Stambiausi vėjo jėgainių parkai palankiausiose vietose jau dabar priklauso užsienio kapitalo bendrovėms. „Veidas“ aiškinasi, ar paprastas Lietuvos vartotojas ateityje pajus naudą iš pigią elektrą gaminančių atsinaujinančių išteklių jėgainių.

Praėjusį trečiadienį Vilniuje vyko Lietuvos ir Vokietijos forumo, Tarptautinio Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondo kartu su Vokietijos asociacija „Hanzos parlamentas“ organizuota konferencija atsinaujinančios energijos išteklių (AEI) plėtros klausimais.
Ir sutapk tu man taip, kad likus nepilnai savaitei iki renginio paaiškėjo: tą pačią dieną vyks strateginių energetikos projektų tvirtinimas Lietuvos Vyriausybėje. Branduolinės energijos atsisakančios valstybės energetikų viešnagė Vilniuje tokią reikšmingą dieną sukėlė Energetikos ministerijos vadovų nepasitenkinimą, taigi dalyvių nestokojusioje konferencijoje nepasirodė nė vienas šios ministerijos atstovas.
O gal kruopštieji vokiečiai, gerokai anksčiau pasižymėję kelionės į Vilnių datą savo darbo kalendoriuose, iš tikrųjų turėjo savų kėslų? Daugelis „Veido“ kalbintų konferencijos dalyvių neatmetė tokios galimybės. Tik tie kėslai – anaiptol ne tarnavimas Kremliaus interesams, kuriuo be ceremonijų apkaltinami visi nepagarbiai apie Visagino atominę elektrinę (VAE) prabylantys vietiniai AEI entuziastai. Viskas gerokai paprasčiau: lietuviai svarsto, jog vokiečiai spartesne atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra Lietuvoje suinteresuoti todėl, kad galėtų čia parduoti daugiau savo šalyje gaminamos įrangos tokioms jėgainėms.

Ir mums niekas netrukdo

„Atsinaujinančios energetikos technologijų gamyba, palyginti su energijos gamyba, yra verslo grietinėlė. Pramonininkas už savo gaminį gauna pinigus iš karto, o AEI parkų plėtotojai priversti investuoti ilgesniam laikotarpiui. Beveik neturėdami savos analogiškų technologijų pramonės, esame kitų rinkos priedėlis. Taigi nesunku atspėti, kokiam tikslui rengiamos panašios konferencijos“, – atvirai rėžia Lietuvos vėjo energetikų asociacijos direktorius profesorius Stasys Paulauskas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-20) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Dalkia Eastern Europe“ 500 mln. Lt investuos į naujos biokuro jėgainės statybą Vilniuje. Pasak Vilniaus mero Artūro Zuoko, šilumos kaina dėl to mažėtų 20 proc.

Įgyvendinus šį projektą šilumos gamybai 60 proc. būtų naudojama biokuro, sakė Vilniaus miesto meras.

Investicijos suplanuotos trejiems metams. Statant biokuro gamyklą visi pirkimai būtų vykdomi per Centrinę viešųjų pirkimų organizaciją, patikino A. Zuokas.

Pasak „Dalkia Eastern Europe“ valdybos pirmininko ir prezidento Jeano Sacreste, būtų statoma 300 MW jėgainė, o investicijos siektų 500 mln. Lt. Reikiamas lėšas suteiktų „Dalkia“ investuotojai, tokie kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Jis akcentavo, kad investicijos Vilnių pasiektų, jeigu būtų tam tikra teisinė aplinka.

„Tokia galimybė atsiranda smarkiai pabrangus dujoms“, – akcentavo meras.

„Mes nuo pavasario teikiame pasiūlymus Energetikos ministerijai ir Vyriausybei pasiūlymus. Mes, vilniečiai, už 450 mln. Lt perkame dujų šildymui, tad iš jų 300 mln. Lt atitektų vietos miškų augintojams“, – naudą įžvelgė Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius.

Biokuro jėgainę numatoma statyti prie Trečiosios termofikacinės elektrinės Gariūnuose.

Premjeras Andrius Kubilius sveikina Vilniaus miesto savivaldybę, kurios vadovybė šiandien pranešė apie tai, kad „Dalkia Eastern Europe“ planuoja investuoti 500 mln. Lt į naujos biokuro jėgainės statybą Vilniuje, kuri, anot Vilniaus mero Artūro Zuoko, šilumos kainą sostinės gyventojams sumažintų 20 proc., tačiau tuo pačiu pabrėžia, kad tokius planus turi įvertinti specialistai.

„Nesiimu vertinti, nes nežinome konkretesnių dalykų, bet taip, kaip ir kitose Lietuvos savivaldybėse, gerai, kad ir Vilniuje yra pradedama suvokti, jog Vilniaus savivaldybė ir jos šilumos tinklai yra, visų pirma, Vilniaus reikalas. (…) Galiu pasveikinti, kad atsiranda naujų iniciatyvų.

Premjeras Andrius Kubilius paskelbė, kad iš Europos Sąjungos lėšų kai kurių savivaldybių šilumos ūkio modernizavimui gali būti skirta apie 100 milijonų litų.

