Tag Archive | "Algirdas Butkevičius"

Algirdas Butkevičius pasakė visą tiesą apie „MG Baltic“

Tags: ,



Ekspremjeras Algirdas Butkevičius kovo 15 d. buvo apklaustas kaip paprastas liudytojas politinės korupcijos byloje, susijusioje su koncernu „MG Baltic“, – tą jis pats patvirtino BNS. Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai domėjosi galimu spaudimu politikams dėl dviejų klausimų – kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijos ir Jono Basanavičiaus paminklo.

Šiame tyrime buvo apklausta ir daugiau politikų: konservatoriai Gabrielius Landsbergis ir Mantas Adomėnas – kaip paprasti liudytojai, o Liberalų sąjūdžio narys Gintaras Steponavičius – kaip specialusis. Pastarasis šiuo metu yra sustabdęs narystę partijoje.

Prekyba poveikiu įtariamas „MG Baltic“ viceprezidentas Raimundas Kurlianskis. Koncerno nemalonumai šiuo atžvilgiu prasidėjo, kai su žymėtais pinigais (daugiau nei 100 tūkst. eurų) pernai buvo sulaikytas Liberalų sąjūdžio ekslyderis Eligijus Masiulis. Įtarimus STT yra pateikusi ir pačiam „MG Baltic“, kurio pagrindinis akcininkas – Darius Mockus.

STT domino, ar A.Butkevičius nepatyrė spaudimo, kai Vyriausybė sprendė dėl paminklo parinkimo vietos. Pasak ekspremjero, „MG Baltic“ valdybos narys Romanas Raulynaitis, pats šioje byloje apklaustas kaip specialusis liudytojas, 2015 m. prašė Vyriausybėje priimti Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorę Birutę Kulnytę. A.Butkevičius teigė, kad susitikimas įvyko, jame dalyvavo ir R.Raulynaitis, tačiau jis buvęs „labai pasyvus“. B.Kulnytė pasisakė už tai, kad J.Basanavičiaus paminklas stovėtų K.Sirvydo skvere.

Šioje byloje STT liudijęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius viešai teigė, kad iš „MG Baltic“ buvo atėjęs signalas, jog nepastačius paminklo K.Sirvydo skvere vieta gali būti užstatyta. 2016 m. kovą Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė, kad J.Basanavičiaus paminklas turi stovėti prie Nacionalinės filharmonijos.

A.Butkevičius sakė „MG Baltic“ viceprezidento R.Kurlianskio nepažįstantis, o su koncerno valdybos nariu R.Raulynaičiu seniai pažįstamas, tačiau pastaruoju metu nebendraujantis.

STT domėjosi ir tuo, ar A.Butkevičius nesulaukė spaudimo dėl kelio Vilnius–Utena statybos. Seimas 2015 m. pabaigoje pritarė 170 mln. eurų vertės kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijai viešosios ir privačios partnerystės būdu, tačiau rangos konkursas iki šiol nepaskelbtas, tai tikimasi padaryti šįmet.

Kovo pradžioje dėl įtarimų korupcija atleistas Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Daivis Zabulionis – Susisiekimo ministerija yra gavusi teisėsaugos informacijos apie neskaidrius jo ryšius su R.Kurlianskiu ir buvusiu statybos bendrovės „Kauno tiltai“ valdybos pirmininku Nerijumi Eidukevičiumi. STT duomenimis, D.Zabulionis buvo paskirtas į Automobilių kelių direkcijos vadovybę R.Kurlianskio ir N.Eidukevičiaus pastangomis ir tuometinio premjero A.Butkevičiaus patarėjui susisiekimo klausimais Dariui Jarmantavičiui rekomenduojant. D.Zabulioniui patikėta kuruoti viešuosius pirkimus.

STT šioje byloje apklausė ir konservatorių lyderis G.Landsbergį. Jo teigimu, domėtasi politiko susitikimais su R.Kurlianskiu. Šioje byloje kaip liudytojai apklausti kiti Seimo nariai, tarp jų – dauguma praėjusios kadencijos Seimo liberalų, konservatorius M.Adomėnas.

 

Apie norus griauti Vyriausybę – tik rinkimų šou?

Tags: , , , ,


K.Girnius

Apie norus griauti Vyriausybę – 3 klausimai Kęstučiui Girniui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriui.

Aušra Lėka

– Konservatoriai surinko parašus žemės ūkio ministrės „darbietės“ Virginijos Baltraitienės interpeliacijai, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas raginimų trauktis sulaukė ne tik iš opozicijos, iš Prezidentės, bet net ir iš savo partijos kolegų socialdemokratų, kultūros ministrą Šarūną Birutį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino nedeklaravus interesų, tad konservatoriai jį taip pat ragina trauktis. Pagrindo tokiems siūlymams yra, tačiau kaip derėtų elgtis, jei iki rinkimų – mažiau nei mėnuo?

– Įsivaizduokite, Seimas nubalsuoja pašalinti kurį nors ministrą. Kol kelias savaites ieškoma tinkamo kandidato, Prezidentė jį patvirtina, rinkimai jau ir įvykę, išrinktas naujas Seimas, formuojama nauja Vyriausybė.

Korupcija – rimtas reikalas, bet likus mėnesiui iki rinkimų rengti interpeliacijas yra politinis žaidimas. Rinkėjai tars savo žodį spalio 9 d. ir tada pamatysime, kokia bus kita Vyriausybė. O dabar pašalinti ministrą, kai jam liko dirbti vos keli mėnesiai iki naujos Vyriausybės patvirtinimo, būtų nesusipratimas. Kai kurioms partijoms naudinga parodyti, kad oponentams kyla įtarimų dėl korupcijos, taip jos susirenka taškelių, bet tikrai nereikia kelti interpeliacijų. Politiškai tai yra kai kam naudinga, bet nėra politiškai rimta.

O J.Oleko vietoje neskubėčiau trauktis, nes turi būti aiškiai įrodyta, kad jis buvo atsakingas už neskaidrius pirkimus. JAV, Pentagone, taip pat išaiškinama, kad perkami kavinukai už 7,5 tūkst. dolerių, ir kitų panašių skandalų. Toks išlaidavimas smerkiamas, stengiamasis suvaržyti taisykles, bet po kiekvieno pažeidimo nelaukiama, kad gynybos ministras tiesiogiai prisiimtų už tai atsakomybę, išskyrus tuos atvejus, jei labai aiškūs įrodymai apie jo asmeninę atsakomybę.

– Vieno kito ministro pasitraukimas dar nesukeltų Vyriausybės griūties – po rinkimų Prezidentės iš naujo patvirtintoje Vyriausybėje tebedirbtų daugiau kaip pusė jos narių. Bet kas yra liberalų ir konservatorių raginimai premjerui Algirdui Butkevičiui pasitikrinti pasitikėjimą Seime, t.y. pasitikrinti, ar visa Vyriausybė gali toliau dirbti? Tik rinkimų šou?

– Pradėti tokį žaidimą, kai kadencija jau beveik baigėsi ir bus kuriama nauja Vyriausybė, puikiai žinant, kad valdančioji koalicija tokiu atveju balsuotų vieningai ir opozicijos siūlymai būtų atmesti, – tik rinkimų šou.

Būtų optimalu nurimti ir susitelkti į normalius darbus, pavyzdžiui, Darbo kodekso priėmimą, arba visą dėmesį skirti rinkimams. Man atrodo, kad dabar Seimas turėtų ne posėdžiauti, o padaryti pertrauką ir susikoncentruoti į rinkimų kampaniją, kad būtų kuo daugiau susitinkama su rinkėjais ir kuo daugiau išaiškinama, ką konkrečiai kiekviena partija ketina daryti naują kadenciją.

– Ar, jūsų vertinimu, teisinga kritika specialiosioms tarnyboms, teisėsaugai, kad jos lyg ir daro poveikį politiniams procesams: politinės korupcijos skandalai padažnėja prieš rinkimus, tačiau jų tyrimo procesai užtrunka, kartais subliūkšta?

– Yra neigiamų dalykų, o teisminio tyrimo procesai Lietuvoje apskritai vyksta lėtai. Žinoma, viena, kai skandalas išaiškėja būtent laikotarpiu prieš rinkimus: jei Eligijus Masiulis gavo tuos pinigus būtent tą dieną, kaip teigiama, teisėsauga imasi veiksmų tada, kada tai turi daryti. Bet kiek kartų buvo, kad iškeliama byla, labai plačiai ir garsiai išreklamuojama, o paskui viskas baigiasi šnipštu, kaip 2004 m., kai Vyteniui Andriukaičiui, Arvydui Vidžiūnui buvo keliami įtarimai, jie turėjo pasitraukti iš politikos, o paskui paaiškėjo, kad nieko ten nebuvo. Jei yra pagrindo – tikrų duomenų, rimtų įtarimų, teisėsauga turi imtis tokių veiksmų. Bet jei duomenys ne itin aiškūs, nieko baisaus nebūtų, jei palauktų porą mėnesių ir iškeltų tokį klausimą po rinkimų. Bet gali būti, kad šiuo metu labai norima įtikti Prezidentei, kuri dabar labai kovoja su korupcija, ypač valdančiosios daugumos atžvilgiu.

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

Vyriausybės darbų kraitis: tarp rožinių jos pačios ir juodų opozicijos akinių

Tags: , , , , , , , , ,


VEIDO fotomontažas
Egzaminas išlaikytas: Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabinetas „Veido“ ekspertų įvertintas šešetu. Bet tai reiškia – vos patenkinamai, rezultatas žemesnis nei vidutinis. Nieko gera valstybės ateičiai.

Aušra LĖKA

„Vyriausybei buvo siūloma nusiimti rožinius akinius, o pasirodo – pati opozicija buvo su juodais akiniais“, – ironizavo premjeras Algirdas Butkevičius, pristatydamas, jo paties vertinimu, vos ne žvaigždes siekiančius savo vadovaujamo Ministrų kabineto pasiekimus. Vyriausybė energijos kainas numušė, o algas pakėlė, investicijų stačiai neatsiginame, o apie mūsų prekių eksportą svajojama net tolimiausiuose pa­sau­lio kampeliuose. Taip atrodo Lie­tuva Vyriausybės pernai me­tų ataskaitoje.

Tačiau jei gyvenimas tiek pašviesėjo, kodėl nemenksta emigracija, nesiveržiama sugrįžti atgal, nepuolama gausinti šeimų, tad Lietuva ir toliau išsivaikš­to? Galų gale  viešosioms gė­rybėms milijardų daugėja. Bet ar labai pajautėte, kad atitinkamai būtų pa­gausėjusios ar pagerėjusios vie­šosios paslaugos?

 

Pilki, nevizionieriški, bet mylimi

Žinoma, sėkmė jau vien tai, kad A.Butkevičiaus Vyriausy­bė – antroji po nepriklausomybės atkūrimo, sugebėjusi išsilaikyti visą kadenciją. Tad jai pavyko pakartoti pirmtakės – A.Ku­bi­liaus Vyriausybės pasiekimą. Kai­resnioji valdančiųjų dauguma prarado vieną, tiesa, pačią ma­žiausią partnerę – Lietuvos len­kų rinkimų akciją-Krikš­čio­niš­kų šeimų sąjungą, visos kitos koa­licijos partijos – socialdemokratai, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ blaškyti galimos korupcijos skandalų, bet Vyriausybė valdžią išsaugojo.

Tiesa, Sveikatos apsaugos ir Vi­daus reikalų ministerijos spė­jo paturėti po tris vadovus, še­šios ministerijos – po du ir tik še­ši ministrai sugebėjo išbūti visą kadenciją. Ministrai krito daugiausia dėl įtarimų jiems ar jų pavaldiniams dėl galimų ne­skaid­rių sandorių, du išvyko į Briu­selį. Iš viso Vyriausybės na­riais per kadenciją pabuvo net 25 asmenys, nederėtų sakyti – politikai, nes partijos tarp savų vis pritrūkdavo tinkamų ministrų ir net keliskart pasitelkė specialistus.

Prezidentė nė artyn prie Vyriausybės neprileido juodosios buhalterijos byloje besimurkdančios Darbo partijos kertinių asmenų, maža to, surengė beveik anglų kalbos egzaminą, mat naujajai Vy­riau­sybei iš karto teko reprezentuoti Lietuvą – pirmininkauti ES Tarybai. Dažnas gavęs ministro portfelį buvo net ne pirmo pasirinkimo dubleris. Tad nieko nuostabaus, jog „Veidui“ paprašius nurodyti tris prioritetinius darbus kadencijai pirmasis šios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis sąžiningai prisipažino, kad pirmas prioritetas – „detaliau susipažinti su visa švietimo ir mokslo sistema“.

