„Deja, esame kažkur užsikirtę“. „Mus žlugdo sumaterialėjimas. Kol neatgausime vertybių, murkdysimės tame pačiame prūde, kaip dabar“, – interviu „Veidui“ sakė dešimt metų šaliai vadovavęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Ant Prezidento V. Adamkaus stalo Turniškėse – „Veido“ savaitraštis, pagrindiniai šalies dienraščiai. Greitai bus penkeri metai, kai jis baigė savo kadenciją valstybės vadovo poste, bet jis neatitrūksya nuo aktualijų, išgyvena dėl Lietuvos problemų ir tebeieško atsakymų, ką reikia daryti, kad mūsų valstybės ateitis prilygtų šiandien labiausiai išsivysčiusioms šalims.
„Deja, esame kažkur užsikirtę“, – su skauduliu taria dešimt metų valstybei vadovavęs V.Adamkus. Paieškas, kas tie pažangos trukdžiai, jis pradeda nuo medicinos – su sunkia liga kovojantis V.Adamkus šią sritį pastaraisiais mėnesiais mato itin iš arti.
V.A.: Medicinoje – didžiulė pažanga. Tačiau šią sritį skirčiau į dvi dalis. Esame pasiekę pasaulinio garso naujausių pasiekimų, gydymo būdų ir jų pritaikymo, turime moderniausių medicinos priemonių ir aparatūros (čia reikia pažymėti, kad be ES pagalbos tiek nebūtume pajėgę įsigyti). Tačiau sveikatos apsaugos administravime padėtis siaubinga, per 24 metus taip to ir nesusitvarkėme – eilės gydymo įstaigose, tvarkos nėra, žmonės kenčia, ypač provincijoje.
Vertinant dvidešimt kelerių metų mūsų laisvo gyvenimo kelią yra sričių, kuriomis tikrai galime didžiuotis. Mokslo srityje esame esame pasiekę nemažai laimėjimų, Lietuva visais laikais išsiskyrė savo kultūros pasiekimais ir savo talentais. Deja, su apgailestavimu tenka sakyti, kad skaudu žiūrėti ir į socialinę sritį – kiek mūsų žmonių, ypač vyresnio amžiaus, pensininkų, negaluojančiųjų, galą su galu vos suduria. Ir valstybės pasiteisinimo čia negali būti.
Mano supratimu, politiniame gyvenime taip pat nesame subrendę, trūksta politinės kultūros, ypač priimant sprendimus. Dieve apsaugok, kai pasižiūri, kas darosi mūsų Seime, tarp mūsų rinktinių žmonių, koks jų bendravimas, kokios jų kalbos. Gal gerai, kad didesnė dalis Lietuvos žmonių to nuolat nemato.
Žinoma, įtaka iš Rytų per 50 metų negalėjo neturėti neigiamo poveikio. Tad jei dvidešimties su trupučiu metų neužteko Vakarų politinės kultūros normoms ir vertybėms perimti, gal pavyks tai per kitus dvidešimt metų. Tai ilgas procesas.
Beje, kritiką taikau ir sau. Ir man ne viskas pavyko, ką buvau užsibrėžęs.
VEIDAS: Kas konkrečiai, Jūsų paties vertinimu, Jums nepavyko?
V.A.: Per dešimt metų būnant prezidentu dviejų dalykų man nepavyko padaryti, nors stengiausi ir tikėjausi. Pirma, tikrai sunku suprasti, kodėl matant atvirą pasaulį, jo pavyzdį, teisėsaugoje nesusitvarkėme ir nežinia kiek dar tam reiks laiko. Antra, dėl ko man skauda širdį, tai švietimo reforma. Prieš šešiolika metų, kai man teko perimti prezidento pareigas, švietimą, kartu su socialinėmis problemomis, laikiau tarp svarbiausių prioritetų. Deja, iki šios dienos nematau atsakingos, labai aiškios, į ateitį nukreiptos mūsų švietimo sistemos.
Problemos šiose dviejose srityse mane ir šiandien jaudina, deja, nerandu atsakymo, kodėl jų sprendimas stringa, nes, mano supratimu, turime pakankamai talentų, kurie galėtų čia daug padaryti. Deja, esame kažkur užsikirtę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Lapkričio pradžioje knygynus pasiekusių pirmųjų 3 tūkst. Valdo Adamkaus knygos „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ egzempliorių neliko jau pirmą prekybos savaitę. Knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ atstovai sako kasdien sulaukiantys skaitytojų, norinčių įsigyti knygą pigiau tiesiai iš leidyklos, skambučių, naujų egzempliorių prašo ir knygynai. Reaguodama į didžiulį susidomėjimą lapkričio 25 d., tai yra šį penktadienį, leidykla pristatys naują 5 tūkst. egzempliorių „Paskutinės kadencijos“ tiražą. Priminsime, kad vidutinis knygos tiražas Lietuvoje yra apie 2 tūkst. egzempliorių.

