai populiarėja funkcionalusis maistas. Tai toks maistas, kurio tikslas yra ne tik papildyti organizmą statybinėmis medžiagomis ir suteikti energijos, bet ir padėti apsisaugoti nuo ligų, pagerinti savijautą. Taisyklės, pagal kurias tokiam maistui suteikiami sveikatos žymenys, labai griežtos, reikalaujama labai išsamių duomenų ir įrodymų, pagrįstų klinikiniais tyrimais, bet rinkoje tokių produktų jau yra. Pavyzdžiui, į gėrimą „Danacol“ pridėta augalinės kilmės fitosterolių ir žadama, kad reguliariai jį vartojant cholesterolio kiekis sumažės 15 proc.
Tad galimybę pritaikyti savo tyrinėjimus funkcionaliojo maisto gamyboje mato ir R.P.Venskutonis, įžvelgiantis judėjimą personalizuotos mitybos link. Mokslininkas įsitikinęs, kad ateityje visi žmonės turės užsirašę savo genomą ir sparčiai plėtosis nutrigenomikos mokslas – tai mitybos ir genomikos mokslas, kuris nustato, kokie veiklieji junginiai yra biologiškai aktyvūs, koks maistas galėtų apsaugoti nuo ligų. „Visa tai veda prie personalizuotos mitybos ir ypač plataus funkcionaliojo maisto poreikio“, – prognozuoja R.P.Venskutonis.

Bendradarbiauja ir su Lietuvos, ir su užsienio verslininkais

Beje, mokslininkas įžvelgia dar vieną savo tyrimų panaudojimo galimybę. Tirdami įvairius augalus, tarkime, avietes, juoduosius serbentus, aronijas ar putinus, KTU mokslininkų grupė taiko biorafinavimo koncepciją (biožaliavų pavertimą įvairiomis cheminėmis medžiagomis), siekdami kuo racionaliau panaudoti augalines žaliavas.
„Daug dirbame su šalutiniais produktais, siekdami juos perdirbti iki vertingų produktų: vietoj beverčių atliekų, kurios išpilamos, galime pagaminti didelės vertės, brangius produktus. Dabar iš aviečių ar juodųjų serbentų išspaudžiamos sultys, kurias visi naudoja, o išspaudos dažniausiai išmetamos. O juk jose yra net daugiau naudingų veikliųjų medžiagų nei pačiose sultyse. Pavyzdžiui, iš aviečių išspaudų galima išskirti ekstraktus, kuriuose labai daug elago rūgšties ir jos darinių, – yra daug tyrimų, rodančių, kad tai ne tik stiprus antioksidantas, bet ir apsauga nuo vėžio. Labai plačiai tai tiriame ir tikimės, kad šie tyrimai gali būti labai arti pritaikymo, nes gamintojai suinteresuoti gauti papildomą naudą iš šalutinių produktų juos perdirbant“, – dėsto R.P.Venskutonis.
Kad verslininkai iš tiesų domisi tokia galimybe, patvirtina ir užsimezgę bendradarbiavimo projektai – ne tik su „Statoil“, bet ir su keletu kitų įmonių. Štai su juodųjų serbentų augintoju „Juodoji uoga“ mokslininkas bando pagaminti produktų ne iš pačių juodųjų serbentų uogų, bet iš jų pumpurų, kurie surenkami žiemą ir turi labai daug vertingų kvapiųjų medžiagų. Prieš kelerius metus prancūzai atvažiuodavo į Lietuvą ir supirkdavo tuos pumpurus, tad lietuvių verslininkų ir mokslininkų komanda siekia pagaminti aukštesnės pridėtinės vertės produktą, kurį būtų galima parduoti gerokai brangiau.
„Su „Juodąją uoga“ bandome pritaikyti šiuolaikines technologijas kvapiosioms medžiagoms išskirti. Jos daugiausia naudojamos parfumerijoje, nes yra gana brangios. Tiesa, biorafinavimo būdu išskiriamos kvapiosios medžiagos sudaro iki 5 proc. žaliavos, o 95 proc. lieka, tad mūsų tikslas yra likusią medžiagą taip pat perdirbti ir išskirti antioksidantus, nes iki šiol to niekas nedarė – tik mūsų publikacijose apie tai parašyta. Mūsų doktorantė nustatė, kad toje žaliavoje yra tikrai stiprių antioksidantų, daugiausia įvairių fenolinių junginių, flavonoidų. Žinoma, pirmiausia pagaminsime didesnį kiekį kvapiųjų medžiagų ir išsiuntinėsime užsienio firmoms mėginius, klausdami, ar juos domina toks produktas. O su antioksidantų išskyrimu dar reikės truputį padirbėti“, – ateities planus atskleidžia R.P.Venskutonis.
Šis mokslininkas dirba ir su Latvijos verslininku, kuris augina putinus pramoniniu būdu ir savo užaugintus produktus nori perdirbti į kuo didesnės vertės gaminius. Vienas galimų produktų – sultys, kurias galima panaudoti maisto pramonėje, pavyzdžiui, įmaišant į kitas sultis. Putinų sultyse daug chlorogeno rūgšties, kuri yra antioksidantas. O išspaudose mokslininkai aptiko aliejaus, kuriame yra riebaluose tirpių vitaminų, kitų vertingų medžiagų.