Po ligtolinio premjero A.Kubiliaus požiūrio, kad jam tas pats, ką apie jį ir Vyriausybę mano visuomenė ir opozicija – svarbu, kad giria Tarptautinis valiutos fondas ar kokia europinė institucija, valdžią perėmęs A.But­ke­vičius pažadėjo visus išklausyti, su visais tartis. Ir žodį tesėjo – darbo grupių Vyriausybė ir ministerijos pristeigė gyvą galą. Tačiau, pavyzdžiui, nors buvo darbo grupė, turėjusi nuspręsti – būti Visagino AE ar ne, oficialaus atsakymo per visą ka­denciją lig šiol nepasakyta. Praktiškai niekuo baigėsi ir mokesčių reformos darbo grupės darbas.

Vis dėlto užsižaidusi darbo grupėse, trypčiojanti, delsianti priimti sprendimus ir imtis esminių sisteminių reformų Vyriausybė palyginti mėgstama: „Vil­morus“ / „Lietuvos ryto“ šios liepos apklausos duo­menimis, ja pasitiki 18,6 proc. visuomenės. A.Ku­­biliaus Vyriausybe tuo pačiu kadencijos laikotarpiu tepasitikėjo 10,5 proc. Kaip ironizavo kai kurie ekspertai, gal ši Vyriausybė mėgstama už, priešingai nei jo pirmtako, amžinai gerą premjero nuotaiką ir optimizmą, nes šiaip Vyriausybė pilka, nemoderni, nevizionieriška.

A.Butkevičiaus Vyriausybe dabar pasitiki 18,6 proc.  gyventojų, mažiau – tik Seimu ir partijomis. Tačiau A.Kubiliaus Vyriausybe tuo pačiu kadencijos  laikotarpiu tepasitikėjo 10,5 proc.

Kai kurios valdančiosios koalicijos partijos per rinkimus buvo prisižadėjusios minimalią algą pakelti iki 2 tūkst. litų ar vežioti pensininkus po Europos kultūros objektus. Suformuota Vyriausybė irgi žarstė pažadus: reformuoti aukštąjį mokslą, perreguliuoti privačios sveikatos apsaugos ir viešųjų pinigų santykius, mokesčių lengvatas, pajamų ir turto progresyvumą, „perkrauti“ užsienio politiką su Rusija.

Nors daug užmojų liko popieriuje (kai kuriais atvejais – gal tai sėkmė Lietuvai), A.Butkevičius žavisi pasiektais rezultatais, visų pirma ūkio augimo: didėja eksportas, pramonės gamyba, rekordiškai auga investicijos, beveik subalansuoti finansai (2015 m. pasiektas 0,2 proc. BVP  valdžios sektoriaus pajamų ir iš­laidų deficitas – mažiausias po nepriklausomybės atkūrimo, ka­dencijos pradžioje 2012 m. jis buvo 9 proc.), kyla darbo užmokestis, Lietuva įvairiuose tarptautiniuose reitinguose kopia aukštyn, ji jau pakeliui į narystę turtingųjų klube – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.

 

Prisirašo ir pirmtako, ir verslo nuopelnus

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas pritaria: Lietuvos ūkio rodikliai neblogi, Lietuva – viena pirmaujančiųjų Europoje pri­traukiant užsienio investicijų. Geri ir finansiniai rezultatai, nors būta daug nuogąstavimų, kad socialdemokratų Vyriau­sy­bė taškysis į kairę ir dešinę. Turime eurą, stabilius finansus, daugiau skiriama krašto apsaugai.

Tačiau Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vyriausybė ataskaitose vardija ne savo darbus, o valstybės rezultatus, sau prisiskirdama nuopelnus už gerus pokyčius. „Už­sie­nio investicijos, privataus sektoriaus darbo atlyginimo didėjimas nuo valdžios priklauso tik iš dalies, daugiausia nuo to, kiek valdžia nekaišiojo pagalių į ratus, sudaro verslui palankias sąlygas, konkuren­cingą mokesčių ir verslo vystymo teisinę bazę. Be to, reikėtų lyginti kitų šalių kontekste: Lietuvos ekonomika juda į priekį, bet nelabai galima girtis kažkokiu dideliu proveržiu, nebent kad suvaldyta finansų sistema. Energijos kainų lūžis taip pat labiau pasaulinių tendencijų išraiška, o ne Vyriausybės nuopelnas, bet, žinoma, gerai, kad atsirado daugiau energijos šaltinių alternatyvų“, – vertina Ž.Mauricas

Jis pabrėžia, kad tiesiogiai nuo valdžios priklauso viešasis sektorius: švietimo, sveikatos apsaugos sistema – tai lakmuso popierėlis, kaip dirba Vyriausybė. Deja, tai Vyriausybės Achi­l­o kulnas – šios sritys silpniausios ir jokio proveržio nėra, vien blaškymasis. „Žiūrėjau ministerijų metinius planus: iš pradžių dar kažkas bandyta daryti, o paskui nieko, tik ES lėšų įsisavinimas“, – apgailestauja Ž.Mau­ri­cas.

Be to, daug komplimentų A.But­ke­vičiaus Vyriausybei – už energetikos projektus (elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, suskystintųjų dujų terminalą), euro įvedimą. Tačiau, teisybės dėlei, tai pirmtako A.Kubiliaus Vy­riau­sybės kadencijos laikotarpiu pradėti darbai.

Vis dėlto didelis pliusas, jog šios Vy­riausybės darbe buvo tęstinumas, nors ir galima ironizuoti, kad A.Ku­biliaus Vyriausybei atėjus į valdžią nebuvo ko tęsti ar kad energetikos projektai, euro įvedimas buvo pasiekę negrįžtamą stadiją – point of no return, tad A.Butkevičiaus Vyriausybė negalėjo jų netęsti.

Be to, pliusas šiai Vyriausybei, kad ji, priešingai nei pirmtakė, rūpinosi ne tik tolimos ateities, bet ir šiandienos problemomis – labiau diversifikuoti energijos šaltiniai, biokuro plėtra, sustabdytas nepamatuotas saulės energetikos bumas prisidėjo prie energijos kainų mažėjimo.

O kai kurie darbai – platesnio politinio aljanso nuopelnas. Pavyzdžiui, politinių par­tijų susitarimas dėl krašto apsaugos fi­nan­savimo didinimo buvo ir Prezidentės ak­tyvaus įsitraukimo, ir visų Seimo frakcijų palaikymo rezultatas.

Bet išjudintas būsto renovavimas – pliusas jau tikrai šiai Vyriausybei. Gaila, kad to padaryti nesugebėjo ankstesnė, nes, kaip pabrėžia ekspertai, jos efektas bū­tų buvęs kur kas didesnis krizės laikotarpiu.

 

Vyriausybė – šešetukininkė

Kalbinti ekspertai A.Butkevičiaus Mi­nist­rų kabineto darbą vertino tarp silpnai ir beveik gerai, vidutiniškai kiek daugiau nei šešetui pagal dešimtbalę sistemą.

„Galėjo būti blogiau. Viena vertus, dideli minusai Vyriausybei už beatodairišką minimalaus atlyginimo kėlimą, trukdymą Lietuvos piliečiams laisvai įsigyti ir parduoti žemę. Biudžetas ir vėl deficitinis, bet šis priekaištas tinka visoms Vyriausybėms. Kita vertus, turint galvoje spaudimą iš Seimo ar interesų grupių, minusų galėjo būti ir daugiau. Didelis pliusas už naują Darbo kodekso projektą ir asmeninį premjero ryžtą, kad projektas būtų priimtas“,  – Vyriausybės darbą vertina Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas ir rašo šešetuką.

Vytauto Didžiojojo universiteto So­cia­li­nių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Al­gis Krupavičius Vyriausybei skiria net septynetą su puse. Jis giria ją už labai sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. Sklandžiai buvo įvestas euras, Vyriausybė sugebėjo prižiūrėti kainų pokyčius pusmetį po jo įvedimo, deja, paskui atleido varžtus ir kasdienio vartojimo produktų kainos smarkiai kyla, nors Statistikos departamentas teigia, kad kainos nedidėjo. Auga ekonomika, BVP, kiti makroekonominiai ro­dikliai, gausėja investicijų, gerėja Lie­tuvos reitingas „Doing Business“ ir kituose tarptautiniuose matavimuose. Įgyvendinti energetikos projektai, su tuo susijęs energijos kainų sumažėjimas. Tvari finansų politika: skolinimasis nuosaikus, deficitas nedidėja. Vyriausybė padėjo eksportą perorientuoti nuo Rusijos į kitas rinkas. Gerėja korupcijos indekso duomenys.

Tačiau A.Krupavičius įžvelgia ir esminių Vyriausybės veiklos trūkumų: „Pen­sijos, vidutinis darbo užmokestis, palyginti su kitomis Baltijos regiono ar Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nekonkurencingi. Apskritai Vyriausybės pastangų mažinant socialinę atskirtį buvo per maža, turint omeny ir tai, kad Vyriausybė pagal ideologines nuostatas kairioji.

Vyriausybės pastangų mažinant socialinę atskirtį buvo per maža, turint omeny ir tai, kad Vyriausybė pagal ideologines nuostatas kairioji.

Į Vyriausybės programą įrašyta, kad solidarumas ir socialiniu teisingumu grindžiamas socialinis dialogas yra būtinybė, tačiau nei padaugėjo socialinio dialogo, nei apskritai politika buvo pagrįsta solidarumu ir socialiniu teisingumu. Taip ir liko pažadais peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės naktinės reformos sprendimus ar sukurti progresyvesnę mokesčių sistemą.“

A.Krupavičius vardija ir kitus trūkumus: nors makroekonominė situacija gerėja, nesugebėta sustabdyti emigracijos. Nedarbas mažėja, bet ne taip sparčiai, kaip tikėtasi. Socialinio modelio, Darbo kodekso, kaip pernelyg liberalaus, kritika, A.Krupavičiaus vertinimu, pagrįsta, juolab tai kairioji Vyriausybė, tad ji šiek tiek supainiojo vertybines kryptis.

A.Krupavičius atkreipia dėmesį, kad nesisekė įgyvendinti pažadų, fiksuotų ir Vyriausybės programoje, dėl aukštojo mokslo: čia beveik niekas nepasikeitė, krepšelių sistema liko, nėra sutarčių tarp valstybės ir aukštųjų mokyklų sistemos, o aukštojo mokslo finansavimas 2016 m. tebėra 2011–2012 m. lygmens.

Vienu svarbiausių šios Vyriausybės darbų turėjo tapti socialinio modelio paketo priėmimas. Tačiau Ž.Mauricas apgailestauja, kad, nors priimta dalis gerų siūlymų (pensijų indeksavimo ir kt.), projektą išskaidžius labai svarbios permainos Darbo kodekse pakibo ant plauko, supriešinti darbdaviai su darbuotojais. „Diskusijos gerai, bet reikėjo priimti reformos paketą, kuriame sąlygos dirbantiesiems būtų nuosekliai vienur pabloginamos, kitur pagerinamos“,  – neabejoja Ž.Mauricas. Jis Vyriausybės darbą vertina septynetu.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius dr. Vitalis Nakrošis, Vy­riau­sy­bei parašęs penketuką, primena, kad socialinis modelis buvo vienas asmeninių A.But­kevičiaus įsipareigojimų: „Deja, nepaisant daug pastangų labai trūko politinės lyderystės ieškant sutarimo. Nebuvo premjero, socialinės apsaugos ir darbo ministrės pakankamo įsitraukimo svarstant šį klausimą Seime ir ieškant kompromiso.“

V.Nakrošis atkreipia dėmesį, kad daug ir kitų Vyriausybės siūlymų žlugo Seime, nepaisant gerų iniciatyvų, pavyzdžiui, dėl verslo kontrolės supaprastinimo – nemažai Vyriausybės siūlymų dėl kontrolės institucijų sujungimo Seime nebuvo priimta.

 

Aiškios ministerijos pirmūnės ir autsaiderės

Atskirų ministerijų darbą vertinti sun­ku, nes rezultatai dažnai priklauso nuo Sei­mo, visos Vyriausybės, o ne tik nuo pavienių ministrų politikos.