Ne mažesnio dėmesio knyga sulaukė ir internete, kur ja dalijamasi nelegaliai. Be leidyklos ir spaustuvės žinios „Paskutinės kadencijos“ maketas PDF formatu atsidūrė failų dalijimosi tinklalapiuose. Vien iš „Linkomanija.net“ knyga buvo parsisiųsta 4,3 tūkst. kartų.

„Ir anksčiau knygos patekdavo į internetą, bet jos būdavo nuskenuotos. Šis atvejis išskirtinis, nes „nutekėjo“ originalus maketas. Buvome susitikę su spaustuvės atstovais, neįsivaizduojam, kaip tai galėjo atsitikti“, – „Veidui“ tvirtino „Tyto albos“ ryšių su visuomene skyriaus vadovė Lolija Spurgienė.

Ankstesnei 2004 m. išleistai V.Adamkaus knygai „Be nutylėjimų“ taip pat prireikė pakartotinio tiražo, populiari buvo ir apie prezidento žmoną Almą Adamkienę parašyta knyga „Alma“. Vis dėlto nė viena jų nesukėlė tokio didelio žiniasklaidos, politikų ir pirkėjų dėmesio, o kartu ir kritikos, kaip naujausia, skelbianti prezidento dienoraščius, rašytus antrosios kadencijos metais.

Šalies knygynuose ką tik pasirodė prezidento Valdo Adamkaus knyga “Paskutinė kadencija: prezidento dienoraščiai”. Vos pasirodžiusi, ji sukėlė didžiulį rezonansą.

Tai iš tiesų intriguojantis kūrinys. Tuo įsitikinsite “Veide” perskaitę kelias ištraukas iš šio dienoraščio.

2003 metų balandžio 27 diena, Vilnius.
Kaip greitai bėga laikas! Prieš penkerius metus man pradėjus eiti prezidento pareigas Alma Šakių rajone žurnalistams surengė cepelinų balių, o šiandien jie mus pakvietė į Trakus, kur ištaisė kibinų balių. Šešias valandas linksminomės – dainavome, šokome. Girdėdamas žurnalistų kalbas, kaip jie mus myli, pasakiau, kad ši meilė abipusė.

2004 metų spalio 29 diena, Roma.
Šiandien 9 val. ryto specialiuoju reisu Lietuvos delegacija atskrido į Romą. Istorinė diena istorinėje vietoje: 25 valstybių vadovai atvyko pasirašyti Europos Sąjungos Konstitucijos. Renkamės į Romos rotušę. Prie rūmų delegacijų vadovus pasitinka Italijos premjeras Silvio Berlusconi. Iš pradžių surengiamas iškilmingas posėdis. Pasirašymo ceremonija vyksta Romos konservatorijos rūmuose. Lietuvos vardu Konstituciją pasirašau aš, ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.
Vakare dalyvavome Italijos prezidento Carlo Azeglio Ciampi surengtame priėmime Kvirinalio rūmuose. Įspūdžių begalės.

2005 metų kovo 9 diena, Vilnius.
Oficialaus dviejų dienų vizito į Lietuvą atvyko Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwaśniewskis su žmona Jolanta, lydimi gausios delegacijos ir didžiulio būrio žurnalistų.
Aptarėme dvišalių santykių problemas. Bene svarbiausia – Lietuvos lenkų pavardžių rašymas originalia forma lenkiškais rašmenimis. Mūsų valstybinės kalbos įstatymas tai draudžia. Ginčas dėl to vyksta jau daugybę metų, kone nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Sudarėme lietuvių ir lenkų darbo grupę, kuri jau parengė savo siūlymus.
Dar viena problema – žemės nuosavybės grąžinimas lenkų gausiai gyvenamose Vilniaus krašto teritorijose. Čia taip pat judame pirmyn. Norime spėti šias problemas išspręsti dar iki rudens, kol baigsis antroji prezidento A.Kwaśniewskio kadencija, nes nežinia, kaip klostysis santykiai su naujuoju Lenkijos vadovu.
Po pietų nuvykome į Šv. Jonų bažnyčią, kur A.Kwaśniewskiui buvo iškilmingai įteiktos Vilniaus universiteto garbės daktaro regalijos. Tai buvo jaudinanti ceremonija. Jausminga prezidento A.Kwaśniewskio kalba, kurioje jis prisiminė netoli Vilniaus gimusią savo motiną, ne vienam išspaudė ir ašarą.