Palyginti su kitais Lietuvos mokslininkais, chemikai ir biochemikai yra vieni aktyviausiai besispausdinančių tarptautiniuose leidiniuose ir cituojamų užsienio kolegų.

Biotechnologijos instituto direktorius prof. Kęstutis Sasnauskas mano, kad lietuvių chemikų ir biochemikų tarptautiškumas kasmet vis didėja – daugėja mokslininkų, kurie ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse užsitarnauja savo vardą. „Atskiri mokslininkai jau radę savo vietą pasaulyje, ir jų daugėja. Dabar, norint gauti finansavimą projektams, reikalingas tarptautiškumas, reikia parodyti, kad esi kažko vertas, kad gali kažką padaryti, ir tai labai gerai, nes tai stimuliuoja mokslininkus publikuoti savo darbus aukščiausio reitingo žurnaluose. Publikacijų žurnaluose, kurių niekas neskaito, atsisakome“, – vis didėjantį mokslininkų dėmesį tarptautinei veiklai pabrėžia K.Sasnauskas.
Tad antrą kartą surengtame projekte „Mini Nobelis“ daug dėmesio skyrėme ne tik publikacijų kiekiui ir jų citavimo skaičiui, bet ir mokslininko tyrimų bei veiklos tarptautiškumui – kiek jis dalyvauja tarptautiniuose projektuose ir organizacijose, skaito pranešimus užsienyje, dėsto kitų šalių universitetuose.
Šiemet neįtraukėme praėjusių metų nugalėtojų ir – dar viena naujovė – chemijos ir biochemijos mokslininkus vertinome kartu. Įdomu, kad pagal daugelį minėtų rodiklių biochemikai lenkia chemikus. Pavyzdžiui, nors pagal citavimo skaičių per 20 metų labiausiai išsiveržia praėjusių metų „Mini Nobelį“ iš chemijos srities pelnęs Albertas Malinauskas, tačiau pirmajame šešetuke atsiduria tik du chemikai. Mokslininkų tvirtinimu, taip yra dėl to, kad biochemijos mokslai visame pasaulyje dabar „ant bangos“.
„Paslaptis ta, kad biochemikai dirba biologijos srityje, o ten platesnė dirva – gyvybės mokslų tyrimai dabar išgyvena pakilimą visame pasaulyje, todėl šioje srityje dirbantys mokslininkai turi daugiau kur pasireikšti, yra labiau cituojami ir matomi. Antras dalykas, biochemija turi tiesioginį ryšį su medicina, o chemijos poreikis visuomenėje mažesnis“, – mano praėjusių metų „Mini Nobelį“ biologijos ir biochemijos srityje pelnęs Biotechnologijos instituto DNR modifikacijų tyrimų skyriaus vadovas, biochemikas prof. habil. dr. Saulius Klimašauskas.
Beje, palyginti su kitomis sritimis, Lietuvos chemikai ir fizikai bene labiausiai įžengę į tarptautinį mokslą – jų straipsnių citavimo skaičius ir h indeksai yra gerokai aukštesni negu daugelio kitų mokslo sričių atstovų.