Štai, pasak V.Nakrošio, krašto apsaugos, užsienio politikos srityse sugebėta mobilizuoti Seimo frakcijų paramą, aktyvus Prezidentūros vaidmuo padėjo vykdyti ryžtingą politiką dėl Rusijos grėsmės. Šios sritys veikia pakankamai gerai.

Tačiau Švietimo ir mokslo, Socialinių reikalų ir darbo, Sveikatos ministerijų veiklos srityse, kur reikia struktūrinių reformų, trūksta tiek visos Vyriausybės, tiek ministrų aktyvaus vaidmens.

Susumavus pasitelktų ekspertų  ir „Veido“ vertinimus susidarė trys ministerijų grupės.

Lyderė – Užsienio reikalų ministerija (URM). „Užsienio reikalų ministras turi politinės patirties ir užsienio, ir krašto ap­saugos srityse, greitai rado kalbą su Pre­zi­dente, net tapo savotišku jos advokatu da­bartinėje Vyriausybėje. Kai kuriose kryptyse trūksta iniciatyvų, pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos santykiai akivaizdžiai stagnuoja ir čia URM galėtų būti aktyvesnė. Mi­nisterijos politika pernelyg nukreipta į Uk­rainą, kartais per daug propagandos, per mažai veiksmo“, – vertina A.Kru­pa­vi­čius, URM, kaip ir  Krašto apsaugos mi­nisteriją (KAM) priskirdamas prie pirmūnių.

KAM svarba dėl geopolitinės aplinkos padidėjo, padidintas biudžetas. Sugrąžinta šauktinių sistema, nors, Ž.Maurico nuomone, šio proceso organizavimas buvo chaotiškas, prastai komunikuota, sukelta nereikalingo chaoso ir baimių.

A.Krupavičius teigiamai vertina ir Energetikos ministeriją (EM), nors pastebi ir trūkumų: „Apie energetikos projektų kainą nenorima viešai kalbėti, nors toks klausimas turi būti atviras. Dėl Visagino AE nepasakyta galutinio atsakymo, nors atrodo, kad projektas miręs. Dabar susigriebta dėl Astravo AE, statomos 50 km nuo Lietuvos sostinės, perspektyvų, nors anksčiau nei veiksmų, nei viešų akcijų beveik negirdėjome“.

LLRI prezidentas Ž.Šilėnas EM giria ir už šiemet įvykdytus net kelis naudingus pakeitimus, kurie ne tik pagreitins naujų vartotojų prijungimą prie elektros tinklų ir dujotiekio, bet ir pagerins Lietuvos poziciją Pasaulio banko „Doing Business“ indekse. Tačiau dar yra neišspręstų problemų, tokių kaip ilgas servitutų nustatymas ar privataus ir valstybinio subjektų patikrinimų dubliavimas tikrinant vidinės elektros instaliacijos tinkamumą.

Netektis – skalūnų dujų žvalgymo ir išgavimo bendrovės „Chevron“ pasitraukimas. „Valstybė ne tik prarado garantuotas pajamas, bet ir nuskambėjo kaip šalis, ku­rioje net tarptautinis verslas gali susidurti su kliūtimis. Tai nėra vien EM kaltė, dalis kaltės tenka ir Seimo nariams, tačiau kaip institucijai, koordinuojančiai energetikos politiką, tai riebus minusas“, – mano Ž.Ši­lė­nas.

Jis pabrėžia dar vieną trūkūmą: „Visose energetikos srityse, net ir energijos gamybos, vis labiau įsigali valdiškas kapitalas, o lauk stumiamos privačios investicijos. Tai pavojinga ilgalaikė tendencija, ateityje gresianti aukštesnėmis kainomis ir suvaržyta teise rinktis. Atrodo, jog Energetikos ministerija kartais pamiršta, kad turi koordinuoti energetikos politiką, o ne gaminti energiją.“

Tarp sėkmingiau dirbančių – ir Finansų ministerija (FM), nors A.Krupavičius ir kritikuoja, kad jos politika esanti konservatyvi, į Lie­tu­vos finansus žiūrint pirmiausia per taupymo prizmę, o ne per verslo skatinimo ins­trumentus.

O LLRI primena, jog prieš trejus metus tada nauja Vyriausybė tvirtino, kad 2016-aisiais biudžeto pajamos viršys išlaidas, dabar tai žadama 2017 m., kai jau bus kita Vyriausybė. „Nors mokesčių kasmet surenkama vis daugiau ir pajamų didėjimas yra puiki proga subalansuoti biudžetą, valdžia ja nesinaudoja. Analizuojant bendras valstybės išlaidas kasmet matoma ta pati tendencija: valstybės išlaidos didėja, t.y. brangsta viešosios paslaugos – socialinės, sveikatos, švietimo, valdymo, gynybos ir kitos. Išlaidų didėjimas pats savaime nebūtų labai blogas dalykas, tačiau ne tuo atveju, kai jos auga sparčiau negu ekonomika ir biudžeto pajamos arba kai jų didėjimas yra nepagrįstas“, – aiškina Ž.Šilėnas.

LLRI kritikuoja FM ir už tai, kad šios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu buvo padidinti mokesčiai ir įvesta naujų.

Neblogai vertinama ir Ūkio ministerija (ŪM), nors jos vadovas Evaldas Gustas beveik nematomas. Ž.Mauricas įžvelgia ŪM neišnaudoto potencialo, bet giria už matomas pastangas ieškoti bendros kalbos su verslu, suvokimą, kad reikia pritraukti užsienio investicijų, gerinti verslo aplinką, pagelbėti eksportuotojams, kurie užsidarius Rusijos rinkoms pateko į ne itin palankią situaciją, remti smulkųjį verslą.

LLRI teigiamai vertina, kad veikia geresnio reglamentavimo komisija, ministerija deda pastangas, kad Lietuva geriau atrodytų konkurencingumo reitinguose (Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge ir kt.).

Prie vidutiniokių kategorijos ekspertai  priskyrė Kultūros ir Teisingumo ministerijas, kurios sau triūsė, nekeldamos per daug skandalų, bet ir ką jos veikė – nelabai skelbė.

Kitos vidutiniokės – labai kontroversiškos: padarė gerų darbų, bet ir į skandalus įsivėlė. Aplinkos ministerija (AM), kol jai vadovavo Valentinas Mazuronis, buvo vertinama kaip viena geriausių. Jai pavyko išjudinti pastatų renovavimą, supaprastinti teritorijų planavimo taisykles.

LLRI taip pat giria ir naują Statybos įstatymo redakciją, numatančią trumpesnius statybos leidimų išdavimo ir statybos užbaigimo terminus, mažiau biurokratinių procedūrų statytojams bei lankstesnes statybos užbaigimo procedūras. Tiesa, praktikoje ne visi pakeitimai dar veikia, o ne­sklan­dus IS „Infostatyba“ atnaujinimas lėmė lėtesnį savivaldybių ir kitų tikrinančių institucijų darbą.

Deja, pastaraisiais metais AM veiklą užgožė vadinamasis Vijūnėlės dvaro skandalas.

A.Krupavičius giria Susisiekimo ministeriją (SM): ši padarė proveržį dėl „Rail Baltica“, pavyko iškovoti anksčiau neplanuotą atšaką į Vilnių. Ž.Mauricas prie teigiamų darbų priskiria suvokimą, kad oro uostai – prioritetinė kryptis norint padaryti Lietuvą patrauklesnę ir prieinamesnę investicijoms.

Tačiau, kaip primena LLRI, „Rail Baltica“ nebaigta, „Lietuvos geležinkeliai“ vis dar nereformuoti, dėl ko Europos Komisija grasina sankcijomis, konkurencijos suvaržymu pervežimo srityje.

SM verta kritikos dėl skandalų laivininkystėje, kai buvo areštuoti Lietuvos laivai.

Vidaus reikalų ministerija (VRM), pasak A.Krupavičiaus, vadovaujant ministrui Dailiui Barakauskui buvo girdima daugiausia dėl abejotino skaidrumo viešųjų pirkimų skandalo. O antrasis per kadenciją VRM vadovas Saulius Skvernelis tapo populiariausiu politiku valstybėje, vykdė policijos reformas, išstatutinant darbuotojus, kurie nėra pareigūnai.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) gal būtų patekusi į vidutiniokių, o ne autsaiderių grupę, jei ne negebėjimas tvarkytis su pavaldžiomis institucijomis, pasibaigęs keliais didžiuliai skandalais.

LLRI prezidento Ž.Šilėno manymu, ŽŪM darbo brokas – ir tai, kad ji nesprendžia problemų sistemiškai: „Ministerija, matydama Rusijos paskelbto maisto prekių embargo padarinius ir žinodama, kad artėja išgaunamo žaliavinio pieno kvotų panaikinimas, nesiėmė jokių reikšmingų veiksmų, kurie paskatintų pieną gaminančių ūkių kooperaciją. Užuot problemą sprendus sistemiškai, į smulkius ir nekonkurencingus ūkius kišamos biudžeto lėšos. O reaguojant į referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo priimtas toks Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas, kuris stipriai apriboja ne tik užsieniečių, bet ir Lietuvos piliečių galimybę įsigyti žemės, riboja laisvą kapitalo judėjimą ir pažeidžia įsisteigimo laisvę. Žemės „saugiklių“ įstatymą Europos Komisija oficialiai prašo keisti, antraip gresia sankcijos.“

Tarp autsaiderių – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM). Eksper­tai stebisi, kad ji pakvietė mokslininkų gru­pę rengti socialinį modelio, o paskui nei ministerija, nei ministrė nestojo jo propaguoti ir ginti.

LLRI apgailestauja, kad įstrigo Darbo kodeksas, kuris būtų buvęs vienas svarbiausių šios Vyriausybės darbų, nes jo laukia investuotojai, verslininkai. Pritraukus daugiau investicijų būtų sukuriama naujų darbo vietų ir didėtų atlyginimai.

Ž.Šilėnas SADM giria už tai, kad savivaldybėms perduota socialinės paramos dalijimo funkcija: taip parama geriau pasie­kia būtent tuos, kuriems jos reikia ir dar sutaupoma pinigų. „Tačiau nepagrįstas spar­tus minimalios algos didinimas (ši Vy­riausybė tai padarė penkis kartus) grėsmingas regionams, žemesnės kvalifikacijos dar­buotojams, ypač jaunimui. Keliant MMA brangsta darbo vieta, didėja mokesčiai ir įvairios rinkliavos. Taip pat kyla kainos, didėja šešėlis ir pan.“, – aiškina Ž.Šilė­nas.

Ž.Mauricas mano, kad net pats Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimas neteisingas: juk gali būti arba socialinė apsauga, arba darbas. Jo prognozėmis, ši ministerija ėmus indeksuoti pensijas apskritai praras reikšmę.

Neabejotina autsaiderė ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), turėjusi net tris ministrus, o toks nestabilumas tikrai neprisidėjo prie darbų rezultatyvumo.

„Sveikatos apsaugos sistema nesikeičia metų metais. Užsimota prieš privačią mediciną, bet ne į tą pusę reikia žiūrėti – reikia keisti sistemą iš esmės“, – neabejoja Ž.Mauricas.

SAM kritikuoja ir LLRI prezidentas Ž.Šilėnas: „Metų metais žadama reformuoti sveikatos apsaugą, tačiau esminių pokyčių siekiant geresnės sveikatos apsaugos ši Vyriausybė neįgyvendino. Nebuvo ieškoma jokių papildomų sveikatos apsaugos finansavimo būdų (pavyzdžiui, kaip pritraukti privataus sektoriaus įrankių –  kaupimo, draudimo, legalių priemokų). Neperžiūrėtas valstybės (tiksliau, mokesčių mokėtojų) draudžiamųjų sąrašas. Dėl to ir toliau daugiau nei pusė gyventojų patys nemoka sveikatos draudimo įmokų, už juos moka kiti mokesčių mokėtojai. Korupcijai ir eilėms mažinti pradėtos taikyti tik švietimo ir administracinės priemonės, kurios realių rezultatų neduoda. Ir toliau turime klestinčią korupciją, nes niekas nemėgino korupcinių vokelių pakeisti skaidriomis priemokomis. Tokia sveikatos sistema pasmerkta nuolatiniam pinigų trūkumui, didžiuliam perskirstymui, neefektyvumui, sukčiavimui ir neskatina kiekvienam rūpintis savo sveikata.“

Neįgyvendintos Konkurencijos tarybos rekomendacijos panaikinti vaistų kainų reguliavimą, įtraukiant juos į kompensuojamųjų vaistų sąrašus. Ministerija netesėjo pažadų inicijuoti teisės aktų pakeitimus, panaikinančius draudimą steigtis kelioms vaistinėms tame pačiame pastate, o juk didesnė konkurencija leistų atpiginti vaistų kainas.