2005 metų liepos 12 diena, Vilnius.
Net sunku patikėti, kad jau prabėgo metai, kai Seime prisiekiau antrai kadencijai. Ne tik žurnalistai, bet ir pats savęs klausiu, kaip vertinu pirmuosius metus. Ir atsakau: esu daugmaž patenkintas tuo, ką pavyko padaryti. Pirmiausia užsienio politikoje – gerokai pakylėtas Lietuvos tarptautinis prestižas. Vidaus politikos reikalai sudėtingesni, bet ir čia ne viskas blogai. Šiek tiek „pasistumdžius“, pavyko susitarti su A.Brazausku dėl Vyriausybės, ir ji dirba stabiliai. Įsiplieskus skandalui dėl V.Uspaskicho ir A.Zuoko neskaidrios veiklos, pareikalavau laikytis Lietuvos politiniame gyvenime aukštesnių moralės standartų.

2007 metų birželio 1 diena, Lisabona.
Šiandien apsilankiau Portugalijos parlamento rūmuose. Senovinis pastatas, labai puošnus, iškilmingas. Parlamento pirmininko Jaime Gamos kabinete susirinko frakcijų vadovai. Daugiausia kalbėjomės apie Sovietų Sąjungos imperinį palikimą ir dabartinę Rusijos politiką. Paaiškėjo, kad parlamento pirmininkas gerai išmano sovietinę epochą ir įžvelgia nemažai paralelių su dabartine Rusijos užsienio politika. Man net nereikėjo daug aiškinti.
Tačiau įdomiausias ir svarbiausias buvo susitikimas su Portugalijos ministru pirmininku José Sócratesu, jaunu (49 metų) Socialistų partijos lyderiu. Dėkui Dievui, kad susitikome! Nuo liepos 1-osios Portugalija pirmininkaus Europos Sąjungai, todėl labai džiaugiuosi, kad turėjau progą išdėstyti savo požiūrį į Rytų ir Vidurio Europos problemas. J.Sócratesas tik prieš kelias dienas buvo grįžęs iš Maskvos, kur, kaip mes vėliau juokavome, Vladimiras Putinas jam gerokai „praplovė smegenis“.
Klausiausi ir negalėjau patikėti savo ausimis: pasirodo, Rusijoje kone visiškai triumfuoja demokratija. Bandžiau įsiterpti… Ne iš karto, bet šiaip taip pavyko. Tuomet prasidėjo įdomus dialogas. Pajutau, kad svarstyklės pamažu krypsta į mano pusę. Baigiantis pietums, J.Sócratesas net susiėmė už galvos ir ištarė: „Nė nežinau, ką ir galvoti… Mums visiems reikia gerai apmąstyti savo santykius su rusais.“
Grįždamas į viešbutį svarsčiau, kad gal priverčiau Portugalijos premjerą bent susimąstyti, jog Rusija – ne tokia jau taikinga demokratijos citadelė, kokią jam pavaizdavo V.Putinas (nors mes visi norėtume, kad ši šalis būtent tokia ir būtų).

2008 metų rugpjūčio 31 diena, Vilnius.
Nutrūko mano užrašai – penkias savaites neturėjau nė minutės laiko prisėsti prie dienoraščio. Visą dėmesį skyriau Gruzijos įvykiams. Juos tiksliau būtų vadinti karu ir agresija. Dariau, ką įmanoma, siekdamas sustabdyti kraujo liejimą. Skubiai vykau į Tbilisį, ten su Lenkijos, Estijos, Ukrainos ir Prancūzijos prezidentais aiškinausi padėtį Gruzijoje. Telefonu kalbėjausi su prezidentu George’u W.Bushu jo iniciatyva, sulaukiau kandidatų JAV prezidento rinkimuose demokrato Baracko Obamos ir respublikono Johno McCaino skambučių. Dar tomis dienomis vyko pirmasis Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizitas Lietuvoje.
Nors šie faktai rodo, kad Lietuva rado savo vietą tarptautinėje politikoje ir jos žodį girdi pasaulio galingieji, tai mažai guodžia, nes situacija labai slogi. Rytoj Briuselyje šaukiamas specialus ES vadovų pasitarimas. Reikia parengti bendrą poziciją dėl Rusijos agresijos prieš Gruziją.