Užsienio mokslo centruose įgyta patirtis praverčia

Įvertinę aptartus kriterijus šiemet „Mini Nobelį“ skyrėme biochemikui, Biotechnologijų instituto Baltymų ir nukleorūgščių sąveikos tyrimų laboratorijos vedėjui Virginijui Šikšniui, sugebančiam išspausdinti savo straipsnius prestižiniuose žurnaluose, bendradarbiaujančiam su užsienio mokslininkais ir net pakviestam padėti organizuoti tarptautinę mokslinę konferenciją JAV.
„V.Šikšys – jaunas, protingas mokslininkas, turintis gerą parengimą, dirbantis madingoje ir perspektyvioje biotechnologijų kryptyje, gerai pažįstantis pasaulio mokslą, nes yra stažavęs daugelyje užsienio mokslo centrų. Šiuo metu jis – ir vienas biochemijos mokslo tūzų Lietuvoje“, – šių metų „Mini Nobelio“ laureatą apibūdina Biochemijos instituto direktorius prof. habil. dr. Valdas Laurinavičius.
Tarp kitų šių metų kandidatų išsiskyrė ir Kauno technologijos universiteto Organinės technologijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Juozas Vidas Gražulis, taip par Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Biochemijos laboratorijos vadovė prof. Vilmantė Borutaitė, aštuonerius metus dirbusi Kembridžo universitete, o prieš keletą metų sugrįžusi į Lietuvą.
Kiekvienoje ląstelėje esančias mitochondrijas tyrinėjanti mokslininkė Kembridžo universitete dirbo grupėje, kuriai vadovavo vienas šios srities autoritetų Guy Brownas. Šis mokslininkas yra vienas iš azoto monoksido, kaip mitochondrijas veikiančios signalinės molekulės (nes ši molekulė tiek ląstelės viduje, tiek tarp ląstelių perduoda signalus, kaip ląstelėms elgtis gyvybei svarbiose situacijose), atradėjų ir pasaulyje yra pelnęs didelį pripažinimą. V.Borutaitė su juo bendradarbiauja iki šiol, o jos straipsniai, rašyti su G.Brownu, yra vieni labiausiai cituojamų tarp visų Lietuvos chemijos ir biochemijos mokslininkų – jos h indeksas yra 24, o per 20 metų jos straipsniai pacituoti net 1881 kartą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Viena geriausių Lietuvos jaunųjų chemikių Vytautė Mačiulskytė prieš porą savaičių iš tarptautinės chemijos olimpiados parsivežė antrą medalį.

Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos vienuoliktokė šiemet Vašingtone vykusioje tarptautinėje mokinių chemijos olimpiadoje iškovojo bronzos medalį. Pernai varžydamasi su vienais ir dvejais metais vyresniais chemikais iš viso pasaulio taip pat pasipuošė bronzos medaliu. Pasak Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prodekano prof. Rimanto Raudonio, jau vien dešimtokės patekimas į tarptautinę olimpiadą yra itin retas atvejis, mat dėl teisės atstovauti Lietuvai Vytautei teko įveikti vienuoliktokus.
„Pastarąjį kartą tokio amžiaus mokinys su kitų šalių atstovais rungėsi prieš daugiau nei penkiolika metų“, – primena jaunuosius chemikus olimpiadoms rengiantis R.Raudonis.
„Mokiniai spėja sudalyvauti dviejose tarptautinėse olimpiadose, o Vytautė važiuos ir kitąmet. Per mano aštuoniolikos metų darbo praktiką ji antra Klaipėdoje gali pasigirti tokiais laimėjimais“, – antrina Vytautės chemijos mokytoja Rima Grabauskienė.
Taigi kokia Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos moksleivės sėkmės paslaptis?

Laimėti padeda kryptingas darbas

R.Raudonio nuomone, sėkmė ateina, kai žmogus jai būna pasirengęs. Tad aukščiausių rezultatų padeda pasiekti kryptingas darbas ir, žinoma, užsidegimas. Vytautei netrūksta nei užsispyrimo baigti pradėtus darbus, nei gebėjimo susikoncentruoti, nei noro sužinoti kuo daugiau. Taip pat jai atseikėta ir išskirtinių gabumų tiksliesiems mokslams.
„Yra vaikų, kurie nori kažko pasiekti, tačiau negali. Kiti užmiršta žodelį “reikia”. O Vytautė nori, gali ir žino, kad dar yra “reikia“, – giria savo mokinę R.Grabauskienė.
Pati Vytautė sako niekada nejautusi, kad yra išskirtinių gabumų. Be to, prisipažįsta, kad pernai neplanavo ir nesitikėjo įveikti vyresnius chemikus, tad patekimas į tarptautinę olimpiadą jai buvo labai netikėtas. „Turėjau tikslą tik šiemet išvažiuoti į tarptautinę olimpiadą, tačiau norėdama kuo geriau pasirengti pradėjau metais anksčiau ir nutariau pasitikrinti žinias. Taip visai netikėtai pavyko laimėti atranką“, – pasakoja nelinkusi girtis klaipėdietė.
Beje, ir Vytautės mokytojai nesitikėjo, kad ji pateks į tarptautinę olimpiadą. Mat tarp devintokams bei dešimtokams ir vienuoliktokams skiriamų olimpiadinių užduočių yra labai didelis atotrūkis. Taigi peršokti vienų metų olimpiadą nėra lengva. „Kai reikia, sugebu labai daug dirbti. Esu užsibrėžusi, kiek kiekvieną dieną turiu išmokti, ir savo plano tikslingai laikausi. Be to, chemija man labai patinka“, – sėkmės paslaptį atskleidžia Vytautė.
Tiesa, jis pripažįsta šiemet kur kas mažiau dirbusi, todėl dar prieš olimpiadą žinojusi, kad kitos spalvos medalio neparsiveš. Įgimtais talentais gabi mergina neplanuoja pasikliauti ir kitąmet. „Trečią kartą jau nebenoriu bronzos, tad reikės labai daug mokytis, kad patekčiau į tarptautinę olimpiadą iš iškovočiau sidabrą ar auksą“, – vieną savo tikslų atskleidžia Vytautė.
Vis dėlto vykstant į olimpiadas septyniolikmetei svarbi ne tik iškovota vieta, bet ir pati kelionė bei užduotys. Ypač ji laukia kitais metais Maskvoje vyksiančios tarptautinės chemijos olimpiados, nes ten teks įveikti kur kas sudėtingesnes ir visai kitokias užduotis nei per pastaruosius dvejus metus.