Na, o prasčiausiai ekspertai įvertino Švie­­­timo ir mokslo ministeriją (ŠMM). A.Kru­pavičius kritikuoja: „ŠMM nesprendė jokių rimtų problemų, gerų sprendimų nebuvo. Tik kosmetiškai patvarkytas Moks­lo ir studijų įstatymas. Ministerijos veiklą lydėjo mokytojų streikai. Finansiniu požiūriu aukštojo mokslo finansavimas nėra patenkinamas.“

Ž.Mauricas pritaria: „Vien blaškymasis. Deklaravo, kad gerins kokybę ir prieinamumą. Jei parašyta nesąmonė, tai ir išėjo nesąmonė. Gali gerinti arba kokybę, arba prieinamumą.“

 

Lietuvos kontekste – patenkinama, tarptautiniame – ne

„Palyginti su A.Kubiliaus Vyriausybe, A.Butkevičiaus Ministrų kabineto prioritetai labai išskydo – atsirado labai daug prioritetinių krypčių ir trūko ambicingesnės reformų darbotvarkės, galėjusios leisti pasiekti geresnių rezultatų“, – dvi Vy­riau­sybes lygina V.Nakrošis, vadovavęs TSPMI tyrimui, vertinusiam A.Kubi­liaus Mi­nist­rų kabineto reformas. Prieita prie išvados, kad labiau dominuoja nesėkmingos reformos, nors ir pavyko pasiekti laimėjimų reformuojant aukštąjį mokslą ir kaupiamąją pensijų sistemą, optimizuojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklą.

Nepaisant gana kuklaus A.Kubiliaus Vyriausybės įvertinimo, V.Nakrošio nuomone, dabartinė verta dar menkesnio balo: ją jis vertina penketu, o A.Kubiliaus – septynetu. „Tikrai yra neatidėliotinų problemų, o jų sprendimo vilkinimas daro žalą ir didina politikos nesėkmių mastą. Trūksta lyderystės ir politinės valios. Ši Vyriausybė tų reformų nepadarys“, – konstatuoja V.Nakrošis.

Jis apgailestauja, kad yra kelios svarbios viešosios politikos sritys, kuriose sukamės ratu: vienų sumanymų neįgyvendiname iki galo, puolame rengti naujus, prigalvojame daug smulkių priemonių, kurios poveikio neturės. „Neseniai Vyriausybė sugalvojo naują planą, kaip stabdyti emigraciją, nors tai labiau priešrinkiminė iniciatyva, nes norint stabdyti emigraciją reikia ir valstybės valdymo, ir struktūrinių reformų, o tam nėra politinės valios. Buvo nauja iniciatyva dėl mokslo ir inovacijų, bet vėl sukamės ratu. Trypčiojame vietoje, negalime pertvarkyti valstybės tarnybos, ir tai problema, nes nuo jos labai daug priklauso ir kitos viešosios politikos sritys. Spręsti kompleksines viešosios politikos problemas, kur  reikia įvairių vykdymo lygių ir įvairių grupių įsitraukimo, nesiseka“, – trūkumus vardija V.Nakrošis.

Ž.Mauricas, lygindamas dvi pastarąsias Vyriausybes, geriau vertina dabartinę: „Su A.Kubiliaus Vyriausybe sieta daug lūkesčių, be to, krizė – geras metas daryti reformas. Deja, padaryta nedaug. Jai rašyčiau penketą šešetą. A.Butkevičiaus Vy­riausy­bei – septynetą.“

Bet ekonomistas pabrėžia, kad tai – Lietuvos kontekste. Kai kurių kitų šalių vyriausybėms septintukas galėtų būti geras pažymys, tačiau Lietuvai – nepakankamas, nes turime būti aukštesni visa galva, kad ekonomikos augimas užtikrintų Lietuvos raidą, kad neatsiliktume nuo kitų ir mažėtų emigracija.

Pasak Ž.Maurico, A.Kubiliaus Vy­riau­sybė nekreipė dėmesio į ekonomikos augimą, visą dėmesį sutelkdama biudžetui subalansuoti: „Tačiau tai nepakankama priemonė mūsų ekonomikai, nes dar keliskart atsiliekame nuo Vakarų ir mums reikia reformų, augimo. A.Butkevičiaus Vy­riausybė šiek tiek ėjo ta kryptimi – pa­reng­tas socialinis modelis, įvestas euras, diversifikuoti energijos šaltiniai. Tačiau to nepakanka proveržiui. Iššūkiai labai dideli. Visų pirma – atgaivinti ekonomikos augimą, kuris akivaizdžiai išsikvepia. Su­si­dū­rėme su nepalankia aplinka – tai ir Rusijos recesija, ir „Brexit“ keliamos grėsmės. Iššūkis ilgalaikiam tvarumui – tebesitęsianti emigracija.“

Tačiau spręsti šiuos iššūkius A.But­ke­vi­čiaus Vyriausybė palieka kitai. Ž.Mauri­cas – ne optimistas: jo prognozėmis, didesnė tikimybė, kad ir jai nepavyks susidoroti su šiais iššūkiais ir dėl politinių priežasčių, ir dėl pasyvaus visuomenės požiūrio, nes tampame susitaikę su esama situacija ir blėsta noras ką nors radikaliai keisti.

„Pirmučiausia naujos Vyriausybės užduotis – ieškoti proveržio. Žemai kabantys augimo vaisiai jau nuskinti – vartojimas atsigavęs, jau kai kur vėl imama net pernelyg daug išlaidauti, eksporto galimybės beveik pasiekusios ribas. Tam tikras augimas galėtų būti, bet nedidelis, tad reikia ieškoti naujų jo šaltinių. Estai čia nuveikę gerokai didesnį darbą ir šalies žinomumo, ir mokslo, inovacijų srityje. Bet tam reikia naujo lygio Vyriausybės“, – pabrėžia Ž.Mauri­cas.

„Špargales“, ką Lietuva privalo nuveikti, kad netaptų atsilikusia Europos provincija, ne kartą surašė ir tarptautinės institucijos. Europos Komisija Lietuvos ekonomikos iššūkių analizėje šiemet ir vėl pateikė ilgą sąrašą metai po metų kartojamų grėsmių ir siūlymų, ką daryti, – pavyzdžiui, pereiti prie ekonomikos augimui palankesnių mokesčių, keisti pasenusius darbo teisės aktus.

Šiemet pirmą kartą akcentuotos ir didžiausios ilgesnio laikotarpio grėsmės: dėl lėtai didėjančio darbo našumo ir demografinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

EK prognozuoja, kad valstybės skola po dešimties metų gali pasiekti 51 BVP proc., dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gyventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūkus darbo jėgos išteklių kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui. Maža to, ES struktūrinių fondų lėšų Lietuvai po 2020 m. smarkiai sumažės, o užsienio investicijas atgraso ir pasenę darbo teisės aktai.

Tarp ES šalių Lietuva 24-ta ES pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, prie atsilikėlių – pagal darbo našumą. Lėčiau, nei tikėtasi, pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos. Tad EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Taigi valstybės, kuriai dar toloka iki geidžiamos europinės gyvenimo kokybės, Vyriausybei būti šešetukininke – rizikinga valstybės ateičiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Ar A.Butkevičiaus Vyriausybė turėtų dirbti iki kadencijos pabaigos?

Tags: , , , ,


BFL / V.Skaraičio nuotr.

Netylantys skandalai, griežta Prezidentės kritika, o ir premjero Algirdo Butkevičiaus leptelėjimas apie tariamai Rusijos įtakojamas pedagogų profsąjungas, kurio jis kitą dieną išsižadėjo, natūraliai kelia klausimą: ar A.Butkevičiaus Vyriausybė turėtų dirbti iki kadencijos pabaigos?

BFL
Taip

Gediminas Kirkilas

Seimo vicepirmininkas, socialdemokratas

Keisti Vyriausybės nėra jokio pagrindo. Jį bandoma sukurti, akivaizdu, kad opozicija visą laiką tą darys – toks jos darbas. Bet per daugiau kaip trejus buvimo opozicijoje, bandymų susireikšminti metus jų reitingai iš esmės nekyla, situacija nesikeičia, tad imamasi versti Vyriausybę. Tačiau blogiau ne tai, kad galėtų būti keičiama ši Vyriausybė, o tai, kad opozicija nėra pasiruošusi perimti valdžios, – ji nesudarytų daugumos, nepatvirtintų savo programos ir to net nenorėtų daryti.

Gabrieliaus Landsbergio pasiūlyta galimybė sudaryti technokratinę Vyriausybę apskritai skamba juokingai. Technokratinės vyriausybės formuojamos, kai valstybėje kyla reali politinė krizė, bet mūsų valstybėje dabar jos nėra. Net jei ir keistųsi keli ministrai, dabartinis Ministrų kabinetas gali dirbti. Šis siūlymas – tai propagandinis burbulas, kuriuo konservatoriai mėgina dangstyti savo neveiklumą. Blogiausia tai, kad jie neturi idėjų. Anksčiau kaip alternatyvią idėją socialdemokratams jie pateikdavo krašto gynybos reikalus, o šiuo metu to negali daryti, nes argumentų nėra, energetika taip pat netampa alternatyva. Tad kas lieka? Tik politinės intrigos.

Kodėl sakau, kad politinės krizės nėra, net ir Prezidentei išsakius griežtą poziciją?

Neabejoju, kad esama situacija gali būti išspręsta ministrų pakeitimu, ir tai tikrai nėra ta krizė, kuri neleidžia suformuoti politinės Vyriausybės. Šiandien Lietuvoje, ačiū Dievui, nevyksta nei karas, nei kas nors kita, tad nėra jokio pagrindo, kuris neleistų jos formuoti. Ši Vyriausybė dirbs iki kadencijos pabaigos, o jeigu bus kokių nors pakeitimų, ji vis tiek bus politinė Vyriausybė. Kas imsis technokratinės Vyriausybės atsakomybės? Tikrai nematau, kad kas nors pajėgtų tai daryti.

 

BFL
NE

Andrius Kubilius

Seimo opozicijos lyderis, konservatorius

Opozicijai valdžia visada atrodo kaip netinkamai dirbanti. Tad nieko nenustebinsiu pasakęs, kad ji jau seniai galėjo pasitraukti, ypač dabartiniame korupcinių skandalų fone. Jeigu artimiausiu metu matysime požymių, kad premjeras, išklausęs ir Prezidentės tvirtų paraginimų, vis tiek nekeičia savo nuostatų, iš tikrųjų būtų kur kas geriau, jeigu iki šio Seimo kadencijos pabaigos dirbtų kokia nors technokratinė Vyriausybė – nebebūtume dar pusę metų kankinami tokios valdžios, kokią dabar turime. Valstybei nuo to būtų tik geriau.

Prezidentė iškėlė premjerui tam tikras sąlygas: jis turi parodyti, kad supranta situaciją, adekvačiai vertina visas korupcines istorijas ir nebėga nuo problemų. To supratimo kol kas nematėme. Jis turėtų prasidėti nuo paties premjero ryžtingos pozicijos tiek atsiribojant kad ir nuo savo partiečių, sakykim, Socialdemokratų partijos vicepirmininko Druskininkų mero Ričardo Malinausko, istorijų, tiek labai ryžtingai parodant, jog su ta gausa Vyriausybei šiuo metu tenkančių įtarimų – ir dėl galimo neteisėtų nutarimų priėmimo, ir dėl Žemės ūkio ministerijos viešųjų pirkimų, kai perkami dvigubai brangesni miltai, – premjeras reikalauja konkrečių ministrų politinės atsakomybės, tai yra siūlo jiems trauktis iš pareigų.

O technokratinei Vyriausybei nebūtų sunku rasti pakankamai paramos visame Seime, nesidalijant į valdančiuosius ir opoziciją, nesiveržiant atskiroms partijoms į vienus ar kitus ministrų postus. Technokratinėje Vyriausybėje partijos nesiekia savo politinių įtakų, tiesiog paprašo specialistų technokratų imtis darbo joje tam, kad kiek galima tvarkingiau būtų ateita iki Seimo rinkimų ir nauja Vyriausybė gautų rinkėjų pasitikėjimo mandatą.

