2012 Sausio 19

A.Malinauskas „Jei dabar žmogus iš tiesų nori užsiimti mokslu – jam visi keliai atviri“

veidas.lt


Geriausiu pripažintas Lietuvos chemikas prof. habil. dr. Albertas Malinauskas teigia truputį pavydintis šiuo metu jauniems mokslininkams prieinamų galimybių.

Pilko sovietinio sostinės pastato kukliai apstatytame eiliniame kabinete įsikūręs neeilinis Lietuvos mokslininkas. Geriausiu Lietuvos chemiku kolegų išrinktas 59 metų prof. habil. dr. Albertas Malinauskas, Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus vadovas, – malonus, paprastas ir labai kuklus mokslininkas, nepatogiai pasijuntantis kaskart, kai teiraujamasi apie jo laimėjimus. Toks kuklumas habilituotam daktarui Lietuvoje gana neįprastas dalykas ir galbūt būdingesnis Švedijoje, kur A.Malinauskas kurį laiką dirbo mokslinį darbą. Lundo universitete stažavęs lietuvis žavisi švedų kolegų demokratiškumu.
„Lietuvoje daug bandymų prisistatyti korifėjais – ypač prieš jaunimą. Švedijoje to nėra – mokslininkai vaikšto su džinsais ir nuo studentų skiriasi tik amžiumi. Be to, švedų kalbos ypatybė ta, kad nėra žodžio „jūs“ – visi kreipiasi „tu“, o tai dar labiau sustiprina demokratijos įspūdį. Lietuvoje demokratiškumo trūksta. Tai pastebiu nuo darbo pradžios“, – teigia A.Malinauskas, dėstantis VU Chemijos fakultete ir parengęs septynis doktorantus.

Labiausiai pastarąjį dešimtmetį cituojamas lietuvių chemikas

„A.Malinauskas dirba produktyviai, jo darbai gausiai cituojami, o tai reiškia, kad jis gilinasi į tą sritį, kuri dabar aktuali. Tai vienas didžiausių eruditų chemijos srityje, dirbantis įvairiose srityse, dėstantis studentams, redaguojantis „Chemijos“ žurnalą“, – balsuodamas už A.Malinauską savo sprendimą argumentavo vienas balsavusių kolegų.
O labiausiai kolegoms įspūdį darantis A.Malinausko laimėjimas – jo straipsniai tiek pastarąjį dešimtmetį, tiek pastarąjį dvidešimtmetį mokslinėje spaudoje cituoti daugiausiai kartų iš visų Lietuvos chemikų. Per 20 metų jis paskelbė 105 mokslines publikacijas, o mokslininkai visame pasaulyje jį citavo daugiau nei 2,2 tūkst. karto. Pasmalsavus, kokių šalių mokslininkai pasinaudojo lietuvio tyrimais, A.Malinauskas tuoj pat internete atsidaro duomenų bazę ir susiradęs vieno labiausiai cituojamų savo straipsnių statistiką bando skaityti pavardes – iš trumpų skiemenų ir specifinio skambesio suprantamame, kad tai Azijos, taip pat Artimųjų Rytų mokslininkai.
Profesorius turi bent tris straipsnius, pacituotus daugiau nei po šimtą kartų, iš kurių vienas apie elektroninius procesus, vykstančius ant laidžių polimerų, paminėtas beveik 200 kartų. „Lietuvos mastu tai labai daug. Visi lietuviai nuo Vytauto laikų yra parašę gal 30 straipsnių, kurie pacituoti daugiau nei šimtą kartų“, – tvirtina A.Malinauskas, manantis, kad straipsnis pradeda gyventi, kai visame pasaulyje pacituojamas dešimt kartų.
Vis dėlto pats A.Malinauskas nelinkęs sureikšminti citavimo rodiklio. „Iš tiesų, tai kelių veiksnių sutapimas – madinga, aktuali tematika, geras žurnalas, kurį skaito tos krypties mokslininkai, ir paties darbo naujumas. Todėl dalį nuopelnų nuo savęs noriu perkelti prie tematikos, kurioje dirbu“, – kuklinasi A.Malinauskas.
Jis pasirinkęs kelis tematinius pjūvius. Svarbiausias iš jų yra nanodarinių, elektrai laidžių polimerų, tyrimas ir galimas pritaikymas jutikliuose bei biojutikliuose – įtaisuose, kuriuos naudojant nustatoma svarbaus cheminio junginio koncentracija ar buvimas kažkokioje terpėje, pavyzdžiui, vandenyje.
Senesnės kartos biojutikliai taikomi visur – medicinoje, maisto pramonėje, tačiau iš laidžių polimerų sukurti biojutikliai turėtų įgauti geresnes charakteristines savybes: didesnį jautrumą, atrankumą ar selektyvumą. Tokie biojutikliai ir jutikliai būtų panaudoti visų pirma medicinoje, taip pat nuotekoms analizuoti, pramonės procesams kontroliuoti. Laidžių polimerų panaudojimas jutikliuose ir apskritai sėkmingas polimerų pritaikymas – šiuo metu itin aktuali tematika, į kurią gilinasi daugybė mokslininkų.
A.Malinauskas kartu su kolegomis jau yra sukūręs ne vieną jutiklio ir biojutiklio prototipą. Pavyzdžiui, Chemijos instituto mokslininkai sukūrė biojutiklio, skirto gliukozės kiekiui kraujyje matuoti, modifikaciją, taip pat – vitamino C matavimo maiste biojutiklį. Dar vienas lietuvių sukurtas jutiklis skirtas pieno rūgščiai (laktatui) nustatyti. „Tai labai svarbus dalykas, nes pieno rūgštis susidaro rūgstant pieno produktams – kuo produktai senesni, tuo jos daugiau, tad galima nustatyti šviežumą. Be to, pieno rūgštis susidaro, kai smarkiai dirba raumenys, todėl geras biojutiklis gali būti labai svarbus žmogaus būsenai kontroliuoti“, – tvirtina A.Malinauskas.
Laidžius polimerus vien Europoje tyrinėja kelios dešimtys mokslininkų grupių, tačiau yra viena sritis, kurioje Lietuvos chemijos mokslininkai dirba vieninteliai pasaulyje. Tai daugiausia A.Malinausko kolegos, Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus mokslininko Gedimino Niauros nuopelnas. 20 metų jis kuria modernaus tyrimo metodą – dinaminę spektroelektrochemiją.
Spektroelektrochemija yra toks tyrimas, kai vienu metu tiriama ir vykstantys elektrocheminiai procesai, ir spektrinės sistemos savybės. Ši kombinacija suteikia daug informacijos. O mokslininko G.Niauros modifikacija leidžia spektroelektrocheminiais metodais tirti ant elektrodo paviršiaus vykstančią reakciją.
„Šioje srityje dirbame vieninteliai pasaulyje, publikuojame straipsnius ir labai stengiamės. Aš dažnai virpančia širdimi peržiūriu literatūrą, ar niekas nepradėjo čia dirbti – kol kas nėra“, – šypsosi A.Malinauskas.