2008 metų rugsėjo 29 diena, Vašingtonas.
JAV neatslūgsta įtampa dėl finansų krizės. Bankų griūtis tęsiasi. Atstovų Rūmai atsisakė suteikti 770 mlrd. dolerių paskolą bankams gelbėti, nuotaikos prastos. Net nuogąstavau, kad mano susitikimas su prezidentu G.W.Bushu gali būti atšauktas. Tačiau viskas vyko pagal programą.
Pirmiausia pusvalandį bendravau su viceprezidentu Dicku Cheney jo kabinete. Svarstėme energetikos problemas. Vėliau 45 minutes Ovaliniame kabinete dalykiškai ir labai šiltai kalbėjausi su prezidentu G.W.Bushu. Vėl daug dėmesio skyrėme Lietuvos energetikos situacijai, atkreipiau pašnekovo dėmesį į pasunkėsiančią mūsų padėtį, kai kitų metų pabaigoje būsime priversti uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Pasakiau G.W.Bushui, kad siekiame sutarti su Europos Komisija – norime leidimo tik pratęsti antrojo bloko eksploatavimą, kol pasistatysime naują atominę elektrinę, ir prašiau jo apie tai pasikalbėti su ES pirmininkaujančios Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy. G.W.Bushas žadėjo mums padėti.

2008 metų gruodžio 3 diena, Vilnius.
Dar sustiprėjo politinė įtampa dėl aplinkos ministro kandidatūros. Man nesutikus, kad šios pareigos būtų patikėtos ponui A.Burkšui, nuo pat ryto Seime Andrius Kubilius ir Arūnas Valinskas derina pozicijas. Vidurdienį kalbėjausi su A.Valinsku ir jis pažadėjo, kad bus pasiūlytas kitas kandidatas.
15 valanda. A.Kubilius atvyko su visų Vyriausybės narių sąrašu. Prie aplinkos ministro – Gedimino Kazlausko pavardė. Su juo šiandien susitikau. Statybininkas. Per pokalbį pareiškiau, kad aplinkos ministrui būtinas gamtosaugos išmanymas, šio darbo patirtis, o ministerijai pirmiausia reikės sustabdyti nelegalias statybas ir neleisti savivaldybėms, pažeidžiant įstatymus, išdavinėti leidimus statyti saugotinose teritorijose. Jis garantavo, kad susidoros su šiuo darbu.
A.Kubiliui išsakiau abejonių dėl kelių ministrų kandidatūrų. Jis prisiėmė visišką atsakomybę už Vyriausybę. Tuomet pasirašiau dekretą. Rytoj Seime bus pristatyta Vyriausybės programa.
Jei tai priklausytų tik nuo mano valios, keturių šio ministrų kabineto narių nebūčiau skyręs. Buvo galima pasidairyti pajėgesnių kandidatų. Tiesa, tris siūlomas kandidatūras „išbrokavau“. Bet ne visi, perėję ir mano atranką, mane tenkina. Ypač kelia nerimą kultūros sritis. Ten tiek problemų – ministrui neužtenka būti geru žmogumi.
Gal man bus priekaištaujama, kad nusileidau valdančiajai koalicijai ir neišreikalavau, kad būtų sudarytas profesionalesnis ministrų kabinetas, bet tokiu metu, kai pasaulyje įsisiautėja finansų krizė, negalėjau delsti ir savo reikalavimais destabilizuoti politinę padėtį. Teko nusileisti. Nors ir skaudama širdimi…

Valdas Adamkus

Apie knygą

Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.
V.Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.
Literatūrinis šios knygos bendraautoris yra Valdas Bartasevičius.