 

 

Vyriausybę siūbuoja Vijūnėlės dvaro statybos

Tags: , , , , , ,


BFL

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) apklausose – premjeras Algirdas Butkevičius, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas ir ilgametis Druskininkų meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas ir Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Ričardas Malinauskas. Pastarieji apklausiami kaip specialieji liudytojai, o tai reiškia, kad yra duomenų apie galimą jų pačių nusikaltimą, tačiau įtarimams pareikšti nepakanka įrodymų.

Šių priemonių imtasi dėl Druskininkų centre, kurortinėje zonoje, prieš keletą metų pradėto statyti 600 kv. m namo, netrukus praminto Vijūnėlės dvaru, statybų. Buvusioje valčių nuomos punkto vietoje dygstančio statinio statybai leidimus išdavė ir savivaldybė, ir žemėtvarkininkai. Nors statinio savininkai ne kartą keitėsi, o šiuo metu jis priklauso verslininkui Žilvinui ir jo žmonai Zinai Povilioniams, teigiama, kad šiomis statybomis asmeniškai rūpinasi pats Druskininkų meras R.Mali­naus­kas. Meras patvirtino mokėjęs atlygį statybininkams, bet neva jiems tik perdavęs savininkų pinigus.

Statybų – žemės paskirties iš rekreacinės į gyvenamąją pakeitimo – teisėtumu suabejojusi Generalinė prokuratūra 2014 m. kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą, kad būtų panaikinti statybų leidimai. Vijūnėlės dvaras pateko į pirmąją kurorto apsaugos zoną, kurioje iki 2015-ųjų rugsėjo buvo draudžiama vykdyti statybos ir kasybos darbus, nuolatos ir laikinai gyventi žmonėms. Pernai spalį teismas nutarė, kad savivaldybės ir žemėtvarkininkų sprendimai buvo teisėti. Tačiau vienas iš papildomų teismo motyvų, leidusių jam priimti tokį sprendimą, – paskubomis surašytas ir priimtas Vyriausybės nutarimas dėl kurortų apsaugos zonų panaikinimo.

Beje, šis nutarimas buvo priimtas praėjus vos vienai dienai po premjero A.Butkevičiaus apsilankymo Druskininkuose ir likus kelioms dienoms iki teismo posėdžio. Galimas korupcijos apraiškas tiriančiai Seimo Antiko­rupcijos komisijai aplinkos minis­tras K.Trečiokas aiškino, kad šio nutarimo projektas pateiktas derinti visoms institucijoms esą buvo dar gegužę, paskui vyko daug susirašinėjimų. Taip atsirado vieno sakinio nutarimo projektas, dėl kurio sutarė visos institucijos, jis buvo suderintas su Vyriausybe, kuri ir panaikino kurorto zonas.

STT teigia, kad projektas nebuvo derinamas su kitomis institucijomis, jos matė tik ilgą nutarimo projekto versiją, kuriai turėjo daug priekaištų. K.Trečiokas pripažino, kad skirsnis, kuriame būtent ir kalbama apie kurortų zonas, buvo priimtas atskirai. Be to, ministras prisipažino, kad Vyriausybei teiktą nutarimo projektą buvo pasirašęs anksčiau, nei jis buvo parengtas, tikindamas, kad galėjo supainioti datą. K.Trečiokas tvirtino apie nutarimą su Druskininkų meru nesikalbėjęs. O pats Druskininkų meras R.Malinauskas visą šią istoriją vadina viena didele sąmokslo teorija.

„Tai vieno žiniasklaidininko, arba greičiau žiniasklaidininkės, sukurptas planas su kai kuo – ateis laikas, aš galbūt įvardysiu, bet dabar ne laikas“, – po apklausos STT piktinosi Druskininkų savivaldybės vadovas.

Šia versija, atrodo, lengvai patikėjo ir socialdemokratų Skaidrumo grupė. Dar ką tik dėl ministrės Rimantės Šalaševičiūtės viešo prisipažinimo davus kyšį skubiai paraginę ją atsistatydinti, partijos skaidrumo sargai dėl R.Malinausko spręsti neskuba. Iš atostogų grįžęs premjeras sakė, kad kol R.Malinauskas yra specialusis liudytojas, savo narystę partijoje jis galėtų ir sustabdyti. To  reikia, kad nebūtų spekuliuojama partijos atžvilgiu ir tokia padėtimi nesinaudotų politiniai oponentai. Pats Druskininkų meras aiškino nematąs reikalo tai padaryti. Tai toli gražu ne pirmas su R.Malinausku susijęs skandalas. 2013-aisiais iš savivaldybės biudžeto imtasi leisti nemokamą mero laimėjimus šlovinantį leidinį „Mano Druskininkai“, 2014 m. meras perstatė ant upės kranto stovinčią giminaičiams priklausančią sodybą, kurios tvora atsidūrė šalia tekančioje upėje. Statybas užginčijo aplinkosaugininkai, pernai tvorą pašalinti įpareigojo teismas, bet meras šį sprendimą apskundė aukštesnei instancijai. Ir tai dar ne viskas: pernai paaiškėjo, kad kai kurie aukšti politikai kurorto savivaldybės įsteigto sveikatingumo parko „Aqua“ prabangiuose apartamentuose ilsisi ir pramogauja nemokamai. Be to, sveikatingumo parke dirba ir daug savivaldybės administracijos darbuotojų šeimos narių.

Premjero ir Prezidentės susitikimas: 5 žiniasklaidos interpretacijos

Tags: , , ,


LRP nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį susitiko su iš atostogų neseniai grįžusiu premjeru Algirdu Butkevičiumi. Pasak Lietuvos naujienų portąlų, pokalbis buvo “rimtas” ir nelabai malonus Vyriausybės vadovui. Taigi pateikiame žiniasklaidos interpretacijas:

1. delfi.lt pranešė, kad Prezidentė “gėlė Vyriausybei”


 

2. Pasak 15min.lt, Prezidentė užsipuolė asmeniškai premjerą ir neva teigė, kad šis “neadekvačiai vertina situaciją ir neigia problemas”:


 

3. lrytas.lt taip pat pažymi, kad Prezidentė asmeniškai puolė premjerą ir net skandalingai pareiškė, kad šis esą “turėtų prisiimti atsakomybę”, o tai jau užuomina į atsistatydinimą:

 

 

4. alfa.lt, pasinaudodama naujienų agentūros “Elta” pranešimu, iššifravo, kad ne premjeras, o ministrai turėtų prisiimti atsakomybę. Beje alfa.lt atkreipė dėmesį, kad premjeras nebuvo pakviestas į po susitikimo surengtą susitikimą su žurnalistais:

 

 

5. Nuosaikiausiai apie Vyriausybės vadovo ir Prezidentės susitikimą atsiliepė vz.lt. Pasak portalo, Prezidentė tik pastebėjo, kad “Vyriausybė tampa pažeidžiama”. Tiesa, straipsnio įžangoje taip pat minima, kad už tokią situaciją “premjeras turėtų prisiimti politinę atsakomybę”:

 


Na, o ką išties pasakė Prezidentė arba tiksliau, ką norėjo pasakyti, rasite čia

Emigracijos stigma rūke

Tags: , , , ,


BFL

Stabiliai auganti ekonomika, žemas nedarbo lygis, kylantis vidutinis atlyginimas, sustiprėjęs jaunimo patriotiškumas, padidėjęs visuomenės rūpestis valstybės saugumu ir gynyba – šiuos pozityvius procesus galėjome stebėti 2015-aisiais. Tačiau tokios teigiamos tendencijos nenuslopino daugelio lietuvių noro palikti savo tėvynę. Palyginti su 2014-aisiais, pernai emigrantų pagausėjo 9,9 tūkstančio, o iš viso Lietuva pernai neteko maždaug Jonavos miesto ir metus baigė turėdama 32,7 tūkst. mažiau gyventojų nei metų pradžioje.

Dovaidas PABIRŽIS

Pernai išvykimą iš Lietuvos deklaravo 46,5 tūkst. žmonių, atvyko – 23,6 tūkst. 2015-aisiais taip pat fiksuota neigiama natūrali gyventojų kaita – mirė beveik 10 tūkst. daugiau žmonių, nei gimė. Tai lėmė, kad metų pradžioje šalyje gyveno 2,89 mln. nuolatinių gy­ventojų.

Premjero akibrokštas

Premjeras Algirdas Butkevičius suskubo pareikšti, kad emigruojančiųjų labai padaugėjo balandžio ir kitais mėnesiais, kai prasidėjo šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Premjeras ne­abe­jodamas pareiškė, kad būtent tai padarė didžiausią poveikį jaunimui ir šis nusprendė kuriam laikui išvykti dirbti į užsienį.

Vyriausybės vadovas buvo teisus dėl balandį išaugusios emigracijos: Statistikos departamento duomenimis, tą mėnesį išvyko 5,1 tūkst., o, pavyzdžiui, tų pačių metų vasarį emigraciją deklaravo tik 2,9 tūkst. žmonių. Vis dėlto di­džiausi išvykimo mastai fiksuoti vasarą – liepą ir rugpjūtį, kai išvažiavo užsie­nyje studijuojantys jaunuoliai, o lapkritį ir gruodį emigracijos banga vėl nuslūgo ir siekė 2,8–3,1 tūkst.

A.Butkevičiaus teorija apie bėgančius šauktinius visiškai sugriūva pažvelgus į emigrantų statistiką pagal amžių ir lytį. Pernai iš Lietuvos išvyko 25 tūkst. vyrų (iš kurių šaukiamojo am­žiaus tebuvo kiek daugiau nei 7 tūkst., maždaug tūkstančiu daugiau nei 2014 m.) ir 20 tūkst. moterų. Taigi, jei šauktinių sugrąžinimas ir turėjo kokios nors įtakos emigracijos statistikai, tai geriausiu atveju paaiškina kelių šimtų vyrų išvykimą, tačiau kodėl emigravo tūkstančiai?

Negalima pamiršti ir to, kad Krašto apsaugos ministerija ne kartą pabrėžė, jog išvykimas į užsienį šauktinių nuo tarnybos neatleidžia. Galų gale pernai šaukimo į kariuomenę net nebuvo, nes visas trūkstamas vietas užpildė savanoriai.

Taigi akivaizdu, kad tikrosios emigracijos priežastys yra gilesnės ir neapsiriboja vienadienėmis politinio ar socialinio visuomenės gyvenimo aktualijomis.

Atsakymų niekas aktyviai neieško

Problema ta, kad sistemingai emigracijos priežasčių niekas netiria. Kaip tvirtina „Veido“ kalbinti mokslininkai, šalies demografija ir jos pokyčiai tyrinėjami gana intensyviai, turime tikrai stiprių specialistų, bet tai tėra statistikos fiksavimas. Visai kitaip atrodo išsamesni su emigracija susijusių procesų tyrimai.

„Tokios informacijos turime nepakankamai. Mokslas dabar finansuojamas projektiniu principu, o tokiam tyrimui reikalingos ilgalaikės programos. Turime universitetų, valstybinių įstaigų, todėl nors ir šiandien būtų galima užsakyti ir numatyti ilgalaikį tyrimą, kurį atliekant visus su emigracija susijusius aspektus būtų galima susisteminti. Tokio pobūdžio informacijos trūksta, dažnai matome tik rezultatą, bet jo turinys, priežastys, struktūros mums nėra žinomos. Mes tai ištiriame atgaline data, kai jau būna per vėlu priimti sprendimus“, – „Veidui“ tvirtino Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius prof. Boguslavas Gruževskis.

Jo nuomone, būtina suvienyti jėgas taip, kaip tai buvo padaryta kuriant naująjį socialinį modelį.

B.Gruževskiui pritaria ir Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, kurios teigimu, norint suprasti ir paaiškinti tokio masto emigraciją būtina į šį tikslą žiūrėti aukščiausiu lygiu ir pradėti rimtą valstybės programą, įtraukiant į ją profesionalų.

Pavyzdžiui, šiandien šlubuojanti gyvenamosios vietos deklaravimo sistema apsunkina galimybes sužinoti tikslesnę statistiką apie išvykusiųjų iš skirtingų regionų skaičių. Nemaža dalis didžiųjų miestų gyventojų, ypač buvę studentai, yra registruoti gimtinėje, todėl deklaravę išvykimą jie formaliai išvyksta iš ten, nors jau daugelį metų gyveno, mokėsi arba dirbo sostinėje ar kituose miestuose.

