Tag Archive | "Medžiagų mokslo institutas"

S.Tamulevičiaus idėjos virsta prietaisais

Tags: , , , , ,


KTU nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prof. Sigito Tamulevičiaus kartu su komanda sukurtas matavimo prietaisas – skalės precizinėms lazerinėms mata­vi­mo sistemoms – prieš kelis mėnesius įmonei „Precizika Metrology“ pelnė Metų gaminio įvertinimą. Tačiau moks­li­nin­kas tai vadina dar palyginti nedideliu Kauno technologijos universiteto (KTU) Medžiagų mokslo instituto lai­mė­ji­mu.

Kolegos S.Tamulevičių apibūdina kaip išskirtinį žmogų, kuris sugeba vienu me­­tu būti ir lyderis, ir mokslininkas, ir as­me­nybė. Jis rūpinasi, kad mokslo idėjos rastų pir­kėją, įgautų prasmę ir būtų įkūnytos – pa­naudotos praktikoje.

Jis pats aktyviai ieško naujų partnerių, kviečia į susitikimus verslininkus, mezga ryšius su ki­tų šalių mokslininkais ir ragina tai daryti ki­tus. Girdi, pati mokslo sritis tam dėkinga ir bū­ti­na tai išnaudoti. „Medžiagų inžinerija – tarpsritinė, apimanti fiziką, chemiją ir inžineriją. Ir skirta ji medžiagoms, kurias galima panaudoti praktikoje, tyrinėti“, – savo idėjų praktinį pritaikymą aiškina mokslininkas.

Užtat jo idėjos – unikalios ir pripažįstamos vi­s­ame pasaulyje. KTU mokslo prorektorė As­ta Pundzienė S.Tamulevičių ne be pagrindo va­­dina tarptautinio lygio mokslininku: „Jo pub­likacijos spausdinamos geriausiuose pasaulio moksliniuose žurnaluose. Jį mato ir pripažįsta tarptautinė mokslininkų bendruomenė. Jis yra tarptautinių asociacijų narys.“

S.Tamulevičius sako, jog visa tai – dėl to, kad paprastų dalykų jis nekuria. Pagrindiniai jo vadovaujamos 15 mokslo daktarų komandos dar­bo „įrankiai“ – vakuuminės, plazminės, pa­staruoju metu – ir lazerinės technologijos. O šios galvočių komandos tyrimų objektai – aukštųjų technologijų medžiagos, struktūros ir prietaisai. Kaip aiškina profesorius, jos kasdieninės inžinerijos reikmėms net ir nenaudojamos: institute atliekami tyrimai su naujomis, perspektyviomis medžiagomis ir struktūromis. Pagal medžiagų savybes tai puslaidininkiai, metalai, dielektrikai.

Ploniau už plauką

„Mūsų skiriamasis bruožas – kad dirbame su plonais sluoksniais. Tai tam tikros dangos arba sluoksniai, pritaikomi optikoje, elektronikoje, mechanikoje. Pastaruoju metu atlikome daug bandymų ir teorinių skaičiavimų su amorfine anglimi, kuri ir buvo panaudota kuriant prietaisą bendrovei „Precizika Metrology“, – savo tyrimus glaustai nupasakoja S.Tamulevičius.

Profesorius net sudėtingiausius dalykus su­geba paaiškinti labai paprastai. Sako – įsivaizduokite pieštuką. Jis padarytas iš grafito – kristalinės anglies atmainos, kuri rašant ant popieriaus palieka pėdsaką. O mes anglį mokame paversti amorfine – joje atomai nesudaro kristalinių struktūrų. S.Tamulevičius aiškina, kad tokia ang­lies atmaina pasižymi unikaliomis mechaninėmis, op­tinėmis savybėmis. Iš jos ir galima padaryti plonus sluoksnius, kokių prireikė kuriant skales precizinėms lazerinėms matavimo sistemoms.

Tai buvo bendras KTU ir „Precizika Me­tro­­logy“ projektas, finansuojamas Mokslo, inovaci­jų ir technologijų agentūros (MITA). Jį įgyven­di­nant buvo sukurtos matavimo skalės, naudo­ja­mos kampiniam posūkiui arba poslinkiui ma­tuoti.

„Mūsų mokslininkai sukūrė technologiją, ku­ri leido šias skales padengti amorfiška deiman­tiškąja anglimi. Ji neiškraipo optinių ir už­tik­rina idealias mechanines savybes, pavyzdžiui, nesibraižo. Tai labai svarbu, nes jeigu į tokią skalę patenka dulkelė ir skalė subraižoma, ji bemat sugenda ir nebetinka naudoti“, – savo gaminio esmę aiškina profesorius.