„Džiaugiuosi, kad bus bandoma ieškoti lėšų šilumos ūkio modernizavimui. Vyriausybė pagaliau suprato, kad būtina atsigręžti į biokurą ir skatinti savivaldybėse perėjimą prie šildymo šia kuro rūšimi, kas padėtų sumažinti šilumos sąskaitas gyventojams“, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Vilniaus miesto savivaldybė primena, kad 2008-2012 metų Vyriausybės patvirtintoje programoje numatyta vykdyti šilumos ūkio diversifikavimo programą, kurios įgyvendinimas užtikrintų pusės miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šiluminėse jėgainėse sumažinant nuo dabartinių 80 proc. iki 40 proc. Tačiau 2009–2011 m. Vyriausybė Lietuvoje įrengė tik apie 20 MW  biokuro  įrenginių, t.y. įgyvendino 0,5 proc.

Vilniaus miesto savivaldybė taip pat ragina Vyriausybę dar kartą pagalvoti apie šalies prioritetus. Lietuva Europos Komisijai įsipareigojo pateikti investicijų planą, pagal kurį iki 2015 metų gruodžio 31 dienos turi būti atlikti darbai, užtikrinantys Vilniaus, Kauno ir Mažeikių termofikacinių elektrinių veiklos modernizavimą. Tam buvo numatyta 171 mln. eurų (590 mln. Lt.) ES lėšų, tačiau Vyriausybė, turėjusi skirti šiam projektui 150 mln. Lt., juos perskirstė kelių tiesimui.

BFL

Vis daugiau pramonės įmonių ir centralizuotos šilumos tiekimo bendrovių energijos gamybai pasirūpina biomasės katilais, todėl auga biokuro paklausa, o kartu ir jo kaina.

Verslas ir ekspertai sako, kad biokuras brangs toliau, bet ne taip drastiškai kaip importinės gamtinės dujos, trečiadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

“Pastaruoju metu biokuro ir dujų kainų didėjimo procentinė išraiška panaši. Tačiau biokuras, palyginti su dujomis, kainuoja perpus mažiau, taigi ir kainos augimas yra mažesnis”, – bendrą tendenciją nusako Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė Diana Korsakaitė.

Per metus, nuo praėjusių metų balandžio, biokuras Lietuvos pirkėjams pabrango daugiau nei 100 litų už toną naftos ekvivalento, o jo kaina šį balandį, komisijos duomenimis, siekė beveik 750 litų, tačiau gamtinės dujos kainavo net 1,482 tūkst. litų, o rudeniop gali pabrangti dar apie 400 litų, nes pastaruosius 6 mėnesius brango naftos produktai, o tai atsispindi Lietuvai taikomoje dujų kainų formulėje.

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LTTBIOMA prezidentas Remigijus Lapinskas užtikrina, kad biokuro brangimas “neturėtų būti drastiškas” – esą biokuro rinkoje dirba daug tiekėjų ir gamintojų, kartu esama daug neišnaudotų išteklių, tokių kaip miško kirtimo atliekos ar greitos rotacijos augalai, kurių plantacijos tik pradedamos rimčiau veisti. “Kainos didėjimas yra nulemtas tokių veiksnių kaip dyzelino brangimas, nes šis kuras naudojamas medienos smulkinimo įrenginiuose, darbuotojų atlyginimų augimas”.

Kainą kelia ir šiuo metu biokuro gamybai plačiai naudojamos žaliavos – malkinės medienos – išaugusi paklausa, dėl jos biokuro gamintojai konkuruoja su medienos plokštes gaminančiomis įmonėmis.

Šiuo metu rengiamas įstatymo projektas, kuris reglamentuotų įvairių energijos išteklių, taip pat ir biokuro, biržų sukūrimą.

"Veido" archyvas

Kad iš biomasės reikia gaminti daugiau šiluminės energijos, sutarė visi diskusijos dalyviai: (iš kairės) R.Beinortas, J.Zimnickas, G.Visalga, M.Nagevičius, S.Žebrauskas, A.Brukas, S.Paulauskas ir V.Stasiūnas

Medienos perdirbėjų asociacija skambina pavojaus varpais: stiprėjanti konkurencija su biokuro katilinėmis dėl vieniems ir kitiems tinkamos žaliavos šalies baldų pramonę gali palikti ant ledo.

Malkinės medienos “deficitas” Lietuvoje išryškėjo tik pastaraisiais metais, brangstant gamtinėms dujoms ir kartu sparčiau plėtojantis biokuro energetikai. Nors oficialiai teigiama, kad Lietuvą galima nesunkiai apšildyti šiaudais bei miškuose pūvančiomis kirtimo atliekomis, perdirbėjai, stebėdami padėtį tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse, teigia, esą tokia vizija kol kas nereali.