Tai tėra vienas iš daugelio pavyzdžių apie menkas aiškinamąsias šio proceso galimybes. Jei atsakymai būtų žinomi ar bent vyktų tyrimai, premjeras viešai nepasakotų panašių spėlionių.

Į užsienį gena ekonominės paskatos

Požiūris į emigraciją paprastai svyruoja pagal ideologines, vertybines bei ekonomines nuostatas. Tačiau sunku išgirsti nuomonių, nuolatinį ir stabilų gyventojų mažėjimą vertinančių išimtinai teigiamai. Net liberalai, kurie ideologiniu pagrindu iš pažiūros šią tendenciją turėtų vertinti neutraliausiai, skambina pavojaus varpais, kad gyventojų mažėja, o šalies socialinė sistema bei infrastruktūra tam nepasirengusi.

Kultūrologas Vytautas Rubavičius įsitikinęs: tautos nykimas yra vienas iš egzistencinių iššūkių, kurio neišsprendus Lietuva liks tik administruojamą teritoriją primenantis darinys, neturintis istorinės ir kultūrinės atminties. Pašnekovas neabejoja: nors ekonomika palengva auga, žemas dirbančiųjų pragyvenimo lygis tebėra pagrindinė emigracijos priežastis.

„Čia prasideda tam tikras žongliravimas skaičiais. Siūlyčiau atkreipti dėmesį, kas yra tas bendrasis vidaus produktas (BVP), jei tiek darbingų žmonių išvyksta. Šis procesas rodo, kad BVP augimas su tautos ir visuomenės gyvybingumu galbūt nelabai turi ką bendro, tai tik tam tikras skaičius, reikalingas ataskaitoms ir politiniam diskursui. Be to, BVP gali paaugti ir dėl paprastos priežasties – didinant kainas“, – teigia V.Rubavičius.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Linas Čekanavičius pabrėžia, jog BVP augimas reiškia, kad gyvenimas kažkam iš tiesų gerėja, tačiau tokius rodiklius visuomet būtina vertinti ilgalaikėje perspektyvoje, nes 1–3 metų duomenys gali ne visai atitikti padėtį. Pavyzdžiui, jei tuo metu BVP dalis, nueinanti į verslo pelną, nėra išmokama dividendais, kitaip tariant, yra reinvestuojama, dirbančiųjų pajamos nedidėja taip sparčiai kaip BVP.

Kita vertus, Lietuvos BVP vienam gyventojui palyginti ilgai lenkia valstybes, kurios 1989-aisiais lietuviams galėjo atrodyti kaip išsvajotieji Vakarai, – Vengriją, Kroatiją, Lenkiją, ga­liausiai net Estiją, kur emigruojančių ir sugrįžtančių žmonių santykis yra nulinis. Tiesa, naujausi, Eurostato pataisyti 2014 m. duomenys rodo, kad Estija vėl šiek tiek mus aplenkė, jos BVP vienam gyventojui siekia 76 proc., o Lie­tuvos – 75 proc. ES vidurkio. Tačiau pagal daugelį kitų parametrų, susijusių su gyventojų pa­ja­momis, Lietuva gerokai atsilieka.

„Estijoje yra visai kitoks perskirstymas ir tai nėra valstybinis sektorius. Kartais verslo atstovai valstybei pataria – darykite tą ir aną, taupykite, tačiau vertėtų paklausti: o ką darote jūs? Jei tikrai esate tokie efektyvūs ir darote viską teisingai, kodėl tuomet privačiame sektoriuje atlyginimai tiek skiriasi nuo Estijos? Galbūt tuomet reikėtų tokio pat perskirstymo kaip Estijoje, su mokesčių sistemos pakeitimais ir pan. Kertu lažybų, kad tuomet verslas sakytų, jog nereikia nieko keisti“, – svarsto L.Če­kanavičius.

Pinigai tėra paviršius

Nemokamas psichologines konsultacijas emi­grantams iš Lietuvos internetu teikianti psi­chologė Vilma Kuzmienė atmeta ekonomines emigracijos priežastis teigdama, kad tai, kas dažnai yra nurodoma kaip ekonominė prie­žastis emigruoti, dažnai tebūna gilesnių psi­chologinių ir socialinių problemų pasekmė.

„Žinoma, yra tokių, kurie išvažiuoja, nes ne­labai turi ką valgyti, bet tarp tų, kurie kreipiasi į mus, vyrauja vidutines pajamas gaunantys žmonės. Daugelis jų patiria didelę frustraciją, kurią galime apibendrinti kaip „niekas manęs nemyli“, nesvarbu, ar tai yra asmeniniai santykiai, šeima, tėvai, giminės, ar per didelė kontrolė. Labai daug skundų dėl darbdavių ir jų elgesio, rodomos nepagarbos darbuotojui. Taip pat bendro neteisingumo jausmo Lietuvoje“, – vyraujančias emigracijos priežastis vardija psichologė.

Pasitaiko atvejų, kai išvažiuoja žmonės, ku­rie Lietuvoje lieka visiškai vieni, – miršta jų tė­vai, brolių ar seserų nėra arba santykiai su jais nesiklosto, ir tuomet žmogaus tarsi niekas čia nebelaiko.

V.Kuzmienė sako, kad dažnai pasitaiko ir išvažiuojančiųjų visiškai spontaniškai, be specialaus pasirengimo ar plano: mokyklas baigianti karta pasižymi tuo, kad patirtis ir nuotykiai jiems yra vienas svarbiausių prioritetų, daž­nai nustelbiančių finansinę gerovę.

Be to, emigruoti darosi vis paprasčiau dėl besiplečiančių emigrantų tinklų. Išvykti sumanęs jaunuolis šiandien Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje pirmuosius žingsnius gali žengti kur kas lengviau nei prieš 15 metų, kai viską rei­kėjo daryti kone pirmą kartą. Dabar yra ga­limybė susirasti darbo vietą, kur tau vadovaus tautietis, iš kito lietuvio išsinuomoti būstą, įsigyti automobilį, pasinaudoti pagalba tvarkant įvairius reikalus.

„Pirmieji emigrantai kūrė tą aplinką, teikė informaciją, kaip įsikurti, savo šeimai, giminėms, draugams, visaip jiems padėjo. Šiandien, kai yra tokia didžiulė bendruomenė, emigracijos įsisiūbavimas labai paprastas, o sustabdyti tą vis sunkiau“, – aiškina V.Stankūnienė.

Jei iš kaimo ar miestelio į užsienį išvyksta ke­letas žmonių ir jiems ten neblogai sekasi, iš pas­kos geresnio gyvenimo ieškoti dažnai pa­traukia kiti, palikdami savo namus, šeimas, vaikus. Ištisa vaikų karta auga kartu su seneliais ar su vienu iš tėvų, kai kita šeimos dalis uždarbiauja užsienyje.

„Paklausus, kaip sekasi užsienyje gyvenančiam giminaičiui, visada iš pradžių vyksta trumpa kalba apie tai, kaip viskas yra puiku: šaunios studijos, daug užsidirba, iš karto atsigavo. Bet kai ateina į terapiją, jau atsiskleidžia ir liūdesys, problemos dėl sumažėjusio bendravimo, ne­­r­imas dėl šeimos, tėvų. Tačiau iš pradžių vi­sa­da viskas tik „puiku“, – pasakoja V.Kuz­mie­nė.

Istorijos viešojoje erdvėje rodo, kad anaiptol ne visiems viskas susiklosto taip puikiai. Nuo darbdavių nepagarbos norėję pabėgti lietuviai dažnai patenka į dar sunkesnes sąlygas, tačiau kur kas noriau sutinka jomis gyventi ir dirbti, nors objektyviai akivaizdu, kad gyvenimo kokybė tėvynėje buvo nė kiek ne prastesnė.

Kaip pabrėžia L.Čekanavičius, lietuviai kitose šalyse dažnai tampa santykinai  neturtin­gesni, nes Lietuvoje minimalus atlyginimas su­daro apie 60 proc. vidutinės algos, o daugelyje Europos šalių šis rodiklis nesiekia nė 40 proc. Todėl net ir uždirbdami daugiau pinigų žmo­nės patenka į santykinai skurdesnę, ma­žiau orią padėtį nei Lietuvoje.

„Dirbdama su emigrantais supratau, kad jie dažnai turi velniškai daug iliuzijų, panašiai kaip kar­tais nutinka, kai žmogus miršta: staiga jis vi­siems tampa labai nuostabus ir šaunus. Pra­si­de­da idealizacija. Matyt, tai yra tam tikras gynybinis mechanizmas: jei jau priėmei sprendimą iš­vykti ir vėl susiduri su lygiai tokiomis pat proble­mo­mis kaip tėvynėje, nejau pripažinsi, kad visa tai dėl tavęs paties?“ – samprotauja psichologė.

Emigracijos tempai lėtės

Artimiausiais metais emigracija iš Lietuvos absoliučiais skaičiais neabejotinai sumažės. Tačiau tai nebūtinai bus susiję su sumažėjusiu žmonių troškimu ieškoti geresnio gyvenimo sve­tur. Kaip pabrėžia V.Stankūnienė, šiuo me­tu labiausiai emigruoja karta, gimusi tuomet, kai per metus šalyje gimstamumas dar siekė apie 55 tūkst. Tokie rodikliai fiksuoti 1989-aisiais, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo.

Dabar į aukštąsias mokyklas stojantys jaunuoliai yra gimę tuomet, kai per metus gimdavo jau tik po 40 tūkst. vaikų. Tačiau jau netrukus subręs karta, gimusi apie 2000-uosius, kai gimstamumas tesiekė 30 tūkst. Tuomet absoliutūs emigracijos skaičiai sumažės. Tik neaišku, ar susitrauks kur kas svarbesnis rodiklis – santykinė emigracija. Bet B.Gruževskis įsitikinęs – emigraciją mažins ir tai, kad jaunas am­žius vis labiau savaime taps vertybe ir patrauklaus užmokesčio garantija.

Pastaruoju metu intensyviau siekiama ir ska­tinti emigrantus sugrįžti. Tačiau, pasak V.Stan­kūnienės, kol kas rezultatai ir tendencijos nedžiugina: tyrimai rodo, kad sugrįžę ir Lie­tu­voje greitai neįsitvirtinę emigrantai dažnai vėl pasuka atgal.

Šiandien vykdomos nedidelės programos, sie­­­­kiant paskatinti daugiau emigrantų grįžti, anaiptol nėra pirmosios. Vos atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo prisiminti Rusijoje tebegyvenantys, iš tremties negrįžę lietuviai, kuriuos valstybė kvietė kurtis gimtinėje. Tuomet, kai jaunos šalies ištekliai buvo minimalūs, Rusijos lietuviams buvo statomi gyvenamieji namai, intensyviai ieškoma galimybių įsidarbinti. Vis dėlto dalis iš Rusijos parvykusių lietuvių tuomet tiesiog pardavė gautus butus ir sugrįžo atgal.

„Buvo ir finansinė parama, ir apgyvendinimas, nepaisant tų kuklių išteklių, kuriuos mes tada turėjome, ir menkų galimybių perskirstyti, – tuometės pastangos buvo milžiniškos. Bu­vo įtrauktos visos savivaldybės, jos ieškojo dar­bo vietų, bendradarbiavimas tarp institucijų buvo labai kryptingas“, – prisimena B.Gru­ževskis.

Kryptingų valstybės pastangų susigrąžinti emigrantus šiandien nėra. V.Rubavičiaus nuomone, iš esmės apie problemą tik kalbama, tačiau nedaroma nieko. Tam yra daug priežasčių, viena kurių – ir bendra ES politika, kai emigracija, bendros europinės erdvės kūrimasis iš esmės suvokiamas kaip teigiamas ir skatintinas dalykas. Be to, pasak filosofo, išvykti žmones skatina ir pati politinė sistema.

„Ji turi būti keičiama taip, kad žmogus pradėtų jaustis bent šioks toks šios vietos ir žemės šeimininkas. Tai įmanoma tik plečiant tiesioginę demokratiją, kitaip tariant, savivaldą, kuri praktiškai sunaikinta, ir reformuojant teisinę sistemą, kuri praktiškai yra teisminė, o ne teisinė, nes visuomenė niekaip nedalyvauja vykdant teisingumą. Čia yra du pagrindiniai dalykai, o jei jų nėra, didelė visuomenės dalis jaučiasi neįgali ir išsivaikšto ten, kur galima geriau pranykti“, – įsitikinęs V.Rubavičius.