Labiausiai domina procesai, vykstantys ląstelėse

Vytautė pabrėžia, kad galimybė susipažinti su kita šalimi – taip pat didelis stimulas stengtis įveikti kitus jaunuosius Lietuvos chemikus. „Kai jau patenku į olimpiadą, apie uždavinius nedaug galvoju. Bene labiausiai džiaugiuosi, kad galėsiu pakeliauti. Užduotis atliekam vos du pusdienius, o toje šalyje svečiuojamės aštuonias devynias dienas, tad daug pamatom“, – dalyvavimo olimpiadose pranašumus dėsto jaunoji chemikė.
Štai prieš dvi savaites grįžusi iš Amerikos, ji džiaugiasi ne tik iškovotu bronzos medaliu, bet ir patirtais įspūdžiais. Vytautė turėjo galimybę išvaikščioti Vašingtono centrą, aplankyti muziejus, atrakcionų parką ir net stadione stebėti beisbolo rungtynes.
Nors iš olimpiadų ji grįžta praplėtusi akiratį, pasitikrinusi, kiek žino, palyginti su kitais jaunuoliais, be to, taip kaupia balus stojamiesiems į Kembridžo ar kitą Didžiosios Britanijos universitetą, tačiau ir nori, kad pasirengimas konkursams kuo greičiau baigtųsi. Mat nekantrauja vietoj olimpiadinių užduočių pasinerti į biochemiją. Gilinimasis į procesus, vykstančius ląstelėje, į tai, ko negalima pamatyti plika akimi, – Vytautei šiuo metu įdomiausia sritis. Su biochemijos moksliniais tyrimais klaipėdietė planuoja susieti ir tolimesnę ateitį. Dabar svarbiausias jos tikslas – įstoti į užsienio universitetą, o vėliau padirbėti keliose skirtingose šalyse.
Vytautės atsakymas į klausimą, kaip užsikrėtė chemija, nustebina: „Atsitiktinai. Nuo aštuntos klasės labai traukė fizika. Buvau nusprendusi gilintis į šį mokslą, tačiau kai įstojau į Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnaziją, kurioje didelis dėmesys skiriamas tiksliesiems mokslas, paaiškėjo, kad nėra fizikos būrelio, papildomi matematikos užsiėmimai nepatiko, tad liko chemija. Dar pusmetį lankydama chemijos būrelį galvojau tik apie fiziką, tačiau pradėjau laimėti chemijos olimpiadas, supratau, kad sekasi, ir užsikabinau.“

Niekada nebuvo pirmūnė

Beje, tėvai niekada neskatino Vytautės papildomai gilintis į tiksliuosius mokslus. „Jau nuo darželio nevaržėm jos pasirinkimo, leidom savarankiškai priimti sprendimus. Tiesa, pirkom daug knygų, skatinom skaityti, tačiau nekreipėm jokia linkme. Ir dabar mokosi tik tai, kas jai įdomu“, – pasakoja Vytautės mama Vitalija Mačiulskienė.
Nespaudžia tėvai gabios merginos ir dėl prastesnių lietuvių ar geografijos pažymių, nes jiems svarbiau, kad dukra mokytųsi ne dėl įvertinimų, o tai, kas patinka.
R.Grabauskienės nuomone, būtent todėl, kad tėvai gerbia Vytautės pasirinkimą ir nuo mažų dienų leido pačiai daug ką spręsti, šiandien ji yra savarankiška, sugeba pati protingai susidėlioti prioritetus.
„Mano lietuvių metinis pažymys – septyni, geografijos – aštuoni, nes nesistengiu visose srityse būti tobula, nenoriu blaškytis. O štai gilindamasi į chemiją esu maksimalistė“, – sako Vytautė. Ir priduria, kad per chemijos pamokas ji jau seniai neturi ką veikti. Žinodama tiek, kiek pirmųjų kursų chemijos specialybės studentai, mokykloje sprendžia savo atsineštus uždavinius.
Beje, ji mano, kad ne tik olimpiadininkams, bet ir kitiems mokiniams mūsų bendrojo lavinimo mokyklose dėstomas chemijos kursas yra nuobodus ir mažai naudingas. Mat perkrautas faktinėmis žiniomis, reikalaujama įsiminti daug sausos informacijos, o ne skatinama mąstyti sprendžiant uždavinius.