Ar tikrai medieną kūrenančios katilinės pajėgios sužlugdyti Lietuvos baldų pramonę, prie apskritojo stalo “Veidas” pakvietė aptarti asociacijos “Lietuvos mediena” direktorių Raimundą Beinortą, Miško savininkų asociacijos valdybos narį Algirdą Bruką, Lietuvos energijos konsultantų asociacijos direktorių Martyną Nagevičių, “Vakarų medienos grupės” prezidentą Sigitą Paulauską, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentą Vytautą Stasiūną, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininką Joną Šimėną, generalinio miškų urėdo pavaduotoją Gintarą Visalgą, Medienos perdirbėjų asociacijos direktorių Juozupą Zimnicką ir Aplinkos ministerijos Miškininkystės skyriaus vedėją Stanislovą Žebrauską.

S.Paulauskas: Lietuvos pramonė per metus sunaudoja tik 2 mln. kubinių metrų medienos, nors kertama jos septyni milijonai. Už šios palyginti kuklios miško išteklių dalies slypi ne vien medienos perdirbėjai, bet ir Lietuvos baldų pramonė, per metus eksportuojanti produkcijos, vertos 5 mlrd. Lt, ir įdarbinanti 40 tūkst. žmonių. Bet dalyvaudami žaliavos pirkimo konkursuose matome, kad tarpininkai ir kuro katilinės dabar įsigyja daugiau plokštėms ir baldams gaminti tinkamos medienos nei pramonininkai. Tai reiškia, kad Lietuvoje medienos perdirbėjams šiuo metu investuoti neapsimoka, nes neaišku, ar čia veikiančios įmonės ateityje turės žaliavos.

J.Zimnickas: Prieš porą savaičių lankėmės Lenkijoje ir du šimtus kilometrų nuo Marijampolės nutolusioje katilinėje savo akimis regėjome, kaip puikūs rąstai rieda “čipsų” – medienos skiedrų gamybai. Ten šis procesas pažengęs dar toliau. Lenkijos perdirbėjai jau dabar stovi prie bedugnės krašto.

R.Beinortas: Matydama tendencijas, Europos plokščių gamintojų federacija neseniai kreipėsi į Europos Komisiją, pasisakydama prieš biokuro naudojimo plėtrą. Žinoma, į tai iškart sureagavo analogiška biokuro gamintojų organizacija, kuriai priklauso ir mūsų kolegos iš “Litbiomos”. Jų komentaras buvo maždaug toks: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Jeigu jums neišeina gaminti plokščių – gaminkit granules… Žodžiu, traukitės iš verslo ir nesimaišykit mums po kojomis. Todėl baimės visiškai pagrįstos. Kaip kadaise Kazlų Rūdoje pradėta medienos plokščių gamyba suteikė impulsą šalies baldų pramonės klestėjimui, taip sustabdyta ji šią pramonę ir sugriautų. Nes efektyvi tegali būti visa gamybos grandinė, kai mediena, plokščių ir baldų gamintojai yra šalia.

S.Paulauskas: Mano įmonėje stovinti technologinė įranga leidžia gaminti arba 200 tūkst. tonų plokščių, arba 200 tūkst. tonų granulių per metus. Kai pasidarys naudingiau, pereisim prie granulių. Bet tuomet vietoj keturių šimtų darbuotojų pasiliksiu šimtą, o Lietuvos baldų pramonė turės išeiti ilgalaikių atostogų.

R.Beinortas: Beje, medienos granulės neseniai pradėtos kotiruoti Roterdamo biržoje. Jų kaina, kaip ir dujų, ten priklauso nuo naftos kainos. Todėl ekonomiškai užprogramuota, kad jei nieko nedarysime, medieną naudoti granulėms taps labai patraukliu verslu. Ir mažų pradinių investicijų reikalaujančiu, palyginti su baldų pramone.

J.Šimėnas: Laisvo prekių judėjimo principą pripažįstančioje Europos Sąjungoje biokuro kainas nustato rinka. Net jeigu patys uždarytume visas biokuro katilines, medienos kaina bus tokia, kokia yra Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse.

A.Brukas: Be to, sveika konkurencija dėl žaliavos naudinga ir privatiems miškų savininkams: jie gali parduoti turimą miško produkciją už didesnę kainą.

R.Beinortas: Todėl mūsų kaimynai ir turi įsivedę administracinius medienos naudojimo saugiklius. Pavyzdžiui, Latvijoje iš valstybinių miškų medienos gali įsigyti tik tos įmonės, kurios turi jai perdirbti pritaikytas technologijas. Tad katilinės ten gali nusipirkti tik joms priklausančio kuro. Tokią tvarką jau bandyta skųsti Europos Komisijos konkurencijos direktoratui, bet gautas atsakymas, kad viskas gerai.

S.Paulauskas: Ir į tai iškart sureagavo medienos perdirbimo pramonės investuotojai. Į Latviją atėjo Čekijos grupė “Kronospan”, pastatė vieną gamyklą Rygoje, dabar stato antrą. Nes tokias investicijas leidžia subalansuotas žaliavos judėjimas. Niekas ten nenupirks padarinės medienos kūrenimui, kol jos neįsigis pramonė savo poreikiams.

Šiaudinės vizijos

VEIDAS: Bet ar biokuro katilinėms būtina deginti padarinę medieną?