Anglų kalboje yra idioma „When the Shit hits the Fan“, kurią į lietuvių kalbą būtų galima versti kaip „užmesti š… ant ventiliatoriaus“ arba „pavaryti ant visų“. Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus savo dienoraščių knygoje „Paskutinė kadencija“ ant ventiliatoriaus užmetė sodriai.
Pavaryta tikrai ant visų. Skaitai ir kraupsti, su kuo V.Adamkui prezidento kadencijos metu teko bendrauti: ar politikai, ar žurnalistai, ar kitokie valstybės pareigūnai – tai vis siaurakakčiai, buki, chamiški, įžūlūs, nedžentelmeniški, vien siaurų partinių interesų siekiantys, valdžios trokštantys, intrigas prieš V.Adamkų pinantys, šmeižto kampanijas organizuojantys, dergiantys, oligarchų interesams atstovaujantys, iš Rusijos pinigus imantys, buvę KGB-istai ar šiaip parsidavėliai.
Ne Lietuva, o siaubas kažkoks. Tiesa, toje melo ir intrigų jūroje, per kurią penkerius metus teko irtis V.Adamkui ir jo „štabui“ (tokiu kariniu terminu prezidentas vadina savo patarėjus ir pagalbininkus), buvo ir šviesių išimčių: buvę patarėjai Albinas Januška ir Raimondas Mieželis, televizijos laidų vedėjas Audrius Siaurusevičius, taip pat gerieji saugumiečiai – Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius, Povilas Malakauskas, Dainius Dabašinskas, Darius Jurgelevičius bei vienas kitas politikas, kažin kodėl vis socialdemokratai – Algirdas Brazauskas ar Gediminas Kirkilas.
Jei ne šie patarėjai ir saugumiečiai, jei ne jų geranoriškai ir su atsidavimu, kartais net vidurnaktį į prezidento rezidenciją Turniškėse vežama operatyvinė VSD medžiaga ir KGB archyvinės bylos, vargšas V.Adamkus ir žinojęs nebūtų, kokie nenaudėliai, parsidavėliai ir šmeižikai sukasi aplink jį, siekdami sumenkinti ir apdergti prezidento autoritetą.
Baisiausia, kad tai ne ironija – V.Adamkus iš tiesų taip matė (ir, reikia manyti, tebemato) jį supantį pasaulį. Žinia, šią savo knygą, kaip ir ankstesniąsias, rašė ne jis pats, o jo nuolatinis autorius Valdas Bartasevičius, bet stilistika, V.Adamkui charakteringų epitetų ir išsireiškimų vartojimas nedviprasmiškai liudija, jog „Paskutinė kadencija“ parašyta tikrų prezidento dienoraščių pagrindu. Tad, ją skaitydami, mes matome tą tikrąjį V.Adamkų, kokiu jis buvo bent jau antrosios prezidentinės kadencijos metu: aikštingą, pagiežingą, nekenčiantį net menkiausios kritikos, visur įžvelgiantį negeranoriškas intrigas ir sąmokslus. Visi aplinkiniai, ypač – politikai, su kuriais prezidentui nenoromis tenka nemažai bendrauti, dalinami į dvi dalis: išmintingus valstybės vyrus, pritariančius V.Adamkaus nuomonei ir tuos, kurie su juo nesutinka bei ginčijasi, siekdami bet kokia kaina prakišti savo siaurus partinius interesus.
Iš kur pas V.Adamkų toks iškreiptas pasaulio vaizdas? Iš tų gerųjų saugumo šnabždukų, kadaise įtakingojo patarėjo Albino Januškos atrinktų ir susodintų strateginėse pozicijose aplink prezidentą, lūpų. Verti puslapis ir skaitai: „Pas mane atvažiavo A.Pocius ir parodė“, „pas mane atvažiavo P.Malakauskas ir papasakojo“; „pas mane atvažiavo A.Januška su R.Mieželiu ir sakė“, „vėlų vakarą man atvežė ir davė paskaityti“. Prezidentas be perstojo maitinamas gandais, paskalomis, nepatikrinta operatyvine informacija.