Duoda daugiau nei ES parama

Vis dėlto ekonomistas L.Čekanavičius primena, kad kiekvieno reiškinio ekonominis vertinimas turi dvi puses: emigracija teikia ne tik praradimų, bet ir naudos. Vien pinigų pervedimų iš užsienio į Lietuvą suma per pastaruosius 12 metų visada viršija tą paramą, kurią Lietuva gauna iš ES fondų.

Be to, vadinamasis protų nutekėjimas gali būti vertinamas ir kaip protų persiliejimas: jei talentingas žmogus neranda sau vietos gimtinėje, tačiau gali pritaikyti savo įgūdžius ir kompetencijas užsienyje, emigracija neturėtų būti vertinama kaip praradimas.

„Lenkė Marie Skłodowska-Curie yra vienintelė pasaulyje, gavusi dvigubą Nobelio premiją iš skirtingų sričių – fizikos ir chemijos. Kaž­­kada ji išvyko iš Varšuvos, nusėdo Pran­cū­zijoje, jei kada ir grįžo į Lenkiją, tai tik kaip tu­ristė. Galime sakyti – protų nuotėkis. Bet ar len­kai dėl to dabar gailisi? Jei ji būtų likusi Var­­­šuvoje XX a. pradžioje, vos iš carinės Ru­sijos imperijos ištrūkusioje Lenkijoje, ar ji būtų galėjusi dirbti tinkamose laboratorijose, su panašiais į save protais, daryti atradimus? Čia yra vienas klasikinių pavyzdžių, kad kartais mes truputį persūdome“, – teigia ekonomistas.

Be to, pradėjus trūkti darbo jėgos, verslas turi dvi išeitis – didinti darbo užmokestį, kad priviliotų darbuotojų atgal, arba investuoti į technologijas, kurios darbo jėgą pakeistų.

Pasak L.Čekanavičiaus, kai JAV po pilietinio karo išlaisvino vergus, dauguma jų labai nenorėjo grįžti atgal į medvilnės laukus, nors jiems vietoj rimbo jau buvo siūlomas užmokestis. Todėl nuo maždaug 1870-ųjų iki XIX a. pabaigos JAV vyko tikra techninė revoliucija med­vilnės srityje: atsirado mechaniniai pjovėjai, medvilnės šukavimo mašinos.

Taigi emigracija gali ir paskatinti nebekonku­ruoti su Kinija pigia darbo jėga, o tapti di­des­nės technologinės pažangos ir darbo našumo šalimi, į kurią norės sugrįžti visi 46 tūkst. kasmet išvykstančiųjų. .

 

 

 

Politikai nesubrendę partnerystei su verslu?

Tags: , , , , , , , , ,


Daugelyje Europos šalių pažanga jau nebeįsivaizduojama be viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo, o projektai vykdomi pagal valstybinio ir privataus kapitalo partnerystės principus (PPP).

Lietuvoje teturime vieną gerą pavyzdį – Balsių vidurinę mokyklą. Nekantriai laukiama, kol pajudės kiti penki bandomieji PPP projektai. Tačiau lūkesčiai atsimuša į politikų valios stygių ir lieka neįgyvendinti.

Apie tai, kodėl taip vangiai įsibėgėja PPP projektai, “Veidas” kalbasi su verslininkais, politikais ir akademikais. Mūsų apskritojo stalo diskusijoje apie PPP dalyvavo Seimo narys Algirdas Butkevičius, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Algimantas Vakarinas, ūkio ministro visuomeninis konsultantas Tadas Jagminas, “Tiltra group” koncesijų departamento vadovas Vitoldas Sapožnikovas, UAB “Merko statyba” generalinis direktorius Gediminas Tursa, VU Ekonominės politikos katedros docentas dr. Stasys Valentinavičius ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys Juozas Zykus.

“Veidas”: Lietuvoje PPP projektai kelią stumiasi kol kas vangiai. O kokia yra geroji jų praktika pasaulyje ir iš ko turėtume mokytis?

T.Jagminas: Šiuo metu daugelio šalių vyriausybės stengiasi pritraukti privataus sektoriaus finansavimą įvairiems infrastruktūros projektams. Skaičiuojama, kad privataus sektoriaus skolinimas viešiesiems projektams pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį padidėjo penkiskart, o pastarųjų penkerių metų laikotarpiu įgyvendinant PPP projektus buvo mobilizuota 300 mlrd. JAV dolerių privačių investicijų.

J.Zykus: Toliausiai pažengusi yra Didžioji Britanija. Čia net 80 proc. infrastruktūros projektų įgyvendinama privačiomis lėšomis ir net nekyla abejonių, ar jie reikalingi, ar ne.

V.Sapožnikovas: Pažvelkime į artimesnius kaimynus – Lenkijoje iki 2012 metų PPP pagrindu už 6 mlrd. eurų bus pastatyta 590 km autostradų. Vengrijoje 2010 metais baigtas 1 mlrd. eurų vertės autostrados projektas, o Slovakijoje autostradai statyti krizės laikotarpiu buvo pasirašyta PPP sutartis ir gautas 1 mlrd. eurų finansavimas.

“Veidas”: Kokie didžiausi PPP projektų privalumai?

J.Zykus: Tyrimų duomenimis, Didžiojoje Britanijoje PPP projektų sąnaudos yra apie 30 proc. mažesnės. Ir kokybė tikrai bus garantuota – ji bus lygiai tokia pati tiek atlikus statybos darbus, tiek pasibaigus 25 metų trukmės sutarčiai.

V.Sapožnikovas: Visų pirma – tai kokybės ir kainos santykis. Privatus sektorius, kuris imasi PPP projekto, statys objektą žinodamas, kad eksploatacijos metu privalės užtikrinti sutartyje numatytą kokybę. Ir čia kalbame apie 20–25 metų laikotarpį, o ne porą metų. Be to, “Standard&Poors” studija parodė, kad 88 proc. PPP projektų yra baigiami laiku ir neviršijant numatyto biudžeto, palyginti su 30 proc. tradicinių kontraktų.

“Veidas”: Bet jei tai visiems naudinga, kodėl šie projektai neįsibėgėja Lietuvoje?

A.Vakarinas: Be jokių abejonių, čia tik politikų problema. Bijoma atsakomybės. Niekas jos nenori prisiimti tokiam ilgam laikui.

V.Sapožnikovas: Didžiausias iššūkis yra projektų ilgalaikiškumas, gerokai viršijantis sprendimus priimančių žmonių kadenciją. Kai pasakai, kokia bus projekto kaina per 25 metus, savivaldybė ima sakyti, kad jai pačiai statyti kainuoja keturis kartus pigiau. Pamirštama, kad reikės ne tik pastatyti, bet ir visus 25 metus objektą eksploatuoti ir remontuoti, o tai kainuos kur kas daugiau, nei patikėjus šias užduotis privačiam sektoriui.

S.Valentinavičius: 20 metų – ilgas laikotarpis, ypač kai nuolat girdime apie infliaciją, vėluojančius atsiskaitymus. Privatus sektorius bijo rizikuoti, o visuomenė, išgirdusi apie tokius projektus, dėl informacijos stokos pabūgsta, kad finansinė našta atiteks jai, ir ima tokius projektus blokuoti.

“Veidas”: Kiek tokių projektų įgyvendinimą apsunkina įstatymų spragos?

G.Tursa: Balsių mokyklos projektas pats kuria taisykles, kurių iki šiol nebuvo. Projektas buvo vykdomas pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, o jo procedūros riboja šalių galimybes keisti sutartį tiek vykstant deryboms, tiek vėliau. Jei dalyviai būtų galėję teikti alternatyvius pasiūlymus, kuriuos savivaldybė būtų kompetentingai įvertinusi, kainos galėjo būti dar mažesnės, tačiau pasiūlymai buvo tiesiog lyginami pagal iš anksto nustatytą formą.

A.Butkevičius: Natūralu, kad viskas vyksta laipsniškai. Man būnant finansų ministru buvo parengtas įstatymo projektas, bet jis labai sunkiai skynėsi kelią. Dabar jau turime Koncesijų įstatymą, tačiau neturime struktūros, kaip turi būti vykdomi PPP projektai, kas už ką atsakingas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra specialios PPP koordinuojančios agentūros. Negavusi jų pritarimo, nė viena savivaldybė ar ministerija negali pradėti PPP projekto.

Taip užtikrinama, kad bus vykdomi prioritetiniai projektai, duodantys didžiausią naudą.

J.Zykus: Koncesijos įstatymas yra gana palankus, sudarantis galimybes bendradarbiauti abiem sektoriams. Ir kas gi nutiko? Finansų ministerija parengė tokias taisykles, kurios, mano vertinimu, nėra geros. Didžiausia bėda yra PPP projektų patvirtinimo procedūros trukmė ir sudėtingumas – tai lemia mažą projektų skaičių.

T.Jagminas: Neužtenka vien tik teisinio reguliavimo, naujų įstatymų, kurie įsigalios nuo sausio 1 d. (LR investicijų įstatymo pakeitimas). Iki tol galiojo tik Koncesijų įstatymas (nuo 1996 m. jis porą kartų tobulintas). Jis reglamentavo tik vieną PPP modelį, kada investuotojas gali atsiimti investicijas iš trečiųjų ir galutinių vartotojų. Pasirašyta apie 30 koncesijos sutarčių, daugiausia turizmo, energetikos sektoriuose. Ne visi jie laikytini “gerąja praktika”, kai kuriais atvejais koncesijos naudotos ir projektams, kuriems turėjo būti pasitelktas visiškai kitoks teisinis reguliavimas, kurio iki šių metų nebuvo.

J.Zykus: Bet jei jūs paskaitysite šiuos dokumentus, pamatysite, kad su Koncesijos įstatymu dar kažką galėjote padaryti, o dabar rankos yra surišamos.

V.Sapožnikovas: Kad projektai pajudėtų, svarbiausia yra sutartys, būtent joms rengti politinės valios ir trūksta.

G.Tursa: Penki iš šešių bandomųjų projektų, esančių Ūkio ministerijos sąraše, turi būti vykdomi Vyriausybės. Ir tik vienas, jau pradėtas Balsių mokyklos projektas – savivaldybės. Bet juk Vyriausybės rizika – kur kas mažesnė nei savivaldybių. Tai rodo, kad egzistuoja aiškus politinės valios įgyvendinti PPP projektus trūkumas. Institucijos projektus nori įgyvendinti tradiciniu, o ne PPP būdu, tačiau tokiu atveju jos neatsiriboja nuo politinių srovių ir projektai netampa skaidresni.

A.Butkevičius: Tvirtos politinės valios nebus tol, kol nebus sukurta atskira tarnyba Finansų ministerijoje arba prie Vyriausybės. O tai nėra taip paprasta. Taip pat atsiminkime, kad valstybės finansinės galimybės ribotos. Sutartyje numatomi įsipareigojimai skaičiuojami kaip būsimos valstybės išlaidos. Reikia įvertinti, ar jos nedidina šalies fiskalinio deficito.

“Veidas”: O kaip finansavimas? Ar tai irgi viena iš problemų?

G.Tursa: Būtent kreditavimo klausimas kelia didžiausias diskusijas. Vykstant Balsių mokyklos projekto konkursui Vilniaus miesto savivaldybės kreditingumo reitingai buvo labai maži, tad bankai paskolą projektui teikti atsisakė. Todėl užsakovas rengdamas PPP projekto konkursą turėtų derinti išankstines sutartis ne tik su potencialiais investuotojais, bet ir su bankais. Dabar bankai yra pasiryžę finansuoti nebent tokiu atveju, kai projekto vykdytojas prisiima visą riziką dėl galimo užsakovo nemokumo.

V.Sapožnikovas: Viešasis sektorius neįsiklauso į plėtros bankus – EBRD, EIB, ŠIB, kurie konsultuoja, kaip parengti projektus, jų sąlygas taip, kad jie būtų pasiryžę pigiai skolinti pinigus. O pigūs pinigai reiškia pigų projektą. Mūsų įmonė dalyvauja konkurse dėl PPP projekto Latvijos kelių sektoriuje, kuris tęsiasi pustrečių metų, o sąlygos keitėsi jau tris kartus. Tačiau net ir trečia redakcija yra nepriimtina nei privačiam sektoriui, nei bankams.