M.Nagevičius: Yra daug potencialo ir be jos. Pavyzdžiui, šiaudai: jų Lietuvoje daugiau, nei būtina planuojamai šilumos gamybos iš biokuro plėtrai. Iš komunalinių atliekų irgi galima pagaminti daugiau nei trečdalį šio kiekio. O jei ketintume visą planuojamą biokuro energijos plėtrą pasiekti plantacijose užaugintais gluosniais, jų reikėtų auginti apie 150 tūkst. ha. Šiuo metu šalyje dirvonuoja 400 tūkst. ha. Taigi nebūtina deginti pramonei tinkamų medžių.

A.Brukas: Bet ar šiuo metu daug šiaudų sukūrenama?

M.Nagevičius: Šiaudai kurui praktiškai nenaudojami.

J.Šimėnas: Kiek žinau, tėra projektuojama vienintelė šiaudams pritaikyta katilinė, nors kiekvienais metais Lietuvoje prikuliama maždaug 4 mln. tonų grūdų, o šiaudų masė panaši kaip grūdų. Iš tokio kiekio žaliavos galėtume gauti 8 TWh energijos. Netgi sudegindami pusę, patenkintume 40 proc. šalies šilumos energijos poreikių.

V.Stasiūnas: O nestatomos šiaudų katilinių todėl, kad joms reikalingos gerokai brangesnės technologijos.

J.Zimnickas: Tai ar bent žinoma, kiek šiaudų Lietuvoje žadama sukūrenti 2012 ar 2015 metais?

V.Stasiūnas: 2020 m. numatyta kūrenti 150 tūkst. tonų naftos ekvivalento atitinkantį kiekį šiaudų. Būtent šiaudų ir biodujų naudojimo prieaugis šilumos iš atsinaujinančių išteklių gamybos balanse planuojamas didžiausias.

J.Zimnickas: Tiek mūsų verslas gali ir nebesulaukti. Mums svarbiau žinoti, ką kūrensime po metų ar dvejų. Jei dabar nestatome katilinių, kūrenančių šiaudus, ir vietoj šiaudų per metus deginsime 8 mln. kubinių metrų medienos, pramonei Lietuvoje teks vyniotis meškeres. Nebeliks čia ką veikti.

J.Šimėnas: Turiu pasiūlymą pramonininkams: organizuokite nelobistinę kelionę į Danijos miestą Avedorę, kuriame veikia 60 MWh galios šiaudų kūrenimo katilai. Tokie pat galėtų veikti ir Lietuvoje. Tie, kurie netiki, tegul pamato savo akimis. Prisipažįstu, pats šiemet pradėjau deginti rapsų šiaudus ir galiu pasakyti, kad jie dega kaip medis: lygiai, be jokio pelenų lydymosi efekto… Bet gamintojams į rinką įlįsti su nepažįstamu produktu užtruks dar 5–10 metų, kol atliks reikiamus tyrimus ir surinks visus būtinus sertifikatus.

M.Nagevičius: Bet pagrindinė priežastis, dėl kurios šiaudai kol kas nėra naudojami šilumai gaminti, – santykinai maža medienos biokuro kaina. Todėl ir statomos medieną, o ne šiaudus kūrenančios katilinės. Tai ne sabotažas, o ekonominiai skaičiavimai.

G.Visalga: Sandėliuose gulinčios plokštėms gaminti tinkamos malkinės medienos vienas kubinis metras be pridėtinės vertės mokesčio dabar vidutiniškai kainuoja 90 Lt.

Kas pūva miške – to nereikia

VEIDAS: Teigiama, kad vien kirtimo atliekų Lietuvos miškuose dūla daugiau kaip milijonas kubinių metrų.

S.Žebrauskas: Tačiau pagal sudarytas sutartis miško kirtimo atliekų pirkėjai šiais metais kol kas jų tepageidauja vos 100 tūkst. kubinių metrų, nors galėtume pasiūlyti kone dvigubai daugiau.

VEIDAS: Tai kodėl kirtimo atliekos, liekančios pūti miškuose ir kartu skleidžiančios į aplinką nuodingą anglies dioksidą, katilinėse neturi paklausos? Juk jos pigesnės.

J.Zimnickas: Todėl, kad Lietuvoje tėra keturios katilinės, pasirengusios kūrenti tokias atliekas.

R.Beinortas: O kitos katilinės pagal savo technologiją, anot Ukmergės miškų urėdo Viganto Kraujalio, anksčiau dirbusio “Litbiomoje” ir gerai žinančio esamą padėtį, gali priimti tik “parketlentes”.

S.Paulauskas: Štai prie Klaipėdos statoma komunalinių atliekų deginimo katilinė, bet jos statytojai jau dabar kreipiasi į pramonininkus, prašydami parduoti jiems medienos atliekų, jei buitinių išrūšiavimas kartais vėluotų. Netgi norėtų pasirašyti ilgalaikes tiekimo sutartis. Tad akivaizdu, kad infrastruktūra dar nėra pasirengusi pereiti prie naujų atsinaujinančių išteklių kuro rūšių.

