2012 Vasario 09

Odeta Bložienė

Finansinės kasdienybės skirtumai

veidas.lt

Didėjantys finansinių rodiklių skirtumai smeigia storą pleištą tarp savivaldybių ir skatina centralizaciją.

Nors Lietuva palyginti nedidelė valstybė, įvairiuose šalies kampeliuose gyvenančių žmonių finansinė kasdienybė skiriasi. Jau pernai „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvos savivaldybių lyginamosios analizės rezultatai atskleidė ryškius finansinės situacijos skirtumus, o šių metų duomenys liudija, kad atskirtis tarp savivaldybių didėja.
Tie, kuriuos pernai nustebino tarp gretimų Vilniaus miesto ir Šalčininkų rajono savivaldybių užfiksuotas 663 Lt vidutinio darbo užmokesčio atotrūkis, šiandien gali tik pakraipyti galvą. Skirtumas tarp mažiausio ir didžiausio vidutinio darbo užmokesčio šiose savivaldybėse išaugo iki 716,8 Lt. Sostinėje praėjusių metų trečiąjį ketvirtį vidutinis neto darbo užmokestis siekė 1880 Lt, o kaimynai – Šalčininkų savivaldybės gyventojai, atskaičius mokesčius, vidutiniškai gavo tik 1163 Lt į rankas.
Labai stebėtis nevertėtų – atlyginimai didžiausi tose savivaldybėse, kuriose susikoncentravę aukštos kvalifikacijos darbuotojai ir verslo subjektai bei visos valstybės mastu reikšmingi objektai. Todėl vidutinio darbo užmokesčio „varžybose“ jau keli dešimtmečiai priekyje yra Vilniaus ir Klaipėdos miestų bei Ignalinos atominę elektrinę globojusi Visagino savivaldybės. O Šalčininkų, Kalvarijos ir Kretingos rajonams vietas lentelių pabaigoje lemia didelių įmonių stoka bei mažai konkurencinga darbo jėga.
Svarbus dar vienas aspektas: Visagino, Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Klaipėdos miestų savivaldybėse gyvenantys senjorai gauna didžiausias senatvės pensijas šalyje. Palyginti su Šilalės rajono savivaldybe, kurioje vidutinė senatvės pensija buvo mažiausia, Visagino senjorai „uždirba“ beveik 200 Lt daugiau.
Dar vieno pajamų šaltinio – socialinių pašalpų gavėjų per metus padaugėjo visose 60-yje savivaldybių. Mažiausias augimas (63 proc.) užfiksuotas Akmenės rajono savivaldybėje, tačiau rodiklis apgaulingas – augimas mažiausias, nes šioje savivaldybėje jau ne vienus metus tūkstančiui gyventojų tenka daugiausiai pašalpų gavėjų. Tuo tarpu savivaldybių sąrašo pabaigoje pagal pastarąjį rodiklį išsirikiuojančių didmiesčių bei jų rajonų savivaldybėse per metus socialinių pašalpų gavėjų skaičiaus šoktelėjo daugiausiai: Kauno rajono – 359 proc., Vilniaus miesto – 262 proc., Klaipėdos miesto – 229 proc.
Priešingai nei socialinių pašalpų gavėjų, registruotų bedarbių visose savivaldybėse sumažėjo vidutiniškai daugiau nei 25 proc., o bedarbių, gaunančių nedarbo išmokas, dalis ūgtelėjo tik Birštono, Raseinių ir Pagėgių savivaldybėse. Šią tendenciją galima paaiškinti tuo, kad mažėjant naujai registruotų bedarbių išmokama ir mažiau išmokų. Kita vertus, didelė dalis darbo biržoje registruotų gyventojų tampa ilgalaikiais bedarbiais, kuriems nedarbo išmoka nebemokama.
Nors didžiųjų miestų savivaldybių gyventojų pajamos didesnės, tai dar nereiškia, kad jie turi daugiau laisvų lėšų ar geriau tvarkosi su asmeniniais finansais. Išnagrinėjus „Creditinfo“ renkamus Lietuvos gyventojų pradelstų mokėjimų duomenis matyti, kad didžiausia bendra pradelstų mokėjimų suma yra būtent didžiųjų miestų savivaldybėse. Vertinant savivaldybes pagal skolos dydį, tenkantį vienam gyventojui, trijų didžiausių miestų savivaldybės patenka į pirmąjį penketuką. Tai visų pirma lemia prisiimti didesni finansiniai įsipareigojimai.
Pagal pradelstus mokėjimus pirmauja palangiškiai, kurių skolos dar labiau išaugo. Šiuo metu vienas finansinių įsipareigojimų turintis Palangos savivaldybės gyventojas vidutiniškai yra pradelsęs 16,3 tūkst. Lt. Ši suma gerokai viršija per metus gaunamas statistinio palangiškio pajamas – vidutinis darbo užmokestis savivaldybėje siekia 1310 Lt per mėnesį. Mažiausia pradelsta skola vienam gyventojui gali pasigirti Varėnos, Rokiškio ir Jurbarko rajonų savivaldybės, kuriose šis rodiklis, palyginti su Palanga, mažesnis daugiau nei 20 kartų. Didžiulė pradelstų mokėjimų našta gerokai apsunkina Palangos ir kitų su panašia situacija susidūrusių savivaldybių kelią į ekonominį atsigavimą ir finansinę gerovę.
Didėjantys finansinių rodiklių skirtumai smeigia storą pleištą tarp savivaldybių ir skatina centralizaciją, ekonominių veiklų bei jaunų žmonių, kvalifikuotų specialistų koncentraciją didžiuosiuose miestuose. Centralizacijos procesas stebimas visame pasaulyje, tačiau lygia greta šiai tendencijai Lietuvoje 2011–2013 m. finansuojama ir vykdoma regioninės ekonominės ir socialinės atskirties mažinimo programa. Regioninės atskirties mažinimo priemonių įgyvendinimas galėtų sudaryti prielaidas tvaresniam šalies ekonomikos augimui, tolygesnei gyvenimo kokybei šalyje, o gyventojams suteikti paskatą pirmenybę teikti ne tarptautinei, o vidinei migracijai.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Odeta Bložienė:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...