“Veidas”: Tad ko labiausiai trūksta, kad aptariami projektai vis dėlto pajudėtų iš vietos?

V.Sapožnikovas: Reikia, kad valstybė suvoktų, jog tai, ko prašo privatus sektorius, yra įprasta pasaulinė praktika ir nieko nereikia išradinėti. Kaip sako didžiulę patirtį PPP srityje sukaupę anglai, Rytų Europa bando dviratį išrasti iš naujo. Juk galima paimti tas pačias sąlygas, kokios taikomos Didžiojoje Britanijoje, ir jos tiks.

J.Zykus: Reikia suvienyti jėgas – yra protingų žmonių, kurie PPP pradėjo domėtis, teikti pasiūlymus dar 2002 metais. Pernai iš tuometinio finansų ministro gavau dokumentą, kai kurias eilutes net pasibraukiau. Jame cituojamas Kennethas Clarke’as, 18 metų buvęs Didžiosios Britanijos ministrų kabineto nariu, teigiantis, kad privatus sektorius taps pagrindiniu augimo šaltiniu. Jis perspėja, kad iždas nepatvirtins projektų, jeigu prieš tai nebus išnagrinėtos privataus finansavimo galimybės, įskaitant ir sritis, kuriose anksčiau šis kapitalas negalėjo dalyvauti.

Ir jeigu pas mus toks žmogus ateitų į valdžią, o Dainius Kreivys savo padėjėjams pasakytų, kad jei nebus tūkstančio sutarčių, tai darbas bus neatliktas, projektai pajudėtų.

Opozicija biudžetui nepritars

Tags: ,


Seimą jau pasiekė kitų metų nacionalinio biudžeto projektas, tačiau jame matyti tik “pliki” skaičiai, bet neaišku, kokiomis priemonėmis bus pasiekti planuojami rezultatai. Tokią nuomonę apie kitų metų biudžetą susidarė Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas ir Seimo opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius.

“Socialdemokratų manymu, biudžeto projektas per daug optimistiškas. Konservatorių Vyriausybė tikisi, kad nacionalinio biudžeto pajamos kitąmet augs ir sudarys beveik 27 milijardus litų, o iš šešėlio bus paimta net pusantro milijardo litų. Tačiau nenumatyti jokie konkretūs veiksmai, kaip tuos pinigus iš šešėlio paimti. Įdomu, kodėl iki šiol tie pinigai nebuvo paimti, jei tai padaryti įmanoma – kodėl nuspręsta startuoti tik kitų metų sausį?”, – stebisi A. Butkevičius.

Pasak opozicijos lyderio, norint įgyvendinti planus, reikia aiškaus veiksmų plano, kaip kurti naujas darbo vietas, mažinti emigraciją, didinti vidaus vartojimą.

“Abejonių kelia ir planas net milijardą ir 178,6 milijono litų surinkti iš pelno mokesčio. Tai sudarytų 5,9 proc. viso nacionalinio biudžeto pajamų. Manau, tokių rezultatų pavyktų pasiekti tik tokiu atveju, jei įmonių veikloje atsirastų didelių pokyčių. Taigi opozicijai iškilo daug klausimų, į kuriuos tikimės gauti atsakymus pristatant biudžeto projektą. Tokiam biudžetui, koks jis įregistruotas dabar, socialdemokratai pritarti neketina”, – sako LSDP frakcijos seniūnas.

Trys klausimai Algirdui Butkevičiui

Tags: , ,


– Kaip nusiteikusi opozicija pasitinka Seimo rudens sesiją?

– Pozityviai nusiteikusi. Esame pasiruošę konstruktyviai kalbėtis su Vyriausybe, matyti problemas ir jas spręsti. Šiai Seimo sesijai LSDP frakcija pateikė savą programą, kurią jau sudaro 57 įstatymų projektai ir dar rengiami papildomi.

Šiuo metu dirbame su ekonomistais, kurių dalis netgi nėra mūsų partijos nariai, ir kuriame Lietuvos išėjimo iš ekonominio sunkmečio viziją. Sieksime geresnio viešųjų finansų valdymo ir šešėlinės ekonomikos mažinimo. Privalu suprasti, kad nesutvarkius viešųjų finansų kontrolės, maksimaliai neapribojus grynųjų pinigų apyvartos nėra prasmės kalbėti apie veiksmingą kovą su korupcija. Atitinkamus planus jau esame parengę ir manome, kad iki 2012-ųjų juos tikrai galima įgyvendinti.

– Kokie jūsų ketinimai dėl artimiausių darbų ir pirmiausia dėl kitų metų biudžeto?

– Priimti biudžetą bus sudėtinga. Prašysime Vyriausybės pateikti išsamią informaciją, kaip panaudojamos ES paramos fondų lėšos, kokį poveikį jos padarė ekonomikos augimui, dirbančių žmonių atlyginimų didėjimui, darbo vietų išsaugojimui ir naujų sukūrimui. Kokios padarytos ilgalaikės investicijos, padėsiančios ateityje kelti šalies ekonomiką.

Vyriausybė vėl šneka apie biudžeto išlaidų mažinimą, bet esame įsitikinę, kad kalbos vien apie taupymą, tuo pat metu nekalbant apie biudžeto pajamų didinimą, – jau praėjęs etapas. Tik gavę iš Vyriausybės atsakymus apie ES lėšų panaudojimą ir biudžeto pajamų didinimą žiūrėsime į 2011 metų biudžeto išlaidų eilutę.

– Per pavasario sesiją Seimas rudeniui atidėjo sprendimą dėl pensinio amžiaus ilginimo. Kalbėta, kad šiuo klausimu Vyriausybė turi užsitikrinusi socdemų paramą. Ar tikrai?

– Per vasarą pabendravęs su rinkėjais įsitikinau, kad Vyriausybės siūlymas ilginti pensinį amžių – didžiausia politinė klaida. Pradėta spręsti, visiškai neaptarus šio klausimo su visuomene, negavus jos paramos. Tad socialdemokratai tokio Vyriausybės siūlymo nepalaikys. Be to, pažado paremti tokį siūlymą ir nebuvome davę – sakėme, kad galėsime su Vyriausybe apie tai kalbėtis.

Versti Vyriausybės neketiname, bet labai atidžiai tirsime ES lėšų panaudojimą, ypač – Verslo paramos agentūroje ir Aplinkos ministerijoje. Taip pat priešinsimės tolesnei mokyklų finansų “krepšelizacijai”, sieksime, kad lėšos būtų skirstomos suderinus mokyklos bendruomenei ir savivaldybei, o ne centralizuotai iš ministerijos.

ES paramos strigimas stabdo statybų augimą

Tags: , ,


Pastaruoju metu pasigirsta kalbų apie statybos sektoriaus atsigavimą, tačiau džiūgauti dar nėra ko, nes šio itin reikšmingo visai ekonomikai sektoriaus augimas lėtas ir labai nežymus, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius.

Anot jo, statybos sektorius atsigautų greičiau, jei nestrigtų ES parama.

„Statybos sektorius – savotiškas veidrodis, kuriame atsispindi reali šalies ekonomikos padėtis. Šis sektorius skatina vidaus paklausą, sukuria daug darbo vietų, į biudžetą patenka mokesčiai. Yra paskaičiuota, kad nuo statybos darbų, kurių vertė 1 mlrd. litų, į biudžetą grįžta pusė sumos, įskaitant netiesioginius mokesčius. Sukuriama 10 tūkst. darbo vietų. Štai kodėl statyba itin reikšminga visų šalių ekonomikoms“, – aiškino A. Butkevičius.

Parlamentaro teigimu, nuo statybos sektoriaus iš dalies priklauso ir vidaus vartojimas, o šis kol kas Lietuvoje nekinta. Eurostat duomenimis, Lietuva kartu su Latvija – viena iš paskutiniųjų Europos Sąjungos šalių pagal vidaus vartojimą. Statybos sektoriaus pirmojo ketvirčio nuosmukis Lietuvoje taip pat vienas didžiausių tarp ES šalių narių – 42,9 proc.

„Lietuva turi pasirūpinti, kad ES lėšos būtų panaudotos kuo greičiau ir efektyviau. Šiemet numatyta įsisavinti per 8 mlrd. litų ES lėšų. 2 mlrd. litų taip ir liko neįsisavinti praėjusiais metais. Statybinių organizacijų vadovai skundžiasi, kad Lietuvos verslo paramos agentūroje dirbančiųjų kompetencija kelia abejonių. LVPA paliko jos vadovas, paskui pavaduotojas. Lieka dirbti kompetencijos ir patirties stokojantys žmonės“, – sako LSDP frakcijos seniūnas.

A. Butkevičius ketina tapti opozicijos lyderiu

Tags: ,


Iki rugsėjo pradžios, kai prasidės Seimo rudens sesija, parlamento opozicija ketina pergrupuoti savo jėgas ir išsirinkti naują lyderį.

Greičiausiai juo taps didžiausios opozicinės Socialdemokratų partijos (LSDP) bei frakcijos vadovas Algirdas Butkevičius, rašo “Lietuvos žinios”.

Pernai birželį opozicijos lyderio postą socialdemokratai prarado, kai Darbo partija nutraukė su jais susitarimą dėl opozicinės daugumos sudarymo. Naują opozicinių frakcijų bendradarbiavimo sutartį tuomet pasirašė “darbiečiai”, “tvarkiečiai” bei Mišriai grupei priklausantys valstiečiai liaudininkai. Būtinybė peržiūrėti šią sutartį kilo prie opozicionierių stovyklos prisidėjus naujam žaidėjui – Krikščionių partijos frakcijai. Susisaistyti oficialiais draugystės ryšiais neatsisakytų ir socialdemokratai, iki šiol opozicinį bloką jie rėmė tik formaliai.

“Turime ketinimų pasirašyti susitarimą, nors bendradarbiaujame ir be jo, vyksta bendri posėdžiai”, – sakė A.Butkevičius.

Jo teigimu, preliminariai jau sutarta, kad opozicijos lyderio postas atiteks socialdemokratams.

“Vasaros pabaigoje braižysime schemas, kaip mums judėti toliau”, – apie opozicijos frakcijų veiksmus sakė dabartinis opozicijos lyderis Vytautas Gapšys.

Jo teigimu, tada bus apsispręsta, kaip dažnai keisis opozicijos lyderis. Pagal ankstesnįjį trijų frakcijų susitarimą lyderio rotacija buvo numatyta kiekvienos naujos Seimo sesijos pradžioje. Burtai lėmė, kad pirmasis šios kėdės kietumą išmėgino frakcijos “Tvarka ir teisingumas” seniūnas Valentinas Mazuronis. Jį pakeisti turėjęs Valstiečių liaudininkų sąjungos (VLS) atstovas posto atsisakė motyvuodamas, kad VLS sutiko netiesiogiai remti valdančiuosius. Tada kėdę perėmė “darbiečiai”. Užimti ją V.Gapšys galėjo tik LSDP frakcijai parėmus jo kandidatūrą.

“Manau, prieš metus susitarimą pasirašiusių frakcijų pagrindu turi būti sudaryta nauja opozicinė koalicija. Visos jėgos turės progą persvarstyti savo pozicijas”, – sakė V.Mazuronis.

Jis nesąs tikras, kad opozicijos lyderio postas atiteks socialdemokratų vadovui A.Butkevičiui. “Viskas priklausys nuo susitarimų. Neatmesčiau galimybės, kad kandidatus siūlys ir kitos frakcijos”, – sakė V.Mazuronis.

Pagal Seimo statutą koaliciją suformavusios opozicinės frakcijos turi teisę išsirinkti opozicijos lyderį. Vadovauti opozicijai gali Seimo narys, atstovaujantis daugiau nei pusei valdančiajai daugumai nepriklausančių parlamentarų. Opozicijos lyderis naudojasi Statute numatytomis papildomomis teisėmis: gauna didesnį atlyginimą, jam skiriamas tarnybinis automobilis su vairuotoju, turi daugiau padėjėjų, tampa Seimo valdybos nariu. Šiuo metu opozicijos lyderio atlyginimas siekia 8 tūkst. litų neatskaičius mokesčių. Tiek pat uždirba ir Seimo vicepirmininkai.

LSDP frakcija Seime vienija 25 narius, Darbo partijos – 10, “Tvarkos ir teisingumo” – 18, Krikščionių partijos – 12 narių.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...