Tarp pomėgių – ne tik chemija, bet ir piešimas, kulinarija

Vytautė pasakoja, kad net ir vasarą kasdien skaito įvairią mokslinę literatūrą apie chemiją anglų kalba, nes dega noru kuo daugiau sužinoti, tačiau randa laiko ir  kitokiai veiklai. Pasirodo, ji turi ne tik mokslininkės, bet ir menininkės gyslelę.
Vytautė niekada nelankė nei dailės mokyklos, nei būrelio, bet nuo mažų dienų mėgo piešti, o internete radusi informacijos apie fotorealizmo kryptį, kai nuotraukoje užfiksuotas vaizdas tiksliai teptuku perkeliamas ant popieriaus ar drobės, pradėjo tapyti.
Tokia technika tapydama portretus ar įvairius objektus, Vytautė geriausiai pailsi. „Tapau savo malonumui, tik tada, kada noriu, tad būna savaičių, kad nė karto neprisiliečiu prie dažų. O kai užeina noras, ir visą dieną neatsitraukiu. Tik naktį niekada nesėdžiu nei prie knygų, nei prie paveikslų“, – pasakoja gimnazistė.
Kitas jos pomėgis, kuriuo mėgaujasi norėdama pailsinti galvą nuo cheminių procesų, formulių ir uždavinių, – kulinarija. Vytautei patinka ieškoti receptų ir kaskart pagaminti ką nors naujo. Anksčiau ji dažniau kepdavo pyragus, o dabar išbando ir mėsos, daržovių patiekalus. Vis dėlto jaunoji chemikė šiuo metu piešimui ir maisto gaminimui negali skirti tiek laiko, kiek norėtų. „Dabar man labiau rūpi kuo geriau pasirodyti olimpiadose ir įstoti į gerą Didžiosios Britanijos universitetą, o tada galėsiu dažniau ir pomėgiais užsiimti“, – tikisi Vytautė.

Geriausiu pripažintas Lietuvos chemikas prof. habil. dr. Albertas Malinauskas teigia truputį pavydintis šiuo metu jauniems mokslininkams prieinamų galimybių.

Pilko sovietinio sostinės pastato kukliai apstatytame eiliniame kabinete įsikūręs neeilinis Lietuvos mokslininkas. Geriausiu Lietuvos chemiku kolegų išrinktas 59 metų prof. habil. dr. Albertas Malinauskas, Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus vadovas, – malonus, paprastas ir labai kuklus mokslininkas, nepatogiai pasijuntantis kaskart, kai teiraujamasi apie jo laimėjimus. Toks kuklumas habilituotam daktarui Lietuvoje gana neįprastas dalykas ir galbūt būdingesnis Švedijoje, kur A.Malinauskas kurį laiką dirbo mokslinį darbą. Lundo universitete stažavęs lietuvis žavisi švedų kolegų demokratiškumu.
„Lietuvoje daug bandymų prisistatyti korifėjais – ypač prieš jaunimą. Švedijoje to nėra – mokslininkai vaikšto su džinsais ir nuo studentų skiriasi tik amžiumi. Be to, švedų kalbos ypatybė ta, kad nėra žodžio „jūs“ – visi kreipiasi „tu“, o tai dar labiau sustiprina demokratijos įspūdį. Lietuvoje demokratiškumo trūksta. Tai pastebiu nuo darbo pradžios“, – teigia A.Malinauskas, dėstantis VU Chemijos fakultete ir parengęs septynis doktorantus.