Svarbiausia, kad V.Adamkus pats nelabai tuo tiki, nes dienoraštyje vis prideda: „jei tai, žinoma, tiesa“. Kartais netgi tiesiogiai įsitikina, kaip A.Pociaus atveju, kad VSD vadovas jam meluoja, išstatydamas kvailiu prieš visą Valstybės gynimo tarybą: „Nors buvo pateikta vaizdinės ir rašytinės medžiagos bei pokalbių telefonų įrašų, jaučiuosi nusivylęs. Nebuvo ant stalo padėta įrodymų, patvirtinančių Arvydo Pociaus Seime paskaytus žodžius. Juk jis kalbėjo, kad kažkas kažkam sumokėjo 100 tūkst. eurų už užsienį dominančią informaciją apie „Mažeikių naftą“, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius nuslėpė bendradarbiavimo su KGB faktus. Bet kur įrodymai“? Ką, manote, daro po šito V.Adamklus? Gal nedelsiant išveja A.Pocių iš VSD vadovo posto? Ne, jis apkaltina konservatorių lyderį Andrių Kubilių, esą šiam „valstybės interesai paskutinėje vietoje, svarbiausia – partinė demagogija“, mat šis praneša žurnalistams, kad VSD vadovas melavo tiek Seimui, tiek prezidentui.
Saugumiečiai vežiojo V.Adamku ir daugiau bylų. Kadangi prezidentą pastoviai domino, kas gi tie žurnalistai, kurie jį kritikuoja, P.Malakauskas atgabena vieno jų KGB archyvinės bylos kopiją. „Įdomus dokumentas, – konstatuoja V.Adamkus. – Žinoma, niekuomet šios informacijos nepanaudosiu, nors gal kada nors, progai pasitaikius ir pasiteirausiu, kaip jo darbas KGB dera su pomėgiu pakalbėti apie kitų žmonių moralines vertybes“.
Atidėjus į šoną paties V.Adamkaus moralę – demokratinėje valstybėje reikalauti, kad saugumas šnipinėtų jį kritikuojančius žurnalistus, tai yra perdėm įdomus liudijimas apie, jei teisingai suprantu, nusikalstamą buvusio VSD vadovo P.Malakausko elgesį. Mat, pagal įstatymus, jeigu buvęs KGB informatorius prisipažino, tai jo byla privalėjo būti įslaptinta ir niekam, įskaitant prezidentą, nerodoma. O jeigu jis neprisipažino, tai VSD privalėjo perduoti jo bylą Liustracijos komisijai, o ne laikyti seife kaip galimą „kompromatą“.
Nežinia, džiaugtis čia ar liūdėti, bet akivaizdu, jog V.Adamkaus dienoraščiai patvirtino „valstybininkų“ skandalo metu darytą prielaidą, jog prezidentas tapo A.Januškos suformuoto klano manipuliacijų informacija auka. Atskirtas nuo tikrovės patarėjų siena, tikslingai šeriamas dozuota informacija ir dezinformacija, V.Adamkus iš valstybės vadovo virto marionete, vykdančia svetimą valią. Veltui po Prezidentūros langais Andrius Mamontovas ragino V.Adamkų atsibusti, dainuodamas: “Ar tu vis dar leidi Kažkam instruktuoti, Kaip tau gyventi, Ką tau galvoti? Atsibusk jau… Tu vis dar leidi Manipuliuoti, Ką tau mylėti, Kaip tau balsuoti… “. V.Adamkus jam dainuojant jau įdėmiai skaitė saugumiečio R.M. paslaugiai atvežtą kompromatą apie neva rusų papirktus, tad prieš LEO.LT balsavusius konservatorius.