Šeimoje – trys chemikai ir vienas normalus žmogus

Nuo įstojimo į Europos Sąjungą mokslininkams Lietuvoje darbo sąlygos pasikeitė į gerąją pusę – Chemijos instituto Organinės chemijos skyrius dalyvaudamas ES projektuose iš pagrindų atnaujino materialinę bazę, nusipirko aparatų moksliniams tyrimams atlikti. Be to, mokslininkams atsirado galimybių vykti į stažuotes užsienio universitetuose.
A.Malinauskas prisipažįsta truputį pavydintis jauniesiems kolegoms, kuriems dabar atsivėrę daug galimybių. „Dabartiniais laikais mokslininkui būtina išvažiuoti stažuotis bent metus, kad neliktų užsidaręs savo kiaute. Mokslininkams dabar sąlygų išvažiuoti fantastiškai daug – kaip jokioje kitoje srityje. Jei žmogus dabar iš tiesų nori užsiimti mokslu, jam visi keliai atviri“, – neabejoja pašnekovas.
Profesorius juokauja, kad atsiradus galimybių jis pradėjo važinėti į užsienį būdamas tokio amžiaus, kai vakariečiai paprastai jau nustoja – 44-erių. Bet prieš 15 metų išvykti į stažuotę buvo sunku – reikėjo rasti rėmėjų. Sudėjus stažuotes Vokietijos ir Švedijos universitetuose, išeitų, kad užsienyje chemikas praleido apie dvejus metus.
Žinoma, kartą išvažiavęs, Lietuvos mokslininkas dėl nesulyginamų algų dažnai nenori grįžti atgal. Ir ne tik dėl menko finansavimo, nes dabar jau ir Lietuvoje yra galimybių gauti europinių projektų ir neblogai gyventi, bet ir dėl milžiniškos biurokratijos, siurbiančios laiką nuo mokslinių tyrimų, – A.Malinauskui rankos svyra, kai viešųjų pirkimų konkursus tenka skelbti vos ne pieštukams pirkti.
Beje, šiuo metu prieinamomis galimybėmis pasinaudojo ir A.Malinausko sūnus, pasirinkęs biochemijos sritį, – neseniai jis apsigynė disertaciją Oksfordo universitete. „Sūnus baigė VU Chemijos fakultetą ir pats susirado doktorantūros studijas – be jokio mano indėlio ar pažinčių ieškojimo“, – tvirtina geriausias Lietuvos chemikas.
A.Malinausko žmona Julė – taip pat chemikė, dirbanti mokslo darbuotoja Vilniaus universiteto laboratorijoje. Beje, būtent VU laboratorijoje studijų metais ir susikirto abiejų chemikų keliai. „Laboratorija chemikams yra ta vieta, kurioje praleidžiama labai daug laiko. Kol vyksta eksperimentas, žmonės geria kavą, žaidžia šachmatais, bendrauja. Bendravimo tarp fizikų, chemikų ir biochemikų pakankamai daug. Mačiau, kaip istorikai dirba archyvuose – įsikniaubęs, ir viskas, bendravimo nėra, nežinau, kaip jie iš viso ten gyvena“, – stebisi A.Malinauskas.
Profesorius svarsto, kad gal būtent dėl to bendravimo ir susidaro savotiškai uždaros chemikų, fizikų visuomenės, kuriose visi vieni kitus pažįsta ir kuriose gimsta labai daug šeimų.

Svarbiausi Alberto Malinausko biografijos faktai
Gimė 1952 m. Vilniuje
1970 m. baigė Vilniaus 16-ąją vidurinę mokyklą (Užupio gimnaziją)
1975 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, 1979 m. Maskvos M.Lomonosovo valstybiniame universitete gavo chemijos mokslų kandidato mokslo laipsnį
2003 m. gavo Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Laidžiųjų polimerų ir modelinių sistemų tyrimas bei jų panaudojimo galimybių paieška“
2006–2007 m. pelnė aukščiausio laipsnio valstybės stipendiją mokslininkams
Iš viso paskelbė per 250 mokslinių publikacijų, tarp jų 124 mokslinius straipsnius ISI referuojamuose žurnaluose
Sovietmečiu gavo 26 išradimų liudijimus

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...