Labiausiai pastarąjį dešimtmetį cituojamas lietuvių chemikas

„A.Malinauskas dirba produktyviai, jo darbai gausiai cituojami, o tai reiškia, kad jis gilinasi į tą sritį, kuri dabar aktuali. Tai vienas didžiausių eruditų chemijos srityje, dirbantis įvairiose srityse, dėstantis studentams, redaguojantis „Chemijos“ žurnalą“, – balsuodamas už A.Malinauską savo sprendimą argumentavo vienas balsavusių kolegų.
O labiausiai kolegoms įspūdį darantis A.Malinausko laimėjimas – jo straipsniai tiek pastarąjį dešimtmetį, tiek pastarąjį dvidešimtmetį mokslinėje spaudoje cituoti daugiausiai kartų iš visų Lietuvos chemikų. Per 20 metų jis paskelbė 105 mokslines publikacijas, o mokslininkai visame pasaulyje jį citavo daugiau nei 2,2 tūkst. karto. Pasmalsavus, kokių šalių mokslininkai pasinaudojo lietuvio tyrimais, A.Malinauskas tuoj pat internete atsidaro duomenų bazę ir susiradęs vieno labiausiai cituojamų savo straipsnių statistiką bando skaityti pavardes – iš trumpų skiemenų ir specifinio skambesio suprantamame, kad tai Azijos, taip pat Artimųjų Rytų mokslininkai.
Profesorius turi bent tris straipsnius, pacituotus daugiau nei po šimtą kartų, iš kurių vienas apie elektroninius procesus, vykstančius ant laidžių polimerų, paminėtas beveik 200 kartų. „Lietuvos mastu tai labai daug. Visi lietuviai nuo Vytauto laikų yra parašę gal 30 straipsnių, kurie pacituoti daugiau nei šimtą kartų“, – tvirtina A.Malinauskas, manantis, kad straipsnis pradeda gyventi, kai visame pasaulyje pacituojamas dešimt kartų.
Vis dėlto pats A.Malinauskas nelinkęs sureikšminti citavimo rodiklio. „Iš tiesų, tai kelių veiksnių sutapimas – madinga, aktuali tematika, geras žurnalas, kurį skaito tos krypties mokslininkai, ir paties darbo naujumas. Todėl dalį nuopelnų nuo savęs noriu perkelti prie tematikos, kurioje dirbu“, – kuklinasi A.Malinauskas.
Jis pasirinkęs kelis tematinius pjūvius. Svarbiausias iš jų yra nanodarinių, elektrai laidžių polimerų, tyrimas ir galimas pritaikymas jutikliuose bei biojutikliuose – įtaisuose, kuriuos naudojant nustatoma svarbaus cheminio junginio koncentracija ar buvimas kažkokioje terpėje, pavyzdžiui, vandenyje.
Senesnės kartos biojutikliai taikomi visur – medicinoje, maisto pramonėje, tačiau iš laidžių polimerų sukurti biojutikliai turėtų įgauti geresnes charakteristines savybes: didesnį jautrumą, atrankumą ar selektyvumą. Tokie biojutikliai ir jutikliai būtų panaudoti visų pirma medicinoje, taip pat nuotekoms analizuoti, pramonės procesams kontroliuoti. Laidžių polimerų panaudojimas jutikliuose ir apskritai sėkmingas polimerų pritaikymas – šiuo metu itin aktuali tematika, į kurią gilinasi daugybė mokslininkų.
A.Malinauskas kartu su kolegomis jau yra sukūręs ne vieną jutiklio ir biojutiklio prototipą. Pavyzdžiui, Chemijos instituto mokslininkai sukūrė biojutiklio, skirto gliukozės kiekiui kraujyje matuoti, modifikaciją, taip pat – vitamino C matavimo maiste biojutiklį. Dar vienas lietuvių sukurtas jutiklis skirtas pieno rūgščiai (laktatui) nustatyti. „Tai labai svarbus dalykas, nes pieno rūgštis susidaro rūgstant pieno produktams – kuo produktai senesni, tuo jos daugiau, tad galima nustatyti šviežumą. Be to, pieno rūgštis susidaro, kai smarkiai dirba raumenys, todėl geras biojutiklis gali būti labai svarbus žmogaus būsenai kontroliuoti“, – tvirtina A.Malinauskas.
Laidžius polimerus vien Europoje tyrinėja kelios dešimtys mokslininkų grupių, tačiau yra viena sritis, kurioje Lietuvos chemijos mokslininkai dirba vieninteliai pasaulyje. Tai daugiausia A.Malinausko kolegos, Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus mokslininko Gedimino Niauros nuopelnas. 20 metų jis kuria modernaus tyrimo metodą – dinaminę spektroelektrochemiją.
Spektroelektrochemija yra toks tyrimas, kai vienu metu tiriama ir vykstantys elektrocheminiai procesai, ir spektrinės sistemos savybės. Ši kombinacija suteikia daug informacijos. O mokslininko G.Niauros modifikacija leidžia spektroelektrocheminiais metodais tirti ant elektrodo paviršiaus vykstančią reakciją.
„Šioje srityje dirbame vieninteliai pasaulyje, publikuojame straipsnius ir labai stengiamės. Aš dažnai virpančia širdimi peržiūriu literatūrą, ar niekas nepradėjo čia dirbti – kol kas nėra“, – šypsosi A.Malinauskas.