J.Šimėnas: Tai dėkime pastangas blogos medienos logistikai sukurti. Miško Lietuvoje kertama 6–7 mln. kubinių metrų per metus, atliekos sudaro maždaug 30 proc. to – juk nemaži kiekiai. Kirtimo, retinimo atliekos ir apaugę melioracijos grioviai turi potencialo. O neišnaudojame jo todėl, kad mūsų apsirūpinimas biomase tapo pernelyg modernus, pasitelkus galingas mašinas. Rankų darbo ir benzininių pjūklų net stokodami darbo vietų nebepripažįstame.

Pasak miškininkų, procesas pajudės tik tuomet, kai tarpiniame sandėlyje kubinis metras atliekų kainuos bent 40 Lt. Kol aplinkui buvo medienos perteklius ir “čipsų” buvo galima be rūpesčių atsigabenti iš Latvijos ar Baltarusijos, tol niekas tokių pinigų nemokėjo.

S.Žebrauskas: Kirtimo atliekos sandėlyje tekainavo 5–7 Lt už kubinį metrą.

J.Šimėnas: O dabar jos tampa preke. Lietuvoje, kaip sako energetikos ministras Arvydas Sekmokas, turėtų pradėti veikti biomasės birža. Kas turi atliekų – atveža jas parduoti nors ir arklio tempiamu vežimu. Pasiėmiau už kubą šakų 40 Lt – ir suku į krautuvę…

S.Žebrauskas: Švedijoje panaši sistema jau veikia.

J.Šimėnas: Tačiau bus ir keblumų. Sausos malkos vertingesnės už drėgnas, o kaip jų energetinę vertę biržoje objektyviai įvertinti? O jei biokuro elektrinių nestatysime Lietuvoje, visas skiedras sėkmingai parduosime kitiems. Medienos granulės jau dabar kone visos iškeliauja iš Lietuvos, o skiedras mėginama supresuoti, kad būtų patogiau gabenti laivais. Todėl biokuro katilinių stabdymas problemos neišspręstų. Atvirkščiai – būtina modernizuoti katilines, pritaikant jas įvairesnėms biokuro rūšims.

Rinka ir saugikliai

VEIDAS: O ar esama ką tik priimtame Atsinaujinančių išteklių energetikos ar kituose šią sferą reguliuojančiuose įstatymuose saugiklių, garantuojančių, kad vertinga mediena nenukeliaus į kuro katilus?

R.Beinortas: Galiu atsakyti: tokių saugiklių nėra. Teikėme pasiūlymus, bet į juos nebuvo atsižvelgta.

M.Nagevičius: Pagrindinis saugiklis – žaliavos rinkos kaina. Juk deginame tai, ką apsimoka.

VEIDAS: O kaip tuomet su žaliavos kainomis?

S.Paulauskas: Labai paprastai: katilinių atstovai nuneša popierius į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ir pareiškia, kad kuro kainos vėl išaugo. Juk Vilniaus miestas dabar skolingas šilumos tiekėjams 40 milijonų, ir ši skola atidėta ateičiai motyvuojant tuo, kad pakilo kuro kainos. Žinoma, dėl stipresnės konkurencijos žaliavos kaina iš tikrųjų kyla. Skirtumas tas, kad aš, kaip medžio plokščių gamintojas, matau aiškias mane tenkinačias kainų lubas – jos šiuo metu siekia 160 Lt už kubinį metrą į gamyklą pristatytos žaliavos. Jei kaina didesnė, pagamintos plokštės tampa nebereikalingos. O katilinės jokių lubų neturi.

M.Nagevičius: Taigi lieka du keliai: arba tikėtis, kad kainos rinkoje pačios šiuos procesus sureguliuos, arba reguliuoti administracinėmis priemonėmis. Antruoju atveju gali nutikti taip, kad miškų atliekos taps brangesnės už padarinę medieną, kurios nebebūtų galima deginti.

Biokuras ir šilumos kaina

VEIDAS: Ar biokuras atpigintų šildymą Lietuvoje?

V.Stasiūnas: Gamtinių dujų kiekis, atitinkantis toną naftos ekvivalento, šiandien šilumos tiekimo įmonėms, įskaitant tansportavimą ir galios mokestį, kainuoja 1450 Lt, o biokuro – mažiau nei 700 Lt. Palyginkime: 2005 m., kai tas pats dujų kiekis kainavo 440 Lt, šilumos kilovatvalandės kaina buvo 11 centų. Skandinavai (švedai, suomiai, danai), kurie jau tuo metu 80 proc. šilumos gamino iš biokuro, už šilumos kilovatvalandę mokėjo 18 ct. Bet kai “Gazpromas” dujų kainą Lietuvai pakėlė iki 1500 Lt, mes mokame jau 25 ct/kWh, o skandinavai kaip mokėjo aštuoniolika, taip ir tebemoka. Be to, jie šilumos suvartoja triskart mažiau, nes namai sutvarkyti, ir gyventojai už šilumą moka atitinkamai mažiau.