Naujausia Prezidento Valdo Adamkaus knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ tapo bestseleriu. Jau pirmą platinimo dieną ją buvo sunku gauti Vilniaus centriniuose knygynuose, kuriuose lankosi politikos, žurnalistikos, akademinio pasaulio elitas. Tačiau kasdien knygos sukeliami atgarsiai ir komentarai skatina knygą pirkti ne tik besidominčius politika, bet ir visus smalsaujančius. Reklamos akcija pavyko puikiai! Prezidento Adamkaus, kaip rašytojo, talento galėtų pavydėti ir Romualdas Granauskas, ir Marcelijus Martinaitis. Tačiau kokia politinė tokio populiaraus leidinio kaina?
Populiarumas ir garbė
V. Adamkaus knyga turi panašumų į amerikietiškąjį projektą „Wikileaks“. Viešinti viską, pradedant slaptais dokumentais, baigiant tarp keturių akių išsakytais nepasvertais žodžiais ir net paskalomis bei gandais. Daugumai žmonių toks „gandų viešumas“ ir paskalų sklaida patinka, tą įrodo „geltonosios spaudos“ populiarumas. Taigi ši knyga tikėtina kilstels ir V. Adamkaus populiarumo reitingus, tačiau Prezidentas, kaip ir „Wikileaks“ pamiršta apie paviešintus žmones, jų išgyvenimus ir teisę į asmeninę, o ne tik į visuomeninę nuomonę.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Atgimimo lyderis europarlamentaras Vytautas Landsbergis ir daugelis kitų atsisako komentuoti V. Adamkaus knygą. Nes tikriausiai kai jie kalbėjo su V. Adamkumi, jie kalbėjo su juo asmeniškai ir nesitikėjo diktofono kišenėje, ar pokalbio fragmentų viešinimo, su subjektyvia interpretacija. Taigi ar moralu ir garbinga viešinti pokalbius, kurie buvo daromi „tete a tete“? Juo labiau jei tai daro ne kokia kambarinė, bet valstybės autoritetas – Prezidentas!
Yra ir vienas  didelis skirtumas tarp „Wikileaks“ bei V. Adamkaus dienoraščio.  „Wikileaks“ platino visuomenei viską, nieko neiškarpant ir netušuojant, nes ponas Assange‘as, projekto įkūrėjas, nėra politikas ir niekaip asmeniškai nesuinteresuotas. Tuo tarpu V. Adamkus pats aktyviai dalyvauja politikoje. Jo knygoje kai kas selektyviai atskleista, o kas reikia nuslėpta. Vienos pavardės parašytos, kitos ne, vieni dokumentai išviešinti, kiti ne. Ar tokia knyga neturi politinio užtaiso? Pajuodinti vienus politikus, pašviesinti kitus, sukiršinti trečius?
Prezidento atsakomybė
Savo knygoje Prezidentas dažnai mini, kad vieną ar kitą veiksmą jis darė siekdamas išlaikyti politinį stabilumą šalyje ir, pirmiausia, galvodamas apie valstybės interesus. Tai pagirtina politiko savybė, tačiau kur ji dingo dabar? Paskleisti gandai apie veikiančius Lietuvos politikus ne tik kelia vietos žurnalistų susidomėjimą, bet nuorašai neabejotinai jau keliauja iš ambasadų į užsienio šalis. Be abejo, ir į Rusiją. Ar viešas „nešvarių baltinių skalbimas“ yra tinkama Lietuvos prezentacija užsienio partneriams, ar tai nėra ginklas mūsų nedraugams? Ypač kai tai daro pats šalies Prezidentas. Na, bent niekas neapkaltins Lietuvos, kad šalyje trūksta žodžio laisvės..
V. Adamkaus knyga atskleidė politikos virtuvę, kuri tik fragmentiškai patenka į viešąjį gyvenimą. Slaptos pažymos, ar politikų, pareigūnų nuomonė, ką jie iš tikro galvoja, tik retkarčiais patenka į viešumą. Tokių odiozinių veikėjų, kaip Anicetas Ignotas, išviešinimas yra gera priemonė politikams ir valstybės administracijai apsivalyti. Išskaidrinimas teisėsaugos neefektyvaus ir trumparegiško veikimo yra gera proga galvoti apie pokyčius. Tačiau visgi iš Prezidento tauta tikisi realių veiksmų ir nepakantumo korupcijai ar kitoms nedorybėms. Tas pats ponas Ignotas iš valstybės tarnybos buvo pašalintas tik ministru tapus Dainiui Kreiviui, nors Prezidentas Adamkus apie jo tamsiuosius darbelius žinojo jau 3 metus.
Šis dienoraštis atnešė į Lietuvą amerikietišką madą rašyti gandų knygas. Prieš dešimtmetį Monica Lewinsky parašė memuarus apie Prezidentą Billą Clintoną. Tačiau rimtam politikui verta lygiuotis į solidžius pavyzdžius. Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis parašė 6 tomų atsiminimų knygą „Antrasis pasaulinis karas”. Už ją buvęs politikos lyderis 1953 metais gavo literatūros Nobelio premiją. Į kokią premiją galėtų pretenduoti V. Adamkaus knyga?

Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus sako negalįs vertinti Lietuvos užsienio politikos, nes jos paprasčiausiai nematąs.

“Aš jokių vertinimų neturiu. Jeigu tuos tam tikrus veiksmus norima pavadinti Lietuvos užsienio politika, aš jos dar nematau”, – žurnalistams pirmadienį sakė V.Adamkus.

Tai dvi kadencijas Lietuvos prezidentu buvęs V.Adamkus sakė pagerbimo ceremonijoje žuvusiam Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui (Lechui Kačynskiui), kada sostinės Sapiegos ligoninės parke buvo pasodintas atminimo medis – liepa.