Tačiau visa tai – mechaninės savybės. Kaip sa­­ko mokslininkas, ne mažiau darbų atlikta ty­rinėjant optines amorfiškosios anglies savy­bes. Iš jos S.Tamulevičius su kolegomis bando su­kur­ti optinius elementus, kuriuos galima pa­nau­doti optiniame jutiklyje ir naudoti atliekant visiems įprastus laboratorinius bioskysčių tyrimus: „Op­tinis biojutiklis – prietaiso pavadinimas. O mes kuriame jo elementą – submikroni­nę difrak­cinę gardelę. Submikroninė reiškia, kad jos matmenys mažesni už vieną mikrometrą. Pa­lyginimui, plauko storis yra 60 mikrometrų.“

S.Tamulevičius visa tai išverčia į žmonių kal­bą: bendradarbiaujant su medikais, KTU buvo sukurtas jutiklis, leidžiantis stebėti antibiotikų sąveiką su bakterijomis realiu laiku: „Mes tyrinėjome antibiotikų sąveiką su staphylococcus aureus – auksinio stafilokoko bakterijomis. Šį procesą sugebėjome stebėti realiu laiku.“

Bendro darbo stebuklai

Profesorius atkreipia dėmesį, kad kuriant naujus produktus bendradarbiavimas visuomet yra kertinis akmuo. Antai KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su amerikiečių mokslininkais, dalyvavo tarptautiniame projekte, kurio tikslas – sukurti unikalų širdies stimuliatorių, veikiantį be elektros energijos šaltinio. Šiuo atveju mokslininkų užaugintos kamieninės ląstelės pačios generuoja elektrinį signalą. Na, o tokių ląstelių išdėstymui KTU mokslininkai ruošia polimerinius pagrindus – karkasus.

Puikiu bendradarbiavimo pavyzdžiu S.Ta­mu­­levičius vadina ir bendrą projektą su IBM, kurį KTU mokslininkai dabar tęsia su Cu­ku­boje įsikūrusiu Nacionaliniu Japonijos medžiagų mokslo institutu. „Mes norime sukurti tam tikrą reljefą dangoje ir panaudoti šį reljefą na­nodalelių manipuliavimui. Toks dalelių rinkinys gali būti ir ypač brangių prekių apsaugos ele­mentas, ir analitikoje naudojamo prietaiso da­lis. Japonai labai susidomėjo, nes dirba su fo­tokatalize. Jiems toks didelis nanodalelių de­rinys atrodo labai patrauklus“, – netrukus į Kau­ną iš Cukubos atvyksiančios japonų moksli­ninkų delegacijos vizito priežastis aiškina moksl­ininkas.

KTU mokslininkai bendardarbiauja ir su Šveicarijos mokslininkais iš Paulio Scherrerio instituto (PSI). S.Tamulevičius sako, kad kuo daugiau technologijų kuri, tuo daugiau partnerių gali susirasti.

Vienas ypač plačiai pritaikomas KTU su­kur­tas prietaisas – lazerio bangos fronto daliklis. „Vaizdžiai kalbant, jūs šviečiate į tą daiktą la­zerio spinduliu, o jis jums atsako dviem spinduliais“, – aiškina mokslininkas, kukliai prisipa­žindamas, kad tokius daliklius naudoja daugelis Lietuvoje su optika dirbančių specialistų, o vienas išgabentas ir į Italiją.

„Dar esame sukūrę pjezovaržinį ju­tiklį, kuris gali būti naudojamas slėgio ma­tuokliuose. Jeigu į tokius jutiklius įdedama na­no­d­alelių – pagal mūsų technologiją tam naudojamas reaktyvusis magnetroninis medžiagos dulkinimas, – tokio pjezovaržinio dalikio savybės nekinta kintant temperatūrai, o matavimuose tai labai svarbu“, – išradimo es­mę aiškina S.Tamule­vi­čius, kartu šį darbą rek­lamuodamas, mat pirkėjo pjezovaržinis ju­tiklis dar neturi.

Kaip sako profesorius, atstumas tarp mokslinių tyrimų ir galutinio produkto yra toks pat di­delis kaip ir tyrimai, kuriuos reikia atlikti. Tam, kad iš idėjos atsirastų prietaisas, reikia iš­s­pręsti labai daug organizacinių, vadybinių dalykų.

Pasak S.Tamulevičiaus, paprastai mokslininkai kažką sukuria, o tada bando tai kažkam pasiūlyti. Rečiau pasitaiko, kad patys verslininkai kreiptųsi ir prašytų ką nors padaryti, nors tokių atvejų irgi pasitaiko.

KTU pradėjo veikti net specialus „pardavimo skyrius“ – Inovacijų ir verslo centras, kuris sie­kia surinkti visas mokslininkų idėjas, jas prista­tyti leidinyje, dalyvauti idėjų mugėse. S.Ta­mu­­levičiaus žodžiais, kartais tai suveikia. Tačiau tokiu atveju verslininkas turi labai tikėti idėja, nes pats prisiima riziką – juk jis į idėją investuoja savo lėšas.

Kitas modelis – kai produktą sukuria ir riziką prisiima mokslininkai. Žinoma, jie investuoja ne asmenines lėšas, tačiau šis variantas atima daug laiko ir energijos.