R.Beinortas: Be to, ten galinga medienos perdirbimo pramonė, generuojanti pigias medienos atliekas, deginamas katilinėse. Mes, per metus jiems eksportuodami 1–1,2 mln. kubinių metrų popiermedžių, prie jų gerovės irgi prisidedame.

A.Brukas: Bet propaguojant biokuro plėtros idėją ekonominiai rodikliai sąmoningai pateikiami skaičiuojant pigiausiai atsieinančias medienos atliekas, o ne šiaudus ar energetinių augalų plantacijose išaugintą produkciją. Tai visuomenės klaidinimas.

S.Paulauskas: Kai mums pabodo kylančios dujų kainos ir savo įmonėje Klaipėdoje suprojektavę pastatėme šiuolaikinę biokuro katilinę, kūrenamą rąstų nužievinimo atliekomis, pati katilinė atsiėjo maždaug 10 mln. Lt, o elektrostatiniai filtrai, gaudantys degimo proceso metu išsiskiriančius mikroelementus, – dar brangiau. Kadangi energijai gaminti naudojame pačioje įmonėje susidarančias gamybos atliekas, investicijos atsipirks. Tačiau drąsiai tvirtinu, kad Lietuvos piliečiams biokuras šilumos neatpigins. Perėjimas prie tokio kuro reikalauja pernelyg didelių investicijų. Ir apskritai šiluma ateityje brangs, kad ir kokį kurą rinksimės. Gelbėtis tegalime mažindami jos suvartojimą.

M.Nagevičius: Tačiau pereinant prie biokuro šiluma brangs mažiau, nei to nedarant ir toliau deginant vien gamtines dujas.

R.Beinortas: Šilumos energija yra prekė, kurios kaina nustatoma rinkoje. Kuro dalis tėra viena iš šilumos energijos kainos dedamųjų. Todėl kalbėdami apie biokurą turime matyti ne vien šilumos gamybos savikainą: ne mažiau reikšminga ateityje rimta problema tapsianti anglies dioksido emisija ir kiti veiksniai.

J.Šimėnas: Biokuro degalinių efektyvumas priklauso ir nuo jų valdymo. Tarkim, Radviliškyje pastatyta katilinė iškart atpigino šilumą 30 proc., o kitur to pasiekti nepavyksta. Manau, kad padarinės medienos niekas Lietuvoje nedegins, nes perdirbama ji gali sukurti kur kas didesnę pridėtinę vertę. Bet ir be jos šilumos gamintojai, išnaudodami agrarinius išteklius, galėtų šiluma aprūpinti visą Lietuvą. Apskaičiuota, kad tokie ištekliai sudaro 10 TWh, o deramai apšiltinus pastatus mums užtektų ir 5 TWh. Žinoma, energetiniais augalais turėtume užsodinti dabar dirvonuojančias žemes, kuriose niekada neaugs nei kviečiai, nei kukurūzai (žinoma, jei nepribersime tiek trąšų kaip olandai…).

S.Paulauskas: Mes už tai, kad melioracijos grioviai būtų tvarkomi ir laukai nedirvonuotų, bet kitų medienos išteklių, dėl kurių konkuruoja kuro pramonė ir baldų gamintojai, naudojimas turėtų būti balansuojamas. Verslas neturi šansų kovoti su valstybės pozicija. Pasakykite aiškiai, kad prioritetas šiandien yra 30 proc. atpiginti šilumą, o ne išsaugoti Lietuvos baldų pramonę, ir mes trauksimės. Jau dabar investuojame į naują medienos perdirbimo kompleksą Baltarusijoje, o ne Lietuvoje, nes nebematome perspektyvos.

Nauda ir investicijos

VEIDAS: Kiek investicijų reikia, kad 2020 m. iš biokuro gamintume Nacionalinės energetikos strategijoje numatytą energijos kiekį?

M.Nagevičius: 2,9 mlrd. litų. Iš jų 1,4 milijardo reikėtų šilumos ūkiui ir 1,5 milijardo – elektros energijos gamybai. Šilumininkai skaičiuoja, kad mažiausiai pusė jiems reikalingų investicijų turėtų būti ES ar vyriausybinių šaltinių parama, antraip investicijos nebus patrauklios. Beje, ir šiuo metu apsimoka statyti tik tokios galios biokuro katilines, kurios visu pajėgumu dirbtų ištisus metus. Kai statomi didesni katilai, kurių dalis pajėgumo tenaudojama žiemos metu, ši papildoma dalis, palyginti su šildymu dujomis, tampa nuostolinga. Bet kuo sparčiau brangs dujos – tuo didesnius biokuro katilus apsimokės statyti.

J.Šimėnas: Manau, biokuro rūšių įvairovės saugiklius būtina nustatyti Seime pradėtoje svarstyti Nacionalinės pažangos 2014–2020 m. programoje. Nes jeigu nieko neįrašysime, tai gali atsitikti taip, kad visos energetikos sektoriui plėtoti skirtos lėšos nukeliaus naujos atominės elektrinės statybai.

M.Nagevičius: Medienos pramonei apsimokėtų, kad kuo didesnės ES lėšos būtų numatytos šiaudus ir komunalines atliekas deginančioms katilinėms remti. Šilumos tiekėjai statys tokias katilines, kurios jiems labiausiai apsimokės. Tuomet ir konkurencinis spaudimas medienos rinkoje atlėgtų.