Šeimoje – trys chemikai ir vienas normalus žmogus

Nuo įstojimo į Europos Sąjungą mokslininkams Lietuvoje darbo sąlygos pasikeitė į gerąją pusę – Chemijos instituto Organinės chemijos skyrius dalyvaudamas ES projektuose iš pagrindų atnaujino materialinę bazę, nusipirko aparatų moksliniams tyrimams atlikti. Be to, mokslininkams atsirado galimybių vykti į stažuotes užsienio universitetuose.
A.Malinauskas prisipažįsta truputį pavydintis jauniesiems kolegoms, kuriems dabar atsivėrę daug galimybių. „Dabartiniais laikais mokslininkui būtina išvažiuoti stažuotis bent metus, kad neliktų užsidaręs savo kiaute. Mokslininkams dabar sąlygų išvažiuoti fantastiškai daug – kaip jokioje kitoje srityje. Jei žmogus dabar iš tiesų nori užsiimti mokslu, jam visi keliai atviri“, – neabejoja pašnekovas.
Profesorius juokauja, kad atsiradus galimybių jis pradėjo važinėti į užsienį būdamas tokio amžiaus, kai vakariečiai paprastai jau nustoja – 44-erių. Bet prieš 15 metų išvykti į stažuotę buvo sunku – reikėjo rasti rėmėjų. Sudėjus stažuotes Vokietijos ir Švedijos universitetuose, išeitų, kad užsienyje chemikas praleido apie dvejus metus.
Žinoma, kartą išvažiavęs, Lietuvos mokslininkas dėl nesulyginamų algų dažnai nenori grįžti atgal. Ir ne tik dėl menko finansavimo, nes dabar jau ir Lietuvoje yra galimybių gauti europinių projektų ir neblogai gyventi, bet ir dėl milžiniškos biurokratijos, siurbiančios laiką nuo mokslinių tyrimų, – A.Malinauskui rankos svyra, kai viešųjų pirkimų konkursus tenka skelbti vos ne pieštukams pirkti.
Beje, šiuo metu prieinamomis galimybėmis pasinaudojo ir A.Malinausko sūnus, pasirinkęs biochemijos sritį, – neseniai jis apsigynė disertaciją Oksfordo universitete. „Sūnus baigė VU Chemijos fakultetą ir pats susirado doktorantūros studijas – be jokio mano indėlio ar pažinčių ieškojimo“, – tvirtina geriausias Lietuvos chemikas.
A.Malinausko žmona Julė – taip pat chemikė, dirbanti mokslo darbuotoja Vilniaus universiteto laboratorijoje. Beje, būtent VU laboratorijoje studijų metais ir susikirto abiejų chemikų keliai. „Laboratorija chemikams yra ta vieta, kurioje praleidžiama labai daug laiko. Kol vyksta eksperimentas, žmonės geria kavą, žaidžia šachmatais, bendrauja. Bendravimo tarp fizikų, chemikų ir biochemikų pakankamai daug. Mačiau, kaip istorikai dirba archyvuose – įsikniaubęs, ir viskas, bendravimo nėra, nežinau, kaip jie iš viso ten gyvena“, – stebisi A.Malinauskas.
Profesorius svarsto, kad gal būtent dėl to bendravimo ir susidaro savotiškai uždaros chemikų, fizikų visuomenės, kuriose visi vieni kitus pažįsta ir kuriose gimsta labai daug šeimų.

Svarbiausi Alberto Malinausko biografijos faktai
Gimė 1952 m. Vilniuje
1970 m. baigė Vilniaus 16-ąją vidurinę mokyklą (Užupio gimnaziją)
1975 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, 1979 m. Maskvos M.Lomonosovo valstybiniame universitete gavo chemijos mokslų kandidato mokslo laipsnį
2003 m. gavo Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Laidžiųjų polimerų ir modelinių sistemų tyrimas bei jų panaudojimo galimybių paieška“
2006–2007 m. pelnė aukščiausio laipsnio valstybės stipendiją mokslininkams
Iš viso paskelbė per 250 mokslinių publikacijų, tarp jų 124 mokslinius straipsnius ISI referuojamuose žurnaluose
Sovietmečiu gavo 26 išradimų liudijimus

Balsuodami už ryškiausius pastarojo dešimtmečio kolegas, chemikai dažniausiai minėjo tris pavardes – dažniausiai cituojamą prof. Albertą Malinauską, daugelio išradimų autorių prof. Juozą Vidą Gražulevičių ir biochemiką prof. Arūną Ramanavičių.

Lietuvoje mokslui negalime skirti tiek finansinių išteklių kaip JAV, neišauginome Nobelio premijos laureatų, tačiau turime išskirtinių mokslininkų, kurie žinomi ir vertinami tiek pasaulio universitetų laboratorijose, tiek pasaulinėse korporacijose. Tokie yra ir trys per „Veido“ surengtą apklausą kolegų išskirti Lietuvos chemikai, kurie labiausiai išsiskiria solidžiausiais statistiniais rodikliais.
Pirmą vietą užėmusio prof. habil. dr. A.Malinausko straipsniai 1990–2010 m., taip pat ir pastarąjį dešimtmetį, iš visų Lietuvos chemikų cituoti daugiausiai kartų. Per 20 metų jis parašė 105 mokslines publikacijas, o mokslininkai visame pasaulyje jį pacitavo daugiau nei 2,2 tūkst. karto. Kol kas tai sunkiai pralenkiamas laimėjimas, darantis įspūdį visiems kolegoms.