Štai ir šiuo metu S.Tamulevičius rašo net du projektus. „Kiekvieną projektą rašydamas turi pa­aiškinti, kuo nustebinsi ekspertą. Reikia jį su­intriguoti ir parodyti, kad ne tik idėja yra ge­ra, bet ir tu pats esi būtent tas žmogus, kuris tą idėją gali įgyvendinti. Taigi reikia, kad jis patikėtų, jog tu esi „teisingas“ žmogus su „teisinga“ idėja. Tai nuolatinė būsena“, – apie jį gerokai varginantį „popierizmą“ pasakoja S.Ta­mu­le­vičius.

Hologramų meistrai

„Ak, kalbėdamas apie pritaikymą, ko gero, pa­miršau svarbiausia, ką esame padarę. Tai taip na­tūralu, kad net užmiršti. Juk esame su­kūrę vi­są technologinę optinių apsaugos elementų – ho­logramų gamybos liniją. Galbūt teko matyti par­duotuvėse, ant svarstyklių, būna tokie blizgučiai? Arba degalinėse ant matuoklių, skaitiklių? Tai tik kelios pritaikymo sritys. Metro­lo­gi­nės patikros autentiškumą užtikrina tokių specialiųjų priemonių naudojimas“, – su užsidegimu ima pasakoti S.Tamulevičius.

KTU mokslininkai įkūrė savo bendrovę „Hol­tida“, kuri gamina hologramas – ženkliukus, naudojamus dokumentams, prekėms ar paslaugų autentiškumui apsaugoti. KTU mokslininkų sukurtu holograminiu ženkliu­ku buvo apsaugotas pirmas Lietuvos užsienie­čio pasas. Taip pat – kompensuojamųjų vais­tų receptų knygelės, sveikatos draudimo pa­­žymėjimai.

Diktatorius – tik beviltiškais atvejais

Apie tiksliuosius mokslus prof. S.Ta­mu­levičius galvojo jau mo­kyk­­­los suole, tačiau ką konkrečiai studijuoti – ma­tematiką ar fiziką, svarstė ilgokai. Ga­liau­siai įstojo į tuometį Kauno politechnikos institu­tą, vėliau baigė Maskvos inžinerinį fizikos ins­­titutą. Po to, raginamas savo vadovo prof. Liud­viko Prane­vi­čiaus, grįžo į Lietuvą.

„O paskui buvo labai įdomių atkarpų – dirbau Švedijoje Karališkajame technologijos  institute, JAV Masačusetso technologijos institute. Ten labai ryški mokslo aura. Turėjome gražių kontaktų su Pran­cū­zi­jos mokslininkais. Visa tai padeda keistis nau­jomis idėjomis, rasti bendraminčių“, – apie moks­lininko karjeros pradžią pasakoja S.Ta­mu­levičius.

Pasak jo, labai svarbu, kad tuo, ką siūlai, pa­ti­kėtų aplinkiniai. Svarbu, kad prie tavęs dėtųsi, kad su tavimi dirbtų. Taip pamažu formuojasi ta­vo komanda. „Kai universitete nutarėme, kad tu­ri būti padalinys, kuriame būtų vystomos tech­nologijos ir kuris galėtų konkuruoti Eu­ro­poje, reikėjo susigrąžinti mokslininkus iš verslo, reikėjo juos įtikinti dirbti kartu. Užtat dabar turime gana neblogą kolektyvą. Mus žino, pripa­žįsta, spausdina, kviečia į konferencijas, skaitome pranešimus. Tai rodo, kad esame šiokie tokie autoritetai šioje srityje“, – savo ir vi­sos ko­mandos laimėjimais didžiuojasi S.Ta­mu­le­vičius.

Ir priduria, kad bendraujant su mokslininkais reikia labai daug subtilumo. Čia kiekvienas – asmenybė, ir reikia meistriškumo, kad tą asmenybę kuo geriau atskleistum, kad kiekvienas darytų tai, ką moka geriausiai. Svarbiausia šiuo atveju, profesoriaus nuomone, demokratija: kalbėjimas, keitimasis nuomonėmis, diskusija. „Diktatoriaus bruožų prireikia tik tada, kai dirbi su jaunimu ir kai yra beviltiška situacija“, – juokiasi S.Tamulevičius.

Jis prisipažįsta dirbantis beveik be atokvėpio, o apie poilsį per daug negalvojantis. Jam tik gaila, kad per visokius projektų rašymus dažnai nelieka laiko net knygoms. Na, sako, jeigu neskaičiuosime vakar anūkui Jonui skaitytų „Brolių Grimų pasakų“.

Vis dėlto mokslininkas neabejoja, kad poilsis žmogui būtinas, o ištisi savaitgaliai prie kompiuterio atima daug energijos. Todėl jis niekada nepraleidžia progos pagrybauti ir jau 20 metų kiekvieną savaitę žaidžia krepšinį. „Esu kilęs iš Zervynų kaimo. Čia žmogus iš­moksta grybauti vos pradėjęs vaikščioti. O krepšinis man yra tam tikras mano fizinės būklės rodiklis. Kai nebegalėsiu žaisti, nebegalėsiu ir institutui vadovauti“, – svarsto mokslininkas, žadėdamas, kad toks laikas ateis dar negreitai, o jo vadovaujamas institutas dar daug kartų nustebins naujomis idėjomis.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...