J.Zimnickas: Nesu didelis administracinio reguliavimo šalininkas, nes rinkos dėsniams prieštarauti sunku. Vis dėlto reikia kurti tikrą, veikiančią, o ne parodomąją biomasės rūšių konkurenciją.

Šilumos kainų išklotinės rodo, kad vartotojai, kurių namai šildomi naudojant biokurą, už šilumą nebūtinai mokės mažiau nei tie, kurie šilumą perka iš katilinių, varomų gamtinėmis dujomis.

Kainų komisija, paklausta, kodėl šilumos kaina skirtingose Lietuvos vietovėse skiriasi beveik du kartus, aiškino, kad esama keleto priežasčių, tačiau viena svarbiausių – kokios rūšies kuras naudojamas katilinėse, penktadienį rašo dienraštis “Kauno diena”.

Kuro dalis šilumos kainoje sudaro beveik 70 proc, o tarpusavyje pigiausios ir brangiausios kuro rūšies kaina skiriasi du kartus.

Kainų komisijos vadovės pavaduotojas Danas Janulionis sutinka, kad biokuras dar nereiškia pigios šilumos, nes, pasak jo, kita svarbi šilumos kainą lemianti aplinkybė – šilumos trasų kokybė ir tinklo išsidėstymas.

Pirmame miestų pagal mažiausias šilumos kainas dešimtuke tik Klaipėdos ir Radviliškio katilinėse visiškai nenaudojamas biokuras, net septyniuose biokuras sudaro daugiau nei pusę naudojamo kuro, o Utenoje – biokuras sudaro 44 proc.

“Mūsų tinklas užžiedintas, optimizuotas, bet nuostolių požiūriu nesame lyderiai. Pagrindinė priežastis – diversifikuoti kuro šaltiniai. Mes naudojame 40 proc. medienos ir 60 proc. dujų šilumai gaminti. Manau, kad mažų miestelių, tokių kaip Utena, ateitis – atsinaujinantys kuro šaltiniai”, – įsitikinęs Utenos šilumos tinklų direktorius Gintaras Diržauskas.

Įmonė pasinaudodama Europos Sąjungos lėšomis šiuo metu stato termofikacinę elektrinę, kuri pradės veikti kitų metų liepą.

Pažvelgus į kitą svarstyklių pusę matyti, kad daugiau nei 70 proc. biokuro bendrame kuro balanse naudojančios Biržų ir Kazlų Rūdos katilinės šilumą gamina labai aukšta kaina. Biržų gyventojai moka 28,45 cento už kilovatvalandę, Kazlų Rūdos – net 29,75 cento už kWh. Tai trečia didžiausia kaina šalyje po Prienų ir Pakruojo.

Kalbėdamas apie Biržus D. Janulionis pabrėžė, kad aukštą šilumos kainą lemia būtent milžiniški šilumos nuostoliai – maždaug penktadalis šilumos išgaruoja trasose. Be to, biokuro katilas dirba labai neefektyviai, šilumai pagaminti sunaudojama labai daug kuro.

Vasarį vidutinė šilumos kaina Lietuvoje siekė 24 centus už kWh. Brangiausiai už šilumą mokėjo prieniškiai – daugiau nei 32 centus už kWh, mažiausiai – uteniškiai -18,5 cento už kWh. Iš didžiųjų miestų daugiausia moka kauniškiai – 25,59 cento už kWh, vilniečiai – 23 cento už kWh, o klaipėdiškiai apsieina palyginti pigiai, ypač turint omenyje, kad šilumai gaminti visiškai nenaudoja biokuro, – 21,15 cento už kWh.

Vidutinė šilumos kaina vasarį buvo didesnė nei tuo pat metu 2010 metais (20,77 cento už kWh), tačiau mažesnė nei buvusi prieš dvejus metus (24,09 cento už kWh).

Šildymo kainos Lietuvos miestuose skiriasi 1,7 karto. Pigiausiai šildymas atsieina uteniškiams, kurie už vieną kWh moka 18,5 cento, o brangiausiai prieniškiams – beveik 32,3 cento. Atsakymą, kaip sumažinti gyventojų išlaidas už šildymą, diktuoja ir toks skaičius: iš penkiolikos pigiausios šilumos miestų dvylikoje biokuras sudaro daugiau kaip 50 proc. Lietuvos energetikos plėtros strategijoje ir numatyta, kad iki 2020 m. biokuras sudarytų apie 50 proc. visos šalies šilumos ūkio.

Tiesa, perėjus prie biokuro šiluma laikinai gali net pabrangti. Štai Kazlų Rūdos gyventojai – brangiausios šilumos trejetuke, nors čia 70 proc. šilumos gaunama iš biokuro. “Biokuro nauda akivaizdi – jis pigesnis už dujas, tačiau įrenginių statyba kainuoja. Įmonių, kurios gavo ES ar kitų fondų paramą, teikiamos šilumos kainose biokuro nauda pajuntama greičiau. Tačiau jei įmonė investuoja savo lėšas ar skolina, kaina vartotojui sumažėja tik tada, kai grąžinami kreditai, maždaug po 5–7 metų”, – aiškina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkės pavaduotojas Danas Janulionis.