Dirbo su „Samsung“ ir „Basf“ bendrovėmis

Antroje vietoje atsidūrusiam Kauno technologijos universiteto (KTU) Organinės technologijos katedros vedėjui prof. habil. dr. Juozui Vidui Gražulevičiui visiškai netinka dažnai Lietuvos mokslininkams metami priekaištai, kad jie pernelyg pasineria į fundamentinius tyrinėjimus ir pamiršta praktinį pritaikymą. Iš daugelio mokslininkų J.V.Gražulevičius išsiskiria ne tik tuo, kad per pastarąjį dešimtmetį paskelbė daugiausiai – per 160 mokslinių straipsnių žurnaluose, įtrauktuose į ISI duomenų bazę. Šis organininės ir polimerų chemijos srityje dirbantis, tačiau su fizika susijusią tyrinėjimo kryptį – vienos rūšies energiją paversti kitos rūšies energija gebančias medžiagas pasirinkęs mokslininkas glaudžiai bendradarbiauja su optoelektroninių prietaisų (saulės elementų, šviesos diodų) kūrėjais ir savo darbus pritaiko praktiškai. Per pastarąjį dešimtmetį bendradarbiaudamas su užsienio bendrovėmis ir kitais mokslininkais J.V.Gražulevičius užpatentavo aštuonis išradimus JAV ir dešimt – Europoje.
J.V.Gražulevičius pasakoja, kad šie patentai užregistruoti daugiausia dirbant su Pietų Korėjos bendrove „Samsung“. Prieš ketverius penkerius metus KTU ir VU Fizikos fakulteto mokslininkai „Samsung“ kompanijai kūrė organinius lazerinių spausdintuvų fotoreceptorių puslaidininkius. Vėliau mokslininkas su kolegomis bendradarbiavo su Vokietijos chemijos koncernu „Basf“, kurio užsakymu lietuviai kūrė organinius saulės elementų puslaidininkius.
Iš viso per nepriklausomybės laikotarpį J.V.Gražulevičius kartu su kitais Lietuvos mokslininkais bendradarbiavo su trimis didžiulėms užsienio bendrovėmis. Nors dabar tokių užsakymų nėra, lietuviai nesėdi sudėję rankų. Šiuo metu J.V.Gražulevičius kartu su kitais lietuvių mokslininkais ir vokiečių bendrove „Novaled“, viena pasaulinių lyderių šviesos diodų srityje, pateikė bendrą paraišką projektui. Jei laimės finansavimą, lietuvių mokslininkai ir vėl kurs medžiagas užsienio bendrovei.
Tiesa, KTU atstovai bendradarbiauja ne tik su užsienio bendrovėmis, bet ir su mokslininkais. „Mes gauname eksperimentinius rezultatus ir prašome teoretikų iš Prancūzijos, Taivano, kad juos interpretuotų. Po to rezultatus siunčiame žmonėms iš Taivano, Vokietijos, Anglijos ar Ukrainos, kurie daro prietaisus – šviesos diodus ar kitus. Partnerių turime daug – be jų nieko nepadarysi“, – tvirtina geriausių chemikų trejetuke atsidūręs J.V.Gražulevičius.
Trečią vietą užėmęs Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Fizikinės chemijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Arūnas Ramanavičius yra daug nuveikęs tiek biochemijos, tiek grynosios chemijos srityje. A.Ramanavičius – 1991-ųjų sausio 13-osios didvyris, kolegų apibūdinamas kaip itin aktyviai dalyvaujantis mokslinėje veikloje, labai kūrybinga asmenybė. „Jis paskelbė labai daug straipsnių prestižiniuose leidiniuose ir šiuo metu yra tikra mokslo įžymybė“, – minėjo vienas už jį balsavęs kolega.

Iškiliausi pastarojo dešimtmečio chemikai

1. Prof. habil. dr. Albertas Malinauskas, Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus vadovas
2. Prof. habil. dr. Juozas Vidas Gražulevičius, Kauno technologijos universiteto Organinės technologijos katedros vedėjas
3. Prof. habil. dr. Arūnas Ramanavičius, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Fizikinės chemijos katedros vedėjas

Šaltinis: „Veido“ atlikta chemijos srities mokslininkų apklausa

Aktyviausi mokslininkai 1990–2010 m.

Mokslininkas    Kiek kartų cituotas    Publikacijų sk.
Albertas Malinauskas    2219    105
Saulius Klimašauskas    2010    43
Juozas Kulys    1782    130
Juozas Vidas Gražulevičius    1422    172
Narimantas Čėnas    1259    78

Mokslininkai, daugiausiai užpatentavę išradimų chemijos srityje 2001–2011 m.

Mokslininkas    Europos paraiškų ir patentų    JAV patentuota išradimų
1. Vytautas Getautis    26    13
2. Vygintas Jankauskas     19    9
3. Valentas Gaidelis    16    11
4. Edmundas Montrimas    16    10
5. Marytė Daškevičienė    11    7

Šaltinis: Lietuvos technikos biblioteka