Per dvejus metus prie biokuro perėjo ar šiuo metu stato įrenginius dešimt miestų – Radviliškis, Tauragė, Kretinga, Šiauliai, Prienai, Zarasai, Kazlų Rūda, Mažeikiai, Alytus, Akmenė. Tobulina biokuro įrenginius ir Vilnius, kuriame šio kuro dalis sudaro 11 proc., o šilumos kaina 23 ct už kWh yra arti vidutinės Lietuvoje.

Kauno miesto savivaldybės tarybos kolegija vakar pritarė AB “Kauno energija” ir AB “Lietuvos energija” pasirašytai sutarčiai, kuria susitarta steigti bendrą įmonę ir Petrašiūnų elektrinės teritorijoje statyti naują kogeneracinę jėgainę.

Joje iš biomasės būtų gaminama šilumos bei elektros energija. Naują bendrovę planuojama įsteigti iki šių metų pabaigos ir projekto įgyvendinimą pradėti nedelsiant. Projekto vertė siekia apie 75 mln. eurų (260 mln. litų).

“Kaunas, turėdamas modernią elektrinę Petrašiūnuose, galės pasiūlyti pigesnę šilumą gyventojams”, – sakė Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas.

Naujojoje jėgainėje planuojama deginti biokurą, kuris yra pigesnis nei importuojamos rusiškos dujos, todėl šildymas Kauno gyventojams atpigtų. Naujoje elektrinėje pagaminta šiluma kauniečiams galėtų būti tiekiama jau po 3 metų. Planuojama, kad nauja kogeneracinė jėgainė gamintų apie 50MW (megavatų) šilumos energijos bei 25 MW elektros energijos. Naujos jėgainės galingumas turėtų viršyti 20 proc. reikalingos miestui energijos.

Vilniaus savivaldybė, siekdama šilumos gamyboje gamtines dujas pakeisti biokuru, ketina skelbti apie 700 mln. litų vertės investicijų konkursą.

Savivaldybė artimiausiu metu ketina pasirašyti sutartį su konsultantu, kuris atliktų studiją ir įvertintų, kokiomis sąlygomis būtų galima pritraukti investuotoją.

Vilniaus šilumos tinklų direktorius Arūnas Keserauskas spaudos konferencijoje teigė, jog sutartis kitą savaitę tikriausiai bus pasirašyta su advokatų kontora “Bernotas & Dominas Glimstedt”, kuri studiją atliks už maždaug 100 tūkst. litų.

Anot mero Viliaus Navicko, perėjus prie biokuro šiluma vilniečiams kainuotų mažiau. Šiuo metu vilniečiai už šilumą moka 23 centus už kilovatvalandę (su PVM).

“Ta kaina, kuri yra Skandinavijoje, yra vienas mūsų pagrindinių tikslų. Šiandien Skandinavijoje yra 16-17 centų už kilovatvalandę”, – spaudos konferencijoje trečiadienį sakė V.Navickas.

“Galėtume turėti tokią kainą, ir ta kaina būtų naudinga ne tik vilniečiams, bet ir skaidri”, – pridūrė jis.

“Su konsultantu išnagrinėsime visas galimybės dėl projekto finansavimo. Mes linkstame prie to, kad skelbsime konkursą investuotojui, konsultantas padės parengti konkurso sąlygas ir kitus dokumentus”, – teigė A.Keserauskas.

Anot jo, investicijos siektų apie 700 mln. litų.

Jis teigė manantis, kad investuotojo konkursas galėtų būtų paskelbtas jau per kelias savaites. Anot jo, pinigai turėtų būti investuoti iki 2017 metų.

“Mes į investicijas žiūrime vartotojo akimis – jeigu investicija padaryta, mažinant tarifą, mes už tokią investiciją. Investicija, kuri didina tarifą, yra nepriimtina. Šiuo atveju filtrai, kuriuos pasiūlė Kauno technologijos universitetas, didina tarifą”, – teigė A.Kaserauskas.

Birželio pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybės taryba nepritarė siūlymui dar dvidešimčiai metų – nuo 2017 iki 2037 metų pratęsti Vilniaus šilumos tinklų nuomą Prancūzijos koncernui “Dalkia” . Tik su tokia sąlyga “Dalkia” sutiktų investuoti į perėjimą prie biokuro.

Remiantis Kauno technologijos universiteto galimybių studija, tam, kad Vilniaus miestas atitiktų būsimus taršos reikalavimus, į Vilniaus šilumos tinklus reikėtų investuoti nuo 450 mln. iki 1,2 mlrd. litų.

“Vilniaus energija” 2002 metais įsipareigojo iki 2017 metų į Vilniaus šilumos tinklus investuoti apie 579 mln. litų. Iki 2010 metų vasaros pradžios įmonė teigė atlikusi beveik visas investicijas – 518,2 mln. litų.